Ūkininko profilis. Iš Dotnuvoje gyvenusios septynių vaikų šeimos kilęs šiltnaminių gėlių augintojas Algimantas Žemaitis yra antros, o gal ir trečios gėlininkų kartos atstovas – gėles augino ir jo tėvas. Bet agronomiją studijavęs Algimantas sako, kad polinkį ir meilę augalams jis paveldėjo iš močiutės Aleksandros. Gėlininkas į savo verslą įtraukė ir žmoną Vitaliją bei penkis vaikus: dukras Vaidą ir Aušrą (iš pirmos santuokos) bei sūnus Eimantą, Evaldą ir Rūtenį.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Savaitraštis „Veidas“ kartu su Žemės ūkio rūmais tęsia rašinių ciklą „Metų ūkininkas“, skirtą pažangaus ir sėkmingo ūkininkavimo pavyzdžiams atskleisti. Šį kartą pasakojame apie Alytaus rajone, Punios kaime, didžiausią Lietuvoje šiltnaminės gėlininkystės ūkį sukūrusį Algimantą Žemaitį.

Per 24-erius veiklos metus gėlininkystės ūkio savininkas pelnė aplinkinių pripažinimą, įsitvirtino rinkoje ir tapo didžiausiu šiltnamyje auginamų vazoninių gėlių tiekėju Lietuvoje. Nuoseklumu, racionalumu ir ilgalaike patirtimi pasižymintį gėlininką daugelis apibūdina kaip šiltnamininko idealą.

A.Žemaitis prisimena senovišką ir labai gausų močiutės gėlių darželį. „Kai kurie dalykai mūsų atmintin ir širdin įsirašo dar vaikystėje, taigi, matyt, ir man panašiai nutiko“, – svarsto gėlininkas. Studijų metais jis senelės gėlynui pats parūpindavo įvairių augalų.

Ieškodamas, kur parduoti pirmaisiais savo aktyvaus ūkininkavimo metais užaugintus žiedus, Algimantas gabendavo juos į Sankt Peterburgą, Rygą. Kol atsitiktinai Alytuje pamatė skelbimą apie Punioje parduodamą namą. Pasiskolinęs pinigų, jį nusipirko, o 1979-aisiais šalia jau sodino pirmuosius tulpių svogūnėlius. Šiandien ne vieną sėkmingos gėlininkystės dešimtmetį skaičiuojantis pašnekovas tikina, kad jei turėtų galimybę viską pradėti nuo pradžios, matyt, eitų tuo pat keliu.

Punios gyventojai šiltnamių gėlynų savininką apibūdina kaip itin ramų, sukalbamą, reiklų sau ir kitiems žmogų. Ne tik už šeimos narius, bet ir už 60 samdomų darbuotojų atsakomybę jaučiantis A.Žemaitis kasdien darbus gėlių ūkyje baigia su tamsa – apie 23 valandą. „Reikia gėlynus apeiti, apžiūrėti, tačiau negaliu skųstis – tai mano pomėgis“, – net ir po 30 metų įvairiausių augalų auginimo pripažįsta gėlių milijonieriumi vietinių pakrikštytas ūkininkas.

Jo ūkis – per 200 rūšių vazoninių augalų 30 tūkst. kvadratinių metrų besitęsiančiuose moderniuose šiltnamiuose. Vasarą juose karaliauja petunijos, pelargonijos, surfinijos, begonijos, portulakos, sprigės, gvazdikai, žiemą auginamos puansetijos, raktažolės, hiacintai, ciklamenai, narcizai, tulpės, o rudenį – chrizantemos.

Dar ne taip seniai 1,5 ha šiltnamiuose tarpo rožės, tačiau jau treti metai, kai jų vietą užėmę agurkai. „Atlaikyti iš Nyderlandų įvežamų skintų rožių konkurenciją per sunku“, – pripažįsta A.Žemaitis.

