Daugeliui paskutiniu metu kyla egzistenciniai klausimai – kaip išgyventi ir kaip gyventi toliau. Šie klausimai kyla ir valstybės veikėjams numatantiems šalies vystymosi kryptis. Daug kalbama apie IT vystymosi kryptis ir to prioritetus – imama pavyzdžiu Indija, kur tikrai įvyko žymus IT(Informacinių-interneto Technologijų) proveržis.

Iš kitos pusės užleidžiamos tos sritys, kuriose Lietuva visada garsėjo ir kuriose jai reikėtų mokytis visai nedaug – žemės ūkis. Čia žmonės turi patirties – kol kas dar turi. Ir ši sritis užleidžiama dėl visai neaiškių daugumai priežasčių, net mokant ūkininkams už tai, kad jie negamins žemės ūkio produkcijos.

Kur dar pasaulyje mokama už tai, kad žmogus nedirbtų? Tik žemės ūkyje, nes tai strateginė KIEKVIENOS šalies ūkio kryptis. Tai gyvybiškai svarbi kryptis kiekvienos šalies išgyvenimui!

Juk šalis sužlugdžiusi savo žemės ūkį tampa visiškai PRIKLAUSOMA nuo užsienio tiekėjų ir jokių savo sąlygų diktuoti jau nebegali, nes neturi alternatyvų.

Kam naudingas toks Lietuvos variantas? Ogi pažiūrėkime kas moka tuos Judo sidabrinius – ES centrinis bankas. Ir kuo mažiau šalių bus, kurios pačios valdys savo maisto aprūpinimo sistemą, tuo didesnius spaudimo svertus turės tos šalys, kuriose ta sistema bus išvystyta. Ir pasekus toliau šia mintimi gausis, kad mes jau nebegalėsime net atsisakyti jokių GMO produktų, nes tiesiog neturėsime iš ko rinktis. Čia apie Lietuvos Nepriklausomybę net kalbos būti negali, čia jau tiesiogine vergija kvepia.

O kokias kryptis mums siūlo rinktis? Aukštųjų technologijų į kurias patenka ir IT (informacinės-interneto technologijos).

Šis siūlymas yra kaip katė maiše, niekas iki galo nėra išsiaiškinęs kas yra ta, ar tas IT ir su kuo jis valgomas, bei kokios jo priklausomybės.

Pabandykime pasiaiškinti vieną kryptį – interneto technologijas ir pamatysime, kad pats internetas yra kaip didelis tinklas, kurio vartai randasi JAV Interneto istorija – http://lt.wikipedia.org/wiki/Interneto_istorija. Ir būtent JAV valdo tuos vartus, kurie bet kada gali būti uždaryti. Ir visos mūsų technologijos automatiškai nueis šuniui po uodega, jei jomis negalės pasinaudoti tie, kam jos skirtos. Kitaip sakant mūsų technologijos mūsų tik tol, kol mums leidžia jomis naudotis.

Beje yra dar vienas dalykas, kurį turbūt visi pastebėjome vykstant masiniams mitingams Egipte. Tai galimybė atjungti interneto ir mobilų ryšį. Kad visuomenės grupės būtų atjungtos viena nuo kitos ir negalėtų koordinuoti savo veiksmų. Ir tai būdinga visoms šalims…

Tas pats vyksta ir Lietuvoje, visuomenė įpratinama prie netiesioginio bendravimo ir tai labai akivaizdu, kai kažkas pamiršta telefoną namuose – žmogų apima vos ne panikos būsena, jis nežino kitų būdų, kaip susisiekti su reikalingu žmogumi. Arba kai laikinai dingsta interneto ryšys, pastebėkite kokie apima jausmai…

Ir kai valdantiesiems tas pasirodys reikalinga, visuomenė atjungus šiuos ryšius bus išbarstyta į atskirus individus, nes dauguma nežino kito kontaktavimo būdo, kaip tik internetas ar mobilus ryšys. Tiesioginis kontaktas daugelio jau pamirštas, kaip atgyvena.

Bet neabejokime, būtent tuo bus reikiamu metu pasinaudota, kad tauta negalėtų įgyvendinti savo Konstitucinių teisių, kurių 4 straipsnis (Lietuvoje) skelbia:

Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.

Pirmoje vietoje stovi žodis TIESIOGIAI. Ir būtent tas žodis yra kaip peilis valdantiesiems, nes jie žino, jog atėjus laikui Tauta gali pareikalauti šios teisės. Ir tada pasirinkimas bus arba/arba. Reiškia šios mobilaus ir internetinio ryšio priemonės yra tikras Trojos arklys visuomenei, kuris veiks tik iki tol, kol nekels grėsmės esamai santvarkai ir sistemai. Kai tik iškils grėsmė sistemai – tai bus atjungta momentaliai. Ir tai bus pateisinta kuo tik nori, pradedant maišto sąvoka ir baigiant perversmo galimybe. Tik niekada tai nebus įvardinta, kaip teisėta Tautos valia tiesiogiai vykdyti savo suverenią galią.

Dabar kokios gaunasi išvados? – Žlugdome tai kas tikra ir įdedame savo laiką, lėšas, energiją ir žmogiškus išteklius į tai, ko net negalime pilnai valdyti, nes pirminė sąlyga (vieta, veiklos laukas) nėra mūsų. Ji (vieta, laukas) valdoma JAV.

