ES slegia skolų krizė, vis dažniau ir garsiau kalbama apie euro žlugimą, netgi didžiųjų šalių kredito reitingai gali mažėti, kas reikštų dar daugiau išlaidų šiuo sudėtingu laiku. Apie ateinančių metų prognozes kalbamės su Europos Parlamento nariu Zigmantu Balčyčiu.

PROGNOZĖS: Šiuo metu retai išgirstame gerų naujienų iš Europos: ekonomika stoja, skolos auga, solidarumo mažėja, o žvelgiant iš šalies atrodo, kad tiesiog nebesugebama susikalbėti. Kokia Jūsų nuomonė apie dabartinę ES padėtį?

Z.B.: Blogos naujienos iš ES gerokai viršija gerųjų kiekį, o šiuo metu vykstančius procesus geriausiai apibūdina žodis, nuo kurio esame jau gerokai pavargę, – krizė. Tiesa, ne vien ekonomikos, bet ir solidarumo, bendrų vertybių bei europinio identiteto paieškų.

Vis dėlto nemanau, kad šiuo metu ES vykstančius procesus reikėtų tragedizuoti. Juk istoriniu požiūriu šis darinys dar labai jaunas, jis dar tik mokosi sugyventi kartu. Nereikia pamiršti, kad ES labai sparčiai plečiasi, o suvaldyti plėtrą taip pat nėra lengvas uždavinys.

Ne mažiau sudėtinga įvertinti ir tai, kas šiandien vyksta ekonomikoje, tačiau akivaizdu, kad vykstantys pokyčiai yra esminiai. Ekonomika stoja labiausiai išsivysčiusioje pasaulio dalyje – JAV ir Europoje, tačiau ji sparčiai auga Azijos ir Pietų Amerikos šalyse. Mes esame didelių pokyčių pasaulyje liudininkai.

PROGNOZĖS: Ar Europa išmoko krizės pamokas?

Z.B.: Vis dar labai sunku pripažinti, kad nekontroliuojamos finansų rinkos yra netvaru. Šią pamoką išmokti trukdo ir didelės lobistų pajėgos. Pastaruoju jų išpuoliu laikomas britų atsisakymas pasirašyti susitarimą dėl fiskalinės drausmės. Viena didžiausių Europos ekonomikų nesutiko pritarti, atrodytų, visiems suprantamam reikalavimui sugriežtinti finansinių rinkų priežiūrą bei kontrolę ir įvesti finansinių sandorių mokestį ES lygmeniu. Tokie įvykiai rodo, kad krizės pamokų mokytis nenorima.

PROGNOZĖS: Kokia tikimybė, kad šie pokyčiai vis dėlto įvyks?

Z.B.: Gruodžio mėnesio sesijos metu Europos kairiųjų lyderis Martinas Schulzas pasakė vieną frazę, į kurią, manyčiau, reikėtų labai gerai įsiklausyti: „Ne demokratija turi prisitaikyti prie rinkų, o rinkos turi prisitaikyti prie demokratijos.“ Jeigu šis pokytis įvyks, atsiras vilčių, kad ekonomikos vystymasis bus tvaresnis. Žinoma, turėsime susitaikyti ir su lėtesniu augimo tempu, bet galėsime jaustis saugesni.

PROGNOZĖS: Kaip esant šiai situacijai turėtų elgtis Lietuva? Kokie iššūkiai mūsų laukia 2012 metais?

Z.B.: Esame stipriai priklausomi nuo visos Europos. Mūsų ekonomika šiandien daugiausia paremta eksportu į ES šalis. Jeigu ekonomika stos visoje ES, neišvengiamas lėtėjimas laukia ir mūsų.

Vis dėlto mes, naujieji ES nariai, turime geresnes ekonomikos augimo perspektyvas. Mes dar turime nemažai vidinio vystymosi potencialo, nespėjome beviltiškai prasiskolinti, turime labai veržlių, negandų užgrūdintų žmonių ir gerų specialistų, todėl nereikėtų visko piešti vien juodai, o priimti sprendimus, kurie išlaisvintų šias ne visada matomas jėgas.

PROGNOZĖS: Ar galėtų ES artimiausiu metu padėti mums pasiekti proveržį?

Z.B.: Kaip rodo praktika, net dėl tų susitarimų, kurie buvo suderinti stojant į ES, tenka nemenkai pakovoti. Kalbu apie atominės uždarymo problemą. Įsipareigota finansuoti, o kai ateina laikas, paaiškėja, kad skirs tris kartus mažiau.

Panaši situacija ir dėl mūsų žemės ūkio. Senoji Europa išpurenusi kiekvieną lopinėlį žemės, o mes, turėdami didelį potencialą ir patirtį šioje srityje, skatinami laikyti dirvonuojančius laukus. Dideli tiesioginių išmokų skirtumai mūsų ūkininkus verčia nekonkurencingais ES mastu.

Šie du pavyzdžiai, mano manymu, yra svarbiausi klausimai Lietuvos ir ES darbotvarkėje. Pateikta 2014–2020 m. finansinė perspektyva. Nuo to, kaip principingai ir politiškai protingai sugebėsime susitarti, priklausys mūsų ekonomikos vystymosi perspektyvos ilguoju laikotarpiu.

PROGNOZĖS: Ar 2012 m. turime pagrindo būti optimistai?

Z.B.: Turime tokie būti. Viliuosi, kad 2012 m. sparčiai pajudės energetinę izoliaciją panaikinantys projektai – energetinės jungtys, suskystintų dujų terminalo statyba.

Mūsų Vyriausybė turi pasiekti, kad nauja atominė elektrinė taptų ES projektu, nes jis naudingas visos ES energetiniam balansui, užtikrina mažesnę priklausomybę nuo trečiųjų šalių ir kuria vertę ne vien mums, bet visai ES.

Tikėkimės, kad kitais metais paspartės ir „Rail Baltica“ statybos darbai. Visi šie projektai sukurs naujų darbo vietų ir taps geru impulsu mūsų šalies ekonomikai. 2012 m. realijos pareikalaus kantrybės, tačiau kelerių metų perspektyvoje, tikiu, mūsų laukia geresni laikai.

Ignalinos AE uždarymo finansavimas ir tiesioginės išmokos žemdirbiams – šie du klausimai dabar svarbiausi Lietuvos ir ES darbotvarkėje.

Europarlamentaras Zigmantas Balčytis šiandien, spalio 12 d., apsilankęs Baltijos šalių ūkininkų organizacijų pikete Briuselyje, kritikavo Europos Sąjungos žemės ūkio politikos ir naujojo ilgalaikio biudžeto nuostatas dėl tiesioginių išmokų suvienodinimo tarp senųjų ir naujųjų ES šalių.

„Komisijos pasirinktas išmokų vienodinimo būdas, geriausiu atveju tik 27 proc. sumažins skirtumą tarp senųjų ir naujųjų ES šalių gaunamų tiesioginių išmokų. Be to net 30 proc. visų tiesioginių išmokų ūkininkams bus susieta su žemės ūkio ekologiškumo kriterijum, kas dar labiau mažins žemdirbių pajamas,“ – pikete kalbėjo Zigmantas Balčytis.

Anot europarlamentaro, toks išmokų suvienodinimo tempas negali tenkinti naujųjų ES šalių, nes neužtikrina jų žemdirbių konkurencijos lygiomis sąlygomis su senųjų šalių žemdirbiais. Dar sunkiau, egzistuojant tokiems dideliems išmokų skirtumams, siekti ekologiškumo žemės ūkyje bus itin sudėtinga , nes pritaikius ekologiško ūkininkavimo praktiką, ženkliai išauga žemės ūkio produktų gamybos sąnaudos, išauga produkcijos kainos ir ji tampa nepatraukli rinkai.