Kasmet su žmona jie apsvarsto kiekvienos augalų rūšies likimą savo ūkyje. Nors per metus prancūziškuose (dengtuose specialia plėvele) ir olandiškuose (stikliniuose) šiltnamiuose užauginama vazoninių augalų, vertų beveik 1,6 mln. eurų, išsiversti be paskolų nepavyksta. „Tai į kelią, tai į kitą infrastruktūrą tenka investuoti, o jei kriziniai metai ar žiema labai šalta – be nuostolių neapsieiname“, – pasakoja didžiausias šiltnaminių gėlių augintojas Lietuvoje.

Nors šėlstanti gamtos stichija gėlininko derliui žalos nepridaro, naujų sprendimų tenka ieškoti nuolat. Vazoninėms gėlėms auginti ūkininko šiltnamiuose įrengta moderni stelažinė sistema, o klimato kontrolę, tręšimą, šilumą valdo kompiuterizuota įranga.

A.Žemaitis ne kartą yra dalyvavęs europinėje programoje, gavęs paramą ūkiui modernizuoti, plėsti, naujoms technologijoms diegti, tačiau jam, kaip ir daugeliui kitų Lietuvos gėlininkų, priešingai nei daržovių augintojams, jokios valstybės dotacijos nepriklauso.

Geriausi verslo sprendimai A.Žemaičiui kyla vaikštant nuo vienų gėlių žiedų prie kitų ir imantis žemės ūko darbų. „Tokiomis valandomis jį sunkiai prakalbinsi“, – prasitaria 28 metus su Algimantu gyvenanti žmona.

Gėlių pardavimu užsiimanti V.Žemaitienė atskleidžia, kad labiausiai vazoninės gėlės vertinamos Lietuvoje, tačiau tokias gėles jie dar eksportuoja į Latviją ir Estiją. Žemaičiai atlaiko Nyderlandų ir Lenkijos gėlininkų konkurenciją, mat jų ūkyje auginamos tik vazoninės gėlės, o didžiausia konkurencija būna dėl skintų žiedų – rožių, bijūnų. Gėlininkų šeima džiaugiasi, kad lietuviams būdingas įgimtas noras puošti namų ir biurų aplinką, jie nepamiršta prižiūrėti artimųjų kapų, taip pat vazoninėmis gėlėmis dažnai puošiami miesteliai, pakelės.

Paprašytas prisiminti ūkininkavimo pradžią, A.Žemaitis mini 1991-uosius, kai dabartiniuose laukuose plytėjo neįžengiami brūzgynai: „Neturėjome nei vandens, nei elektros.“

Lietuvos šiltnamių asociacijos prezidentas Antanas Šležas juokauja, kad iš pradžių Žemaičių žemėje gyveno tik pelė ir varlė, o šiandien jų ūkis tapo pavyzdinis. „Tai, kaip šie žmonės tvarko aplinką ir kiek skirtingų rūšių augalų geba kasmet parduoti, turėtų tapti užkrečiamu pavyzdžiu daugeliui mūsų šalies augintojų“, – neabejoja A.Šležas.

„Veido“ paklaustas apie ūkio plėtrą, A.Žemaitis tik šypteli, kad jam su žmona ir 3,5 ha gana: „Tai mūsų ūkio riba. Plėtra rūpinsis jau mūsų vaikai.“ Jis džiaugiasi, kad vaikai, išmėginę laimę užsieniuose, apsisprendė kurti gyvenimą Lietuvoje, o savo ateitį regi būtent tėvų ūkyje.

Kaip didžiausią problemą, su kuria tenka susidurti gėlininkams, A.Žemaitis nurodo darbo jėgos trūkumą: „Esu surizikavęs ir įdarbinęs žmogų, atsiųstą Darbo biržos, bet šis kontingentas nori tik pinigų, o ne dirbti. Kvalifikuoti specialistai dirbti Lietuvos gėlių ūkiuose nelinkę, o veiklos čia tikrai daug: tai rankų darbui viena imliausių sričių.“

„Rasti tinkamų ūkio darbininkų ir ateityje nebus lengva. Tai išliks viena rimčiausių smulkiojo verslo problemų. Daug kas vis dar įsivaizduoja, kad Danijoje, Anglijoje ar Norvegijoje lyja keptais balandžiais. Žmonės vertina vien gautą uždarbį, pamiršdami įskaičiuoti būsto nuomą, maisto kainas, o kur dar mūsų darbo sezoniškumo specifika“, – pabrėžia šiltnaminių gėlių augintojas Rimas Olisevičius. Jo, kaip ir A.Žemaičio, veikla prasidėjo ne nuo gėlių, o nuo agurkų. Tik po kelerių metų jo bičiulis nusprendęs, kad yra lengvesnių būdų uždirbti pinigų, suprask – auginant gėles.