Griauname savo visuomenės saugumą, tai yra, griauna tie, kas už jį atsakingi, vietoje to, kad jį saugoti ir vystyti. Čia kalbu būtent apie maisto pramonę ir žemės ūkį, kuris yra pirminė maisto pramonės sąlyga.

Žemės ūkis griaunamas sąmoningai ir vykdant iš anksto numatytą planą. Niekas nevyksta stichiškai ir bet kaip. Ir šiais globalizacijos laikais finansiniai-gamybiniai koncernai koncentruoja energetikos ir pramonės resursus į savo rankas. Ir maisto pramonė čia užima strateginę vietą. Manipuliuojant maisto tiekimu pasaulio lygmenyje, galima sukelti maištus, revoliucijas, nuversti neįtinkančias vyriausybes ar režimus. Sukelti šiaip neramumus bet kurioje šalyje. Badas ne brolis.

Kalbant apie Lietuvą, neturėdami savo maisto pramonės turėsime įsileisti svetimus pardavėjus, kurie mums diktuos savo sąlygas, pradedant GMO produktais ir baigiant jų kainomis. Kol kas nediktuoja, tik varžosi kainomis, bet kas liečia visus „E“ priedus jau dabar nuodija mus atsakančiai.

Todėl šią sritį išmintingos vyriausybės saugo itin atidžiai, tai prioritetinės valstybių sritys. Tai kodėl Lietuvoje kitaip? Kodėl mūsų šalyje leidžiama dalinti išmokas nedirbantiems ūkininkams! už tai, kad jie nedirba savo žemės maitintojos?! – Už tai turėtų būti baudžiama! Juk kas seks po to, kai niekas nebedirbs savo žemės, arba ją dirbs tik nežymi mažuma? Pabandykime pamodeliuoti šį variantą…

Ūkininkams mokamos išmokos neleidžia susitaupyti ir atsidėti pinigų ateičiai. Jos pravalgomos. Technika surūdys ir bus atiduota į metalo laužą. O išmokos bus nutrauktos mokėti, motyvuojant tuo, kad netikslinga. Ūkininkai tiesiog bus priversti parduoti savo žemes pusvelčiui, nes niekam jų nebereikės – niekas nebenorės, o ir nebeturės kuo dirbti savo žemės, buvusios maitintojos. Technika bus metalo lauže, darbo įgūdžiai pamiršti arba jaunimo apskritai neįsisavinti. Žemės mokesčiai neleis išlaikyti žemės jos neįdirbant, o dirbti jau nebus kam.

Žemė bus prekybos objektas ir neaišku ar jos kam nors reikės. Jei ir reikės, tai užsienio koncernai ją supirks vien tam, kad čia netyčia neatgimtų praeityje toks sėkmingas žemės ūkis. O galbūt bus sėjami GMO augalai. Čia jau galite interpretuoti, kaip norite, Esmė tame, kad savo maistu apsirūpinti jau nebegalėsime.

Pasaulyje gilėja apsirūpinimo maistu krizė. O jei pasakyti tiksliai – pasaulyje gilinama maisto produktų gamybos krizė. Gilinama griežtai pagal planą. Keliamos maisto produktų kainos, tuo pačiu mažinant apdirbamos žemės plotus. Kad tai vykdoma kryptingai – akivaizdu, juk pakaktų padidinti apdirbamos žemės plotus, kad išauginti didesnį grūdų derlių. Didesnis derlius atpigintų pašarų gamybą, atpigtų mėsa ir kiti susiję su grūdais maisto produktai.

Bet daroma viskas atvirkščiai – išmokomis mažinamas dirbančiųjų žemę skaičius, tuo sumažinant žemės ūkio produkcijos kiekį ir keliant jos kainas. Per tai vyksta santykinai pigių GMO produktų įterpimas į maisto rinką, kurie ateityje gerokai pabrangs, kai jau nebebus konkurencijos iš natūralių augalų augintojų pusės. T. y. kai natūrinis žemės ūkis bus sunaikintas. O kol kas keliama bado grėsmė tam, kad potencialūs maisto pirkėjai labai nesigilintų į pateikiamų produktų kokybę ir suprantama kainą.

Juk jei visur bus sunaikintas žemės ūkis, tai monopolistas galės savo produkciją pardavinėti kokiomis nori kainomis ir vis tiek dar eilė stovės, nes visiems neužteks. Jau dabar pasaulyje norint panaikinti bado grėsmę žemės ūkio produkcijos apimtis reikėtų padidinti 50 %. Bet nežiūrint į tai, jos tik mažinamos.

Rusija apskritai uždraudė grūdų eksportą, nes ten suprato, kuo gali grėsti maisto trūkumas šalyje. Ir teisingai nusprendė, kad nei €urų, nei $Dolerių valgyti neišeis, bet teks už juos pirkti. Ir pirkti ko gero teks brangiau, nei gautų pinigų dabar pardavę savas atsargas.

Gal laikas būtų jau ir mus atsigręžti į tai, kas turi tikrą vertę – į mūsų žemę maitintoją, už kurią ilgus amžius kovojo mūsų proseneliai, kad galėtų ją palikti mums. Jie suprato kas yra tikrosios vertybės, suprato, kas suartina žmones. Tai žemė kurios vardas Lietuva ir kuri leidžia mums vadintis jos piliečiais – pilies gynėjais. Tai žemė, kuri ilgus amžius mus maitino ir kol kas maitina iki šiol.

