Jei būtų pritarta siūlymams neparduoti žemės užsieniečiams, o visus svarbiausius valstybės klausimus spręsti lengvai sukviečiamais referendumais, tai būtų smūgis mūsų valstybės tarptautinei reputacijai, grėstų ES finansinės sankcijos ir anarchija valstybės valdymo srityje.

Ūkininkas Pranciškus Šliužas valdo 18 hektarų paveldėtos žemės, apie pusę jos užsodinęs mišku. Kaip ir daugelis kitų Lietuvos ūkininkų, jis naudojasi ES finansine parama. Bet, kaip ir dar apie 300 tūkst. Lietuvos gyventojų, parėmusių referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams idėją, su kitais europiečiais niekuo dalytis nenori.
P.Šliužas, referendumo valstybės valdymą ir tarptautinius įsipareigojimus revizuojančiais klausimais iniciatyvinės grupės koordinatorius, tiki, kad referendumas bus sėkmingas. Kam sėkmingas?

Ar gresia Lietuvos išpardavimas

„Kiekvienam Lietuvos piliečiui būtų vienodai žalinga, jei būtų leista parduoti žemę užsieniečiams, nes Lietuva yra kooperacinė nuosavybė ir kiekvienas Lietuvos pilietis turi vienodą teisę į Lietuvą. Lietuvą galima parduoti tik tuo atveju, jei liks vienas lietuvis ir jis nuspręs ją parduoti. Jei yra keli, reikia jų paklausti, ir tai daroma referendumo keliu. O jei neteksim Lietuvos žemės, neteksim visko“, – gąsdinasi P.Šliužas.
Kaip žinome, Lietuva stojimo į ES sutartyje įsipareigojo laikytis laisvo kapitalo judėjimo principo, tačiau išsiderėjo teisę neparduoti žemės ūkio paskirties žemės užsieniečiams septynerius metus su galimybe šį pereinamąjį laikotarpį vienąkart pratęsti dar trejiems metams. Dešimt metų netruko praeiti ir gegužės 1-ąją išmuš valanda laikytis prisiimtų įsipareigojimų.
Ar tikrai Lietuva bus masiškai išparceliuota svetimšaliams? Ekspertai didelių revoliucijų neprognozuoja, nes kas norėjo, žemės jau nusipirko. Vieni sandorius įteisino Lietuvos piliečių vardu, kiti – kaip juridiniai asmenys, įgyti žemės galėjo ir tie, kurie trejus metus Lietuvoje gyveno ir vertėsi žemės ūkio veikla.
Kaip užsieniečiui paprasčiau nusipirkti žemės, taip pat ir konkrečių siūlymų, – pilnas internetas. Pavyzdžiui, UAB „Žemės plėtra“ pataria: arba Lietuvoje registruoti įmonę (juridinį asmenį), arba pirkti ne žemę, o įmonės akcijas, su kuriomis perimamos ir teisės į įmonės valdomą žemę. „Tokios įmonės dažniausiai yra kuriamos būtent konkrečiam projektui, t.y. sklypo suformavimui ir galutinio produkto paruošimui“, – atvirai dėstoma „Žemės plėtros“ tinklalapyje.
Beje, pernai pavasarį garsiai nuskambėjo panašus atvejis, kai „Agrowill group“ švedams pardavė įmonių, valdančių kelis tūkstančius hektarų žemės ūkio paskirties žemės, akcijas.
Taigi, praėjusios kadencijos žemės ūkio ministro, dabar Seimo nario Kazio Starkevičiaus duomenimis, jau dabar apie 5–8 proc. žemės ūkio paskirties žemės Lietuvoje valdo užsienio piliečiai. Beje, tiek pat – 5 proc. žemės ir miško užsieniečiai šiuo metu valdo ir Estijoje, kuri apsiribojo septynerių metų pereinamuoju laikotarpiu ir jau trejus metus nevaržo užsieniečių norų pirkti čia žemės. Neišpirko užsieniečiai nei Čekijos, nei Slovakijos, kur tokie draudimai taip pat negalioja.
Tad, kai kurių žemės rinkos ekspertų prognozėmis, savininkai, dešimtmetį laukę, kada galės parduoti žemę turtingesniems pirkėjams iš kitapus sienos, gali likti nieko nepešę. Užsieniečių nedomina mažesni nei 100 ha sklypai. Be to, nors svetimšalių investicijos vidutinę žemės kainą kilstelėtų, vis dėlto jie nemokės už lietuviškas žemes olandiškų ar vokiškų kainų. K.Starkevičiaus pastebėjimu, štai vidutinė rinkos kaina Lietuvoje nusistovėjusi apie 10 tūkst. Lt už ha ir, kaip skelbta, maždaug tiek ir mokėjo užsienio pirkėjai „Agrowill group“.

Lenkai neparduos žemės kitiems dar dvejus metus

Vis dėlto, jei grėsmės atverti žemdirbiškos žemės rinką ne tokios jau didelės, kodėl kaimynai lenkai išsikovojo dvylikos metų pereinamąjį laikotarpį? Gal, norėdami kuo greičiau patekti į ES, nepakankamai gynėme Lietuvos teises?
„Ilgesnis laikotarpis ir mūsų ūkininkams būtų buvęs naudingas, nes jie būtų dar sustiprėję ir daugiau jų galėtų patys žemės nusipirkti. Tačiau anksčiau ar vėliau vis tiek turėtume ją parduoti ir ES šalių piliečiams“, – sako K.Starkevičius, primindamas, kad derantis dėl narystės ES sąlygų Lietuvoje ginčytasi, ar apskritai reikia pereinamojo laikotarpio, mat investicijų Lietuvai verkiant reikėjo, o žemės juk neišsiveši.
„Pirminė pozicija buvo, kad pereinamojo laikotarpio žemės pardavimui iš viso nereikia. Paskui nutarta jo prašyti, ir tai lėmė du veiksniai: pirma, tapo aišku, kad tiesioginės išmokos žemdirbiams bus diskriminacinės – gerokai mažesnės nei ES senbuvių, antra, taktinis dalykas – pereinamojo laikotarpio prašė ir kitos valstybės“, – primena žemės pardavimo klausimu derėjęsis Darius Žeruolis, anuomet Europos komiteto Integracijos strategijos departamento direktorius, dabar – konsultacinės įmonės „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ partneris.
Lenkija, nuogąstaudama, kad didžioji kaimynė Vokietija supirks pasienio žemę, atitekusią Lenkijai po Antrojo pasaulinio karo, pasirašydama narystės ES sutartį prašė net aštuoniolikos metų pereinamojo laikotarpio, bet susiderėjo dėl dvylikos. Lietuva, kaip ir kitos Vidurio ir Rytų Europos šalys, paprašė septynerių su teise vieną kartą pratęsti dar trejiems metams. Estija iš pradžių visai neprašė ir tik derybų pabaigoje prisidėjo prie kitų.
Beje, žemės kainos Rytų Europoje nuo ES senbuvių skyrėsi per šimtą kartų. „Bet, pavyzdžiui, Prancūzija stipriai priešinosi, kad naujosioms narėms būtų duodamos tegu ir diskriminacinės išmokos ir dar palikta išimtis neparduoti užsieniečiams žemės. Tuomet jie kalbėjo, kad jūs už mūsų pinigus prisipirksite žemės, o mes tokios teisės neturėsime“, – prisimena D.Žeruolis.
Beje, kaip primena buvęs derybininkas, tai apskritai buvęs nusižengimas vienai ES principinių laisvių – laisvam kapitalo judėjimui, o šios išimties galimybė atsirado tik kaip atsakas į tai, kad Vokietija su Austrija panoro riboti kitą principinę ES laisvę – darbo jėgos judėjimą.
Dėl numatyto pereinamojo laikotarpio pratęsimo dar trejiems metams 2011 m. Briuselyje derėjęsis tuometis žemės ūkio ministras K.Starkevičius sako, kad tai buvę nesunku, nes europiečiai laikosi savo įsipareigojimų. Sunkiau buvo Lietuvoje siekti mandato derėtis, nes būta tam tikrų jėgų, daugiausia iš liberalų flango, taip pat iš dalies žemės savininkų, kurios jau tada norėjo žemės pardavimą liberalizuoti.
Tačiau daugiau laikotarpio pratęsimų nenumatyta ir nuo gegužės turime įsileisti žemės pirkėjus iš europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų atitinkančių šalių. Kitų, pavyzdžiui, Rusijos, piliečiams draudimai išliks.

