– Skaičiuojama, kad dėl didelio eksporto masto jau pavasarį pristigsime lietuviškų bulvių, morkų kopūstų – šias daržoves turėsime importuoti, o jų kaina, prognozuojama, bus labai didelė. Ar tai ne europietiškos žemės ūkio sistemos grimasos: žemės ūkio dotavimas yra socialistinis reiškinys, tačiau produkcija realizuojama pagal gryniausius kapitalizmo dėsnius – parduodama ten, kur apsimoka labiausiai?

– Tokia situacija, kokia klostosi dabar, pačiai ES naujiena. Neprognozuojami klimato reiškiniai – praėjusios vasaros liūtys Lenkijoje, sausra Rusijoje sunaikino didelę dalį derliaus tose šalyse, tad jos priverstos dalį tradicinių savo produktų importuoti. O ūkininkas, tarp jų ir Lietuvos, parduoda ten, kur geriau perka – tai natūralu ir logiška. Pati ES iki šiol labai skatindavo žemės ūkio produkcijos pardavimą į trečiąsias šalis, nes visada turėdavome perprodukciją. Vietoje užaugintų daržovių, grūdų, pieno produktų trūkumas – visiškai naujas reiškinys ES, bendroji ES politika negali nuolat kaitaliotis, žaibiškai reaguoti į rinkos pokyčius.

– Jei ne eksportas, ar būtume iki naujo derliaus užtekę tradicinių savo daržovių?

– Taip, bent jau bulvių, morkų, kopūstų, burokėlių iki šiol nebūdavo būtina importuoti. Tačiau prieš tai ilgą laiką šių daržovių auginimas buvo nepelningas verslas, tad tokių ūkių yra smarkiai sumažėję. Taigi auginome palyginti nedaug, o paklausa aplinkinėse rinkose šiemet netikėtai išaugo.

– Ar esant tokioms situacijoms nesvarstoma apie eksporto ribojimą? Taip savo grūdų rinką šiemet reguliuoja Rusija, Ukraina.

– ES tokių dalykų nepraktikuoja. Eksporto ribojimas ar uždraudimas pas mus rimtai net nesvarstomi.

– Ar jau aiškėja, kokia bus naujoji ES kaimo rėmimo politika nuo 2014 m., pasibaigus 2007–2013 m. finansinės perspektyvos laikotarpiui? Ar įmanomas visiškas subsidijų žemės ūkiui panaikinimas?

– Geriau jau to niekam netrokšti – Europoje drioksteltų revoliucija, maisto produktų kainos šoktų į begalines aukštumas, juk dabar didelė dalis sąnaudų yra kompensuojamos. Nukentėtų visi vartotojai. Tarp kitko, patys žemdirbiai nukentėtų mažiausiai – tiesiog dėl padidėjusių išlaidų jie būtų priversti branginti savo produkciją.
Tačiau tokių eksperimentų ES neplanuoja. Pasaulinė tendencija – maisto produktų poreikio didėjimas, jų vis daugiau reikia augančioms Kinijos, Indijos rinkoms. JAV, Pietų Amerikos šalys savo žemdirbius taip pat dotuoja – be paramos likęs Europos žemės ūkis sunyktų ir sukeltų maisto produktų krizę.

Taigi ES ir toliau planuoja remti savo žemdirbius, diskutuojama tik apie organizacinius pokyčius. Pavyzdžiui, mes kovojame, kad būtų padidinta ir supaprastinta parama smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams – tokie irgi gali būti pelningi viską tinkamai organizavus. Galbūt žemės ūkiui skiriama dalis kiek sumažės, bet prognozuojamas bendro ES biudžeto padidėjimas, tad kaimą pasieksiančių pinigų kiekis neturėtų sumažėti.

Maisto produktų stygius aplinkinėse rinkose Lietuvos žemdirbius pavertė karaliais: dabar dėl jų produkcijos varžosi ir eksportuotojai, ir vietos prekybininkai.

Paradoksas: Lietuvos ūkininkai gauna finansinę paramą iš Europos Sąjungos, o savo išaugintą produkciją išveža į Rusiją. Europiečiai nesupranta, kodėl taip yra, o Lietuvos gyventojai apskritai lieka kvailio vietoje, nes už daržoves turi mokėti keliariopai brangiau nei pernai.

Bulvės brangesnės tris kartus, kopūstai – net keturis, o už grūdus siūloma du kartus daugiau nei ankstesniais metais.

