Nors žemės ūkio sektorių nutvilkė Rusijos embargas, bendras priešas jo dalyvių nesuvienijo.

Gabija Sabaliauskaitė

Negandų akivaizdoje reikia sutelkti jėgas – tuo įsitikinusi žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė. Duodama interviu „Veidui“ ji principingai pabrėžė savo, kaip ministrės, poziciją – kuo greičiau padėti žemdirbiams, kad šie išgyventų sunkiausius pirmuosius mėnesius. Juk sunaikinti šį sektorių ir taip padaryti didžiulį nusikaltimą žemės ūkiui galima labai greitai.

VEIDAS: Ministre tapote žemės ūkiui nelengvais laikais. Kokias šio sektoriaus problemas pamatėte? Ar jo dalyviai susivienijo, kad jas išspręstų?
V.B.: Žemės ūkio sektorių gerai pažinojau dar iki šių pareigų, tačiau nustebau radusi daug įvairių asociacijų ir daug tarpusavio nepasitenkinimo.
Žinojau, kad yra Žemės ūkio rūmai, Gyvulių augintojų asociacija, bet nenumaniau, jog kelios organizacijos kovoja tarpusavyje, pavyzdžiui, dėl gyvulių veislių, arba pykstasi, nes nori burtis dar viena kiaulių augintojų asociacija. Tokie nesutarimai paaiškėja tik viduje, ir ši patirtis man buvo gana nauja.
Žinoma, tokius nesutarimus iš dalies galima vertinti kaip bendrą lietuvių bruožą. Trūksta supratimo, kad net ir kelios asociacijos, veikdamos išvien, gali pasiekti kur kas daugiau, nei kovodamos tarpusavyje. Todėl aiškinu jų atstovams, kad jei nesutelksime jėgų, nepasieksime savo tikslų, kad ir Europos Komisijos (EK) paramos. Juokais jiems sakau, kad jei nori kovos, tegul geriau kovoja su valdžia, bet ne vienas su kitu.
Taigi bandau kalbėtis ir manau, kad pavyks sutarti. Taip pat bendrauju ir su stambiaisiais, ir su smulkiaisiais ūkininkais, tarp kurių taip pat yra susipriešinimas. Iš tiesų, daug atidavėme stambiems ūkiams, nors Vyriausybės programoje numatyta padėti smulkiesiems. Nepaisant to, kad smulkūs ūkiai nesukuria didelės pridėtinės vertės, jie išlaiko save, todėl valstybei ir mokesčių mokėtojams nereikia jų remti mokant socialines pašalpas, pagaliau tie ūkininkai neišvyksta iš Lietuvos.
VEIDAS: Didžiausių sunkumų Lietuvos žemės ūkiui kilo dėl Rusijos paskelbto embargo. Lietuva jo nuostoliams kompensuoti tikisi gauti paramą iš EK. Ar 46 mln. eurų yra galutinė paramos suma?
V.B.: Skaičiuojama, kad 46 mln. eurų reikėtų iki Naujųjų metų. Tokia suma kol kas prognozuojama, bet mėnesiui nesibaigus negalime pasakyti tikslių skaičių.
Nors suma dar neaiški, jau žinome, kad Lietuva gali skirti paramą vaisių ir daržovių sektoriui. Taip pat patikslinome, kad 32 mln. eurų iš prašomos paramos iki Naujųjų metų reikės pieno sektoriui.
Nežinau, ar Lietuva gaus visus šiuos pinigus, tačiau bent neformalioje žemės ūkio ministrų taryboje Baltijos valstybes, kaip labiausiai nukentėjusias nuo Rusijos embargo, palaikė Vokietija, Olandija, Suomija. Galutinius sprendimus ketinama priimti spalio 13–14 d. Liuksemburge. Manau, paramą tikrai gausime, nes visi tam pritaria, be to, labai svarbu, kad mus palaiko Vokietija.
VEIDAS: Ar jau suskaičiuota, kokių nuostolių patyrė pieno sektorius?
V.B.: Pieno sektorius patyrė didžiausių nuostolių. Pavyzdžiui, Europa į Rusiją eksportuodavo 6–8 proc. pieno produktų, o Lietuva – 30 proc. produkcijos. Taigi pieno perdirbimo įmonės patyrė smūgį. Tačiau kai nėra rinkų, į kurias eksportuoti produkciją, ir susidaro jos perteklius, viskas atsisuka prieš žemdirbius: kai kam pieno supirkimo kainos sumažėjo iki kritinės ribos, žemiau savikainos. Tokiomis sąlygomis šie žemdirbiai gali išgyventi mėnesį ar du.
Taigi nuostoliai yra didžiuliai, tačiau kol kas sunku prognozuoti, kiek praras šalies BVP ar kiekviena įmonė. Kelių mėnesių nuostoliai turėtų siekti kelis šimtus milijonų litų, iki Naujųjų metų tai galėtų susidaryti pusę milijardo litų, bet šie skaičiai, žinoma, dar netikslūs.
Matysime, kaip įmonėms seksis rasti kitų eksporto rinkų. Pasaulyje yra šimtas valstybių, į kurias galime eksportuoti pieno produktus, tačiau ten galime išvežti pieno miltus, kurių kaina gerokai mažesnė. Juk jogurto, pieno ir varškės pakelių į Japoniją nenuvešime. Vadinasi, reikia ieškoti artimesnių rinkų, tačiau ES valstybės ir taip turi savo produkcijos perteklių.
VEIDAS: Atrodo, kad daugiausiai nuostolių patyrę pieno perdirbėjai juos dalijasi ir su ūkininkais. Ar pagrįstai rugpjūtį sumažintos supirkimo kainos, jei prekybos centruose pieno produktai, kaip matome, nepinga?
V.B.: Perdirbėjai sakė, kad produktų kainų nemažins. Jie paaiškino, kad jei sumažintų kainą, patirtų dar didesnių nuostolių ir turėtų atleisti dalį darbuotojų. Todėl mažėja pieno supirkimo kaina, mokama žemdirbiams. Stengiamės jiems padėti, kad atsipirktų bent savikaina.
Perdirbėjams panašios paramos nesiūlome, tik padedame ieškoti naujų rinkų – padengti dalyvavimo parodose išlaidas, tvarkyti dokumentus, versti sertifikatus (tuo labiau rūpinasi Ūkio ministerija). Kitaip tariant, paliekame išsikapstyti iš šios situacijos patiems. Sakome, jog verslininkai turėjo įvertinti riziką ir prisiimti atsakomybę, nes žinojo, kad Rusija nėra patikima partnerė: ši rinka bet kada gali pakeisti sąlygas ar užsidaryti.
Taigi Žemės ūkio ministerijos ir mano, kaip ministrės, tikslas – kaip galima greičiau padėti žemdirbiams, nes sunaikinti šį sektorių, išskersti gyvulius galima labai greitai. Tada ūkininkai, ypač smulkieji, prašytų valstybės paramos, pašalpų ir nebekurtų jokio verslo. Šis sektorius dingtų visai. Turime padėti jiems išgyventi bent pirmuosius mėnesius iki Naujųjų metų, ieškoti apyvartinių lėšų ar EK paramos. Ir premjerui esu sakiusi: jei paramos iš EK negausime, turime rasti pinigų Vyriausybės rezerve, kad užtikrintume pagalbą žemdirbiams. Sunaikinti šį sektorių vienu smūgiu būtų didelis nusikaltimas žemės ūkiui.
Kita vertus, visi pritariame ES sankcijoms Rusijai ir neabejojame, kad jų reikia. Tačiau turime suprasti, kad visų politinių sprendimų smūgį prisiėmė žemės ūkio sektorius. Apie tai kalba visų šalių žemės ūkio ministrai. Turime stabilizuoti padėtį ir sutelkti jėgas, kad jam padėtume.
VEIDAS: Ūkio ministerija apmoka konsultantų paslaugas Azijos rinkose, jūs buvote susitikusi su Lietuvos atašė JAV. Kokios lietuviškos produkcijos galimybės naujose rinkose?
V.B.: Aktualiausia ir svarbiausia rasti rinkų mėsos ir pieno produktams eksportuoti. Pavyzdžiui, ritualinio skerdimo galimybė leistų eksportuoti kai kuriuos gaminius į Arabų šalis. Taigi lapkritį su perdirbėjais ir politikais planuojame vykti į parodą Abu Dabyje. Žinoma, tai nereiškia, kad visa mėsa bus išvežama tik į musulmoniškas šalis ir paruošta tik ritualinio skerdimo būdu.
Premjeras vyksta į JAV, kur kol kas nėra dokumentų, leidžiančių eksportuoti pieno ir mėsos produktus. JAV ambasadorė pripažino, kad toje rinkoje netrūksta apribojimų, biurokratijos. Vis dėlto manau, kad premjerui nuvykus į JAV šie klausimai bus išspręsti ir užsidegs žalia šviesa pasirašyti susitarimams, kurie leistų pradėti eksportą į JAV, o iš ten ir į kitas rinkas. Su Lietuvos atašė taip pat kalbėjome, kad nereikia apsiriboti vien JAV, – juk iš ten galima eksportuoti ir į Pietų Ameriką.
Žinoma, į tolimas rinkas žalios mėsos nenuvešime, ji gali būti šaldyta arba perdirbta. Ilgo laikymo sąlyga galioja ir pieno produktams. Vadinasi, galime kalbėti apie kai kurių produktų – sūrio, sviesto, pieno miltų eksportą ir į tolimuosius Vakarus, ir į Rytus. Dirbame su Kinija ir nuo Naujųjų metų planuojame ten turėti žemės ūkio atašė. Manome, kad vartai į Kiniją vis tiek kažkada atsivers.
VEIDAS: O ar verslas, po kiekvieno nesusipratimo su Rusija ragintas diversifikuoti eksporto rinkas, savarankiškai, be valdžios pagalbos, negalėjo jų rasti?
V.B.: Kai reikia, valdžia visada turi padėti, nes negalime atskirti verslo nuo viešojo gyvenimo. Iš to, ką sukuria verslas, gyvena visas viešasis sektorius. Jei žlugdysime verslą, neturėsime nei ko paskirti į biudžetą, nei biudžete ko perskirstyti. Todėl negalime liepti verslui susitvarkyti pačiam, nes jis esą pats kažko kažkada nepadarė.
Iš tiesų, kai kalbama, tarkim, apie paukštininkystę, matyti, kad šiame sektoriuje didelių problemų nėra, nes paukštiena jau seniai vežama į kitas valstybes. Atrodytų, galima kaltinti pieno perdirbimo įmones, kad jos nepasielgė panašiai, bet problemų tokie priekaištai neišspręs. Manau, šis pavyzdys įsimins ilgam ir verslas supras, kad negalima pasitikėti viena valstybe, kuri dar ir nėra pati draugiškiausia mūsų atžvilgiu. Tai – pamoka, tik gaila, kad labai skaudi.
VEIDAS: Ar dar yra langų pakliūti į Rusiją? Rusijos veterinarijos tarnyba paskelbė, kad nutrauks prekybą su Baltarusijos įmonėmis, kurios neva reeksportuoja produkciją iš Baltijos šalių. Tai spekuliacija ar papildoma grėsmė Lietuvos verslui?
V.B.: Manau, neturėtume tikėtis, kad daržovės, vaisiai ar mėsos produktai kažkokiu būdu paklius į Rusiją. Turime dirbti, kad daugiau jų būtų realizuojama Baltarusijos vidaus rinkoje. Lietuviškas pienas ten vežamas ir dabar, tačiau tuščios mašinos, grįžtančios į Lietuvą, ilgai stovi eilėse. Pieno perdirbėjai perdavė žinią apie šią problemą ir premjerui, todėl bandysime tartis su Baltarusijos žemės ūkio ministru, kad jie pagreitintų mašinų grįžimą ir galėtume ten išvežti didesnį kiekį lietuviško pieno.
VEIDAS: Nepaisant sunkumų dėl Rusijos embargo, kokia perspektyva laukia Lietuvos žemės ūkio, jo konkurencingumo?
V.B.: Manau, esame gana konkurencingi – mūsų produkcijos kokybę gerai vertina visa Europa. Žinoma, mūsų ūkiams sudėtinga konkuruoti su Prancūzija ar Vokietija, kurių ūkininkai gauna kur kas didesnes išmokas. Konkurenciją apsunkina ir sumažėjusi ES parama, kitais metais panaikinus pieno kvotas (jei sprendimas nepasikeis), su didžiosiomis valstybėmis bus sunkiau konkuruoti ir pieno sektoriuje. Vis dėlto manau, kad turime pripažintų produkcijos rūšių – sūrių ar mėsos gaminių, todėl mūsų žemės ūkis gali būti konkurencingas, ieškodamas nišų ES ir kitose rinkose.
Tikiu žemės ūkio ateitimi, bet noriu pasakyti, kad ir vidaus rinkoje turėtume vartoti daugiau lietuviškos produkcijos. Man labai gaila, kad kai kurios įstaigos – viešojo maitinimo, mokyklos, ligoninės pasirinko pigiausią, bet ne lietuvišką produkciją. Todėl su atsakingomis ministerijomis tikimės rasti sprendimų, kurie nepažeistų ES ar viešųjų pirkimų teisės, bet paskatintų, kad tose įstaigose vyrautų lietuviška produkcija.
Taigi, jei mes patys vartosime daugiau lietuviškos produkcijos ir sugebėsime daugiau jos eksportuoti į kitas šalis, mūsų žemės ūkis nebankrutuos ir neišnyks. Kita vertus, turime uždegti žalią šviesą smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams, kad jų neužgožtų stambieji, daugiausia augalininkystės ūkiai.
VEIDAS: Ar jau žinoma, kaip žemės pardavimo saugikliai paveikė žemės rinką?
V.B.: Turime informacijos, kad ji nėra sustojusi, sandoriai vyksta. Aišku, apribojimai padeda ne visiems, tačiau prašau palaukti metus, kol galėsime atlikti analizę. Jau dabar kai kurie pakeitimai, pavyzdžiui, dėl žemės paveldėjimo, teikiami svarstyti Seimui. Iš tiesų, atrodytų, absurdas, kad tėvai ar seneliai negali palikti žemės savo vaikams, kurie jau turi 500 ha, nes neleidžiama priimti palikimo. Protu gal tai ir nesuvokiami dalykai, bet nemanau, kad įvyko tragedija.
Apie žemę kalbėjomės su ūkininkais, Lietuvos verslo konfederacijos atstovais, bankininkais, bet sutarėme palaukti iki birželio. Skubėdami ar pataikaudami vienai grupei galime ne pagerinti, bet dar labiau pabloginti padėtį. Taigi, kai matysime visų metų rezultatus, galbūt visa Vyriausybė galėtų Seimui pateikti svarstyti esminius pakeitimus. Kol kas apie tai kalbėti dar anksti, juk žemės rinkos aktyvumą lemia ir sezoniškumas, bet tikrai negalime pasakyti, kad joje dabar štilis.
VEIDAS: Kokius prioritetus žemės ūkio srityje matote naujuoju finansiniu ES laikotarpiu? Jūsų pirmtakas Vigilijus Jukna kalbėjo apie gyvulininkystės skatinimą. Ar panaši politika išlieka?
V.B.: Reikia tęsti visus darbus, numatytus Vyriausybės programoje. Matome, kad gyvulininkystės sektoriuje dėl kiaulių maro būtų galima pereiti ir prie kitų šakų – ožkų, avių auginimo. Taigi prioritetai nesikeičia, tačiau susidūrus su embargu matyti, kad reikia dar kartą apgalvoti kai kuriuos dalykus. Pavyzdžiui, svarstome, kad programos dalyviams būtų galima atidėti įsipareigojimą didinti galvijų skaičių, ir leisti jį įgyvendinti po dvejų metų, kai rinka atsigaus.
Vis dėlto aš žemės ūkio ateitį matau būtent gyvulininkystės sektoriuje. Jis leidžia įdarbinti daugiau žmonių, kurie galėtų likti gyventi kaime, be to, priešingai nei augalininkystei, gyvulininkystei reikia mažiau derlingų žemių.
VEIDAS: Kaip įvertintumėte praėjusio finansinio laikotarpio ES paramos žemės ūkiui naudą?
V.B.: Pokyčiai akivaizdūs: įsikūrė naujų įmonių, ūkiai tapo modernesni, matome, kokia pažangi technika dirba laukuose. Todėl nereikėtų sakyti, kad ES parama nieko nereiškią, esą turime tik vykdyti jų nurodymus. Matome, kiek investicijų į žemės ūkį atėjo per pastaruosius septynerius paramos metus. Planuojame, kad bus panaudotos visos paramos lėšos, tačiau galutinius rezultatus galėsime aptarti 2015 m. pabaigoje.
Tik labai gaila, kad šitiek investavus į žemės ūkį žmonių kaime sumažėjo. Ši tendencija rodo, kad galbūt nuėjome šiek tiek ne ta kryptimi. Daug paramos skyrėme stambiems augalininkystės ūkiams, kuriems reikia mažiau darbo jėgos, o juk ūkininkas gali gyventi ir mieste. Taigi smulkieji ūkiai pradėjo nykti, todėl tikiuosi, kad šiuo laikotarpiu atkreipsime į tai dėmesį.
VEIDAS: Ar planuojate peržiūrėti ministerijai pavaldžių institucijų funkcijas? Gal jų laukia pertvarka?
V.B.: Nemažai padaryta praėjusią kadenciją, todėl esminių pakeitimų neturėtų būti, bet matau silpnąsias vietas. Ne kartą garsiai esu sakiusi, kad Nacionalinė žemės tarnyba yra labai silpna. Nors tarp ministerijos funkcijų žuvininkystės sektorius užima nedidelę dalį, jame labai daug problemų. Kol kas analizuojame padėtį. Jei reikės – imsimės ir pertvarkų šiame sektoriuje.

Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė ir ūkio ministras Evaldas Gustas susitiko su šalies vadove Dalia Grybauskaite. Pagrindinė susitikimo tema – draudimas įvežti lietuviškuosius žemės ūkio produkcijos gaminius į Rusiją.

Lietuvai jau ne kartą teko susidurti su draudimais ir sankcijomis iki šiol visas krizes pavykdavo išspręsti sėkmingai, ne išimtis ir šis kartas. Lietuvos verslas yra lankstus ir nors tikėtina, kad dalis pelno bus prarasta, vis dėlto bankrotų turėtume išvengti. Planuojama susitikti su verslo atstovais ir kalbėtis apie galimybes netiesiogiai eksportuoti žaliava, perdirbti produktus.

„Šiandien nėra tokios situacijos, kurios negalėtume suvaldyti. Jau prieš kurį laiką, pradėjome ruošti  naujus įstatymus, kad galėtume galvijų mėsą vežti į musulmoniškas šalis. Taip pat daug dėmesio skirsime  naujų rinkų paieškoms. Lietuva jau turėjo patirties su panašiais draudimais, mes žinome kaip reikia veikti, mūsų įmonės yra pasiruošusios, turi alternatyvius planus. Sakyčiau, kad mes esame geresnėje situacijoje, negu kitos Europos Sąjungos šalys, nes mes tokiai situacijai ruošėmės. Mūsų tikslas padėti verslui, todėl planuojame susitikimus su gamintojais ir eksportuotojais“, – kalbėjo žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė

„Verslas išmoko pamokas. Per šių metų 5 mėnesius daugiau nei 11 proc. sumažėjo gyvulinės kilmės produkcijos eksportas į Rusiją tiek pat sumažėjo ir pagamintų maisto produktų eksportas. Pieno produktų eksportas į Rusiją mažėja, netgi po embargo atšaukimo, o gamintojai sėkmingai atranda naujas rinkas“, – pridūrė ūkio ministras, laikinai einantis Premjero pareigas Evaldas Gustas.

Rusijos paskelbtos sankcijos paveikė ne tik Lietuvą, paveikta visa Europa. Todėl tikėtina, kad visos šalys  bendrai ieškos galimų sprendimų būdų ir mėgins padėti eksportuotojams. Kalbama ir apie galimas kompensacijas iš ES biudžeto.

Lietuvoje šiandien nėra tiesioginės paramos verslui, egzistuoja tik netiesioginės priemonės. Bet bus ieškoma galimybių padėti, artimiausiu metu ketinama skirti  2,5 mln. litų  naujų eksporto rinkų paieškoms. Anot Ūkio ministerijos dėl sankcijų BVP turėtų sumažėti vos 0,2 proc.

Rusija – tai milžiniška šalis, kurios poreikiai yra didžiuliai, negalima neigti jos svarbos, tačiau dėl nuolatinės įtampos ir komplikuotos politinės situacijos jau prieš kurį laiką buvo pradėti rinkų diversifikavimo procesai. Dėl draudimų kiaulienos eksportas į Rusiją buvo sumažėjęs jau ir praeitais metais, tad Lietuvos verslininkai ieškojo kelių į Vakarus ir jiems pavyko ten užmegzti kontaktus. Panaši situacija buvo ir su pienu. Kaimyninei valstybei uždraudus įvežti pieno gaminius Lietuvos verslininkai sugebėjo pakeisti eksporto kryptį ir minimalizuoti praradimus. Intensyviai bendradarbiaujama su kitomis Europos Sąjungos, Azijos ir Pietų Amerikos šalimis. Vis dėlto ilgalaikių tradicijų per vieną dieną neįmanoma pakeisti, tad natūralu, kad Rusija toliau yra viena iš Lietuvos eksporto partnerių. Šiai šaliai įvedus draudimą įvežti žemės ūkio produkciją iš Lietuvos, turėsime orientuotis ne tik į kitas, bet ir į vidaus rinką.

41-erių vilnietis Edgaras Plauška savo karjerą pradėjo kaip sandėlininkas krovikas, o šiandien jis jau generalinis direktorius. Kokie būdo bruožai ir aplinkybė tai lėmė?

„Prireikė beveik dešimtmečio, kad pradėjęs kaip sandėlininkas krovikas tapčiau generaliniu direktoriumi“, – šypteli Edgaras Plauška, šiandieninis vienos sparčiausiai besiplėtojančių žemės ūkio aptarnavimo įmonių „Dotnuvos projektai“ vadovas.
Paklaustas, kokioje srityje būtų šiandien, jei ne verslas, vienos vertingiausių Lietuvos bendrovių generalinis direktorius juokauja, kad pagal charakterio savybes iš jo būtų išėjęs geras pedagogas arba kunigas: „Kai reikia pamokyti ar išklausyti kitus, esu nepralenkiamas.“
Tačiau nei kunigo sutanos dėvėti, nei mokytojo duonos ragauti E.Plauškai neteko. Kaip pats prisimena, rimtesnių dvejonių dėl profesinio kelio pasirinkimo jis neturėjo: „Matyt, bendra atmosfera ir tėvų pokalbiai šeimoje nemažai prisidėjo prie mano sprendimo rinktis verslo vadybos ir administravimo studijas Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete.“
Po studijų be darbdavių pageidaujamos darbo patirties kurį laiką tarptautinėje įmonėje dirbęs ir iki vadovo pozicijos iškopęs pašnekovas nusprendė, kad jam reikia naujų iššūkių, todėl priėmė „Linas Agro Group“ pasiūlymą pradėti dirbti su iki tol nepažinta veterinarinių vaistų rinka. „Tuo metu jaučiausi kaip balta varna, – prisipažįsta, – nes apie medikamentus nedaug ką tesupratau, bet su įmonės vadovo pareigomis susitvarkiau.“
Po kelerių metų įmonę, kurioje dirbo E.Plauška, buvo nuspręsta parduoti, bet, neilgai trukus ponas Edgaras vėl sulaukė akcininkų pasiūlymo grįžti ir imtis naujos veiklos. Šįkart jam buvo pasiūlyta stoti prie žemdirbius aptarnaujančios bendrovės AB „Dotnuvos projektai“ vairo (nuo 2012 m. spalio „Dotnuvos projektai” 100 proc. priklauso AB „Linas Agro Group“ įmonių grupei). Tuo metu, kaip prisimena E.Plauška, jis ir nusprendė pasukti miesto vaikui šiek tiek neįprastu – žemės ūkio keliu.
„Jis mums padarė gerą įspūdį, sutapo vertybės ir požiūris į bendrą veiklą, todėl ir vėl pakvietėme“, – E.Plaušką charakterizuoja „Linas Agro Group“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Andrius Pranckevičius.
Nuo studijų metų E.Plaušką pažįstantis ir su juo iki pat šiol bendraujantis artimas jo bičiulis Saulius Jurgelėnas sako, kad šis žmogus tik iš pirmo žvilgsnio neišsiskiria iš minios, – jis patikimas, kruopštus ir teisingas: „Užsibrėžtų tikslų Edgaras siekia apskaičiuotai, pamatuotai, ir tai jam padeda.“
Apie tai, kad naujasis „Dotnuvos projektų“ vadovas – komunikabilus ir gebantis organizuoti žmogus, mini ne vienas „Veido“ kalbintas pašnekovas. Daugiau nei penkiolika metų su E.Plauška besibičiuliaujantis bendrovės „YE international“ direktorius Andrius Kolobovas teigia, kad šalia jo bičiulio gerai jaučiasi daugelis: „Edgaras organizuotas, patikimas ir kartu – šeimos žmogus. Mudu gyvenimas suvedė per vaikus – taip jau sutapo, kad abiejų šeimos augina po tris atžalas. Mūsų bičiulystė prasidėjo nuo kaimynystės. Nuo pirmųjų pažinties su juo akimirkų supratau, kad su šiuo žmogumi man pakeliui.“
Taikliai E.Plaušką, kaip vadovą, charakterizuoja ir SIA „Dotnuvos projektai“ direktorius, DP antrinės įmonės Latvijoje vadovas Valdas Balčiūnas: „Jei kalbėsime apie pavaldinio ir generalinio direktoriaus santykius, didžiulis pranašumas yra tai, kad bendraudamas su šiuo žmogumi nejunti įtampos. Iš jo, kaip vadovo, sklinda lengvumas ir pozityvumas, kartkartėmis – geras humoro jausmas.“
Iš pirmo žvilgsnio ramaus ir santūraus žmogaus įspūdį darantis E.Plauška neslepia: ekscentriškumas jam išties svetimas, tačiau ramumas – apgaulingas. „Aš pats tai sieju su tolerancija ir pasitikėjimu aplinkiniais, tačiau kai kalba pasisuka apie įmonės siekius ir rezultatus, būti antram man nepriimtina. Mano siekis – maksimumas“, – dėsto verslininkas.

