Shutterstock

Įpusėjus rudeniui Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) sulaukė daugiau kaip 94 tūkst. paraiškų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) priemones. Paraiškas gauti išmokas už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus pateikė daugiau kaip 136 tūkst. ūkininkų.

Raimonda SABALAITĖ

NMA darbuotojai, siekdami, kad visos paramos lėšos kuo greičiau pasiektų Lietuvos ūkininkus, skuba atlikti darbus laiku ir kokybiškai. Ankstesniu programiniu laikotarpiu sukaupta administravimo patirtis padeda specialistams įveikti naujus iššūkius, tačiau sklandžiam paraiškų administravimui ir paramos lėšų išmokėjimui ne mažiau svarbu glaudus NMA ir pareiškėjų bendradarbiavimas.

Iš viso 2014–2020 m. laikotarpiui skirta 1,977 mlrd. eurų paramos lėšų, iš kurių 2015 metams – 600 mln. eurų, arba beveik trečdalis viso programinio laikotarpio paramos lėšų.

„Tiek pareiškėjai, tiek NMA siekiame to paties – sėkmingo paramos lėšų įsisavinimo, o tam labai svarbu glaudus mūsų visų bendradarbiavimas. 2015 metai – išskirtiniai ir agentūrai, ir pareiškėjams. Šiemet faktiškai baigta efektyviai panaudoti ankstesnio programinio laikotarpio parama, didžiajai daliai pareiškėjų išmokėti išmokos už šiemet deklaruotus plotus avansai, paskirstyta beveik trečdalis Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos lėšų. Padėdami vieni kitiems gerai atlikti savo darbą, užtikrinsime ir sėkmingesnį naujojo laikotarpio paramos lėšų įsisavinimą“, – sako NMA direktorius Erikas Bėrontas.

Dėl naujovių kyla daug klausimų

Naujas finansinis laikotarpis atnešė daug svarbių pokyčių ir naujovių ne tik pareiškėjams, bet ir NMA specialistams. Vieniems reikėjo pagal naujas paramos įgyvendinimo taisykles tinkamai parengti ir pateikti paramos paraiškas, verslo planus, kitiems – jas įvertinti atsižvelgiant į naują paraiškų vertinimo metodiką, naujus teisės aktus. 2014–2020 m. programiniu laikotarpiu pateiktoms paraiškoms skiriami balai pagal taisyklėse nustatytus projektų atrankos kriterijus, o, prašomos paramos sumai viršijus skirtąją, sudaroma paraiškų pirmumo eilė.

Suprantama, kad, pasikeitus paraiškų vertinimo tvarkai, priemonių įgyvendinimo ir administravimo taisyklėms, pareiškėjams kyla daug klausimų. Tai patvirtina labai padidėjęs besikreipiančių į NMA klientų skaičius.

Susidomėjimas parama – didžiulis

Prasidėjus naujam finansiniam laikotarpiui pareiškėjai pasižymi ypač dideliu aktyvumu – iš viso NMA sulaukė 94 tūkst. paraiškų, iš kurių daugiau kaip 6,5 tūkst. paraiškų buvo pateikta pagal KPP investicines priemones.

NMA specialistai pastebi, kad daugumą paraiškų ūkininkai pateikia paskutinėmis paraiškų surinkimo dienomis, o tai apsunkina administravimo procesą. Taip pat paraiškų vertinimas stabdomas ir dėl to, kad pateikiami ne visi duomenys bei reikalingi dokumentai, dėl kurių agentūros specialistams tenka kreiptis į pareiškėjus su paklausimais.

Kad skirtos lėšos paramos gavėjus pasiektų kuo greičiau, NMA specialistai ragina ūkininkus operatyviai atsakyti į gautus paklausimus, atsiųsti reikiamus dokumentus.

Nuo spalio vidurio – ir išmokų už deklaruotus plotus avansai

NMA specialistai intensyviai ruošėsi ir tiesioginių išmokų avansų mokėjimui. Šiais metais žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus deklaravo daugiau kaip 136 tūkst. pareiškėjų. Iš viso iki lapkričio 30 d. Lietuvos ūkininkams planuojama išmokėti 442,5 mln. eurų tiesioginių išmokų.

2013 m. avansai buvo išmokėti 55 proc. pareiškėjų, 2014 m. avansai pasiekė beveik 73 proc. visų pareiškėjų, o 2015 m. šis rodiklis planuojamas dar 10 proc. punktų didesnis – iki 83 proc.

Verta paminėti, kad sprendimą išmokėti tiesioginių išmokų avansą jau nuo spalio priėmė tik Lietuva. Pavyzdžiui, Estija ir Lenkija avanso mokėti ūkininkams neplanuoja, o Latvijoje avansai mokami nuo lapkričio 1 d.

Kad išmokų avansai būtų pradėti mokėti laiku, iki spalio pradžios buvo atliktos visos reikalingos patikros. Kontrolės departamento specialistai aplankė 10 500 patikroms atrinktų pareiškėjų ūkių, taip pat atliko apie 3 tūkst. mėsinių ir pieninių veislių ūkinių gyvūnų patikrų vietoje.

Siekiant, kad tiesioginių išmokų avansai pasiektų kuo daugiau ūkininkų, buvo suplanuoti konkretūs jų mokėjimo etapai.

Ūkininkams avansai mokami iki lapkričio 30 d. – pagal atskiras tiesioginių išmokų schemas skirtingu laiku. Avansų dydis sudaro iki 70 proc. numatytų išmokų bendrų sumų. Likusi tiesioginių išmokų dalis mokama nuo gruodžio 1 d., o pagal su plotu susijusias KPP priemones – nuo kitų metų sausio pradžios.

Baigti svarbius darbus – iki metų pabaigos

Siekiama, kad būtų kuo greičiau panaudotos ne tik naujo, bet ir praėjusio programinio laikotarpio paramos lėšos. Pagal ankstesnio laikotarpio programą iki metų pabaigos planuojama išmokėti likusią programai įgyvendinti skirtą paramos sumą.

Didžioji dalis projektų jau užbaigti ir paramos lėšos jau pasiekė ūkininkus, tačiau nemažai galutinių projektų įgyvendinimo ataskaitų bei mokėjimo prašymų NMA buvo pateikta šių metų rudenį. NMA specialistai skuba vertinti paskutinius mokėjimo prašymus, tikrina pateiktus dokumentus.

Taigi 2015 metai – tikrai išskirtiniai ir agentūros specialistams, ir paramos gavėjams. Sėkmingai panaudota ankstesnio laikotarpio parama, paskirstyta beveik trečdalis Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programai skirtos paramos, ne mažiau kaip 83 proc. paramos gavėjų pasiekę išmokų už deklaruotus plotus avansai – štai tokio gausaus derliaus tikimasi sulaukti dar šiais metais NMA ir paramos gavėjų bendro darbo dėka. n

Užs. Nr. VPL1010

V. Dominės nuotr.

Ūkininko profilis. Gintautas Dominas yra didžiausias šalies bulvių ir vienas didžiausių svogūnų augintojų. Panevėžio rajono Švaininkų kaime jo įkurtas ūkis vertinamas kaip itin modernus ir puikiai valdomas.

Savaitraščio „Veidas“ kartu su Žemės ūkio rūmais organizuojamo naujo projekto „Metų ūkininkas“, skirto parodyti pažangaus ir sėkmingo ūkininkavimo pavyzdžius, pirmuoju herojumi pasirinktas vienas stambiausių šalies daržovių augintojų – Panevėžio rajone gyvenantis ir dirbantis Gintautas Dominas.

Jo ūkis yra įvairiašakis: šiemet užsėta per 200 hektarų bulvių, per 60 hektarų svogūnų ir apie 1200 hektarų grūdinių kultūrų. Šiuo metu ūkyje dirba 79 darbuotojai, tačiau priklausomai nuo sezono šis skaičius gali būti ir dvigubai didesnis.

Lietuvos daržovių augintojų asociacijos (LDAA) vadovė Zofija Cironkienė atkreipia dėmesį, kad didžiausias bulvių augintojas Lietuvoje šias daržoves augina ne tik maistui, bet ir sėklai. Tai puikus savo srities išmanymo rodiklis, nes auginti bulves, skirtas sėklai, yra gana sudėtinga. Dažniausiai šio iššūkio nepabūgsta tik daug patirties sukaupę ir gerą supratimą apie naujas technologijas turintys ūkininkai.

Ko jau ko, o pažangios įrangos šiame ūkyje tikrai netrūksta. G.Dominas patikina, kad technologijos yra šiuolaikiškos, nuolatos stengiamasi sekti aktualias naujoves. Į ūkio plėtrą ir modernizavimą per visą laiką jau investuota dešimtys milijonų eurų. „Stengiamės, kad mūsų naudojamos technologijos eitų koja kojon su naujovėmis“, – sako ūkininkas, aktyviai dalyvaujantis inovacijų diegimo projektuose.

Tai svarbu visuose etapuose, pradedant nuo modernios žemės apdirbimo technikos ir traktorių, baigiant investicijomis į saugyklas su reguliuojama temperatūra ir drėgme, kad kuo ilgiau būtų įmanoma išlaikyti geros kokybės produkciją. Taip pat daug dėmesio skiriama prekiniam bulvių ir svogūnų paruošimui, yra įsteigtas modernus daržovių fasavimo cechas.

Tai, kad viskas padaroma nuo pradžios iki galo (tai yra nuo daržovių išauginimo iki jų paruošimo atsirasti ant prekystalių), didina šio ūkio patrauklumą. Tai ne tik viską pagreitina, bet ir suteikia galimybę geriau kontroliuoti kokybinius produkcijos parametrus. Negana to, veikia bulvių skutimo linijos, o tai vėlgi atveria daugiau prekybos galimybių.

„Tai modernus ir inovatyvus ūkis, daug į tai investuojantis. Ne paslaptis, kad yra dalis ūkininkų, laukiančių, kas čia bus, kas ką jiems duos, ir nerodančių didelės iniciatyvos, o šitas ūkininkas visada ėjo tik į priekį, turėdamas nemažų užmojų. Jis stengiasi viską kruopščiai ir pedantiškai atlikti, ūkį tvarko novatoriškai ir, nors ūkis yra didelis, viskas gerai sustyguota“, – pasakoja Z.Cironkienė.

Šis ūkis priklauso LDAA, todėl asociacijos iniciatyva čia organizuota vadinamoji lauko diena – daržovių augintojų seminaras. Kaip paaiškina Z.Cironkienė, tai irgi tam tikras įvertinimas, nes tokių daržovių augintojų, pas kuriuos rengiami seminarai, yra vienetai. Čia reikia ir turėti ką parodyti, ir būti visuomeniškam, nes viską suorganizuoti vienam ūkiui būna didelis krūvis. Taip pat yra vykę seminarų, renginių ir paties ūkio iniciatyva.

