"Dreamstime" nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Psichikos ligomis Lietuvoje dabar serga apie 6 proc. gyventojų, tačiau mokslininkai sako, kad jau 2020 m. šių ligų našta visuomenei padidės tris kartus.

Didėjančia progresija kylanti psichikos sveikatos sutrikimų kreivė akis bado gy­dytojams psichiatrams, kurie vis garsiau klausia: ar sugebėsime prisidėti, kad sergan­tieji grįžtų į sveikųjų visuomenę?

„Šiandien su depresija ar kitomis psichikos ligomis susirgusiais asmenimis tinkamai tvarky­tis vis dar nemokame, kaip ir nesugebame jų iš­­gydę integruoti atgal į visuomenę“, – tikina kar­jeros konsultantė Elvyra Andriuškevičienė, dirbanti VšĮ „Rastis“ (buvęs Vilniaus psichosocia­linės reabilitacijos centras), kuri 2001 m. tei­kė pa­galbą asmenims su sunkiais psichikos su­tri­ki­mais (sergantiems šizofrenija ir pan.), o nuo šių metų ėmė teikti ir valstybės finansuojamą psichosocialinės reabilitacijos paslaugą, siekdama pacientų gydymą susieti su reabilitacija ir grąžin­ti juos į įprastą gyvenimą.

Du trečdaliai darbdavių, išgirdę mūsų įstaigos, iš kurios skambinu, pavadinimą, patikina, kad darbuotojų ne­ieško, nors savo tinklalapiuose skelbia apie lais­vas darbo vietas.

„Darbas visiems, taip pat ir žmogui, turinčiam psichikos ligą, yra svarbi gyvenimo dalis. Jis padeda palaikyti psichikos sveikatą, todėl praradus jį kenčia savivertė, pasitikėjimas savimi, o ilgesnį laiką nedirbdami jaučiame atotrūkį nuo darbo rinkos. Tačiau du trečdaliai darbdavių, išgirdę mūsų įstaigos, iš kurios skambinu, pavadinimą, patikina, kad darbuotojų ne­ieško, nors savo tinklalapiuose skelbia apie lais­vas darbo vietas. Tik trečdalis jų sutinka at­verti savo įmonės duris žmonėms, kurie pasveikę ir pasirengę vėl įsilieti į darbo rinką. Taigi kur kas dažniau susiduriame su neigiamu darbdavių požiūriu, nors jis tik didina dirbančių naštą“, – apie darbdavių netoleranciją psichikos ligomis sergančių ir sunkiai į visuomeninį gyvenimą grįžtančių žmonių atžvilgiu pasakoja karjeros specialistė, kurios darbo praktikoje pasitaiko ir sėkmingos integracijos į sveikųjų visuomenę pavyzdžių.

Vienas jų – vaikų namuose augęs ir spec. mo­­­kyklą baigęs devyniolikmetis Julius (tikrasis vardas redakcijai žinomas). Depresiją įveikęs, tačiau darbo patirties neturintis jaunuolis Psi­chosocialinės reabilitacijos centre praleido 10 mėnesių, per kuriuos buvo mokomas siūti, vė­liau turėjo galimybę atlikti praktiką siuvimo įmo­nėje. Po trijų mėnesių darbdavys pasiūlė jam likti siuvykloje kaip pagalbiniam darbininkui. Vaikino darbas darbdaviui tiko, tik moteriškame kolektyve jis nepritapo. Tačiau darbdavys, matydamas jaunuolio norą ir pastangas, padėjo įsidarbinti kitoje įmonėje.

Sėkmės istorija šį atvejį galima vadinti dar ir todėl, kad, pamatęs vaikų globos namuose augusio giminaičio norą ir užsidegimą kabintis į gyvenimą, drauge gyventi jį pakvietė vienišas dėdė. Ši istorija tik įrodo, kad sėkminga integracija galima ir būtina, tačiau vis dar trūksta žmonių supratimo ir geranoriškumo.

Psichikos sveikatos specialistai sutaria, kad psichikos sveikatos puo­selėjimas gerina visos visuomenės gyvenimo kokybę bei psichinę gerovę.

Visuomenės nuomonės apklausų duomenimis, žmonės, turintys psichikos negalią, – itin prastai vertinama visuomenės grupė. Įprasta manyti, kad tokie asmenys turėtų gyventi izoliuotuose globos namuose ir pan. Tačiau Jung­ti­nių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija įtvirtina asmenų su negalia teisę gyventi savarankiškai ir įsitraukti į bendruomenę. Psichikos sveikatos specialistai sutaria, kad psichikos sveikatos puo­selėjimas gerina visos visuomenės (taip pat ir psichikos sveikatos sutrikimų turinčių žmonių bei jų globėjų) gyvenimo kokybę bei psichinę gerovę.

Išeitis – psichosocialinė reabilitacija

Depresijos mastas Lietuvoje per pastaruosius 12 metų smarkiai didėjo: 2000 m. šimtui tūkstančių gyventojų teko 380 susirgimų, 2012 m. – jau 856, o šiuo metu sergamumo kreivė toliau kyla.

25 proc. žmonių, sergančių depresija arba turinčių nerimo sutrikimą, nemano, kad serga psichikos liga.

Tačiau tai – oficiali statistika, apimanti tik tuos pacientus, su kuriais susiduria psichikos svei­katos specialistai, o juk 25 proc. žmonių, sergančių depresija arba turinčių nerimo sutrikimą, nemano, kad serga psichikos liga. Taigi klausimas, koks procentas mūsų visuomenės iš tiesų serga šiomis ligomis, o savo nenoru jų pripažinti padėtį tik dar labiau sunkina.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, apie 450 mln. planetos gyventojų kenčia nuo psichikos sveikatos sutrikimų. Psichikos ar elgesio sutrikimų bent kartą gyvenime patiria kas ketvirtas pasaulio gyventojas, na, o psichikos sutrikimų našta sudaro apie 13 proc. visų pasaulio ligų. Manoma, kad iki 2020 m. šis skai­­čius gali išaugti iki 17 proc.

Pasak E.Andriuškevičienės, viena galimų iš­ei­­čių – pakankamas dėmesys psichosocialinei rea­bilitacijai. Ji gali grąžinti žmogų į bendruomenę, kad jis galėtų normaliai funkcionuoti, įsitvirtinti, pats išsilaikytų ir netaptų našta artimiesiems.

„Mums tai itin aktuali problema, nes šių ligų kreivė šalyje auga. Antra vertus, nepamirškime, kad vis daugiau žmonių išdrįsta kreiptis į medikus, nuveda savo vaikus pas psichologus, o tai taip pat augina bendrą statistiką“, – dėmesį atkreipia pašnekovė. Šiek tiek daugiau antidepresantų už lietuvius vartoja tik portugalai.

Anti­de­pre­san­tais sprendžiamos ne medicininės, o so­cia­linės problemos.

Dėl milžiniškų sumų, skiriamų medikamentiniam psichikos ligų gydymui, viešojoje erdvėje pik­tinosi jau ne vienas šalies psichiatras ir psicho­terapeutas, pabrėždamas, kad anti­de­pre­san­tais sprendžiamos ne medicininės, o so­cia­linės problemos. Tokia praktika, priklausomybių psichiatro Dariaus Diržio teigimu, yra ydinga.

Tiesa, momentines problemas ji numalšina, bet, kaip pastebi psichoterapeutas Zenonas Streikus, asmenybės vaistai nekeičia, kaip ir jos gebėjimo tvarkytis su iššūkiais, stresu. Tai atsakymas, kodėl gyvybiškai svarbu užtikrinti psichologų ir psichoterapeutų paslaugų prieinamumą poliklinikose ir ligoninėse.