Regioninės spaudos skelbimų skiltis užvertė pasiūlymai supirkti žemę ir mišką. Dažniausi pirkėjai – miškininkystės įmonės.
Bendrovės „Miško projektai“ Šiauliuose direktorius Arnas Kulikauskas tvirtina, kad konkurencija suaktyvėjo, nes nebeliko pasiūlos. „Žmonės įsivaizduoja, kad žemė turi brangti, todėl mažėja pasiūla ir didėja konkurencija. Gyventojai žemę pardavinėja Vokietijos kainomis, o gyvename Lietuvoje“, – piktinasi A.Kulikauskas.
Nekilnojamojo turto bendrovės „Remi Real Estate“ vyresnysis brokeris Aidas Kuklys pritaria, kad žemės pasiūla nedidelė, nes didelius plotus valdo anksčiau žemę susipirkę koncernai, žemės ūkio bendrovės, ūkininkai. Be to, iki krizės gana nemažai žmonių pirko žemę spekuliaciniams tikslams ir nieko su ja nedarė – dabar ta žemė apleista ir nepaklausi. Pasak A.Kuklio, į žemės paieškas įsitraukė ir energetikos projektų plėtotojai, norintys statyti saulės elektrines.
„Žemės ūkio paskirties sklypai dabar taip pat paklausūs kaip investicijų objektas – galima nusipirkti, išnuomoti, kas metai gauti pajamų ir tikėtis, kad sklypai pabrangs. Be to, nemažai kas juose užsiima veikla pagal ES programas, tokia kaip miško įveisimas, – galima deklaruoti veiklą ir gauti išmokas“, – komentuoja A.Kuklys.
Nekilnojamojo turto bendrovės „Ober-Haus“ vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas Saulius Vagonis primena, kad žemės ūkio ir miško paskirties sklypai per krizę nukentėjo mažiausiai: paprasti žemės sklypai, kuriuose planuotos gyvenamosios ir komercinės teritorijos, prarado 70–90 proc., o miško ir žemės ūkio – tik 20–30 proc. buvusios vertės.
„Šiemet ir pernai žemės ūkio paskirties sklypų kainos ūgtelėjo 5–10 proc. Pardavėjai, matydami, kad kainos atsigauna, nesibaimina ir mažiau noriai kalbasi su potencialiais pirkėjais“, – mano S.Vagonis.

Kaip pasakoja vienos tokios istorijos herojus, 14-metis vokietis Geritas Blankas (Gerrit Blank), „ėjau į mokyklą ir pamačiau tiesiai į mane iš dangaus atšvilpiantį ugnies kamuolį“. Viskas baigėsi tuo, jog iki raudonumo įkaitęs žirnio dydžio uolienos gabaliukas pataikė moksleiviui į ranką.

O paskui nukrito ant žemės, joje palikdamas pėdos dydžio duobelę. Šį 2009 m. birželio nutikimą britų dienraštis „Telegraph“ aprašė prieš trejus metus. Buvo pranešama, jog paauglys susidūrimą su meteoritu išgyveno. Nors patirti tokį tikimybė yra itin menka (viena iš milijono), kosminis akmenukas berniuko rankos odoje paliko 8 cm randą.

„Pirmiausiai pamačiau didelį ugnies kamuolį, o paskui staiga pajutau skausmą rankoje, – prisiminė G. Blankas. – Paskui tą pačią akimirką pasigirdo didžiulis trenksmas – tarytum griaustinio. Garsas buvo toks didelis, jog ausyse spengė keletą valandų. Į mano ranką pataikęs ir nuo jos atsimušęs meteoritas skriejo pakankamai greitai, kad pasikastų po žeme.“

„Tai – tikrų tikriausias meteoritas, – Volterio Homano observatorijos (Walter Hohmann Observatory, Vokietija) direktorių Ansgarą Kortę (Ansgar Kortem) citavo „Telegraph.co.uk“. – Tokie itin vertinami kolekcininkų ir mokslininkų gretose. Dažniausiai tokie meteoritai žemės nepasiekia, nes sudega atmosferoje. Iš septynių pasiekiančių planetos paviršių šeši nukrenta į vandenynus ar kitus vandens telkinius.“

Mokslo bendruomenė šią istoriją įvertino kaip iš piršto laužtą, o spauda buvo apkaltinta neteisingai citavusi astronomą A. Kortę. Iš tikrųjų to meteorito A. Kortė nė matęs nebuvo. Anot astronomo Filo Pleito (Phil Plait), „mano bičiulis, olandų mokslo populiarinimo rašinių autorius Govertas Šilingas (Govert Schilling) kalbėjosi su A. Korte, o šis tvirtino, jog meteorito savo akimis nematė ir spauda jo žodžius „išėmė iš konteksto“.

Tikri atvejai

Vienintelis kitas meteorito smūgį išgyvenusio asmens atvejis oficialiai užregistruotas Alabamos valstijoje (JAV), 1954 m. lapkritį, kai greipfruto dydžio 3,86 kg svėrusio meteorito fragmentas pramušė gyvenamojo namo stogą, atšoko nuo didžiulio medinio radijo aparato ir pataikė į tame name miegojusią moterį Aną Hodžes (Ann Hodges). Kaip paaiškėjo, tai buvo paprasčiausias chondritų klasės meteoritas.

Sulakogos (Sylacauga) meteoritu pramintas akmuo (kartais vadinamas ir Hodžes meteoritu – pagal nuo jos nukentėjusios 31-erių moters pavardę) į Ouk Grouvo miestelio netoli Sulakogos namą (33°11′18.1″N 86°17′40.2″W) pataikė 1954 m. lapkričio 30-osios popietę, apie 14:46 vietos laiku. A. Hodžes meteoritas smarkiai sumušė vieną jos kūno pusę, tačiau, kaip buvo pranešama, moteris po susidūrimo galėjo paeiti.