Pabrėžtina, kad šiam ūkiui yra skirtas „Žaliasis diplomas“, kuriuo suteikiama teisė dalyvauti žemės ūkio srities švietimo ir profesinio praktinio mokymo veikloje.

Taigi prieš daug metų žemėje, kurioje G.Dominas gimė ir užaugo, kurioje gyveno ne viena jo giminės karta, jis pradėjo ūkininko kelią turėdamas 22 ha žemės. Dabar šie 22 hektarai priaugo iki daugiau nei 1800 hektarų. Kaip pabrėžia pats G.Dominas, šis ūkis buvo išaugintas nuo nulio, ir jis nebuvo iš tų ūkininkų, kurie perpirko ar „paveldėjo“ buvusius kolūkius. Augta ir modernėt po truputį: kas tik būdavo uždirbama, tą stengtasi investuoti kitiems metams. Taip buvo visą laiką, kol galiausiai pasiekta tai, kas yra šiandien.

G.Dominui jau padeda ir jaunoji karta: ūkininkas turi tris dukteris, dvi iš jų dirba ūkyje, o kai šiek tiek paaugs, galbūt prisidės ir trečioji.

Pagal išsilavinimą G.Dominas – žemės ūkio inžinierius elektrikas, išėjęs mokslus tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabartiniame Aleksandro Stulginskio žemės ūkio universitete). „Kai stojau į universitetą, ėjo 1981-ieji. Tuo metu apskritai niekas apie tai, kad gyvenimą galėtų sieti su ūkininkavimu, negalvojo, nes tai buvo kolchozų laikai“, – prisimena jis.

Žinoma, tai, kas buvo sužinota studijuojant, pravertė tapus ūkininku. Be to, prieš pradėdamas ūkininkauti G.Dominas dirbo pagal specialybę. Dabar jis dalyvauja ir politikoje: šiuo metu priklauso Liberalų sąjūdžiui, nuo 2004 iki 2007 m. yra buvęs Panevėžio rajono savivaldybės tarybos nariu.

Tai aktyvus ir gerai matomas ūkininkas. Tie lietuviai, kurie dažnai perka daržoves prekybos centruose, tikrai turėtų būtų nusipirkę ir šio ūkininko išaugintų bulvių bei svogūnų.

Tačiau bendradarbiauti su prekybos centrais ūkininkams nėra lengva. „Norint produkciją parduoti tiesiai prekybos tinklams reikia nuolatos turėti daržovių ir jas tiekti, pasirūpinti tam tikrais jų kiekiais ir kokybe. Vienam ūkininkui ar žemės ūkio bendrovei sudėtinga užtikrinti, kad prekybos centrams visus metus būtų tiekiamas sutartas kiekis daržovių, todėl kilus idėjai, kad susikooperavę sutelksime daugiau daržovių ir visada turėsime ką tiekti prekybos centrams, 2006-aisiais buvo įkurta kooperatinė žemės ūkio bendrovė „Savas ūkis“. Esu jos iniciatorius, pagrindinis akcininkas ir valdybos pirmininkas, – dėsto G.Dominas. – Taigi jau daugelį metų mes, kooperatinė bendrovė „Savas derlius“, be jokių tarpininkų parduodame savo išaugintas daržoves prekybos tinklams.“

Pagrindinė bendrovės veikla yra daržovių bei vaisių rūšiavimas ir fasavimas, prekinis paruošimas.

Ar labai sunku Lietuvos ūkininkams konkuruoti su užplūdusia lenkiška, dažniausiai pigesne produkcija?

„Dėl lenkiškos produkcijos klystate – čia labiau mitas. Prekybos centruose tos lenkiškos produkcijos, na, bent jau bulvių ir svogūnų, pasirodo labai retai, kai mes jų pritrūkstame, – tvirtina ūkininkas. – Prekybos centrai vienareikšmiškai pirmenybę teikia lietuvių ūkininkų produkcijai. Štai turguose tikriausiai galima rasti daugiau lenkiškos produkcijos, nes juose daugiausia dirba turgaus prekybininkai, tik apsimetę ūkininkais, todėl nenustebčiau, kad ten tokios produkcijos būtų galima rasti daug.“

Pasak jo, dėl bulvių ir svogūnų su lenkiška produkcija daug konkuruoti netenka. Visų pirma lietuvių išaugintos daržovės atvežtas iš kaimynų lenkia savo kokybe, o tai neabejotinas pranašumas.

Lenkijoje yra daug smulkių ūkelių, iš kurių jų išauginta produkcija vežama į pakavimo stotis, o kai daržovės auginamos ne viename ūkyje, jos dažnai būna labai skirtingos, tad natūralu, kad būna sudėtinga užtikrinta vienodą jų kokybę. O mūsų ūkininkų išauginta produkcija daugiausia eksportuojama iš didesnių ūkių, todėl lengviau kontroliuoti, kad daržovės atitiktų kokybinius ir sanitarinius reikalavimus.

Svarbus ir kitas dalykas: Lenkijoje daugiausiai yra nedidelių vadinamųjų monokultūrinių ūkių, kuriuose metų metais auginamos kokios nors vienos rūšies daržovės su minimalia arba iš viso be jokios sėjomainos. Kitaip tariant, tai reiškia, kad kokybę galima išgauti tik pasitelkus trąšas, įvairius chemikalus.

Šiuo atžvilgiu lietuvių produkcija taip pat yra pranašesnė, nes dažniausiai mūsų augintojai laikosi sėjomainos principo. Dėl to galima garantuoti mažesnį chemijos naudojimą produkcijai išauginti. „Už tai lietuvių produkcija Rusijoje buvo labai vertinama: iš visos importuojamos žemės ūkio produkcijos lietuviškoje būdavo mažiausiai nitratų ir augalų apsaugos priemonių likučių“, – pateikia pavyzdį Z.Cironkienė.

Jei kalbame apie prekybos tinklus, norint tiekti į juos daržoves reikia jas ir tinkamai sufasuoti, ir atvežti jų kiekvieną dieną, o lenkams tai daryti sudėtingiau jau vien dėl to, kad tai yra kita šalis.

G.Domino teigimu, lietuviai nedaro taip, kaip į Lietuvą, tarkime, svogūnus atvežantys „vakariečiai“, ir nenupurškia jų bet kuo, kad tik nepradėtų dygti. Todėl net esant geriausioms sandėliavimo sąlygoms ir optimaliems temperatūros, drėgmės bei kitiems rodikliams lietuviškosios daržovės vis tiek sudygs. Jas galima sandėliuoti iki gegužės vidurio. Štai nebent tada, kai mūsų ūkininkai dar neturi išaugintos šviežios produkcijos ir nebėra ankstesnės, tikėtiniausia, kad į parduotuvių lentynas bus prikrauta kitų šalių daržovių.

„Sakyčiau, esmė yra ne tai, kad lietuviai su kažkuo konkuruoja, o tai, kad stipriai konkuruojame tarpusavyje Lietuvoje“, – įsitikinęs ūkininkas.

Iš tiesų šiuo metu šalies ūkininkai susiduria su keletu didelių iššūkių. G.Dominas pastebi, kad dar nuo 2006-ųjų, vertinant pagal parduodamą produkciją, juntamas šalies vidaus rinkos traukimasis, kai kiekvienais metais vis pamažėja pirkėjų. „Žmonės išvažiuoja iš Lietuvos, ir tai yra problema. Pelnai mažėja“, – pastebi ūkininkas.

Vis dėlto tai nėra pats baisiausias dalykas. Pastarojo derliaus realizacija buvo sudėtinga, nes netekta Rusijos rinkos. Kadangi daug mūsų daržovių augintojų parduodavo savo produkciją Rusijai, šios galimybės netekus vidaus rinkoje šiemet atsirado mūsų ūkininkų užaugintų daržovių perteklius. Dėl to turimą produkciją teko pardavinėti pigiau už savikainą. Visi norėjo gauti bent kažkiek pinigų, kad praradimai būtų kuo mažesni, todėl buvo priversti leisti kainas.

G.Domino manymu, šiais metais su nauju derliumi jau bus kitaip, nes visi, atsižvelgdami į pasikeitusią situaciją ir apsidrausdami, kad Rusijos rinka lietuviams nebus atvira dar bent kelerius metus, sodino daržoves racionaliau, atitinkamai mažindami plotus. Juk kam auginti, jei išaugintos produkcijos rizikuoji neparduoti? Dabar svarbu užtikrinti balansą rinkoje, kad vėl netektų daržovių pardavinėti pigiau savikainos.

„Anksčiau viskas atrodė stabilu, turėjome užsienio rinkas ir atitinkamai pagal tai suprojektavome visas vizijas, planus, pagal tai įrengėme įrenginius. Staiga visa tai nutrūko. Norint prisitaikyti reikia persiorientuoti, viską pergalvoti. Kol kas tam dar nebuvo laiko, dar gyvename praėjusio sezono blogos prekybos pasekmėmis. Pirmiausia dar reikia išbristi iš to prieš pradedant kažką nauja. Be abejo, bus galvojama ir daroma, kad būtų geriau. Pasikeitus situacijai persitvarkyti reikia, bet tai nėra taip paprasta“, – svarsto G.Dominas.

Rusijos rinka uždaryta jau dveji metai, tačiau užpernai metų derlius dar buvo pardavinėjamas į įvairias kitas šalis, sakykime, į Azerbaidžaną, Kazachstaną, Baltarusiją ir kt. „Pernai sodindami daržoves manėme, kad nieko labai jau blogo čia nebus“, – prisimena ūkininkas.

Vis dėlto nutiko taip, kad užsivėrus Rusijos rinkai netruko užsiverti ir kitų valstybių durys (tiksliau, Rusija netruko jų užverti). Taigi nei į Baltarusiją, nei į Azerbaidžaną, nei į Kazachstaną mūsų produkcija nebeišvažiavo, nes buvo blokuojama.

O kodėl tiesiog nediversifikavus, neperkreipus eksporto krypčių? G.Dominas optimizmu nedega, nes, jo įsitikinimu, Vakaruose lietuvių ūkininkų su savo daržovėmis nereikia ir daug metų dar nereikės, nes kiekvienoje valstybėje intensyviai auginama sava produkcija, vietos ūkininkai konkuruoja tarpusavyje, taigi atėjūnų tikrai nepageidauja.

Esą realiausia savo lietuvišką produkciją į Vakarus išvežti, kai ten kartkartėmis ko nors pritrūksta, pavyzdžiui, kai užsilaiko per sausi ar per šalti orai, tačiau turėti stabilių rinkų, kokia buvo Rusija, Vakaruose nepavyks. Į Pietus lietuviškos daržovės irgi nekeliaus. Galime bulvių auginti tiek, kiek norime, žemės užtektų, bet netekus rinkų, kiek ko auginti, bus sprendžiama pagal tai, kiek esame pajėgūs parduoti Lietuvos, Latvijos, gal dar šiek tiek Estijos rinkai.

