Laukinė, rodos, žmogaus nepaliesta gamta vilioja keliautojus ne atšiauriais išbandymais šalčiu, vėju ir sniegu, ne sportiniais laimėjimais ar adrenalino medžiokle ir net ne noru pasipuikuoti prieš kitus įveikus sudėtingiausius maršrutus, o galimybe išvysti tai, ko dar nesi matęs, bei patirti naujų pojūčių.

Laukinė gamta, baltas sniegas, tūkstančiai žvaigždžių virš galvos, jaukiai spragsintis laužas, puodas gardžios košės, patikimi bendražygiai – tokia romantika vilioja daugelį keliautojų, mėgstančių aktyvų poilsį laukiniuose gamtos kampeliuose, kur galima mėgautis ramybe ir puikiai pailsėti nuo kasdieninės rutinos, miesto šurmulio bei nuolatinio skubėjimo.

Tačiau tai tik viena kelionės pusė, kita atrodo ne taip patraukliai, greičiau grėsmingai. Žygeiviui reikės įveikti šimtus kilometrų slidėmis, ant pečių ir rogėmis temptis visą mantą, o kur dar sunkiai prognozuojamos oro sąlygos, svilinantis šaltis, vėjas ir sniego pusnys iki juosmens, visa griaunančios lavinos, laukinių žvėrių pavojus, kasdieninės užuovėjos ir malkų paieškos, nuovargis. Be to, reikia nuolat save kontroliuoti, kad nesušaltum ir nesuprakaituotum, nes bus sunku sušilti ir sudėtinga išsidžiovinti drabužius.

Tokia ekstremali kasdienybė laukia keliautojų, išsiruošusių į slidžių žygį Kolos pusiasalyje, Sajanų kalnuose, Špicbergeno saloje ar kitose civilizacijos nepaliestose vietose.

Nors visa tai skamba grėsmingai, pašnekovai nėra linkę sureikšminti pavojaus. “Nelaimės įvyksta dažniausiai dėl to, kad žmonės neįvertina aplinkos ar pervertina savo galimybes. Visur egzistuoja taisyklės. Jei tu jų laikysiesi, bus saugu”, – teigia Algimantas Kuras, dalyvavęs aukščiausio sudėtingumo kategorijos žygiuose ir pats vadovaujantis sunkioms ekspedicijoms.

Tokiai nuomonei pritaria ir Justas Gadeikis, neįsivaizduojantis savo gyvenimo be sudėtingų žiemos kelionių. Pasak Justo, miesto gatvėse irgi pavojinga, tiesiog kelionei į kalnus reikia labiau pasirengti ir žinoti, kokie pavojai ten tyko: čiuožiant užšalusia upe galima įlūžti, todėl reikia stebėti ledą, kurioje vietoje jis plonesnis, kur gali būti apsnigtų properšų, o kalnuose saugotis lavinų ir pastebėjus lavininį šlaitą imtis papildomų saugumo priemonių.

Kvapą gniaužiantys vaizdai

Nors dažną turistą, jau persisotinusį kelionėmis po visą pasaulį, ir vilioja galimybė paklaidžioti po nuostabaus grožio gamtą, juolab kad žiemą galima pasiekti pačius atokiausius kalnų ar miško kampelius, kurių vasarą nei pėščiomis, nei važiuote, nei skriste nepasieksi, tačiau daugeliui tai būtų pernelyg sudėtingas žygis. Tad apsisprendusiems patirti tiek žieminio žygio malonumus, tiek sunkumus geriausia būtų rinktis kelionę į Kolos pusiasalį, kuris, pasak A.Kuro, idealiai tinka pradedantiems žygeiviams.