Krintantį meteoritą tądien matė trijų valstijų gyventojai, nors jis krito ankstyvą popietę. Paimti meteoritą buvo išsiųstas JAV karinių pajėgų sraigtasparnis. Vėliau nukentėjusios sutuoktinis Judžinas Hodžesas (Eugene Hodges) nusamdė advokatą ir mėgino susigrąžinti į jo namus pataikiusį dangaus akmenį.

Teisių į meteoritą pareikalavo ir žemės, ant kurio stovėjo pastatas, savininkas Bertis Gajus (Bertie Guy). Jis tvirtino akmenį parduosiąs, kad galėtų suremontuoti meteorito apgadintą namą. Beje, už meteoritą buvo siūlomi 5 tūkst. JAV dolerių. Po metų akmuo Hodžesų šeimai buvo grąžintas, tačiau susidomėjimas akmeniu jau buvo atslūgęs ir parduoti
jo nebepavyko. Galiausiai sutuoktiniai meteoritą padovanojo Alabamos gamtos istorijos muziejui.

Kitą dieną po Sulakogos meteorito kritimo, 1954 m. gruodžio 1 d., Hodžesų kaimynystėje gyvenęs fermeris Džulijus Makinis vidurį vieškelio netoli savo namų rado antrąjį meteorito fragmentą, kuris svėrė 1,68 kg. Jis meteoritą pardavė Smitsono institutui, o už radinį gautų pinigų pakako įsigyti nedidelę fermą ir seną automobilį.

Beje, sutuoktiniai po dvylikos metų išsiskyrė ir abu sutiko, jog tokiam sprendimui įtakos turėjo nukritusio meteorito sukelti nepatogumai. Vėliau Anos Hodžes sveikata suprastėjo, o 1972 m. ji mirė.

Dar vienas, 1992 m. nutikęs atvejis, kai meteoritas pataikė į žmogų, įvyko Ugandoje. Ten 3 gramus svėręs Mbale meteorito fragmentas pataikė į berniuką. Kadangi akmenuką pristabdė medžio, po kuriuo berniukas buvo, laja, berniukas nenukentėjo.

technologijos.lt

Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestuose namų valdos sklypų kainos daugiau nei dvigubai didesnės negu rajonuose. Tuo tarpu didžiausią paklausą minėtuose miestuose turi sklypai,  kurių plotas svyruoja nuo 6 iki 10 arų, o rajonuose – nuo 15 iki 20 arų.

Tokias parduodamų sklypų tendencijas pateikia lankomiausias nekilnojamojo turto skelbimų portalas Domoplius.lt, birželio mėnesį išanalizavęs daugiau nei 12 tūkst. skelbimų.
Sostinėje pardavinėjamų namų valdos sklypų vidutinė kaina siekia 22,4 tūkst., o rajone – 9,3 tūkst. litų už arą, atitinkamai Kauno mieste ir rajone – 14,8 ir 7,5 tūkst. litų, o Klaipėdos mieste ir rajone – 20,9 ir 8,2 tūkst. litų už arą.
Pasak Evaldo Narbuntovičiaus, Domoplius.lt projekto vadovo, Vilniaus mieste didžiausią paklausą turi didesni negu 6 arų sklypai, o  kainos svyruoja nuo 10 iki 150 tūkst. litų už arą.
„Didmiesčiuose namų valdos sklypų kainos yra didesnės negu rajonuose, todėl dažnai apsiribojama mažesnio ploto – iki 10 arų – sklypais. Tuo tarpu rajonuose didesnę paklausą turi sklypai, kurių plotas 15-20 arų“, – situaciją rinkoje apžvelgia E. Narbuntovičius.
Pagrindiniai pirkėjai – šeimos
Nekilnojamojo turto brokeriai pastebi, kad pagrindiniai namų valdos sklypų pirkėjai yra trijų ar keturių asmenų šeimos, gaunančios stabilias pajamas ir siekiančios gyventi erdvesniame būste nei dabartiniame dviejų ar trijų kambarių bute.
„Vilniuje dažniausiai į sklypą pirkėjai planuoja investuoti apie 100 tūkst. litų, bet įsigyja brangesnius 150 ar 200 tūkst. litų vertės sklypus“, – sako Aušra Kriščiūnienė, „DNB būstas“ brokerė.
Kaune populiariausių namų valdos sklypų kaina svyruoja nuo 70 iki 200 tūkst. litų. Didžiausią paklausą turi didesni negu 6 arų sklypai, su įvestomis komunikacijomis, pageidaujama, kad šalia būtų parduotuvė, mokykla, viešojo transporto stotelė.
Panevėžyje ir Šiauliuose namų valdos sklypų kainos kiek mažesnės negu trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Panevėžio mieste vidutinė kaina siekia 7,1 tūkst., o rajone – 4,9 tūkst. litų, Šiauliuose atitinkamai – 8,1 ir 4 tūkst. litų.
Žemės paskirtį keičia vis rečiau
Beveik trečdalį visų Domoplius.lt portale pardavinėjamų sklypų sudaro žemės ūkio paskirties sklypai, kurių kaina yra kelis kartus mažesnė negu namų valdų.
„Pavyzdžiui, Vilniaus mieste žemės ūkio paskirties žemės sklypai vidutiniškai kainuoja 7,3 tūkst. litų, rajone – 2 tūkst. litų už arą. Kituose miestuose kainos dar mažesnės ir svyruoja nuo 1,9 iki 5,9 tūkst. litų už arą“, – sako E. Narbuntovičius.
Nekilnojamojo turto rinkos ekspertų teigimu, namų valdos sklypai turi didesnę paklausą negu žemės ūkio paskirties.
Klaipėdoje dirbanti brokerė Inga Jurgulytė teigia, kad pirkėjams yra labai svarbu išplėtota infrastruktūra, įvestos komunikacijos, nes kitu atveju namo statybos gali gerokai pabrangti.
„Dėl minėtos priežasties vis mažiau sudaroma sandorių, kai įsigyjama žemės ūkio paskirties žemė, o vėliau ji keičiama į gyvenamosios paskirties, kitaip tariant – namų valdą. Taip yra todėl, kad Klaipėdos regione pastebime didžiulę namų valdos sklypų, kurie anksčiau buvo žemės ūkio paskirties, pasiūlą. Prognozuočiau, kad ji viršys paklausą dar mažiausiai penkerius metus“, – apie dabartines tendencijas pasakoja I. Jurgulytė.
Paskaičiuota, kad per metus vidutinės sklypų kainos didžiuosiuose miestuose pakito nežymiai – Vilniuje ir Kaune jos sumažėjo apie 3–4 proc., Klaipėdoje – apie 3 proc. pakilo.

Kaip byloja naujausi geofizikos tyrimų rezultatai, įvairiausi kosminės kilmės incidentai ir susidūrimai turėjo didžiulės įtakos mūsų planetos vystymuisi. Jei ne tos katastrofos, mes dabar gyventume visiškai kitokiame pasaulyje. Jei apskritai gyventume.