Tiesa, kartais atsidaro durys ir į Suomiją, nes ši šalis yra šiauriau ir sąlygos auginti daržoves ten ne tokios palankios, o į Lenkiją daržovių nėra ko vežti, nes lenkai turi savų. Vakaruose lietuviški pieno produktai kokiam nors vokiečiui bus neįdomūs – jis veikiausiai rinksis vietinį gaminį. Rusijoje būta ištikimų pirkėjų, kuriems buvo prestižas pirkti gerą lietuvišką mėsą, pieno produktus, taip pat daržoves.

„Jei auginu daugiau bulvių, įdarbinu daugiau žmonių, o dabar dėl Rusijos viskas traukiasi: sumažėjus bulvių kiekiui sumažės ir įdarbintų žmonių. Dirbti į minusą nenorime. Būsime mažesni, ieškosime naujų kelių, bet apie kitas rinkas nė nekalbu. Rusija vis dėlto yra išskirtinė valstybė, kuri iš esmės gyvena iš savo parduodamų žaliavų, todėl gerai pirkdavo žemės ūkio produkciją. Dabar perka iš kitų šalių, pavyzdžiui, bulvės ten atkeliauja iš Irano, iš Turkijos, bet ne iš mūsų“, – svarsto ūkininkas ir priduria, kad jei politinė situacija taps palankesnė, bus galima daug ką padaryti ir bandyti susigrąžinti prarastas pozicijas.

Gintautas Dominas

Amžius: 53 metai.

Išsilavinimas: inžinierius elektrikas.

Alma mater: Lietuvos žemės ūkio akademija (dabar – Aleksandro Stulginskio universitetas).

Sritis: bulvių, svogūnų ir grūdinių kultūrų auginimas.

Turima žemė: daugiau nei 1800 ha.

Sukurtą darbo vietų: 79 (svyruoja dėl sezoniškumo).

Šiais metais sukanka 10 metų, kai Lietuva yra Europos Sąjungos narė. Žemės ūkio ministerija narystės dešimtmetį sugalvojo pažymėti rekordu –  balandžio 29 d. jos pastato fojė buvo pagamintas didžiausias šalyje saldėsis „Skruzdėlynas“.
Populiariojo lietuviško skanėsto, kurį ministerijos užsakymu pagamino UAB „Bernelių užeiga“ kulinarai,  rekordas bus perduotas jų registravimo agentūrai „Factum“.
Naujajam Lietuvos rekordui „Skruzdėlynui“ pagaminti panaudota apie 124 kg tešlos „lapelių“, 140 kg medaus sirupo, apie 2 kg aguonų. „Lapelius“ pustrečios dienos kepė dvi moterys, o skruzdėlyną beveik 5 valandas lipdė 5 žmonės.  Gaminio, kurio skersmuo siekia 1,80 m, aukštis – 1,80 m, bendras svoris sudaro 245 kg.                 Iki šiol didžiausias „Skruzdėlynas“, svėręs 219 kg, buvo iškeptas prieš ketverius metus Šiauliuose.
Gegužės 1-ąją sukaks 10 metų, kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare. 2004 m. Airijai pirmininkaujant ES Tarybai, Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, pirmininkaujant Graikijai – švenčia narystės dešimtmetį. Simboliška, kad su šiomis šalimis Lietuva sudarė pirmininkavimo trejetą, kai pirmą kartą priėmė pirmininkavimo iššūkį 2013 m.
Šia proga Žemės ūkio ministerijoje įvyko šventinis renginys . „Narystė Europos  Sąjungoje mums atvėrė daug kelių, turėjo didelę reikšmę šalies socialinei ir ekonominei raidai. ES paramos dėka žemės ūkio ir maisto sektorius tapo viena konkurencingiausių šalies ūkio šakų“, –  renginio metu kalbėjo žemės ūkio viceministras Mindaugas Kuklierius. Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovė Natalija Kazlauskienė prisiminė dešimtmetį iki narystės ES – didelių iššūkių ir pažinimo metą, pabrėždama, kad ambicingoji Lietuva gali didžiuotis įrodžiusi esanti lygiavertė narė.
Renginyje ne tik skambėjo dainos lietuvių, airių, graikų kalbomis, bet ir degustuoti  tradiciniai šių šalių nacionaliniai patiekalai.
Šventinį renginį papuošęs rekordinis „Skruzdėlynas“ supjaustytas ir nugabentas į visas ES valstybių ambasadas.

Į “Veido” klausimus atsako žemės ūkio ministras prof. Vigilijus Jukna.

VEIDAS: Lietuvos žemės ūkyje, kaip ir kituose sektoriuose, prioritetai keičiasi sulig valdančiųjų kaita. Tad įdomu, kokius ilgalaikius tikslus keliate jūs?
V.J.: Nuo šios Vyriausybės darbo pradžios mes kalbame apie didesnį dėmesį gyvulininkystei, kad čia įvyktų proveržis ir ateityje ji sparčiau plėtotųsi. Žinoma, kad sulauktume pirmųjų pokyčių, reikia bent trejų metų. Svarbu, kad ūkininkai jaustų rūpinimąsi ir matytų aiškią Vyriausybės kryptį, nes nieko nėra blogiau už dažnus pokyčius. O žemės ūkyje pastovumo ypač reikia.
Nereikia pamiršti ir kitų žemės ūkio šakų, bet tradicijos rodo, kad gyvulininkystė kuria didesnės vertės produktus, formuoja ilgesnę gamybos grandinę, taigi ir daugiau darbo vietų. O jei daugiau dėmesio skirsime gyvulininkystei, pieno gamybai, ilgainiui mums galbūt atsivers ir JAV, ir Kinijos rinkos.
Todėl mes skatiname ir ateityje skatinsime mėsos perdirbimą, smulkiųjų ir vidutinių ūkių kooperaciją. Kadangi rezultatų galima pasiekti tik turint lėšų, naujuoju ES finansiniu laikotarpiu pirmumo teisę ir intensyvesnę paramą numatome teikti kooperatyvams, kad lėšos būtų naudojamos efektyviau.
VEIDAS: O kaip manote, kada lietuviškų maisto produktų pamatysime JAV ar Kinijos parduotuvėse?
V.J.: Pasakyti konkrečią datą sunku. Žemės ūkio ministerijos kanclerės vadovaujama delegacija Kinijoje jau aptarė galimybes tiekti lietuvišką produkciją. Kaip palengvinti jos kelią į JAV, taip pat nuolat ieškoma būdų. Kiek reikės laiko, kad mūsų produktai ten įsitvirtintų, priklausys ir nuo verslininkų aktyvumo, o mes, kaip valdžia, stengiamės atverti užsienio rinkas lietuviškiems produktams.
VEIDAS: Ar pastarieji įvykiai Rusijos muitinėse yra signalas, kad mums teks ieškoti kitų rinkų žemės ūkio produktams eksportuoti?
V. J.: Manau, kad reikia dirbti su visomis rinkomis, nepamirštant nei Rytų, nei Vakarų. O kuria kryptimi pasuks mūsų perdirbėjai ir gamintojai, lems ekonominės sąlygos.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, Lietuvai naudingiau eksportuoti galutinį produktą ar tiekti žaliavas?
V.J. Skatiname produkcijos eksportą. Kuo daugiau jo bus, tuo daugiau darbo vietų turėsime ir tuo lengviau bus spręsti socialines problemas.
VEIDAS: Neseniai neformaliame susitikime bendravote su ES žemės ūkio ministrais. Kokias problemas aptarėte, kokia bendra ES žemės ūkio perspektyva regima?
V.J. Plačiai nediskutavome, pagrindinė tema buvo šeimos ūkių (prekinių, gaminančių, perdirbančių ir realizuojančių produkciją) vaidmuo. Šis ūkininkavimo modelis populiarus Europoje, todėl gerai, kad visos valstybės narės sutinka remti ir skatinti prekinius šeimos ūkius. Lietuvoje jų gerokai sumažėjo, nors būtent šeimos ūkiai yra vidurinis sluoksnis kaime.
Vis dėlto negalime apskaičiuoti, kokia ūkių struktūra būtų tinkamiausia Lietuvai. Mat yra puikiai veikiančių stambių ūkių, kurie diegia moderniąsias technologijas, yra gerai besiverčiančių vidutinių, taip pat ir smulkiųjų ūkių, kurie sukuria trumpesnę gamybos grandinę, bet greičiau reaguoja į vartotojo poreikius. Tad noriu pabrėžti, kad Lietuvoje galimybių dirbti turi įvairaus dydžio ūkiai, nematau tarp jų konkurencijos.
VEIDAS: Vadinasi, santykis, kad 2 proc. ūkininkų valdo 40 proc. žemės ūkio paskirties plotų, yra normalus?
V.J.: Tokių ūkių susiformavimas yra ir tam tikros ydingos agrarinės politikos pasekmė. ES paramos įsisavinimo praktika rodo, kad didieji ūkiai daugiausia verčiasi augalininkyste. Juk būtent augalininkystės sektorius 2007–2013 m. įsisavino dvigubai daugiau paramos lėšų, todėl sumažėjo gyvulių. Tie ūkiai plėtėsi didindami žemės plotus, o šiandien visi galvoja, kaip uždirbti daugiau, žemės ploto neplečiant. Tad tikėtina, kad struktūra po truputį keisis ir tie 2 proc. persiskirstys arba plėtos kitas žemės ūkio šakas.
VEIDAS: O ar perspektyvu skatinti smulkiųjų ūkių gyvavimą?
V.J.: Deja, jie nyksta, bet galimybių veikti atsiranda kooperuojantis ir diversifikuojant veiklą. Esti pavyzdžių, kai smulkieji ūkiai dirba tiesiogiai su vartotojais ir pasiekia gerų rezultatų. Aš įsitikinęs, kad net ir labai smulkiems ūkininkams reikia sudaryti sąlygas įsitvirtinti gamybos grandinėje, juk negalime dalies žmonių nustumti į užribį. Žinoma, modernią įrangą, robotus, šėrimo ir mėšlo šalinimo technologijas lengviau pritaikyti stambiuosiuose ūkiuose, bet vidutiniams ūkiams stiprėjant ir juose galima taikyti naujoves. ES ministrai įsitikinę, kad šeimos ūkiams taip pat reikia sudaryti sąlygas diegti inovacijas.
VEIDAS: Mūsų ūkininkai vis dažniau prasitaria, kad geriau jau niekas negautų ES išmokų, nei jos būtų nevienodos. Kaip jūs vertinate tokius pareiškimus?
V.J.: Tai nėra fantastikos sritis, bet reikėtų įvertinti, kiek kainuotų maisto produktai, šią paramą praradus. Mes turime suprasti, kad nors parama skiriama žemės ūkiui, realiai visi gyventojai gauna galimybę pigiau įsigyti maisto produktų.
VEIDAS: Bet kad jie nėra pigūs ir kasmet vis brangsta. Juk didėja ir pieno produktų, ir jautienos, ir duonos gaminių, ir uogų kainos.
V.J.: Tačiau be paramos maisto produktai būtų dar brangesni. Sąnaudas reikėtų padengti, todėl daliai žemės ūkių grėstų bankrotas arba reikėtų didinti kainas.
O jautienos kainos Lietuvoje didelės dėl to, kad gyvulininkystė pas mus nebuvo skatinama, sumažėjo galvijų, tad ir jautiena pabrango. Manau, kad ilgainiui, didėjant mėsinių galvijų pasiūlai, jos kaina turėtų mažėti. Bet tai ne viščiukus užauginti, todėl reikia ne vienų metų.
VEIDAS: Ūkininkai su nerimu laukia gegužės, kai baigsis draudimas parduoti žemės ūkio paskirties žemę užsieniečiams. Jūsų nuomone, kokių permainų tada reikėtų tikėtis?
V.J.: Saugikliai pirmumo teisę įsigyti žemės suteiks mūsų ūkininkams, dirbantiems žemę, nes pardavėjai pirmiausia ją pirkti pasiūlyti turės bendraturčiui, žemės sklypo naudotojui ir kaimynui. Deja, jau dabar nemažai žemės per statytinius Lietuvoje pateko į užsienio koncernų rankas.
VEIDAS: Lietuva vis blaškosi: anksčiau aiškinta, kad Lietuvai neverta būti agrariniu kraštu, dabar jau įrodinėjama, kad verta. Ką jūs manote?
V.J.: Be abejonės, verta. Lietuva buvo, yra ir turi būti agrarinis kraštas. Mes turime geras tradicijas ir galimybes, kad žemės ūkis būtų gyvybingas ir konkurencingas. Tada daug žemės ūkio produkcijos galėsime eksportuoti, tada ir žemės ūkio sektoriuje daugės darbo vietų.

