Mokslininkai ir inžinieriai vėl suka galvas, kaip dar padidinti žemės ūkio derlingumą bei efektyvinti gamybą. Pažvelkime į šviesias ir šiek tiek tamsesnes žemės ūkio perspektyvas.

Šiandien pasaulyje gyvena daugiau nei 7 mlrd. žmonių ir, atsižvelgiant į dabartinį pasaulio populiacijos didėjimą, prognozuojama, kad 2050 m. Žemėje bus apie 9 mlrd. gyventojų. Šiuo metu pasaulyje badauja apie milijardą žmonių, o ateityje šis skaičius gali padvigubėti.
Kad pavyktų išmaitinti žmoniją, pasaulio žemės ūkiui reikia revoliucinių technologijų, kurios padėtų dar labiau efektyvinti šią sritį, – kitaip tariant, reikia dar vienos žaliosios revoliucijos. Atrodo, kad pasaulio mokslininkų ir inžinierių kuriamos naujausios technologijos leis priartinti šį virsmą. Dirvožemio jutikliai, savaeigiai traktoriai, augalai, auginami kartu su žuvimis, augalus maitinantys mikrobai, šiltnamiai dykumose – tai tik keletas žemės ūkio naujovių, kurios per artimiausią dešimtmetį turėtų sukelti antrą žaliąją revoliucija.

Žaliosios revoliucijos pėdsakais

Praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje prasidėjo pirmoji žalioji revoliucija – didžiulis proveržis žemės ūkio srityje. Jos pradininku laikomas Normanas Borlaugas, kuris dirbdamas Meksikoje kartu su šios šalies mokslininkais išvedė naują rūšį kviečių – žemaūgių, atsparių ligoms ir gebančių efektyviai įsisavinti trąšas bei drėgmę. Vėliau N.Borlaugo komanda išvedė panašias savybes turinčių ryžių bei kukurūzų rūšis, kurios padėjo Indijai ir Pakistanui išvengti bado epidemijos. Už šiuos laimėjimus N.Borlaugas 1970-aisiais buvo apdovanotas Nobelio premija, o naująsias grūdines kultūras noriai ėmė auginti besivystančios pasaulio šalys.
Beje, Sovietų Sąjungoje apie žaliąją revoliuciją nebuvo daug kalbama – čia vyko kitas perversmas, kai Nikita Chruščiovas iš kelionės po JAV parsivežė idėją, kad kukurūzai išgelbės šalį. Deja, savos revoliucijos padaryti jam nepavyko, užtat anekdotų šia tema prikurta apsčiai.
Grįžkime prie tikrosios žaliosios revoliucijos: per pastaruosius 40 metų vidutinis derlius padidėjo daugiau nei 150 proc., o kai kurių grūdinių kultūrų – net ir daugiau. Tarkime, 1960-aisiais iš hektaro buvo gaunama apie dvi tonas ryžių, XX a. pabaigoje – jau apie šešias tonas, o tonos kaina per tą laikotarpį nukrito daugiau nei dvigubai.
Žinoma, šis perversmas žemės ūkyje, nors ir prasidėjęs prieš pusę amžiaus, vis dar nepasiekė nemažai skurdžių šalių, tarkime, daugumos Afrikos valstybių. Mat norint gerokai padidinti derlių reikia ne tik tinkamos veislės grūdų, bet ir kokybiško drėkinimo, intensyvaus tręšimo bei pesticidų ir insekticidų purškimo.
Taigi besivystančioms šalims vis dar yra ką tobulinti, o Vakarų šalių ūkininkai jau pasiekė įsisotinimo ribą, ir pastaruosius dvidešimt metų derliai didėja labai nedaug. Todėl paprastai konservatyvūs ūkininkai pradeda dairytis į mokslininkus, kurių inovacijos leistų išauginti daugiau maisto mažesniuose plotuose ar net miestuose.