Dar tėvų namuose gražiausius gėlių žiedus puoselėjusį A.Žemaitį daugelis „Veido“ pašnekovų apibūdina kaip šiltnaminių gėlių augintojų idealą. „Šis žmogus žino, ką daro, jis nėra savo pirkėjų apvylęs. Tai šiltnamininko idealas. Jam būdingas nuoseklumas, ilgalaikis įdirbis ir racionalus mąstymas“, – pasakoja bendrovės „Kietaviškių gausa“ direktorius Mindaugas Pupienius.

Jo manymu, kai žmogus žino savo gyvenimo kryptį ir nestokoja noro, pasiekti galima labai daug. A.Žemaitis su savo gėlininkystės ūkiu – geriausias pavyzdys. „Vakarų Europoje tokių ūkininkų šeimų, kaip Žemaičiai ar Olisevičiai, kuriose verslumo tradicijos perduodamos iš kartos į kartą, matome keliskart daugiau, bet ir Lietuvoje galima jaunimą sudominti ir patraukti“, – neabejoja daugelį metų su A.Žemaičiu bendraujantis M.Pupienius. Gėlininko ūkis yra Lietuvos šiltnamių asociacijos ir žemės ūkio kooperatyvo „Agrolit“, o pats ūkininkas – Lietuvos ūkininkų sąjungos Alytaus skyriaus „Dzūkijos ūkininkas“ narys.

„Šiuo metu Lietuvoje šiltnamine gėlininkyste verčiasi apie 10 stambių ir per tūkstantį smulkiųjų vazoninių ir skinamų gėlių augintojų“, – pasakoja Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius Rimantas Krasuckis.

Pasak jo, daugelis jų yra mėgėjai entuziastai, tad ir uždirba skirtingai. „Kiekvienas ūkininkas savo veiklą vertina kitaip. Vieni tikina nieko neuždirbantys, bet važinėja brangiais visureigiais, o kiti važinėja troleibusais ir jiems atrodo, kad oriai gyvena, todėl tai – savivertės klausimas“, – mano „Veido“ pašnekovas.

Iš Lietuvos statistikos departamento duomenų matyti, kad pernai gėlininkai daugiausiai gėlių eksportavo į Rusiją (62,1 mln. Eur), Kazachstaną (765 tūkst.), Latviją (287 tūkst.), Baltarusiją (22 tūkst.), o daugiausiai importavo iš Nyderlandų (57,6 mln.), Vokietijos (4,1 mln.), Latvijos (328 tūkst.) ir Lenkijos (70 tūkst. Eur).

Šiltnaminių žiedų augintojų produkcija – itin trapi. Šis verslas reikalingas rankų darbo, nuolatinės augalų priežiūros, apsaugos nuo kenkėjų – kokia gėlė apgraužtais lapais? Tam gėlininkai skiria visą laisvą laiką. Dažnas jų savo darbą prilygina kūdikio auginimui. „Nepamiršk geros žemės, vandens, šilumos, tinkamų trąšų, nes jei tik kas ne taip – lapai ir žiedai tuoj nusvirs. Didžiausias mūsų rūpestis, kad gėlės būtų gražios ir gerai perkamos“, – apibendrina V.Žemaitienė.