9,4 mlrd. Lt
Pernai Lietuvoje žemės ūkio produkcijos buvo pagaminta už 9,4 mlrd. Lt, tai 13,8 proc. daugiau nei 2011 m.

8,6 proc.
Pernai bendroji pridėtinė žemės ūkio vertė, palyginti su 2011 m., padidėjo 8,6 proc. ir sudarė 3,56 mlrd. Lt to meto kainomis.

14,6 mlrd. Lt
Pernai iš Lietuvos eksportuota žemės ūkio ir maisto produktų už 14,6 mlrd. Lt. Tai 26,9 proc. daugiau nei per 2011 metus.

18,4 proc.
Žemės ūkio ir maisto produktų eksportas sudaro 18,4 proc. viso prekių eksporto.

4,7 mln. t
Pernai nupjautas rekordinis grūdinių augalų derlius – net 4,7 mln. t, arba 43 proc. didesnis, palyginti su užpraėjusių metų derliumi.

550 tūkst. t
Tiek pernai Lietuvoje išauginta bulvių. 2009 m. jų buvo išauginta 662 tūkst. t.

280 tūkst. t
Maždaug tiek per metus Lietuvoje išauginama įvairių daržovių.

80 tūkst. t
Tiek mūsų šalyje per metus prirenkama įvairių uogų.

6 tūkst. ha
Tokį Lietuvos plotą užima sodai ir uogynai.

684 tūkst.
Tiek dabar Lietuvoje laikoma galvijų. Kiaulių laikoma 790 tūkst., o tai yra 15 proc. mažiau nei užpernai.

310 tūkst. t
Vidutiniškai tiek per metus mūsų šalyje paskerdžiama gyvulių ir paukščių (gyvojo svorio).

1 mln. 800 tūkst. t
Maždaug tiek kasmet Lietuvoje primelžiama pieno.

810 mln. vnt.
Tiek mūsų šalyje pernai surinkta kiaušinių.

Šaltinis: Statistikos departamentas

Praėjusią savaitę Kaune po beveik ketverių metų pertraukos vyko visuotinis žemdirbių suvažiavimas. Naujajai valdžiai ūkininkų organizacijos pateikė ištisus paketus siūlymų. Kaip į tai žiūri pati valdžia, pasiteiravome naujojo žemės ūkio ministro prof. Vigilijaus Juknos.