Kolos pusiasalis, esantis Rusijos Murmansko srityje, traukia keliautojus Chibinų kalnais, šiek tiek viršijančiais kilometro aukštį, pakankamai švelniu, tačiau permainingu klimatu, veikiamu Golfo srovės. Šis pusiasalis skersai išilgai išmaišytas keliautojų, kurie savo ataskaitas ir įspūdžius skelbia internete, todėl labai paprasta susidaryti patogų bei įdomų maršrutą ir slidėmis įveikti vaizdingas viršūnes bei perėjas. Vis dėlto be patyrusio vadovo į tokią kelionę leistis nederėtų, nes kalnuose grasina visa naikinančios lavinos, gali užslinkti rūkas, kuriame sunku orientuotis, laukia nakvynė palapinėje spiginant žemiau trisdešimties laipsnių šalčiui. Ir tai tik maža dalis pavojų, tykančių nepatyrusių keliautojų.

Žiemos žygių naujokams verta išbandyti jėgas ir fiordų išraižytame Lopos pusiasalyje Norvegijoje. Tokia kelionė trunka apie dešimt dienų, kuprinė nesunki, tad galima kiek telpa mėgautis kvapą gniaužiančiu peizažu.

Na, o patyrę keliautojai traukia į gamtos grožiu pagarsėjusius Sajanų kalnus, nusidriekusius Pietų Sibire. Kalnai vilioja stačiais šlaitais, giliais slėniais, sudėtingomis perėjomis. Upėmis, tekančiomis siaurais kanjonais, vasarą galima pasigrožėti tik iš viršaus, o žiemą įmanoma čiuožti upės ledu, grožėtis užšalusiais galingais kriokliais, jais kopti į viršų ar leistis žemyn.

Pasak A.Kuro, Sajanuose įdomus Aršano slėnis, kuriame trykšta šimtai mineralinių šaltinių, turinčių skirtingų gydomųjų savybių. Čia vasarą atsikrausto daugybė žmonių, jie gyvena laukinėmis sąlygomis, uogauja, grybauja, dažnai susirenčia pirtelę ar trobelių, kuriose žiemą mielai apsistoja slidininkai. Slėnis įdomus ir medinėmis išdrožinėtomis skulptūromis, kurių čia daugybė. Tačiau, pasak Algimanto, civilizacija ateina ir į šią atkampią vietovę – čia jau kuriamas modernus kurortas, į kurį žmonės skraidinami sraigtasparniais.

Ne tik su slidėmis

Kalnuose sudėtingus etapus dažnai tenka įveikti ir užsimetus slides ant pečių. “Jei šlaitas status, daugiau nei 40 laipsnių, ar netgi 30 laipsnių, reikia lipti pėsčiomis, o jei pasitaiko uolinis etapas ar sušalęs krioklys, tenka naudotis vadinamosiomis katėmis, virvėmis, kitokia įranga, tad žiemą pasirenkami ne tokie sudėtingi maršrutai ir įrangos naudojama mažiau, nes pirštinių praktiškai niekuomet negalima nusimauti”, – pasakoja keliautojas Justas.
Na, o vietovėse, kuriose platūs slėniai, ilgos plokštikalnės, pavyzdžiui, Špicbergeno saloje, esančioje Arkties vandenyne, siautėja stiprūs vėjai, ir žygeiviai pasitelkia juos į pagalbą.

Mūsų pašnekovai kartu su bendrakeleiviais Špicbergeno saloje per 22 dienas nučiuožė apie 430 km, ketvirtadalį atstumo įveikė pasitelkę jėgos aitvarus. Prie specialaus diržo pritvirtintas aitvaras tempia keliautojus kartu su keletą dešimčių kilogramų sveriančiomis kuprinėmis važiuojančio dviračio greičiu. Tačiau ir taip keliaujant atsipalaiduoti negalima, reikia saugotis pasitaikančių nelygumų, kad nebūtų sulaužytos slidės ar, dar blogiau, koja arba ranka.

Špicbergeno saloje, be vėjo, šalčio ir sniego, keliautojams kyla dar vienas pavojus – čia labai daug laukinių meškų, apie kurių keliamą grėsmę įspėjami keliautojai. Beje, ir iš miestelio negalima išeiti negavus leidimo, neturint ginklo bei kitos įrangos, padedančios apsiginti nuo šių laukinių žvėrių ir pasikviesti pagalbos.