Svarbiausia pamoka dar neišmokta

Psichiatras, Vilniaus universiteto profesorius Dainius Pūras pateikia pavyzdį, kad Nor­vegijos sveikatos sistemoje psichologiniams gydymo metodams skiriama tiek pat lėšų, kiek ir gydymui antidepresantais. Panaši situacija su­­siklosčiusi ir Jungtinėje Karalystėje (jos vy­riau­sybė dar 2009 m. investavo 170 mln. svarų į psi­chologines terapijas depresijai gydyti). O kas siūloma Lietuvoje? Atrodo, kad, be medikamentinio psichikos ligų gydymo, pasirinkimo tiesiog nėra.

Tiesa, su maža išlyga dailės terapijai, kuri kom­­pensuojama valstybės. Psichologai ir buvusi sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė sutaria, kad sergantiems vaikams ji kur kas veiksmingesnė nei psichologo konsultacija: mažieji pacientai jos metu kur kas lengviau atsiveria, tai įrodyta ir moksliškai.

R.Šalaševičiūtė neabejoja, kad jau netolimoje ateityje psichologų paslaugos bus apmoka­mos iš Privalomojo sveikatos draudimo fon­do biudžeto, tačiau kada laukiami pokyčiai bus įgy­vendinti – po trejų, penkerių ar 10 metų, pa­sakyti sunku. Esminė kliūtis – valstybinių ir ne­vyriausybinių organizacijų negebėjimas su­si­kal­­bėti. Susidariusi situacija panašėja į I.Kry­lovo pasakėčią, kai kiekvienas paiso tik savo interesų ir nenori vienas kito klausyti.

Milijonai eurų vis dar išleidžia­mi institucinės globos įstaigoms statyti ir re­novuoti, nors ES įsipareigojimai žada visai ką kita.

Kitas aspektas, kad Socialinės apsaugos ir dar­bo ministerijos, besirūpinančios socialine glo­­­ba, projektai, kuriuose minima proto ir psichi­­kos negalia, gavę apie 20 mln. eurų, 7,5 mln. in­vestuota į statybas, renovaciją ir įrangos pirkimą. Pasak Žmonių su proto negalia palaikymo cen­tro (angl. Mental Disability Advocacy Cen­ter, MDAC) atstovų, milijonai eurų vis dar išleidžia­mi institucinės globos įstaigoms statyti ir re­novuoti, nors ES įsipareigojimai žada visai ką kita (iki šiol išlieka psichosocialinių paslaugų trūkumas).

Nors šiuo aspektu Lietuva nėra labai išskirtinė – tokia tendencija pastebima ir kitose šalyse. Tačiau kaip žadame iki 2020 m. 40 proc. su­ma­žinti neįgalių suaugusių asmenų ir 60 proc. vaikų, patenkančių į institucinę globą, skaičių?

Šiandien paslaugos žmonėms, turintiems psi­­chikos ir proto negalią, šalyje padalytos tarp tri­jų ministerijų, nes skirtingos įstaigos turi rū­pin­tis šių žmonių kasdienėmis reikmėmis, so­cia­lizacija ir sveikatos priežiūra. Vienintelė švie­­­sa tunelio gale tik ta, kad į dienos stacionarus (centrus) pacientams ir jų artimiesiems ne­bereikia važiuoti į kituose miestuose ar rajonuose esančias psichiatrijos ligonines, kuriose vienintelėse buvo teikiamos psichiatrijos dienos stacionaro paslaugos. Pacientams sudaroma ga­limybė išlikti namų aplinkoje, jie neatitrūks­ta nuo šeimos ir įprastos kasdienybės.

Pasidomėjus, kodėl žmonės delsia kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus, VšĮ „Psi­­chikos sveikatos perspektyvos“ direktorė Karilė Levickaitė paaiškino, kad bijoma rizikuoti savo darbo vieta: „Jei asmuo nusprendžia gy­dytis, į psichologo konsultacijas, psichoterapiją vaikšto privačiai, taigi oficialių diagnozių nėra. Todėl ir tiksli statistika, kiek asmenų serga ar turi psichikos sutrikimų, Lietuvoje nežinoma.“

Taigi esminis klausimas, kada grąžinsime vi­suomenei psichikos ligomis sergančius asmenis ir paseksime geraisiais pavyzdžiais – Jungtinės Ka­ralystės, Norvegijos, Suomijos, Islandijos, pa­dariusių pažangą psichikos sveikatos srityje, ir toliau lieka neatsakytas.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos

klinikos docentas dr. Arūnas Germanavičius.

– 5,5 proc. Lietuvos visuomenės serga psichikos ligomis. Koks sergamumas  kitose ES šalyse?

– Gyventojų sergamumas depresija Lietuvoje nuo Vakarų Europos skiriasi ne taip smarkiai, bet ligotumas žmonių, kurie serga ir jų liga tęsiasi keletą metų, gerokai didesnis. Lietuvos, priešingai nei Vakarų Europos, situacija prastesnė, nes netaikome psichosocialinės pagalbos metodų. Psichiatrijoje labai svarbu sudaryti kiekvienam pacientui individualų gydymo planą, gydymą pritaikyti atsižvelgiant į paciento amžių, specialiuosius poreikius, somatinę būklę, kitas ligas, kuriomis pacientas serga.

– Kokios priežastys lemia didėjantį gyventojų sergamumą psichikos ligomis?

– Psichikos ligos yra nepaprastai paplitusios ir gali paveikti kiekvieną. Prie to prisideda spartėjantis gyvenimo tempas, negerėjantis psichologinis klimatas darbe, ypač mieste. Įmonėse, kurios sunkiau verčiasi ar atsiduria ties ekonominio išlikimo riba, darbdavių spaudimas didesnis. Taip pat – metų metais neišsprendžiamos šeimos problemos. Priminsiu, kad tokia depresija sukelia dėmesio, atminties ir nuotaikos sutrikimus, didina nuovargį, nerimą, pažeidžia širdies ir kraujagyslių sistemą. Ši liga pakerta darbingiausio amžiaus žmones (18–45 m.), todėl reikėtų būti atidesniems sau ir savo aplinkos žmonėms.

– Kuo graso negydoma liga?

– Ilgą laiką negydoma depresija gali pasireikšti psichoze – depresinio turinio kliedesiais ar haliucinaciniais pojūčiais kūne: žmogui ima atrodyti, kad jo kūnas nyksta, kad nebeveikia plaučiai ar kad jis miršta. Atsisakoma ne tik gydymo, bet ir maisto. Kartais tai pasireiškia perdėtu kaltės jausmu dėl nebūtų dalykų. Didžiausios bėdos kyla, kai negydoma depresija vis praskiedžiama alkoholiu. Vis dėlto depresija – išgydoma liga. Ankstyvas gydymas gali sustabdyti jos perėjimą į sunkesnę ar lėtinę formą.

– Medikai skundžiasi, kad sergantieji psichikos ligomis gana dažnai ieško kitų ligų, taip kankindami ne vieną specialistą. Ar galima depresiją supainioti su kita liga?

– Reumatinės ar endokrininės ligos išties gali priminti depresiją, todėl gydytojas neurologas turėtų profesionaliai atlikti savo darbą, atmesdamas kitas ligas. Skydliaukės veiklos sutrikimas ar galvos smegenų auglys kai kada savo simptomais gali panašėti į depresiją.

– Psichikos ligos – bene labiausiai stigmatizuotos. Kokia pacientų reakcija išgirdus, kad jiems reikia gydytis?

– Stigma egzistuoja iki pat šiol, todėl visiems susiduriantiems su psichiatrija pirmą kartą, tai yra didžiulis stresas, nežinomybė. Keliami klausimai, kaip reikės toliau dirbti, jei apie ligą sužinos bendradarbiai, ir pan. Dažniausiai pacientai renkasi slėpimo taktiką. Iš dalies suprantama, kodėl žmonėms šis kelias patrauklesnis, tačiau dažnai liga vis tiek išaiškėja, o sergančiajam tai nėra geriausias kelias. Nežinodami, kad žmogus ligotas, aplinkiniai gali su juo netinkamai elgtis.