Apginkime SAVO Lietuvą dar kartą, šįkart nuo tų, kurie siūlo ją išparduoti užsieniečiams vien todėl, kad patys yra prisipirkę jos spekuliaciniais tikslais ir dabar agituoja už įstatymus, leisiančius jiems eilinį kartą užsidirbti Judo sidabrinius už savo Tėvynės pardavimą.

Viskas ką jie sako yra MELAS!

Jiems nerūpi kokį maistą valgo Lietuvos piliečiai.

Jiems nerūpi Lietuvos žmonės ir Tėvynė.

Jiems rūpi tik PELNAS!

Pasakykime NE Lietuvos išpardavimui, išsaugokime ją savo vaikams – žemė neturi būti prekybos objektas tarp valstybių, nes priklauso tik jose gyvenantiems žmonėms. Ir tikiu, kad lietuviai supras jog tai, kur jie gyvena, yra mūsų protėvių narsa ir krauju apmokėta ir išsaugota mums Lietuva, kuri tiesiog neįkainojama ir kuri turi likti kiekvienam savo piliečiui šventas vardas, kaip Motina.

Mes čia gimėme ir mes čia mirsime, SAVO žemėje, kaip jos šeimininkai, o ne užsienio tarnai.

Arvydas Daunys

Grūdų supirkėjai pasipiktinę tuo, kad dalis ūkininkų šiemet atsisakė laikytis įsipareigojimų, ateinančiais metais ketina nebeteikti tradicinių prekinių kreditų, už kuriuos žemdirbiai atsiskaitydavo grūdais.

Ūkininkams, kuriems reikės trąšų ir chemikalų, siūloma kreiptis nebe į įmones, o tiesiai į bankus, pirmadienį rašo dienraštis “Verslo žinios”.

“Praradome pasitikėjimą ūkininkais, todėl toliau dirbti tradiciškai, kai suteikdavome prekinius kreditus, nebenorime. Net praėjusią savaitę, kai kainos pakilo tik keliasdešimt litų už toną, žemdirbiai nebevežė grūdų pagal pasirašytas sutartis, nes kitiems juos galėjo parduoti keliais litais brangiau”, – sakė “Agrorodeo” generalinis direktorius Robertas Lapinskas.

Bendrovė yra padavusi į teismą keliasdešimt ūkininkų, reikalaudama kompensuoti nuostolius. Anot R.Lapinsko, žemdirbiai tiesiog tempia laiką, nes žino, kad teismo procesai tęsis bent porą metų. “Agrorodeo” sunkiausia su stambiais ūkininkais, kurie taip elgiasi sąmoningai.

“Man keista, kad šių pokyčių kol kas nemato mūsų valdžios institucijos, nes jos jau šiandien turi prie vieno stalo sodinti įmones, ūkininkus ir bankus. Kitaip mūsų žemės ūkio laukia sunkumai”, – tvirtino “Agrokoncerno” prezidentas Ramūnas Karbauskis.

Beveik 20 metų ūkininkai trąšas, chemikalus ir sėklas gauna iš įmonių, kurios ima bankų kreditus tam, kad galėtų žemdirbiams patiekti prekes. Tradiciškai atsiskaitoma nuėmus derlių ir jį pridavus prekinius kreditus suteikusiai bendrovei.

“Bankai iš mūsų paima visus įmanomus garantus ir esame užstatę viską, ką turime. Savo ruožtu, gauti garantų iš ūkininkų negalime. Riziką galėtų sumažinti paskolų draudimas, tačiau jo nėra. Toliau dirbti vieni prisiimdami riziką nenorime”, – sakė R.Karbauskis.

Kol kas neaišku, kokie gali būti įmonių nuostoliai dėl grūdų pardavimo sutarčių nesilaikymo. Neoficialiai kalbama, kad bendrovių praradimai gali siekti 250 mln. litų.

“Šiemet pamatėme, kad didžiosios su žemės ūkiu susijosios įmonės mažina prekinių kreditų kiekį ir tokiam posūkiui rengiamės. Kuriame ir naujus produktus, skirtus ūkininkams”, – teigė “DnB Nord” banko produktų plėtros departamento vadovas Evaldas Ruzgys.

Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius, finansų ministrė Ingrida Šimonytė, žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius šįryt susitiko su smulkiųjų ir vidutinių ūkininkų atstovais, Žemės ūkio rūmų vadovais, asocijuotų žemdirbių organizacijų nariais.

Pokalbio metu buvo aptarti šių metų žemės ūkio pasiekimai ir rodikliai, išsakytos aktualios problemos, stabdančios žemės ūkio veiklos plėtojimą, pasikeista nuomonėmis dėl siūlymo nuo kitų metų pradžios turguose ir dengtuose paviljonuose, prekiaujančiuose maisto produktais, įdiegti kasos aparatus.

“Žemdirbių atstovai seniai kalba, kodėl tų kasos aparatų dar nėra ir kodėl atvežtiniams žymiai prastesnės kokybės maisto produktams sudaromos palankesnės prekybos sąlygos nei Lietuvos ūkininkų išaugintai produkcijai?” – Premjero klausė žemdirbių atstovai.