Traktorių robotų invazija

Šiandien dar esame šios invazijos pradžioje – kol kas tik keletas didžiųjų žemės ūkio technikos gamintojų, tarkime, „John Deere“ ar „Kinze“, yra pradėję kurti autonomiškai (be vairuotojo) dirbančius traktorius. „Daugiau nei dešimt metų bendradarbiaujame su Carnegie Mellon universitetu, kurdami autonomines mūsų traktorių valdymo sistemas“, – teigia Johnas Reidas, „John Deere“ inovacijų ir technologijų departamento direktorius.
Traktoriuose jau šiandien montuojamas specialus jutiklis, nustatantis traktoriaus judėjimo kryptį, bei patobulintas GPS signalo imtuvas, galintis nustatyti traktoriaus padėti kelių centimetrų tikslumu. Jau šiandien kai kurių modelių traktoriuose montuojama įranga, kuri apskaičiuoja tobulas posūkių ir važiavimo trajektorijas ir jas atlieka be vairuotojo įsikišimo, – taip sumažinamos degalų sąnaudos bei tolygiau apsėjami ar apipurškiami laukai.
Buvusi karinių naikintuvų F18 pilotė Mary Cummings šiandien dirba Masačusetso technologijos institute ir kuria autonomines lėktuvų bei traktorių valdymo sistemas. Pasak jos, jau šiandien ūkininkai, dirbantys naujausiais traktoriais, primena keleivinių lėktuvų pilotus: jų vaidmuo – prižiūrėti automatiškai veikiančią įrangą ir įsikišti, jei kas nors ne taip. „GPS technologija netgi leidžia pabūti su šeima, pavyzdžiui, neseniai kabinoje su dukra žiūrėjome filmą“, – džiaugiasi Stevenas Swankas, Montanos kviečių augintojas.
Negana to, šiandien kuriamos visiškai autonomiškos žemės ūkio mašinos, kurioms nereikės net prižiūrinčių vairuotojų. Kad nesusidurtų su kliūtimis, jose bus montuojamos vaizdo kameros bei specialus radaras, koks jau dabar naudojamas šiuolaikinių automobilių atstumo kontrolės sistemose: „pamatęs“ priekyje važiuojantį automobilį, įrenginys pradeda automatiškai stabdyti mašiną. Toks prietaisas neleistų traktoriui susidurti su žmogumi, gyvūnu ar kita stambesne kliūtimi. Smulkesnių kliūčių išvengti padės specialus lidaras, veikiantis lazerio principu.
Visus duomenis, gaunamus iš minėtų jutiklių, apdoroja borto kompiuteryje veikianti programa. Svarbiausia, jog visos šios technologijos yra atpigusios iki tokio lygio, kad ilgainiui bus galima pradėti masinę jų gamybą.

Dirvožemio jutikliai ir išmanieji mikrobai

Kylančios naftos kainos daro įtaką ne tik žemės ūkio technikos degalų, bet ir trąšų, kurios taip pat gaminamos iš naftos, kainoms. Todėl geriausias būdas sumažinti produkcijos kainą – duoti trąšų ir vandens augalams tik tiek, kiek reikia. Šioje srityje kaip tik ir dirba du Ajovos universiteto profesoriai Stuartas Birrellas bei Ratneshas Kumaras. Šie mokslininkai kuria specialius belaidžius jutiklius, kurie būdami keliasdešimt centimetrų po žeme žemo dažnio radijo ryšiu siųs duomenis apie dirvožemio drėgmę, temperatūrą ir cheminę sudėtį į ūkininko kompiuterį. Iš šių duomenų galima apskaičiuoti, kiek trąšų bei vandens reikia augalams ir kuriose lauko vietose jų labiausiai trūksta. Pasak mokslininkų, iki šios taikymo pradžios liko maždaug apie penketą metų.
Kita žemės ūkio naujovė daug realesnė ir šiandien jos jau galima įsigyti parduotuvėse – tai skysti „steroidai“, skirti dirvožemiui, „SumaGrow“. Šį papildą augalams sukūrė Mičigano universiteto mikrobiologijos ir molekulinės genetikos profesorius C.A.Reddy – jis ištyrė beveik 300 dirvožemyje gyvenančių mikrobų rūšių ir atrinko tuos, kurie sumažina augalų poreikį fosforo trąšoms, apsaugo augalų šaknis nuo patogenų bei perduoda augalams azotą, esantį ore. Svarbiausia, kad mikrobai dauginasi ir palaiko savo kolonijos gyvavimą, todėl „SumaGrow“ naudoti reikia rečiau nei įprastas trąšas. Pirmieji bandymai parodė, kad šis mikrobų „kokteilis“ leidžia padidinti įvairių daržovių derlių beveik dukart.
Dar viena priemonė derliui padidinti buvo atrasta prieš keletą šimtų metų Amazonės miškuose: ten čiabuviai po žemių sluoksniu degindavo medžius ir gautas anglis sumaišydavo su žeme – taip gaudavo derlingą ir tamsiai juodą žemę, vadinamą terra preta. Šiandien bioanglių gamybai nereikia kirsti miškų – tam puikiai tinka įvairios žemės ūkio produktų atliekos, tarkime, šiaudai ar augalų stiebai.
Bioanglių gamybos procesas skiriasi nuo įprasto degimo: pirolizės metu organinių medžiagų degimas vyksta aplinkoje, kurioje yra labai mažai deguonies. Tokios bioanglys, sumaišytos su dirvožemiu, padidina jo savybes sugerti vandenį bei pritraukia mikroorganizmų, padedančių augalams iš žemės pasiimti maistingąsias medžiagas. Dar vienas pranašumas – vykstant degimo procesui į atmosferą neišskiriamas anglies dvideginis.
Šis procesas nėra paprastas, nors šiandien pasaulyje jau yra keliolika kompanijų, kuriančių mobilias krosneles bioanglims gaminti.