Tokios šiųmetės žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos verčia suklusti ir miestiečius – gal ir jiems jau laikas kostiumus ir odinius pusbačius pakeisti guminiais auliniais ir sėstis prie traktoriaus vairo, juk žiūrint iš šalies laukuose dabar – aukso kasyklos? O dar ta milžiniška Europos Sąjungos parama technikai, išmokos už prikultus grūdus…

Tačiau tuos laukus jau seniai ariantys žmonės konkurentų nebijo: žemės Lietuvoje apstu, o štai patirties išauginti parduoti tinkantį derlių ir išsaugoti jį tinkamu valgyti iki naujo sezono akimirksniu neįgysi. Ir ta garsioji parama, ne vieną ūkininką pavertusi milijonieriumi, ne kiekvienam pagelbės – reikia turėti ir nemenką nuosavą kapitalą.

Pavyzdžiui, morkų surinkimo kombainas kainuoja per 1 mln. Lt, o ES struktūriniai fondai finansuoja tik iki 40 proc. technikos kainos – likusius tūkstančius jau reikia turėti užsidirbus.

Žemdirbiai raukosi girdėdami dėl maisto produktų brangimo siuntančių pirkėjų priekaištus, esą gausiai ES subsidijomis – taigi, mokesčių mokėtojų pinigais – remiami žemdirbiai galėtų turėti sąžinės ir, esant blogo derliaus metais, visų pirma aprūpinti savo valstybės piliečius ir tik po to ieškoti pelningų rinkų užsienyje. Jei ne subsidijos, nemaža dalis Lietuvos ūkių pernai, užpernai, kai užaugintą derlių dėl rinkos perprodukcijos teko pardavinėti pusvelčiui, būtų jau bankrutavę, o šių metų rekordinės supirkimo kainos jau leidžia skaičiuoti pelną, bet nereikia pamiršti, kad daržovių ir grūdų derlius ir Lietuvoje – dėl vasarinių liūčių ir kaitros – pernai taip pat buvo gerokai menkesnis nei ankstesniais metais.

Leidžia atsitiesti

“Kur čia matote tas aukso kasyklas? Taip, kainos šiemet didelės, be juk derlius buvo 30 porc. mažesnis”, – aiškina Šiaulių rajone ūkininkaujantis Edas Sasnauskas. Jis – vienas didžiausių Lietuvoje sėklinių ir maistinių bulvių augintojų, jo bulvių laukai siekia 180 ha. Kaip ir dauguma rimtų ūkininkų, jis savo veiklą yra diferencijavęs – dar 900 ha užima grūdų pasėliai. Šiemet, kaip jau seniai nebuvę, ūkininką džiugina tiek daržovių, tiek grūdų rinkos aktualijos: kainos kaip ant mielių kyla abiejose aruoduose.

Žemdirbys skaičiuoja: 2009 m. derliaus grūdai buvo superkami po 360 Lt už toną (II klasės kviečių kaina), 2010 m. derliaus kaina jau pašoko iki 550–600 Lt, o ateinančios vasaros derliui grūdų supirkėjai jau dabar siūlo sutartis – po 700 Lt. “Manau, kad reikia sutikti. Su tokia kaina jau galiu skaičiuoti gerą pelną, o laukdamas ir nepasirašydamas juk rizikuoji – kas, jeigu vasara bus derlinga ir kainos rinkoje vėl kris”, – dėsto pašnekovas.

Jis ramus ir dėl savo bulvių – didžiąją jų dalį jau daug metų eksportuoja, tad didelių bėdų dėl realizavimo neturėjo ir ankstesniais metais, ką jau kalbėti apie šiuos, kai šios kasdienės daržovės jau seniai pristigo praėjusią vasarą sausros ir gaisrų nualinta Rusija.

Kitas daržovių – bulvių, morkų, kopūstų – augintojas Antanas Baliutavičius sako, kad dabar jam per dieną skambina penki šeši bulves eksportuoti siūlantys supirkėjai. “Rusai, baltarusiai karštligiškai ieško pas mus bulvių, kopūstų. Patys nieko neužsiaugino, ką pasiūlyti nebeturi Lenkija, Olandijoje šaltai žiemai nepritaikytuose sandėliuose daržovės sušalo”, – tarptautinę rinką apibūdina lietuvis ūkininkas.