Panevėžio rajono ūkininkas Arūnas Čimnolonskas, antrus metus dviejuose ūkininkų turgeliuose prekiaujantis asmeniniame ūkyje išauginta mėsos produkcija, griežtai pasisakė už vienodas prekybos sąlygas visiems. “Aš du metus prekiauju su kasos aparatu ir tikrai žinau, kokią apyvartą per vieną darbo dieną suprekiauja viena darbo vieta. Todėl visų sąžiningų ūkininkų vardu drąsiai sakau, kad visiems prekiaujantiems turguose sąlygos turi būti vienodos ir kuo greičiau bus privalomi kasos aparatai, tuo ir eiliniams žmonėms, ir sąžiningiems Lietuvos ūkininkams, ir šalies biudžetui bus geriau”, – tvirtino Panevėžio rajono ūkininkas.

Žemės ūkio ministras K. Starkevičius informavo Premjerą, kad dvi savaites Halės turguje Baisogalos veislininkystės ūkio atstovai prekiavo su kasos aparatu. “Per vieną turgaus darbo dieną vienas ūkininkas parduoda produkcijos už 1 tūkstantį litų. Tie, kas prekiauja be aparatų, mušdamiesi į krūtinę aiškina, kad jie parduoda produkcijos vos už 300 litų. Štai jums ir 700 šimtai neapskaitytų pinigų”, – sakė ministras K. Starkevičius.

Finansų ministrė I. Šimonytė pažymėjo, kad planuojami kasos aparatai niekaip nepaveiks “močiučių su krapais, ar morkų ryšeliu” prekybos, melas yra ir skleidžiami gandai, kad bus reikalaujama kurti individualias įmones. “Niekas nesikeis namų valdoje, asmeniniame ūkyje išaugintais maisto produktais prekiaujantiems žmonėms”, – tvirtino I. Šimonytė.

Apibendrindamas Premjeras A. Kubilius sakė, kad Vyriausybė girdi ūkininkų, žemės ūkio rūmų, žemdirbių asociacijų nuomonę kuo greičiau turguose įvesti kasos aparatus. “Vyriausybė ryžtingai vykdo kasos aparatų įvedimo planą. Iki naujų metų pradžios bus priimti visi reikalingi sprendimai. Pradedant nuo vasario iki gegužės mėnesio vyks pereinamasis laikotarpis. Kaip žadėjome, pirmiesiems įsigijusiems kasos aparatus, kompensuosime išlaidas šimtu procentu”, – pažymėjo Premjeras A. Kubilius.

Žemdirbių atstovų prašymu nutarta iš karto po Naujųjų surengti diskusiją su aplinkos apsaugos ministru, kitais aplinkosaugos specialistais dėl “pernelyg griežtų aplinkosauginių reikalavimų, taikomų Lietuvos žemės ūkyje”.

Lietuvos išperkamosios nuomos rinkoje nuo vasaros vidurio kas mėnesį po kelis procentus padaugėja naujai pasirašomų sutarčių. Tiesa, jų šiek tiek daugėja tik verslo srityje, privataus vartojimo atsigavimo išperkamosios nuomos specialistai kol kas nepastebi.

Išperkamosios nuomos paslaugas teikiančios bendrovės “Nordea Finance Lithuania” generalinis direktorius Rimas Petrauskas mano, kad finansavimo augimo tendencijas kol kas kuria tik keli Lietuvos ekonomikos sektoriai. Daugiausiai naujų išperkamosios nuomos sutarčių pasirašoma su tarptautinių pervežimų bendrovėmis – jos vėl pradėjo didinti savo apsukas, tad atsiranda poreikis atnaujinti krizės metu sumenkusį sunkvežimių parką. Be to, vėl didėja žemės ūkio bendrovių apyvarta, joms taip pat reikia naujos įrangos bei technikos.

Tuo tarpu gamybinės įrangos sektoriuje – jis iki krizės buvo vienas išperkamosios nuomos sutarčių lyderių – kol kas visiškas štilis. Neatsinaujina ir nekilnojamojo turto, IT įrangos pirkimas išperkamąja nuoma.

30 proc. – tiek mažiau braškių šiemet priskynė šių uogų augintojai. Joms užderėti nepalankus buvo vėlyvas pavasaris, o staigiai tvoskęs karštis sutrumpino augalų vegetaciją. Dėl šaltos žiemos laukiama ir prasto vyšnių derliaus, be to, vaismedžius labai puola ligos. Dėl gausios drėgmės pūva trešnės. Menkas ir juodųjų serbentų derlius. Daugiau vilčių teikia tik raudonieji serbentai.

Jei kalbėsime apie javus, šiemet iššalo apie 23 proc. žieminių javų ir 56 proc. žieminių rapsų pasėlių, tačiau jų augintojai į ateitį žvelgia optimistiškai, nes laukus atsėjo vasariniais javais bei rapsais, o jų derlius turėtų būti neblogas.

Lietuvos žemės ūkio rūmų Augalininkystės skyriaus vedėjo Rimanto Lipsko komentaras

Šių metų derliaus prognozės optimistinės, neturėtume likti be duonos. Žinoma, jeigu gamta nepatvarkys kitaip. Oro sąlygos lems derliaus kokybę ir tai, kokių grūdų turės pasaulis. Nuo to priklausys ir ūkininkų pelnas arba nuostoliai. Šiandien grūdų supirkimo kainos neblogos ir turėtų viršyti auginimo savikainą. Dėl prasto derliaus didelės ir uogų, ir kai kurių daržovių kainos.