– Dažnai sergantysis atsisako kreiptis į medikus. Ką patartumėte tokio žmogaus artimiesiems?

– Su baime kreiptis į psichikos sveikatos specialistus žmonės susiduria daugelyje šalių. Šioje situacijoje artimieji, konsultuodamiesi su medikais, pasitelkia visus įmanomus būdus. Svarbu žinoti, kaip su pacientu kalbėti, kaip jį motyvuoti, kad žmogus nebijotų ieškoti pagalbos.

– Ar dažnai savo darbo praktikoje pastebite užleistos ligos atvejų?

– Pastebime smarkiai didėjantį piktnaudžiavimą raminamaisiais ir migdomaisiais vaistais tarp vyresnio amžiaus moterų. Gydytojai šių medikamentų išrašo pernelyg dažnai, todėl jų veiksmingumas sumažėja. Pacientams išsivysto depresijos požymiai, tenka gydyti priklausomybę. Tik ją išgydžius galima imtis depresijos.

– Kaip vertinate nuo depresijos gydomų pacientų pagijimo sėk­mę? Kas galėtų ją paspartinti?

– Kaip matyti iš kompleksiškai gydytų pacientų, sergančių sunkiomis depresijos formomis, kuriems buvo taikomos visos iki šiol Lietuvoje buvusios prieinamos gydymo priemonės, tik dviem trečdaliams gydymas buvo efektyvus, o trečdaliui nedavė laukiamų rezultatų, todėl labai padidėjo savižudybių rizika. Jei tik valstybė kompensuotų efektyvaus individualaus gydymo plano sudarymą, remiantis paciento DNR tyrimais, tiems, kuriems tai yra reikalinga, Lietuvoje gerokai padaugėtų nuo depresijos išgydytų žmonių.

– Kodėl Lietuvoje psichologų paslaugos vis dar nėra apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF)?

– Sveikatos apsaugos ministerija iki galo nesusitaria su politikais. Nepasiektas konstruktyvus sprendimas, kuris valstybėje galėtų išspręsti ne vieną svarbią problemą. Tai paaiškina, kodėl psichologai ir psichoterapeutai mieliau imasi privačios praktikos. Psichoterapija įteisinta ir kompensuojama iš PSDF, bet nėra psichologų ir psichoterapeutų, kurie dirbtų už tokį mažą įkainį. Sakome, kad ši paslauga visuomenei tiesiog neprieinama, priešingai nei vaistai.

Shutterstock

Santykiai. Gausiu ištuokų skaičiumi viršijame rekordus Europoje ir vis labiau prarandame gebėjimą kurti tvirtus ir artimus ryšius. Psichologijos mokslininkai prognozuoja, kad jei situacija nesikeis, artimiausioje perspektyvoje matysime santuoką, kurią sudarys tik vienas asmuo.

„Investuodami į gyvenimo tempą, protą, bet ne tarpusavio ryšį neturėtume stebėtis likę vienui vieni. Greičiu paremtoje visuomenėje net ir susidūrę su tam tikra tarpusavio santykių problema nebesame linkę skirti tam savo laiko. Tai rodo ir mūsų skyrybų statistika“, – apie mūsų šalį, kuri jau trečią dešimtį metų stebina Europą vienu didžiausių ištuokų rodiklių, atsiliepia psichoterapeutas Raimundas Milašiūnas.

Drauge 60 metų santuokoje praleidę Vilius ir Ona Kaušiniai neslepia, kad net ir po tiek metų bendro gyvenimo visko pasitaiko: ir pykstasi, ir nesikalba vienas su kitu, bet kur dingsi – namai bendri, taigi vėl susitaiko. Apie jokius sėkmingos ir laimingos santuokos receptus sutuoktiniai sako negalvoję: „Nebuvo kada – namus statėmės, vaikus auginome. Žinote, kaip toje patarlėje: santuokos tik pirmi 25 metai sunkūs, o paskui vis lengviau. Nors šiandien kažin ar daug pasiryžusiųjų nugyventi drauge tiek metų.“

Apie tai, kad užmegzti ir palaikyti santykius – sunkus darbas, kalba ir dar viena mūsų pašnekovė klaipėdietė Dalia Bytautienė, su vyru užauginusi tris atžalas. Pasak jos, sunkiausia buvo augant vaikams. „Mūsų niekas nemokė, jokių seminarų neorganizavo, kaip bendrauti, taigi supykusi trenkdavau durimis ir išlėkdavau nakvynės pas seserį, o vyras kelias paras spėliodavo, ką pasakė ar padarė ne taip“, – pripažįsta šiandien poras padrąsinančius ir įkvepiančius DVD seminarus „Per juokus į geresnę santuoką“ organizuojanti moteris.

Tačiau, kaip matyti iš Gyventojų registro tarnybos statistikos, vien per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvoje susituokė 5,7 tūkst., o išsiskyrė 3,9 tūkst. porų (pernai tą patį pusmetį buvo užregistruota 8,2 tūkst. santuokų ir 5 tūkst. skyrybų). Akivaizdu, kad sutuoktinių, kuriems vedybinis gyvenimas nusisekė iš pirmo karto, mūsų šalyje ne tiek jau daug. Pasak Lietuvos socialinių tyrimų centro darbuotojų, ryžtis skyryboms žmones skatina patys įvairiausi motyvai: emigracija, sutuoktinių įsipareigojimas bankams, įsiskolinimai greitųjų kreditų bendrovėms, ūgtelėjęs individualizmas, pagerėjusi ekonominė moterų padėtis, sumenkęs noras aukotis ir pan.

Pasak sociologės Aušros Maslauskaitės, skyrybų priežastys Lietuvoje turi ir vieną specifinį bruožą: labai dažnai jų iniciatorės yra moterys. Įvairiais santuokos etapais jų pradeda netenkinti vyrų ekonominės arba psichologinės investicijos į santuoką.

Vis dėlto negalime lietuvių vadinti tauta, skubančia išsiskirti. Kita vertus, kaip pastebi Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro direktorė prof. Dalia Leinartė, žvelgiant istoriškai, lietuviai turi šimtametę sugyventinių tradiciją, tiesa, neturinčią nieko bendro su palaidu seksualiniu gyvenimu. Tačiau poros gyvenimas drauge santuokos neįregistravus Lietuvoje egzistavo visada. Profesorės teigimu, matyt, ir ateityje to neišvengsime, todėl reikia ugdyti žmonių atsakomybę vienas kitam.

Psichologas, psichoterapeutas, savivaldybių mokymo centro „Dainava“ direktorius Zenonas Streikus neslepia, kad jam daugelio lietuvių bandymas gyventi santuokoje panašėja į pasivažinėjimą linksmybių traukinuku: kai tik pramogos baigiasi, norima skirstytis. Jo nuomone, šiandien vis dar per mažai pabrėžiama, kiek pastangų ir darbo reikia įdėti, kad santuoka klestėtų. Net Motina Teresė yra minėjusi, kad šeimai sukurti pakanka įsimylėti, o kad ją išlaikytum, tenka išmokti atleisti ir kentėti.

Tačiau, kaip pastebi bažnytiniame Panevėžio vyskupijos teisme pirmininkaujantis ir kasmet keliasdešimt skyrybų prašymų sulaukiantis kunigas Romualdas Dzanys, besituokiantieji šiandien negalvoja apie altruizmą, o egoizmas poroje, deja, toli neveda: „Siekis išlaikyti ryšį su šalia esančiu žmogumi reikalauja žmogiškųjų investicijų: pasiaukojimo, atsidavimo, kantrybės. Santuokoje būtina galvoti apie tą, kurį myliu, o tik po to apie save. Meilė nėra duotybė, todėl tik pajungus valią ir pastangas galima ją išsaugoti. Bet daugelis santuoką renkasi įsivaizduodami lengvą ir patogų gyvenimą drauge.“

O štai vokiečių seksologas Davidas Schnarchas nuolatinius poros tarpusavio santykius apibūdina kaip žmogiškojo tobulėjimo mechanizmą: „Tik tas, kuris nenori tobulėti, nes jam tai atrodo greičiausiai per sudėtinga, ieško naujos meilės ar romantiškų nuotykių, skiriasi arba tampa abejingas antrajai pusei.“

Seksologas neneigia, kad ne vienus metus trunkanti santuoka slopina tarpusavio geismą, tačiau kaip galimą išeitį jis siūlo partnerių augimą ir tobulėjimą poroje. Jo vertinimu, tai vienintelis būdas įpūsti aistros į poros gyvenimą, nes laikui bėgant intymumas blėsta, teikdamas vis mažesnį pasitenkinimą.