„Įstodami į ES, mes atvėrėme savo rinkas, perkėlėme reikalingus ES teisės aktus į savo nacionalines teisines sistemas, tačiau mūsų žemės ūkio konkurencingumas per šešerius metus ženkliai sumažėjo,“ – kalbėjo Z. Balčytis.

Parlamentaro nuomone, pasirinktas išmokų vienodinimo būdas prieštarauja pačios Europos Komisijos pozicijai, pateikiamai komunikate dėl Strategijos Europa 2020 biudžeto, kuriame teigiama, kad žemės ūkio politika siekiama prisidėti prie subalansuoto teritorinio vystymosi visoje Europoje.

„Ilgalaikis išmokų vienodinimo modelis tiesiog nemotyvuos užsiimti ūkininkavimu mažiausias išmokas gaunančius ūkininkus ir gali lemti tai, kad kai kuriose valstybėse narėse žemės ūkio sektorius tiesiog sunyks. Žinant, kad Baltijos šalyse šis sektorius yra labai svarbus darbdavys, pristatytas įmokų suvienodinimo būdas, gali nulemti labai skaudžias ekonomines ir socialines pasekmes “ – teigė Z. Balčytis

Simboliška: po žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus kabineto langais – ūkininkų turgelis. Ar ministras, vienas didžiausių jų iniciatorių, juose vis dar perka, nors vadinamoji ekologiška produkcija nuo įprastinės kartais skiriasi tik kaina? Nuo to ir pradėjome pokalbį apie ekologinius ūkius, kasos aparatus turguose, dirvonuojančią žemę, ES pinigų dalybas, derliaus visoje Lietuvoje ir jo asmeniniame ūkyje prognozes.