Reikalavimai – dideli

E.Plauškos nuomone, „Dotnuvos projektų“ sėkmę iki šiol lemia keli veiksniai: stipri ir lojali įmonės darbuotojų komanda, patraukli ir kokybiška produkcija bei nepriekaištinga įmonės kultūra.
„Ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos bei Estijos žemės ūkio rinkoje esame vieni geidžiamiausių darbdavių (darbuotojus motyvuoja patraukli darbo užmokesčio sistema: mokami atlyginimai gerokai viršija šalies vidurkį), todėl rasti darbuotojų nėra sudėtinga. Tai, kas iki šiol pasiekta, įpareigoja ir neleidžia užsnūsti – būtina išlaikyti jau esamą lygį“, – užsibrėžtus tikslus vardija E.Plauška.
Nuo Vilniaus iki Dotnuvos, kurioje įsteigtas sėklų fabrikas, pašnekovas važiuoja apie dvi valandas. Po Lietuvą išsidėsčiusius ir Baltijos šalyse įsikūrusius įmonės filialus generalinis direktorius lanko gana dažnai, tačiau, kaip pats juokauja, samdyti vairuotojo ir toliau neketina. Tolimos kelionės – E.Plauškos aistra.
Lietuvoje ir Baltijos šalyse žemės ūkio klientams sėklas, techniką bei servisą ir grūdų elevatorius siūlanti įmonė bent jau artimiausiu metu smarkiai plėstis į Vakarų Europą neketina. „Pirmiau norisi sustiprinti pozicijas Latvijoje ir Estijoje, o tada imsime žvalgytis toliau, bet taip pat ne per toliausiai“, – atskleidžia įmonės vadovas.
Tiesa, čia svarbu priminti, kad prie “Dotnuvos projektų” iškilimo ir suklestėjimo, taip pat prie patekimo į vertingiausių Lietuvai įmonių sąrašą daug prisidėjo ir ankstesni vadovai bei savininkai – Rimantas Dapkus ir Rimvydas Brazauskas.
„Būtent jie darniam darbui subūrė bendro tikslo siekiančią, savo darbą išmanančią profesionalų komandą. Kiekvienas iš mūsų džiaugiasi galėdamas bent maža dalimi prisidėti prie įmonės vertės kūrimo“, – teigia generalinio direktoriaus padėjėja Aušra Puidokienė, džiaugdamasi, kad ir naujajam vadovui svarbūs kolektyvo tarpusavio santykiai bei sveika darbinė atmosfera.
Ir senieji įmonės darbuotojai, ir ankstesni savininkai dar mena laikus, kai įmonėje dirbo vos penki žmonės, tačiau pastaraisiais metais „Dotnuvos projektai“ sparčiai išaugo ir išsiplėtė. Šiandien įmonėje dirba 185 žmonės. Įmonės pelnu džiaugiasi ne tik jos darbuotojai, bet ir miestelio bendruomenė: įmonė aktyviai investuoja į vietinės infrastruktūros gerinimą, nešykšti lėšų labdarai ir socialiniams projektams (šiemet skyrė 266 tūkst. Lt).

Derlius šiemet neblogas, tad prognozuojama, kad 2013 m. Lietuvos žemės ūkio produkcijos eksportas bus tik nedaug mažesnis nei pernai. O pernai jis buvo iš tiesų didžiulis – net 14,6 mlrd. Lt. Tačiau gerais rezultatais pasigirti gali tik stambūs ūkiai, o smulkiesiems prognozuojamos gerokai liūdnesnės perspektyvos: esą visoje ES ūkiams laipsniškai stambėjant, ir Lietuvoje mažieji turi nedaug šansų prasigyventi.

Jau dabar skirtumai tarp žemdirbių ūkių Lietuvoje didžiuliai ir problemos jų skirtingos: mažieji nori kuo daugiau paramos, bet niekaip nenori gelbėtis ir jungtis į kooperatyvus, o didieji šiandien jau pasiekę visai kitą lygmenį. Dabar jie skelbia, kad sutiktų, jog išmokos ūkininkams būtų ir visai panaikintos, bet tai turėtų būti padaryta visoje Europos Sąjungoje. Esą tada lietuviška produkcija nesunkiai konkuruotų su senųjų ES šalių.
Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas primena, kad nevienodos konkurencijos sąlygos trukdo ne tik užsienio rinkose, – jos atsiliepia ir vietos vartotojams, nes dėl dvejopų standartų Lietuvos prekybos centre pirkėjai perka ne lietuviškas, o prancūziškas morkas.
Apie visa tai – pokalbis su J.Talmantu.

VEIDAS: Kaip vertinate Lietuvos žemės ūkio raidą per pastaruosius 23 metus?
J.T.: Pirmuosius dešimt Lietuvos nepriklausomybės metų nebuvo ūkininkų, normalios technikos, žemės derlingumas buvo suprastėjęs, o visas žemės ūkis – gerokai nusmukęs. Tačiau trylika pastarųjų metų jis jau kilo: stiprėjo ūkininkai, daugėjo paramos, praktiškai atsinaujino žemės ūkio technikos parkas, vėl padidėjo derliai. Manyčiau, kad pastarąjį penkmetį žemės ūkis Lietuvoje pasiekė geresnių rezultatų nei kitose ES šalyse: juk dabar kasmet vidutiniškai nukuliama po 4 mln. tonų javų, arba po 4,2 t iš ha.
Žinoma, kaip ir kituose versluose, žemės ūkyje vieni bankrutuoja, kiti sustiprėja, bet iš esmės Lietuvoje, kaip ir visoje ES, ūkiai stambėja, o smulkių ūkininkų mažėja. Tokie jau rinkos dėsniai, ir visų išgelbėti neįmanoma. Versle, kaip ir sporte, visiems gerai būti negali.
Didžiausia šio laikmečio problema ta, kad mūsų ūkininkams sudarytos nevienodos sąlygos, palyginti su senosiomis ES šalimis, kitaip tariant, lietuviai ūkininkai gauna mažiausias išmokas.
VEIDAS: Ar galima tikėtis, kad jos pagaliau bus suvienodintos?
J.T.: Sprendimų priėmimą Briuselyje galima palyginti su nacionalinio lygio praktika: Seime yra 141 narys, tačiau jei daugumą turi kiti, opozicija gali spardytis kiek nori, vis tiek nieko nepadarys. Mes esame maža šalis, ES institucijose turime mažai atstovų, tad perkalbėti didžiuosius šansų beveik neturime. Mes kovojome, traktorių į Briuselį nuvarėme, bet vis dėlto mus diskriminuoja: palyginti su prancūzais ar vokiečiais, gauname ašaras.
Kita vertus, negalima užmiršti ir to, kad mokėdami vieną eurą, gauname tris eurus, bet norime penkių. Ir kartais tai gali atrodyti kaip Dievo varymas į medį.
VEIDAS: Atsiranda vertinimų, kad vienodų išmokų Lietuvos ūkininkams ir nereikia, nes lietuviška produkcija užsienio rinkose nekonkuruoja su vokiška ar prancūziška. Tad koks skirtumas?
J.T.: Mes apskritai negalime konkuruoti. Prancūzas ūkininkas gauna apie 2700 Lt, vokietis – 1700 Lt, o mes – 400 Lt už hektarą. Mes turime ypač radikalų siūlymą ir kviestume apskritai panaikinti išmokas visų šalių žemdirbiams. Tada galėtume išsiaiškinti, kuriems iš tiesų sekasi geriau. Lietuviai pratę gyventi visaip, o jie be išmokų tikrai neišgyventų.
VEIDAS: 2011 m. europarlamentaras Zigmantas Balčytis yra teigęs, kad įstojus į ES per šešerius metus Lietuvos žemės ūkio konkurencingumas smarkiai sumažėjo. O ar konkurencingas jis šiandien?
J.T.: Priešingai, mūsų produktai labai gerai vertinami ne tik ES šalyse, bet ir trečiosiose valstybėse. Svarbu tai, kad senosios ES šalys žemės hektarui sunaudoja vidutiniškai 14 l pesticidų, o mes – 4,5 l, tai yra naudojame tris kartus mažiau augalų apsaugos, todėl mūsų produkcija sveikesnė ir ekologiškesnė. Vis dėlto konkurencijos sąlygos nėra ir nebus vienodos, kol nesusilyginsime išmokomis.
VEIDAS: Kokie dar išoriniai ir vidiniai veiksniai lemia Lietuvos žemės ūkio konkurencingumą?
J.T.: Svarbiausia, kad netrukdytų gamta ir valdžia. Nepamatuoti valdžios sprendimai žemės ūkiui gali pridaryti nemenkų nuostolių. Pavyzdžiui, tinkamai paskirstyti ES paramą gali toli gražu ne kiekviena Vyriausybė.

Pastarąjį dešimtmetį vis daugiau žemės ūkio darbininkų keičia robotai, sovietinius kombainus ir traktorius – kosminius laivus primenanti technika. Didžiųjų maisto produktų gamintojų cechai taip pat kompiuterizuoti ir automatizuoti. Kam technologinė pažanga šiose srityse duoda daugiausiai naudos?

Prieš šešiolika metų Širvintų rajono Griciūnų kaime iš senelio paveldėtose žemėse ožkų ūkį pradėjusi kurti Dalia Ėmužytė prisimena, kad tada nuo melžimo rankos būdavusios tarsi medinės, pienas sūriui gaminti, šildomas bidonuose ant vadinamųjų buržuikų, dažnai prisvildavo. Be to, rankomis reikėdavo susivežti šieną, tręšti laukus. O sūrius tekdavo gaminti tiesiog namų virtuvėje.
Užtat dabar D.Ėmužytės ūkis – vienas moderniausių ekologinių ūkių Lietuvoje, niekuo nenusileidžiantis austrų ar prancūzų ožkų augintojų valdoms. Čia įrengta moderni sūrinė, kurioje sumontuoti ne tik naujausi įrenginiai, bet yra ir sūrių brandinimo bei šaldymo patalpos.
Ožkų, kurių ūkininkė šiuo metu augina penkis šimtus, melžimas rankomis taip pat praeitis – maždaug šešerius metus tai daroma melžimo aparatais. „Dabar vienu metu galima melžti dvylika ožkų, tad tiek kartų padidėja ir darbo našumas, atpinga sąnaudos. Lengviau ir dirbti, nes nereikia su šakėmis po mėšlą braidyti, mat tvartas rekonstruotas, įsirengėme modernias mėšlides, nusipirkome įvairių žemės ūkio padargų: apvyniotuvą, žolės surinktuvą, grėblį“, – vardija ūkininkė, gaminanti apie 40 rūšių sūrius.
Vien tik sūrinei įrengti reikėjo milijono litų investicijų, tad ponia Dalia pabrėžia, kad be ES paramos modernizuoti ūkio nebūtų įstengusi – iš ES fondų buvo padengta 60 proc. išleistų lėšų.
Tokių kardinaliai per dešimtmetį pasikeitusių ūkių kiekviename Lietuvos rajone yra šimtai. Europos regioninės politikos instituto direktorius, Kaimo plėtros ir verslo konsultantų asociacijos vadovas dr. Gediminas Radzevičius skaičiuoja, kad pasinaudoję ES parama pagal priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ 2007–2013 m. naujausios technikos ar šiuolaikinių maisto produktų gamybos įrenginių įsigijo apie 4 tūkst. ūkininkų. Šiai programai buvo skirta 1,5 mlrd., o išmokėta 1,4 mlrd. Lt.
„Maždaug 10 proc. realiai ūkininkaujančių ir 80 proc. gaminančių produkciją ūkininkų pasinaudojo parama. Tad pažanga akivaizdi ir produktų gamybos, ir gyvulininkystės ar augalininkystės ūkiuose“, – tvirtina G.Radzevičius.

Ūkininkai jaučiasi lyg iš zaporožiečio persėdę į mersedesą

Šakių rajono Bizierių kaime 20 metų ūkininkaujantis Antanas Blockis, 1300 ha plote auginantis kviečius, cukrinius runkelius ir rapsus, sako, kad šiandieninės darbo sąlygos sunkiai palyginamos su buvusiomis prieš dešimtmetį ar anksčiau. „Dabar traktoriuje sėdi kaip lengvajame automobilyje – jame sumontuota ir klimato kontrolė, ir automatinis valdymas. Per grumstus važiuoji ir nesikratai. Be to, tai dvigubai našesnė technika, ji rečiau genda, kelis kartus mažesnės degalų sąnaudos“, – dėsto A.Blockis.
„Anksčiau, kai dirbdavo sovietiniu traktoriumi, traktorininkas iš jo išlipdavo kone juodas nuo dulkių. Jeigu lauke 30 laipsnių karščio, tai kabinoje būdavo keturiasdešimt. Kad veiktų langų valytuvai, viduje tekdavo nuolat laikyti specialią rankenėlę. Skirtumas tarp modernių ir sovietinių traktorių – lyg važiuotum su zaporožiečiu ir mersedesu, – lygina penktus metus senelio ūkyje Panevėžio rajone ūkininkaujanti Jurga Juškienė. – Be to, anksčiau ūkininkui pusę dienos tekdavo praleisti laukuose, o kitą pusę – taisyti techniką. Pavyzdžiui, atsitrenkė plūgas į akmenį, ir reikia taisyti. Dabar ir plūgai, ir šienapjovės turi specialias apsaugas.“
Svarbu pabrėžti, kad naujoviška technika kompiuterizuota. Tarkim, prieš penkiolika metų mūsų šalyje naudotos sėjamosios į dirvą vienoje vietoje neretai suberdavo visą saują sėklų, o dabar užprogramuojama tiksliai ir beriama po grūdą. Taip pat tiksliai išbarstomos ir trąšos, pesticidai. Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas pasakoja, kad dabar vienu išvažiavimu į laukus žemė ir išdirbama, ir apsėjama. O anksčiau vieną dieną būdavo kultivuojama, kitą – žemė voluojama ir galiausiai sėjama. Taip išsitęsdavo darbų laikas ir būdavo gerokai didesnės degalų sąnaudos.
Galingos šienapjovės tą patį plotą, kurį anksčiau 50 žmonių pjaudavo kelias dienas, moderniuose ūkiuose įveikia per porą valandų. Tad reikia mažiau darbo jėgos, kurios ūkininkai sunkiai randa šiandieniniame kaime.
Ženklūs pokyčiai – ir vaisių bei daržovių ūkiuose. Daugelis stambesnių augintojų turi modernius sandėlius su šiuolaikiška atvėsinimo, šaldymo ir fasavimo įranga. Tad vaisius bei daržoves šviežius gali išlaikyti iki pat pavasario.

