Žiemai persiritus į antrąją pusę ir pagaliau spustelėjus šaltukui metas pasimėgauti visomis žieminėmis lietuviškos gamtos pramogomis – nuo slidžių žygių girioje iki kelionių baidarėmis ar nakvynės apsnigtame miške.

Dalis lietuvių žiemos pramogų ir atostogų negali įsivaizduoti be snieguotų kalnų viršūnių ir vėjelio, švilpiančio skriejant sudėtinga slidžių trasa. Kiti žiemos negali ištverti be žygių pėstute ar slidėmis Lietuvos miškuose, dar kiti ir žiemą ryžtasi paplaukioti baidarėmis.
„Nereikia manyti, kad lietuviškas miškas – vienodas ir nuobodus. Taip tikrai nėra. Galima susiplanuoti įspūdingus žieminius maršrutus per girias, aplink ežerus ar palei upes. Eini per mišką, ir tik spėk dairytis – kalnai, kalvos, akmenys, visokios atodangos, upeliukai, šaltiniai“, – pasakoja Nerijus Januškevičius, skersai išilgai išvaikščiojęs Lietuvos miškus ir pievas, išbraidęs pelkes ir šiuo metu savo pomėgį suderinęs su darbu konsultacijų įmonėje „Kitokie projektai“.

Nakvynė miške žiemą
Nerijui antrina ir keliautoja Vilma Blėdaitė-Dambrauskienė, Kauno technologijos universiteto žygeivių klubo „Ąžuolas“ narė. „Iš tiesų Lietuvoje yra begalė viena už kitą įdomesnių krypčių, kuriomis galima leistis pėstute ar slidėmis: Aukštaitijos ir Dzūkijos miškai, Suvalkijos lygumos ar Žemaitijos kalvos. O kur dar upės ar ežerai! Jei nėra ledo, galima plaukti baidarėmis, o spustelėjus šaltukui ir ledui padengus vandens telkinius – leistis ir į pačiūžų žygius“, – intriguoja Vilma.
Be to, žiemos šalčiai suteikia galimybių pamatyti kažką visai nauja ir netikėta. Tarkim, kai nebėra gausios lapijos, nuo kalnų ir piliakalnių atsiveria visai kitokie vaizdai. O kiek žmonių, tarkim, gali pasigirti vaikštinėję po pelkę? “Juk vasarą retas maklinėtų po raistus, nebent pakraštėliu prabristų. Tačiau žiemą, kai pelkė pasidengia ledu, be galo įdomu po ją pasižvalgyti – juk tai labai savotiška, žmogaus nepaliesta gamta”, – pasakoja Vilma.
Nerijus atkreipia dėmesį, kad žiemą, ypač kai yra sniego, galima pamatyti nemažai įvairių žvėrių – stirnų, šernų, išdidžiai praeinantį briedį, daugybę kiškių. O voverės ar laukinės katės būtinai atslinks į stovyklą stovyklautojų puodų patikrinti. Norint pamatyti gyvūnų, geriausia pasiskambinti į regioninių parkų administraciją ir pasiteirauti, kur yra įrengtos šėryklos. Beje, Lietuvoje nedidelėms grupėms organizuojami dar ir gyvūnų stebėjimo žygiai. Kantriai palaukus galima pamatyti įvairių paukščių ar retesnių žvėrių, pavyzdžiui, vilkų, kurie nėra linkę rodytis žmonėms.
Pasak pašnekovų, dar viena unikali Lietuvos vieta, kurią derėtų aplankyti ir žiemą, yra pajūris. “Man, kaip pajūrio gyventojui, žiemą romantiškesnės vietos nėra: kopos, smėlis, sniegas, jūra, ledų sangrūdos. Nori – pėstute žygiuok, o jei palankios oro sąlygos ir yra sniego – čiuožk slidėmis. Gali pajūriu žygiuoti ir kelias dienas, be to, jame saugiau nei miške, nes neįmanoma nukrypti nuo kelio ir pasiklysti. O objektų pilna visokiausių – pradedant Mirusiomis kopomis, baigiant Raganų kalnu ar Olando Kepure. Jie žiemą atrodo visai kitaip nei vasarą“, – pasakoja klaipėdietis Dovydas Kucius ir priduria, jog vienintelis daugiadienio žygio palei jūrą trūkumas yra tai, kad net ir žiemą negalima statytis palapinių.
O ar nebaisu žvarbią lietuvišką žiemą miegoti lauke? „Svarbu turėti gerą paklotėlį, kad nuo žemės nesklistų šaltis, tinkamą miegmaišį ir atsikėlus iš karto bėgti, judėti ir dirbti“, – šypteli Vilma.
Žygeiviai, žiemą keliaudami po Lietuvą, nakvoja palapinėse, skirtose tolimiems žygiams į šiaurinius Europos regionus. Į tokią palapinę įmontuojama krosnelė, todėl galima puikiai išsimiegoti net ir spaudžiant 25 laipsnių šaltukui. Na, o esant aukštesnei temperatūrai, pavyzdžiui, apie dešimt laipsnių šalčio, pernakvoti galima ir vasarinėje palapinėje.
Pasak Nerijaus, išsirengus į žygį su nakvyne žiemą, svarbu žinoti ir keletą išgyvenimo laukinėje gamtoje gudrybių. Pavyzdžiui, kad jei šlapia, sausų prakurų laužui galima rasti po eglėmis, o palapinę pašildyti lauže įkaitintais akmenimis.

Žygis tyloje ar užrištomis akimis
Į kelias dienas trunkančius žygius su nakvyne miške spaudžiant šaltukui ar drebiant sniegui leisis toli gražu ne visi keliauti mėgstantys žmonės. Tačiau juk galima susiorganizuoti ir kelių valandų trukmės žygį, per kurį gerai pailsėtų ar atsigautų kiekvienas. „Galima žygiuoti su šiaurinėmis lazdomis, gali vaikščioti vienas ir medituoti. Susiruošus keliauti su draugų ar kolegų būriu galima sugalvoti visokių paįvairinimų: atsisakyti mobiliųjų telefonų, keliauti tyloje arba pusei žmonių užrišti akis ir juos vesti, jais rūpintis“, – siūlo Nerijus ir priduria, kad tokie žygiai leidžia geriau pažinti šalia esančius žmones ir ypač rekomenduojami paaugliams ar net klasėms, kuriose susiduriama su patyčių problema.
Toks žygis žiemos sąlygomis paaugliams yra ne tik galimybė patirti riziką, bet ir vyriškumo mokykla, kai susipažįstama su išgyvenimo taisyklėmis, mokomasi rūpintis esančiais šalia.
Iš tiesų žiemos pramogų pasirinkimas – milžiniškas. Norintiems adrenalino verta pasimokyti čiuožti snieglentėmis, jėgos aitvarais ant ledo, išbandyti sniego motociklus ar keturračius. O kur dar tradicinis visų slidininkų pamėgtas „Snaigės“ žygis, slidinėjimo maratonai ar slidinėjimo varžybos.

