Prieš 120 metų Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Jadvyga Juškytė įkūrė slaptą draugiją neturtingam mokslo siekiančiam jaunimui šelpti. Ši draugija sušelpė ir nuo mirtinų ligų apsaugojo daug būsimų garsių Lietuvos žmonių – menininkų, profesorių, visuomenininkų, ministrų.

Istorikai neabejoja, kad savos inteligentijos atsiradimas ir sustiprėjimas yra būtina ir viena svarbiausių sąlygų tautiniam judėjimui plėtotis, moderniai tautai formuotis. Juk kažkas turi šviesti tautą jos gimtąja kalba, skelbti tautiškumo idėjas, leisti laikraščius, kurti kultūrines, visuomenines ir politines organizacijas.
Šis procesas atskirose tautose vyko labai nevienodai. Pavyzdžiui, lenkų tautiniame judėjime labai aktyviai reiškėsi kilmingieji, bajorai ir dvarininkai, maža to, jiems į pagalbą atėjo sulenkėję kitų tautų (lietuvių, baltarusių, ukrainiečių) bajorai, pakaks paminėti kad ir iš Žemaitijos kilusius Jozefą Pilsudskį ar Stanislovą Narutavičių.
O mūsų tauta dėl to labai stipriai nukentėjo, istorikas Adolfas Šapoka šį procesą pavadino tautos apiplėšimu, nes mes likome be inteligentijos, be tautos elito. Negana to, sulenkėję bajorai visomis išgalėmis priešinosi mūsų tautiniam judėjimui ir dar nusitempė paskui save daugumą miestiečių, nemažai kaimo žmonių.
Tiesa, kai kurie mūsų tautinio judėjimo veikėjai (Adomas Jakštas-Dambrauskas) ir net pavieniai Lietuvos lenkai (Mykolas Römeris, Juozapas Albinas Herbačiauskas) bandė kviesti mūsų kilminguosius grįžti prie savo tautos, įsitraukti į jos žygį dėl laisvės, gal net jam vadovauti. J.A.Herbačiauskas net pranašavo, kad be bajoriškosios inteligentijos nebus galima sukurti geros lietuviškos tautinės kultūros.
Deja, mūsų bajorai šių kvietimų neišgirdo, o J.A.Herbačiausko pranašystės vis dėlto neišsipildė: todėl, kad mūsų tauta, kaip ir kitos vadinamosios valstietiškos tautos (estai, latviai, čekai, slovakai, suomiai ir kt.) išsiugdė naują, kitokią inteligentiją – iš paprastų kaimo žmonių, šviesesnių ūkininkų vaikų.
Tačiau dėl to mūsų tautinis judėjimas gerokai vėlavo ir pats ugdymo procesas buvo labai sunkus, vargingas. Mat caro valdžia nekilmingųjų vaikams visaip trukdė siekti mokslo, antra, ūkininkams tai būdavo sunkiai pakeliamos išlaidos. Todėl jų vaikai, eidami į mokslus tolimuose Rusijos miestuose, stengėsi patys užsidirbti pragyvenimui, skurdo, badavo ir anksti mirdavo nuo džiovos: tarp jų Pranas Vaičaitis, Jonas Biliūnas, Povilas Višinskis ir dar šimtai kitų, pačių gabiausių, perspektyviausių.