Vienu iš santuokos rūdijimo požymių, „Veido“ ekspertų nuomone, galime laikyti sutuoktinių nesikalbėjimą apie jausmus. Jokia santuoka nebus sėkminga, jei vienas iš dviejų nesijaus visavertis ir nesistengs būti savimi. Norintiems sustiprinti savo šeiminius ryšius Z.Streikus siūlo šnekamojoje kalboje dažniau vartoti itin mobilizuojančius ir kiekvieno žmogaus lūkesčius išpildančius žodžius: aš tave myliu, tu nuostabus, labai tavęs ilgiuosi, pagelbėsiu tau, kad ir apie ką tu svajoji, kad ir ką norėtum nuveikti drauge ir pan. „Jie geriau nei kas kitas išreiškia jūsų pagarbą, saugumo jausmą ir norą būti drauge“, – paaiškina Z.Streikus.

Vašingtono universiteto psichologijos profesorius Johnas Gottmanas, apibendrinęs atliktus tyrimus, sako, kad siekdami darnių tarpusavio santykių sutuoktiniai per savaitę vienas kitam turėtų skirti bent penkias valandas. Į jas turėtų tilpti bendra vakarienė, pasivaikščiojimas gryname ore ar bet kokia kita veikla, kuria užsiimdavote įsimylėję. Drauge leidžiamo laiko esmė – atnaujinti tarpusavio ryšį. Kartais tam pakanka ir apsikabinimo, kurio metu organizmas gamina meilės hormoną oksitociną, kelias sekundes ilgiau trunkančio žvilgsnio į akis, kuriuo be žodžių patvirtinate savo jausmus.

Norvegų psichiatras, kultūrologas Finnas Skarderudas naujausioje savo knygoje „Nerimas: klajonės po modernųjį Aš“ dėsto, kad šiandienos visuomenę į priekį varo nerimas, pakeliui griaunantis komforto, ramybės, pasitenkinimo jausmą. Žmones, jo nuomone, galima skirstyti pagal tai, kaip kiekvienas jų žvelgia į skirtingas situacijas: kaip jas įveikia, ką jose mato (privalumus ar tik trūkumus).

Su vadinamuoju tarpusavio santykių stresu gali būti susiję ir mažesni poros socialiniai bei ekonominiai ištekliai. Taigi poros, patiriančios daugiau materialinių sunkumų, kenčia nuo įtemptų santykių (moksliškai įrodyta, kad materialiniai nepritekliai, socialinis ir ekonominis nesaugumas gali turėti įtakos ir destruktyviam sutuoktinių elgesiui).

Lietuvos sociologai (A.Maslauskaitė, A.Jasilionienė, V.Stankūnienė ir D.Jasilionis) daro išvadą, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų vakarietiškų visuomenių, dažniau skiriasi skurdesnio sluoksnio atstovai.

Antrindamas sociologams Z.Streikus išskiria asmeninei žmogaus laimei ir gerovei būtinus elementus: savęs priėmimą, socialinių santykių su aplinkiniais palaikymą, savarankiškumą ir gyvenimo tikslo turėjimą. Psichologas pabrėžia, kad tik aktyviai savo aplinką formuodamas ir nuolat augdamas žmogus yra pasirengęs kurti darnius tarpusavio santykius su kitu.

Remdamasis naujausiais psichoanalizės duomenimis, R.Milašiūnas prideda, kad kiekvienu atveju itin svarbi ir asmenybės branda. Psichoanalitikas nesiūlo vadovautis vien skaičiais, tačiau pabrėžia, kad greičiau bręsta tėvų pagarbą nuo mažens jaučiančios atžalos.

Drauge su kolegomis santuokų ir skyrybų fenomeną tyrinėjusi sociologė A.Maslauskaitė nustatė, kad santuokos, sudarytos vyresniame amžiuje, susijusios su mažesne ištuokos rizika (tai būdinga tiek Lietuvos moterims, tiek vyrams). Be to, šie rezultatai siejasi su daugelio kitų šalių patirtimi. Taigi moksliškai įrodyta, kad vyresniame amžiuje sukurta santuoka yra stabilesnė ir neretai trunka ilgiau.

Kalifornijos universiteto genetikas Stevenas Cole’as santuokinį ryšį lygina su uždegimą slopinančiais vaistais, kurie ne tik pagerina gyvenimo kokybę, bet ir dažnai pailgina jo trukmę.

Vis greičiau besisukančiame ir materialėjančiame pasaulyje išsaugoti santuokos ryšius tampa tam tikru iššūkiu. Vis dėlto „Veido“ pašnekovai sutaria, kad jei poros į tarpusavio santykius investuotų tiek pat laiko ir jėgų, kiek į pinigų uždirbimą, rezultatas būtų to vertas.

Lakmuso popierėliu, galinčiu parodyti santuokos tvirtumą, Z.Streikus vadina bendrą juoką: „Jei santykiai vėsta ar apkarsta, dingsta šypsena, o juokas prityla.“

Gana dažnai ties skyrybų slenksčiu atsidūrusiems sutuoktiniams pritrūksta noro susidoroti su kilusiais sunkumais ir dažnas renkasi pabėgti nuo problemų.

„Kai kurie mūsų gyvenimą nugyvena, bet taip ir nesuvokia, kad emocijos nėra nuolatinė būsena. Sėkmingų santykių esmė – išmokti susikurti teigiamų emocijų ir nepamiršti jomis dalytis su šalia esančiu žmogumi. Tai bene geriausiai atsako į klausimą, kodėl po skyrybų kai kurios poros nesugeba net kalbėtis: jie nespėjo išmokti gerbti vienas kito, o žvelgė į partnerį tik kaip į meilės subjektą“, – apibendrina Z.Streikus.

Įtakos santuokai bei tarpusavio santykiams turi ir vaikai. Kauno technologijos universiteto (KTU) Politikos ir viešojo administravimo instituto atliktas socialinis tyrimas „Šeima ir lyčių vaidmenys“ atskleidžia, kad, dažno lietuvio supratimu, šeimoje turėtų augti du vaikai. Pageidautina, jog prieš jiems gimstant tėvai susituoktų ir būtų pasirengę tam, kad vaikai apribos jų laisvę, karjeros galimybes ir finansinius išteklius, tačiau vaikų turėti verta, nes stebėti, kaip jie auga, – didžiausias gyvenimo džiaugsmas.

Vis dėlto Harvardo universiteto psichologijos profesorius Danielis Gilbertas, remdamasis JAV ir Europoje atliktais tyrimais, padarė išvadą, kad pasitenkinimo jausmas santuokoje išauga tik pirmaisiais metais, o gimus kūdikiui – atslūgsta.

Nepaisant tokių apibendrinimų, dažnos poros asmeninė patirtis liudija visai ką kita.„Nepažįstu nė vieno asmens, kuris gailėtųsi susilaukęs vaikų. Juk tai ir yra didžiausia gyvenimo prasmė“, – sako daug metų motinystei nesiryžusi Dovilė Ramoškienė. Su vyru daug keliavusi ir pradinei būsto įmokai taupiusi vilnietė po dukters gimimo santuoką pamatė visai kitoje šviesoje.