Įvairiausi kosminės kilmės incidentai ir susidūrimai turėjo didžiulės įtakos mūsų planetos vystymuisi ©abroadintheyard.com

Dar maždaug prieš šimtą metų buvo atskleista, jog Žemė savo sudėtimi yra artima chondritams – daug silicio turinčių meteoritų atmainai (kartais tokie meteoritai vadinami „planetų gamybos proceso liekanomis“). Chondritai – nuolaužos, Saulės sistemos „vaikystėje“ susidariusios iš to paties dulkių-dujų debesies, iš kurio susiformavo ir visa Saulės sistema. Chondritai yra dažniausias Žemėn krintančių meteoritų tipas. Jų daugiausiai aptinkama ir Asteroidų žiede.

Tiesa, chondritų ir žemės paviršiaus mineralų sudėtys skiriasi. Nors, bendrai paėmus, jos laikomos panašiomis, išorinio planetos sluoksnio sudėties skirtumus kompensuoja Žemės gelmėse ir branduolyje glūdintys medžiagos klodai. Pavyzdžiui, samario ir neodimio santykis Žemės vulkaniniuose sluoksniuose yra didesnis nei chondrituose. Tai geologus paskatino susimąstyti ir suformuluoti hipotezę apie tai, jog giliau Žemės gelmėse, netoli ribos tarp mantijos ir plutos, esama medžiagos, kurioje samario ir neodimio santykis yra mažesnis negu chondrituose.

Tiesa, jei tokie „slapti rezervuarai“ egzistuoja, jie turėtų sąveikauti su karštais mantijos srautais, prasidedančiais arčiau planetos branduolio ir kylančiais aukštyn. Skaičiavimų rezultatai rodo, jog pagrindinių cheminių elementų „slaptų telkinių“, kuriems gresia radioaktyvus skilimas (pvz., urano, torio), didžioji dalis (iki 40 % viso jų skaičiaus) turėtų koncentruotis giliai mantijoje. Irdami jie įkaitina terpę, o tai ir generuoja aukštyn kylančius mantijos srautus. Bėda ta, jog tie srautai neša mažiau kaip 50 % energijos, nei jos galėtų būti, jei ši hipotezė būtų teisinga.

„Slaptųjų rezervuarų“, kurie minimi daugelyje „chondritinių“ hipotezių, paprasčiausiai nėra“, – įsitikinęs geofizikos profesorius iš Australijos nacionalinio universiteto Janas Kempbelas (Ian Campbell).

Nemaža dalis mokslininkų šiandien yra linkę manyti, jog Žemės ir chondritų sudėčių panašumas buvo tiesiog pervertintas. Dėl bendros jų kilmės neabejojama. Tačiau vėliau planetos ir meteoritų raidos keliai išsiskyrė. Tuo ir galima paaiškinti jų sudėčių skirtumus. Per milijardus metų Žemė neteko vienų cheminių elementų ir sukaupė kitų – dėl neretų susidūrimų su kitais kosminiais kūnais.

Žemė susiformavo iš tarpusavyje besidaužiusių vis stambesnių kosminių objektų. Tada, kai proplaneta įgijo pakankamą dydį, jos išsilydžiusi medžiaga pradėjo skaidytis, formuodama ploną išorinę bazalto plutą, kurioje gausu tam tikrų elementų (taip pat ir urano, torio, kalio).

Anot J. Kempbelo, dėl dažnų susidūrimų su kosminiais kūnais, sluoksnis gerokai pakito. Galiausiai toji „kolizinė erozija“ pradangino ir tam tikrus paviršiuje buvusius cheminius elementus.

„Manome, jog taip formavosi visos planetos, – tvirtina J. Kempbelas. – Dėl tos pačios priežasties skiriasi ir planetų sudėtis.“

(0) 2012-04-03

Įvairiausi kosminės kilmės incidentai ir susidūrimai turėjo didžiulės įtakos mūsų planetos vystymuisi ©abroadintheyard.com

Dar maždaug prieš šimtą metų buvo atskleista, jog Žemė savo sudėtimi yra artima chondritams – daug silicio turinčių meteoritų atmainai (kartais tokie meteoritai vadinami „planetų gamybos proceso liekanomis“). Chondritai – nuolaužos, Saulės sistemos „vaikystėje“ susidariusios iš to paties dulkių-dujų debesies, iš kurio susiformavo ir visa Saulės sistema. Chondritai yra dažniausias Žemėn krintančių meteoritų tipas. Jų daugiausiai aptinkama ir Asteroidų žiede.

Tiesa, chondritų ir žemės paviršiaus mineralų sudėtys skiriasi. Nors, bendrai paėmus, jos laikomos panašiomis, išorinio planetos sluoksnio sudėties skirtumus kompensuoja Žemės gelmėse ir branduolyje glūdintys medžiagos klodai. Pavyzdžiui, samario ir neodimio santykis Žemės vulkaniniuose sluoksniuose yra didesnis nei chondrituose. Tai geologus paskatino susimąstyti ir suformuluoti hipotezę apie tai, jog giliau Žemės gelmėse, netoli ribos tarp mantijos ir plutos, esama medžiagos, kurioje samario ir neodimio santykis yra mažesnis negu chondrituose.

Tiesa, jei tokie „slapti rezervuarai“ egzistuoja, jie turėtų sąveikauti su karštais mantijos srautais, prasidedančiais arčiau planetos branduolio ir kylančiais aukštyn. Skaičiavimų rezultatai rodo, jog pagrindinių cheminių elementų „slaptų telkinių“, kuriems gresia radioaktyvus skilimas (pvz., urano, torio), didžioji dalis (iki 40 % viso jų skaičiaus) turėtų koncentruotis giliai mantijoje. Irdami jie įkaitina terpę, o tai ir generuoja aukštyn kylančius mantijos srautus. Bėda ta, jog tie srautai neša mažiau kaip 50 % energijos, nei jos galėtų būti, jei ši hipotezė būtų teisinga.

„Slaptųjų rezervuarų“, kurie minimi daugelyje „chondritinių“ hipotezių, paprasčiausiai nėra“, – įsitikinęs geofizikos profesorius iš Australijos nacionalinio universiteto Janas Kempbelas (Ian Campbell).

Nemaža dalis mokslininkų šiandien yra linkę manyti, jog Žemės ir chondritų sudėčių panašumas buvo tiesiog pervertintas. Dėl bendros jų kilmės neabejojama. Tačiau vėliau planetos ir meteoritų raidos keliai išsiskyrė. Tuo ir galima paaiškinti jų sudėčių skirtumus. Per milijardus metų Žemė neteko vienų cheminių elementų ir sukaupė kitų – dėl neretų susidūrimų su kitais kosminiais kūnais.

Žemė susiformavo iš tarpusavyje besidaužiusių vis stambesnių kosminių objektų. Tada, kai proplaneta įgijo pakankamą dydį, jos išsilydžiusi medžiaga pradėjo skaidytis, formuodama ploną išorinę bazalto plutą, kurioje gausu tam tikrų elementų (taip pat ir urano, torio, kalio).

Anot J. Kempbelo, dėl dažnų susidūrimų su kosminiais kūnais, sluoksnis gerokai pakito. Galiausiai toji „kolizinė erozija“ pradangino ir tam tikrus paviršiuje buvusius cheminius elementus.