Pažvelkime į tamsiąją žemės ūkio pusę

Nors minėtos naujovės atrodo optimistiškai, šiandien žemės ūkio industrializacija yra nuėjusi ir šiek tiek kita linkme. Dažnam žemės ūkio produkcijos valgytojui pamačius, kaip ji užauginama, piestu atsistotų visi plaukai. JAV ypač populiarios fermos-fabrikai, kuriuose gyvūnai auginami panašiu principu, kaip gaminamos prekės ant konvejerio.
Kartkartėmis viešumoje pasirodo fermose nufilmuotų vaizdų, kaip viščiukai auga sugrūsti mažyčiuose narvuose, nukapotais snapais, trypiantys nustipusius ir išmatomis mumifikuotus savo kolegas, galvijai mirksta purve, o varomi vežti į skerdyklą, nebepaeinantys į furgoną sustumiami buldozeriu. Tačiau kai kuriose valstijose, pavyzdžiui, Ajovoje, už tokių naujienų skleidimą šiandien galima patekti į kalėjimą – didžiausių fermų-fabrikų lobistai pasiekė, kad būtų priimti įstatymai, draudžiantys filmuoti fermų viduje.
Kai kurios daržovės, tarkime, pomidorai, gali būti auginami net smėlyje, į kurį nuolatos pilamos trąšos bei nuodingi pesticidai ir herbicidai, o jų vaisiai nuskinami visai žali ir paskui „nokinami“ etileno dujomis. „Kieti, beskoniai, vienodo dydžio žali kamuoliukai, ant kurių atsiranda tik nedidelis įbrėžimas, kai jie iškrinta iš 100 kilometrų per valandą važiuojančio sunkvežimio“, – taip juos apibūdina Barry Estabrookas, išleidęs knygą „Tomatoland“, kurioje vaizdžiai aprašo Floridos pomidorų augintojų kasdienybę. Pasak jo, kai kuriuose ūkiuose sugrįžta kone į vergovę – darbuotojai verčiami sunkiai dirbti, o to nedarantys ūkininkai tyliai ignoruoja šį faktą.
Užtat fermų-fabrikų naudojamas žemės ūkio produkcijos gamybos būdas yra taupus, greitas ir efektyvus. Ir baugu, kad „geras pavyzdys“ gali būti užkrečiamas, ypač turint galvoje nedaug skrupulų paisančią ir savo šalies augimu besigiriančią Kiniją.

Pasaulinės maisto pramonės tendencijos yra palankios žemės ūkio plėtrai Lietuvoje.