Darbininkus su šakėmis pakeitė robotai

Beje, ne tik mūsų ūkininkų turimi kombainai ar traktoriai panašūs į kosminius laivus – vaizdas didžiųjų ūkių tvartuose taip pat primena epizodus iš fantastinio filmo. Pasak A.Stančiko, kas antrame stambiame ūkyje jau ne vienus metus darbininkus su šakėmis yra pakeitę modernūs pašarų dalytuvai, kurie ne tik pristumia, tarkim, karvėms šieno, bet ir patys apskaičiuoja, kiek jo reikia. Kiekvienai kiaulei robotai apskaičiuoja dienos racioną, įvertina, kiek jai reikia maistinių medžiagų.
Štai Plungės rajono ūkininkų Vandos ir Edvardo Kesminų karvės jau penkerius metus laisvai vaikšto po aptvarą, o kai nori gardesnio pašaro, prieina prie specialaus įrenginio, kuris nuskenuoja karvės numerį ir nustatęs, kad jau laikas ją melžti, uždaro vartelius, įdeda pašaro, nuplauna tešmenį ir pamelžia. Jeigu karvė atėjo per anksti, jos nemelžia. Tokį melžimo robotą, kainuojantį beveik milijoną litų, pirmieji Lietuvoje įsigiję Kesminai įsitikino, kad dabar pamelžti 180 laikomų karvių – kur kas lengviau ir greičiau. Be to, robotas iš anksto įspėja apie karvei gresiančias ligas, parodo pieno riebumą, baltymų kiekį, laktozę.
Vis dėlto šį rudenį, kai Kesminams baigiasi penkerių metų įsipareigojimas ūkininkauti už ES suteiktą 600 tūkst. Lt paramą, jie 25-erius metus puoselėtą ūkį žada likviduoti. „Dirbti su robotais lengviau, tačiau sunaudojama daugiau elektros bei šilumos energijos. Dėl to litro pieno savikaina išauga 12 centų, o supirkimo kaina nuo 2006 m. nepadidėjusi. Už toną pieno uždirbam vos 50 Lt. Galą su galu sudurti vis sunkiau, nei ES, nei mūsų pačių investicijos neatsipirko. Galbūt nemokėjome ūkininkauti, tačiau stengėmės, kad pieno kokybė būtų aukščiausia“, – tvirtina V.Kesminienė.
G.Radzevičiaus žodžiais, pastaraisiais metais bankrutavo vos vienas kitas smulkesnis ūkininkas, kuris neįvertinęs savo galimybių skolinosi iš bankų nemažas sumas, kad galėtų pasinaudoti ES parama. Tačiau Kesminų istorija patvirtina, kad milijoninės investicijos ne visuomet pasiteisina. Be to, „Veido“ kalbinti ūkininkai neslepia, kad dalis po milijoną litų kainavusių kombainų ar traktorių stovi nenaudojami.
A.Blockis, turintis tris moderniausius kombainus ir penkis traktorius, sako visos technikos efektyviai taip pat neišnaudojantis. Tačiau ūkininkas neabejoja: jos būtina turėti daugiau, kad sugedus vienam traktoriui į laukus iškart galėtų išvažiuoti kitas, ir nenorint patirti nuostolių nebūtų vėluojama atlikti darbus.
„Dalį laiko brangi technika smulkesniuose, 100–300 ha, ūkiuose tiesiog prastovi. Mat nedidelis plotas galingais kombainais ar traktoriais apdirbamas greitai. Norėdami išnaudoti visus technikos pajėgumus, ūkininkai turėtų kooperuotis, tačiau to daryti nenori – daugelį vis dar persekioja kolūkių baimė. Mano, kad dalininkas netausos technikos“, – aiškina G.Radzevičius.
Jo žodžiais, technologinė pažanga Lietuvos ūkiuose, tokia pat kaip Vakarų Europos ūkininkų naudojama technika padeda mūsų žemdirbiams išlaikyti konkurencingumą ES, leidžia mažesnėmis sąnaudomis įdirbti daugiau žemės, tad mažėja dirvonuojančių laukų.
Šakių rajono meras Juozas Bertašius patvirtina, kad per pastarąjį dešimtmetį visi šio rajono ūkiai pasikeitė neatpažįstamai: nebeliko ne tik senos sovietinės technikos, bet ir nė vieno dirvonuojančio žemės lopinėlio. „Dėl technologinės pažangos derlius padidėjo pustrečio karto. Pavyzdžiui, anksčiau iš hektaro buvo prikuliama 40, o dabar – 70 centnerių grūdų. Tai paskatino ūkius stambėti. Dabar retai rasi ūkį, kuriame auginama viena karvutė ar keli paršeliai“, – tikina J.Bertašius.

Ūkininkų sąnaudos mažėja, tačiau produktai nepinga

Deja, valgytojas dėl to, kad ūkininkas kombaine gali dirbti su baltais marškinėliais ir priaugina kelis kartus daugiau produkcijos, realios naudos nejunta. Produktai modernėjant ūkiams neatpigo, o ir jų kokybe dažnas abejoja.
„Tiek ūkininkams, tiek vartotojams kailį lupa perdirbėjai ir prekybininkai. Kilogramą grūdų superka po maždaug 80 ct, o kilogramas duonos parduotuvėje kainuoja 6–9 Lt“, – kodėl vartotojai nejaučiau jokios naudos, paaiškina Šakių rajono meras.
„Pernai pieno supirkimo kainos nuo 84 ct buvo nukritusios iki 50 ct, tačiau parduotuvėje nė vienas pieno produktas neatpigo. Šiemet mums supirkėjai už litrą moka po 94 ct, bet dėl to planuoja branginti produktus“, – antrina karvių ūkį turinti J.Juškienė.
Užtat G.Radzevičius įžvelgia ir pranašumų, kurių vartotojai patiria dėl to, kad mūsų ūkiai modernėja: „Naujoviška technika ūkininkams leidžia apskritai išlikti, tad galime valgyti Lietuvoje išaugintus produktus.“
Ožkų augintojos D.Ėmužytės nuomone, dėl naudojamų modernių technologijų ant stalo atkeliauja kur kas saugesni produktai nei anksčiau. Pasak ūkininkės, dažnas nusipirkęs jos gaminamų sūrių ar pieno stebisi, kad produktai neturi ožkų pienui būdingo specifinio kvapo. Pasirodo, naudojant pažangias technologijas yra atskiriami riebalai ir kvapo nelieka, tačiau, ponios Dalios žodžiais, produkto kokybė dėl to nė kiek nenukenčia. Be to, kai ožkas ar karves melžia specialūs aparatai, nelieka sąlyčio su žmogumi ir sumažėja rizika į pieną patekti įvairių ligų sukėlėjams. Šiuolaikiniai įrenginiai pieną iškart atšaldo ir jis švarus bei saugus keliauja į perdirbimo cechą.
Tačiau D.Ėmužytė pabrėžia, kad modernizuojant žemės ūkį ir maisto produktų gamybos procesus turi būti išlaikyta riba. Mat pačios savaime technologijos kokybės nemažina, bet gamintojai, kuriems svarbiausia kuo daugiau uždirbti, taupo aukščiausios rūšies žaliavų sąskaita, keičia receptūrą, kad produktas kuo ilgiau galiotų. Būtent modernios technologijos, kurios per pastarąjį dešimtmetį šviesmečiais pažengė į priekį ir maisto pramonėje, leidžia mažomis sąnaudomis pagaminti kelis kartus daugiau produkcijos nei anksčiau.
Bet čia ir vėl laimi gamintojas, o valgytoją pasiekia išpūsta, nenatūralaus skonio duona, ledai be pieno ar grietinėlės, kumpis, kuriam dūmo skonio suteikia stiprikliai, pienas, kuriame natūralaus pieno riebalai pakeisti augalinės kilmės aliejumi.

Mūsų ūkininkai vis drąsiau eksperimentuoja ir imasi auginti ne tik tradicines, bet ir Lietuvos ūkiuose neįprastas augalų rūšis.

Dirbamuosiuose Lietuvos žemės plotuose didžiausi laukai užsodinti javais, rapsais, cukriniais runkeliais ir bulvėmis – kultūromis, su kuriomis vargo mažiausiai, o pelnas garantuotas. Tačiau atsiranda vis daugiau entuziastingų ūkininkų, matančių perspektyvų ir nusprendžiančių auginti įvairesnių rūšių augalų.
Jau yra ne vienas sojų, šparagų, sorų, burnočių, garstyčių, įvairių vaistažolių bei prieskonių augintojas. Deja, tik maža dalis šių vertingų augalų atkeliauja į mūsų parduotuves ar turgelius – beveik visa ūkininkų išauginta produkcija išvežama į užsienį.
Saulius Daniulis, daugiau nei dešimtmetį kartu su tėvais ir broliu ūkininkaujantis Ukmergės rajone, prieš trejus metus pradėjo auginti sojas. Jis sako, kad didžioji jų dalis – kelios dešimtys tonų iškeliavo į Vokietiją. „Vienoje tarptautinėje parodoje indai, sužinoję, kad Lietuvoje auginama nemodifikuota soja, iškart norėjo pasirašyti sutartis ir sakė, kad supirks viską, ką užaugina mūsų ūkininkai. Tokia pat paklausa juntama ir iš Vokietijos, Austrijos, Skandinavijos šalių. Tad sojų auginimas – itin perspektyvi niša“, – atskleidžia S.Daniulis.
Pasak ūkininko, Europos augintojai nepatenkina poreikio, nes sojas nėra labai paprasta auginti. Nors tarpukariu Lietuvoje kone kiekviena kaimo moteris jų savo darže augino ir naudojo maistui, dabartiniams ūkininkams reikia iš naujo mokytis dirbti su šiuo augalu. Išnyko net keturios mūsų laukuose augusios veislės, todėl reikia išsiaiškinti, kurioms rūšims Lietuvoje tinkamos sąlygos, kada jas sėti, kad, tarkim, nesupūtų dirvoje.
Ponas Saulius perskaitė daug literatūros, lankėsi ne viename kitų šalių ūkyje, tačiau nuostolių nepavyko išvengti: „Pernai tarp augalų palikome per mažus tarpus, šiemet per anksti pasėjome, todėl dalis sėklų žuvo. Patiems ūkininkams reikia eksperimentuoti, nes nė vienas agrarinių tyrimų institutas tuo neužsiima.“
Buvęs Lietuvos žemdirbystės instituto mokslininkas prof. Antanas Svirskis taip pat apgailestauja, kad tyrimų, kokių naujų augalų būtų galima auginti, beveik neatliekama. Tad pabandę eksperimentuoti patys ūkininkai dažnai nusivilia ir nuleidžia rankas. Tačiau soja, A.Svirskio žodžiais, gali augti Lietuvos sąlygomis ir tapti puikia alternatyva iš užsienio šalių įvežamiems modifikuotų sojų produktams.

Populiarina burnočius ir soras

Alytaus rajone ūkininkaujantis Alfonsas Peckus sojas augino dešimt metų, tačiau nusprendė ieškoti naujų nišų. Tad šiemet didesnė dalis jo dirbamo 300 ha žemės ploto užsėta garstyčiomis, soromis, burnočiais. Nors pernai 200 t sorų ir 100 t garstyčių ponas Alfonsas išsiuntė į Vokietiją, sako, kad jam ne pinigai svarbiausia. „Darau tai, ko kiti kaime nedaro. Ūkininkavimas – mano hobis, todėl išėjęs į pensiją galiu eksperimentuoti. Be to, noriu propaguoti sveikatai naudingus produktus“, – kodėl augina neįprastus augalus, vardija fizikos mokslų daktaras.
Pasak jo, ypač vertingas yra burnotis. Į aguonų grūdelius panašiose sėklose baltymų, riebalų ir ląstelienos yra gerokai daugiau nei kituose varpiniuose augaluose. Pagal aminorūgščių kiekį burnočiai prilygsta sojoms ir net motinos pienui. Juose gausu ir kalcio, geležies, magnio, fosforo, kalio. Be to, nėra gliuteno, kuris vaikams dažnai sukelia alergiją.
A.Svirskis pabrėžia, kad burnočiai iš pusės milijono pasaulyje priskaičiuojamų augalų patenka į vertingiausiųjų trisdešimtuką. Iš jų lapų galima gaminti salotas, virti sriubas, o sėklos, primenančios riešutų skonį, valgomos vienos, jų dedama į salotas, desertus. Burnočiai vadinami vieni perspektyviausių XXI a. augalų, tad Lietuvos sveiko maisto parduotuvėse jų kilogramas kainuoja net 33 Lt.
A.Peckus, norėdamas vartotojams pasiūlyti daugiau vertingų produktų, dar augina ir laukinius kviečius, kurie neturi gliuteno, bei maistingosiomis savybėmis išsiskiriančias soras.
„Tiek soros, tiek burnočiai kuliami lapkritį, todėl jei augalus užsninga, dalis derliaus žūva. Dėl to daugelis ūkininkų nenori rizikuoti. Be to, ir mūsų vartotojai dar nelabai vertina soras, o apie burnočius nedaug žino, nors tai pasaulyje labai vertinamas augalas“, – dėsto iš senelių ir tėvų paveldėtame ūkyje ne vieną dešimtmetį dirbantis A.Peckus.