„Manome, jog taip formavosi visos planetos, – tvirtina J. Kempbelas. – Dėl tos pačios priežasties skiriasi ir planetų sudėtis.“

technologijos.lt

Pokalbis su aktoriumi ir režisieriumi Kirilu Glušajevu po premjeros Vilniaus mažajame teatre.

Vilniaus mažojo teatro premjera „Motina (Vasa Železnova)“ neapvylė žiūrovų. Atvirkščiai – retas iš režisūroje tik retkarčiais mėginančio jėgas to paties teatro aktoriaus Kirilo Glušajevo tikėjosi tokių meistriškumo aukštumų. Nors išorinis veiksmas spektaklyje tarsi sustingęs, emocinė įtampa scenoje tiesiog kunkuliuoja. Be to, kovojantys dėl būsimo palikimo dalies personažai kone visą laiką yra vienas kito stebimi: kartais su nuostaba, dažniau – su nuoširdžiu pasibaisėjimu akyse. Ir būtent šie žvilgsniai tampa antruoju, nebyliu, bet daug bylojančiu veiksmo lauku.
Ką simbolizuoja tokia visuotinio stebėjimo situacija: „ankštą“ provincijos gyvenimą, kuriame neįmanoma nieko nuslėpti, ar nepasitikėjimą pačiais artimiausiais žmonėmis?
„Žinote, repetuodami mes irgi klausėme savęs: kokio velnio jie vis lenda į tą kambarį? Ką jie ten veikia, kupini nuoskaudų ir pagiežos, tarpusavyje persipykę tiek, kad pakęsti vienas kito nebegali? Bet kažkas vis traukia, suveda juos į bendrą Železnovos namų erdvę, tarsi kažkokia nematoma jėga. Todėl ta erdvė dėl nuolatinio santykių aiškinimosi virsta kone turgaus aikšte. O turgaus aikštėje daug kas leidžiama: audringai lieti emocijas, derėtis, apgaudinėti, parsidavinėti. Visi mėto akmenis taip, tarsi patys būtų be nuodėmės. Svetimoje akyje blakstieną įžvelgia, o savoje primėtytų malkų nepastebi“, – patarlėmis dėsto savąją sprendimo versiją režisierius.
Dėl to, kad scenos veiksmas plėtosis viename erdvių Vasos Železnovos namų kambaryje, su scenografu Mariumi Jacovskiu jie apsisprendė vos pradėję darbą. „Buvo įdomu spėlioti, kaip gali atrodyti kitos to namo erdvės. Kažkodėl įsivaizdavom iki galo nepastatytą, neužbaigtą pastatą – tokį, kokių dar neseniai Lietuvos priemiesčiuose buvo apstu. Staiga praturtėję žmonės pradėjo ręsti didžiausias pilis, kurių ilgai nesugebėdavo užbaigti. Gyvenama ten būdavo susispaudus keliuose kambariuose, užtat stovėjo išlieti didžiuliai rūsiai su kažkuomet suplanuotais baseinais ir pirtimis, kurių nebėra už ką įrengti. Namai – kaip karstas, namai – kaip vaiduoklis, namai – kaip dykuma. Visi tarsi renkasi gerti arbatos, bet jos taip ir neatsigeria. Kalbama apie vešlų sodą, bet jo nėra. Kalbama apie miesto puošnumą, bet jo irgi nematome. Tik kambarys – juoda erdvė, kurioje netgi daiktai regimi greičiau kaip daiktų šešėliai. Tyčia rinkomės epochinius baldus, bet juodus ir nuasmenintus, lyg atspindžius kažkuomet gyvavusių daiktų. Manau, visa tai jau buvo užkoduota Maksimo Gorkio pjesėje, nieko iš piršto nelaužėme“, – teisinasi K.Glušajevas.

Lūkesčiai ir milijonai

Tie, kurie neseniai matė Vilniuje gastroliavusio Maskvos akademinio dailės teatro „Vasą Železnovą“, po premjeros liko sutrikę: peterburgiečio režisieriaus Levo Erenburgo ir Vilniaus mažojo teatro spektaklius sieja nebent dalis tų pačių veikėjų. Mat rusų „Vasos Železnovos“ pagrindu tapo 1935 m. datuota M.Gorkio pjesė, o K.Glušajevas rinkosi pirmąjį, 1910 m. rašytą pjesės variantą.
Jį teatro repertuarui Kirilas pasiūlė pats. Pasak režisieriaus, ypatingų intervencijų į rusų klasiko tekstą neprireikė, tebuvo atsisakyta dviejų šalutinių veikėjų – tolimos giminaitės Duniašos ir naujos kambarinės Anisijos – siužetinių linijų, kurios spektakliui pasirodė nebūtinos. Mat pjesės audinys ir taip ganėtinai painus, prisodrintas punktyru nužymėtų kiekvieno personažo praeities istorijų.
Kone visi veikėjai spektaklyje trokšta ištrūkti iš gyvybines jėgas siurbiančio namo vaiduoklio, tačiau kantriai laukia palikimo dalies ir kiekvienas savaip puoselėja šaunios ateities vizijas. Kurios, suprantama, iš anksto pasmerktos žlugti.
„Jie visi trokšta pinigų. Nelemta iliuzija: bus pinigų – tuomet prasidės ir gyvenimas. Tačiau gal visai ne nuo pinigų reikia pradėti, o, pavyzdžiui, nuo dvasinių vertybių skalės, nuo žmogiškų džiaugsmų ir ašarų? Bet ne – jautriam būti šiandien tiesiog nepadoru. Pinigai, apie kuriuos nuolat kalbama ir galvojama, paversti mitu ir esmine žmogiškosios būties sąlyga. O galų gale išaiškėja, kad ne dėl benzino Žemė sukasi“, – pritaria režisierius.
Beje, M.Gorkio pjesėje kalbama apie labai didelius pinigus, nes tuo metu rublis buvo „pririštas“ prie aukso. Ir kai Vasos dukra Ana priekaištauja: „Numetėt man kaip ubagei dešimt tūkstančių“, ji kalba, mūsų dabartiniais litais vertinant, maždaug apie milijoną. „Taigi palikimo laukiantys šeimos nariai anaiptol nėra skurdžiai, atvirkščiai – greičiau būtent dėl ranka pasiekiamų didelių pinigų jiems pavažiuoja stogas“, – paaiškina K.Glušajevas.