Šioje arktinėje saloje keliautojus stulbina monotoniškas peizažas, kuriame mažai spalvų – tik kalnai, ledas, sniegas ir akmenys, tačiau gamtos grožis atsiskleidžia netikėtu rakursu. “Akis pradeda gaudyti tas detales, kurių anksčiau nepastebėjai: sniegas kažkaip supustytas, akmuo mėtosi ne vietoje, saulė keistai už kalno užlindo, pirštinė nukrito ir paliko įspaudą sniege”, – pasakoja Algimantas.

Pasak keliautojo, todėl dabar labai norisi į Grenlandiją, į milžiniškus ledo ir sniego laukus, kuriuose kiekvieną dieną peizažas visiškai toks pat ir niekas nesikeičia.

Visas laikas sau

Keliautojui A.Kurui su bendražygiais teko lankytis vietovėje, į kurią paprastam keliautojui pakliūti sunku ar beveik neįmanoma, – Putoranų vulkaninės kilmės plokštikalnėje, esančioje Šiaurės Sibire, Tamyro pusiasalyje. Sovietiniais laikais čia sunkiai kas nors patekdavo, o sportiniam turizmui ši sritis buvo atverta tik apie 1970–1975 metus.

Didžiausias miestas – Norilskas, nikelio pramonės monstras, kurio apylinkėse sniegas nusidažęs juoda spalva. Į šį miestą keliautojai bandė patekti porą metų, jų atvykimą svarstė miesto taryba ir saugumas, o atvykusius iš karto pasitiko milicija.

Putoranų plokštikalnėje Algimantą stebino nesuvokiama Sibiro platybė, didžiulės upės, platūs ežerai, milžiniški spalvoti kriokliai, už kurių sustingusios sienos galima užlįsti ar net palįsti po apačia, kur susidaro įvairiausių ertmių, olų. “Tiek daug krioklių vienoje vietoje nesu matęs”, – sako keliautojas.

O štai Kodare, Šiaurės Užbaikalėje, žygeiviui teko dalyvauti pačios sudėtingiausios kategorijos žygyje. Beje, čia yra nedidukė dykuma Čerskije Pieski, labiausiai nutolusi į šiaurę, ir labai vaizdingi kalnai.

Vis dėlto įdomu, kas dar, be nuostabios, žmogaus nepaliestos gamtos, vilioja keliautoją į sunkų ir sudėtingą žygį. “Atsidūręs priešiškoje aplinkoje tu bandai pasiskolinti, prisijaukinti mažytę erdvę tarp tų bekraščių, begalinių ledo uolų ir sniego. Viskas tokioje aplinkoje apsiriboja labai paprasta buitimi, ir tos problemos, kurias palieki civilizacijoje, diena po dienos tampa vis paprastesnės. Dieną šliuoždamas vieną kilometrą po kito tu neturi ką veikti. Visą laiką gali skirti sau – gali svajoti, gali galvoti, apmąstyti praeities įvykius, priimti sprendimus, turi visą laiką tik sau”, – baigia pasakojimą Algimantas.

Užsienyje populiari žiemos pramogų technika – sniego rogės, sniego motociklai – Lietuvoje savo nišos niekaip neranda. Ši technika – brangi, todėl pas mus labai mažai jos pirkėjų, o investuoti į ją net ir pasiturinčius žmones neskatina neprognozuojami žiemos orai.

Daugelyje užsienio šalių sniegomobiliai naudojami geležinkelių, dujų ir naftos trasų priežiūrai, miškų priežiūrai, gaisrų gesinimui, gelbėjimo operacijoms, kariniams tikslams, pasienio apsaugai. Tačiau Lietuvoje ši technika vis dar suprantama tik kaip pramoginė.

Įranga pramogoms prekiaujančios įmonės “Bivakas” vadovas Audrius Ščeponavičius teigia, kad sniego motociklų rinka per pastaruosius 10 metų smarkiai susitraukė. Didžiausias šios technikos pardavimo pikas buvo pasiektas 1996–1997 m. – tada per metus buvo parduodama daugiau nei 20 sniegomobilių. “Dabar dažniausiai perkama naudota technika – iš JAV parsisiųsti ne naują sniego motociklą atsieina apie 10–15 tūkst. Lt, o nauja galinga žiemos technika kainuoja iki 40–50 tūkst. Lt”, – informuoja žinovas.