K.S.: Ūkininkų turgeliuose perku, o mano žmona apsiperka kiekvieną sekmadienį. Visą laiką pabrėžiu: ir patys ūkininkai turi kontroliuoti, kad juose savo produkciją pardavinėtų tikri ūkininkai, o ne perpardavinėtojai, tačiau ir tokių prisiplaka. Kai sausio mėnesį Kauno turgelyje matau žiedinius kopūstus, žinau, kad jie garantuotai nelietuviški. Vis dėlto reikia džiaugtis, kad jau atsirado ūkininkų turgelių sistema, jie – nemažos dalies ūkininkų pragyvenimo šaltinis.
Bet ekologija – aukštoji matematika, o ūkininkavimas – dar tik aritmetika. Būna, kad ekologiško produkto ženklu naudojamasi nepelnytai. “Ekoagros” duomenimis, pernai iš 66 tikrintų ūkių 20-yje aptikta neleistinų sintetinių medžiagų. Dabar aiškinamės, pavadinčiau, grupuotės Kėdainių rajone veiklą: išsinuomoję apie 1 tūkst. ha jie gavo didžiules išmokas kaip ekologinis ūkis, o iš tikrųjų vaistažolių buvo užsėta tik tiek, kiek matyti. Šis tyrimas turbūt nueis iki prokuratūros.
Ekologiniai ūkiai iš ES 2007–2013 m. programos jau gavę 200 mln. Lt, tačiau niekaip negaunu tikslaus skaičiaus, kiek pagaminta ekologiškos produkcijos. Dabar jie privalės pateikti sąskaitas-faktūras, kur pardavė produkciją, nes anksčiau galėjo su kaimynu susitarti, kad šis pasirašytų ją supirkęs. Sustiprinome kontrolę, nedangstome faktų ir imsimės griežtų sankcijų iki sertifikato atėmimo. Kodėl tik dabar? Į tai ėjome, bet susidūrėme su didžiuliu pasipriešinimu.
VEIDAS: Vis dėlto ar valstybė pakankamai orientuoja užsiimti ekologine žemdirbyste, kuri minima kaip labai perspektyvi Lietuvos eksporto sritis?
K.S.: Įžvelgiu ekologinės žemdirbystės perspektyvą, jei atsikratysime pseudoekologinių ūkių. Per trejus metus sertifikuotų ekologinių ūkių sumažėjo 187-iais ir dabar yra 2668, bet jie stambėja, jų plotai plečiasi ir jau sudaro 149,1 tūkst. ha. Štai pernai ūkininkas iš Biržų rajono išsiuntė Lietuvoje tikrintą produkciją į Vokietiją, o vokiečiai rado, kad sumaišyta ir ekologiška produkcija, ir ne. Prašau biržiečio – pasakyk ne kaip ministrui, o kaip ūkininkas ūkininkui, kaip tai nutiko. Tas prisipažino, kad žentas iš kito aruodo pasėmė, manydamas, jog niekas nepastebės.
VEIDAS: O ką Lietuvos žemdirbystei duotų, jei žemės ūkio paskirties žemės jau galėtų įsigyti užsieniečiai? Kuo baigėsi Jūsų ir teisingumo ministro bei Notarų rūmų ginčas šiuo klausimu?
K.S.: Esu įsitikinęs, kad tokios žemės užsienio piliečiai pirkti negali, ir nė vieno tokio sandorio nėra užregistruota. Tačiau spaudimas yra. Teisingumo ministerija ir Notarų rūmai traktuoja, kad reikėjo keisti Konstituciją, bet stojimo į ES sutartyje numatyta septyneri plius treji metai, ir mes pasinaudojome šia teise. Tačiau, nors oficialiai tokių atvejų nepavyko nustatyti, ne paslaptis, kad Lietuvos piliečiai supirkinėjo žemę už užsieniečių pinigus. Pavyzdžiui, Lenkija išsiderėjo neparduoti tokios žemės dešimt metų, o dabar ir lenkai ją pirkti gali tik gavę Vidaus ir Žemės ūkio ministerijų sutikimą, kad būtų galima susekti, ar žmogus, steigdamas įvairias bendroves, nesupirkinėja žemės daugiau, nei leidžia įstatymai.
Jei užsienio šalių piliečiai galėtų pirkti žemę, gal jie ir toliau joje užsiimtų žemdirbyste. Tačiau tai reikštų, kad lietuvis ilgainiui būtų nustumtas nuo jos, nes jo perkamoji galia menkesnė. Norėčiau, kad mūsų žmonės, gal užsidirbę pinigų sunkiu darbu Norvegijoje ar Airijoje, nusipirktų žemės ir ūkininkautų.
VEIDAS: Bet Lietuvoje vis dar daug apleistos žemės. Prieš metus sakėte, kad tokios yra 400 tūkst. ha, ir žadėjote didinti žemės mokesčius nevalyviems savininkams. Kodėl įstatymas nepakeistas?
K.S.: Apleistos žemės sumažėjo iki 272 tūkst. ha. Taikome administracines poveikio priemones, bet baudos siekia vos 50–300 Lt. Esame parengę projektą diferencijuoti žemės mokestį: dirbantiesiems žemę – 1,5 proc. žemės vertės, kitiems – 4–5 proc. Tebesiginčiju su Vyriausybe ir Teisingumo ministerija, kurių atstovai sako, kad reikia panaudoti kitas priemones.
Stebina, kad vos pervažiuoji Lenkijos sieną – sodybos, ūkiai sutvarkyti, kalniukai kukurūzais apsėti, ūkiai išsilaiko, nors dzūkas Lazdijuose ir dzūkas Seinuose ūkininkauja tomis pačiomis sąlygomis. Mūsų ūkininkams reikia nustoti sieti viltis vien su ES išmokomis, kurios turi būti mokamos tik už produkto kūrimą.
VEIDAS: O kaip žemdirbiai išgyvens iki naujo ES finansavimo laikotarpio – juk kai kurių programų pinigai beveik baigėsi?
K.S.: Pagal ES pinigų panaudojimą tarp visų ministerijų esame lyderiai. Beje, tiesiogines išmokas pradėsime mokėti nuo spalio 16 d. Finansavimo etapo pradžioje aruodai buvo pilni, o dabar liko tiek, kad išgyventume. Prioritetinės finansavimo kryptys liks gyvulininkystė, pieno ūkiai, be to, siekiame plėsti paramos gavėjų ratą: 2008 m. jų buvo 1,6 tūkst., šiandien – 15 tūkst. Tačiau svarbu ne tik remti ūkininkavimą, bet ir gerinti gyvenimo sąlygas kaime. Gera žinia – 60–70 mln. Lt iš “Leader” programos bus skirta kompensuoti daliai asbestinių stogų keitimo išlaidų, apie 15 tūkst. stogų. Gerai, kad šia parama galės pasinaudoti ne tik ūkininkai, bet ir visi kaimo gyventojai – mokytojai, medikai.
VEIDAS: Ar galime tikėtis ne mažesnių išmokų nei šiuo ES finansavimo laikotarpiu, kai ES susikoncentravusi gelbėti Graikiją, kitas Pietų Europos šalis?
K.S.: Žemės ūkio krepšelis ES biudžete sudarė 49 proc., tikėkimės, toks ir išliks, o metinis biudžetas – apie 120 mlrd. eurų. Mūsų tikslas – kad parama būtų kuo prieinamesnė, ypač ūkiams iki 150 ha, nes tai padėtų kurti vidurinį sluoksnį. O graikų ūkininkai dabar gauna 600 eurų tiesiogines išmokas, lietuvių – 145 eurų. Nebalsavome už tokią tiesioginių išmokų schemą kitu finansiniu laikotarpiu, nes ji diskriminuojanti.
VEIDAS: ES spaudžia daugiau dėmesio skirti atsinaujinančių išteklių energetikai. Jei staiga visos savivaldybės pereitų prie biokuro, ar žemdirbiai pajėgtų juo aprūpinti?
K.S.: Vyriausybėje balsavau prieš Energetikos įstatymo projekto nuostatą dėl biodujų jėgainių galingumo. Statyti 0,25 megavato galingumo įrenginio neapsimoka – reikia bent 0,55 megavato. Kartojame “bio-”, bet taip tik skatiname dujų naudojimą. Seime sieksiu, kad ši nuostata būtų pakeista. O biokurui galima naudoti šiaudus, mešlą, kukurūzus ir šiluma aprūpinti savo miestelį. Latviai jau turi tokių pavyzdžių. Lietuviai gamina medienos granules, tik kad daugiau jų parduoda ne Lietuvoje, o Lenkijoje.
VEIDAS: Dar viena sritis, kurioje Jūsų nuomonė nesutampa su kai kurių kitų ministrų, – kad kasos aparatai turi būti visuose turguose. Kas buvo teisus – Jūs, sakydamas, kad maisto prekių turguose kasos aparatai mažins šešėlinį verslą, ar turgaus prekeiviai, tikindami, kad kasos aparatai tik trukdys dirbti?
K.S.: Jau pirmą kasos aparatų įvedimo mėnesį iš Lietuvos įmonių žemės ūkio produkcijos supirkimas padidėjo 17 proc. Iš pradžių protestavę, dabar turguose prekeiviai apsiprato su kasos aparatais, bet dalis jų ieško būdų, kaip neviršyti 100 tūkst. Lt apyvartos, kad nereikėtų registruotis PVM mokėtojais. Blogai, kad kasos aparatai tuo pačiu metu neįvesti ir ne maisto produktų turgavietėse.
VEIDAS: Įregistravote dar vieną priešiškai sutiktą Viešųjų pirkimų įstatymo pataisą.
K.S.: Viešiesiems pirkimams kasmet skiriama apie 10 mlrd. Lt. Tačiau jei pažiūrėtume įmonių laimėtojų atlyginimų vidurkį, nemažoje dalyje dažniausiai mokamas minimumas, neretai jos būna įsteigtos tik konkursui laimėti. Siūlau, kad konkursą laimėjusios įmonės ir jų subrangovai mokėtų ne mažesnį už vidutinį šalyje atlyginimą. Tada ir mokesčių į biudžetą būtų daugiau sumokėta, ir socialinių pašalpų mažiau reikėtų. Viešųjų pirkimų tarnyba sako, kad taip sumažėtų dalyvaujančiųjų konkursuose. Bet užtai pagerėtų jų kokybė. Ar nenuplagijavau idėjos nuo Artūro Zuoko? Ne, apie tai kalbu jau seniai.
VEIDAS: Liko paskutiniai kadencijos metai: kokiais pokyčiais žemės ūkyje didžiuojatės, o ko nebepavyks įgyvendinti?
K.S.: Neperkėliau ministerijos į Kauną – šiuo klausimu jaučiau patį didžiausią spaudimą. Bet perkėliau “Leader” centrą ir Žemės tvarkymo tarnybos kontrolės skyrių. Didžiausias laimėjimas – kad ūkininkus įvedėme į mokesčių sistemą. Anksčiau jie nemokėjo nei pelno, nei pajamų, nei “Sodros”, nei sveikatos draudimo mokesčių. Važinėjau po kaimus ir klausdavau, ar žino, kiek kainuoja mokinio krepšelis mokykloje. Apie 5,5 tūkst. Lt. O kas turi sumokėti už ūkininkų vaikus? Noriu padėkoti ūkininkams, kad suprato.
Dar vienas didelis laimėjimas, kad krizės metais, kai kiti sektoriai krito apie 15 proc., žemės ūkis augo beveik 2 proc. Čia davė efektą ir ES pinigų skyrimo procedūrų supaprastinimas, nes iki tol apie 10 proc. projekto vertės tekdavo projektui parengti. Be to, ūkininkai suprato, kad juos gali išgelbėti vienybė, ir ėmė burtis į kooperatyvus. Štai įsteigę kooperatyvą “Pienas LT”, vienijantį apie 400 ūkininkų, jie turi stabilias pieno supirkimo kainas, rudenį pradeda statyti naują gamyklą.
VEIDAS: O ką sako Jūsų, kaip ūkininko, patirtis – kokio šiemet galima tikėtis derliaus?
K.S.: Grūdų, pieno, daržovių turėtų būti didesnis nei pernai, bet bulvės šiemet pūva, nes drėgna. Koks derlius Starkevičių ūkyje? Mano žmonos reikia klausti, bet turėtų būti didesnis nei šalies vidurkis.

Susitikimas vyko Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos Aplinkos apsaugos ir kaimo reikalų dalykinio komiteto iniciatyva.

“Spręsdami kvapų ir aplinkos taršos problemą, turime dvi galimybes: arba riboti gyvulininkystės kompleksų dydį, arba koncentruotis į taršos mažinimą. Taršos mažinimui galėtų pasitarnauti probiotikų, biologinės kilmės bakterijų, panaudojimas ūkinėje veikloje. Jos naikina tiek nemalonių kvapų susidarymo priežastis, tiek pačius kvapus”, – aiškino komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas.

Parlamentaras taip pat priminė, jog kitų šalių patirtis jau yra parodžiusi probiotikų veiksmingumą.

Susitikimo metu buvo pristatyti išvažiuojamojo TS-LKD Aplinkos apsaugos ir kaimo reikalų dalykinio komiteto posėdžio rezultatai dėl kvapų šalinimo problemų sprendimo UAB “Kailenos kailiai”. Šioje bendrovėje probiotikų pagalba buvo išspręsta kvapų problema ir panaikintos jų sklidimo priežastys.