Pastarąjį dešimtmetį žemės ūkio svarba Lietuvos ekonomikoje mažėjo: gerokai sumenko šioje šakoje sukuriamos pridėtinės vertės dalis, smarkiai sumažėjo joje dirbančiųjų. Nepaisant to, žemdirbystė išlieka reikšminga šalies ekonomikos veikla, o per ateinantį dešimtmetį jos pozicijos gali dar labiau sustiprėti.
Remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos prognozėmis, maisto paklausa ateinantį dešimtmetį sparčiai kils dėl gausėjančios planetos populiacijos, didesnio suvartojamo maisto kiekio besivystančiose valstybėse (Indijoje, Kinijoje) ir besikeičiančių šių šalių gyventojų mitybos įpročių. Ten bus vartojama daugiau mėsos, pieno produktų bei gaminių su cukrumi. Be to, vis daugiau augalininkystės derliaus bus suvartojama energetikos srityje. Pastaruoju metu būtent biokuro gamyba labiausiai lėmė augalininkystės produkcijos paklausos didėjimą.
Todėl nenuostabu, kad maisto kainos ateinančius dešimt metų laikysis aukšto lygio. Nors jos turėtų šiek tiek atslūgti nuo 2011 m. pasiekto piko, tačiau javai, mėsa ir pienas artimiausią dešimtmetį vidutiniškai bus gerokai brangesni nei 2000–2010 m. laikotarpiu, net ir eliminavus bendrą kainų kilimo efektą.
Didėjanti paklausa ir kylančios kainos sudaro palankias sąlygas žemės ūkio veiklai plėtoti, tačiau vis daugiau problemų kyla dėl stiprėjančio kainų svyravimo. Jį, be vis sunkiau nuspėjamų klimato sąlygų, lemia ir mažėjantis žemės ūkiui reikalingų išteklių (dirbamos žemės, gėlo vandens) kiekis.
Kitas svarbus veiksnys – mažesnis vartotojų jautrumas kainai besivystančiose valstybėse. Ankstesniais dešimtmečiais dėl mažesnių gyventojų pajamų net ir nedidelis produkcijos brangimas gerokai sumažindavo polinkį ją vartoti – taip būdavo subalansuojama paklausa ir pasiūla. Tačiau didesnės sparčiai augančios ekonomikos šalių gyventojų pajamos reiškia, kad vartotojų paklausai iki esamos pasiūlos lygio sumažinti bus reikalingi daug didesni kainų šuoliai.
Be to, stiprėja energetinių žaliavų ir maisto produktų kainų koreliacija, mat vis daugiau žemės ūkio produkcijos suvartojama energetikos srityje. Kadangi naftos kainoms būdingas stiprus svyravimas, mažiau stabilios tampa ir maisto kainos.
Maisto kainų svyravimui įtakos turi ir politiniai sprendimai. 2010 m. dėl sausrų Rusijoje gerokai nukentėjo šios šalies augalininkystės derlius, dėl to buvo uždraustas grūdų eksportas. Kainos kaimyniniuose regionuose smarkiai pakilo, situacija buvo ypač palanki mūsų šalies ūkininkams. Tačiau praėjusiais metais Rusijoje buvo nuimtas itin gausus derlius, metų viduryje eksporto draudimas atšauktas, ir rinkas užplūdo pigūs šios šalies grūdai. Kainos tiek pasauliniu mastu, tiek ir mūsų šalyje smarkiai krito.
Dar vienas kainų nestabilumą lemiantis veiksnys – valiutų kursų svyravimas. Mūsų kaimynė Lenkija turi plaukiojantį valiutos kursą, kuris pastaruosius keletą metų buvo gerokai kritęs, o lenkiški maisto produktai pastebimai atpigo. Dėl to konkuruoti su šios šalies produkcija Lietuvos ūkininkams buvo ypač sunku.
Kad ūkininkai jautriai reaguoja į kintančias kainas, rodo Lietuvos žemdirbystės dinamika. Gamybos piką žemės ūkis šalyje pasiekė 2009 m., po to, kai 2008 m. pasaulinės maisto kainos buvo pakilusios iki rekordinių aukštumų. Krizės laikotarpiu iš pradžių smuko žemės ūkio produkcijos kainos, o vėliau ir gamybos apimtys. 2010 m. viduryje pasaulinės maisto kainos vėl ėmė sparčiai kilti – į tai sureaguoti netruko ir Lietuvos ūkininkai: 2011 m. žemės ūkio gamybos apimtys padidėjo 3 proc.
Kainų nestabilumas ypač jautriai atsiliepia gyvulininkystės atstovams, tam įtakos turi ir tai, kad šalyje veikia palyginti nedideli mėsos ir pieno perdirbėjai. Ekonominio nuosmukio laikotarpiu, kaip 2009 m., jie nėra pajėgūs palaikyti pakankamai aukštų supirkimo kainų, ir ūkininkai būna priversti mažinti gyvulių bandas, kurioms atkurti pakilimo laikotarpiu prireikia nemažai laiko. Problema nebūtų tokia opi, jei mūsų šalyje maisto perdirbimu užsiimtų stambios tarptautinės įmonės, galinčios didesnes supirkimo kainas palaikyti ir per nuosmukį, tačiau kol kas maisto pramonė pritraukia labai nedaug tiesioginių užsienio investicijų.
Apibendrinant galima teigti, kad pasaulinės maisto pramonės tendencijos yra palankios žemės ūkio plėtrai Lietuvoje. Laukiamas kainų kilimas turėtų pagyvinti šakos vystymąsi, tačiau ūkininkai turi būti pasirengę didėjančiam kainų svyravimui. Gausesnės tiesioginės užsienio investicijos į maisto pramonę bei kylantis žemės ūkio koncentracijos lygis gerokai sustiprintų šakos pozicijas.

Praėjus metams po cunamio Japonijoje likę jau nedaug ženklų, kad šalis buvo suniokota, o jos verslas – parklupdytas.