Bent jau artimiausiu metu šiam gėlininkystės ūkiui rimta konkurencija negresia, nes, kaip aiškina ilgametę darbo patirtį turintis klaipėdietis floristas Sigitas Kaminskas, lietuviai smarkiai aptingę: „Daugelį gėlių, kurias šiandien tenka įsivežti iš Lenkijos ar Nyderlandų, galėtume auginti patys. Dabar už bijūno žiedą turguje mokame 0,7, už olandišką – 0,4 euro, o kur dar transportavimo išlaidos. Tas pats ir su vazoniniais augalais.“

Lietuvos gėlių importas ir eksportas 2014 m. (tūkst. Eur)

Valstybė   Eksportas  Importas

Baltarusija           22                    –

Kinija                –                     1

Čekija     –                     0,3

Vokietija  2                     4141

Estija                175                   –

Ispanija   –                     12,8

Suomija    –                     18,1

Italija               –                     8

Kazachstanas          765        –

Latvija    287                   328

Malta                 –                     10

Nyderlandai           –                     57 601

Lenkija    –                     70

Rusija     62 100     –

JAV                   0,2                   –

Iš viso    63 351     62 190

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2014 m.

Algimanto Žemaičio dosjė

Amžius: 61 metai.

Išsilavinimas: agronomas.

Alma mater: Kauno I.Mičiurino ūkis-technikumas (dabar – Kauno kolegija).

Sritis: gėlininkystė.

Turima žemė: 3,5 ha, bendras šiltnamių plotas – 35 tūkst. kv. m.

Sukurta darbo vietų: 60.

Shutterstock

Ateis pinigingi kryžiuočiai ir išpirks šventą lietuvių žemelę, miškelius ir upelius – vos prieš pusantrų metų gąsdino tautininkai, stambaus žemvaldžio Ramūno Karbauskio Valstiečių ir žaliųjų partija, buvęs televizijos žurnalistas, smulkusis ūkininkas Pranciškus Šliužas ir kiti referendumo, kuriuo siekta neleisti žemės parduoti užsieniečiams, organizatoriai. Referendumą jie prakišo – valią jame pareiškė vos 15 proc. visų rinkėjų. Ar jau išpirko kryžiuočiai šventą Lietuvos žemelę?

Vaiva SAPETKAITĖ

Per metus, praėjusius po referendumo, žemės Lietuvoje įsigijo viso labo 60 užsieniečių, o bendras jų valdų plotas prilygsta tik vienam ūkiui – 124 hektarai.

Registrų centro duomenimis, per metus po 2014-ųjų gegužės 1-osios, kai įsigaliojo specialieji reikalavimai dirbamos žemės Lietuvoje siekiantiems įsigyti užsieniečiams, 220 kitų šalių piliečių ir viena užsienyje registruota įmonė įsigijo apie 758 ha žemės ūkio paskirties žemės. Kaip minėta, iš kitų asmenų nupirkta 124 ha (62 atvejai), paveldėta 412 ha (81 atvejis), o atkūrus nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris iš savininkų buvo atimtas sovietų okupacijos metais, – beveik 100 ha (36 atvejai).

Užsieniečių sklypeliai – maži

Registrų centro specialistai spėja, kad dauguma žemės ūkio paskirties žemės Lietuvoje įsigijusių užsieniečių vis dėlto yra per pastaruosius kelis dešimtmečius į užsienio šalis emigravę buvę Lietuvos piliečiai bei išeivijos atstovų palikuoniai.

Užsieniečių įsigytų žemės sklypų plotai nedideli. Dauguma įsigijo mažus, net hektaro ploto nesiekiančius sklypus, o didžiausias užsieniečio po 2014 m. gegužės 1-osios nupirktas sklypas sudaro 20 ha, antras pagal dydį – užsieniečio įsigytas 9 ha žemės sklypas.

Jau dabar aišku, kad valdžios prikaišioti žemės pardavimo „saugikliai“ atsisuko prieš pačius Lietuvos ūkininkus. Taigi, užsienio šalių piliečiai jau 15 mėnesių turi teisę pirkti žemės ūkio paskirties žemę, tačiau to daryti nepuolė. Viskas liko po senovei, išskyrus tai, kad visi rėksniai, šūkavę apie šventos Lietuvos žemelės išpardavimą, dingo iš eterio.

Prablaivėjimas po masinės psichozės

Pernai balandžio pabaigoje Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė įstatymų pataisas, įtvirtinančias žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo saugiklius, ir iš karto paprašė Vyriausybės ištaisyti skubotai priimtų įstatymų trūkumus dėl perteklinių apribojimų.