Inžinerinės ekologijos asociacijos prezidentas dr. R. Budrys pateikė informaciją iš tarptautinės konferencijos, vykusios Varšuvoje, kaip naudojant probiotikus galima spręsti aplinkos apsaugos ir jos gerinimo problemas, t. y. nemalonių kvapų naikinimo klausimus ir auginamos produkcijos sveikatingumo didinimo galimybes.

Pasitarimo dalyviai pasiūlė Žemės ūkio ministerijos atstovams apsvarstyti bandomųjų tyrimų bei jų organizavimo ir vykdymo kaštus, siekiant naudoti probiotikus gyvulininkystės kompleksuose. Taip pat buvo pasiūlyta išnagrinėti probiotikų naudojimą platesniame kontekste – naikinant kvapų sklidimo priežastis ir kvapus vandenvalos įmonėse, atliekų kaupimo vietose bei kituose komunalinio ūkio projektuose.

Bendru sutarimu nutarta kitą savaitę organizuoti pasitarimą, kuriame būtų kviečiami dalyvauti ir Aplinkos ministerijos atstovai.

"Veido" archyvas

Milijoninių nuostolių pastarosiomis savaitėmis patyrusių Lietuvos žemdirbių Europa nepaliks be pagalbos. Dėl kiaulių maro apie 1,6 tūkst. t onų mėsos praradę kiaulių augintojai, preliminariais skaičiavimais, neteko apie 6,5 mln. Lt. Dalį nuostolių kompensuos “Lietuvos draudimas”, nes kiaulių augintojai buvo apsidraudę, dalies tikimasi iš ES. Kad nukentėjusieji greičiau gautų pinigus, pirmiausia lėšos bus išmokėtos iš Lietuvos biudžeto, o paskui ES jas kompensuos.

Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius sako, visa laimė, kad jis nepaklausęs valdininkų, kai šie jam tapus ministru pateikė patvirtinti pavojingų ligų sąrašą, kuriame nebuvo kiaulių maro. “Jie tikino, kad šios ligos nebėra, ji likviduota”, – prisimena ministras. Jei ligos nebūtų sąraše, dabar kompensuoti nuo jos patirtų nuostolių nebūtų galima.

Daugiau nei 200 mln. eurų Europos Sąjunga yra numačiusi kompensuoti Europos daržovių augintojams dėl šių pastarosiomis savaitėmis patirtų nuostolių. Juos daugiausia lėmė įtarimai, kad per daržoves perduodama Escherichia coli infekcija. Dėl to europiečiai ėmė pirkti kelis kartus mažiau daržovių, o Rusija apskritai uždraudė ES daržovių importą. Lietuvos daržovių augintojai dėl to patyrė daugiau nei du milijonus nuostolių ir taip pat sulauks ES pagalbos.

“Blogai, kad mūsų daržovių augintojai nėra susibūrę į kokį kooperatyvą ar sąjungą. Taip būtų lengviau gauti išmokas, nes nereikėtų aiškintis su kiekvienu atskirai”, – apgailestauja K. Starkevičius.

Be to, ministras kelia ir dar vieną problemą: “JAV veikia agroterorizmo įstatymas. Kai Ispanijos daržovių augintojai patyrė tiek nuostolių dėl nepagrįstų įtarimų, apie tokį įstatymą reikėtų pagalvoti ir ES, ir Lietuvai. Ir mūsų Maisto ir veterinarijos tarnyba kartais skuba skelbti apie užkrėstas daržoves, o po papildomo tyrimo paaiškėja, kad užkrato nėra.”

"Veido" archyvas

Per metus – šiemetinį balandį palyginti su praėjusiu – žemės ūkio produktų supirkimo kainos padidėjo 36,8 proc.

Statistikos departamento duomenimis, tai lėmė 73,7 proc. padidėjusios augalininkystės produktų bei 19,3 proc. – gyvulių ir gyvulininkystės produktų kainos.

Iš augalininkystės produktų daugiausia pabrango vaisiai – 2,6 karto, rugiai – 2,3 k., kvietrugiai – 2,2 k., kviečiai ir bulvės – po 2 k., javų mišiniai – 81,5 proc., miežiai – 60,9, rapsų sėklos – 54,7, daržovės – 39,7 proc.

Iš gyvulių ir gyvulininkystės produktų padidėjo avių ir ožkų (33,2 proc.), natūralaus pieno (29,5 proc.), galvijų (19,2 proc.), kiaulių (15,6 proc.), paukščių (14,9 proc.) supirkimo kainos. Kiaušiniai atpigo 16,2 proc.

2011 m. balandžio mėn., palyginti su 2011 m. kovo mėn., žemės ūkio produktų kainos padidėjo 0,1 proc. Įtakos tam turėjo 1,6 proc. išaugusios gyvulių ir gyvulininkystės produktų ir 1,6 proc. sumažėjusios augalininkystės produktų supirkimo kainos. Iš gyvulių ir gyvulininkystės produktų pabrango kiaušiniai – 7,5 proc., kiaulės – 5,1, avys ir ožkos – 2,6, paukščiai – 1,1, galvijai – 0,7 proc.

Natūralaus pieno supirkimo kainos sumažėjo 0,1 proc. Iš augalininkystės produktų padidėjo vaisių (59 proc.), javų mišinių (7,8 proc.), miežių (4,3 proc.) supirkimo kainos. Atpigo rugiai – 8,3 proc., bulvės – 3,5, daržovės – 3,0, kvietrugiai – 1,4, rapsų sėklos – 0,7, kviečiai – 0,4 proc.

2011 m. sausio-balandžio mėn., palyginti su tuo pačiu 2010 m. laikotarpiu, padidėjo avių ir ožkų (68 proc.), ankštinių augalų grūdų (62 proc.), natūralaus pieno (6 proc.), kiaulių (4 proc.) supirkimas. Mažiau supirkta vaisių (69 proc.), javų (45 proc.), bulvių (44 proc.), daržovių (29 proc.), kiaušinių (10 proc.), paukščių (2 proc.), galvijų (0,4 proc.).

BFL

Vienokią žemės ūkio viziją turi Žemės ūkio ministerija ir Žemės ūkio rūmai, bet įdomu, kokias šios šakos perspektyvas regi praktikai, tai yra žmonės, patys aktyviai užsiimantys žemės ūkiu. To pasiteirauti nusprendėme vieno stambiausių ir turtingiausių šalies žemdirbių, Agrokoncerno grupės akcininko Ramūno Karbauskio.

VEIDAS: Kaip vertinate visą pastarųjų 20-ies metų Lietuvos žemės ūkio raidą?

R.K.: Jei ne Lietuvos politikų klaidos 1990-aisiais, kurios lėmė patį ydingiausią perėjimą iš kolūkinės sistemos į dabartinę ir kurios mūsų šaliai padarė dešimčių milijardų litų žalą, šiandien Lietuvos žemės ūkis būtų stipriausias Rytų Europoje ir turėtų bene didžiausią potencialą visoje Europoje. Bet taip nėra. Dėl politikų sprendimų buvo žengtas neįsivaizduojamas žingsnis atgal, ir pasekmes srebiame iki šiol: dėl to 500 tūkst. ha žemės pas mus dabar dirvonuoja (o Lenkijoje nėra nė vieno dirvonuojančio hektaro), dėl to gyvulininkystė Lietuvoje susitraukė kelis kartus, dėl to pas mus vis dar daug smulkiųjų ūkininkų, ūkininkaujančių labai neefektyviai, dėl to bendras vaizdas kaime labai slogus.

VEIDAS: Dėl didėjančios maisto produktų paklausos vyksta didžiulės permainos viso pasaulio maisto rinkoje ir žemės ūkio srityje. Kaip Lietuva šiuos pokyčius galėtų išnaudoti maksimaliai naudingai?