Ūkininkų laukuose – levandos, bananinės, šokoladinės mėtos

Pasirodo, mūsų laukuose puikiai gali augti net ir Prancūzijoje, Italijoje populiarūs augalai, kuriems reikia itin daug saulės. Štai Vilniaus rajone, netoli Maišiagalos, Jūratė Lankauskaitė-Kregždienė 2 ha ploto teritorijoje ne vienus metus augina levandas, iš kurių gamina arbatą, levandų vandenį, puokštes ir kitas namų interjero puošmenas. Be to, šalia kvepiančio ryškiai mėlyno levandų lauko įrengtame kempinge galima apsistoti arba atvykti pasivaikščioti, daugiau sužinoti apie šiuos augalus.
Milnora Pšibišauskienė į savo ūkį Panevėžio rajone Paliūniškio kaime taip pat kviečia visus norinčiuosius susipažinti su įvairiais vaistiniais ir prieskoniniais augalais, juos pauostyti ar paragauti. 38-erių metų moteris kartu su vyru ne tik augina levandas, čiobrelius, mairūnus, bazilikus, kalninius dašius, ežiuoles, bet ir trylika rūšių mėtų. Vienos egzotiškiausių – obuolinė, bananinė, šokoladinė, marokinė, levandinė mėta. Pasak M.Pšibišauskienės, tai ne aromatizuoti augalai, bet išvestos tam tikro kvapo ir skonio mėtų rūšys. Pirmą kartą šiuos augalus ūkininkė pamatė viename Prancūzijos miestų sodų ir pagalvojo, kad išskirtinio skonio mėtos galėtų augti Lietuvoje.
Po agronomijos studijų Lietuvoje ir Prancūzijoje ponia Milnora prieš trejus metus grįžo į tėvų sodybą ir kartu su vyru pradėjo kurti vaistinių bei prieskoninių augalų ūkį. Neįprasto skonio mėtų daigų parsisiuntė iš Prancūzijos, per metus išplėtė augalų plotą nuo 5 arų iki 1,5 hektaro ir pernai pradėjo jais prekiauti. Be to, moteris pati ruošia arbatų bei prieskonių mišinius. „Ir augalus renku, ir raviu rankomis. Turime tik žemės apdirbimo technikos. Dirbame dviese su vyru ir kelis kartus per metus organizuojame talkas“, – pasakoja M.Pšibišauskienė.
Ar pasiteisino toks ūkininkavimo būdas, moteris dar negali tvirtai pasakyti, nes reikia daugiau laiko, kad produkcija susidomėtų daugiau žmonių, bet sužinoję apie neįprastas mėtas žmonės mielai jas perka. Netrukus ūkininkų išaugintų ir paruoštų arbatų bei prieskonių bus galima įsigyti didžiųjų prekybos centrų kaimiškų produktų skyriuose. Jais prekiaujama sveiko, ekologiško maisto parduotuvėlėse.
M.Pšibišauskienė neslepia, kad norint padidinti apyvartą dar reikia nemažai tobulėti vadybos ir rinkodaros srityse, bet svarbiausia, jog parsivežus naują Lietuvoje kultūrą neteko patirti nuostolių dėl auginimo sąlygų. Ponios Milnoros žodžiais, pas mus puikiai auga tiek neįprasto skonio mėtos, tiek levandos. Tiesa, levandos Prancūzijoje užauga šiek tiek vešlesnės, sukaupia daugiau aromatingųjų medžiagų. Lietuvoje ne visos veislės gali peržiemoti, o net ir tos, kurios išgyvena, apšąla, todėl pavasarį turi iš naujo vegetuoti ir krūmeliai nespėja užaugti tokio dydžio kaip Prancūzijoje ar Italijoje.

Užsitęsusi žiema privertė ūkininkus nejuokais nerimauti. Nors yra iššalusių plotų, pasėliai peržiemojo gerai ir ilgai užsilaikę žiemiški orai didelės įtakos bendram ūkių rezultatui neturės, teigia ūkininkai.
„Praėjusi žiema nebuvo labai atšiauri, tad atrodė, jog orai augalams pakenkti labai negalėjo. Visgi atskiruose šalies rajonuose pavasariop visai neliko sniego dangos ir šaltukas, papūtus stipriam vėjui, spustelėdavo net iki aštuoniolikos laipsnių“, – teigia vienos didžiausių šalyje investicinės bendrovės į žemės ūkį „Agrowill Group“ generalinis direktorius Marius Žutautas.
Grupės vadovo teigimu, žvelgiant į dabartinę rapsų būklę šiemet negalima tikėtis tokio derliaus, kokį turėjome pernai, tačiau koks jis bus šiandien tiksliau pasakyti dar sudėtinga. Apie tai spręsti bus galima tik įpusėjus gegužės mėnesiui. Jei pavasario pabaiga palepintų šiluma, rapsai tikrai atsigautų ir parodytų savo gyvybingumą.
Net ir patyrę menkus nuostolius ūkininkai nenuleidžia rankų. Jau atlikti pirmieji  tręšimo darbai: azotinėmis trąšomis patręšti žieminiai rapsai ir javai, NPK trąšomis – daugiametės žolės. Artimiausiu metu jos bus patręštos ir azotinėmis trąšomis. Šiais metais norėdama paspartinti tręšimo darbus šlapesniuose plotuose, AB „Agrowill Group“ ūkiai pasitelkė aviaciją. Beveik 400 hektarų lėktuvu AN-2 patręšė laukus, esančius Radviliškio rajone.
„Atėjus laikui tręšti pasėlius – šlapi laukai, į kuriuos neįmanoma įvažiuoti sunkia žemės technika, tampa galvos skausmu kiekvienam. Visi suprantame, jog žemės ūkyje dažniausiai rezultatai priklauso nuo optimaliu laiku atliktų darbų. Laukti kuomet bus palankūs laukai įvažiavimui nėra kada. Todėl šiai problemai spręsti mes vis dažniau pasitelkiame aviaciją ir vis rimčiau svarstome apie avaicijos padalininio steigimą įmonių Grupėje, kuris pradžioje aptarnautų mūsų valdomas bendroves, o vėliau teiktų paslaugas ir kitiems Lietuvos žemdirbiams“ – sako AB „Agrowill Group“ generalinis direktorius Marius Žutautas.

“Šiuo metu tik 8,5 proc. Lietuvos užimtųjų dirba žemės ūkyje (2003 m. jų buvo 17,8 proc.), o tarp kaimo užimtųjų pajamas iš žemės ūkio gauna mažiau nei trečdalis. Pasikeitusi užimtumo struktūra ir yra didysis iššūkis Lietuvos politikams, nes tenka atsakyti į klausimą, ar kaime gyvenantys žmonės turės kitokių pajamų alternatyvų, ar jie kelsis gyventi į miestą”, – pabrėžia ekonomistė dr. Rasa Melnikienė.
Tad ką ji darytų kaimo politikos ir žemės ūkio srityse, jei būtų premjerė.

Kokiame kaime gyvens mūsų anūkai?

Lietuvos sėkmė ateityje daugeliu atveju priklausys nuo to, ar valdžios institucijos suvoks Lietuvos, ne kaip įmonių sumos, bet kaip piliečių bendruomenės, konkurencinius pranašumus, sieks šiuos pranašumus sustiprinti, o ekonomika, priimant politinius sprendimus, taps ne tikslu, bet priemone, sukuriančia gyventojų pragyvenimo šaltinius.
Problemos dėl Lietuvos konkurencingumo ypač aktualios kaimo gyventojų bendruomenėms. Gyventojų praradimas kai kurioms kaimiškoms savivaldybėms skaudus ne tik socialinės infrastuktūros tinklo retėjimo požiūriu, kai kaimo gyventojams tampa sunkiai pasiekiamos būtiniausios paslaugos. Dėl mažos vietinės rinkos ir darbo jėgos trūkumo depopuliuojančiuose regionuose sudėtinga plėtoti bet kokį verslą. O mažos gyventojų pajamos lemia menkesnį ir kultūrinių poreikių tenkinimą. Visa tai skatina emigraciją, ypač jaunimo, ir dar labiau blogina demografinę padėtį.
Demografinė padėtis kaime blogėja svarbiausiai ekonominei veiklai kaimo vietovėse – žemės ūkiui didinant gamybos mastą, našumą ir viršijant rekordus eksporto srityje. Žemdirbiai gauna didžiulę paramą tiek išmokų, tiek investicinės paramos forma. 2007–2012 m. laikotarpiu modernizuojant žemės ūkio valdas įgyvendinta daugiau kaip 11 tūkst. projektų. 2,2 tūkst. jaunųjų ūkininkų gavo paramą ūkiams įkurti. Beveik 10 tūkst. smulkiųjų ūkininkų pasinaudojo parama, skiriama pusiau natūriniam ūkininkavimui. Remiami žemės ūkio veiklos įvairinimo projektai ir daugelis kitokių iniciatyvų. Tačiau ši parama netapo pakankamu katalizatoriumi kaimo vietovių gyvybingumui skatinti.
Svarbiausia kaimo regionų ekonominės ir socialinės raidos pastarojo meto ypatybė ta, kad žemės ūkis prarado savo pozicijas kaip svarbiausias darbdavys. Šiuo metu tik 8,5 proc. Lietuvos užimtųjų dirba žemės ūkyje (2003 m. užimtųjų žemės ūkyje dalis siekė 17,8 proc.), o tarp kaimo užimtųjų pajamas iš žemės ūkio gauna mažiau nei trečdalis. Šios tendencijos yra dėsningas žemės ūkio industrializavimo rezultatas.
Pasikeitusi užimtumo struktūra ir yra didysis iššūkis Lietuvos politikai, nes tenka atsakyti į klausimą, ar kaime gyvenantys žmonės turės kitokių pajamų alternatyvų, ar jie kelsis gyventi į miestą. Akivaizdu, kad tarp žemės ūkio politikos ir kaimo politikos nebegalime dėti lygybės ženklo. Maža to, įgyvendinant žemės ūkio politiką, užimtumo kaimo vietovėse išsaugojimas turi tapti kertiniu šios politikos akmeniu.