“Ishinomaki Hibi Shimbun” yra regioninis nuo 1912-ųjų leidžiamas Japonijos laikraštis. Per šimtmečio gyvavimo istoriją jis tik vieną savaitę buvo ne spausdinamas, o rašomas ranka: pernai kovo 11-ąją be elektros likusi laikraščio redakcija griebėsi rašiklių ir ant paprastų popieriaus lapų ėmė rašyti, kas įvyko. Vėliau, suradę baterijomis maitinamą kopijavimo aparatą, “prispausdino” kelis tūkstančius kopijų ir patys nešiojo šį neeilinį laikraščio numerį gyventojams, klijavo lapus su svarbia informacija ant pastatų sienų.
Taip žurnalistai darbavosi ištisą savaitę, iki kovo 19-osios. Daugelio jų šeimos nariai buvo evakuoti, dalis nebeturėjo namų ir gyveno iki pusės apsemtoje redakcijoje, tačiau buvo apsisprendę, kad jų pareiga – bet kokia kaina skelbti naujienas ir svarbią informaciją išsigandusiems, artimųjų netekusiems, radiacijos baimės kankinamiems gyventojams.
Tačiau praėjus metams po šios tragiškos visai Japonijai savaitės pažvelgęs į redakcijos pastatą nė nepasakytum, kad prieš metus jis priminė vaizdus iš filmo “Pasaulių karai”. Redakcija visiškai atstatyta ir renovuota, o prieš metus vykusį siaubą primena nebent ant sienos kabantys keli rašytiniai “Ishinomaki Hibi Shimbun” numeriai, o šalia jų – Tarptautinio spaudos instituto apdovanojimas, pernai rugsėjį įteiktas išskirtinėmis sąlygomis dirbusiai laikraščio komandai.
Per metus vaizdas neatpažįstamai pasikeitė ne tik šioje vietos laikraščio redakcijoje.
Priminsime, kad prieš metus, kai Japoniją supurtė devynių balų stiprumo žemės drebėjimas, o po to kilo didžiulė cunamio banga, atrodė, kad šaliai atsitokėti prireiks dešimtmečio. Juk buvo sugriauti ištisi kaimai ir miestai, suniokoti keliai ir geležinkeliai, o stichija, nusinešusi beveik 20 tūkst. gyvybių, pridarė Japonijai beveik 310 mlrd. JAV dolerių tiesioginių nuostolių ir tapo brangiausia katastrofa pasaulio istorijoje.
Ką jau kalbėti apie netiesioginius padarinius šalies pramonei, kurią sukrėtė ne tik tiesioginė stichijos žala gamykloms ir produkcijai, bet ir tai, kad smarkiai pabrango elektra, kurios didžiąją dalį Japonija dabar priversta importuoti, mat po Fukušimos avarijos šiuo metu uždarytos 52 iš 54-ių Japonijos atominių elektrinių. Savo ruožtu tai sumažino ir japoniškų prekių patrauklumą užsienio rinkose, tad gerokai smuktelėjo visos Japonijos eksportas. Vis dėlto šios negandos nesustabdė japonų – priešingai, maksimaliai mobilizavo.
Skaičiuojama, kad darbininkai per metus išvalė daugiau nei 23 mln. tonų nuolaužų – tiek, kiek Japonijoje prikaupiama per 20 metų. Be to, visiškai atstatyti sugriauti keliai ir geležinkeliai. Žinoma, tai mažai stebina, nes pirmas sugriautas greitkelis buvo atstatytas per šešias valandas po žemės drebėjimo, o traukinių eismas atnaujintas per pirmąją savaitę po viską pakeliui šlavusios cunamio bangos.
Beje, Japonijos vyriausybė netgi rado lėšų 2008 m. pradėto aukščiausio pasaulyje televizijos bokšto statybai užbaigti: šį vasarį Tokijuje buvo visiškai baigtas Japonijos atsigavimo simboliu vadinamas 600 metrų aukščio “Sky Tree” bokštas, valstybei kainavęs 806 mln. dolerių.
Teigiama, jog šis bokštas įkūnija naują Japonijos statybų erą, mat po pernykščio žemės drebėjimo inžinieriai pasirūpino, kad bokštas būtų itin atsparus požeminiams smūgiams. Pasak bokštą stačiusios bendrovės atstovo Hirotake Takanishi, šis dangoraižis turėtų atlaikyti net aštuonių balų stiprumo žemės drebėjimą – tiek atlaikyti turėtų visi nauji ir dėl to gerokai brangesni Japonijos statiniai.