Lauke darosi vis drėgniau ir šalčiau. Kai kurios Europos šalys, tarp jų ir Lietuva, jau sulaukė pirmųjų snaigių. Žiema spėjo parodyti akivaizdžių įspėjamųjų ženklų, taigi pats metas jai pasiruošti. Didžiausias padangų gamintojas „Bridgestone“ su malonumu pateikia keletą patarimų, kaip užtikrinti saugumą ir puikų automobilio valdymą važiuojant žiemiškais keliais.

Žiemos keliai gali būti labai neramūs ir pavojingi. Mažesnis sukibimas reiškia ilgesnį stabdymo kelią, silpnesnę automobilio kontrolę, sudėtingesnį valdymą ir didesnę avarijų tikimybę. Kadangi žiemai įsibėgėjus keliai tampa dar ekstremalesni ir mažiau nuspėjami, naudoti tinkamas padangas yra svarbiau negu bet kada.

Patarimai vairuotojams žiemą

„Bridgestone“ kompanija subūrė geriausius kūrėjus, inžinierius ir bandytojus, tokius kaip buvęs „Formulės 1“ pilotas Stefano Modena, kurie dalijasi savo patarimais vairuotojams.

„Vairavimas žiemą yra tai, kam privalo pasiruošti visi. Neužtenka vien tik išsirinkti tinkamas padangas. Vairuotojo elgesys taip pat yra labai svarbus, nes būtent jam reikia suprasti įvairias žiemos sąlygas ir prisitaikyti prie jų. Todėl labai svarbu atšalus orams paruošti ne tik savo transporto priemonę, bet ir pasiruošti patiems“, – sako „Bridgestone“ vairuotojas – bandytojas Stefano Modena.

Štai keletas Stefano Modenos patarimų žiemai

•    Patikrinkite sukibimą. Kadangi kelių būklė gali labai greitai ir radikaliai pasikeisti, svarbu reguliariai pasitikrinti, kokio sukibimo galite tikėtis, jeigu jums reikia staigiai stabdyti. Pasikeitus sąlygoms kelyje, švelniai kelis kartus spustelkite stabdžio pedalą ir pasitikrinkite kaip padangos sukimba su kelio danga.

•    Manevruokite etapais. Norėdami įveikti posūkius apsnigtame ar apledėjusiame kelyje, stabdymo procesą suskaidykite į keletą mažesnių etapų. Prieš pasukdami pirmiausia sustabdykite automobilį tiesiame kelyje. Tuomet palaipsniui sukite, atsargiai vos spausdami greičio pedalą. Tokiu būdu jūs neprarasite sukibimo ir posūkius įveiksite saugiau.

•    Pamirškite apie pastovaus greičio palaikymo kontrolę. Kai kelias padengtas ledu ar sniegu, jums reikia nuolatos reguliuoti greitį, atsižvelgiant į kelio būklę. Taigi išjunkite „autopilotą“, kad galėtumėte bet kada spustelėti greičio ar stabdžių pedalą ir neprarastumėte budrumo.

•    Jeigu nėra būtina, nevairuokite. Jeigu oras atrodo per daug klastingas, palikite automobilį namuose. Nieko nėra svarbiau už jūsų ir jūsų artimųjų saugumą.

Žieminių padangų privalumai

Tiek medžiagos, iš kurių gaminamos žieminės padangos, tiek jų rašto dizainas yra geriau pritaikytas žiemos sąlygoms bei gali pasiūlyti kur kas didesnį saugumą, geresnį sukibimą ir stabilesnį valdymą, važiuojant apsnigtu, apledėjusiu, šlapiu, užšalusiu ar patižusiu sniegu padengtu keliu. Žieminės padangos yra pagamintos iš medžiagų, kurios išlieka minkštos ir lanksčios net esant žemai temperatūrai. Protektoriaus dizainas, pasižymintis tankesnėmis lamelėmis ir mažais grioveliais sukuria „krašto efektą“ ir užtikrina geresnį sukibimą važiuojant sniegu ir ledu.

Tiek vidiniai, tiek nepriklausomi išoriniai testai įrodė, kad važiuojant sniegu su vasarinėmis padangomis stabdymo kelias gali būti beveik tris kartus ilgesnis, negu važiuojant su žieminėmis. Tačiau netgi esant ne tokioms ekstremalioms sąlygoms, žieminės padangos gali pasiūlyti žymiai greitesnę reakciją į vairo pasukimus, tikslumą ir geresnį valdymą, negu vasarinės. Štai kodėl „Bridgestone“ rekomenduoja keisti vasarines padangas žieminėmis dar neprasidėjus tikrai žiemai.

Aukštos kokybės žieminės padangos

„Bridgestone“ skiria dideles investicijas pažangiausių žieminių padangų technologijų vystymui. Investicijų rezultatus atspindi didžiulė aukštos kokybės „Bridgestone“ žieminių padangų gama. Kompanija džiaugiasi visos Europos vairuotojams galėdama pasiūlyti saugius ir patikimus sprendimus, norint įveikti žiemos išdaigas keliuose. Nuo drėgnesnių nenuspėjamų sąlygų pietų Europoje iki šalto, bet dažnai besikeičiančio klimato centrinėje ir rytų Europoje, ir atšiaurių sąlygų šiaurėje – „Bridgestone“ padangos yra pasiruošusios viskam bei nusitekusios garantuoti saugumą, puikų valdymą ir ekonomiškumą.

Tiesą sakant, „Bridgestone“ be vargo įveikė audringiausius žiemos testus, pasiekė puikių rezultatų ir gavo aukščiausius įvertinimus iš „AutoBild“, ADAC, ÖAMTC, TCS, ACE ir GTÜ.

Geri keliai – šalies prestižas

Ilgas šių metų ruduo palankiai nuteikia vairuotojus. Tačiau sinoptikai lapkričio gale žada minusinę temperatūrą ir sniegą. Tuomet ir prasidės atsakingiausias sezonas kelininkams.