VEIDAS: Dirvonuojančios žemės plotų Lietuvoje nemažėja. Maža to, nuo 2014 m. planuojama įvesti naujas taisykles tiesioginėms išmokoms gauti – ūkininkai turės palikti dalį dirbamos žemės ekologiniams tikslams: nearti pievų, kitaip sakant, “žalinti”. Ką jūs, ministre, apie tai manote?
V.J.: Dirvonuojančios žemės plotų turi kuo sparčiau mažėti, juose reikia plėtoti gamybą. Tarkime, nenašiose Rytų Lietuvos žemėse, kur dirvonuoja didžiuliai plotai arba natūralios ganyklos jau apaugusios krūmokšniais, sudarius tinkamas ekonomines sąlygas, gali būti auginami laikymo sąlygoms ir pašarams nereiklūs mėsiniai galvijai, mėsinės avys. Kaip tik šiuo metu mes sudarome darbo grupę gyvulininkystės strategijai iki 2020 m. parengti. Joje sieksime (atsižvelgdami į atskirų regionų žemių našumą, kokią ir kur būtų tikslinga plėtoti gamybą) pateikti argumentuotus ekonominius svertus, numatysime konkrečius ES paramos mechanizmus. O minėtas “žalinimas” Lietuvoje neturėtų kelti problemų, nes yra nemažai menkaverčių plotų prie griovių, kuriuos galima palikti “žalinti”. Šis siūlymas aktualesnis Vokietijai, kurioje kiekvienas žemės lopinėlis išnaudotas, dirbamas.
VEIDAS: Kaip žemės ūkio srityje bus skirstomi 2014–2020 m. ES finansinės perspektyvos pinigai?
V.J. : Šiandien dar nėra labai aiškių gairių iš ES, turbūt daugiau aiškumo bus antroje metų pusėje. Bet mes jau dabar išsiuntėme kvietimus žemdirbių savivaldos institucijomis, kad jie darbo grupėse apsvarstytų, kokia kryptimi naujuoju periodu derėtų eiti.
Mano prioritetas – galvininkystė. Ir kai kalbamės su socialiniais partneriais, ūkininkų organizacijomis, visi vieningai sutaria, kad prioritetą reikėtų suteikti būtent gyvulininkystei, kuri sukuria daugiau darbo vietų ir didesnę pridėtinę vertę, bet nepamiršti ir kitų šakų. Optimalus variantas, kad dalis išaugintų grūdų “pereitų” per gyvulį ir būtų eksportuojami ne grūdai, kaip žaliava, o galvijų skerdena, dar geriau dešros, kita pagaminta produkcija. Mes sieksime ilginti tiek mėsos, tiek pieno gamybos grandinę, kad daugiau būtų eksportuojama ne žaliavos, o jau pagaminto produkto.
VEIDAS: Kalbama, esą politika, kai pusė visų ES biudžeto pinigų skiriama žemės ūkiui, yra ydinga, ir šią praktiką siūloma keisti. Ką tokie pokyčiai duotų Lietuvos žemės ūkiui?
V.J.: Tai nėra ydinga politika. Tiesa, miestiečiai dažnai klaidingai suvokia ūkininkams skiriamą ES paramą. Juk ji skiriama ne tik ūkininkams, bet visiems. Esant šiai paramai vartotojas gali pigiau įsigyti jau pagamintų produktų.
Jei nebūtų šitos nacionalinės ir europinės paramos, tiek mūsų, tiek ES ūkininkai negalėtų išsilaikyti arba maisto produktai gerokai brangtų, o tai lemtų, kad daugelis žmonių kai kurių produktų neįpirktų. Beje, jau šiandien statistinis lietuvis per metus nuperka nepilnus 4 kg jautienos, kuri žmogaus racione laikoma viena vertingiausių. O ES vidurkis – 16 kg. Bet lietuviai nevartoja šios mėsos ne todėl, kad ji jiems nepatinka, o kad yra per brangi.
VEIDAS: Iš tikrųjų vartotojas, perkantis galutinį produktą, nejunta tos paramos – žemės ūkio produktų kainos prekybos centruose vis kyla. Ar turite sprendimą, kaip šitai keisti?
V.J.: Taip, produktai nepinga, bet ir nebrangsta taip smarkiai, kaip galbūt brangtų dėl to, kad pabrango energijos sąnaudos, dyzelinas, trąšos. Iš tikrųjų iš ūkininko superkama žaliava, ir produktas mažai brangsta. Reikalas glūdi tolesnėje grandinėje – perdirbimo ir pardavimo.
VEIDAS: Pastaruoju metu vėl kalbama apie PVM lengvatas žemės ūkio produkcijai, pirmiausia mėsai ir žuviai. Ką manote apie tokių lengvatų reikalingumą ir naudą?
V.J.: Mes pateikėme tokį siūlymą, jis bus svarstomas Vyriausybėje. Mūsų nuomone, reikalingos lengvatos visiems būtiniausiems maisto produktams: šviežiai atvėsintai mėsai ir jos gaminiams, daržovėms, nes, kaip rodo patirtis, dalis lietuvių nuolat važiuoja į Lenkiją, kad ten įsigytų pigesnės mėsos, daržovių. Juk PVM lengvata turi įtakos galutinei produkto kainai, tad PVM sumažinimas mums leistų būti konkurencingesniems su kaimyninėmis šalimis. Ir galbūt mūsų paribio rajonai liautųsi važiavę pirkti į kitas šalis. Pagaliau tai paskatintų didesnį vartojimą, pilnėtų ir biudžeto įplaukos.
VEIDAS: Kodėl mūsų prekybos centruose vyrauja lenkiška kiauliena, o mes savo išaugintą mėsą eksportuojame į Rusiją, kitas šalis ir, tarkime, pagal kiaulienos eksporto apimtį į Rusiją, esame, regis, treti pagal dydį eksportuotojai?
V.J.: Lietuva sava kiauliena teapsirūpina vos 54 proc., likusią dalį importuojame, nors tarpukariu Lietuva garsėjo kaip bekonų eksportuotoja. Ir tokiai padėčiai įtakos turi PVM lengvatos bei kiti mokesčiai, susiję su pridėtinėmis sąnaudomis kiaulienai pagaminti, pavyzdžiui, pašarams. Taigi kol ekonomiškai apsimokės išvežti čia išaugintą kiaulieną, tol ji ir bus vežama.
Kita vertus, kai kuriose vietovėse įvairūs kiaulių augintojų konkurentai, prisidengdami viešuoju interesu, kliudo kompleksų veiklai. Tad kiaulių skaičius katastrofiškai sumažėjo ne vien dėl ekonominės padėties, bet ir dėl ne visai augintojams palankių aplinkosaugos reikalavimų. Neretai šie reikalavimai būna nepagrįsti. Tad pozityvaus mąstymo stoka kliudo investicijoms į kiaulininkystę.
Iš tiesų turėtų būti išlaikomas balansas: žmonės turi gyventi saugioje, neužterštoje aplinkoje, aplinkosaugos reikalavimų turi būti laikomasi, bet neturi būti trukdoma ir gyvulininkystės plėtrai.
VEIDAS: Daugelis Lietuvos švietimo įstaigų dalyvauja ES remiamoje vaisių ir pieno produktų, skirtų vaikams, programoje, bet absoliučioje daugumoje darželių ir mokyklų vaikams tiekiami pigiausi užsieniniai vaisiai, o ne lietuviški. Kodėl taip elgiamasi, juk pigieji užsieniniai vaisiai neturi nieko bendra su sveikata?
V.J.: Aš, iki ateidamas čia dirbti, irgi stebėdavausi, kodėl šitai vyksta, juk vaikų sveikata turi būti prioritetas. Be to, tokiu būdu mes remiame ne savo ūkininkus. Todėl tik pradėjęs dirbti ministru iškėliau šią problemą ir ją jau sprendžiame. Tiesa, nors specialistai irgi labai geranoriškai to ėmėsi, bet jau girdime priekaištų, esą nesuprantame rinkos ekonomikos principų. Vis dėlto mūsų nuostata tokia, kad vaikams turime tiekti sveiką, ekologišką, lietuvišką produkciją. Šiuo metu su Lietuvos vaisių ir daržovių augintojų asociacija rengiame apklausą, kiek ūkininkai, apytikriais skaičiavimais, galėtų pateikti ekologiškos produkcijos vaikų darželiams ir mokykloms. Tad ateityje užsieninių vaisių bei daržovių pirksime tik tiek, kiek nebeužteks savo.
VEIDAS: Ministre, o kur jūs pats perkate maisto produktus?
V.J.: Visur. Tai lemia laikas. Jei jo turiu, einu į ūkininkų turgelius nusipirkti natūralesnio produkto, jei ne – į prekybos centrą. Mūsų šeima neturi didelių įgeidžių.
VEIDAS: Jūsų pirmtakas Kazys Starkevičius buvo užsibrėžęs statyti kooperatyvą “Pienas LT”, kaip atsvarą stambiesiems perdirbėjams. Deja, statyba įšaldyta. Ką jūs apie tai manote?
V.J.: Tai nei buvusio ministro, nei mano – tai bendras Lietuvos interesas. Mano nuomone, ne tik šis projektas, bet visi geri projektai turi būti tęsiami, o ne griaunami, nepaisant valdžių kaitos.
Didžiausia statytojų problema buvo kofinansavimas. Dabar kooperatyvas “Pienas LT” jau rado dalį reikiamų lėšų, balandžio 8 d. važiuosime į analogišką kooperatyvą Lenkijoje, Lomžoje, kad išsiaiškintume, kaip jis veikia.
VEIDAS: Mūsų valstybė daugiau nei dvidešimtmetį nuolat blaškėsi keldama ir keisdama žemės ūkio prioritetus. Kokia šio Ministrų kabineto ir jūsų nuomonė dėl prioritetinės žemės ūkio krypties ar krypčių, o gal tai turi nuspręsti patys ūkininkai eksperimentuodami?
V.J.: Iš tikrųjų, valdžios keičiasi, atskiri pareigūnai sako, kad verta auginti serbentus, po to – kad sliekus, vėliau – sraiges, o juk žmogus investuoja savo pinigus. Todėl, kaip minėjau, mes stengiamės parengti ilgalaikio prioriteto viziją – tai gyvulininkystė, sąveikaujanti su kitomis šakomis. Kaimo žmogus turi žinoti, kad plėtodamas gyvulininkystę jis bus remiamas. Strategijoje bus numatytos konkrečios paramos lėšos ir rezultatas, ką pasieksime panaudoję tuos pinigus. Žinoma, nereikia tikėtis, jog tas finansavimas visą laiką toks ir bus, kokį mes numatysime, galbūt valstybė negalės visą laiką tiek finansuoti, bet tai bus atspirties taškas, kad nuo numatyto finansavimo bus skiriama 70–60 proc. Ir kai žmonės pamatys, kad valstybė turi ilgalaikę žemės ūkio strategiją, jie ir judės ta kryptimi.
VEIDAS: Kokios šiais metais numatytos prioritetinės programos?
V.J.: Gyvulininkystė. Deja, per šimtą dienų tikrai dar negalėjome pakeisti situacijos, nes dar reikia baigti vykdyti ankstesnes programas – juk negali atėjęs visko nubraukti. Tad nebaigtos ankstesnės programos kol kas “skriaudžia” gyvulininkystę.
Beje, vien per pastaruosius ketverius metus Lietuvoje karvių sumažėjo beveik 18 proc. Šiandien Lietuvoje tėra tik 670 tūkst. karvių. 1941 m. Lietuvoje galvijų buvo per milijoną, o nepriklausomybės pradžioje, 1991 m., – 2,5 mln. Todėl mes norime stabilizuoti padėtį, pirmiausia norime išmokas vėl susieti su gamyba, nes 2007 m. tai buvo atsieta.
VEIDAS: Per kiek laiko bus baigta grąžinti žemės ir miško nuosavybė buvusiems savininkams?
V.J.: Esame užsibrėžę baigti tai kuo greičiau. Mano vizija: iki kadencijos galo turi būti baigta visa žemės reforma.
VEIDAS: Kiek, jūsų nuomone, žmonių turėtų dirbti žemės ūkyje?
V.J.: Dabar dirba apie 8 proc., nors sakoma, kad turėtų būti mažiau – 3–4 proc. Bet aš esu už tai, kad turėtų dirbti daugiau nei 8 proc.
Deja, norai gali skirtis nuo realybės, nes jaunimas išvažiuoja iš kaimo, tad gali nutikti taip, kad po kurio laiko liks tik 5 proc., kaip yra kai kuriose kitose ES šalyse. Bet mes skatinsime žmones nesitraukti iš kaimo. Ši Vyriausybė ir Seimas palaikys kaimą ir žemės ūkį ne tik deklaracijomis, bet realiais sprendimais: gerinant infrastruktūrą, pritraukiant ir padedant įsikurti jauniems specialistams.
VEIDAS: Jūsų žiniomis, kuo mūsų žemdirbiai atsilieka nuo kaimynų lenkų ar nuo Vakarų europiečių?
V.J.: Nepasakyčiau, kad labai atsilieka. Jei paanalizuotume gyvulininkystės sektoriaus produktyvumą, matytume, kad jis dargi didesnis, o ir augalininkystės derliai ne ką prastesni. Be to, pažiūrėkite, kokia kompiuterizuota technika – traktoriais, kombainais naudojasi mūsų ūkininkai, kiek robotų fermose. Taigi mūsų ūkiai niekuo nebeatsilieka nuo Vakarų fermų, kartais, nuvažiavęs pas juos, supranti, kad pas mus dažnai pažangos net daugiau. Žinoma, nuvykęs į kas dvejus metus vykstančią pasaulinę gyvulininkystės ir jos vadybos parodą “EuroTier” vieną kitą naujovę pamatai, bet ji tuoj pat atsiranda mūsų ūkiuose, o kartais pirma pamatai Lietuvoje, o tik po to parodoje. Iš tikrųjų ES parama leido sumaniai dirbantiems ūkininkams labai pasitempti. Manau, kartais mes per daug kalbame apie problemas ir nebematome pasiekimų.
VEIDAS: Turizmo sektorius džiaugiasi, kad pagal sukuriamą BVP jau aplenkė žemės ūkį. Kokią, jūsų nuomone, BVP dalį turėtų sukurti žemės ūkio sektorius?
V.J.: Žemės ūkio sukuriama BVP dalis turėtų didėti. Iki krizės šis sektorius kartu su apdirbamąja pramone sukurdavo 15–16 proc. BVP. Per krizę rodikliai sumažėjo. Mano nuomone, žemės ūkio įnašas bendroje BVP dalyje turi didėti plėtojant ilgesnę gamybos grandinę, kooperaciją, perdirbimą smulkesniuose ūkiuose.
VEIDAS: O kokia jūsų pozicija dėl žemės pardavimo užsieniečiams?
V.J.: Aš esu už tai, kad būtų pratęstas pereinamasis laikotarpis, jei, žinoma, tai teisiškai įmanoma. Jei ne, tuomet turi būti sudėta daugiau saugiklių, nes mūsų ūkininkai silpnesni, mažiau konkurencingi, ūkiai mažesni. Juk žemė – tai valstybė, be žemės valstybė yra niekas.
Seimas netrukus diskutuos dėl pereinamojo laikotarpio pratęsimo.

Kodėl naujasis žemės ūkio ministras Vigilijus Jukna, garbingas Kauno mokslininkas, savo politinei karjerai pasirinko nešvarią Darbo partiją ir ar Viktoras Uspaskichas neįtrauks jo į savo aferas?