Šiandien jau ir mokslo įrodyta, kad, nepaisant visų vedybinio gyvenimo sunkumų, susituokę žmonės kone visais aspektais laimingesni ir sveikesni, nei nesukūrę ar neišsaugoję šeimos. Taigi apibendrinant galima teigti, kad jokia sėkmė viešajame gyvenime negali atstoti nesėkmės poros tarpusavio santykiuose. Tačiau jei priežastys rimtos ir santykių išgelbėti iš tiesų nebegalima, blogiausia, ką galima padaryti, – nuspręsti drauge gyventi dėl vaikų ar tėvų. „Tokiais atvejais neverta savęs apgaudinėti, nes tapsime pavyzdžiu, kad šio kelio nereikėtų rinktis kitiems“, – pataria pozityviosios psichologijos krypties atstovai.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako individualiosios psichologijos analitikas, seksologas Viktoras Šapurovas

VEIDAS: Poras konsultuojate ne vieną dešimtį metų. Kokių problemų dažniausiai kyla sutuoktiniams?

V.Š.: Jau kurį laiką apie lietuvius galvoju kaip apie labai kantrius žmones. Net ir nepatirdami tarpusavio džiaugsmo ir abipusio artumo, daugelis jų sugeba likti drauge. Susipažinę, susituokę, tačiau nejausdami seksualinio pasitenkinimo žmonės nesišneka ir pagalbos neieško metų metais. Tik tuomet, kai jau užaugina vaikus ir galutinai nusivilia vienas kitu, praveria specialistų duris.

VEIDAS: Kaip manote, ar žmonės nedrįsta, o gal neprisiruošia kreiptis seksologo pagalbos?

V.Š.: Man regis, didžioji dalis vyrų iki galo nesuvokia, kad jei mylėsis su žmona ir abu patirs malonumą, bus laimingesni. Seksualinis poros pasitenkinimas – viena svarbiausių bendro gyvenimo dalių, tačiau kuo ilgiau dirbu, tuo labiau suprantu, kad mūsų visuomenėje džiaugtis labai nepopuliaru. Kapitalistinėje visuomenė įprasta pakeisti savo nepasitenkinimą gausesniu vartojimu, bet tikro artumo tai vis tiek neatstoja. Žmonės, patirdami nepasitenkinimą, kantriai gyvena metų metus, kol vieną dieną kantrybė išsenka, tuomet ir praveriamos seksologo durys.

VEIDAS: Taigi dažniausiai sprendžiate uždelstas poros tarpusavio santykių problemas?

V.Š.: Jei per penkerius santuokinio gyvenimo metus porai nepavyko patirti pasitenkinimo lytinių santykių metu, jie praranda viltį, kad kas nors gali keistis. Taigi gyvenama nuolatiniu nusivylimu. Didžiausia klaida – per ilgas delsimas ieškoti profesionalios pagalbos. Jei vienos ar kitos problemos pora neišsprendžia per vidutiniškai 20 lytinių aktų, išeičių vertėtų ieškoti tariantis su seksologu.

VEIDAS: Atrasti tarpusavio artumą poroms padedate ir po dešimtmečiais trukusių nusivylimų?

V.Š.: Kuo ilgiau delsiama, tuo daugiau darbo ir pastangų tenka įdėti siekiant perkonstruoti nekokybiškus tarpusavio santykius. Kalbu apie pusmetį ir ilgiau trunkantį psichoterapijos kursą. Greitas gyvenimo tempas šiandien kuria iliuziją, kad pakanka paspausti mygtuką, ir situacija pasikeis. Bet žmogiškajam ryšiui, kaip ir bet kokiam pokyčiui, reikia laiko. Ne visi esame tokie kantrūs, todėl kartais einama tik iš pirmo žvilgsnio paprastesniu keliu: skiriamasi ir ieškoma naujo partnerio.

Mūsų visuomenei itin būdingas nesugebėjimas kurti tvirtų ir artimų tarpusavio santykių. Žinoma, čia daug ką lemiančiu veiksniu tampa ir intensyvus gyvenimo tempas: panaršiau internete, susibėgau, pasimylėjau ir man nereikia per daug stengtis. Labai svarbu laiku atkreipti jaunosios kartos dėmesį, kad nepaklystų elektroninio bendravimo džiunglėse. Tarpusavio santykiuose skubėti negalime: šiuo atveju abiejų partnerių pastangos yra didžiausia vertybė.

VEIDAS: Ką rodo mūsų statistika? Kaip greitai po pažinties poros ryžtasi pradėti lytinį gyvenimą?

V.Š.: Jei tikėsime neoficialia Lietuvos statistika, nuo pažinties pradžios šiandien įprasta pasimylėti po mėnesio laiko, tačiau jei pažintis užsimezgė internetu, suartėjimas galimas ir po pirmo ar antro pasimatymo. Kodėl viskas klostosi taip greitai? Vyras pageidauja, o moteris mano, kad jei iš karto neatsiduos, daugiau jos niekas nebekvies.

VEIDAS: Bet juk tokia mąstysena – tiesiausias kelias į aklavietę…

V.Š.: Iš tiesų, kaip rodo žmonių, susipažinusių internetu, apklausos, tokios istorijos dažnai neturi laimingo tęsinio. Per įmonės vakarėlį ar draugų gimtadienį pajutę vienas kitam simpatiją žmonės net dorai nepasikalbėję pasimyli. Kas būna toliau? Nusivylimai ir nepateisinti lūkesčiai. Viena iš mano klienčių skundėsi, kad vaikinas, su kuriuo ji jau kurį laiką mylisi, nekviečia jos į pasimatymą. Nelabai įsivaizduoju, kaip galėtų kviesti, kai pradedama ne nuo to galo… Tarpusavio santykiams reikia laiko, kad pora emociškai ir psichologiškai pažintų vienas kitą. Kaip mėgstu pajuokauti, kiekvieniems santykiams reikalingos pasivaikščiojimo paupiu valandos, į kurias telpa prisilietimai, šypsenos, pokalbiai, geresnis vienas kito pažinimas.

VEIDAS: Ar turite paaiškinimą, kodėl virtualioje erdvėje užsimezgusios pažintys evoliucionuoja greičiau nei realiame gyvenime?

V.Š.: Virtualių santykių palaikymas sukuria įspūdį, kad kontaktas visavertis, tačiau iš tiesų žmogaus nei lieti, nei jauti… Tačiau jausmas toks, tarsi pažįsti jį jau labai seniai, taigi viskas rutuliojasi greičiau: greitai susitinkama, greitai pasimylima, bet dažnu atveju tai ir lieka tik mechaninis veiksmas. Virtualus bendravimas žmonėms kuria iliuziją, kad galima apsieiti be gyvo kontakto, bet tai netikra.

VEIDAS: Kaip manote, kodėl Lietuvoje tiek daug ištuokų?

V.Š.: Skyrybos – viena iš demokratijos išraiškos priemonių, sakyčiau, net ir sovietiniais metais priežasčių nesiskirti buvo daugiau nei šiandien. Žmonės drauge išlaikydavo bendras gyvenamasis plotas. Šiandien tai – jau jokia kliūtis, taigi galimybių išsidalyti padaugėjo. Tačiau nevadinčiau lietuvių tauta, skubančia išsiskirti.

Kitas klausimas, kiek pastangų jie įdeda siekdami išsaugoti ir atkurti tarpusavio ryšį. Nepaneigsi, ištuokų mūsų šalyje iš tiesų labai daug (šimtui santuokų tenka 50 skyrybų), o jei dar priskaičiuotume tuos, kurie gyvena nesusituokę, šis skaičius gerokai ūgtelėtų. Deja, iki šiol jokia statistika to neatskleidžia.