Radiacijos baimės akys plačios

Kita medalio pusė – per metus niekur neišsisklaidė šalies gyventojų baimė dėl radiacijos. Reikia pripažinti, kad nors Japonijos vyriausybė ir pramonė rodo fantastišką pavyzdį, kaip galima atsitiesti bei atsinaujinti, šalyje esama ir nemažai netikrumo, kurį skatina viena kitai pieštaraujančios ataskaitos apie radiacijos lygį tiek Fukušimos apylinkėse, tiek vandenyje ar maisto produktuose.
Radiacija – viena populiariausių temų Japonijos žiniasklaidoje, jaudinanti ir gydytojus, ir mokytojus ar mažus vaikus auginančius tėvus. Jei peržvelgtume bent vienos dienos Japonijos spaudą, matytume, kad straipsniai apie radiaciją neretai sudaro pusę visų publikacijų.
Ypač daug nerimo gyventojams kelia tai, kad vyriausybės bei įmonės, valdančios Fukušimos atominę elektrinę, radiacijos matavimo rezultatai kartais net septynis kartus skiriasi nuo tų, kuriuos pateikia nepriklausomos tarptautinės organizacijos.
Deja, šios abejonės bus išsklaidytos dar negreitai. Tik 2013 m. gegužę bus paskelbtos Jungtinių Tautų komiteto UNSCEAR išvados apie tai, kiek radioaktyviųjų medžiagų iš tiesų pateko į aplinką, kiek jų pasiliko dirvožemyje, galiausiai ar dabar tikrai saugu ragauti populiariųjų japoniškų šitaki grybų.
“Mūsų analizė pirmiausia skirta žmonėms – ne valstybės institucijoms ar privačioms bendrovėms. Mes norime būti tikri, kad radiacijos lygis tikrai saugus, o pavojaus žmonėms nėra. Tačiau išvadų dar teks palaukti”, – aiškina šio komiteto pirmininkas Wolfgangas Weissas.

Japoniją ištikusi branduolinė krizė pamažu stabilizuojasi, o šalis dabar turi sutelkti dėmesį į atstatymo darbus šiaurės rytų pakrantės regionuose, kuriuos prieš mėnesį nuniokojo galingas žemės drebėjimas ir cunamis, pareiškė premjeras Naoto Kanas (Naotas Kanas).

Šiuos komentarus jis išsakė tuojau po to, kai nauji duomenys parodė, jog iš pažeistos Fukušimos 1-osios atominės jėgainės per pirmąsias krizės dienas į aplinką pasklido daugiau radioaktyvių teršalų nei manyta.

Pareigūnai nurodė, jog dėl šios naujos informacijos dabartinė Japonijos krizė buvo prilyginta iki šiol didžiausiam branduoliniam incidentui – Černobylio atominės elektrinės katastrofai, tačiau šio incidento grėsmės įvertinimas didesniu balu nereiškia, kad padėtis staiga tapo dar labiau kritinė.

“Padėtis Fukušimos 1-ojoje jėgainėje žingsnis po žingsnio stabilizuojasi, o radioaktyviųjų išmetalų kiekis mažėja, – N.Kanas sakė trumpoje spaudos konferencijoje. – Praėjo mėnuo. Mums reikia žengti atkūrimo ir atstatymo link”.

Premjeras pridūrė nurodęs specialiai atstatymo komisijai iki birželio paruošti veiksmų planą.

Vyriausybė planuoja perimti vadovavimą Fukušimos jėgainės avarijos likvidavimo darbams iš ją valdančios bendrovės “Tokyo Electric Power Co.” (TEPCO), antradienį pranešė naujienų agentūra “Jiji Press”.

Panašu, kad TEPCO nė kiek nepriartėjo prie aušinimo sistemų, kuriose yra itin svarbios perkaitusių branduolinio kuro strypų temperatūrai mažinti, pakartotinio įjungimo. Antradienį Japonijos mokslo ministerija pranešė, kad grunte netoli Fukušimos jėgainės aptiko nedidelį kiekį stroncio – vieno iš kenksmingiausių žmonėms radioaktyviųjų elementų.

Branduolinės ir pramonės saugos agentūros (NISA) generalinio direktoriaus pavaduotojas Hidehiko Nishiyama (Hidehikas Nišijama) sakė, kad sprendimas avarijos Fukušimoje vertinimą padidinti nuo 5 iki 7 balų pagal tarptautinę atominių įvykių vertinimą skalę buvo pagrįstas naujais duomenimis apie suminį radioaktyviosios taršos kiekį. Iki šiol septyniais balais buvo įvertinta tik 1986 metais Ukrainoje įvykusi Černobylio jėgainės avarija.

Nuo kovo 11 dienos, kai Fukušimos elektrinę nuniokojo žemės drebėjimo sukeltas cunamis, nuo apšvitos nemirė nei vienas žmogus, nors 21 jėgainės darbuotojui buvo nustatyta lengvos formos spindulinė liga, sakė ministrų kabineto vyriausiasis sekretorius Yukio Edano (Jukijas Edanas). Antradienio vakarą jis sakė suvokiantis, kad naujas šios avarijos grėsmės įvertinimas sukels nerimą žmonėms.

“Tai nereiškia, kad šiandien padėtis tapo blogesnė negu buvo vakar – tai reiškia, kad visas įvykis grėsmingesnis negu manyta anksčiau”, – sakė buvęs Didžiosios Britanijos nacionalinės branduolinės korporacijos Saugos politikos skyriaus narys Johnas Price’as (Džonas Praisas).

Japonijos šiaurės rytų regioną pirmadienį supurtė dar vienas stiprus žemės drebėjimas, dėl kurio buvo paskelbtas cunamių pavojus, praėjus lygiai mėnesiui nuo stichinių nelaimių, sukėlusių vieną iš didžiausių pasaulyje branduolinių krizių.