R.K.: Iš tiesų maisto produktų pasaulyje ima trūkti. Todėl mums svarbiausia neignoruoti žemės ūkio ir neaiškinti, kad orientuosimės į žinių visuomenę bei naujausių technologijų kūrimą. Taip, mes galime judėti į žinių visuomenę, bet kartu turime suprasti ir patys sau pripažinti, kad Lietuvos ekonomikos pagrindas bus žemės ūkis. Toliau aiškinti, kad žemės ūkis Lietuvai yra kaip akmuo po kaklu, būtų didžiausia nesąmonė.

VEIDAS: O kas šiuo metu Lietuvos žemdirbiams yra didžiausias akmuo po kaklu?

R.K.: Europos Sąjungos vykdoma Baltijos šalių žemdirbių diskriminacija. Jei mūsų žemdirbiai gautų tokias pat subsidijas, kokias gauna Vakarų Europos žemdirbiai, jie klestėtų ir neabejotinai laimėtų konkurencinę kovą. Bet dabar jie finansinės paramos gauna 6–8 kartus mažiau. Taigi Vakarų ūkininkas gali nusipirkti du mersedesus – sau ir žmonai, gali leisti vaikus į mokslus, gali išvažiuoti į užsienį pailsėti, o mūsų žemdirbiai to negali. Pajamų jie gauna tik tiek, kad jų pakanka vien pragyventi. O dirba mūsų žmonės tikrai daugiau ir pinigus naudoja tikrai racionaliau nei Vakarų europiečiai.

Todėl mūsų didžiausias troškimas ir tikslas, kad nagrinėjant 2014–2020 m. ES finansinę perspektyvą būtų nuspręsta suvienodinti ES subsidijas visos ES žemdirbiams. Jei toks kelias neįmonamas, tai bent jau pasiekti, kad subsidijos lietuviams būtų mažesnės už subsidijas prancūzams ne septynis, o bent jau du kartus.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kiek Lietuvos žemės ūkis bus pažengęs į priekį, o gal atgal, 2020-aisiais?

R.K.: Šiuo metu Lietuvoje efektyviai dirbama tik 35–40 proc. žemės, o 60 proc. – ne. Po aštuonerių metų, tai yra 2020-aisiais, efektyviai ir intensyviai, manau, bus dirbama jau 70 proc. Lietuvos žemės. Derliai bus gerokai didesni nei dabar. Daugiau žemės produktų eksportuosime: ypač grūdų, rapsų, daržovių, pieno produktų, jautienos ir paukštienos.

VEIDAS: Šiuo metu dirvonuoja per 500 tūkst. ha žemės. Kaip manote, kiek jos dirvonuos 2020 m.?

R.K.: Tikėtina, kad dirvonuojančios žemės apskritai neliks. Ypač jei Lietuva pasuks bioenergetikos kryptimi. Energetiniams augalams auginti bus reikalingi dideli žemės plotai.

VEIDAS: Šiuo metu nedirbama žemė Lietuvoje apsodinama mišku. Ar tai teisingas kelias?

R.K.: Tai teisingas kelias šalyse, kuriose tų miškų mažai. Pas mus jų tikrai daug, juk mes žaliausia Europos valstybė. Tad labai įsibėgėti su miškų sodinimais nereikėtų, mat iš principo dirbama žemė duoda daugiau ir greitesnės naudos nei miškas, kuris užauga tik per 50 metų. O maisto produktų paklausai pasaulyje nuolat didėjant, mums reikės vis daugiau dirbamos žemės.

VEIDAS: Jūsų nuomone, kiek žmonių dirbs Lietuvos žemės ūkyje 2020 m.?

R.K.: Panašiai tiek, kiek ir dabar. O jei Lietuva pasuks bioenergetikos linkme, dirbančiųjų žemės ūkyje padaugės keliolika tūkstančių.

VEIDAS: Kaip manote, kiek žemės ūkio paskirties žemė kainuos po aštuonerių metų?

R.K.: 2000 m. ji kainavo vidutiniškai 3 tūkst. Lt už ha, dabar – 6 tūkst. Lt, o 2020 m. kainuos apie 10–12 tūkst. Lt už ha. Tai yra kasmet vidutiniškai brangs po 10 proc. Bet jei įvertinsime infliaciją, iš tiesų kainos didėjimas bus mažesnis. Nemanau, kad žemės ūkio paskirties žemę masiškai puls pirkti užsieniečiai ar spekuliantai ir dėl to smarkiai padidės jos kainos. Kiek pastebėjau, visi didžiuliai finansinio investavimo į žemės ūkį projektai Lietuvoje baigėsi fiasko, jei tie investuotojai patys nedirbo žemės.

VEIDAS: Kaip manote, ar 2020 m. Lietuvos žemės ūkyje bus daug užsienio ūkininkų ir užsienio įmonių?

R.K.: Jų bus daugiau nei dabar, ypač jei ES žemdirbių rėmimo politika ir toliau išliks diskriminacinė Lietuvos žemdirbių atžvilgiu. Nes Vakarų ūkininkai turės daugiau finansinių išteklių įsigyti žemės Lietuvoje. Kita vertus, Lietuvoje ir 2020 m. vyraus Lietuvos ūkininkai bei bendrovės, užsieniečiams čia nepavyks įsitvirtinti, kaip pavyko Latvijoje ar Estijoje, nes mūsiškiai yra stiprūs, ir nei danai, nei olandai jų neišstums.

VEIDAS: Jūsų nuomone, kokios gyvulininkystės perspektyvos Lietuvoje?

R.K.: Kiaulininkystės srityje revoliucinių permainų nebus, kiaulių auginimas stabilizuosis ir jų bus auginama panašiai kaip ir dabar – apie milijoną. O pienininkystės plėtra bus kur kas didesnė, nes tai pati svarbiausia ir perspektyviausia Lietuvos gyvulininkystės sritis. Ypač jei ES pakeis ar panaikins pieno kvotų sistemą. Beje, 2020 m. taip pat daugiau nei dabar lietuviai augins ir paukščių, nes jų paklausa pasaulyje irgi didės.

VEIDAS: Kas bus didžiausias žemdirbių galvos skausmas 2020 m.?

R.K.: Prognozuočiau, kad tada bus labai mažai norinčiųjų dirbti žemės ūkyje. Tai jau dabar didelė problema, o 2020 m. ji bus milžiniška. Dabar daug jaunų kaimo gyventojų išvažiavę į miestus, emigravę į užsienį, tad senyvi ūkininkai neturi kam perduoti savo ūkių. Kartu mažėja ir jaunuolių, besirenkančių žemdirbių profesijas, tad 2020 m. pradės trūkti ir agronomų, ir zootechnikų, ir veislininkystės specialistų. Jau dabar mes 12-os rajonų abiturientams pasiūlėme studijuoti žemės ūkio specialybes, pažadėjome po 500 Lt stipendiją studijų metu, patikinome, kad jie pas mus Agrokoncerne galės atlikti praktiką ir baigę studijas įsidarbinti, bet norinčių atsirado tik šeši. Jaunuoliai kratosi žemės ūkio specialybių, jiems neįdomūs aiškinimai, kad 2020 m. žemės ūkis bus labai perpektyvus ir iš jo bus galima neblogai gyventi.

BFL

1. Darbuotojai. Lietuvos žemės ūkyje ir susijusiose veiklose dirbs apie 7 proc. visų dirbančiųjų. Dabar dirba 8,4 proc.

2. Plėšiniai. Šalyje praktiškai nebeliks dirvonuojančios žemės, nors dabar dirvonuoja 500 tūkst. ha.

3. Žemė. Lietuvoje efektyviai ir intensyviai bus dirbama 70 proc. dirbamos žemės. Dabar efektyviai dirbama iki 40 proc. žemės.