Pagal dabar galiojančią tvarką, ekologinės gamybos kontrolę ūkyje bei sertifikavimo darbus pagal Ekologinio žemės ūkio taisyklių reikalavimus vykdo VšĮ „Ekoagros”, įsteigta Žemės ūkio ministerijos kartu su Sveikatos apsaugos ministerija 1997 m.

Dažniausiai ekologinės gamybos ūkiuose nusižengiama, kai auginama vienoda produkcija ekologinės gamybos, pereinamojo laikotarpio laukuose, apsauginėse juostose ir įprastinėje ūkio dalyje – tokiu atveju produktai gali būti realizuojami tik kaip įprastiniai.

Kartais pasitaiko, kad ekologinės gamybos ūkininkai ūkiuose naudoja sintetines trąšas, pesticidus ar beicuotą sėklą. Vis tik pastarieji nusižengimai yra gana reti, 2009 metais jų užfiksuota vos 7 kartus.

„Visa ekologiška produkcija turi atitikti aukščiausius kokybės standartus“, – teigia Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius.

Ministras pavedė peržiūrėti VšĮ „Ekoagros“ taikomus kontrolės mechanizmus, įvertinant visus galimus rizikos faktorius, bei, esant būtinybei, juos sugriežtinti. Jis taip pat kreipėsi į Nacionalinę mokėjimo agentūrą, prašydamas peržiūrėti paramos ekologiniam ūkininkavimui skyrimo tvarką ir, esant būtinybei, ją patobulinti.

„Nors mūsų ekologiška produkcija atitinka aukščiausius kokybės standartus, bet net ir pasitaikantys vienetiniai nusižengimai verčia mus užbėgti už akių ir imtis atitinkamų priemonių, kaip dar griežčiau bei veiksmingiau galėtume užtikrinti ekologinės gamybos ūkių kontrolę Lietuvoje. Vartotoją turi pasiekti išimtinai tik aukščiausius kokybės standartus atitinkanti ekologiška produkcija“, – teigia ministras K. Starkevičius.

– Žemės ūkiui tenka didžiausia – apie 40 proc. – visos ES finansinės paramos dalis. Kitų ūkio šakų atstovai pagrįstai piktinasi, kad žemdirbiams sudaromos išskirtinės sąlygos. Kodėl taip yra?

– Parama žemės ūkiui kiekvienam ES šalių piliečiui per dieną atsieina po 25 euro centus. Remdami žemės ūkį, siekiame užtikrinti produkcijos stabilumą. Juk negalime leisti, kad žemės ūkis gamintų tik geraisiais, derlingais, metais ir nieko neužaugintų blogesniais. Jei tai leistume, ūkininkai negautų nuolatinių pajamų ir paliktų žemės ūkį – dėl to ilgainiui pradėtų stigti maisto produktų. Taip pat tai reikštų socialinę įtampą ir ekonominę krizę. Taigi tam, kad ūkininkai nuolat gautų pajamų, mes privalome turėti bendrą ES žemės ūkio politiką ir teikti paramą.

Be to, ūkininko veiklos rezultatas nėra tik maisto produktų gamyba. Europos mokesčių mokėtojai jiems turi ir kitų reikalavimų – išsaugoti biologinę įvairovę, etiškai elgtis su gyvuliais, švariai gaminti ir kt. Ūkininkai dažnai būna nepatenkinti taisyklių griežtumu ir jų gausa, betgi už tai jiems atlyginama.

– Lietuvos žemdirbiai skundžiasi, kad jiems tenkančių tiesioginių išmokų dalis yra kur kas mažesnė, nei gauna Vakarų Europos ūkininkai. Kodėl susidaro tokie netolygumai?

– Sprendimai dėl tiesioginių išmokų buvo priimti 2000-aisiais, kai ES dar buvo gerokai mažesnė. Tada nutarta šaliai tenkantį išmokos dydį susieti su jos žemės ūkio produktyvumo lygiu. Į ES įstojus naujoms ES narėms, šis kriterijus nebebuvo labai teisingas – pernelyg skyrėsi senbuvių ir naujokių rezultatai. Todėl buvo priimtas politinis sprendimas iš pradžių naujokėms mokėti 25 proc. senbuvių išmokų dydžio subsidijas ir pamažu šią paramą didinti.

– Kokių nors naujovių galima tikėtis tik 2013-aisiais, t.y. nuo naujosios ES finansinės perspektyvos pradžios. Jūsų manymu, ar tiesioginių išmokų netolygumai turėtų išlikti ir toliau, ar pagalbą visų šalių ūkininkams reikėtų sulyginti?

– Ne, nelygybės neturėtų likti. Turės būti nustatyti nauji tiesioginės pagalbos skyrimo kriterijai. Galbūt išliks paramos netolygumai skirtingiems žemės ūkio sektoriams, skirtingai produkcijai, bet neturėtų likti skirtumų tarp senųjų ir naujųjų ES narių. Kitaip tariant, tuo pačiu užsiimantys ūkininkai turėtų būti vienodai subsidijuojami ir Vokietijoje, ir Lietuvoje. Tačiau tikriausiai išliks pereinamasis laikotarpis, nes tokie pasikeitimai negali įvykti per vieną dieną. Vakarų ūkininkai, kurie dabar gauna didesnę paramą, turės prisitaikyti prie mažesnių išteklių, nes juos teks tolygiau pasidalyti su Rytų europiečiais.