Ką daryti, kad kaimas taptų patrauklia vieta gyventi

2009 m. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas Žemės ūkio ministerijos užsakymu parengė Žaliąją knyga „Lietuvos kaimo ateitis“ ir pakvietė visuomenę į diskusiją dėl svarbiausių kaimo politikos prioritetų. Šioje diskusijoje dalyvavę žmonės ne tik vardijo svarbiausias problemas, bet ir siūlė įvairius sprendimo būdus. Remiantis šioje diskusijoje pateiktais visuomenės siūlymais (jų gauta per tūkstantį) buvo suformuluota kaimo politikos vizija, strateginiai tikslai, prioritetai ir net konkretūs siūlymai, kaip spręsti kaimo raidos problemas.
Didžioji dalis pasisakiusiųjų diskusijoje pabrėžė ekologiškumą ir žmogui palankios aplinkos gyventi kūrimą, būtinybę modernias technologijas derinti su gamtą tausojančiu gyvenimo būdu ir iš kartos į kartą perduodamomis kultūros vertybėmis. Manyčiau, diskusijų metu nustatyti prioritetai atliepia visiems svarbiausiems kaimo bendruomenių poreikiams ir atsako į klausimus, ką reikia daryti, kad kaimas taptų patrauklus gyventi, jo gyventojai turėtų galimybę dirbti mėgstamą darbą, o miesto gyventojams tai taptų patrauklia vieta apsilankyti laisvalaikiu, būtų puoselėjamas miesto ir kaimo ryšys.
Skirtingų žmonių teikti pasiūlymai rodo, kad kaimo politika savo turiniu turi būti kreipiama ne tik žemdirbių rėmimui, bet ir kaimiškų regionų pranašumams stiprinti ir atsižvelgti į svarbiausius kaimo gyventojų poreikius. Įgyvendinti šį ES šalyse jau daugelį metų taikomą kaimo politikos principą Lietuvoje nėra paprasta, nes tai reikalauja visų ministerijų darbo koordinavimo. Tai leistų nuo sektorinės kaimo politikos, kuria siekiama didinti tik žemės ūkio verslo subjektų konkurencinius pranašumus, pereiti prie politikos, kuria kuriamas kaimo bendruomenių konkurencingumas.
Šis perėjimas gyvybiškai svarbus ir žemės ūkio sektoriui. Dėl ekonominių ir socialinių kaimo pokyčių žemės ūkio politikai taip pat kyla naujų iššūkių. Pateiksiu elementarų šios problemos pavyzdį. Įsivaizduokime, kad parama yra siekiama didinti žemės ūkio verslo konkurencingumą. Paraiškas investicinei paramai gauti teikia penki ūkininkai. Trys ūkininkai paramą gauna, o du – ne, nes juk paramos lėšų visiems niekada neužteks. Trijų ūkininkų konkurencingumas dėl paramos padidėja, o dviejų ūkininkų galimybės konkuruoti su tais trimis, gavusiais paramą, sumažėja. Vienas iš jų bankrutuoja, kitas parduoda ūkį. Taigi turime du bedarbius (ar emigrantus) ir tris labiau konkurencingus didesnius ūkius.
Visuomenės interesas esant tokiai situacijai yra išsaugoti užimtumą žemės ūkyje ir gyventojus kaimo vietovėje (kuo didesnis gyventojų skaičius, tuo didesnė tikimybė, kad kaimo vietovėje bus išsaugota mokykla, vaikų darželis, pirminė sveikatos priežiūros įstaiga). Kaimo bendruomenių konkurencingumo stiprinimo tikslo įgyvendinimas mūsų aptariamu atveju reiškia, kad prioritetas turi būti teikiamas tokiems projektams, kurie padidintų visų penkių ūkininkų sėkmę rinkoje, o konkurencinių pranašumų stiprinimas būtų grindžiamas bendradarbiavimu.
Siekiant kaimiškų regionų gyventojų gerovės ypač aktualu remti mažus ir vidutinius ūkius. Žinau, kad toks požiūris Lietuvoje turi daug priešininkų, tarp ūkio dydžio ir konkurencingumo dedančių lygybės ženklą. O aš esu tokio požiūrio oponentė dėl dviejų priežasčių.
Pirma, visiems didžiųjų ūkių stiprinimo, kaip vienintelės “gamybos ir eksporto didinimo” politikos, prioriteto šalininkams siūlau įsigilinti į žemės ūkio valdų savininkų amžiaus struktūrą. Net jeigu rinkoje išliks visi ūkiai, kurių savininkai šiuo metu yra iki 40 metų amžiaus, staigus ūkininkaujančiųjų mažėjimas artimiausių 20 metų laikotarpiu taps Lietuvai didžiuliu iššūkiu. Tikėtina, kad didelė dalis ūkininkų vaikų po 20 metų lankys miesto mokyklas. Nebent dėl veiksmingos kaimo politikos susiformuos nauja migracijos kryptis ir miesto gyventojai masiškai kelsis gyventi iš miesto į kaimą, galbūt net pradės ūkininkauti.
Antra, didieji ūkiai, orientuoti tik į žemės ūkio produkcijos, kaip žaliavos, tiekimą maisto pramonei, gamybą ir eksportą, nesugeba patenkinti įvairiapusių Lietuvos vartotojų poreikių. Smulkieji ir vidutiniai ūkiai gali pasiūlyti vietos rinkai neindustrinėmis technologijomis pagamintų maisto produktų bei prieskonių, natūralios kosmetikos, turizmo paslaugų, tradicinių amatų technologijomis pagamintų prekių, edukacinių programų vaikams ir kt. Jei šiai vis didėjančiai rinkos nišai nebus pasiūlyta lietuviškos kilmės prekių ar paslaugų, importuotojai iš džiaugsmo tik trins rankas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Niekaip nesuprantu, kodėl tiek pernai, tiek šiemet Lietuvos aukštosiose ir profesinėse mokyklose tokios nepopuliarios žemdirbių profesijos. Juk jos – vienos perspektyviausių.

O dabar, nors ir keista tai girdėti, – ir vienos pelningesnių. Ypač jei esi ne samdomas darbuotojas, o pats sau darbo vietą susikūręs ūkininkas. Juk šiais laikais gali gauti įvairiausios ES paramos: ir už žemės hektarus, ir naujai technikai įsigyti, ir už tai, kad esi jaunas ūkininkas, ir subsidijų už ekologišką žemės ūkio produkciją, ir paramos įvairiomis kitomis formomis. O jei dar parama Lietuvos ūkininkams ims panašėti su, tarkime, subsidijomis Prancūzijos ūkininkams, tai mūsiškiai apskritai ims jaustis gyveną kone aukso kasyklose.
Juolab kad ir kitos tendencijos jiems labai palankios. Šiemet viso ko derlius Lietuvoje stulbinamai didelis: ir grūdų, ir bulvių, ir morkų, ir kopūstų, ir svogūnų, ir obuolių, ir kitų gėrybių. Teoriškai, esant dideliam derliui, daržovės ir vaisiai turėtų pigti, o po kelių mėnesių pigti turėtų ir kiaušiniai, mėsa, nes kiaulienos ir paukštienos kaina stipriai priklauso nuo grūdų kainų. Bet tai tik teorija. Praktikoje viskas dėliojasi visiškai kitaip: kadangi Lietuvoje derlius buvo didžiulis, o JAV, Rusijoje ir kai kuriose kitose šalyse mažas, mūsų ūkininkai vagonais ir laivais grūdus bei kitą produkciją gabena į minėtas šalis ir ten pardavinėja didelėmis kainomis. Taigi Lietuvos prekybos centruose niekas nepinga. Ir Lietuvos vartotojams telieka gūžčioti pečiais: derlius didžiulis, o kainos parduotuvėse irgi didžiulės.
Iš šių faktų dėliojasi išvada, kad Lietuvai tapus ES nare žemdirbių profesijos itin perspektyvios, tad jų pasirinkimas – be pralaimėjimo. Žemės ūkio produkcijos kainos mažėti šansų praktiškai neturi. Net jei daugelyje pasaulio valstybių metai būtų itin derlingi, kainos smarkiau tikrai nekristų, nes žemės ūkio produktų poreikis kasmet vis didėja. Jų vis daugiau reikia Azijos šalims ir kitiems regionams. O kadangi mūsų ūkininkai savo produkciją pardavinėja pasaulinėmis kainomis, nuostoliai jiems tikrai negresia.
Ir tai dar ne visi argumentai, kodėl žemdirbių profesijos turi ateitį. Svarbu ir tai, kad net ir po visų dabartinės valdančiosios koalicijos mokesčių reformų ir viražų ūkininkai išlieka mažiausius mokesčius valstybėje mokanti profesinė grupė. Žinoma, šiais žodžiais kai ką papiktinsiu, bet kaip tik dėl šios priežasties tarp Lietuvos ūkininkų jau nemažai milijonierių.
Beje, net jei šiuo metu ir neturi nei žemės, nei technikos, nei gyvulių ir esi dar visai jaunas, vis tiek apsimoka rinktis žemdirbio profesiją. Nemažai stambių ūkininkų, žemės ūkio koncernų baiminasi, kad pristigs žemės ūkio specialistų, taigi besirenkantiems zootechniko, agronomo, veterinaro ar kitas žemės ūkiui artimas profesijas jaunuoliams siūlo įvairių bonusų: ir stipendiją, ir praktikos vietą, ir darbo vietą su 2–3 tūkst. Lt atlyginimu, baigus studijas. Ar daug tokių pasiūlymų girdėti iš kitų sektorių darbdavių?
Taigi apibendrinant galima teigti, kad tiems, kurie augins ir pardavinės žemės ūkio produkciją, šviečia tikrai nebloga ateitis, tačiau vartotojų, pirkėjų ir valgytojų, kurie patys neturi galimybių išsiauginti vaisių, daržovių ar mėsos, nieko džiugaus nelaukia: derliai Lietuvoje gali būti kokie tik nori, o mes už žemės ūkio produktus kasmet mokėsime vis brangiau.

Išskirtinai remiamas visos visuomenės pinigais, formuojasi stambių žemvaldžių sluoksnis. Bet kas iš to visuomenei?

Turtingiausių Lietuvos, kaip, beje, ir pasaulio, žmonių dešimtukuose ar šimtukuose žemdirbių nedaug, nors maisto produktų gamintojų ir pardavėjų labai nemažai. Šį faktą pasūdžius ūkininkų nusiskundimais, kaip sunkiai jie dirba ir kaip gamta gali jų triūsą sunaikinti per akimirką, kokios menkos pieno supirkimo kainos, kaip sunku konkuruoti europinėje rinkoje gaunant triskart menkesnes tiesiogines išmokas nei kai kurių ES senbuvių šalių ūkininkai, gali pasirodyti teisinga, kad jiems teko net 35,6 proc. visos ES paramos ir 11,5 proc. Lietuvos valstybės biudžeto asignavimų, nors žemės ūkyje darbuojasi tik 7,7 proc. visų dirbančiųjų. Ar šios iškreiptos proporcijos turi pakankamai argumentų?

Turtingiausias ūkininkas neabejoja kaimo verslo ateitimi
Vienintelis tarp turtingiausių lietuvių minimas ūkininkas Ramūnas Karbauskis šiandien valdo 30 tūkst. ha dirbamos žemės, jo Agrokoncerne dirba 1,3 tūkst. žmonių. Ūkininko turtas vertinamas 170 mln. Lt. Paklaustas, kaip Lietuvoje ūkininkui tapti milijonieriumi, R.Karbauskis pasakoja, kad kažin ar šiandien valdytų tokį didelį turtą, jei būtų tik dirbęs žemę: „Mūsų kojos – žemėje, jėga – kad mokame ją dirbti. Bet gerą rezultatą pasiekėme tik kartu su kitais verslais.“ Agrokoncernas – ne tik grūdų augintojas, bet ir jų pardavėjas, taip pat užsiima ir prekyba trąšomis, chemikalais.
Milijonierius agronomas neabejoja: „Žemės ūkio produkcijos gamyba – užtikrinčiausias pajamų ir pelno šaltinis, jei tik moki dirbti šį darbą. Ūkininkai gyvens vis geriau, nes maisto trūks ir jo kainos kils. O kada skundžiamasi, kad neatsipirko investicijos į žemės ūkį ar verslą sužlugdė prasti orai, dažniausiai kalčiausias būna nesugebėjimas dirbti šio darbo.“
Ūkininkas prisimena, kad anksčiau ir bankai kreivai žiūrėjo į ūkininkų norą pasiskolinti. Prieš kokį dešimtmetį buvo sakoma, kad žemės ūkis – akmuo po kaklu Lietuvos ekonomikai, o dabar, kaip parodė ir krizė, paaiškėjo, kad žemės ūkis – stabiliausia verslo sritis, ir juo stipresnį šalis turi žemės ūkį, tuo stabilesnė jos ekonomika.
Tiesa, milijonierius primena, kad jis, kaip ir daugelis stambių ūkininkų, visą savo turtą užstatęs banke. „Stambių ūkininkų skolų bankams mastelis – šimtai milijonų. Neįmanoma smarkiai plėstis tik iš uždirbamo pelno“, – aiškina R.Karbauskis.