Tačiau jis nepasiduoda užsieniečių kainų vilionėms, nes jau daug metų dirba su Lietuvos ligoninėmis, vaikų darželiais, mokyklomis. “Tik taip galiu planuoti ir pamažu plėstis. Ilgalaikės sutartys gelbėja, kai produkcijos nėra kur dėti, todėl negaliu dabar mesti savo nuolatinių partnerių”, – savo verslo etiką dėsto pašnekovas.

Pamoka prekybos tinklams

E.Sasnauskas kortą pastatęs ant eksporto, Lietuvoje jis parduoda tik nedidelę dalį savo užaugintų bulvių – tiek, kiek yra sutaręs su darželiais, mokyklomis. Jis keikia Lietuvos prekybos tinklų politiką ir teigia, kad prekybininkai šiemet valgo savo pačių arogancijos vaisius – parduotuvių lentynose guli tik prastos kokybės lietuviškos bulvės, nes dideli, gerą produkciją galintys tiekti ūkiai išaugo ir sustiprėjo. “Prekybos tinklai iki šiol mus žudė: atsiskaitydavo tik po 60 dienų, reikalaudavo begalinių mokesčių už viską – patekimą į jų sandėlius, lentynas, reklamą”, – apgailestauja Lietuvos ūkininkas, kuriam geresnių partnerių pavyko susirasti užsienyje.

Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorė Zofija Cironkienė sako, kad dabar didieji Lietuvos prekybos tinklai moka už tai, kad vengdavo sudaryti ilgalaikes abiem pusėms priimtinas sutartis su Lietuvos ūkininkais. “Jei partnerystė lygiavertė – ūkininkas išliks lojalus ir tieks tau savo produktus, kad ir ką jam siūlytų nauji partneriai. Tačiau iki šiol didieji prekybininkai tik reikalavo mažų kainų, begalinių nuolaidų. Todėl tie žemdirbiai, kurie investuoja į kokybę, ūkių plėtrą, buvo priversti susirasti kitus prekybos partnerius”, – dėsto ji.

Tiesa, čia pat asociacijos vadovė ramina, kad iš bado nemirsime – savo bulvių, morkų, kopūstų pas mus atveš iš Belgijos, Olandijos, Vokietijos ir kitų kraštų. O po mėnesio kito – jau ir šviežios dažovės iš Izraelio, Egipto ir kitų pietinių šalių. “Klausimas tik dėl kainų – jos neabejotinai bus didelės, nes nebebus konkurencijos su vietos produkcija”, – neguodžia Z.Cironkienė.

Iki šiol besiplėtusi žemės ūkio paskirties žemės rinka pastaraisiais mėnesiais pamažu traukiasi. Nors Lietuva turtinga dirbamosios žemės laukų, norinčiųjų ją nuomotis ir dirbti kasmet mažėja. Šiuo metu iš beveik 4 mln. ha dirbamosios žemės Lietuvoje išnuomota mažiau nei 1 mln. ha.

Pasak Nacionalinės žemės tarnybos atstovės Kristinos Chlynovos, pagrindinė žemės nuomos paklausos mažėjimo priežastis – pasaulinės ekonominės krizės padariniai, kurie smarkiai pakeitė ir Lietuvos ekonominę padėtį.

Dėl to krito ir žemės nuomos kainos. Tarkime, Vidurio Lietuvos rajonuose, kur žemė derlingiausia, per pastaruosius dvejus metus vieno hektaro privačios žemės nuomos kaina vidutiniškai sumažėjo du kartus, o kai kuriuose šiauriniuose rajonuose net tris kartus, Rytų Lietuvoje – pusantro karto.

Šiek tiek kitaip yra su valstybinės žemės ūkio paskirties žemės nuoma – čia nuomos kaina priklauso nuo savivaldybės, kurios teritorijoje ta žemė yra, nustatyto tarifo ir vidutinės rinkos vertės. “Jei, pavyzdžiui, vidutinė 1 ha rinkos vertės kaina yra 2 tūkst. Lt, o savivaldybė taiko 1 proc. tarifą, vadinasi, 1 ha nuomos kaina metams bus 20 Lt. Vidutinę žemės rinkos kainą lemia ir tokie veiksniai, kaip žemės derlingumas, vieta, rinkos pasiūla”, – paaiškino K.Chlynova.

Pastebima, kad Lietuvos ūkininkai labiau linkę sudaryti ilgalaikes žemės nuomos sutartis, kurios leidžia lengviau plėtoti savo verslą. Maksimalus ilgalaikės nuomos sutarties terminas – 99-eri metai.