„Žiemai esame gerai pasiruošę. Tačiau tai nereiškia, kad vairuotojai kelininkus apipils komplimentais. Būna, kad be perstojo siaučianti pūga ar pažemėje šąlantys lietaus lašai beregint niekais paverčia visą triūsą, o tada ir pasipila priekaištai ant mūsų galvų“, – sako Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktoriaus pavaduotojas Juozas Gedvilas.

Kelininkų, kaip ir ankstesniais metais, laukia išties daug darbų. Lietuvoje tūkstančiui gyventojų tenka 7,20 km, o tūkstančiui kvadratinių kilometrų teritorijos – 326,50 km valstybinės reikšmės kelių. Dauguma jų (65,4 proc.) – asfaltuoti.

Lietuva turi gerai išplėtotą kelių tinklą, kuriam, ypač žiemą, reikia atitinkamos priežiūros. Gerai prižiūrėti keliai – tai ir šalies prestižas, nes Lietuva – tranzito kraštas.

Nevienodi keliai – nevienoda priežiūra

Nors kelių tankis Lietuvoje didelis, keliai smarkiai skiriasi. Skiriasi ir kelininkų dėmesys jiems bei pati kelių priežiūra, kuri skirstoma į tam tikrus lygius.

Siekdama užtikrinti kuo efektyvesnį lėšų panaudojimą, Lietuvos automobilių kelių direkcija (LAKD) prie Susisiekimo ministerijos tvirtina valymo ir barstymo grafikus, eiliškumą. LAKD atsakinga tik už valstybinės reikšmės kelių būklę. Už gatvių priežiūrą atsakingos savivaldybės.

Kiekviena valstybinės reikšmės kelių (magistralinių, krašto, rajoninių) grupė prižiūrima pagal skirtingą priežiūros lygį. Kadangi nuo visų prižiūrimų kelių vienu metu nuvalyti sniego ir jų pabarstyti nėra galimybių, priežiūros darbai žiemą skirstomi į priežiūros lygius pagal kelių svarbą. Pirmiausia yra valomi ir (arba) barstomi didžiausio eismo intensyvumo keliai. Tokia kelių priežiūros tvarka padeda užtikrinti saugesnį eismą keliuose ir yra ekonomiškai efektyviausia.

Magistralinis kelias A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda nuo Vilniaus iki Sitkūnų sankryžos su A8 keliu ir kelias VIA BALTICA (Ryga–Panevėžys–Kėdainiai–Sitkūnai–Kaunas–Marijampolė–Suvalkai) prižiūrimi pagal magistralinių kelių pirmąjį priežiūros lygį. Kelių priežiūros tarnybos šiuose keliuose budi visą parą.

Likę magistraliniai keliai prižiūrimi pagal magistralinių kelių antrąjį priežiūros lygį. Kelių priežiūros tarnybos šiuose keliuose budi, valo sniegą ir barsto slidumą mažinančias medžiagas nuo 4 iki 22 val.

Krašto keliai prižiūrimi pagal krašto kelių antrąjį priežiūros lygį. Kelių priežiūros tarnybos šiuose keliuose budi, valo sniegą ir barsto slidumą mažinančias medžiagas nuo 6 iki 19 val. Šie keliai turi būti nuvalyti ir pabarstyti praėjus ne daugiau kaip 4 val. nustojus snigti. Esant slidžiai kelio dangai pirmą kartą šiuos kelius rytą būtina barstyti iki 8 val. Eismas, esant ypač sudėtingoms meteorologinėms sąlygoms, gali nutrūkti ne ilgiau kaip 8 val. Nuo 19 iki 6 val. ryto šie keliai nevalomi ir nebarstomi. Šiuose keliuose gali būti suspausto sniego provėžų.

Rajoniniai keliai prižiūrimi pagal rajoninių kelių trečiąjį priežiūros lygį. Juose dirbama nuo 9 iki 18 val. Valoma tik baigus tvarkyti magistralinius ir krašto kelius. Barstoma tik intensyvaus eismo rajoninių kelių pavojinguose ruožuose (stačiose įkalnėse, staigiuose posūkiuose) ir tik po stiprių lijundrų arba plikšalų. Eismas, esant ypač sudėtingoms meteorologinėms sąlygoms, juose gali nutrūkti ne ilgiau kaip 48 val.

Rajoniniai keliai, kurių eismo intensyvumas yra didesnis kaip 1000 aut./parą (apie 1000 km kelių), prižiūrimi pagal rajoninių kelių I priežiūros lygį. Kelių priežiūros tarnybos šiuose keliuose dirba nuo 6 iki 19 val. Šie keliai turi būti nuvalyti ir pabarstyti praėjus ne daugiau kaip 5 val. nustojus snigti. Esant slidžiai dangai pirmą kartą būtina pabarstyti iki 9 val. Eismas, esant ypač sudėtingoms sąlygoms meteorologinėms sąlygoms, gali nutrūkti ne ilgiau kaip 8 val.

Vienas barstymas – vienas milijonas

Žinoma, kelyje išsaugota gyvybė – turtas, nematuojamas jokiais pinigais, tačiau kelių priežiūra, ypač žiemą, labai brangi. Ko gero, nedaugelis žino, jog vienas barstytuvas, vežantis 8–9 tonas druskos, per 2 valandas vienu reisu nuvalo ir pabarsto apie 30 km kelio. Vieno tokio reiso kaina – iki 3000 Lt. O vieną kartą pabarstyti visus magistralinius, krašto ir rajoninių kelių pavojingus ruožus kainuoja apie 1 mln. Lt.

„Todėl kelių priežiūrų tarnyboms finansuoti 2014 m. žiemą planuojami skirti 128 milijonai litų galbūt nėra tokia astronominė suma, kaip gali pamanyti prašalaitis“, – sako LAKD kelių priežiūros skyriaus vedėjas Henrikas Jurkuvėnas, besidžiaugiantis pastaraisiais metais bent jau žymiai nemažėjančiu finansavimu.

Priminsime, jog daugiau žiemos kelių tarnybos buvo finansuotos 2008 metais – 146 mln. Lt;

2009 m. – 122 mln. Lt; 2010 m. – 112 mln. Lt; 2011 m. – 121,5 mln. Lt; 2012 m. – 119,6 mln. Lt; 2013 m. – 125,2 mln. Lt.

Todėl galime pagrįstai tikėtis, jog ir šią žiemą nepaisant visų pagrindinių resursų (degalai, druska, darbo užmokestis ir kt.) brangimo, kelių priežiūros kokybė nepablogės. Juolab, kad kelininkai šaltajam metų sezonui visiškai pasirengę: parengta technika, profesionalus personalas, sukauptas reikiamas medžiagų kiekis.