Gabus mokslininkas – bet koks bus ministras?
44 metų kauniečio Vigilijaus Juknos biografijos, priešingai nei jį į didžiąją politinę areną išvedusios Darbo partijos, neteršia nė menkiausia dėmelė.
Jis – talentingas mokslininkas, profesorius, nuo pat zooinžinieriaus studijų baigimo 1991 m. dirbantis Kauno veterinarijos akademijoje, vienas stipriausių gyvulininkystės srities mokslininkų šalyje. Vienturtis Veterinarijos akademijos profesoriaus Česlovo Juknos, gyvulininkystės mokslo pradininko Lietuvoje, didelio autoriteto mokslo pasaulyje, sūnus, nuo mažų dienų žinojęs, kad užaugęs seks tėvo pėdomis.
„Iš savo tėvo, kuris yra žinomiausias gyvulininkystės mokslininkas šalyje ir kuriam mes visi žemai lenkiamės, jis gavo labai daug“, – sako buvęs V.Juknos bendrakursis, o vėliau – kolega Veterinarijos akademijoje prof. Paulius Matusevičius, dabartinis Gyvulininkystės technologijos fakulteto dekanas.
Jo įsitikinimu, V.Jukna puikiai susidoros su žemės ūkio ministro pareigomis. „Nes yra ryžtingas, užsispyręs, veržlus ir siekiantis tikslo, mokantis greitai formuluoti užduotis ir pareikalauti iš darbuotojų, kad jos būtų įvykdytos. Be to, jis gerai žino tiek stipriąsias, tiek silpnąsias ministerijos puses, visas pagrindines žemės ūkio problemas“, – priduria P.Matusevičius.
V.Juknos kolega Veterinarijos akademijoje neabejoja, kad naujasis ministras nepadarys gėdos ir Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai, nes yra stažavęs užsienyje, dalyvavęs ir vadovavęs užsienyje rengiamoms mokslinėms konferencijoms, yra Didžiosios Britanijos ir Bulgarijos mokslo draugijų narys.
Iš tiesų V.Jukna tikrai ne iš tų Darbo partijos narių, kurie į ministrus veržėsi temokėdami rusų kalbą. Žinodama, kad V.Jukna – tarptautiniuose projektuose dalyvaujantis mokslininkas, universitete turintis paskaitų ir užsienio studentams, reiklioji prezidentė jo anglų kalbos žinių nė netikrino.
„Rimtas, mąstantis, atsakingas žmogus“, – antrina V.Jukną, kaip mokslininką, pažįstanti kolegė prof. Albina Aniulienė, Veterinarijos fakulteto dekanė. Pasak jos, V.Jukna ypač stiprus gyvulininkystės moksle, bet išmano ir augalininkystės sritį. „O tai, kad jis zootechnikas, manau, einant šias pareigas labai pasitarnaus – žemės ūkio ministras zootechnikas yra daug geriau nei koks nors ekonomistas ar statybininkas, – neabejoja A.Aniulienė. – Jam gali pritrūkti nebent administracinio darbo patirties, kita vertus, juk dirbs ne vienas, o su specialistų komanda.“
V.Jukną giria ir Lietuvos zootechnikų sąjungos pirmininkas Vytautas Drūlia – naujasis ministras yra šios sąjungos tarybos narys. „Principingas, protingas vyras. Smarkiai išgyvena dėl gyvulininkystės, zootechnikų, kaip specialistų, išlikimo. Yra susidūręs ir su gamyba, gerai susipažinęs su žemės ūkio padėtimi. Ir kaip profesorius jis aukštos erudicijos. Manau, jam seksis būti ministru. O svarbiausia, kad žmogus turi stuburą, turi tvirtą nuomonę“, – V.Jukną apibūdino V.Drūlia.
Politikai, kitų partijų nariai, V.Jukną menkai pažįsta: nors jau maždaug penkerius metus jis yra Darbo partijos narys, o pastaruosius ketverius – dar ir partijos Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, politiniame gyvenime lig šiol yra reiškęsis nedaug. Bet Žemės ūkio ministerijos klerkai, dabar daug kam netikėtai tapę jo pavaldiniais, ir nemažai ūkininkų, ypač galvijų augintojų, gana neblogai pažįsta V.Jukną, kaip mokslininką. Visi sutartinai tvirtina: mokslininkas jis puikus, ir žmogus, atrodo, doras, o koks bus ministras – parodys laikas. „Viltis su V.Jukna siejame dideles, nes tikime, kad jis atkreips dėmesį į jautriausią žemės ūkio sritį – gyvulininkystę, kurios padėtis šiandien yra tragiška”, – viliasi Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociacijos pirmininkas Vilius Žiogas.
„Naujasis ministras, tikėtina, kiek įmanoma bandys daryti įtaką šiai sričiai, – priduria LR žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Bronius Markauskas. – Bet daug kas priklausys nuo to, kokia aplinka formuosis aplink ministrą. Jis dirbęs mokslinį, ne administracinį ir ne vadybinį, darbą, kai kurių žinių jam trūks. Kas prieis arčiau ministro – taip gali ir politika klostytis.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Norint išmaitinti augančią žmonių populiaciją, per artimiausius kelis dešimtmečius pasaulio ūkininkams reikės beveik padvigubinti maisto produkcijos kiekį. Pažvelkime, kokios naujausios technologijos žada jiems padėti ir kaip jos prigyja Lietuvoje.

Pernai įvairią įrangą ūkininkams gaminanti vokiečių įmonė „Fritzmeier“ pristatė naujausią savo tiksliojo ūkininkavimo prietaisą „Isaria“. Šis įrenginys turi kelias infraraudonųjų spindulių kameras, kurios atpažįsta augalų spalvą bei vešlumą, – pagal tai nustatomas azoto kiekis javuose. „Isaria“ montuojamas traktoriaus priekyje ir per sekundę gali atlikti iki tūkstančio matavimų. Gauta informacija patenka į borto kompiuterį, kuris apskaičiuoja, kokį trąšų kiekį tam tikroje lauko vietoje turi išpilti trąšų barstytuvas. Taip kiekviena lauko dalis gauna individualią trąšų dozę: ten, kur augalai skurdesni, trąšų pilama daugiau, o kur jų lapija vešli – mažiau.
Miuncheno technikos universitete atlikti lauko bandymai parodė, kad „Isaria“ leidžia sutaupyti apie 15 proc. trąšų. Tikslusis ūkininkavimas tampa vis aktualesnis Europos žemdirbiams: nors „Isaria“ kainuoja apie 100 tūkst. Lt, per metus jų parduota jau daugiau nei šimtas egzempliorių.
O kita didelė žemės ūkio technikos gamintoja „Claas“ pasiūlė analogišką įrenginį „Crop Sensor“. Australų bendrovė „Agri Con“ jau yra sukūrusi panašiai veikiantį prietaisą, atpažįstantį piktžoles ir galintį reguliuoti purškiamų herbicidų kiekį. Ten, kur nėra piktžolių, nuodingų cheminių medžiagų nepurškiama, todėl, pasak „Agri Con“ atstovo Peero Leitholdo, šis įrenginys galėtų padėti sutaupyti beveik 50 proc. herbicidų (ir ūkininko pinigų).
Taigi naujausios kompiuterinės ir komunikacijų technologijos leido atsirasti naujai sričiai – precizinei, arba tiksliajai, žemdirbystei (angl. precision farming), kai ūkininkų naudojami prietaisai leidžia labai tiksliai realiuoju laiku nustatyti įvairius veiksnius, darančius įtaką derliui ar prieaugiui, duomenis apibendrinti bei išanalizuoti ir vėliau operatyviai juos keisti.
Jau minėti įrenginiai kol kas žengia pirmuosius žingsnius, tad pažvelkime, kokias technologijas šiandien sėkmingai diegia ir gan plačiai naudoja Lietuvos ūkininkai.