Turtus krauna žemdirbio išsilavinimas ir patirtis
Nemaža dalis priskiriamų prie turtingiausių Lietuvos ūkininkų, kaip ir R.Karbauskis, turi žemdirbio išsilavinimą ir ilgametę patirtį šioje srityje, nors yra ir išimčių. Po R.Karbauskio tarp didžiausių ūkininkų milijonierių minimi grūdų augintojas Zigmas Aleksan, dravičius, į kurio modernų ūkį Kupiškio rajone net važiuoja mokytis praktikantai, Kėdainių krašto ūkininkas, Ūkininkų sąjungos pirmininkas, veterinaro išsilavinimą turintis Jonas Talmantas, valdantis augalininkystės ūkį, ir sąjungos vicepirmininkė, Kauno rajono ūkininkė Genutė Staliūnienė.
Sėkmingai dirbantys ir turtingi ūkininkai Laima ir Aleksandras Stonkai: L.Stonkuvienės individualios įmonės Agroserviso balansinė vertė – 60 mln. Lt, ji dirba 5 tūkst. ha žemės, turi apie pusšimtį samdomų darbuotojų. Ūkis stebina modernumu, pavyzdžiui, pasėlių purkštukai patys atsijungia ten, kur pakankama drėgmė ar trąšų kiekis. Ūkio valdytojas A.Stonkus pasakoja, kad jų šeimos receptas, kaip tapti milijonieriumi, paprastas: daryti, ką geriausiai moki. L.Stonkuvienė – agronomė, vyro išsilavinimas – techninis, abu žemės ūkyje dirbo dar sovietiniais metais.
Patyręs ūkininkas kaip didžiulį pranašumą nurodo tai, kad jų ūkis – stambus. „Veikia masto ekonomija, o 30–50 ha ūkiai tik patys kankinasi ir alina ekonomiką, nes juos maitiname biudžeto lėšomis. Manau, smulkių ūkių skatinimas – labiau socialinių problemų kaime sprendimo forma, bet ne ekonomika ir ne verslas“, – neabejoja ūkininkas.
Patyręs ūkininkas sako negalįs nurodyti, kurią kultūrą auginti pelningiausia: vienais metais tai bus rapsai, kitais – kukurūzai, trečiais – cukriniai runkeliai, nes daug kas priklauso nuo tendencijų rinkoje, nuo orų. „Žemės ūkis visame pasaulyje – pats rizikingiausias, nes esi priklausomas nuo gamtos. Technologiškai, moksliškai gali viską atlikti preciziškai, o gamta visas įdėtas investicijas ir darbą per kelias minutes pavers nuostoliais. Draudimo įkainiai tokie, kad to niekaip nekompensuosi. Be to, trąšų, technikos tiekėjų, kitos paslaugos brangsta, ir žemdirbiui lieka trupiniai. Štai trąšos mūsų produkcijos savikainos struktūroje sudaro 50–55 proc., nors turėtų neviršyti 25–30 proc.“, – žemdirbių problemas vardija A.Stonkus, pridurdamas, kad gal todėl tarp labai turtingų žmonių ūkininkų nėra ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
Vienu sėkmingiausių galvijų augintojų Lietuvoje vadinamas Nikolajus Dubnikovas šiandien ne tik ūkininkauja, bet ir vadovauja galvininkystės srities kooperatyvui, ieškančiam rinkos lietuviškai mėsai, be to, turi ir ekologinį ūkį. Kauno rajono Padaugupės kaime ūkininkaujantis vyras neturi žemdirbio išsilavinimo. „Kaip sakė Maksimas Gorkis, esu baigęs gyvenimo universitetą – turiu per 20 metų ūkininkavimo patirtį“, – juokauja N.Dubnikovas, vienas pirmųjų Lietuvos ūkininkų, to ėmęsis dar 1989 m. savoms reikmėms įsigytame ūkelyje, pagal tuomet galiojusį Valstiečių ūkio įstatymą. Dabar jis valdo 400 ha žemės, kurios dalis – ekologinis ūkis, o jo auginami mėsiniai galvijai sertifikuoti kaip ekologiški.
Ūkininkas sako ne veltui diversifikavęs savo žemdirbystės verslą: tradicinės bei ekologinės augalininkystės ir galvininkystės derinys leidžia geriau atlaikyti klimato, kainų, įvairių ekologinių ūkių reguliavimo pokyčius. Bet ūkininkas nelinkęs pasakotis apie savo turtus. „Turtingumas – reliatyvi sąvoka. Prabanga vien gyventi iš žemės ūkio, jei tai patinka, turėti normalų namą, gerą automobilį“, – sako galvijų augintojas.
Kitas tarp sėkmingiausiai Lietuvoje dirbančių minimas ūkininkas Marijus Kaktys ūkininkauja Platelių seniūnijos Lygiųjų kaime, turi 80 melžiamų karvių bandą, 230 ha žemės. Nuo 1995 m. ūkininkaujančių Kakčių šeimos ūkyje dirba ne tik abu su žmona, beje, abu baigę veterinarijos mokslus, bet ir sūnus. Trys dukros žemdirbyste nesusidomėjo. Ar sukrovė žemdirbystė turtus? „Turtingumas sąlyginis, nes visi turime kreditų bankuose“, – sako M.Kaktys, bet neslepia, kad ūkio vertė – apie 1,5 mln. Lt. Daugiavaikei šeimai sukurti tokį turtą miestietišku verslu, ko gero, būtų kur kas sunkiau.
Milijonus ūkininkams sukrauna ir netradiciniai produktai: vienu turtingiausių ūkininkų laikomas „Baltic Champignons“ savininkas Kęstutis Juščius, kaip juokauja, praturtėjo pjaudamas grybą. Pirmą fermą grybynui įveisti Gruzdžiuose, Šiaulių rajone, nusipirko būdamas antrakursis, o dabar jau valdo kelis pažangiausius Rytų Europoje grybynus, ir ne tik Lietuvoje.

ES pinigai – gerai, bet su saiku
Pasak M.Kakčio, ES parama buvo stimulas plėsti ūkį, įsigyti naujos technikos, diegti pažangesnes technologijas. Ūkininkas sako, kad, be tiesioginių išmokų, investicijoms yra gavęs iki 800 tūkst. Lt paramą.
A.Stonkų ūkis ES paramos investicijoms gavęs apie 5 mln. Lt, tačiau įgyvendintų projektų suma siekia apie 40 mln. Lt. „Žinoma, už pažangą ačiū ir ES pinigams, bet realiai jie sudaro apie 10–12 proc. investicijoms skirtos sumos, kita dalis – nuosavos arba skolintos lėšos“, – skaičiuoja A.Stonkus.
Turtingiausias Lietuvos ūkininkas R.Karbauskis ES paramos investicijoms sako gavęs 1,3 mln. Lt, neskaičiuojant, kad yra pirkęs ūkinius vienetus po bankroto, kurie buvo naudojęsi ES parama. „Neėmėme paramos, nes kai kuriais atvejais nematėme ekonominės prasmės“, – sako R.Karbauskis.
Ūkininkas piktinasi ir pakeista ES paramos skyrimo tvarka: anksčiau galiojo paramos teikimo ribojimas pagal savininką, o dabar, jei turi keletą bendrovių, kiekviena gali pasiimti po maksimalią sumą, kuri, beje, taip pat smarkiai padidinta. „Kai kieno ausys kyšo“, – piktinasi R.Karbauskis.

Parama ūkininkams – kitų piliečių sąskaita
Žemės ūkis – privilegijuotas ne tik ES, bet ir valstybės biudžeto vartotojas. Štai valstybės biudžeto asignavimai žemės ūkiui 2004–2012 m. siekia 11,5 proc., o realiai gauta ES parama – net 35,6 proc. visos paramos. Tačiau dirbančiųjų žemės ūkyje dalis tarp visų dirbančiųjų tesudaro 7,7 proc.
Išskirtinio ES dosnumo žemės ūkiui ištakos – po Antrojo pasaulinio karo susidaręs žemdirbių stygius, vis daugiau kaimo žmonių persikeliant į miestą, ir maisto trūkumo baimė. Tačiau, kaip pabrėžia Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertė Kaetana Leontjeva, parama žemės ūkiui iš ES biudžeto nepasiekia užsibrėžtų tikslų ir iškreipia rinką, todėl LLRI siūlo jos atsisakyti.
„Bendroji žemės ūkio politika siekia užtikrinti „sąžiningą“ gyvenimo kokybės lygį žemės ūkio bendruomenėje, tačiau niekas nežino, koks šis lygis yra ir ar jis nebūtų pasiektas nesant paramos žemės ūkiui. Ši parama iškreipia rinką ir brangiai kainuoja visiems mokesčių mokėtojams. Antra, nors vienas iš šios paramos tikslų yra užtikrinti kainų stabilumą, akivaizdu, kad šis tikslas nėra ir nebuvo pasiektas, tad ši priemonė neefektyvi“, – aiškina ekspertė. Jos manymu, nepaisant įvairių svarstymų, esminių pokyčių ir naujuoju 2014–2020 m. laikotarpiu vargu ar galima tikėtis, nes žemės ūkininkų lobistai labai įtakingi.
O iškreipta ES paramos dalijimo forma leido dar ir piktnaudžiauti parama, susluoksniavo Lietuvos žemės ūkį nepageidaujama linkme. Žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus duomenimis, apie pusę visų Lietuvoje registruotų ūkininkų – tik ES išmokomis susigundę jokios ūkinės veiklos nevykdantys žemės savininkai, kurie mainais už 1 ha nušienavimą gaudavo 400 Lt išmoką. Arba štai praėjusios Vyriausybės kadencijos laikotarpiu dėl sudėtingų procedūrų ES parama praktiškai buvo pasiekiama tik stambiesiems ūkininkams. Tačiau dabartinės procedūros, nors paramos gavėjų skaičių užaugino nuo 1,6 tūkst. iki 20 tūkst., pridarė landų tam pačiam ūkininkui per skirtingus jo valdomus juridinius asmenis pasiimti paramos keliskart, vis labiau sutelkiant žemę nedidelio žemvaldžių sluoksnio rankose. Statistikos departamento žemės ūkio 2010 m. surašymo duomenimis, maždaug 2 proc. ūkininkų valdo apie 40 proc. žemės.
Žemės ūkio verslo ekspertų vertinimu, ne tik šie 2 proc. gyvena karališkai: jei turi 3 tūkst. ha žemės, per metus negauti 1 mln. Lt pelno neįmanoma. O, pavyzdžiui, verčiantis augalininkyste juk dirbama tik apie aštuonis mėnesius. Vien 2011 m. žemės ūkio srityje dirbančiojo pajamos, palyginti su 2010 m., padidėjo 9 proc. Kad ūkininkauti daugiau nei apsimoka, rodo ir Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenys: 2010 m. turtingiausias ūkininkas uždirbo 63,7 mln. Lt, o uždirbę per 75 tūkst. Lt per metus deklaravo beveik kas ketvirtas. Tačiau mokesčių jie sumokėjo kur kas mažiau nei bet kuris kitas pilietis, nes ūkininkams taikomas lengvatinis 5 proc. gyventojų pajamų ir pelno mokesčio tarifas, tik nuo 2009 m. jie pradėjo mokėti “Sodros”, sveikatos draudimo įmokas, gyventojų pajamų mokestį.
Patys ūkininkai prisipažįsta, jog jų tarp „tituluotų“ milijonierių nėra tik todėl, kad turtų vertintojai nemoka įvertinti karvių bandos ar rapsų lauko vertės.
Akivaizdu: žemės ūkis – pelningas ir perspektyvus verslas. Klausimas: kodėl tuomet ūkininkams tiek mokesčių lengvatų, neadekvačiai didelė pagal dirbančiųjų jame skaičių ES parama ir valstybės biudžeto asignavimai, juolab jei maisto produktų kainos vis tiek kyla.

Žemdirbiai net krizės metais laikėsi kur kas geriau nei verslininkai. Bet ne mažiau kaip 70 proc. sėkmės lėmė jų pačių, o ne Vyriausybės iniciatyva.

Tapęs žemės ūkio ministru ūkininkas Kazys Starkevičius „Veidui“ sakė sau išsikėlęs tokius tris pagrindinius darbus: pirma, ieškoti taupymo rezervų ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų darbe; antra, supaprastinti ūkininkams teikiamos paramos procedūrą, mažų gamybos cechų ir pardavimo taškų steigimą ir taip sudaryti bent kokią konkurenciją monopoliniams prekybos centrams; trečia, sukurti socialinės apsaugos sistemą kaime. Konservatorius ministras savo pažadų neužmiršo – visomis trimis kryptimis nemažai pasistūmėta.
Paties ministro žodžiais tariant, žemės ūkis krizės metais net buvo Lietuvos ekonomikos stuburas. O pernai pagrindiniai žemės ūkio rodikliai jau buvo viršiję ir ikikrizinius. Nors žemės ūkio produkcijos vertė, tenkanti 1 ha žemės ūkio naudmenų, 2010 m. tesiekė 37 proc. ES vidurkio, tendencijos geros: didėja ir darbo našumas, ES parama leido modernizuoti ūkius, išaugo eksporto apimtys. „Tačiau jei vertinsime žemės ūkio sėkmę, pačių žemdirbių iniciatyva sudarė ne mažiau kaip 70 proc., ir tik likusi dalis nulemta to, ką savo sprendimais koregavo Vyriausybė“, – vertina Europos regioninės politikos instituto direktorius, Kaimo plėtros ir verslo konsultantų asociacijos vadovas dr. Gediminas Radzevičius.

ES parama – ne tik stambiesiems
Gerų žodžių ministrui K.Starkevičiui labiausiai negaili smulkesni ūkininkai, kurie jo pastangomis gavo ES paramą. Ekspertai taip pat už tai giria šią Vyriausybę. Supaprastinus ES paramos iki 150 tūkst. Lt procedūrą paramos gavėjų nuo 1,6 tūkst. pagausėjo iki 20 tūkst. Sumažėjus biurokratijai praktiškai visiškai eliminuota nereikalinga ir brangiai (apie 10 proc. paramos sumos) ūkininkams kainavusi tarpinė grandis – projektų rengėjai.
Per ankstesnės Vyriausybės kadenciją ES parama koncentruota stambiems ūkininkams – tai taip pat turėjo savo misiją: sukurti stambesnius ūkius ir padėti pagrindą agroverslui. Tačiau akivaizdžiai persistengta, nes, Statistikos departamento 2010 m. žemės surašymo duomenimis, maždaug 2 proc. ūkininkų valdo apie 40 proc. žemės. Per K.Starkevičiaus kadenciją lyg ir bandyta šias proporcijas priartinti prie europinių, pavyzdžiui, 5–50 ha ūkių dalis Lietuvoje siekia 37 proc., Švedijoje, Vokietijoje – apie 63 proc.
Tačiau Kaimo plėtros ir verslo konsultantų asociacijos vadovas G.Radzevičius, iš esmės teigiamai vertindamas prasiplėtusias ES paramos gavėjų gretas, pastebi, jog atidžiau išanalizavus ES paramos srautus vis dėlto aiškėja, kad šią kadenciją nepalyginti didesnės sumos išmokėtos būtent stambiesiems ūkiams. Atverta galimybė atskiriems ūkiniams subjektams gauti paramą po kelis kartus, o padvigubinus maksimaliai galimą gauti sumą iki 400 tūkst. eurų net pritrūko pinigų, ir dalis pateikusiųjų paraiškas jos negavo, nors kiti gavo po keliskart.
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro direktorius prof. dr. Zenonas Dabkevičius atkreipia dėmesį į dar vieną ES paramos skirstymo kontroversiją: Lietuvoje, pavyzdžiui, kviečių ar rapsų laukai ne blogesni nei Vokietijoje ar Danijoje, bet pieno ūkių nedaugėja, galvijų mažėja, ypač po to, kai ES tiesioginės išmokos atsietos nuo gamybos apimčių, mokamos pagal žemės plotą.
Taip, paties K.Starkevičiaus duomenimis, bemaž pusė Lietuvoje registruotų ūkininkų – popieriniai, įsiregistravę tik gauti išmokas už nušienautą žemę. “Kadangi ES remia tik turinčiuosius ne mažiau kaip penkias karves, išnyko mažieji ūkininkai, daugėja nenušienautų pievų, auginti karvių neskatina ir mažos pieno supirkimo kainos”, – pabrėžia Z.Dabkevičius.
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto tyrime atkreipiamas dėmesys, kad apsirūpinimas mėsa ir jos produktais 2010 m. siekė 89 proc., o kiauliena – vos 54 proc. Gyvulių skaičiaus mažėjimo tendencijos, pasak G.Radzevičiaus, jau ima kelti grėsmių apsirūpinimui maistu, o tai yra viena strateginių valstybės krypčių.
Ekspertams kelia nerimą ir naujo 2014–2020 m. finansavimo laikotarpio projektai. Nors Lietuvos Vyriausybei pavyko išgauti net ES „seniūnės“ Vokietijos parašą, kad ši parems mus kovojant dėl tokių pat kaip Vakarų šalių ūkininkams tiesioginių išmokų, vis dėlto kol kas tokių garantijų neturime.