Lietuvoje kelių priežiūrą vykdo 11 valstybės įmonių. Joms priklauso 47 kelių tarnybos. Šią žiemą keliuose dirbs 550 valymo mechanizmų (traktoriai, greideriai), 340 automobilinių valytuvų-barstytuvų, 93 druskos ir jos mišinio krautuvai; žiemai paruošti 54 druskos ir 36 smėlio-druskos sandėliai. Vidutiniškai per žiemą išberiama 80–85 tūkst. tonų druskos.

Tiek mišinio suvertus į vieną vietą kalnas išaugtų sulig Medvėgaliu, tačiau reikia turėti omenyje, jog iš viso barstoma 9 404 km valstybinės reikšmės kelių: nuolat barstomi magistraliniai ir krašto keliai, kurių ilgis – 6 682 km, 1380 km rajoninių kelių, kuriuose eismo intensyvumas yra didesnis kaip 1000 automobilių per parą. Barstomi ir skirtingų lygių sankryžų jungiamieji keliai, kurių ilgis – 177 km, ir rajoninių kelių pavojingi ruožai, kurių ilgis apie 1165 km.

Iš viso valoma 21 262 km valstybinės reikšmės kelių.

Kalbėdami apie kelių priežiūros žiemą ypatumus, kelininkai siūlo visiems prisiminti, kad ir kokia rūpestinga būtų kelių priežiūra, kad ir kiek daug technikos dirbtų keliuose, kai sninga ir pusto, eismo sąlygos vis vien bus prastos, nes gamta už žmogų stipresnė. Kita vertus, kelias nenuvalomas ir nepabarstomas akimirksniu, tam reikia laiko: magistraliniams keliams – 3 valandų, krašto keliams – 4 valandų.

Geresni keliai – mažiau avarijų

Didžiulės lėšos kelių priežiūrai skiriamos ne dėl prestižo ar gražesnio vaizdo, o siekiant gerinti eismo saugumą bei mažinti avaringumą.

Pastangos davė rezultatų, tačiau norėtume dar didesnio efekto, nors dažniausiai dėl įvykusių eismo nelaimių kalti ne prasti keliai ar blogos eismo sąlygos, o patys vairuotojai, jų abejingumas, neretai – pražūtingas taisyklių ignoravimas ar net sveikos nuovokos stoka.

Dauguma eismo įvykių įvyksta dėl pačių vairuotojų neatsargumo, nesilaikant saugaus greičio, neatsakingai vairuojant. Nemažai avarijų būna ir dėl automobilio techninio gedimo, todėl leistis į kelionę privalu tiktai techniškai tvarkingu automobiliu. Nepriekaištingai privalo veikti stabdžiai, amortizatoriai, visi kiti važiuoklės elementai, vairo mechanizmas. Netolygiai stabdantys stabdžiai netgi baisiau nei jie išvis nestabdytų. Stabdant „užmes“ ir nepajusi, kaip geriausiu atveju atsidursi šalikelėje, o blogiausiu…. Panašia nelaimės priežastimi gali būti ir prasti amortizatoriai, „iškleręs“ vairas ir t. t.“ .

Kelininkai atkreipė dėmesį, kad pavojai išauga keleriopai, kai prie vairo sėda nepatyrę vairuotojai.

„Nepatyręs – tai nebūtinai jaunas vairuotojas. Nepatyrusiu laikytinas ir trisdešimt metų vairavimo pažymėjimą turintis, tačiau savo garažo vartus atveriantis vos kartą ar du per metus. Saugaus vairavimo įgūdžiai žiemą formuojasi nelengvai, o patirties stokos pasekmės dažnai būna liūdnos, todėl pirmiausia reikia pradėti nuo savęs, automobilio paruošimo, o ne pulti kažko iškart kaltinti“, – akcentavo J. Gedvilas.

Kelininkų patarimai vairuotojams:

- Atminkite, šlapia kelio danga jau savaime yra slidi, o slidžiame kelyje automobilis elgiasi visiškai kitaip nei vasarą.

- Pasirinkite saugų greitį. Tai nereiškia, kad privalote važiuoti maksimaliai leistinu greičiu.

- Nevalia pamiršti, kad rudens ar žiemos kelyje tyko nuolatiniai pavojai. Ypač rytais, po naktinio šaltuko, dėl temperatūros skirtumų tiltai ir viadukai būna slidūs, užvažiavus ant jų gali ,,sumėtyti“ automobilį. Svarbiausia esant tokiai situacijai nesutrikti, nepulti beatodairiškai stabdyti, o tereikia tvirtai laikyti vairą ir nemanevruoti. Ilgainiui tai tampa refleksu ir atliekama savaime, tačiau jauni vairuotojai to dar neturi, tad geriausia – apskritai neskubėti pasirenkant saugų greitį.

- Rudenį pavojingesnės yra žemesnės, arčiau vandens telkinių, pelkių, upelių esančios kelio vietos. Čia temperatūra paprastai būna vienu–dviem laipsniais žemesnė, todėl ir plikledžio tikimybė čia didesnė.

- Artėjant žiemai posūkiuose vairuotojai turėtų riedėti gerokai lėtesniu greičiu nei kitu metų laiku, o jei transporto priemonė ima slysti, būtina nedelsiant sulėtinti greitį, tačiau jokiu būdu nepradėti stabdyti, nes automobilis ims slysti ir taps nevaldomas.

Vos prasidėjus šildymo sezonui išaugo susidomėjimas nuomojamais butais naujos statybos namuose. Pigesnis ir individualiai reguliuojamas šildymas – pagrindinės to priežastys.