Santuokų ir ištuokų Lietuvoje skaičius 2015 m. I pusmetį

Miestas    Vedybų     Skyrybų

Vilnius               1624                  784

Kaunas     545                   585

Klaipėda   276                   276

Šiauliai   203                   179

Panevėžys 160                   116

Alytus                99                    71

Marijampolė           113        97

Iš viso               5735       3972

Šaltinis: LR gyventojų registro tarnyba, 2015 m. gegužės 31 d. duomenys

Kada iš tiesų verta ryžtis skyryboms

Psichologė, psichoterapeutė Aušra Griškonytė pateikia keturias priežastis, kurios visame pasaulyje pateisina skyrybas. Jei savo santuokoje pastebėjote bent vieną iš jų, pats laikas pagalvoti apie santuokos nutraukimą.

1. Fizinis ir emocinis smurtas. Nors Lietuvoje imamasi priemonių kovoti su fiziniu smurtu, emocinis smurtas vis dar toleruojamas. Iki šiol mūsų šalyje taikstomasi su žeminimu, klyksmais, keiksmais ir pan., tačiau taip neturėtų būti.

2. Neištikimybė. Gana dažnai ji pasitelkiama kaip būdas spręsti savo problemas. Užuot susėdus ir pasikalbėjus su nuolatiniu partneriu(-e) apie tai, kas slegia, pasitelkiama neištikimybė. Reikėtų atminti, kad jei žmogus išdavė kartą, labai didelė tikimybė, jog tai pasikartos ir dar kartą.

3. Finansinė neištikimybė. Vertėtų sunerimti, jei partneris(-ė) bendras šeimos biudžeto santaupas naudoja lošimams, gėrimams, taip apgaudinėdamas bei apvaginėdamas savo šeimą. Šalia esantis partneris turi teisę nesileisti išnaudojamas.

4. Priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų ar kitų žalingų medžiagų. Žmonės, gyvenantys su priklausomais nuo psichotropinių medžiagų sutuoktiniais, tiki, kad jų pastangomis žmogus pasikeis. Deja, tai didžioji iliuzija. Pasikeisti gali tik pats priklausomasis.

R. Tamulevičiaus nuotr

Psichologija. „Kaip neblaivus nepageidaujamas prie automobilio vairo, taip ir suirzęs turėtų būti nušalintas nuo bet kokių tarpusavio santykių aiškinimosi. Pykčiu liepsnojantis protas užaštrėja ir susiaurėja, todėl į akis drebiama teisybė itin žeidžia“, – apie dažno asmens negebėjimą nesikarščiuoti ir neužgaulioti šalia esančiojo savigarbos kalba psichologas, psichoterapeutas, savivaldybių mokymo centro „Dainava“ direktorius Zenonas Streikus.

VEIDAS: Kokių bendravimo klaidų dažniausiai pasitaiko žmonių tarpusavio santykiuose? Į ką, jūsų nuomone, vertėtų atkreipti dėmesį siekiant sklandesnės komunikacijos?

Z.S.: Didžiausia bėda, kad nebemokame kalbėti savo vardu. Jei dažniau aplinkiniams primintume, kaip jaučiamės (pvz., man nepatinka, aš supykau, įsižeidžiau), galbūt išvengtume jų kritikos ir atrodytume nuoširdesni. Žmogaus gebėjimas ramiai išsakyti savo jausmus ir mintis leidžia kitiems jį geriau suprasti. Taip pat siūlyčiau nepamiršti vadinamųjų stebuklingų frazių: gerbiu tavo požiūrį, vertinu tavo nuomonę, bet mano pozicija šiuo klausimu kita, ir pan. Visą gyvenimą mokomės bendrauti, o tai, ar išmokstame, ir lemia mūsų sėkmę bei susikalbėjimą su šalia esančiaisiais. Ne intelektas ir ne jokios kitos savybės, o gebėjimas susikalbėti mums sukelia pasitenkinimo gyvenimu jausmą.

VEIDAS: Kodėl mums tokia svarbi bendravimo kokybė?

Z.S.: Šiuolaikiniame pasaulyje tarp gyvenimo ir bendravimo kokybės išties galime dėti lygybės ženklą – tai lyg sinonimai. Nuo to, kaip ir kiek bendraujame su aplinkiniais, praktiškai ir priklauso mūsų pasitenkinimo gyvenimu jausmas ir tai rodo, ar kokybiškai gyvename. Absoliučiai visose psichologijos ir religijos teorijose pabrėžiama, kad siekdami gerų santykių su aplinka visų pirma turime sutarti patys su savimi. Taigi nuo to, koks yra vidinis dialogas (negatyvus ar pozityvus) savo paties atžvilgiu, galime spręsti, ar taikūs ir harmoningi esame. Dvasios ramybė yra mūsų gyvenimo pagrindas.

VEIDAS: Kai kada bendraujant vienam iš dviejų tenka smarkiai nuobodžiauti, nes priešais sėdintis niekaip neužsičiaupia. Koks turėtų būti idealus kalbėjimo ir klausymosi santykis?

Z.N.: Ne veltui žmogui duotos dvi ausys ir viena burna. Bendraujant klausymosi ir kalbėjimo santykis turėtų būti labai panašus. Gebėdami išklausyti kitą demonstruojame pagarbą jo mintims ir žodžiams, tai parodo mūsų draugiškumą asmens nuomonei. Kita vertus, nereikėtų pamiršti indėnų posakio, kad jei jau kalbi, tavo žodžiai turėtų būti gerokai svaresni už tylą.

VEIDAS: Kaip mus veikia nuolat besiskundžiantys ir verkšlenantys asmenys?

Z.S.: Kadangi esame linkę nesąmoningai perimti žmonių, su kuriais dažniausiai bendraujame, nuostatas, elgesį, įsitikinimus ir vertybes, labai svarbu pasitraukti nuo negatyviai mąstančių individų. Priešingu atveju tai gali tapti visų jūsų gyvenimo nelaimių priežastimi. Ne taip svarbu, kas stengiasi apnuodyti jūsų požiūrį į gyvenimą ar į tarpusavio santykius (draugas, bendradarbis ar šeimos narys), – kur kas sveikiau bendrauti su gyvenimą mylinčiais, linksmais ir pozityviais asmenimis (su ereliais kilti visuomet geriau, nei su vištomis kapstytis). Atsirinkę žmones, su kuriais jums pakeliui, kurie jūsų nenuodija savo negatyvumu, nenukreipia nuo išsikeltų gyvenimo tikslų, pasieksite daug daugiau, nei klausydamiesi verksmingų gyvenimu besiskundžiančiųjų istorijų. Verkšlenti pastaruoju metu labai populiaru, bet geriau apsaugoti nuo to savo protą ir jausmus.

VEIDAS: Teigiate, kad reikėtų atsiriboti nuo žmonių, kuriems pokalbis su mumis tarnauja tarsi paguodos telefonas. Bet ar neliksime su savo pozityvumu vienui vieni? Juk ne visuomet sekasi, kiekvienam pasitaiko sunkesnių dienų…

Z.S.: Jei pagalvojus apie vieną ar kitą asmenį nuotaika sugenda, natūralu, kad patys jam rečiau skambiname. Taip pat jau įrodyta, kad asmenys, itin dažnai savo žodyne vartojantys įvardį „aš“, nėra patys mieliausi pašnekovai. Žmones kur kas labiau sieja įvardis „mes“. Kai yra apie ką pasišnekučiuoti, kuo pasidalyti, draugystė stiprėja. Psichiatrų pastebėjimai rodo, kad psichiatrinėse gydomų ligonių žodyne įvardžio „aš“ vartojimas 12 kartų dažnesnis nei sveikų žmonių. Taip pat pastebėta, kad žmogui sveikstant šio įvardžio vartojimas jo kalboje mažėja.

VEIDAS: Siekdami patogesnio ir modernesnio gyvenimo šiandien bendraujame virtualioje erdvėje, socialiniuose tinkluose, naudodamiesi išmaniaisiais telefonais. Ar tai prilygsta gyvam pasimatymui?