Žemės savininkų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkas Kęstutis Mozeris negaili politikams kritikos ir primena, kad šios masinės psichozės laikotarpiu politikai norėjo nustatyti kuo griežtesnius saugiklius, nors žemės savininkai nuolatos kartojo, jog būgštavimai dėl tariamo Lietuvos išpardavimo nepagrįsti.

K.Mozeris primena, kad ir anksčiau bet kuris užsienietis, panoręs įsigyti žemės Lietuvoje, nesunkiai galėjo tai padaryti, tarkim, pirkdamas „Agrowill Group“ akcijų. Jei nesupirko tada, keista buvo manyti, kad puls tai daryti dabar. „Apskritai sąžiningai elgėsi tik Liberalų sąjūdis, kurio politikai nuolat kartojo, kad visi tie žemės pardavimo saugikliai atsisuks prieš Lietuvos žmones. Kiti tik nedorai rinko politinius taškus: kuo labiau rėkausi prieš užsieniečius ir mušiesi į krūtinę, kad myli tėvynę, tuo didesnį įspūdį padarysi rinkėjams“, – pusantrų metų senumo įvykius prisimena K.Mozeris.

Tautininkai pervertino tiek save, tiek Lietuvos trauką – mūsų šalis nedomina užsieniečių taip stipriai. Lietuvoje susiklosčiusi padėtis, kad vidutinis žemėvaldos dydis yra labai smulkus, o užsienietis, juo labiau investuotojas, nesiveržia įsigyti tų kelių hektarų. Juos domino stambūs ūkiai, siekiantys bent po kelis šimtus, o dar geriau – tūkstančius hektarų.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis (LLRI), 2014 m. valdos iki 5 ha Lietuvoje sudarė 65,1 proc. visų žemės valdų, be to, 2014 m. Lietuvoje vidutinis ūkio dydis buvo 19,9 ha. Tuo metu Latvijoje vidutinis ūkis siekia 23,3, Estijoje – 51,1, Liuksemburge – 63,6, Slovakijoje – 86,2 ha.

Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas kalba dar tiksliau. Pasak jo, galimybė užsieniečiams pirkti žemę dėl kur kas didesnės jų perkamosios galios niekur nedingsta, tačiau užsieniečiai nelinkę mesti tokių didelių pinigų, kaip kai kurie lietuviai įsivaizdavo.

Todėl žemės savininkai veltui užsišaukė dideles žemės kainas, manydami, kad ją ims pirkti užsieniečiai. Taip, pasitaiko sandorių, kai už palyginti nedidelius plotus sumokamos didžiulės sumos, ir tai paveikia bendrą statistiką, tačiau tokių nedaug. Kartais už hektarą sumokama, pavyzdžiui, 60 tūkst. eurų, nors tai nelogiška ir neatsipirks nė per kelias kartas.

A.Stančikas, pabandęs išsiaiškinti, kodėl pasitaiko tokių atvejų, iš vieno Danijos ūkininko sužinojo, kad taip kartais nutinka visai ne dėl lietuviškos žemės geidžiamumo, o dėl pragmatiškesnių dalykų: kai eini į banką dėl kredito, užstatydamas didelės vertės žemę, jį irgi gali pasiimti didelį.

Pakišo kiaulę saviems ūkininkams

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, palaikiusios referendumo iniciatyvą, pirmininkas, „Agrokoncerno“ įmonių grupės pagrindinis akcininkas Ramūnas Karbauskis patikina, kad, jei nebūtų įvesta apribojimų, žemės rinkoje netrūktų spekuliacijos žeme, kuri šiandien praktiškai sustabdyta. Jis sako referendumo tikslus palaikęs pirmiausia dėl šios blogybės.