Nekilnojamo turto portalo Domoplius.lt ekspertai skaičiuoja, kad naujos statybos buto nuomos kaina Vilniaus mieste – apie 400 litų didesnė, nei senos.
Vidutinė vieno kambario buto senos statybos name kaina šiuo metu siekia 640 litų. Naujos statybos name už vieno kambario nuomą tektų mokėti beveik 300 litų daugiau – 950 litų.
Dviejų kambarių buto nuomos kaina skiriasi dar daugiau. Pavyzdžiui sostinės Fabijoniškių rajone naujos statybos name butą galima išsinuomoti už 1,1 – 1,3 tūkst. litų. Tokio pačio dydžio butą sename name ir už 700 litų.
„Nuomos kainos skirtumas sename ir naujame name gali siekti 200 litų, o kartais ir 600 litų ar daugiau. Tai priklauso nuo rajono ir bute esančių baldų, įrangos, būklės. Kita vertus, jei būna ilga ir šalta žiema, išsinuomojus butą naujame name galima sutaupyti mažiau mokant už šildymą”,- svarsto Evaldas Narbuntovičius, Domoplius.lt projekto vadovas.
Remiantis „Vilniaus energijos“ duomenimis, mokestis už šildymą skirtinguose namuose gali skirtis iki kelių kartų. Pavyzdžiui butų Antakalnyje beveik gretimai esančiuose namuose nr. 32 ir 37 mokestis už šildymą skiriasi du kartus. Šalčiausią mėnesį naujos statybos name dviejų kambarių 50 kv. m. buto šildymas kainuoja 150 litų, o senos – 300 litų.
Kai kuriuose senos statybos namuose sostinės Vokiečių gatvėje ar Užupyje mokestis už šildymą viršija ir 10 litų už kvadratinį metrą.
„Tokio pačio dydžio buto šildymo išlaidos gali skirtis net 350 litų. Gerame naujame name už 50 kv. m. butą net šalčiausią mėnesį už šildymą reikėtų mokėti vos 150 litų. Jei gyvenate sename bute su centriniu šildymu, už tokio pačio dydžio buto šildymą mėnesio pabaigoje ateitų 500 litų dydžio sąskaita”, – sako E. Narbuntovičius.
Nekilnojamo turto ekspertai pastebi, jog šildymo sezonas Lietuvoje trunka mažiausiai šešis mėnesius. “Viena vertus, senos statybos name nuomotis butą yra pigiau. Kita vertus, dažniausiai tokiuose namuose net ir mokant 500 už šildymą namuose būna šalta ir tenka naudotis elektriniais šildytuvais. O tai – papildomos išlaidos”, – pastebi E. Narbuntovičius.
Šiuo metu išsinuomoti butą senos statybos name gerokai lengviau. Tokių butų šeimininkai vos atėjus rudeniui nori kuo greičiau juos išnuomoti, kad jiems patiems nereikėtų padengti didelių šildymo išlaidų.

Paskutinių šiltų dienų prisiminimus užgožia vis šaltesni orai ir bobų vasaros laukimas, tačiau kelionių sezonas tikrai nesibaigė. Saule galima pasimėgauti tolimuose kraštuose, rudens liūdesį puikiai išsklaido derliaus šventės bei mugės, o žiemos šalčius – pašėlę karnavalai.

Planuodami rudens ir žiemos atostogas keliautojai neretai renkasi tolimus šiltesnius kraštus, kuriuose galima pasimėgauti saulės spinduliais, maudynėmis ar dalyvauti išskirtinėse šventėse, tokiose kaip Rio de Žaneiro karnavalo siautulys, linksmos Mirusiųjų dienos persirengėlių eitynės Meksikoje, ar tiesiog pasivaikščioti Šanchajaus parkuose vykstant Žibintų šventei.
Įspūdingų ir visame pasaulyje garsių renginių netrūksta ir Europoje. Juolab kad panorus atsikvėpti garsiuose muzikos festivaliuose ar užsigeidus apsilankyti trumų, šafrano, vyno, kalėdinėse mugėse arba spalvinguose karnavaluose nereikia ilgų, kelias savaites trunkančių atostogų, užtenka savaitgalio ar dar papildomai vienos kitos poilsio dienos ir kelių valandų skrydžio lėktuvu. Štai dar ir šią savaitę galima suskubti pasimėgauti bavarišku alumi „Oktoberfest“ alaus festivalyje.

Milijonai litrų alaus
Jau nuo rugsėjo 21 d. į Bavarijos sostinę Miuncheną traukia minios turistų ir pačių vokiečių. „Oktoberfesto“ dalyviai skaičiuojami net ne šimtais tūkstančių, o milijonais. Štai šiemet per daugiau kaip dvi savaites, iki spalio 6 dienos, tikimasi sulaukti maždaug 7 mln. šventės dalyvių ir išgerti daugiau nei 7 mln. litrų alaus, festivaliui gaminamo šešių alaus daryklų.
Čia negalima nepaminėti, kad šio alaus festivalio istorija išties ilga – jis pradėtas švęsti net prieš 203 metus ir vyksta 179 kartą, mat „Oktoberfestui“ ne kartą sutrukdė karai, suirutės ar choleros protrūkiai.
Priminsime, kad alaus šventės pradžia skaičiuojama nuo 1810 m., kai kronprincas Liudvikas vedė princesę Terezą ir visus miestelėnus sukvietė į pievą, nuo tada ir vadinamą Terezos vardu, kartu atšvęsti šios ypatingos progos. Renginys iš pradžių prigijo kaip derliaus šventė, o nuo XX a. išpopuliarėjo būtent kaip alaus festivalis, į kurį pradėjo traukti ne tik vokiečiai, bet ir kitų šalių alaus mėgėjais ar šiaip turistai.
Na, o šventės skaičiai įspūdingi: maždaug 42 hektarų ploto Terezos pievoje pastatoma 14 didelių ir 20 mažesnių palapinių, įrengiama apie 100 tūkst. sėdimų vietų, sumontuojamas bene didžiausias pasaulyje (apie 70 m) kilnojamasis bokštas, linksmieji kalneliai ir kt. Pernai „Oktoberfeste“ apsilankė apie 6,4 mln. žmonių ir išgėrė apie 6,9 mln. litrų bavariško alaus.
„Parduoto alaus kiekiai milžiniški, tačiau nereikia manyti, kad visi šventės dalyviai šlitinėja apgirtę, – tikrai ne. Visi linksminasi, dainuoja, bendrauja ir mėgaujasi geru alumi“, – tikina Ramunė Gaidelytė, vyno specialistė ir „Vyno banko“ direktorė, pridurdama, kad ten atsidūrus nereikėtų apsiriboti tik alaus maukimu, – labai smagu tiesiog įsilieti į bendrą šventės šurmulį.
Beje, „Oktoberfeste“ patogu lankytis ir su vaikais, kuriems įrengta ne viena žaidimo aikštelė, daugybė karuselių, sudaryti specialūs valgiaraščiai, dalijami sūrūs vokiški riestainiai. „Tačiau labiausiai mane nustebino senjorės. Lietuvoje senolės nė į rankas neima bokalo, mat tai esą negražu ir netinka tokio amžiaus moterims. O Vokietijoje festivalio dienomis daugybė senjorių siurbčioja alų iš bokalo ir plepa ne tik su bendraamžėmis, bet ir su turistais. Beje, vyriausiai festivalio dalyvei jau 91 metai“, – pasakoja R.Gaidelytė.
Jos žodžiais, šis festivalis visada būna surengtas išties puikiai: nors kas dieną suvažiuoja daugybė žmonių, tačiau visur švaru ir tvarkinga, o užsakyto alaus netenka ilgai laukti. Šioje šventėje mūsų pašnekovė per dieną netaupydama išleido 100–130 Lt: ne tik alui, kurio bokalas kainuoja šiek tiek daugiau nei 30 Lt, bet ir bavariškoms dešrelėms, mėsos rinkiniams bei suvenyrams. Pasak keliautojos, alaus mėgėjas, nusiteikęs linksmintis nuo ryto iki vakaro, dienai turėtų pasiruošti apie 200 Lt.
Ir dar svarbu žinoti, kad „Oktoberfest“ alaus festivalis vyksta ne tik Miunchene, bet ir kituose Bavarijos miestuose, netgi Airijoje bei Čilėje, kur yra nemažai išeivių iš Vokietijos ir kur mėgstamas vokiškas alus. Beje, Ramunei teko dalyvauti ir alaus festivalyje Čekijoje, tačiau šis renginys ją nuvylė. „Čekijoje suorganizuota gėrykla. Nespėji alaus išgerti, ir tavęs net nepaklausus – bokalas vėl mikliai pripildomas. O vėliau jau atkeliauja didžiulės sąskaitos“, – prisimena R.Gaidelytė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Sostinės koncertų salėse – Gidonas Kremeris, Davidas Geringas, Aleksandras Paley ir kiti seni geri lietuvių pažįstami.