Pasak įmonės “Polaris” direktoriaus Kęsto Grigaliūno, populiarėja visureigiai motociklai, kurių ratus galima keisti vikšrais: “Tai nėra pigus priedas, bet Lietuvoje tikrai pravartus, nes gerokai padidina pravažumą”. K.Grigaliūnas viliasi, esą jei žiemos Lietuvoje ir toliau bus tokios sniegingos ir gilios, sniego rogių ir sniego motociklų ateityje turėtų būti nuperkama daugiau.

"Veido" archyvas

Sniego šiemet gausu, spaudžia malonus šaltukas todėl pasidžiaugti žiemos malonumais – tiesiog privalu. Nusileisti su rogutėmis nuo kalniuko, išmėginti slides ar pačiūžas ne tik smagu, bet ir didžiai prasminga – nereikės pavasarį vėl dejuoti dėl per žiemą priaugtų nereikalingų kilogramų.

Paprastai žiema verčia užsidaryti namie, valgyti riebesnį maistą ir susirangius ant sofos laukti šiltesnio laiko. Daugelis taip ir darome, o paskui verkšlename: sunku užlipti net į antrą aukštą, dešimtį metrų pabėgėjus apima dusulys, o lankstant rankas ir kojas braška sąnariai. Gydytojai linguoja galvas ir kalba apie hipodinamiją, t.y. judėjimo stygių, kurį sieja su daugybe žmones varginančių ligų, pirmiausia širdies ir kraujagyslių. Dar primena apie faktą, kad kuo mažesnis žmogaus fizinis aktyvumas, tuo spartesni organizmo senėjimo procesai. Norint bent dalies šių negandų išvengti, pirmiausia reikėtų įprasti daugiau judėti, mankštintis, sportuoti. Ne veltui sakoma: judėjimas gali pakeisti visus vaistus, bet jokie vaistai negali pakeisti judėjimo.

Tad kodėl su rogutėmis nenuėjus į artimiausią miškelį, čiuožyklą ar slidžių trasą? Gera ne tik išsijudinti, bet ir atsipalaiduoti, pasijusti vaikais kaip kadaise – nesirūpinančiais dėl sniegu apkritusios kepurės, peršlapusių pirštinių ar varvančios nosies…

Slidinėjimas

Tiek kalnų, tiek lygumų slidėjimas yra puiki treniruotė visoms kūno raumenų grupėms. Ir ne tik treniruotė: gražūs žiemos vaizdai gerina nuotaiką ir nuostabiai atpalaiduoja, o spaudžiantis šaltukas grūdina organizmą.

Judant su slidėmis aktyviai dirba viršutinė ir apatinė kūno dalys, pilvo, nugaros, rankų, pečių, krūtinės ir kojų raumenys. Šliuožimas pagerina širdies ir kraujagyslių darbą, lavina pusiausvyrą ir taisyklingą laikyseną. Judant su slidėmis lygia vieta, per valandą sudeginama apie 400 kcal. Kalnų slidininkai, nelygu trasos sudėtingumas, per tą patį laiką išeikvoja net 350 – 520 kcal. Kaip ir visos kitos sporto šakos, slidinėjimas suaktyvina viso organizmo darbą, intensyviai judant padažnėja kvėpavimas, todėl organizmo audiniai ir organai geriau aprūpinami deguonimi – užplūsta energija ir gera nuotaika.

Pradedantiesiems prie slidinėjimo siūloma pratintis pamažu. Pradėti nuo kelių minučių šliuožimo, reguliariai darant pertraukėles, pamažu ilginti distancijas ir čiuožimo trukmę. Labai svarbu turėti tinkamas slides ir aprangą: šiltą, bet lengvą, nevaržančią judesių, leidžiančią kūnui kvėpuoti. Prieš lipant ant slidžių naudinga pavaikštinėti, trumpai pabėgioti. Nederėtų tai daryti ką tik gausiai privalgius, pavargus, blogai jaučiantis.