Dėl naujausio 7,1 balo pakartotinio smūgio Tokijo tarptautiniame oro uoste trumpam buvo uždaryti abu lėktuvų kilimo ir tūpimo takai.

Šio žemės drebėjimo epicentras buvo sausumoje netoli nuo vandenyno kranto, už maždaug 160 kilometrų į šiaurę nuo Tokijo.

Šiame regione esančios avarijos ištiktos Fukušimos 1-osios atominės elektrinės operatoriai pranešė, jog naujausi požeminiai smūgiai jėgainės nepaveikė.

Gyventojai buvo perspėti, jog šis žemės drebėjimas, kurio stiprumas buvo toks pats, kaip vieno praeitą savaitę užfiksuoto smūgio, gali sukelti iki trijų metrų aukščio cunamį, tačiau ši prognozė nepasitvirtino.

Šiaurės rytiniame Sendajaus mieste vienoje didelėje elektronikos parduotuvėje buvę žmonės, pajutę drebančią žemę, pradėjo klykti ir puolė į lauką. Motinos sugriebė savo vaikus; žmonėms buvo sunku išsilaikyti ant kojų. Tačiau po poros minučių pirkėjai vėl grįžo į parduotuvę.

Apie žemės drebėjimo padarytą žalą kol kas nepranešama. Pakartotiniai smūgiai dažnai supurtydavo Japonijos šiaurės rytus po kovo 11 dieną smogusio 9 balų žemės drebėjimo, tačiau šiame regione praktiškai nebeliko pastatų, kurie dar galėtų sugriūti.

Žemės drebėjimo ir cunamių nuniokotuose Japonijos pajūrio miestuose gelbėtojai pjūklais ir laužtuvais ardė griuvėsius, traukdami aukų kūnus, o turtingiausia Azijos valstybe susidūrė su didėjančiu humanitarinės, branduolinės ir ekonominės krizės pavojumi.

Milijonai žmonių jau trečią naktį praleido be vandens, maisto ir galimybės sušilti žvarbiame ore nuniokotoje šiaurės rytų pakrantėje.

Be to, vienoje pažeistoje atominėje jėgainėje sugedus jau trečio reaktoriaus aušinimo sistemoms padidėjo reaktoriaus šerdies išsilydymo pavojus, o biržoje akcijų kainos patraukė žemyn, baiminantis milžiniškų Japonijos pramonės nuostolių, tarp jų didžiųjų bendrovių, tokių kaip “Toyota” ir “Honda”.

Vienas anonimu pageidavęs likti Japonijos policijos pareigūnas, kad pirmadienį Mijagio prefektūros pakrantėje buvo rasta apie tūkstantis vandenyno išmestų lavonų.

Paaiškėjus šiam faktui, oficialus pastarųjų katastrofų aukų skaičius didėja iki maždaug 2 800, tačiau Mijagio policijos vadas sakė, jog vien jo provincijoje, turinčioje 2,3 mln. gyventojų, tikriausiai žuvo daugiau negu 10 tūkst. žmonių.

Penktadienį Japoniją ištikusi dviguba tragedija šios išsivysčiusios šalies gyventojams sukėlė didžiulių kančių, neregėtų nuo Antrojo pasaulinio karo.

Daugelyje vietovių neveikia vandentiekis, nėra elektros, o eilėse prie degalinių žmonėms tenka laukti po 4-5 valandas. Dėl artimųjų ir namų netekties sielvartaujantys gyventojai alkį dažniausiai malšina makaronų sriubomis iš pakelių arba virtų ryžių kukuliais.

“Žmonės turi mažai maisto ir vandens. Produktai paprasčiausiai neatvežami”, – sakė Ivatės prefektūros, kuri yra viena iš trijų labiausiai nukentėjusių, administracijos pareigūnas Hajime Sato (Hadžimė Satas).

Jis pridūrė, kad gaunama tik 10 proc. gyventojams reikalingo maisto ir kitų atsargų. Baigiasi netgi lavonmaišių ir karstų atsargos, todėl tikėtina, kad vyriausybė kreipsis pagalbos į laidojimo namus užsienyje.

“Kreipėmės į laidojimo namus visoje šalyje, prašydami atsiųsti kuo daugiau lavonmaišių ir karstų, – H.Sato sakė naujienų agentūrai “The Associated Press”. – Tiesiog nesitikėjome, kad gali įvykti kažkas panašaus. Tai tiesiog pribloškia”.