Kas geriau – susitikimai su senais draugais, kurie niekuomet nenuvilia, ar naujų sielai artimų atlikėjų paieškos? Vilniaus koncertų salių afišos šią žiemą siūlo išmėginti ir viena, ir kita.
Pradėkime nuo senų draugų: neseniai su Viačeslavo Polunino „Snow Show“ Vilniuje viešėjęs Gidono Kremerio vadovaujamas jaunimo orkestras „Kremerata Baltica“ Lietuvon šią žiemą dar sugrįš. Vasario 28-ąją orkestro koncertas numatytas Nacionalinėje filharmonijoje (solistai – smuikininkas G.Kremeris ir violončelininkė Giedrė Dirvanauskaitė), o kovo 3-iąją dalyvaus tarptautinio Jaschos Heifetzo smuikininkų konkurso baigiamajame koncerte.
Kovo 6-ąją Lietuvos kamerinis orkestras į koncertinius svečius vėl kviečiasi talentingą Londone gyvenantį ukrainiečių altininką Maksimą Rysanovą. O mėnesiu vėliau Nacionalinėje filharmonijoje su savo geriausia drauge violončele apsilankys ir Davidas Geringas.
Rimtai nusiteikęs kovo viduryje į Kongresų rūmus sugrįš charizmatiškasis pianistas Aleksandras Palei: du vakarus iš eilės jis drauge su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (LVSO) sostinės melomanų publiką kvies į Sergejaus Rachmaninovo fortepijoninius koncertus, reikalaujančius aukščiausio lygio virtuoziškumo.
„Naujoji muzikų karta“ balandžio 6-ąją į Šventos Kotrynos bažnyčią vėl kviečiasi Ukrainos bajanistą Aleksandrą Hrustevičių. Šis muzikantas savo dešimčia pirštų vienu metu lengvai sugroja ir fortepijono, ir smuiko partijų transkripcijas, todėl specialistų yra pramintas „žmogumi orkestru“.

Lietuviški susitikimai

Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas LVSO savo gimtadienio šventę klausytojams šįmet rengia vasario 1-ąją. Joje pasirodys Lietuvoje įsikūręs sopranas Lilija Gubaidulina ir po pasaulio teatrus migruojantis tenoras Edgaras Montvidas. Kartu jie dovanos klausytojams gražiausias operų arijas ir duetus. Beje, E.Montvidas Kongresų rūmuose dainuos ir vasario pabaigoje, kai “Vilnius City Opera” vilniečiams rodys Jules’io Massenet operos „Verteris“ spektaklių seriją.
Prie laukiamų lietuviškųjų susitikimų visuomet priskiriame ir pianistės Mūzos Rubackytės koncertus. Balandžio 24-ąją ji su Vilniaus valstybiniu kvartetu Nacionalinėje filharmonijoje atliks Sergejaus Tanejevo ir Antonino Dvoržako fortepijoninius kvintetus.
Smuikininkas Vilhelmas Čepinskis ir gitaristas Sergejus Krinicinas vasario 22-ąją Kongresų rūmuose atliks unikalią programą „Smuiko ir gitaros pokalbiai“, kurioje išgirsime orkestro lydimą dviejų styginių instrumentų skambesį. Smuikas laikomas vienu artimiausių instrumentų žmogaus balsui, o lydimas gitaros skambesio jis atsiskleidžia dar jausmingiau.
Balandžio 26-ąją toje pat salėje koncertuos ir Maskvoje gyvenantis lietuvių pianistas Lukas Geniušas. Jis su dirigento Amoso Talmono batutai tą vakarą paklusiančiu LVSO atliks Antono Brucknerio ir Ludwigo van Beethoveno kūrinių programą.
„Sugrįžimų“ festivalyje šį pavasarį viešės Londone jau dešimtmetį įsikūrusi pianistė Evelina Puzaitė, su pagyrimu baigusi studijas Guildhallo aukštojoje muzikos ir dramos mokykloje. Ji – dažna viešnia svarbiausiose Londono koncertų salėse: “Wigmore”, “Barbican” bei “Southbank” centre. E.Puzaitė retkarčiais pati kuria muziką, prieš porą metų kaip kompozitorė dalyvavo režisieriaus Rimanto Gruodžio dokumentinio filmo „Lieknas“ kūrybinėje komandoje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šiltasis metų laikas Lietuvoje trunka vos kelis mėnesius, o likę mėnesiai grasina niūria tamsa, dargana, šlapdriba ir speigais, todėl vis dažniau lietuviai žiemą atostogauti keliauja į šalis, kuriose ir dabar galima pasilepinti šiluma.