Kalnų slidinėjimas pradedantiesiems yra dar sunkiau įkandamas, drąsuolių čia laukia ir daugybė traumų. Pasak specialistų, prieš “tepant slides” rimtiems kalnams, reikėtų maždaug 15 užsiėmimų čiuožiant nuo neaukštų, lietuviškų kalniukų.

Čiuožinėjimas su pačiūžomis

Tai ne tik puiki viso kūno raumenų, bet ir laikysenos, pusiausvyros treniruotė.

Tiesa, vyresnio amžiaus žmonėms mėginti šią sporto rūšį reikėtų labai atsargiai – labai didelė traumų tikimybė.
Pradedantiesiems pirmiausia reikėtų išmokti su pačiūžomis stovėti, paskui mėginti čiuožti pirmyn ir atgal, atlikti posūkį, suktuką, spiralę. Įvaldžius paprasčiausius elementus, apima džiugesys, pasitenkinimo savimi jausmas – juk tam reikia nemažai drąsos, valios ir ryžto. Paprastai savo gebėjimus norisi tobulinti toliau – todėl čiuožimas su pačiūžomis niekada neatrodys monotoniškas užsiėmimas. Kiek džiaugsmo būna išmokus ne tik kelissyk apsisukti, bet pašokti ir nenukritus nusileisti…

Čiuožimo judesiai stiprina visas raumenų grupes, spartina kraujotaką, gerina širdies, kvėpavimo organų, nervų sistemos veiklą. Valandą intensyviai čiuožinėjant sudeginama apie 250–350 kcal, puikiai grūdinamas visas organizmas. Reguliariai čiuožinėjant labai pagerėja laikysena.

Atsiradus dengtų čiuožyklų, Lietuvoje domėjimasis čiuožimu labai išaugo. Žiemą daugelyje miestų liejamos atviros čiuožyklos, kur už nedidelį mokestį galima smagiai pačiuožinėti. Prie jų dažniausiai nuomojamos ir pačiūžos.

Rogutės

Na, o jeigu jums tikrai labai nedrąsu lipti ant slidžių ar užsimauti pačiūžas, atsisėsti ant rogučių – juk tikrai paprasta. Iki artimiausio kalniuko paėjėti nebūna toli net miestiečiams, vaikai jau būna tokį atradę ir smagiai nučiuožinėję. Kaip gražu matyti kartu su jais siaučiančius augusiuosius. Kai kelissyk su vėju nuo tokio nusileisite ir užbėgsite į viršų, pasijusite lyg naujai gimę: keliolika metų jaunesni, žvalesni, optimistiškesni…

Tik neišsisukinėkite!

Lietuvos kurortai, miestai, miesteliai ir priemiesčiai siūlo aibes galimybių žiemos sportui: kuriamos slidinėjimo trasos, liejamos čiuožyklos, nuomojamas inventorius. Tereikia tik išsirinkti, kokią veiklą pirmiausia norėtumėte išmėginti. Ir tinkamai apsirengus bei apsiavus išeiti iš namų.

Kur paslidinėti

Nebūtina vykti į Austriją ar Italiją – nemažai trasų, tinkamų patyrusiems, neįgudusiems slidininkams ir vaikams yra Lietuvoje. Nelygu norai, jomis galite slidinėti kelias valandas arba visą savaitgalį.

Lietuvos žiemos sporto centras Ignalinoje

Trasos, keltuvai. Veikia keturios kalnų slidinėjimo trasos (ilgiausia – 460 m) su keltuvais, viena iš jų skirta vaikams ir nepatyrusiems slidininkams. Galima pasisamdyti instruktorių. Yra trys sutvarkytos trasos (5, 6 ir 7 km ilgio) tiems, kas mėgsta čiuožti lyguma. Galima pačiužinėti ant užšalusio ledo, nusileisti rogėmis nuo kalno. Penktadienį ir šeštadienį trasos veikia nuo 10 iki 20 val., sekmadienį – iki 18 val. Yra kavinė.