Tikslūs traktoriai ir karvių melžimo robotai

„Prieš penkerius metus Lietuvos ūkininkai gan nepatikliai žvelgė į precizinės žemdirbystės instrumentus, tačiau šiandien lietuviams nebereikia aiškinti, kokią naudą duoda šios technologijos“, – tvirtina Vidmantas Liutkauskas, UAB Mobiliųjų sprendimų centro vadovas.
Pasak V.Liutkausko, vieni populiariausių tarp Lietuvos ūkininkų šiandien yra autopilotai – ypač tikslios automatinės žemės ūkio technikos vairavimo sistemos. Tokie įrenginiai naudojasi ypač tiksliais GPS palydovų ir mobiliojo ryšio operatorių siųstuvų duomenimis, todėl traktorius ar kombainus gali vairuoti savarankiškai, iki 2,5 cm tikslumu – vairuotojui tereikia apsukti techniką lauko gale. Ši technologija itin svarbi sėjant ar sodinant. Tarkime, jei sodinant daržoves vagos nors kiek iškryps, nuimant derlių kombainais daržovės gali būti sužalojamos ar net sutraiškomos. Tačiau ir tręšiant ar purškiant herbicidus tokie autopilotai padeda tolygiai padengti visą lauką – iš tiesų net ir labiausiai patyręs ūkininkas nesugebėtų taip tiksliai vairuoti žemės ūkio technikos.
Kitas populiaraus naujausių technologijų panaudojimo žemės ūkyje pavyzdys – kontrolė. Specialūs GPS siųstuvai ūkininkui praneša, kokiame lauke dirba skirtinga žemės ūkio technika, kokiu greičiu ji juda, kaip apkrautas variklis, kaip panaudojami degalai, – visi šie duomenys sumaniam žemdirbiui padeda optimizuoti ūkyje atliekamus darbus. Tai ypač praverčia didesniuose ūkiuose, kur dažnai dirba samdomi darbuotojai, kurie ne visada tinkamai atlieka visus darbus, tad kontrolės mechanizmas padeda stebėti jų darbo kokybę.
Beje, naujausios technologijos naudojamos ne tik žemdirbystės, bet ir gyvulininkystės srityje. Tarkime, karvių ūkiai yra priversti stambėti – dėl to didesnėse bandose daug sudėtingiau stebėti kiekvieno gyvulio sveikatą, primilžį bei kitus individualius duomenis, tokius kaip rujos laikotarpis. Karvių reprodukcijos procesai glaudžiai susiję su pieno primilžiu, tad nepastebėjus ir praleidus kelis rujos ciklus, stipriai krinta karvės pieningumas. Be to, kad duotų daugiau pieno, šiuolaikinės karvės su pašaru gauna vis daugiau proteinų, vitaminų ir mineralų, taip išsiderina galvijų metabolizmas, ir natūralūs procesai, tokie kaip ruja, vis sunkiau pastebimi.
„Laikydamas kelių šimtų karvių bandą ūkininkas susiduria su problema: tradiciniu būdu stebėti kiekvieną galviją nėra galimybių. Juolab kad naujosios kartos ūkininkai kartais net nenori eiti į fermą – juk ten nemalonūs kvapai“, – tikina Albinas Šulinskas, bendrovės „DeLaval“, parduodančios įvairius įrenginius pieno gamybos ūkiams, vadovas.
„DeLaval“ gamina specialius judesio jutiklius, kurie dedami karvei ant kaklo ir fiksuoja galvijo elgesį, kaip aktyviai jis juda, o po to šią informaciją siunčia į centrinį kompiuterį. Tad ūkininkas išmaniuoju telefonu prie jo gali prisijungti iš bet kokios vietos ir bus perspėtas, jei tam tikro gyvulio elgesys pasikeitė dėl rujos arba ligos. Šveicarijos bendrovė „Anemon“ neseniai pristatė savo prietaisą, kurį sudaro ne tik judesio jutiklis, bet ir atskiras termometras, dedamas į karvės genitalijas, – dėl to šis prietaisas daug tiksliau nustato karvės rują bei išsiunčia ūkininkui SMS žinutę.
Karvių melžimas fermose jau seniai yra vienas labiausiai technologizuotų procesų, tačiau pastaruoju metu šį darbą savarankiškai ir, beje, daug geriau nei žmogus gali atlikti melžimo robotai. Šiandien Lietuvos ūkiuose jau yra keliolika tokių robotų. Jie veikia tokiu principu: karvės, pajutusios koncentruotų pašarų kvapą, ateina į specialų gardelį, kuriame roboto ranka nuplauna tešmenį, pamasažuoja jį ir tada užmauna melžimo aparatą. Robotas turi vaizdo kamerą, nuskenuojančią trimatį karvės tešmens ir spenių vaizdą, todėl įrenginys kiekvieną karvę melžimui paruošia ir melžia visiškai individualiai. Toks robotas turi galimybę netgi realiuoju laiku tirti pieno sudėtį – taip galima laiku pastebėti įvairias ligas, gadinančias pieno kokybę.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Per šios Vyriausybės kadenciją ūkininkai pajuto nemažai svarbių pokyčių. Vienas jų – pasiekėme susitarimą, kad ūkininkai taptų socialinio sveikatos draudimo ir pajamų mokesčių mokėtojais. Dabar ūkininkai ir jų partneriai įgyja teisę naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis.
Be to, pradėta teikti parama ūkininkams pagal supaprastintą iki 150 tūkst. Lt schemą. Pagal supaprastintą tvarką pateiktos 8758 paraiškos, pasirašyta 6961 sutartis, verta 614 mln. Lt. Paramos supaprastinimas gerokai padidino paramos gavėjų skaičių. Tai leido žemės ūkio sektoriui daug lengviau pergyventi ekonominę krizę, nes pagalba daugiausia pasiekė smulkiuosius ir vidutinius ūkius. Beje, 2011 m. dirbančiųjų žemės ūkio srityje pajamos, palyginti su 2010 m., padidėjo 9 proc. ir beveik susilygino su 2008 m. buvusiomis pajamomis.
Supaprastinta parama turėjo įtakos svarbiausių žemės ūkio produktų supirkimo kainoms. 2011 m., palyginti su 2010 m., jos išaugo 18,4 proc. Iš jų augalininkystės produktų supirkimo kainos didėjo 27,4 proc., gyvulininkystės – 13,3 proc. Grūdų kainos padidėjo 27 proc. ir pasiekė 657 Lt/t, pieno supirkimas pabrango 14,1 proc., galvijų – 18,5 proc.
Svarbu paminėti ir tai, kad paskolų fondas taikė ne didesnę nei 3 proc. paskolos maržą, t.y. ne didesnes nei 5 proc. metines palūkanas. Iš viso per tris etapus lengvatinėmis paskolomis, siekiančiomis 135 mln. Lt, jau pasinaudojo 475 ūkio subjektai. Žemdirbiai aktyviai steigė melioracijos sistemų naudotojų asociacijas ir teikė paraiškas europinei paramai gauti. Iš viso šiai veiklos sričiai skirta apie 300 mln. Lt.
Supaprastinta traktorininko pažymėjimo išdavimo tvarka. Dirbti traktoriais dabar gali ir asmenys, turintys automobilio vairuotojo pažymėjimą. Žemės ūkio statiniai, mėšlidės ir skystojo mėšlo kauptuvai, plokščiadugniai grūdų saugojimo bokštai, siloso ir šienainio tranšėjos, stacionarios grūdų saugyklos, žemės ūkio technikos lauko plovyklos priskirtos prie nesudėtingų statinių grupės. Jiems nebereikia rengti ir detaliojo plano.
Pasiekėme, kad būtų pratęstas draudimas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę užsieniečiams, o vykdant žemės reformą sudarytos palankios sąlygos žemdirbiams ūkių plėtrai įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Sugriežtinome atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją tvarką ir kontrolę, todėl iš esmės sumažėjo pradelsto termino skolų už pirktą žemės ūkio produkciją, patobulinome teisės aktus taip, kad žemdirbiai galios mokestį moka tik už tris mėnesius. Net krizės sąlygomis pasiekėme, kad žemės ūkio srityje didėtų BVP, žemės ūkio ir maisto produktų eksportas, pasiekėme teigiamą prekybos balansą.

Maisto paklausa pasaulyje didėja, tačiau Lietuvoje žmonių, norinčių verstis iš žemės ūkio verslo, mažėja. Apie pusė visų Lietuvoje registruotų ūkininkų – “popieriniai”. Ko labiausiai stinga Lietuvos žemės ūkiui ir, ką nedelsiant reikėtų keisti, – nuo to pradėjome pokalbį su žemės ūkiui ministru ir ūkininku Kaziu Starkevičiumi.