Nuo penktadienio nuniokotą pakrantę supurtė daugiau nei 150 pakartotinių požeminių smūgių, o pirmadienį užfiksuotas 6,2 balo žemės drebėjimas vėl paskatino vėl paskelbti cunamių pavojų. Labiausiai Fukušimos provincijoje nuniokotame Somos mieste kariai nutraukė gelbėjimo darbus ir paragino gyventojus skubėti į aukštumas.

Mieste gaudė sirenos, o kariai komandavo: “Bėkite į aukštesnes vietas! Traukitės iš čia!”

Keli uniformuoti kariai buvo pastebėti vedantys senyvą moterį į pažliugusį kalvos šlaitą.

Tačiau cunamis šįkart neatsirito.

Pirmosios nuo penktadienio į Somą atvykusios paieškų brigados pradėjo traukti lavonus iš po nuolaužų. Netoliese stovėjo greitosios pagalbos automobiliai, o išvalytose vietose buvo ištiesti lavonmaišiai. Tuo metu ugniagesiai laužtuvais ir grandininiais pjūklais valė nuolaužų krūvas, kuriose susimaišė medienos lūženos, plastikiniai lakštai, stogų dangos gabalai, dumblas, sumaitoti automobiliai, susiraizgę elektros laidai ir namų apyvokos daiktai.

Virš miesto siuvo sraigtasparniai, tyrinėdami nuniokotus rajonus, kuriuose griuvėsiai tęsėsi iki pat horizonto. Kai kurie laivai riogsojo apvirtę sausumoje, nunešti už maždaug kilometro nuo kranto. Pareigūnais sakė, kad Somoje, turinčioje 38 tūkst. gyventojų, buvo užlieta trečdalis teritorijose, o tūkstančiai žmonių iki šiol nerasti.

Pasak pareigūnų, patvirtinta jau daugiau nei 2 800 žmonių žūtis, o daugiau nei 1 400 pasigesta. Dar bent 1 900 buvo sužaloti.

“Prarandu viltį”, – sakė 38 metų statybininkas Hajime Watanabe (Hadžimė Vatanabė), stovintis pirmasis eilėje prie uždarytos degalinės Sendajuje, esančiame už maždaug 100 kilometrų į šiaurę nuo Somos. Vėliau priėjo vienas iš gelbėtojų ir pranešė, jog netgi tuo atveju, jeigu degalinė atsidarys, benzinas bus skiriamas tik gelbėtojų brigadoms ir svarbiausiems administracijos darbuotojams.

“Niekada neįsivaizdavau, kad pateksime į tokią padėtį, – sakė H.Watanabe. – Anksčiau gerai gyvenau; dabar neturiu nieko. Nei benzino, nei elektros, nei vandens.”

Vyras sakė, jog jį ir jo šeimą gelbsti tik 60 puslitrinių vandens butelių, kuriais jo žmona apdairiai pasirūpino, ruošdamasi panašioms krizėms. H.Watanabe pasakojo dvi valandas ieškojęs veikiančios maisto parduotuvės, prie kurios ilgai teko laukti eilėje, kad nusipirktų ryžių miltų makaronų.

Vyriausybė į nelaimės zoną pasiuntė 100 tūkst. karių, kurie padeda vykdyti gelbėjimo operacijas. Be to, pasiųsta maisto produktų, 120 tūkst. antklodžių, 120 tūkst. butelių vandens ir 110 tūkst. litrų benzino, tačiau elektros linijų remontas gali užtrukti dar kelias dienas.

Aplinkos ministerija Vyriausybei siūlo sugriežtinti žemės gelmių išteklių naudojimą ir, be kelių išimčių, teises tam suteikti konkurso būdu.

Vyriausybė posėdyje ketvirtadienį svarstys Žemės gelmių įstatymo pakeitimus, kuriuose išimtys numatomos vandens, mineralinio vandens, ištirtiems molio, smėlio, žvyro, durpių telkiniams, esantiems ne didesniame kaip 5 hektarų plote.

“Teisė naudoti požeminio pramoninio bei mineralinio vandens išteklius bus suteikiama be konkurso, kadangi naudojant šiuos išteklius išskirtinės ekonominės naudos gavimas neįmanomas”, – teigiama Aplinkos ministerijos rašte. Be to, anot ministerijos, tai yra atsinaujinantys ištekliai.

Aplinkos ministerijos vertinimu, smėlio, kreidos, durpių ištekliai šalyje yra plačiai paplitę, be to, apribotas jų panaudojimo atstumas – išskyrus durpes, juos transportuoti toliau nei 30-50 kilometro nuo iškasimo vietos yra neekonomiška.

Visiems kitiems žemės gelmių ištekliams turės būti skelbiami konkursai. Dabartinė Žemės gelmių įstatymo redakcija numato, kad konkursus privalu skelbti tik naftos, dujų, metalų, vertingų mineralų, kvarcinio smėlio ištekliams naudoti.