Nuodėmės ir meilės fonas

Dar vienas įsimintinas spektaklio bruožas – beveik kiekvienam jame dalyvaujančiam aktoriui sudarytos sąlygos atsiskleisti naujai, sukurti kitokį personažą, nei iš anksto galima buvo tikėtis. Tarkim, įsivaizdavome valdingu balsu piktnaudžiaujančią Eglės Gabrėnaitės Vasą Železnovą, o išvydome Motiną, kurios akyse jautresnėse scenose žybsi nuoširdžios atgailos ašaros.
Režisierius prisipažįsta sąmoningai vengęs moteriškos lyties Ivano Rūsčiojo įvaizdžio: „Kaip, beje, bėgome ir nuo barzdotų pirklių, nuo krūtiningų pirklienių gėlėtomis skaromis su „kokošnikais“ ant galvų. Labiau kliovėmės nūdiena, o šiandieninės „business lady“ – grakščios, moteriškos, diplomatiškos, puikiai jaučiančios, kada pakelti balsą, o kada verčiau kalbėti pusbalsiu. Vasa elgiasi taip, kaip jai atrodo būtina esant aplinkybėms, su kuriomis susiduria. Ji netrokšta jokių žudynių, tačiau moteris, valdanti verslą ir didelį kapitalą, negali sau leisti būti skysta. Nepaisant to, savo vaikus jinai myli. Neatsitiktinai Vasa sako: „Nuodėmes darau dėl vaikų, o dėl vaikų niekas ne nuodėmė.“
Gal ypatingą dėmesį aktoriams šiame spektaklyje galima paaiškinti tuo, kad jį režisavo jų scenos kolega? „Apskritai svarbiausias dalykas režisieriaus profesijoje yra meilės dramaturgijai, meilės artistams, kuriuos kvieti bendram darbui, fonas. Kai ši meilė atsiranda, jau galima žvelgti į personažus ir juose ieškoti to, kas brangu, – tiek aktoriams, tiek įkūnytiems veikėjams. Repetuodami visi vienas kitam stengėmės padėti: aš artistams, artistai man. Žinau, kokius uždavinius sau kėliau, ir esu patenkintas tuo, kaip jie buvo įvykdyti“, – pernelyg nesikuklina spektaklio statytojas.
Ar sutiktų režisuoti kuriame nors kitame teatre? „Teatras, kaip konkretus namas Vilniaus centre, man absoliučiai nėra svarbus. Svarbu žmonės, kuriuos čia gali sutikti. Bet jeigu kitame teatre taip pat susirinktų geri aktoriai, tai kodėl ne?“ – svarsto pašnekovas.
Prisipažinsiu: rūpėjo iškvosti, ar kartais prie spektaklio nėra rankos prikišęs ir pats Vilniaus mažojo teatro meno vadovas bei Kirilo studijų kurso pedagogas Rimas Tuminas. Pasirodo, jis spektaklio „perbėgą“ matė likus dviem dienoms iki oficialios premjeros. „Po to kalbėta buvo daug ir ilgai, bet tai – jau mūsų režisūrinės virtuvės reikalai“, – neleidžia smalsumui įsibėgėti K.Glušajevas.
Labiausiai jį pradžiugino R.Tumino monologo reziumė: „Labai geras spektaklis.“

Pastarosios dienos – ypatingas metas visiems pasaulio astronomams. Mat mokslininkai pastebėjo Ia klasės supernovos sprogimą tepraėjus vos kelioms valandoms nuo pačio įvykio pradžios. O ir pati supernova kaip niekada yra arti Žemės – nuo mūsų nutolusi per 21 milijoną šviesmečių.

Žinoma, toks atstumas yra visiškai nepavojingas Žemei, tačiau astronominiais masteliais yra pakankamai nedidelis ir svarbiausia, mažiausias iš visų Ia klasės žinomų šių laikų supernovų. Nesunku suprasti, kodėl sujudo viso pasaulio astronomų bendruomenė – dar niekada mokslininkams nėra pavykę stebėti supernovos sprogimo tokioje ankstyvoje fazėje ir taip arti. Tad supernovos kryptimi jau žvelgia visi pagrindiniai teleskopai, taip pat ir Hubble.

Kalifornijos universiteto mokslininkas Joshua Bloom nepabijojo žodžių skambumo ir naująją supernovą pavadino „amžiaus supernova“. Su šiuo mokslininku sutinka ir kiti kolegos – spėjama, jog supernovos sprogimo stebėjimo duomenis mokslininkai tyrinės bent dešimt metų, tad jau dabar aišku, kad ateityje ši supernova bus detaliausiai ištyrinėta iš visų mokslui žinomų panašių atvejų.

Supernova, pavadinta PTF 11kly, skrieja Mesjė 101 spiralinėje galaktikoje, kuri savo ruožtu yra Didžiųjų Grįžulo ratų žvaigždyne.

Supernovos sprogimą mokslininkai aptiko tepraėjus kelioms valandoms nuo jo pradžios. Tad jie gyvai stebėjo ir tebestebi, kaip nuolatos auga jos ryškumas – per daugiau nei parą ryškis padidėjo bent 20 kartų.

Kaipgi mokslininkams pavyko pastebėti supernovos sprogimą tarp milijardų daugybės žvaigždžių? Kaip ir galima nuspėti, neapsieita be pajėgių superkompiuterių pagalbos – šį kartą atradimą padarė Kalifornijoje esantis NERSC skaičiavimo centras. Praėjus trims valandoms po to, kai NERSC centras užfiksavo potencialų supernovos sprogimą, Kanarų salose esantys teleskopai pastebėjo unikalų šviesos parašą – supernovos sprogimo spektrą. Dar po dvylikos valandų supernovos kryptimi žvelgė jau keli Havajų ir Kalifornijos teleskopai. Neilgai trukus paaiškėjo, jog pastebėta ypatinga supernovos klasė – Ia.

Ia supernovos naudojamos Visatos plėtros stebėjimui. Tad taip arti pastebėta šio tipo supernova atveria daugybę naujų galimybių pažinti Visatoje vykstančius procesus.

Planuojama, jog supernova bus intensyviai stebima ne mažiau kaip kelias savaites. Kol kas ji matoma tik su teleskopais, tačiau po savaitės ją bus galima pamatyti ir su gerais žiūronais. Prognozuojama, jog ji taps pačia ryškiausia Ia tipo supernova per pastaruosius 30 metų.

Astronomų teigimu, geriausias metas šiaurinio pusrutulio gyventojams stebėti supernovą – tuoj po Saulės laidos. Tam reikia gerų žiūronų, nors žinoma, teleskopas tiktų geriau.

Žemės ūkio paskirties žemės bei statinių valdymo paslaugas teikianti bendrovė “Agro Management Team” teigia, kad už ūkininkų žemės nuomos sandorius kasmet galimai nesumokama 20 mln. litų mokesčių.

Viešai paskelbtais Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, mokesčiai galimai nesumokami ūkininkams nuomojantis žemę, pajamos slepiamos teikiant žemės ūkio paslaugas, ūkiuose įdarbinami nelegalūs darbuotojai, neteisėtai naudojami žymėti degalai. Nors žemės ūkio veikla besiverčiantys gyventojai sudaro daugiau kaip pusę (55,7 proc.) visų mokesčius mokančių fizinių asmenų, mokesčių ūkininkai pernai sumokėjo apie 65 mln. litų – tik 23 proc. visų mokesčių, kuriuos sumoka gyventojai.

“Mokesčių inspekcijos specialistai pastebi, kad gyventojai, išnuomodami žemę ūkininkams, kasmet gauna per 100 mln. litų pajamų, nuo kurių nesumokama apie 20 milijonų litų mokesčių. Be to, mokesčiai slepiami ir tuomet, kai ūkininkai neva veltui, t.y. panaudos pagrindais, naudojasi kitiems gyventojams priklausančia žeme, tačiau realiai šią žemę nuomojasi ir jos savininkams moka nuompinigius. Tokie sandoriai nuslepiami vengiant mokesčių, kuriuos privalu mokėti gavus pajamų už žemės nuomą”, – kalbėjo UAB “Agro Management Team” direktorius Marius Žutautas.