4. Kainos. Žemės ūkio paskirties žemė kainuos vidutiniškai 9–12 tūkst. Lt už ha. Dabar kainuoja apie 6 tūkst. Lt už ha.

5. Struktūra. Trečdalį visos žemės dirbs stambūs ūkiai, o du trečdalius – šeimų ūkiai.

6. Invazija. Užsieniečiams priklausys apie 5 proc. dirbamos žemės Lietuvoje.

7. Parama. 2014–2020 m. Lietuvos žemdirbiai įvairiu pavidalu gaus 18–19 mlrd. Lt ES finansinės paramos.

8. Derlius. 2020 m. Lietuvoje kur kas daugiau nei dabar bus auginama energetinių augalų, javų, rapsų, daržovių, galvijų ir paukščių.

9. Plėtra. Palyginti su šiuo laikotarpiu, gerokai padidės žemės ūkio produkcijos eksportas: eksportuojama bus daugiau nei pusė Lietuvoje pagaminamų pieno produktų, galvijienos, išauginamų javų, taip pat daugiau bus eksportuojama daržovių.

10. Eksportas. Per metus bus eksportuota žemės ūkio ir maisto produktų, kurių vertė sieks maždaug 12 mlrd. Lt (2010 m. – 9,8 mlrd. Lt), o importuojama už 8 mlrd. Lt (2010 – už 7,9 mlrd. Lt).
11. Trūkumai. Šalyje dramatiškai trūks žemės ūkio specialistų – agronomų, zootechnikų, veislininkystės specialistų, melžėjų ir kt.

"Veido" archyvas

Pastaraisiais metais geras tendencijas mūsų šalies žemės ūkio srityje lėmė du veiksniai – didėjanti žemės ūkio produktų paklausa pasaulyje ir, žinoma, finansinė ES parama mūsų žemės ūkiui

Per pastaruosius 20 metų Lietuvos žemės ūkis patyrė daug virsmų: iš pradžių daugiau neigiamų, pastarąjį dešimtmetį – daugiau teigiamų. Tai puikiai matyti ir iš pačių žemdirbių nuotaikų bei elgesio: iki 2000-ųjų jie nuolat rengdavo protesto akcijas ir kelių blokadas, o po 2004-ųjų, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, mūsų žemdirbių ūmumas ir pasipiktininmas dingo. Maža to, per pastarąją ekonominę krizę jie atsidūrė tarp tų sektorių, kurie per sunkmetį nukentėjo mažiausiai.

“Geras tendencijas mūsų šalies žemės ūkio srityje lėmė du veiksniai – didėjanti žemės ūkio produktų paklausa pasaulyje ir, žinoma, finansinė ES parama mūsų žemės ūkiui”, – tvirtina Žemės ūkio ministerijos kanclerė Dalia Miniataitė. Jos duomenimis, iki 2013 m. Lietuvos žemdirbius bus pasiekusi net 16 mlrd. Lt ES finansinė parama, o 2014–2020 m. mūsų žemdirbiams numatoma dar daugiau – iki 19 mlrd. Lt paramos. Tai milžiniški pinigai, kurie pakeitė ir toliau keis mūsų žemdirbių gyvenimo kokybę.

Tiesa, 2014–2020 m. ES pinigai žemės ūkiui bus skirstomi šiek tiek kitaip nei iki šiol, tai yra mažiau paramos galės tikėtis stambūs ūkiai, o daugiau – šeimų ūkiai. Kartu daugiau paramos gaus tie žemdirbiai ir bendrovės, kuriems seksis žemės ūkį derinti su ekologija, aplinkosauga.

“Taip, ES parama puiku, tik blogai, kad ji diskriminacinė. Vokietijos, Prancūzijos ar Olandijos ūkininkai subsidijų gauna 6–8 kartus daugiau nei Lietuvos ūkininkai, taigi mūsiškiai, kad ir kiek stengtųsi, neturi šansų pasivyti kolegų Vakaruose. Todėl dabar, kai jau pradedama svarstyti, koks bus 2014–2020 m. ES biudžetas, mums, lietuviams, taip pat ir latviams su estais, svarbiausia, kad parama ES ūkininkams būtų suvienodinta ar bent jau smarkiai sumažinti skirtumai”, – teigia Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas.

Jei taip atsitiktų, Lietuvos žemdirbiai atsidurtų pirmaujančiose pozicijose visoje Europos Sąjungoje.

Ar liksime žemdirbių tauta?

Pakalbinome daugiau nei dešimt skirtingų pašnekovų. Visi jie įsitikinę, kad 2020 m. Lietuvos žemės ūkis savo lygiu bus netoli nuo Danijos ar Olandijos. Aišku viena, kad jis išgyvens pakilimą, jo padėtis bus daug geresnė nei šiuo metu. Ir tai pasakytina ne apie vieną kurią nors sritį, o apie daugumą. Štai žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius žada stengtis ir neabejoja, kad po 8,5 metų Lietuvoje praktiškai nebeliks dirvonuojančių žemių, o juk šiandien dirvonuoja daugiau nei 500 tūkst. ha. D.Miniataitė mano, kad vidutinis ūkis Lietuvoje jau bus stambesnis nei dabar, didžiąją dalį žemdirbių naudojamos technikos sudarys moderni vakarietiška. Ūkininkas Mykolas Kaminskas prognozuoja, kad skirtingų kultūrų derliai turėtų padidėti 10–25 proc. “Didės ir mūsų žemės ūkio produktų eksportas, ypač pieno gaminių, grūdų ir daržovių”, – įsitikinės verslininkas žemdirbys Ramūnas Karbauskis.

Visi pašnekovai sutaria, kad didėjanti žemės ūkio produktų paklausa pasaulyje – puiki naujiena Lietuvai, tik reikėtų tai išnaudoti. “Svarbiausia, kad frazė “Lietuviai – žemdirbių tauta” Lietuvoje neskambėtų kaip patyčia”, – teigia ūkininkas Juozas Jankauskas. Jo manymu, intensyvesnis žemės ūkis milijardais papildytų biudžetą ir sukurtų tūkstančius darbo vietų.

“Prisiminkime, koks stiprus kadaise Lietuvoje buvo pieno, grūdų, daržininkystės ūkis. Visa tai atkurti ir pasiekti geriausius laikus nėra taip sudėtinga. Dabar tai pamažu ir vyksta”, – antrina Šiaulių rajono ūkininkas Linas Šateika.
A.Stančikas mano, kad po aštuonerių metų bendra ūkininkų gyvenimo kokybė bus kur kas geresnė nei dabar: jie galės savo vaikus leisti į aukštuosius mokslus, galės renovuoti savo namus ar pasistatyti naujus, galų gale galės pailsėti netgi vasarą, tai yra nuvažiuoti į Palangą ar nuskristi į Turkiją. Dabar tai sau gali leisti tik vienetai.

Beje, prašviesės ne tik žemdirbių gyvenimas, bet ir šalies kaimai: juk bus daugiau dirbamų laukų, daugiau kaimo turizmo sodybų, daugiau infrastruktūros, daugiau turtingesnių kaimiečių, tiesiog daugiau gyvybės.

Kas žemdirbius gąsdina

O kokios negandos mūsų žemdirbių laukia 2020-aisiais? Pirmiausia, regis, susijusios su klimatu. Nes, pasak klimatologų, Lietuvoje kasmet daugės klimato anomalijų, o tai darys stiprią ir neigiamą įtaką derliui.