– Kas atsitiktų Europoje, jeigu po 2013 m. ES iš viso nustotų dotuoti žemės ūkį arba paramą gerokai sumažintų?

– Aš nemanau, kad ES šalių piliečiai to norėtų. Briuselyje nėra net minčių visiškai atsisakyti bendrosios žemės ūkio politikos, tik svarstoma, kaip reformuoti pačią rėmimo sistemą. Jeigu mes neremtume savo žemės ūkio, prasidėtų didelė griūtis, imtų stigti maisto produktų, ir mums tektų kliautis vien jų importu.

Be to, jeigu nebūtų bendros agrarinės politikos, žemės ūkis Europoje būtų koncentruojamas tik keliuose žemdirbystei itin palankiuose regionuose. Tuomet ūkininkavimas ten būtų labai intensyvus ir neišvengiamai kenksmingas aplinkai, o likusios teritorijos dirvonuotų. Kiltų socialinių, aplinkos, rinkos išsaugojimo problemų.

– Ekologinė žemdirbystė tiek visoje ES, tiek Lietuvoje dar kol kas menkai išplėtota, bet, regis, turi didelį potencialą. Kas, Jūsų vertinimu, čia turi daugiau galimybių – Rytų Europa, kurioje žemė dar nelabai nualinta intensyvios žemdirbystės ir chemikalų, ar vakariečiai, turintys neabejotiną technologinės pažangos pranašumą?

– Mokslas rodo, kad žemė nuo intensyvaus jos naudojimo atsigauna per trejus metus. Taigi iš esmės ekologiniu ūkininkavimu galima užsiimti visoje ES. Bet ekologiški produktai – tai kur kas daugiau nei vien tik švari žemė. Todėl reikia sudaryti sąlygas ūkininkui auginti produkciją, nenaudojant cheminių trąšų ir neprarandant konkurencingumo.
Apibendrinant galima tvirtinti, kad vienodas perspektyvas šioje srityje turi visos ES narės. Bet vėlgi, kaip matote, be paramos čia sunkiai išsiversime.

Gegužės 3 d. prasideda Lietuvos Respublikos 2010 metų visuotinis žemės ūkio surašymas – valstybės mastu vykdomas visų ūkių, gaminančių žemės ūkio produktus, statistinis tyrimas, per kurį tikimasi gauti išsamius statistinius duomenis apie padėtį šalies žemės ūkio sektoriuje.

Kas bus apklausiami

Per žemės ūkio surašymą bus apklausti visi ūkininkų ir šeimos ūkiai bei visos žemės ūkio bendrovės ir įmonės, gaminančios žemės ūkio produktus, auginančios žemės ūkio augalus ar laikančios ūkinius gyvūnus. Per visą surašymo laikotarpį planuojama apklausti apie 270 tūkst. ūkininkų ir šeimos ūkių, turinčių 1 ir daugiau hektarų naudojamų žemė ūkio naudmenų, apie 170 tūkst. smulkių ūkių – ūkių turinčių mažiau kaip 1 hektarą naudojamų žemės ūkio naudmenų ir apie 650 žemės ūkio bendrovių bei įmonių.

Kokie statistiniai duomenys bus renkami

Per surašymą bus prašoma pateikti statistinius duomenis apie ūkių naudojamus žemės plotus, žemės pasiskirstymą pagal naudmenas, sodų ir uogynų rūšis bei plotus, žemės ūkio augalų pasėlių rūšis bei plotus, laikomų ūkinių gyvūnų rūšis ir skaičių, naudojamos žemės ūkio technikos skaičių, ūkinių pastatų plotą. Bus prašoma pateikti duomenis apie ūkyje dirbančius šeimos narius, jų amžių, profesinį pasirengimą, vidutinį per dieną ūkyje dirbtų valandų skaičių, dirbamą kitą mokamą darbą. Reikės taip pat pateikti nuolatinių samdomųjų darbuotojų skaičių, jų dirbtą laiką, dirbamą kitą mokamą darbą, laikinų samdomųjų darbuotojų dirbtų dienų skaičių, žemės ūkio gamybos metodus bei kitą ne žemės ūkio veiklą.

Kaip bus atliekamas surašymas

Kiekvienoje seniūnijoje, kurioje ūkininkai kasmet deklaruoja savo žemės ūkio naudmenų plotus, nuo gegužės 3 d. iki birželio 30 d. dirbs surašymo darbuotojas, kuris apklaus deklaracijas teikiančius ūkininkus ir paprašys pateikti papildomus, surašymui reikalingus duomenis.

Šiuo laikotarpiu taip pat kiekvienas galės pasinaudoti naujove – užpildyti ir pateikti surašymo klausimyno formą internetu per Statistikos departamento statistinių ataskaitų surinkimo sistemą.

Ir tik tuos ūkius, kurie nebus gegužės 3 d.–birželio 30 d. surašyti seniūnijose ir nepateiks statistinių duomenų internetu, lankys surašinėtojai – tam savivaldybėse bus įkurta 1200 etatų. Kaip informavo Statistikos departamento atstovai, stengiamasi užtikrinti kuo didesnį saugumą, tad žmonės, kurie lankysis namuose ir vykdys surašymą, bus pažįstami seniūnijoje, rekomenduoti, atrinkti savivaldybės, tad ir pasitikėjimas jais bus didesnis. Surašinėtojai, kurie lankys ir apklaus ūkininkus jų namuose, taip pat turės pažymėjimą su nuotrauka.