Pasak jo, tokiu būdu, galimai apeinant įstatymus, rinkos sąlygos tampa nevienodos tarp juridinių ir fizinių asmenų. Juridiniai asmenys moka mokesčius į valstybės biudžetą, o dalis privačių ūkininkų mokesčių išvengia. Dėl šios priežasties žemės nuomos kaina mokantiems mokesčius asmenims tampa 15 % didesnė nei tų, kurie registruoja žemės valdymą panaudos pagrindais.

Kaip pavyzdį M.Žutautas pateikia duomenis, kad per 2010–uosius metus AB “Agrowill Group” už nuosavybės ir nuomos teise valdomus žemės plotus sumokėjo 543 682 Lt gyventojų pajamų mokesčio.

“Vidutiniškai “Agrowill Group” už nuomojamą žemę 2010–aisiais mokėjo 230 Lt/ha, kai oficialiuose Lietuvos šaltiniuose skelbiama, kad vidutinė nuomos kaina siekė vos 139 Lt. Galima teigti, jog toks didelis – net 60 % – skirtumas tarp oficialiai pateikiamos vidutinės kainos ir realiai sumokamos sumos, rodo, kad privačių ūkininkų mokami nuompinigiai yra neoficialūs ir nurodoma ne visa žemės savininko gaunama nuomos kaina”, – teigia UAB “Agro Management Team” direktorius Marius Žutautas.

Jis pabrėžė pritariąs Valstybinės mokesčių inspekcijos planams rugsėjį atrinkti rizikingiausius ūkininkų ūkius ir pradėti jų mokestinius patikrinimus.

“Valstybė galų gale atkreipė dėmesį į situaciją toje srityje, kur cirkuliuoja stambios lėšos, nuo kurių nesumokama gana didelė mokesčių dalis. Susiklosčiusi nelygi konkurencinga kova žemės ūkyje yra nepalanki tiems žemės ūkio subjektams, kurie kuria legalias darbo vietas ir moka mokesčius”, – pabrėžė Marius Žutautas.

1884 metais šveicarų astronomas Arndtas pateko į pirmuosius laikraščių puslapius, kai pareiškė orbitoje už Neptūno atradęs labai keistą kubo formos planetą.

Žinoma, net 1884 metais visi suprato, kad tai – nesąmonė. Tačiau pamėginus pamodeliuoti, kaip tokio pavidalo kūne veiktų, pavyzdžiui, gravitacija arba kokie reiškiniai vyktų, tarkim, atmosferoje, darosi visai įdomu.

1884 metais laikraštis „The New York Times“ savo lapkričio 16 dienos numeryje net išspausdino straipsnį, pavadinta „Kubo formos planeta“, rašo news.discovery.com.

Straipsnyje pateikiamas interviu su fiziku Theodore`u Vankirku, kuris pirmiausiai atmeta kubo formos planetos galimybę, o tuomet pasamprotauja, į ką toks kubo formos pasaulis būtų panašus.

Viskas susiveda į trauką. Mūsų rutulio pavidalo Žemėje gravitacija mus traukia „žemyn“, planetos masės centro link. Taigi ant lygaus paviršiaus mes stovime tiesiai.

Tačiau hipotetiniame kubiškame pasaulyje būtų šeši kvadrato formos paviršiai, o su trauka susidurtume tik arėjant šių regionų centro link. Vis labiau artėjant prie krašto, pasijustume taip, tarsi koptume šlaitu. Be to, būtų vis sunkiau stovėti tiesiai, nes gravitacija trauktų kubo sienelės centro link, kuris nebūtų tiesiai po mūsų kojomis. Stovėjimas ant šio kubinio pasaulio „krašto“ primintų stovėjimą kalnų grandinės viršūnėje.

Mūsų dienų kosmologė Karen L. Masters sutinka, kad kubinio pasaulio idėja yra žavinga, ypač kalbant apie atmosferos galimybes. Anot jos, visuose 6 planetos paviršiuose vyrautų vidutinių platumų klimatas, būtų centralizuoti vandens telkiniai ir nė viename iš paviršių nebūtų poliarinių ar pusiaujo platumų klimato. Be to, smailūs kubo kampai ir kraštinės kyšotų pro planetos atmosferą nelyginant didžiuliai kalnai.

„Tarkime, kad apvalią Žemę gaubia 1 tūkst. kilometrų storio atmosferos sluoksnis, – aiškina mokslininkė. – Taigi susidaro sfera, kurios spindulys 6400 km (planetos spindulys) +1000 km (atmosferos sluoksnis) = 7400 km. Tai turėtų būti maždaug tikslus skaičius. Kubo, kurio tūris toks pats, kaip ir apvalios Žemės, kraštinė turėtų būti 10 tūkst. kilometrų ilgio, taigi kraštai nuo centro būtų nutolę per 8,7 tūkst. kilometrų. Jie be jokios abejonės kyšotų iš atmosferos.“

technologijos.lt

Rugsėjo 8 dieną šalyje prasidės aštuntasis Mokslo festivalis „Erdvėlaivis Žemė“, kuriame – daugiau kaip 160 nemokamų renginių visiems norintiems, o ypač jaunimui.

Augant visuomenės, mokyklų ir aukštųjų mokyklų susidomėjimui, šiais metais festivalio renginiai planuojami jau penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje.

Atidarymo metu Vilniuje – jau tradicija tampantis kino seansas ir diskusija su mokslininkais. Šįkart – apie smegenų tyrimų tendencijas. Prof. Šarūnas Raudys, kompiuteriu modeliuojantis emocijas ir neurobiologas, VU prof. Osvaldas Rukšėnas pamėgins numatyti, kada sugebėsime į kompiuterį perkelti savo smegenų turinį, savąjį „aš“ ir tapsime nemirtingais, kaip fantastiniame trileryje „Išeities kodas“, kuris bus parodytas po diskusijos.

Vilniuje intriguojančią programą parengė VU Gamtos fakulteto mokslininkai. Išgirsite, kur atmosferoje formuojasi meteorologiniai reiškiniai; sužinosite, kaip trūkinėja Žemė ir kad ozonas gali būti ne tik naudingas. Pamatysite kaip sudaromi žemėlapiai ir kodėl kartais reikia bijoti aliuminio. Neurofiziologai atskleis, ar augalams būdingas altruizmas, ar jie jaučia skausmą ir turi atmintį.

Jaukioje VU Centrinių rūmų Teatro salėje – paskaitos apie tai, kaip kompiuteryje modeliuojamas chaotiškai kintantis pasaulis; etnokosmologo prof. Liberto Klimkos įžvalgos apie megalitų sąsajas su astronomija. „Microsoft“ specialistas Tautvydas Dagys papasakos, kaip valdysime kompiuterius ateityje, o VAE atstovas dr. Rimantas Vaitkus nušvies atominės energetikos ateitį mūsų šalyje. Ypatinga naujiena iš pirmų lūpų – apie šiuo metu kuriamą pirmąjį lietuvišką kosmoso palydovą.