Antra problema – Lietuvos žemės ūkyje gali stigti darbo rankų. Jau dabar žemdirbius gąsdina jaunimo požiūris į žemės ūkį. Matydami, kaip sunkiai dirba jų tėvai ūkininkai, vaikai nenori rinktis žemdirbių profesijų, taigi vis mažiau jų stoja tiek į Žemės ūkio universitetą, tiek į profesines mokyklas. Pasekmės bus graudžios – 2020 m. neabejotinai stigs daugumos žemės ūkio specialistų. “Tarkime, mes verčiamės daržininkyste, ir man jau dabar aišku, kad darbuotojų trūks ne tik 2020 m., bet jau ir visai netrukus. Gal skambės paradoksaliai, bet ir mums, stambiųjų žemės ūkių savininkams, darbuotojų teks vežtis iš užsienio šalių, gal net Azijos”, – svarsto ūkininkas L.Šateika.

zemes-uiis27

Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius ir žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius laukuose prie Ginkūnų (Šiaulių rajonas) susitiko su Ginkūnų agrofirmos vadovu Arūnu Grubliauskiu ir ūkininku Antanu Jokubaičiu, kuris valdo daugiau nei 100 hektarų žemės.

Šiaulių rajono ūkininkai kaip tik užarinėjo per žiemą iššalusius žiemkenčius. Kaip premjerą informavo A. Grubliauskis, “daugelis mūsų krašto ūkininkų turės sėti žiemkenčius iš naujo”. “Žemdirbiai išradingi. Mes nenuleidžiame rankų, o jeigu dar ir Vyriausybė padės – tikrai išgyvensim”, – sakė Ginkūnų agrofirmos vadovas.

Premjeras A. Kubilius pažymėjo, kad jie su ministru norėjo įvertinti padėtį vietoje. Pasak Vyriausybės vadovo, statistika tokia, kad Šiaurės Lietuvoje ir ypač Šiaulių rajone vietomis net iki 70 proc. yra nukentėję žiemkenčiai. Premjeras tvirtino, kad Vyriausybė garantuoja 50 proc. pasėlių draudimo kompensacijas ir kad nedelsiant bus priimtas Vyriausybės nutarimas, suteikiantis galimybę paankstinti žemdirbiams vadinamojo “žaliojo kuro” įsigijimą.

“Nauja sėja reiškia netikėtas išlaidas. Tad puikiai suprantame, kad reikia pagalbos nuo žiemos padarinių nukentėjusiems ūkininkams, ir tikiuosi, kad nuo gegužės 10 d. suteiksime galimybes įsigyti “žaliojo kuro”. Per sunkią krizę žemės ūkis parodė savo gajumą ir atsparumą. Esu įsitikinęs, kad rūpesčio žemės ūkiu niekada nebus per daug”, – sakė Premjeras. A. Kubilius.

Žemės ūkio ministras K. Starkevičius atkreipė dėmesį, kad kol kas per 104 tūkst. hektarų pasėlių yra apdrausti, kai bendrai Lietuvoje turime virš 500 tūkstančių hektarų pasėlių. Ministras ragino naudotis valstybės garantijomis ir parama bei drąsiai drausti savo pasėlius.

Bulvių kilogramas kainuoja jau keturis litus, kitos daržovės, javai irgi pabrangę po kelis kartus. O juk šiuo metu Lietuvoje dirvonuoja net 400 tūkst. ha žemės. Jei ji būtų pradėta dirbti, būtų sukurta 20 tūkst. darbo vietų. Tad gal Lietuvai vėl metas atsigręžti į žemę ir žemdirbystę? Juolab kad artimiausius dešimt metų maisto paklausa visame pasaulyje tik didės.

Vienas stambiausių Lietuvoje javų augintojų ūkininkas Sigitas Petraitis neramiai žvelgia į plačiai nusidriekusius savo laukus. Laukia, kol nutirps sniegas ir paaiškės, ar šiuos metus jis galės laikyti sėkmingais, ar priešingai – nuostolingais. Rudenį jis, kaip ir, ko gero, dauguma javų augintojų visame pasaulyje, užsėjo dar didesnius nei pernai žiemkenčių plotus – juk grūdai jau tampa aukso vertės. Tačiau žemdirbys niekada negali būti tikras, kad pasėjęs tiek ir tiek, nors ir gerai prižiūrėdamas pasėlius, prikuls tiek ir tiek – gamta visus planus gali sugriauti per kelias valandas.

Gali būti, kad nepalankiai Lietuvos žemdirbiams ji bus pasidarbavusi ir šiemet. Mieste gyvendamas net nebeprisimeni, kad sausį būta keistų orų permainų: staigus atšilimas nutirpdė visą sniegą, o iš karto po to spustelėjo didžiuliai šalčiai. Žiemkenčių laukams tokie pokyčiai galėjo būti lemtingi: likę be sniego patalų jie galėjo iššalti.

Nuostoliai – žemdirbiams, pelnas – spekuliantams

“Štai jums ir atsakymas, ar aš šiemet susikrausiu turtus. Gali būti, kad laukus teks apsėti iš naujo, o tada nuostoliai dvigubi: ir nauja sėkla, ir pavasarinės sėjos derlius būna daug prastesnis”, – paaiškina S.Petraitis.

Turtingiausiu Lietuvos žemdirbiu tituluojamas Ramūnas Karbauskis taip pat nesustodamas šneka apie žiemos orų išdaigas ir sako, kad žemės ūkyje niekada negali skaičiuoti savo pajamų, remdamasis praėjusių metų derliaus supirkimo kainomis. “Miestiečiai jau mato mūsų milijonus, kai girdi apie dvigubai pakilusias grūdų supirkimo kainas. Bet užpernai, kai dėl perprodukcijos jos buvo dvigubai mažesnės, nei tikėtasi, dėl mūsų nuotolių niekam širdies neskaudėjo”, – sako R.Karbauskis.

Šiemet taip pat dar niekas neaišku: net ir prastos žiemos nulemtas menkesnis derlius gali visai nereikšti praradimų. Jei orai panašiai pokštavo ir Lenkijos, Ukrainos, Rusijos žemdirbystės regionuose (šios didelės šalys daro didesnę įtaką Europos grūdų rinkai nei viena mažytė Lietuva), gali būti, kad grūdų, kaip ir pernai, stigs, o tada jų supirkimo kainos vėl bus rekordinės.

R.Karbauskis atkreipia dėmesį, kad pastarųjų metų ekonominė pasaulio suirutė netikėtai išaukštino žemdirbystę: susizgribta, jog maisto produktai yra kur kas aiškesnė investicijų lentynėlė negu pakrikusių kitų ekonomikos šakų įmonių akcijos. “Bet tai tereiškia, kad maisto kainas pradėjo reguliuoti biržų spekuliantai. Tik jie gali grūdų kainas per savaitę pakelti arba numušti 20 proc., pasaulio maisto paklausa taip staigiai nesikeičia”, – pabrėžia Agrokoncerno grupės valdytojas.

“DnB Nord” grupės vyriausioji ekonomistė Jekaterina Rojaka analizuoja, kad maisto produktų kainos pasaulinėse rinkose jau stabilizavosi. Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad milžiniškas kainas labiausiai lemia ne didėjanti maisto paklausa (šis variklis kainas didintų kur kas nuosaikiau), bet tik subjektyvus investuotojų požiūris. “Tačiau tikėtis, kad viskas nurims, būtų visiškai naivu. Maisto iš tiesų kasdien reikia vis daugiau – Azijos valstybių kilimas nėra išgalvotas dalykas. Taigi maistas bus paklausi prekė, todėl ji ir toliau domins rinkų spekuliantus”, – dėsto ekonomistė.