„Suprantu, kad kai kurie apribojimai paveikė ir žemę dirbančius ūkininkus, dalis jų yra nelogiški. Matyt, tai turės būti pataisyta, – sutinka R.Karbauskis. – Nutinka taip, kad žmogus ilgai dirba žemę ir galiausiai savininkas nori ją jam parduoti, bet žmogus negali pirkti dėl tai daryti varžančių saugiklių. Jei tą žemę nuperka kas nors kitas, ūkininkas nebegali vykdyti įsipareigojimų dėl gautos ES paramos. Taip vyksta.“

Tai, kad dirbama žemė neturėtų būti spekuliacijos objektas, o ją pirktų tik tie, kurie ją dirbs, pritaria ir A.Stančikas. „Buvo prisiveisusių visokių firmų ir firmelių, kurios užsiėmė tik žemės supirkimu ir pardavimu“, – primena Žemės ūkio rūmų pirmininkas.

Griežtos sąlygos, sustabdžiusios spekuliaciją dirbama žeme, pridarė ir labai daug žalos žemės ūkiui. K.Mozeris atkreipia dėmesio, kad įžengti ar sugrįžti į žemės ūkio veiklą tapo daug sudėtingiau. Nors jo Sibire žuvęs senelis buvo stambus ūkininkas, tėvas – taip pat, jo sūnus, baigęs universitetą, jau neturėtų galimybės užsiimti žemės ūkiu, nes neturėdamas reikiamo išsilavinimo ir patirties paprasčiausiai negalėtų įsigyti didesnio dirbamos žemės sklypo – tik iki 10 hektarų (įsigyjant didesnį sklypą reikėtų bent trejų metų patirties).

„Apribojimai žiaurūs: turi turėti išsilavinimą, kvalifikaciją, patirties, net norėta pridėti nuostatą, kad turėtum būti pragyvenęs konkrečioje vietovėje tam tikrą laiką, ar siūlymų, kad norintis pirkti žemės užsienietis papildomai turėtų išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą, – vardija teisininkas. – Kaip galima didinti konkurencingumą, jei ydingai ribojamas rinkos dalyvių skaičius?“

Žemės kaina smuko

LLRI jaunesnioji ekspertė Eglė Užmiškytė patvirtino, kad pernai įvesti saugikliai dirbamai žemei įsigyti turėjo didelę įtaką 2014 m. žemės rinkos sąstingiui.

Pasak ekspertės, per 2014 m. pirmus tris ketvirčius žemės ūkio paskirties žemės rinka susitraukė daugiau nei 30 proc., palyginti su 2013 m. tuo pačiu laikotarpiu, ir daugiau nei 20 proc., palyginti su 2012 m. tuo pačiu laikotarpiu. 2014 m. sausio, vasario ir gegužės mėnesiais prekyba žemės ūkio paskirties žeme buvo vangiausia per pastaruosius trejus metus, o prekybos kitos paskirties žeme mastas išliko panašus kaip ir praėjusiais metais.

Esant priimtam žemės pardavimo saugiklių įstatymui ir smarkiai susitraukus žemės ūkio rinkai, keletą metų iš eilės didėjusios žemės sklypų kainos dėl sumažėjusios jos paklausos krito.

„Kainų kritimas neabejotinai pažeidžia sklypų savininkų interesus, nes už turimą žemę jie negali gauti turto vertę atitinkančios kainos. Šie duomenys rodo, kaip žemės pardavimo saugikliai užkerta kelią sėkmingai verslininkystei: turintiems žemės varžomos galimybės plėstis, neturintiems – jos įsigyti, tampa sudėtinga pritraukti investicijų, o tai skurdina žemės ūkio sektorių ir valstybei yra ekonomiškai nenaudinga“, – kritikos negaili E.Užmiškytė.

Į tai netruko sureaguoti ir Europos Komisija, kuri pavasarį iš Lietuvos pareikalavo paaiškinimo dėl žemės pardavimo apribojimų.

Laukia sunkus klaidų taisymas

Teisiniai pakeitimai dėl dirbamos žemės įsigijimo priimti labai skubotai – likus vos kelioms dienoms iki draudimo jos įsigyti užsieniečiams pabaigos. Realiai jie priimti „iš reikalo“ – kad ši sritis apskritai neliktų be jokių saugiklių. Kadangi Prezidentė D.Grybauskaitė iš karto paprašė pataisyti likusius trūkumus, tai daug ką pasako apie saugiklių lygį.