Mūsų šalyje įsitvirtinus žiemos šalčiams Lietuvos keliautojai, ieškantys šiltos šalies, šiltos jūros ir saulėtų paplūdimių, turi iš ko pasirinkti. Nenorintieji belstis į kitą Žemės pusę, šiluma gali pasimėgauti jaukiame Kipre ar Ispanijai priklausančiose Kanarų salose, ieškantieji kultūros ir religijos paminklų paprastai traukia į Izraelį ar Jordaniją, nesibaiminantys kultūrinių skirtumų karščiu mėgaujasi arabų šalyse, o patyrusių turistų, keliones planuojančių savarankiškai, maršrutai suka link Azijos šalių arba Karibų jūros, Indijos ar Ramiojo vandenyno salų.
Kelionių kainos žiemą taip pat nesikandžioja, ypač kai daugiau laiko skiri kelionės planavimui ir lėktuvų bilietų paieškai. Štai Evelina Rickutė, žiemą dažniausiai atostogaujanti Kanarų salose, Sicilijoje ar Kipre, kelionei pradeda rengtis dar vasarą. Dviejų savaičių atostogos merginai paprastai nekainuoja daugiau nei 2 tūkst. Lt. O štai 73 metų Janina Rasteinienė mieliau keliauja su kelionių agentūromis ir už dešimties dienų poilsį Egipte ar Turkijoje sumoka maždaug 2,5 tūkst. Lt. Tiesa, nuvykusi į Egiptą ar Turkiją, ponia Janina vietos agentūrose perka daug ekskursijų po šalį.
Beje, tie kurie nesiryžta keliauti savarankiškai, tačiau nebijo rizikuoti, gali pasiieškoti kelionių agentūrų paskutinės minutės pasiūlymų ir Kanarų salose, Turkijoje ar Maroke dešimt dienų ar porą savaičių ilsėtis vos už 700–900 Lt.
Keliautojas ir tinklaraštininkas Vytautas Mikaitis bijantiems šalčio pataria traukti į Aziją, o taupantiems – pasižvalgyti po pigųjį Vietnamą. Pasak jo, didžiausią kelionių į tolimus kraštus biudžeto dalį sudaro lėktuvo bilieto kaina, o pragyvenimas ten kur kas pigesnis. Pasak V.Mikaičio, beveik visą Vietnamą galima pervažiuoti vietiniu visuomeniniu transportu vos už 20–30 Lt, o jaukiame Niačango (Nha Trang) kurorte tvarkingas viešbučio kambarys porai kainuoja juokingus 15 Lt.
Sekant skrydžių bendrovių nuolaidas, bilietą į Singapūrą ar Bankoką (iš šių miestų patogiausia keliauti po Pietryčių Aziją) galima rasti ir už šiek tiek daugiau nei tūkstantį litų žmogui.

Paplūdimiai, slėniai ir bibliniai miestai
Pasak E.Rickutės, žiemą keliauti verta ne tik dėl saulės, šilumos, žalumos, bet ir dėl kainų bei mažesnių turistų srautų. Net viso pasaulio turistų pamėgtuose Kanarų salų paplūdimiuose gali pasijusti it negyvenamose salose. „Pakrantėse tuščia ir ramu. Gali klajoti, kiek širdis geidžia, ir atsigauti nuo miesto šurmulio“, – pasakoja E.Rickutė.
Beje, ir maudytis smagu, mat vandens temperatūra žiemą būna 18 laipsnių šilumos, o kartais ir šiltesnė. O mūsų Baltijos jūra juk net vasarą ne visada tiek įšyla.
Jei yra galimybė, verta aplankyti ne vieną, o kelias Kanarų salas, garsėjančias vaizdingumu. Tenerifės saloje įdomu saulėlydį pasitikti ant Teidės ugnikalnio kraterio, o jei bus dar mažai gamtos rūstumo, verta nuplaukti į Lansarotę, kurioje stūkso net 32 ugnikalniai. O štai gėlėtąją Fuerteventūrą ne tik Homeras savo epe „Odisėja“ paminėjo – kasmet šių salų auksinių smėlio kopų ar rūsčių akmenų paplūdimius aprašo įvairūs kelionėms skirti leidiniai, įtraukdami į gražiausių pasaulio vietų dešimtukus.
Na, o jei norisi bendravimo, gero maisto ir gurmaniškų gėrimų, atostogauti verta Sicilijoje: bus šiek tiek vėsiau, tačiau smalsūs ir plepūs siciliečiai vieno atostogautojo ramybėje nepaliks nei vaizdingame Taorminos graikiškame teatre, nei restorane, nei trileriuose apie mafiją pagarsėjusiose Katanijos gatvėse.
Nors Turkija ir Egiptas, dažno lietuvio požiūriu, yra banalių ir tingių atostogų sinonimas, mat ten nukeliavę tautiečiai dažniausiai neišlenda pasižvalgyti iš viešbučio teritorijos, tačiau, pasak ponios Janinos, iš tiesų šiose šalyse gausu turistinių atrakcijų: pradedant aktyviu poilsiu, tokiu kaip nardymas, baigiant istorijos, kultūros ar gamtos paminklų lankymu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2012m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vasario ir kovo mėnesiais vykęs fotografijų konkursas „2012 metų žiema fotografijoje – istorijos puslapis ateičiai“ sulaukė milžiniško susidomėjimo. Daugiau nei 360 autorių iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių siuntė savo fotografijas klimato kaitos problemas akcentuojančiam konkursui.

„Konkursą surengėme norėdami atkreipti jaunimo dėmesį į vis intensyvėjančią klimato kaitą. Žemė šyla, o tai sukelia skaudžius padarinius – daugėja katastrofų, klimatas tampa nepastovus. Todėl šiandien sunku pasakyti, ar ilgus metus akis džiuginusi žiema tokia pat bus ir ateityje. O galbūt sniegas, pusnys, dideli šalčiai nugrims užmarštin..? Norėjome užfiksuoti tai, kuo dar šiandien galime džiaugtis,“ – sakė vienas iš konkurso organizatorių, projekto „EKO redakcija“ vadovas Martynas Norbutas.

Pasak M. Norbuto, tiek vaikai, tiek jaunuoliai nuo 4 iki 19 metų amžiaus siuntė jų pačių atliktas fotografijas. Neretai nuotraukų surinkimu rūpinosi ir mokyklų mokytojai bei įvairių būrelių vadovai.

„Tikrai nesitikėjome, kad tokia tema gali patraukti šitiek daug žmonių. Labai norėtųsi, kad klimato kaitos tema būtų vis dažnesnė pamokų, seminarų tema. Konkurso metu ne vienam dalyviui kilo klausimas, ar iš tiesų žmogaus veikla veikia klimato kaitą. Buvo nemažai ir skepsio. Tačiau naujausi tyrimai atmeta saulės įtaką ir pokyčius sieja su anglies dvideginio emisija. O kas ją sukelia – argi ne mes?“ – retoriškai klausė Socialinių investicijų valdymo centro vykdomo projekto „EKO redakcija“ vadovas.