Z.S.: Jokios technologijos negali prilygti bendravimui ~tete-a-tete~, akis į akį. Sunku ir praktiškai neįmanoma užmegzti stipraus tarpusavio ryšio su kitu jo nepalietus, nepamačius gyvai ir pan. Nepamirškite, kad tik periferinis žmogaus matymas leidžia „skenuoti“ ir išgirsti tam tikrus niuansus, dažnai slypinčius už žodžių. Kol kas jokia technika to nepakeitė, o mokslininkai pastebi, kad būtent gyvo prisilietimo (apsikabinimo ar pabuvimo su pačiais artimiausiais intymioje erdvėje) vis labiau ir stinga mūsų gyvenime. Žymi JAV psichoterapeutė Virginia Satir yra pasakiusi, jog norint, kad jūsų vaikas išgyventų, per dieną jam būtini bent keturi apkabinimai, kad būtų sveikas, šį skaičių tektų padidinti iki aštuonių, o 12 kartų vaiką vertėtų apkabinti, jei linkite jam laimės. Tą patį reikėtų pritaikyti sutuoktiniams, šeimos nariams. Jeigu tarpusavio santykiuose nuolat trūksta apsikabinimo, artimo kontakto, pasibučiavimo, ilgainiui atšąlama.

VEIDAS: Kuo mums toks reikšmingas gyvas kito žmogaus prisilietimas ar apkabinimas?

Z.S.: Endokrinologijos ir biochemijos mokslas išaiškino, kad jau po šešių sekundžių apsikabinimo smegenyse išsiskiria itin biologiškai svarbios medžiagos (tokios kaip meilės ir prieraišumo hormonu Vokietijos mokslininkų pakrikštytas oksitocinas. Įprastai su juo siejamas laimės ir pasitikėjimo savimi jausmas), itin reikšmingos mūsų žmogiškumui. Bent jau man iki šiol neteko girdėti, kad kas nors būtų gailėjęsis, jog per mažai laiko leido socialiniame tinkle ar išmaniajame telefone. Paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis žmonės labiausiai gailisi per mažai laiko skyrę savo artimiesiems, per retai juos apkabindavę, nesakę, kaip stipriai myli.

VEIDAS: Kaip mus veikia asmenų, kurie nėra draugiški ar gero linkintys, buvimas šalia?

Z.S.: Į asmeninę erdvę įprastai įsileidžiame tuos asmenis, kuriais pasitikime ir su kuriais galime būti atviri. Jei šalia atsiduria svetimas žmogus, tai iš mūsų pareikalauja daug emocinės energijos, tai labai gerai paaiškina, kodėl kartais jaučiamės visiškai išsunkti. Šiuo atveju net tardytojai, siekdami palaužti nusikaltėlį, pasodina jį ant kėdės patalpos viduryje ir prieina labai arti – įpastai tai suveikia ir pasipriešinimas įveikiamas.

Kiekvienam mūsų intymi erdvė nepaprastai svarbi (ją valdome pasąmoningai). Jeigu vieno ar kito žmogaus nemėgstame, stengiamės atsisėsti nuo jo atokiau, o prie artimo asmens, priešingai, norisi artėti. Tačiau reikėtų atminti, kad kiekvienu atveju asmeninio bendravimo ribos gana skirtingos, tarkime, Azijos kraštuose žmonės kalbėdamiesi vienas prie kito prieina kur kas arčiau nei europiečiai. Mums įprasta bendrauti per ištiestos rankos atstumą. Šiek tiek artimesni esame su savo sutuoktiniais, vaikais, tėvais ir draugais. Šiuo atveju artimas kontaktas tarnauja mums kaip nepaprastas emocinis tarpusavio santykių penas.

VEIDAS: Greitas gyvenimas, nuolatinė skuba, stresas, matyt, šiandien aplenkia retą visuomenės narį. Kaip išlikti žmogumi ir neprarasti to, kas gražiausia, kai aplinka gana atšiauri?

Z.S.: Žydų mokslininkai tvirtina, kad esant net ir nepaprastai agresyviai aplinkai (pvz., kalėjime) galima išlaikyti pagarbą sau. Jie, kalinami lageriuose, stengėsi gyventi įprastą gyvenimą neįprastomis sąlygomis: valėsi dantis, šukavosi, užsiėmė pagalba ir kūryba, taigi neišdavė savęs, o tai pakankama, kad galėtum atlaikyti visą neigiamą krūvį. Tačiau tie, kurie prarasdavo pozityvų dialogą su savimi, neišlikdavo.

VEIDAS: Kas slopina aplinkinių norą bendrauti su vienu ar kitu žmogumi?

Z.S.: Žalingiausias ir didžiausias bendravimo priešas – destruktyvi kritika. Ji menkina žmogaus savivertę, sujudina pasitikėjimą savo jėgomis, slopina bet kokį įkvėpimą ir kūrybiškumą. Po kritikos įprastai driekiasi apmaudo ir abejonių šleifas, duodantis pradžią negatyvioms emocijoms. Rytų išminčiai sako, jog kalbant apie kito žmogaus trūkumus ir mūsų protas į juos panyra, taigi reikėtų atminti, kad protingi tuo tiesiog neužsiima. Tai savotiškas atsakymas, kodėl mes taip vertiname žmones, kurie sakydami malonius dalykus pozityviai nuteikia, skatina eiti pirmyn, palaiko, o ne stabdo ir žlugdo.

Kita vertus, net ir didžiausias priešiškumas yra geriau nei jokio bendravimo. Didžiausia bausmė žmogui yra vienatvė. Dažnai žmogus pats save į ją ir uždaro. O negebėjimas megzti santykių su kitais visuomenės nariais veda individą į išprotėjimą (nors žmogus gyvas, jo bendravimo kokybė nulinė).

VEIDAS: Tačiau kritika neišvengiama bendraujant ir su pačiais artimiausiais. Kaip ji veikia, tarkime, sutuoktinių tarpusavio santykius?

Z.S.: Jautriausiai išgyvenami, o kartais ir didžiausiu streso šaltiniu virsta būtent santykiai su sutuoktiniu. Arčiausiai esantys ir geriausiai mus pažįstantys žmonės ir žeidžia skaudžiausiai, o santykių griūtis gali sukelti pačią tikriausią sumaištį. Taigi šiuo atveju destruktyvi kritika ar pašaipa ardo ir žlugdo porų tarpusavio ryšius. Siekis ieškoti trūkumų kitame parodo paties kritikuotojo nevisavertiškumą. Dažnas įsivaizduoja, kad kritika padės kitą žmogų pakeisti, šis taps panašesnis į mus, tačiau įvyksta priešingai. Perauklėti kito mes negalime, todėl nė nevertėtų mėginti. Užtat daug ką galime keisti tobulindami save. Tarkime, mūsų vaikams didžiausią įtaką daro būtent mūsų elgsena ir tai, kaip mes su jais bendraujame. Pasąmoningai sekdami ir imituodami analogišką elgesį jie daug ką perima iš tėvų.

VEIDAS: Prie destruktyvių ir tarpusavio santykius griaunančių veiksnių priskiriama ne tik kritika, bet ir pavydas, kerštas. Kaip šios emocijos veikia ir keičia mūsų visuomenę?

Z.N.: Tiek pavydas, tiek kritika sukelia nepaprastai saldžių jausmų, bet vis dėlto tai yra strėlė, bene labiausiai žeidžianti ją paleidusį asmenį. Visais atvejais toks elgesys destruktyvus. Tarkime, pavydas neatsiejamas nuo menkavertiškumo, siekio pažeminti kitą. Nesusimąstome, kad reikėtų ne menkinti tą, kuriam geriau sekasi, ar iš jo tyčiotis, o stengtis į jį lygiuotis, pačiam pasitempti. Taigi ir su jus kritikuojančiu, jums pavydinčiu ar kerštaujančiu asmeniu reikėtų elgtis geriau, nei jis su jumis elgiasi. Neverta vargti eikvojant savo laiką ir energiją – tegul pozityvus elgesys būna viskas, ko jis gali tikėtis iš jūsų.