K.S.: Pastaraisiais metais Lietuva pasiekė labai daug dėl ES Bendrosios žemės ūkio politikos reformos, ypač dėl ūkininkams aktualiausio klausimo, kaip nuo 2014 m. ES rems kaimą.
Tiesa, pernai, ES šalims narėms balsuojant už Bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP) nuo 2014 m. iki 2020 m., Baltijos šalių atstovai nepritarė šiam dokumentui. Mat jame buvo numatytos labai didelės žirklės tarp paramos naujųjų šalių narių ir senųjų šalių narių žemės ūkiui.
Tačiau mes nenuleidome rankų ir toliau derėjomis su didžiosiomis finansinėmis donorėmis. Visų pirma, buvo svarbu įtikinti Vokietijos atstovus, kad tokia skirtinga parama senųjų ir naujųjų šalių žemės ūkiui yra nepagrįsta ekonomiškai ir dėl to niekur neveda. Ir mums kartu su kitų Baltijos šalių atstovais pavyko šitai pasiekti: Berlyne sausį surengtos tarptautinės maisto pramonės, žemės ūkio ir sodininkystės parodos „Žalioji savaitė “ metu Vokietijos žemės ūkio ministrė pasirašė tarpusavio supratimo memorandumą su Baltijos šalių ministrais bei žemdirbystės lyderiais. O birželio pradžioje Danijoje vykusiame neformaliame Europos Tarybos žemės ūkio ministrų susitikime visų trijų Baltijos šalių ministrai pasirašė dar vieną dokumentą su Vokietijos žemės ūkio ministre: Vokietija pasižadėjo palaikyti Baltijos šalių poziciją dėl ženklaus tiesioginių žemės ūkio išmokų padidinimo.
O kadangi dabar visus pagrindinius sprendimus, susijusius su žemės ūkiui, priims jau Europos Parlamentas, aš pernai rugsėjį pasikviečiau visus mūsų europarlamentarus ir išsakiau jiems Lietuvos žemės ūkio problemas. Ir šitas darbas su europarlamentarais davė rezultatą – į gegužę Vilniuje vykusią tarptautinę žemės ūkio ir maisto pramonės parodą “AgroBalt” atvykęs EP Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto pirmininkas Paolo de Castro pabrėžė, kad Baltijos valstybių žemės ūkis yra problematiškas ir tiesioginių išmokų žirklės tas bėdas tik pagilina.
Taigi, žemdirbiams ir kaimo gyventojams neverta baimintis – žemės ūkis kaime turi ateitį ir visos rėmimo programos, kurios buvo iki šiol ir toliau bus tęsiamos, o ir naujų bus.
VEIDAS: O kiek ES paramos iki šiol buvo iššvaistyta?
K.S.: ES galioja kriterijus: netikslingai gali būti panaudota iki 10 proc. visos paramos. Mes nuo pat ES finansinės paramos gavimo pradžios, tai yra įskaitant SAPARD, BPD ir pastarųjų metų paramos lėšas, netikslingai panaudojome ne daugiau kaip 3 proc.
Antra vertus, mums reikia padėkoti dar ir ūkio krizei, kad ji pristabdė sudėtingų, bet mažareikšmių projektų vystymą.
Galiausiai, šią kadenciją supaprastinus ES paramos žemės ūkiui skyrimo tvarką, sutaupėme 10 proc. lėšų, kurias iki tol ūkininkai turėdavo sumokėti projektų rengėjams. Pastarieji, tiesa, labai pyko, mat, jei iliustruotume skaičiais, tai paaiškėtų, kad supaprastinus paramos teikimo tvarką, ūkininkai gavo paramos, kurios vertė 1,7 mlrd. Lt, o kadangi projekto rengimas kainuoja apie 10 proc., tai sutaupėme milijonus, kitaip tariant, jie liko ūkininkams.
Beje, iki paramos teikimo supaprastinimo, ja buvo pasinaudoję 1600 ūkininkų ar žemės ūkio subjektų, o dabar – net 20 tūkst. Tai geras rodiklis, nes iš registruotų 110 tūkst. ūkininkų, aktyviai ūkininkaujančių yra 60 tūkst.
VEIDAS: Jūs deklaruojate, kad mūsų tikslas – gamybos kaime didinimas, bet statistika rodo, kad galvijų, ypač karvių, ožkų mažėja.
K.S.: Taip, politiniai oponentai neretai operuoja šiais skaičiais. Bet pažvelkime giliau, jei idealizuojamais kolūkiniais metais, tai yra iki 1990 m., mes iš karvės vidutiniškai primelždavome 3,5 tūkst. tonų pieno, o, tarkime, mokslinis Veterinarijos akademijos ūkis, primelždavęs 6 tūkst. t., jau gaudavo Lenino ordinus, tai dabar mūsų kontroliuojamų ūkių karvių primilžių vidurkis yra 6,2 tūkst. t. Taigi, nors karvių skaičius sumažėjo, primilžiai padidėjo. Kitaip tariant, žmonės laiko sveikas, produktyvias karves, bet ne ožkas karvės pavidale.
Galiausiai, mes apsirūpiname pieno produktais 170 proc., taigi 70 proc. produkcijos turime ieškoti rinkų trečiosiose šalyse. Jau pasirašėme eksporto sutartį su Rusija, netrukus pieno ir mėsos eksporto sutartis pasirašysime su Kinija. Mat jaunoji Kinijos karta irgi pradėjo vartoti pieno produktus.
O ir JAV rinka yra įdomi mūsų produkcija. Ir jau rugpjūtį pas mus atvažiuoja JAV ekspertai (kuriuos, beje, kvietėme nuo pat 2003 m.) dėl eksporto leidimų mūsų žemės produkcijai.
Iš tikrųjų, mes patenkiname savo rinką visais produktais, išskyrus kiaulieną. Kiaulienos mums stinga, o visą kitą žemės ūkio produkciją mes turime eksportuoti.
VEIDAS: Lietuvos žemės ūkis pastarąjį dvidešmtmetį išgyveno įvairių kultūrų auginimo madų pakilimus ir nuosmūkius: tai rapsų, tai serbentų, tai aviečių… Ką šiuo metu yra perspektyvu auginti?
K.S.: Per šiuos ketverius metus mes nepropagavome nei serbentų, nei agrastų auginimo ir, manau, jog gerai, kad nedemonstravome žemės ūkio madų šou. Mūsų prioritetas tos ūkininkavimo šakos, kurios sukuria didžiausią pridėtinę vertę, tai: pienininkystė, mėsinių galvijų auginimas, avininkystė.
VEIDAS: Ministre, įdomu, o kur Jūs pats perkate maisto produktus?
K.S.: Aš pats perku retai, dažniau mano žmona. Tačiau mūsų šeima turi tradiciją kas savaitgalį arba kas antrą savaitgalį apsilankyti Kauno Pilies turgelyje. Čia perkame tų produktų, kurių nepasigaminame: sūrių, duonos.
Mes patys sau ir draugams užauginame kiaulių, paukščių, kiaušinių, lietuviškų vaisių, daržovių.
VEIDAS: O į prekybos centrus neinate?
K.S.: Retai. Prekybos centre perkame tik egzotinių vaisių vaikams.
Aš džiaugiuosi mūsų įgyvendinta ūkininkų turgelių idėja.
VEIDAS: Bet paskutiniuoju metu gerokai smuktelėjo pasitikėjimas šiais turgeliais, nes čia pat prekiaujama ir atvežtine, nevisuomet kokybiška, dažniausiai lenkiška, produkcija.
K.S.: Taip, ūkininkai turėtų daugiau vadovautis savikontrolės mechanizmais ir rūpintis savo prekės ženklo prestižu, kad greta jų turgeliuose nestovėtų perpardavinėtojai. O pirkėjai visada turėtų klausti ir prašyti ūkininko, kurio produkcija, neva, prekiauja perpardavinėtojai, sertifikato: pirkėją gali apgauti tik vieną kartą, kitą kartą jis nebeateis.
VEIDAS: Kaip manote, kodėl Lenkijos žemdirbiai per pastarąjį dvidešimtmetį pasiekė daugiau, o mes tik skundžiamės kaip blogai?
K.S.: Nepasakyčiau, kad jie pasiekė daugiau. Kita vertus, Lenkijos ūkininkai turėjo geresnes starto pozicijas: ten žemė nebuvo nacionalizuota. O mūsų ūkininkai savarankiškai ūkininkauja tik 20 metų. Geriausias pavyzdys Punsko ir Lazdijų dzūkų ūkininkų palyginimas. Lazdijų dzūkai – darbštūs, kantrūs, bet jie tik “stojasi ant kojų”, ūkeliai smulkūs; anie, Punsko dzūkai, ūkininkavo ir sovietmečiu, tad pas juos stiprūs šeimos ūkiai, išlikę tradicijos, kad ūkį paveldi vyriausias palikuonis, ūkiai nebuvo skaidomi.
Tačiau kitas aspektas – maisto kokybė. Šiemet Lenkijoje kilo net keletas maisto kokybės skandalų, nes paaiškėjo, kad produkte nėra to, kas parašyta ant etiketės. Tiesa, jų produkcija pigesnė nei mūsų.
Kita vertus, aplenkdamas Vilniaus centro kamščius, į Kauną neretai važiuoju pro Dūkštą ir – matau, kaip prie čia esančio “Biovelos” mėsos fabriko stovi autobusai iš Lenkijos ir žmonės dideliais kiekiais perka lietuvišką, tikrą kumpį, dešrą. Taigi, jei nori kokybės, nesvarbu, kad ji ir kainuoja brangiau.
VEIDAS: Ar iki rinkimų dar planuojate nuveikti didesnių darbų?
K.S.: Viena naujovių – deklaruojantieji žemę, tai yra pievas ir ganyklas turės turėti galvijų ar kiaulių. Jei deklaravai turįs 1 ha žemės, turi auginti ir vieną karvę ar vieną jautį arba dešimt kiaulių.
Šitai padarėme, nes kaime pradėjo kurtis nauja socialinių išmokų sistema: žmogus gaudavo išmokas neįdėdamas didesnių pastangų. Užtekdavo tik kartą per metus nupjauti žolę. Tokių “ūkininkų” yra apie 25 tūkst.
Pastebėjome tokių piktnaudžiautojų, kurie deklaravo tūkstančius hektarų žemės ir gaudavo išmokas. Pavyzdžiui, šiemet išmoka už 1 ha žemės – 400 Lt, o nušienauti 1 ha kainuoja 150 Lt. Tai paskaičiuokime, nuo 1 tūkst. ha – lieka 250 tūkst. Lt. Kur Jūs dar uždirbsite tokius pinigus?
VEIDAS: Iki šiol didžiulė problema kaime įsigyti tarp privačių sklypų įsiterpusius valstybinius žemės sklypelius. Kada ši tvarka bus supaprastinta taip, kaip buvo supaprastinta mieste?
K.S.: Šiuo metu startuoja pilotiniai žemės konsolidavimo projektai: keletas kaimo gyventojų gali susitarti dėl savo žemės sklypų plėtojimo. O taip tvarkant savo sklypus galima pretenduoti ir į įsiterpiančius valstybinius žemės sklypelius bei juos nusipirkti.
Mūsų tikslas, kad šie žemės konsolidavimo projektai taptų kadastrinėmis vietovėmis. Tokie kadastrinių vietovių projektai prilygs miesto bendriesiems planams. Tik šiuo atveju, kaimynai ūkininkai susitars, kur jie ketina statyti fermas, kur gyvenamuosius namus ir, patvirtinus šiuos projektus, jie jau įgys teisės akto statusą – panorus statyti namą ar plėsti fermą, nebereikės rengti detaliojo plano ir leisti pinigų.
VEIDAS: Kodėl didėja nepasitenkinimas Jūsų inicijuotais rezervinių miškų aukcionais?
K.S.: Savininko “suradimas” niekieno, tai yra buvusiems kolūkių miškams, yra sėkmė. Šiuo metu vyksta niekam nepriklausiusių, tai yra rezervinių miškų aukcionai, beje, komercinėmis kainomis. Tiesa, tie miškai tikrai nėra pačios geriausios kokybės, bet susidomėjimas jais didžiulis: nuo aukcione paskelbtos pradinės kainos, pardavimo kaina pakyla tris – keturis kartus. Šiandien jau parduota apie 100 ha rezervinių miškų, valstybė gavo apie 1,5 mln. Lt pajamų. Anksčiau tuos miškus urėdijos saugodavo tik nuo gaisro, bet juose nebuvo galima ūkininkauti, nepaisant to, šiuos miškus dažnai išvogdavo.

Kai kur nors planetoje įvyksta žemės drebėjimas, pirmiausiai suklūstame, mėgindami išgirsti, keliais Richterio skalės balais jis įvertintas. Tačiau ką iš tiesų reiškia Richterio skalės balai? Tiksliau, ar mes suvokiame, kiek kartų, tarkim, 7 balų žemės drebėjimas galingesnis už 6 balų drebėjimą? Ar numanėme, kad pernai Japoniją supurtęs 9 balų žemės drebėjimas už 6 balų žemės drebėjimą (toks prieš keletą dienų nuniokojo Bolonijos apylinkes Italijoje) buvo stipresnis net… Pamėginkite atspėti, kiek tūkstančių kartų?

Richterio skalės balai reprezentuoja energiją, kuri išlaisvinama žemės drebėjimų metu. Kitaip tariant, skaičius nurodo stichijos galią. O balų didėjimų tvarka yra eksponentinė. Tai ir yra apgaulingas, iliuzinis, mūsų suvokimą užliūliuojantis momentas.

Geriau suvokti žemės drebėjimų mastą padės žinutės pabaigoje pateikta „Livescience.com“ animacija. Vieno balo skirtumas Richterio skalėje iš tikrųjų yra milžiniškas. 7 balų drebėjimas už 6 balų drebėjimą yra galingesnis ~32 kartus ( √ 1000  ). Kitaip tariant, vienas balas prilygsta 33 kartus didesnei (ar mažesnei) galiai.

Atskaitos tašku pasirinkus 5,8 balo drebėjimą, įvykusį 2011 m. Virdžinijoje (JAV), 6,9 balo drebėjimai, nors ir maždaug 32 kartus galingesni, tačiau ne tokie galingi, kaip 7,7 balo žemės drebėjimas, 2010 m. supurtęs Sumatros salą. Išeitų, jog jis už žemės drebėjimą Virdžinijoje buvo galingesnis… 32 x 32 = 1024 kartus. Daugiau nei tūkstantį kartų… O skirtumas – tik du balai. Štai tokie eksponentinės skalės iliuziniai triukai.

Galiausiai – atsakymas į įvadinėje pastraipoje užduotą klausimą. Kiek kartų pernai Japoniją supurtęs 9 balų žemės drebėjimas yra stipresnis už 6 balų žemės drebėjimą, kuris sudrebino Italiją? 32 x 32 x 32 = 32 768 kartus.

Deja, numatyti žemės drebėjimus mokslininkai dar tik mokosi. Kada įvyks kitas galingas žemės drebėjimas, mokslas prognozės pateikti negali. Žinoma tik tiek, kad tokių tikrai bus.

technologijos.lt

Didesnis pridėtinės vertės mokestis, automobilių mokestis, nekilnojamojo turto mokestis ar dešimtis kartų išaugęs žemės mokestis. Kurią nors šių dovanų, o gal ir kelias, Vyriausybė planuoja Lietuvai padėti jei ne po Kalėdų eglute, tai ant Naujųjų metų šventės stalo.

Seimo užkulisiuose juokaujama, kad jei iki šių metų pabaigos ir pavyks atidėti nemalonią procedūrą, tai po Naujųjų, pamačius skyles biudžete, be diskusijų bus patvirtinti bet kokie mokesčiai.

Prieš kelis mėnesius Seime pristatytos Finansų ministerijos parengtos Žemės mokesčio įstatymo pataisos yra priemonė, kuri teoriškai galėtų užkimšti naują šalies biudžeto skylę. Apskaičiuota, kad taikant naują įstatymo redakciją mokesčių už žemę būtų surenkama nebe 52 mln., o visas milijardas litų.

Viešojoje erdvėje įstatymo pataisos buvo pristatytos ne kaip papildomų biudžeto pajamų šaltinis, o kaip vienintelė efektyvi priemonė aktyvinti žemės naudojimą pagal paskirtį. Kaip tik tų nenaudojamų žemės sklypų savininkai esą tą milijardo litų vertės aukso krūvą ir supiltų. Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK), Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija (LNTPA) skambina pavojaus varpais įspėdamos, kad prisidengiant viešųjų ryšių vėliava – apleistų žemės sklypų savininkų drausminimu – slepiama pataisų esmė – kad mokestinė bazė radikaliai keičiama visiems žemės naudotojams.