Pirmasis „Žiburėlis“

Todėl toks reikšmingas atrodo faktas, kad 1893 m. atsirado speciali draugija gabiam, bet neturtingam besimokančiam jaunimui padėti.
„Žiburėlio“ pavadinimą jai išrinko pats Jonas Jablonskis, pasakęs: „Turėjome širdyje viltį, kad tas menkas silpnomis rankomis sukurtas žiburiukas išsiplės didele šviesa, prie kurios ir visai tautai bus šviesiau.“
Draugiją įkūrė dvi energingos merginos, bajoraitės – Jadvyga Juškytė ir G.Petkevičaitė-Bitė. Pastaroji tokią iniciatyvą aiškino savo tėvo, žinomo gydytojo ir filantropo, Jono Leono Petkevičiaus įtaka: „Negalėjau nepastebėti, kiek liaudies vaikų dėl įvairių priežasčių, o dažniausia dėl lėšų stokos pasilieka be mokslo.“
Antroji “Žiburėlio” iniciatorė ir organizatorė J.Juškytė (1869–1948) buvo nusipelniusi pedagogė, visuomenininkė, laikraščio “Varpas” bendradarbė, kuriai teko bendrauti su garsiausiais to meto mūsų šviesuoliais Vincu Kudirka, J.Jablonskiu, Jonu Šliūpu, Vaižgantu ir kitais. Beje, ji vaidino pirmajame lietuviškame spektaklyje Palangoje 1899 m.
1896 m. „Varpe“ V.Kudirka nepagailėjo gerų, bet tikrai pelnytų žodžių tiek šiai draugijai, tiek jos įkūrėjoms, pripažindamas, kad moterys jau ne kartą buvo atėjusios į pagalbą vyrams tautiniame darbe: „Dabar vėl, kada tūli karšti lietuviai atšalo it žalibarščiai, o viens ir kits iš jų susikrovė idealus į pilvą…, dvi moters tyliai, be trenksmo įkuria draugystę „Žiburėlį“ ir trumpame laike suspėja suteikt geroką pašelpą pinigais įvairiuose reikaluose. Tegul nors viena vyrų draugystė pasigiria su tokiomis pasekmėmis savo triūso! Tikiu, kad „Žiburėlis“ tas niekad neužges.“
Beveik taip ir atsitiko, draugija veikė iki pat 1940-ųjų. Tačiau be iškilmių ji buvo įkurta ne vien dėl steigėjų kuklumo, bet dar labiau dėl slaptumo, nes bet kokios lietuviškos organizacijos po 1863 m. sukilimo buvo kuo griežčiausiai uždraustos. Iš tiesų veikti teko didelės konspiracijos sąlygomis: jokių aukotojų ar šelpiamųjų sąrašų, protokolų, pakvitavimų ir t.t. Taip jau iki 1900 m. „Žiburėlis“ pašalpomis ir stipendijomis išdalijo per 3 tūkst. rublių, daugiausia paaukotų JAV lietuvių, taip pat sukauptų iš draugijos narių mokesčių.
Aktyviausios narės buvo Felicija Bortkevičienė, Marija Žmuidzinavičienė, Emilija Gruzdytė ir kitos. Draugija sušelpė daug būsimų garsių Lietuvos žmonių – menininkų, profesorių, visuomenininkų, ministrų: J.Biliūną, Žemaitę, Adomą Varną, Kazį Būgą, Kiprą Petrauską, Ernestą Galvanauską, Povilą Matulionį, Petrą Avižonį, V.Kudirką ir kitus. Gavo pašalpą ir Vincas Mickevičius-Kapsukas, tada dar varpininkas, socialdemokratas, ir labai pagyrė draugijos veiklą Čikagos laikraštyje „Lietuva“ 1904 m.: „Vieną iš neturtingų moksleivių „Žiburėlis“ tiesiog ištraukė iš jau sučiupusios džiovos nasrų… Lietuvoje jis įgyja vis didesnę ir didesnę simpatiją.“
Ši draugija legalizuota tik 1906 m. ir nuo tada dar labiau išplėtė savo veiklą. Ypač aktyvi buvo “Žiburėlio” vadovė F.Bortkevičienė: iki 1918 m. ji sušelpė J.A.Herbačiauską, Julių Janonį, Juozą Zikarą, Petrą Rimšą – galbūt daugelio jų dabar niekas ir nežinotų, nes jie nebūtų nuveikę didelių darbų, jei laiku nebūtų sulaukę kuklios, bet tokios reikalingos pagalbos.
Kad sukauptų taip trūkstamų lėšų, draugija rengė koncertus, loterijas. Bet ir tada teko vesti dvigubą buhalteriją – vieną valdžiai, kitą visuomenei, o šelpiamieji vadinti slapyvardžiais, nes daugelį jų persekiojo policija. Konspiracija visada buvo puiki – niekas niekada neįkliuvo.