Surinkti duomenys bus konfidencialūs

Per surašymą surinktų statistinių duomenų saugumą garantuoja įstatymai, todėl surinkti duomenys bus panaudojami tik statistiniams tikslams. Individualūs duomenys nebus perduoti jokiai kitai valstybės ar savivaldybės institucijai. Gyventojai gali būti ramūs, kad su mokesčiais, socialiniu draudimu ar kitomis administracinėmis priemonėmis surašymas neturi ir neturės nieko bendra.

Dabartinės dosnios ES žemės ūkio politikos šaknys – karų patirties nulemta bado baimė. Remti žemdirbius Europos valstybės pradėjo iš karto po Antrojo pasaulinio karo, kai pramonės revoliucija sutraukė kaimo gyventojus į miestus, pradėjo stigti žemę dirbančių žmonių ir kilo grėsmė nepasigaminti reikiamo kiekio maisto produktų.

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė Rasa Melnikienė pastebi, kad dabar vienu ypu atsisakyti žemės ūkio rėmimo politikos būtų pernelyg skausminga visai visuomenei. Prognozuojama, kad dėl to galėtų pabrangti maisto produktai, nukentėtų ir su žemės ūkiu susiję sektoriai – žemės ūkio produkciją, kaip žaliavą, naudojanti pramonė, technikos, trąšų gamintojai. Žemės ūkis vargu ar sugebėtų pats gauti pajamų, skirtų inovacijoms ir modernizacijai.

Šalies gebėjimas pačiai pasigaminti maisto produktų suvokiamas kaip nacionalinio saugumo klausimas. “Be to, dabar jau niekam nebekyla abejonių ir dėl to, kad čia pat užaugintas produktas yra priimtinesnis tos šalies žmonėms, jis dar ir sveikesnis vien dėl trumpesnio kelio nuo žemės iki stalo”, – žemdirbių rėmimo argumentus dėsto R.Melnikienė.

Nauja kaimo rėmimo politika ES planuojama nuo 2014 m., kai pasibaigs 2007–2013 m. finansinės perspektyvos laikotarpis. Kol kas naujovės dar neturi apčiuopiamo pavidalo, diskutuojama dėl pačių įvairiausių variantų – ir dėl visiško subsidijų panaikinimo, ir dėl jų suvienodinimo visų ES šalių žemdirbiams (tokį variantą, be abejo, palaiko dabar kur kas mažiau paramos nei ES senbuvės gaunanti Lietuva), ir dėl dabar galiojančios sistemos pratęsimo.

Lietuvos mokslininkai nustatė, kad kai kurie net ir ne itin derlingose žemėse augantys daugiamečiai, mažai priežiūros reikalaujantys augalai galėtų būti Lietuvos bioenergetinės augalininkystės pagrindas. Tai ne tik išspręstų iki šiol vis dar dirvonuojančių Lietuvos laukų klausimą – skaičiuojama, kad dabar nedirbama maždaug 0,5 mln. ha žemdirbystei tinkamos žemės, bet ir skatintų energetikos decentralizaciją. Pasak vieno šios idėjos entuziastų Lietuvos žemės ūkio universiteto agroenergetikos katedros vedėjo Kęstučio Navicko, tokią progresyvią žemdirbystės rūšį dosniai remia ES, subsidijuojanti tiek pačią augalininkystę, tiek specialių biodujų elektrinių statybą.

Mokslininkai jau antrus metus tyrinėja nendrinį dryžutį, paprastąją šunažolę ir nendrinį eraičiną. Iki šiol Lietuvoje jie naudojami tik pašarams gaminti, bet akivaizdus ir jų tinkamumas biodujų gamybai.

“Čia ne mūsų sumanymas – mes tik vejamės Europą”, – pabrėžia K.Navickas. Vakaruose kasmet plečiasi tos žemdirbių valdos, kuriose auginami javai, kukurūzai, bulvės, cukriniai runkeliai, tinkami bioetanoliui gaminti. Iš rapsų, saulėgrąžų, alyvuogių, sojų gaminamas biodyzelinas. Pradėjo dygti ir pirmosios elektrinės, energijai gaminti naudojančios organinų medžiagų irimo proceso metu išsiskiriančias metano dujas.

Kiaulių augintojas Kazimieras Baginskas verčiasi ne tik gyvulininkyste – jis dar valdo 200 ha žemės, gamina pašarus, yra įrengęs mėsos perdirbimo cechą ir dešimt prekybos taškų. “Jei ne ES parama, manęs šitame versle, ko gero, jau nebūtų. Juk kiaulienos supirkimo kaina visoje ES vienoda, o vakariečių ūkiai kur kas modernesni, mes jų nesugebėtume vytis be išorinės paramos”, – neslepia pašnekovas.

Pasak jo, dabar lietuvių gaunama parama, nors ir mažesnė nei ES senbuvių, leidžia sparčiai juos vytis. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, ES parama Lietuvos žemės ūkiui sudaro apie 25 proc. visų jo pajamų.