Atsigręžti į žemę

R.Karbauskis kritikuoja Lietuvos Vyriausybę – dabartinę ir visas prieš tai buvusias – dėl nesusivokimo, kad būtina puoselėti Lietuvos žemės ūkį, nes tai viena perspektyviausių ekonomikos šakų. “Mūsų valdžia pavažinėja po prabangius forumus ir grįžusi paskelbia: tikslas – tapti aukštųjų technologijų šalimi. Atsipeikėkite: pasaulis jau badauja, o mes juk sugebame pagaminti maisto. Bet ne – kaimas juk ne lygis”, – ironizuoja pašnekovas.

J.Rojaka taip pat kritikuoja Lietuvos vadovų neįžvalgumą ir žvalgymąsi į kosmosą, kai tiesiog panosėje visai neblogai laikosi tradicinė mūsų šalies ekonomikos sritis – žemdirbystė. Ekonomistė skaičiuoja, kad skambiausios praėjusių metų investicijos IT srityje nėra tos tikrosios didelės pridėtinės vertės kalvės, kokias jas mėgina pavaizduoti Vyriausybė. “Juk tai – tik aptarnavimo centrai. Kas ten kuriama? Nieko. Ar naudojama Lietuvos infrastruktūra, sukuriama papildomo darbo jai? Ne, čia pakanka laidų”, – dėsto ji.

Tuo tarpu investicijos į žemės ūkį sukurtų visiškai kitokią, visai Lietuvos ekonomikai palankesnę grandinę: čia naudojamos Lietuvoje išaugintos žaliavos, Lietuvos fabrikuose gaminami produktai, jie išvežiojami po prekybos centrus, o dalis – eksportuojama. “Žinoma, IT sektoriaus plėtra neprieštarauja žemės ūkio plėtrai, tačiau pastaroji Lietuvoje laikoma neprestižine, dėmesio neverta. Tai mažų mažiausiai neprotinga”, – įsitikinusi ekonomistė.

Kol inertiška Vyriausybė susivoks, kad modernia pramone galima laikyti ne vien kompiuterius ir biotechnologijas, į žemės ūkį bei jo produktus noriai investuoja ne tik pasaulio rinkos, bet ir vietiniai Lietuvos investuotojai.

Investicijų bendrovės “CEE Agro” vadovas Donatas Keras sako, kad Lietuvoje žemės ūkis yra stabilus, fundamentalus verslas, turintis didelę augimo potenciją. Ši bendrovė investicijoms pasirinko dvi nišines sritis: modernių miškų sodinimą ir ekologinę žemdirbystę. Pirmuoju atveju remia hibridinių, greitai augančių medžių, kurie naudojami bioenergetikos srityje, o antruoju – ekologinių vaistažolių, daržovių auginimą. Investuotojų valdos – 100 ha miškų, kurių plotą šiemet ketinama padidinti iki 300 ha, ir 400 ha ekologiškai puoselėjamų laukų. “Pasirinkome siauresnes, netradicines sritis, nes tai mūsų pirmieji žingsniai žemės ūkyje, o, tarkime, grūdų auginimo srityje konkurencija jau didžiulė”, – aiškina D.Keras.

Mažiems – daugiau vargo

Prieš kelerius metus Vilniuje susikūrusi Juškų šeima dabar gyvena kaime: iš pradžių mieste dirbę teisės ir ekonomikos mokslus baigę jauni žmonės nutarė keltis į kaimą Panevėžio rajone, kur nedidelį pienininkystės ūkį turėjo Jurgitos Juškienės mama. “Pasiskaičiavome, atrodė, kad dirbant kaime laukia geresnės ekonominės perspektyvos”, – prisimena ji.

Šiuo metu Juškų ūkyje – 60 melžiamų karvių ir dar 40galvijų prieaugio: veršeliai, jautukai parduodami mėsai, o telyčios auginamos į melžiamas karves. “Perėmę ūkį iš mamos, stengėmės jį patvarkyti, modernizuoti, prieš metus pasinaudojome ir ES parama”, – pasakoja ūkininkaujančios šeimos atstovė.

Vis dėlto ji dar nėra tikra, ar sprendimas grįžti dirbti į kaimą buvęs teisingas. “Kartais atrodo, kad jei ne ta ES parama – o ją imdami įsipareigojome ūkininkauti mažiausiai penkerius metus – viską išsiparduotume ir jau grįžtume į miestą”, – neslepia Jurgita.

Pasak jos, tokiems nedideliems kaip jų ūkiams sunku tikėtis didelio pelno: būdamas mažas, visiškai priklausai nuo pieno supirkėjų diktuojamos kainos, o palyginti nedidelės verslo apimtys neleidžia pigiau pirkti grūdų ar kitų žaliavų.

“Suprantu, kad tokius ūkininkus kaip mes gelbėtų kooperacija. Tačiau, patikėkite, lietuvių mentalitetas visiškai netinkamas kooperacijai. Pas mus toks gajus tarpusavio pavydas, kad kaimynai nesugeba susivienyti vienas kito labui”, – kaimo realijas atskleidžia J.Juškienė.

Vis dėlto kooperacija, ūkių stambinimas yra neišvengiamas, norint kaime verstis sėkmingai. “Pagrindinė mūsų ūkių problema – smulkumas. Mažam ūkiui dažnai per didelė ta technika, kurią padeda įsigyti ES, ji nepakankamai apkraunama, tada neatsiperka. O juk Lietuvos žemės ūkio produktyvumas ir taip vienas prasčiausių ES – turime sparčiai vytis”, – įsitikinusi J.Rojaka.

Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius perspėja, kad planuojamoje naujoje, nuo 2013 m. veiksiančioje ES finansinėje perspektyvoje didelė dalis paramos taip pat bus skirta kooperacijai skatinti. “Galvojama numatyti tiesiogines išmokas už galvijus, paukščius, kiaules, bet tik stambesniems, susijungusiems ūkiams”, – informuoja jis.

Ar ministerija kaip nors reaguoja į pasaulines maisto rinkos tendencijas ir turi planų didinti, skatinti Lietuvos žemės ūkio gamybą? Ministras sako, kad visų pirma sprendžiama dirvonuojančios dirbamos žemės problema (o tokios Lietuvoje net 400 tūkst. ha) – tokios savininkai netrukus bus priversti mokėti didesnį žemės mokestį, taigi atsiras motyvas verčiau išnuomoti ją žemdirbiams. Be to, atsižvelgiant į mėsos trūkumą ir jos kainų didėjimą, rengiama supaprastinta galvijų ir kiaulių fermų steigimo tvarka.

Pasak Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjo Alberto Gapšio, tai ypač reikalinga naujovė. “Dabar aplinkosaugos reikalavimai Lietuvoje net griežtesni, nei numato ES, įsteigti fermą trunka kelerius metus”, – teigia specialistas.

Lietuvoje šiuo metu dirvonuoja 400 tūkst. hektarų žemės – tai yra virtusios apleistomis pievomis arba krūmynais. Tai sudaro apie 10 proc. visos žemės ūkio paskirties žemės, kurios bendras plotas Lietuvoje yra 3,95 mln. ha.

Žemės ūkio viceministro Edvardo Raugalo komentaras:

“Esame suskaičiavę, kiek Lietuvos biudžetas kasmet praranda dėl dirvonuojančių plotų – jei ten būtų auginami javai, už juos kasmet būtų gaunama apie 1,3 mlrd. Lt ir sukurta apie 20 tūkst. naujų darbo vietų. Kaip to pasiekti? Žemės savininkams už dirvonuojančius plotus skiriamos baudos. Planuojama, kad žemės mokesčiai ateityje priklausys nuo žemės rinkos vertės, bet tiems, kurie ją dirbs, bus taikomos mokesčių lengvatos. Be to, ES paramą už pievas gaus tik tie, kurių pievose bus ganomi gyvuliai. Planuojame “įdarbinti” ir valstybinę žemę – iš jos formuoti sklypelius smulkiesiems ūkininkams.”