Žemė dirvonuoja, bet vis tiek neparduodama
Lietuvoje ūkiai arba labai stambūs, arba per daug smulkūs. Nors vidutinio ūkio dydis per pastaruosius kelerius metus išaugo nuo 11 iki 13,8 ha, toliau jiems augti trukdė nesibaigianti žemės reforma, sustabdytas valstybinės žemės pardavimas, galimybė įsigyti kaimyninius sklypus.
„Nieko nepadarėme, kad užbaigtume žemės reformą: komedija – per 20 metų negalime jos užbaigti. Net nėra padaryta visos valstybinės žemės kadastro – pati valstybė nežino, kiek turi žemės. O kaimuose maži sklypeliai neparduodami, nes laukiama paslaptingo užsieniečio, kuris atvažiuos ir nupirks juos už nerealią kainą. Nors deklaruojama, jog žemės ūkio paskirties žemės pardavimas užsieniečiams vėl atidėtas, kad ją įsigytų mūsų žemdirbiai, iš tikrųjų kaime lūkesčiai visai priešingi“, – tvirtina Europos regioninės politikos instituto direktorius G.Radzevičius. Be to, užsieniečiai, kurie norėjo Lietuvoje pirkti žemės, jau dabar valdo po dešimtis tūkstančių hektarų, mat juridiniams asmenims draudimo pirkti nėra.
Žemės fondas turėjo paskatinti žemės pardavimą kaime, bet, G.Radzevičiaus vertinimu, realiai jis neveikia. „Apie 300–500 tūkst. ha – valstybinė žemė ir vos ne pusė jos apleista, bet kažkodėl valstybė jos neparduoda. Žemės savininkų nepriverčia tvarkytis ir padidinto mokesčio už neprižiūrimą žemę sistema“, – kritikuoja G.Radzevičius.
Lietuvoje šiuo metu tebedirvonuoja apie 500–800 tūkst. ha, apie 10 proc. visos žemės ūkio paskirties žemės.

Geri užmojai, tačiau su broku
Kaimo plėtros ir verslo konsultantų asociacijos vadovas G.Radzevičius džiaugiasi, kad pagaliau po dvidešimtmečio kalbų apie kooperaciją pasirodė pirmieji realūs jos daigai, o žemdirbiai jų nebetraktuoja kaip „kolchozo“. Kooperuotis apsimoka ir įsigyjant modernią techniką – tai sustiprintų žemdirbių derybinę galią derantis dėl kainų su prekybos centrais. Tiesa, tokia išskirtinė parama, kokia buvo suteikta „Pienui LT“, – smarkiai rinką iškraipantis dalykas, kurio, pasak G.Radzevičiaus, neturėtų būti.
K.Starkevičius vertas pagyrimo, jog nesileido maustomas ir inicijavo kasos aparatus turguose, kad nebūtų slepiami mokesčiai. Tačiau turintys kasos aparatą prisimena tik dalis prekeivių. Ministras sugriežtino ekologinių ūkių kontrolę, mat iki tol ekologiškų produktų būdavę užauginama mažiau, nei deklaruojama pardavus. Deja, dalis ūkininkų žada atsisakyti ekologinės žemdirbystės, nes pakeistos taisyklės suklaidino ir pridarė nuostolių. Net pati ryškiausiai matoma ir pagyrų K.Starkevičiui pelniusi permaina – išplitę ūkininkų turgeliai – ne be broko: jie ima išsigimti, juose įsitvirtino ir perpardavinėtojai.
Žemės ūkio ekspertas G.Radzevičius atkreipia dėmesį, kad be reikalo lūkuriuojame, kai kitos ES šalys, pavyzdžiui, Vokietija, skiria daugiau dėmesio ir lėšų mokslo tyrimams, būtiniems mokantis prisitaikyti prie klimato pokyčių. O Lietuvoje specializuotų žemės ūkio mokslo įstaigų drastiškai sumažėjo.
Nevienareikšmiškai vertinamas ir K.Starkevičiaus pasiekimas, kad ūkininkai būtų įtraukti į „Sodros“, sveikatos draudimo, gyventojų pajamų mokėtojų sistemą. Laisvosios rinkos instituto ekspertė Kaetana Leontjeva mano, kad pagrįstas pokytis – ūkininkų apmokestinimas gyventojų pajamų mokesčiu: ūkininkų nuosavybė yra saugoma valstybės, jų vaikai mokosi mokyklose ir gauna švietimo paslaugas, tad už šias viešąsias paslaugas tenka mokėti, nes iki 2009 m. tai teko apmokėti visiems gyventojams.
Vis dėlto, ekspertės manymu, „Sodros“ sistema pritaikyta darbo santykius turintiems darbuotojams, kurie gauna reguliarias pajamas, kurių stažą pakankamai lengva apskaičiuoti ir kurie darbo vieta bei priemonėmis yra aprūpinami darbdavio, tad jie tiesiogiai nepatiria sąnaudų. Todėl darbo santykių neturintiems gyventojams turėtų būti leidžiama pasirinkti, ar jie nori draustis sveikatos draudimu, ar savanoriškai prisiima riziką tuo atveju, jeigu nesidraus.
O ūkininkas Aleksandras Stonkus šios Vyriausybės nuopelnus žemės ūkio srityje vertina trejetu su pliusu pagal penkiabalę sistemą. „Pradėta ryžtingai, bet paskui užbuksuota“, – vertina vieno moderniausių Lietuvoje Laimos Stonkuvienės agroserviso valdytojas.
Vertinimas, ko gero, gana objektyvus.

Žemės ir maisto ūkio rodikliai viršijo prieškrizinius
Rodiklis    2008 m.    2011 m.
Žemės ir maisto ūkio sukurta dalis visoje šalies bendrojoje pridėtinėje vertėje (proc.)    6,5    7,4
Žemės ūkio ir maisto produktų dalis visame eksporte (proc.)    11,1    12,2
Užsienio prekybos balansas (mln. Lt)    754    1 997
Žemės ūkio darbuotojų skaičius (tūkst.)    102,5    106,1
Šaltinis: Statistikos departamentas, Žemės ūkio ministerija

Vyriausybės indėlis į žemės ūkio 2008–2012 m. sėkmes ir nesėkmes
Pliusai
ES paramos, žemės ūkio pastatų statybos, kai kurių kitų procedūrų  supaprastinimas leido lengviau išgyventi krizę, kartu padėdamas atsigauti ir visam Lietuvos ūkiui.
ES paramos gavėjų padaugėjo nuo 1,6 iki 20 tūkst.
Vidutinio ūkio dydis išaugo nuo 11 iki 13,8 ha.
Ūkininkai gali tiesiogiai parduoti savo produkciją ūkininkų turgeliuose.
Realiai pradėti plėtoti ūkininkų kooperatyvai.
Turguose įvesti kasos aparatai privertė sąžiningiau mokėti mokesčius.
Pagerintos kaimo gyvenimo sąlygos (programa “Leader” ir kt.).
Ūkininkai įtraukti į “Sodros”, PSD ir gyventojų pajamų mokesčių sistemą.

Minusai
Padidinus maksimalią galimą gauti ES paramos sumą ir leidžiant į ją pretenduoti keliskart, proporciškai padidėjo jos dalis stambiesiems ūkiams.
Nebaigta žemės reforma, nebaigtas valstybės žemės registras, neleista jos pirkti užsieniečiams, sustojusi žemės pardavimo rinka.
Nors numatyti didesni mokesčiai už apleistą žemės ūkio paskirties žemę, dar vis apie 10 proc. jos dirvonuoja.
Mažėja galvijų, apsirūpinimas mėsa tesiekia 89 proc.
Nepaisant ES ir valstybės paramos žemės ūkiui, maisto produktų kainos kyla.
Kol kas neužsitikrintos tokios kaip ES senbuvėse tiesioginės išmokos žemdirbiams.
Šaltinis: “Veido” ekspertų vertinimas

Darbo vietų kūrimas yra nuolatinis įvairių Europos Sąjungos strategijų siekis, su kurio įgyvendinimu siejamas ne tik ekonomikos augimas, bet ir didelės dalies socialinių problemų sprendimas.

Šis siekis labai aktualus ir mums, čia Lietuvoje, nes didelis nedarbas ir prasta gyvenimo kokybė jau dabar kuria opias socialines problemas. Vyksta masinė emigracija, dėl kurios išyra šeimos, vaikai vis dažniau priversti gyventi atskirai nuo tėvų, o tai yra tiksinti socialinių problemų „bomba“.

Jeigu mūsų didmiesčiuose socialinė ir ekonominė situacija ir gyvenimo kokybė dar yra palyginti pakenčiama, regionuose problemos yra daug aštresnės. Tiek nedarbas, tiek skurdas, tiek emigracija ir jos padariniai…

Kaip šias tarpusavyje susijusias problemas spręsti? Nuo ko pradėti? Niekas nesiginčija, kad daugiau galimybių įsidarbinti ir padoresni atlyginimai, būtų teigiamas impulsas mūsų šalies išgyvenamai socialinei krizei spręsti.

Ne tik Lietuvos, o daugelio šalių regionuose didžiausią galią įtakoti socialinę ir ekonominę padėtį turi žemės ūkis ir su juo susijęs smulkusis ir vidutinis verslas: ūkininkai gamina produkciją, verslininkai ją perdirba, apdoroja, pardavinėja – taip veikia regioninė mikroekonomika, kurios pagalba dauguma žmonių turi darbą ir gali užsitikrinti aukštesnę gyvenimo kokybę.

Ne paslaptis, kad didele dalimi prie šios europietiškos gerovės prisideda ir Europos Sąjunga – konkrečiai Bendroji žemės ūkio politika ir pagal ją mokamos tiesioginės išmokos žemdirbiams.

Nors jau aštuonerius metus ir mes esame Europos Sąjungos nariais, mūsų regionai ir juose gyvenančių žmonių gyvenimo kokybė nei iš tolo neprimena senųjų ES šalių. Skirtumai yra akivaizdūs ir mūsuose žmonės stengiasi pabėgti iš kaimo. Kaip žinome, dažniausiai jie bėga būtent į senąsias ES šalis.

Gyvendami bendroje rinkoje ir vienoje teritorijoje, mes automatiškai atsiduriame konkurencinėje aplinkoje, kurioje taip pat kaip gamintojai konkuruoja savo prekių kaina ir kokybe, ta pati konkurencija veikia ir darbo rinkoje – darbdaviai geresnėmis darbo sąlygomis konkuruoja dėl darbo jėgos. Todėl šiandien mūsų verslininkams ir ūkininkams dėl darbuotojų tenka konkuruoti su Ispanijos, Anglijos, Airijos, Olandijos, Vokietijos ir kitų šalių ūkininkais bei verslininkais.

Konkurencija yra teigiamas reiškinys, dėl jos krenta produkcijos kainos ir gerėja dirbančiųjų padėtis, tačiau su viena sąlyga, jeigu konkuruojama sąžiningai. Ar galima pavadinti konkurencija sąžininga, kada mūsų žemdirbių gaunamos tiesioginės išmokos yra keleriopai mažesnės nei senųjų ES šalių?

Grįžkime prie šio rašinio pradžioje iškelto visoms ES strategijoms būdingo siekio – kurti darbo vietas. Ar diskriminuojant naujųjų šalių ūkininkus yra kuriamos naujos darbo vietos? Ar taip sprendžiamos socialinės problemos? Akivaizdu, kad yra priešingai.

Šį neigiamą grįžtamąjį ryšį, kurį sukelia diskriminacinė europinė žemės ūkio politika, turi suprasti tie, nuo kurių sprendimo priklausys būsimasis finansinio planavimo laikotarpis – 2014-2020 m., o mūsų naujųjų ES šalių politikų ir oficialių pareigūnų pareiga užtikrinti, kad apie šią problemą būtų kalbama garsiai ir vienu balsu.

Kada Europa karštligiškai ieško būdų, kaip kurti darbo vietas, rašo įvairias programas ir formuoja instrumentus, kurie reikalauja milijardų eurų išlaidų, mūsų ir kitų naujųjų šalių potencialas regionuose dėl diskriminacinių išmokų yra stabdomas.

Europos Sąjungos viršūnės turi suprasti, kad problemos kurias mes patiriame dėl didelių ekonominių skirtumų jau šiandien yra tapusios opiomis socialinėmis problemomis, ir niekas negali pasakyti, kokius padarinius jos sukels ateityje. Tad ar verta kurti naujas programas darbo vietoms steigti, kai tokį patį tikslą būtų galima pasiekti suvienodinus tiesiogines išmokas ES ūkininkams?