Visuomet laimėsite sugebėję įžvelgti kitame daugiau gero nei blogo. Gyvųjų net Dievas neteisia, taigi didžioji bėda ištinka tuomet, kai kurie nors iš mūsų pasijunta aukštesni už dievus, leisdami sau teisti aplinkinius. Lietuvoje šiuo metu stebiu baisią tendenciją: daugeliui žmonių svarbu įrodyti savo tiesą, o ne išlaikyti darnius tarpusavio santykius. Pamiršę, kad tiesa turi labai daug veidų, žmonės dėl jos aukoja bendravimą su jiems svarbiais asmenimis. Deja, pamiršta, kad santykių taip greit neatkursi.

VEIDAS: Šiandien labai daug diskutuojama apie tai, kad tėvai skiria per mažai laiko vaikams, sutuoktiniai susitinka tik po darbų, praktiškai jau tik lovoje, taigi bendravimas su pačiais artimiausiais gana minimalus. Kaip tokią situaciją siūlytumėte keisti?

Z.N.: Vokietijoje atliktas eksperimentas parodė, kad didelei žmonių grupei pakėlus algas jų pasitenkinimo gyvenimu jausmas praktiškai nekito (pasitenkinimas padidėjo vos 2 proc.), o štai įgijus artimą draugą jis šoktelėjo 15 proc. Šis pavyzdys iliustruoja, kad nepaprastai svarbu palaikyti artimus ryšius ne tik su šeimos nariais, bet ir su tolėliau gyvenančiais draugais (rekomenduojama jiems rašyti ar skambinti). Kiekvienas mūsų turėtų jaustis atsakingas už pačių artimiausių žmonių ratą ir kokybiško kontakto su jais palaikymą.

VEIDAS: Ar yra būdų, leidžiančių sušildyti bei atgaivinti net ir labiausiai pašlijusius tarpusavio santykius?

Z.S.: Parodyti, kad esi atvira asmenybė, nėra sudėtinga, pakanka per pirmas sekundes sutikus kito asmens akis užmezgi atvirą kontaktą: pasisveikinti, pasiteirauti, kaip jam einasi ir pan. Jei toks gestas neatliekamas, kito žmogaus pasąmonėje užsifiksuoja informacija, kad jūs kažkoks neaiškus. Vėliau peržengti jau nustatytą ribą gana sunku. Tačiau nereikėtų pamiršti: bet koks bendravimas su aplinkiniais prasideda nuo taikos radimo savyje. Visuomenės mylimi ir mėgstami asmenys neturi laiko ir noro teisti kitus. Deja, aplink mus daugėja žmonių, kurie nepakenčia šalia esančiųjų ir kitokių nei jie patys.

VEIDAS: Žvelgti į pasaulį pro tos pačios spalvos akinius išties reta, o gal ir snobiška, tačiau kaip siūlytumėte tai keisti?

Z.S.: Olandų psichologai siūlo metodą, leidžiantį prisijaukinti nepatinkantį asmenį. Jei tokį turite šalia savęs, pasistenkite surasti dešimt šio asmens bruožų, už kuriuos galėtumėte jį gerbti. Galbūt jis labai talentingas, darbštus, mažiau bijantis ir pasižymintis didesne drąsa už jus? Nė nepastebėsite, kaip jūsų priešiškumas sumažės ir jis jums taps kur kas mielesnis. Šis metodas itin tinkamas ne tik profesiniuose, bet ir asmeniniuose, poros ar šeimos tarpusavio santykiuose. Bent kelias minutes skyrę mintims apie sau artimą asmenį, surašę teigiamus jo bruožus, prisiminsite dalykus, kuriuos rutina įprastai užgožia.

VEIDAS: O gal visas negatyvias mintis nevalingai nukreipę į šalia esančius žmones apsaugome save nuo neigiamų emocijų, tiesa, apnuodydami jomis aplinkinius?

Z.S.: Kaip neblaivus nepageidaujamas prie automobilio vairo, taip ir suirzęs turėtų būti nušalintas nuo bet kokių tarpusavio santykių aiškinimosi. Pykčiu liepsnojantis protas užaštrėja ir susiaurėja, todėl į akis drebiama teisybė itin žeidžia. Supykusiems asmenims turėtų būti uždrausta bendrauti, o juo labiau aiškintis tarpusavio santykius. Tokiomis aplinkybėmis prisakome baisių dalykų, norėdami žmogų įskaudinti, sutrypiame jo savigarbos jausmą, o paskui patys graužiamės. Santykiams pavojingiausias dalykas – mūsų pačių išsiderinimas. Tik nurimę ir susitvardę galime bendrauti su kitais.

Kas nutinka mums nesusivaldžius? Išprovokuojamas konfliktas, aplink esantieji skuba gintis, aiškintis, dažnai nuklystama į asmeniškumus, o tuomet kelio atgal jau nėra. Žmogus, kuris tave nors kartą įžeidė ar pažemino, visam laikui išbraukiamas iš emocinės erdvės ir daugiau nebeprisileidžiamas. Taigi vertėtų atminti, kad gebėjimas valdyti savo emocijas yra vienas šiuolaikinių reikalavimų siekiant gyventi kokybišką gyvenimą, norint kažko pasiekti ir būti įvertintam. Mokslas vadina tai emociniu intelektu. Vienas šio termino autorių Danielis Golemanas teigia, kad neleisdami įsisiūbuoti savyje kilusiai negatyviai emocijai (baimei ar nerimui) ir sugebėję ją suvaldyti nulemiame 85 proc. karjeros ir asmeninio gyvenimo sėkmės.

VEIDAS: Klausantis jūsų vis labiau aiškėja, kad bendravimas ir žmonių tarpusavio santykiai – viena sudėtingiausių ir daugiausiai nesusipratimų keliančių sričių.

Z.S.: Bendravimas reikalauja išties daug drąsos ir atima bene daugiausiai energijos, o jei dar prisimintume, kiek žmonių bijo kalbėti viešai… Nepaprastai slegia atsakomybė ir baimė, kad tavo asmenybė gali būti paniekinta ir sukritikuoja. Matyt, tai ir sėja paniką.

VEIDAS: Išeitų, kad individo savigarba – lyg nepajudinama tvirtovė, prie kurios prisiartinus gali kilti rimtas pavojus?

Z.S.: Žmogus išties labiausiai saugo ir vertina savigarbos jausmą, o jos griovimas suvokiamas kaip pats didžiausias pažeminimas. Ypač tam jautrūs asmenys, kurių savigarba trapi (pvz., nuteistieji). Visus „šarvus“ įprastai nusiimame bendraudami su artimiausiais žmonėmis, tačiau ir jie kartais pataiko mums į itin skausmingą vietą. Tokiais atvejais nuoskauda ilgai nedingsta, o noras atvirai pasišnekučiuoti kurį laiką negrįžta. Taigi neturėtume pamiršti: savigarbos jausmas yra visos asmenybės pamatas. Būtų gerai, jei šalies sėkmė būtų matuojama ne bendruoju vidaus produktu (BVP), o žmonių tarpusavio santykiais ir jų pasitenkinimo gyvenimo jausmu. Taptume nepalyginti laimingesne visuomene.

VEIDAS: Kai kurie mūsų nesėkmes dramatizuoja, klampindami aplinkinius ir patys save į susidariusią situaciją. Ar galima išmokti į kritines situacijas reaguoti racionaliau ir labiau pamatuotai?

Z.S.: Tarpusavio santykiuose mes taip pat labai mėgstame daryti dramblį iš musės, o paskui, žiūrėk, ir nebeišmaitiname jo. Vienas didžiausių tarpusavio santykių žinovų – prancūzų rašytojas, pilotas, humanistas Antoine’as de Saint-Exupery, labiausiai žinomas dėl apsakymo „Mažasis princas“, savo knygose pabrėžia, kad didžiausias žmonių turtas – bendravimas. Nieko svarbesnio nebuvo, nėra ir nebus. Kito kelio būti laimingiems tiesiog nėra.