E.Užmiškytės žiniomis, jau šiuo metu parengtas naujas saugiklių įstatymo projektas, kuriame siūloma panaikinti kai kuriuos apribojimus: „Pavyzdžiui, reikalavimą turėti žemės ūkio išsilavinimą patvirtinantį diplomą ar privalomumą gauti daugiau nei 50 proc. pajamų iš žemės ūkio veiklos. Vis dėlto dalis ydingų nuostatų įstatyme lieka ir problemos iš esmės neišsprendžia.“

K.Mozeris taip pat primena, kad griežtiems apribojimams įsigyti žemės ūkio paskirties žemės visada yra alternatyva. Žemės savininkai iš karto siūlė, jog žemės įsigijimas turėtų būti liberalesnis, o griežtinti reikėtų kontrolę, kad įsigijusieji žemės ją dirbtų, kaip yra deklaravę. Priemonių tam užtikrinti yra daug – kad ir skirti didesnes baudas už nenaudojamą žemės ūkio paskirties žemę.

Ir A.Stančikas tvirtina, kad tai veiksminga priemonė: kai tik buvo nustatytas didesnis mokestis už apleistą dirbamą žemę, aplaidūs žemės savininkai iš karto sujudo ir ėmė tvarkytis. Nors R.Karbauskis įsitikinęs, kad tai gal ir gražiai skamba, tačiau sukontroliuoti būtų per daug sudėtinga: juk apribojimus galima apeiti – tuo jau ne kartą įsitikinta.

„Taip ir būna, kad sukuriame labai sudėtingus įstatymus, o po to patys per juos perlipti negalime, bet vis tiek atsiranda gudručių, kurie išmoksta juos apeiti“, – pripažįsta A.Stančikas.

Užsieniečiai neskuba pirkti žemės*

758 ha – tiek žemės per metus atiteko 220 užsieniečių ir 1 užsienyje registruotai įmonei.

124 ha nupirkta iš kitų asmenų (62 atvejai).

412 ha buvo paveldėta (81 atvejis).

100 ha – atkūrus nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (36 atvejai).

20 ha – toks didžiausias per metus iki 2015 m. gegužės 1 d. užsieniečio nupirktas žemės ūkio paskirties žemės sklypas.

* Nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 1 d.

Šaltinis: Registrų centras

Ar žemės ūkio paskirties žemę parduodant užsieniečiams nekyla pavojaus valstybei? (proc.)

1. Nekyla  39
2. Kyla    37,4
3. Neturiu aiškios nuomonės     23,6

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime Consulting“ 2015 m. rugpjūčio 13–15 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Žemdirbiai ir pieno supirkėjai įsitikinę, kad per metus beveik 40 proc. išaugusi pieno supirkimo kaina artimiausiu metu nusistovės, o ūkininkai nerimauja dėl galimų nuostolių, jei pienas gerokai atpigtų, kaip buvo prieš kelerius metus.

Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Bronius Markauskas beveik neabejoja, kad pieno supirkimo kaina artimiausiu metu turėtų stabilizuotis.

“Būtų gerai, kad išliktų dabartinio lygio”, – “Lietuvos žinioms” sakė B.Markauskas.

Šiemet natūralaus pieno kilogramas kas mėnesį brango po 4-5 centus ir dabar kainuoja apie 97-98 centus už kilogramą. Pieno gamintojai mano, kad kaina pasiekė aukščiausią ribą ir turėtų mažiausiai kelis mėnesius išlikti dabartinio lygio.

“Manome, kad kainos turėtų stabilizuotis, nes jau pasiektas rinkos lygis. Greičiausiai jos tokios išliks mažiausiai tris mėnesius”, -prognozavo kooperatyvo” “Pienas LT” valdybos pirmininkas Naglis Narauskas.

Statistikos departamento duomenimis, per praėjusius metus vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina padidėjo 40 procentų. 2010 metais ji siekė 864 litus už toną.

Per metus Lietuvoje pieno produktai mažmeninėje prekyboje vidutiniškai pabrango apie 15-20 proc, o geriamasis pienas – apie 30 procentų.