Konkurso organizatorių – „EKO redakcijos“, asociacijos „ŽALI.LT“ ir „Lietuvos jaunimo centro“ suburta komisija išrinko ir jų nuomone geriausią fotografiją. „Apsispręsti nebuvo lengva. Daugelis fotografijų buvo labai meniškos ir originalios, prilygo profesionalioms. Tai pabrėžė ir atrankos komisijai talkinęs fotografas Algimantas Aleksandravičius. Tačiau nugalėtojas išrinktas beveik vienbalsiai,“ – sako ŽALI.LT atstovas Svajūnas Plungė.

Konkurso pagrindinį prizą – skaitmeninį fotoaparatą – laimėjo aštuoniolikmetis Renaldas Burba, antroje vietoje liko dvylikametis Audrius Akučka, trečioje – šešiolikmetė Karolina Čepurnaitė. Daugiausia socialinio tinklo „Facebook“ vartotojų simpatijų sulaukė šešiolikmečio Žygimanto Sipavičius nuotrauka.

BFL

Pirmąjį snieguotą sausio 21–22 d. savaitgalį sostinės Antakalnio miške surengtas „Snaigės“ slidžių žygis sulaukė rekordinio dalyvių skaičiaus nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios. Kaip pasakoja keturis dešimtmečius „Snaigės“ žygius sostinėje organizuojantis Algimantas Jucevičius, žygyje dalyvavo daugiau nei 1540 slidininkų. Jauniausias žygio dalyvis neturėjo nė ketverių metukų, o vyriausiam buvo 83-eji.
„Manau, žmonės, pasiilgę žiemos, pasinaudojo pirma galimybe slidinėti. Be to, žygis prieinamas visoms amžiaus grupėms. Sulaukiame daug vyresnio amžiaus slidininkų, šeimų su vaikais, bet dėl moksleivių ir studentų konkurencijos su kompiuteriu ir televizoriumi neatlaikome“, – apgailestauja A.Jucevičius, pernai surengęs net 22 „Snaigės“ žygius. Sekmadienį, vasario 5 d., „Snaigės“ žygio dalyviai kviečiami į Karoliniškių mišką.
Pasirodęs sniegas į žiemos trasas sukvietė ir kalnų slidinėjimo entuziastus. Liepkalnyje įrengtas trasas prižiūrinčios įmonės „Žiemos trasa“ direktorius Romualdas Glazauskas tvirtina, kad pirmąjį sniegingą savaitgalį žmonės ant kalno patraukė ir su slidėmis, ir su rogutėmis, o per dieną trasose apsilankė po 500–600 žiemos pramogų mėgėjų. Liepkalnyje įrengtos trasos vakare būna apšviestos, todėl per šimtą žmonių apsilankydavo ir paprastą darbo dieną. Tiesa, praėjusios savaitės pabaigoje užėję šalčiai sumažino lankytojų „Šią žiemą tai lietus, tai temperatūra minus dvidešimt“, – žiemos nepastovumu stebėjosi R.Glazauskas.

Norint turiningai su šeima praleisti žiemos savaitgalį nebūtina drybsoti prie televizoriaus ar laiką leisti žaidimų kambariuose – geriau traukti į lauką ir mėgautis trumpu šviesiuoju paros metu, juolab išskirtinėms pramogoms nereikia pakloti įpūdingų sumų, kartais užtenka tik truputėlio fantazijos. „Veidas“ siūlo dešimtuką aktyvių ir turiningų lietuviškos žiemos pramogų, tinkančių šeimoms su įvairaus amžiaus vaikais.

1. Pasikinkyti vėją į roges
Užšalusios Kuršių marios traukia ne tik poledinės žūklės mėgėjus, bet ir žmones, geidžiančius į roges pasikinkyti vėjo stichiją ir praskrieti ledu. Kaip teigia VšĮ „Irklakojis“ direktorius Matas Mizgiris, jei ledas saugus ir tinkamos oro sąlygos, galima surengti žygį nuo Nidos iki Ventės rago ar Preilos. Šie žygiai organizuojami susirinkus bent keturių žmonių grupei, na, o pavieniams pramogautojams ar nesiryžtantiems keliauti per marias galima ledroges išbandyti prie Nidos. 15 min. pasivažinėjimas ledrogėmis kainuos nuo 35 Lt, ilgas žygis – nuo 250 Lt.
Ledrogėmis galima išmėginti ir Kauno marių, ežerų, esančių prie Trakų ar Šiaulių, ledą, tačiau reikėtų iš anksto pasidomėti šia galimybe, nes čia vėjas gaudomas tik kelis kartus per žiemą. Pasak M.Mizgirio, toks pramogavimas ant ledo visiškai saugus, mat organizatoriai tikrina ledo storį, jis privalo būti ne plonesnis nei 10 cm. Po instruktažo, jei ramesnis vėjas, ledroges gali valdyti ir vaikai nuo nuo 6–8 metų, tačiau jų svoris turėtų būti ne mažesnis nei 30–35 kg.

Tiek kelininkai, tiek Vilniaus savivaldybės atstovai žada, kad šią žiemą jau nebepasikartos sausio pabaigos scenarijus, kai buvome pristigę keliams barstyti skirtos druskos. Tada keliai buvo barstomi ne druska, o druskos ir smėlio mišiniu ar net paprastu smėliu, nes daugelis Europos šalių, užkluptų netikėto sniego, suskubo pirkti druską iš Baltarusijos. Tuokart ir sutriko druskos tiekimas iš šios šalies kaimynės.

Dabar, kaip teigia savivaldybės atstovas Povilas Stelmokas, druskos sandėliai pilni, ir net jei ištisai snigtų kelias savaites, pabarstų gatvėms netrūktų. Tačiau ką daryti, jei tiekimas iš Baltarusijos vėl įstrigtų, jei ne šiemet, tai kitąmet, atsakyti neįmanoma.

Vilniaus gatves prižiūrinčios bendrovės “Grinda” atstovas Gediminas Bernadiešius aiškina, kad pirkti jos iš kitų šalių neįmanoma, nes to neleidžia įstatymai, mat druskos tiekimu rūpinasi konkreti konkursą laimėjusi bendrovė, importuojanti druską būtent iš Baltarusijos – sutartis su ja pasirašyta birželį ir sudaryta dviem metams.

"Veido" archyvas

Iki šiol žinojome, kad Lietuva energetiniu požiūriu visiškai priklausoma nuo Rusijos, o dabar sužinojome, kad esame priklausomi ir nuo Baltarusijos. Neparduoda ši druskos, ir mūsų keliai virsta čiuožyklomis