Jūsų laukia daug praktinės veiklos: fizikos eksperimentai VU Fizikos fakultete ir genetinių ligų diagnostikos galimybės VU Medicinos fakulteto Žmogaus ir medicininės genetikos katedroje; moderniausias kristalų puslaidininkiams auginimo įrenginys, tik šiemet pradėjęs veikti VU Taikomųjų mokslų institute; žvilgsnis į biofarmacijos kompanijos „TEVA/Sicor Biotech“ laboratorijas, kuriose konstruojami baltymai chimeros – naujos kartos vaistai nuo vėžio ir kur po kelerių metų galbūt teks darbuotis šiuo metu baigiantiems mokyklą moksleiviams arba studentams.

Kaune – puiki proga aplankyti muziejus ir modernius mokslo centrus. Karo paveldo centre – šaunamųjų ginklų istorija; Lietuvos zoologijos sode – gyvūnų priežiūros paslaptys, o VII forte – Kauno miesto istorijos puslapiai. Taip pat išmoksite profesionaliai plauti rankas ir teisingai ruošti vaistažoles.

Viena diena, rugsėjo dešimtoji bus skirta KTU. Šio universiteto mokslininkai parengė jums net kelias dešimtis įdomių demonstracijų ir eksperimentų iš chemijos ir maisto pramonės, statybos ir architektūros, inžinerijos ir fizikos, elektronikos ir dizaino sričių. Visi norintys tą dieną nuo 10 val. ryto laukiami KTU studentų miestelyje. Kviečiame atvykti šeimomis, kadangi ir suaugę, ir vaikai ras ką veikti. Galėsite išmatuoti savo energetinę būseną – aurą; susikursite savo stilių, pasinaudoję virtualiais dizainerio įrankiais, sukonstruosite mini povandeninį laivą, įsitikinsite, kad vandens laše telpa visas zoologijos sodas ir pamatysite, kaip mokslininkai apsaugo futbolininkų kojas. Mokysimės investuoti geriau negu W. Buffettas ir koduoti slaptą informaciją kaip J. Bondas, skaičiuosime branduolinius virsmus mūsų organizme, paįvairinsime gyvenimą praturtintomis realybėmis, bendrausime su protingu šaldytuvu ir išbandysime ultragarso instrumentą, kuriuo galima įvertinti kraujagyslių užkalkėjimo laipsnį.

Mokslas – šalies ekonomikos ir visuomenės pažangos pagrindas. Todėl kartu su LR Ūkio ministerija ir konsultacinės kompanijos „Chmieliauskas ir Ramonas“ specialistais pakviesime vyresniųjų klasių moksleivius ir studentus į seminarus Vilniuje ir Kaune, skirtus skatinti jų inovatyvumą, verslumą, daugiau sužinoti apie projektų valdymą ir verslo pradmenis XXI amžiuje.

Klaipėdoje šiemet – itin turininga ir interaktyvi programa: puiki proga išbandyti savo sugebėjimus prie laivo šturvalo Lietuvos Aukštosios jūreivystės mokyklos treniruoklyje; Jūrų muziejuje pabendrauti su narais, jūrų liūtais bei jų treneriais ir sužinoti, kodėl jūriniai gyvūnai geria vandenį ir kodėl vandens čiuožikas nenuskęsta. Taip pat pamatyti jūros dugną tiriančius robotus ir netgi užkopti į mokomojo burlaivio „Brabander“ denį.

Šiauliuose duris smalsuoliams svetingai atveria universitetas. Užsukite ir tapkite bibliotekininku, astronomu, pasigaminkite alternatyvios energijos, susimodeliuokite savo aplinką kompiuteriu, įminkite dirvožemio paslaptis.

Galbūt norite sužinoti, kodėl mums reikalinga reklama, ką reiškia vadovauti logistikos centrui arba kaip sukonstruoti robotą? Nekantraujate pasitikrinti savo reakciją arba mobilųjį telefoną įkrauti nuo savo kūno šilumos? Visa tai jūs rasite KTU Panevėžio instituto laboratorijose.

Nacionaliniame Mokslo festivalyje „Erdvėlaivis Žemė“, kaip įprasta – pasaulio technologijų bei mokslo tendencijos ir naujausi Lietuvos mokslininkų išradimai bei inovacijos, pritaikomos medicinoje, žemės ūkyje, pramogų pasaulyje, pramonėje, architektūroje ir kitur.

Išsamią programą rasite festivalio svetainėje www.mokslofestivalis.eu

Mokslininkams pavyko pirmą kartą aptikti ploną iš antimedžiagos dalelių antiprotonų sudarytą juostą (žiedą), gaubiančią Žemę. Šis atradimas, apie kurį rašoma leidinyje „Astrophysical Journal Letters“, patvirtinta teorinius darbus, kuriuose buvo teigiama, jog Žemės magnetinis laukas gali sugauti antimedžiagą.

Anot mokslininkų, nedidelis antiprotonų kiekis yra tarp Van Alleno žieduose esančios „įprastos“ medžiagos.

Antiprotonus aptiko „Pamela“ (angl. „Payload for Antimatter Matter Exploration and Light- nuclei Аstrophysics) palydovas, paleistas 2006 metais. Jo užduotis – tirti didelės energijos daleles, atkeliaujančias iš Saulės ir Saulės sistemos gilumos – vadinamuosius kosminius spindulius.

Šios kosminių spindulių dalelės gali susidurti su molekulėmis, sudarančiomis Žemės atmosferą, ir taip sukelti dalelių „liūtis“. Didžioji dalis šių kosminių ar jų sukuriamų antrinių dalelių įstringa Van Alleno žieduose – srityse, kur jas sugauna Žemės magnetinis laukas.

Vienas „Pamela“ tikslų buvo tarp įprastų dalelių, tokių kaip protonai ar helio atomų branduoliai, ieškoti antimedžiagos dalelių.

Nauja analizė rodo, kad kai „Pamela“ keliauja pro sritį, vadinamą Pietų Atlanto anomalija, palydovas fiksuoja tūkstančius kartų daugiau antiprotonų nei paprastai aptinkama kosmose ar, kaip galima manyti, susidarytų įprasto dalelių irimo metu.

Anot mokslininkų, tai yra požymis, kad antiprotonus toje vietoje laiko antiprotonų žiedai, Van Alleno žiedų atitikmenys, bent jau tol, kol jie susiduria su įprasta atmosferos medžiaga ir yra panaikinami.

Šis žiedas yra „gausiausias antiprotonų šaltinis netoli Žemės“, teigė tyrimo bendraautorius Alessandro Bruno iš Bari universiteto.

„Sulaikyti antiprotonai gali pradingti jiems sąveikaujant su atmosferos sudedamosiomis dalelėmis, ypač nedideliuose aukščiuose, kur panaikinimas (anihiliacija) tampa pagrindiniu praradimo mechanizmu“, – „BBC News“ kalbėjo jis.

„Didesniame nei kelių šimtų kilometrų aukštyje praradimo rodiklis yra daug žemesnis, taigi ten gali susidaryti didelis antiprotonų kiekis“, – aiškino jis.

Anot A. Bruno, mokslininkams pavyko ne tik patvirtinti teorinius darbus, jau seniai numačiusius šių antimedžiagos žiedų egzistavimą. Jo teigimu, šios dalelės taip pat gali tapti nauju kuro šaltiniu ateities erdvėlaiviams.

technologijos.lt