“Be ES paramos Lietuvos kaime būtų liūdna. Jei ne tiesioginės išmokos, šiandien pat turėčiau pasiduoti”, – antrina ir javų augintojas R.Juodeikis. Be to, ES per kaimo plėtros programas skiriama parama naujai žemės ūkio technikai įsigyti leido visiškai atnaujinti technikos garažą, o tai padidino jo ūkio produktyvumą. “Apskritai kaime nieko nebepasieksi, jei nesidomėsi naujovėmis. Technika kasmet vis efektyvesnė, naujų javų veislių, trąšų rūšių – šimtai”, – sako jis.

Jis su nerimu laukia 2014-ųjų, kai pasibaigs dabar galiojančios ES kaimo rėmimo politikos terminas, ir, kaip prognozuojama, gali būti mažinamos arba visai naikinamos tiesioginės išmokos ūkininkams. “Bet aš nenoriu tikėti, kad jos bus panaikintos – dėl to pabrangę europietiški grūdai išnyktų tarp pigesnės Kinijos, Indijos produkcijos, o Europą ištiktų ekonominė katastrofa”, – mano Lietuvos ūkininkas.

Iš pieno pardavimo besiverčiantis R.Vitkauskas įžvelgia ir kitą ES paramos pusę – pradėjus jai plūsti, pabrango žemės nuoma, trąšos, grūdai, o štai pieno supirkimo kainos priklauso ne nuo gamybos sąnaudų, o nuo tarptautinės rinkos svyravimų.

“Prieš dešimt metų viską gaminau pigiau, o pardaviau panašiai už tiek, kiek dabar, tad sunku būtų tvirtinti, kad ES finansavimas yra vienareikšmiškas gėris”, – svarsto jis. Tačiau ir šis ūkininkas džiaugiasi, kad už paramos lėšas galėjo gerokai modernizuoti savo valdas.

Galvijų augintojas pastebi, kad žemės ūkis yra stabiliausias Lietuvos ekonomikos sektorius. “Visas perku-parduodu verslas kaip staiga pakilo, taip staiga ir subliūško. O mes buvome ir likome ūkininkai – arti žemės, be didelių svaigimų. Prieš kelerius metus atrodėme vargšai, o dabar jau, žiūrėk, siektinas pavyzdys”, – juokiasi pašnekovas.

"Veido" archyvas

Vis dar didelė Lietuvos žemės ūkio bėda – mažas, palyginti su Vakarų Europos šalimis, produktyvumas. 2009 m. duomenimis, darbo našumas Lietuvoje buvo pustrečio karto mažesnis nei ES vidurkis, nuo Suomijos ir Danijos atsilikome šešis kartus, o nuo Švedijos – dešimt kartų.

“Agrokoncerno” grupės prezidento Ramūno Karbauskio manymu, derlingumą didintų našesnės technikos naudojimas, gausesnis augalų tręšimas. “Dabar žemdirbiai bijo pakliūti į nasrus bankams, neatnaujina techninės bazės, taupo trąšoms – štai ir mūsų atsilikimo priežastys”, – dėsto jis.

“DNB Nord” banko vyriausioji ekonomistė Jekaterina Rojaka pastebi, kad pagal viename ūkyje gaunamo pieno kiekį Lietuva yra ES valstybių sąrašo gale – prastesnė padėtis tik Bulgarijoje ir Rumunijoje. “Padėtį gali pagerinti didesnė ūkininkų kooperacija, kuri prisidėtų prie geresnio darbo našumo, padidintų ūkininkų galią derantis su perdirbėjais”, – įsitikinusi ekonomistė.

ES skaičiavimais, 2007 m. Lietuvos kooperacinės bendrovės vienijo tik 10 proc. žemės ūkio produkcijos gamintojų, o senosiose ES šalyse kooperatyvams priklauso maždaug 25 proc. kaimo gyventojų. “Mažieji neišnaudoja savo gamybinių pajėgumų, jiems labai sunku prasiskverbti į užsienio rinkas, nes jie gali pasiūlyti tik nedidelį produkcijos kiekį ir yra nežinomi”, – pastebi J.Rojaka.

J.Niedvaras papildo, kad smulkių ūkių produkcijos savikaina yra didelė, jiems sunku, o be papildomos paramos – ir neįmanoma diegti naujų technologijų, konkuruoti su didesniais Lietuvos ūkiais bei užsienio šalių gamintojais.

Dar vienas galimas Lietuvos žemės ūkio plėtros scenarijus – ekologinės žemdirbystės plėtra. Pagal jos mastelius kol kas Lietuva velkasi visiškoje ES narių lentelės uodegoje, o per pastaruosius metus tokių ūkininkų pas mus netgi sumažėjo. O prognozuojama, kad po krizės atsigaunančiame pasaulyje labiausiai didės būtent ekologiškų maisto produktų paklausa.
Tačiau apskritai Lietuvos žemės ūkis, ekonomistų vertinimu, yra perspektyvi ūkio šaka. Čia visai gerai išplėtota infrastruktūra, visas ūkis ganėtinai decentralizuotas – tam tikrų specifinių privalumų turi atskiri šalies regionai. Be to, ši sritis labai nedaug priklauso nuo importuojamų žaliavų, sukuria gana platų eksporto prekių srautą – nuo pirminio žemės ūkio derliaus iki gatavų maisto produktų.