Kainos. Pagrindinės trasos ir keltuvas – 12 Lt val., 50 Lt – 8 val. Trasa ir keltuvas vaikams – 5 Lt val., – 30 Lt 8 val. Kalnų slidinėjimo inventorius – 15 Lt val., 70 Lt – 8 val. Vaikų inventorius – 10 Lt val., 40 Lt – 8 val. Rogutės – 5 Lt val.

Nakvynė. Galima apsistoti šalia esančiuose kotedžuose arba viešbutyje.

Anykščių kalnų slidinėjimo centras “Kalita”

Trasos, keltuvai. Pagrindinės kalnų trasos ilgis – 250 m. Veikia kelios trasos, tinkančios vaikams ir neįgudusiems slidininkams. Į viršų kelia 2 keltuvai. Dirba instruktoriai. Galima įveikti 3 km arba 5 km atstumą lygumų slidėmis.
Darbo laikas: šeštadienį – nuo 10 iki 23 val., sekmadienį nuo 10 iki 22 val. Parduodami bilietai, galiojantys visą slidinėjimo sezoną. Kaina suaugusiems – 350 Lt.

Kainos. Jeigu šeštadienį ir sekmadienį keltuvu kelsitės 1,5 val., reikės mokėti 18 Lt, jeigu 5 val.– 35 Lt. Vaikams iki 12 metų keltuvas – 25 Lt už 5 val. Mažesni vaikai keliami nemokamai. Galima nuomotis slidinėjimo inventorių, rogutes, snieglentes.

Nakvynė. Veikia lauko kavinė, apsistoti galima kuriame nors iš Anykščių viešbučių.

Trasa Vilkaviškio rajone, prie Vištyčio ežero

Trasos, keltuvai. Veikia dvi kalnų slidinėjimo trasos  profesionalams ir dvi, tinkamos naujokams. Veikia du keltuvai: įprastinis ir trosas su kabliu. Darbo laikas: šeštadienį – nuo 11 iki 20 val., sekmadienį – nuo 11 iki 18 val.

Kainos. Visai dienai ir keltuvo, ir inventoriaus nuoma norint čiuožinėti mėgėjų trasomis – 30 Lt dienai, vaikams – 15 Lt. Pakilimo kaina įprastu keltuvu – 25 Lt dienai, vaikams – 15 Lt; trosu su kabliu – 15 Lt dienai, vaikams – 10. Šeimoms taikomos nuolaidos.

Nakvynė. Apsigyventi galima visai šalia trasų esančiuose nameliuose, kaimo turizmo sodybose.

Vilniaus slidinėjimo sporto centras Liepkalnyje

Trasos, keltuvai. Įrengtos penkios slidinėjimo trasos, viena iš jų skirta vaikams ir pradedantiems slidininkams (šiuo metu veikia tik ji). Į viršų kelia trys keltuvai. Kas nori, gali čiuožinėti lygumų slidinėjimo trasa, kurios ilgis – 3 km. Šeštadienį ir sekmadienį trasos veikia nuo 10 iki 19 val. Yra kavinė.

Kainos. Pakilimo kaina penkioms valandoms – 38 Lt, vaikams – 29 Lt. Viso slidžių komplekto su lazdomis nuoma penkioms valandoms – 43 Lt.

Birštono slidinėjimo trasa

Trasos, keltuvai. Veikia dvi trasos – viena įgudusiems, kita – mažiau patyrusiems slidininkams. Taip pat įrengta atskira slidinėjimo vieta vaikams. Nauja pramoga – motorizuotos snieglentės. Šeštadienį trasos veikia nuo 10 iki 22 val., sekmadienį – nuo 10 iki 21 val.

Kainos. Pakilimo kaina – 2 Lt. Galima nusipirkti kortelę pasikelti kelis ar net šimtą kartų ir ją išnaudoti per visą sezoną. Motorinės slidės – 60 Lt valandai, visam savaitgaliui – 300 Lt. Kalnų slidinėjimo slidės suaugusiems – 30 Lt visai dienai, vaikams – 20 Lt.

Nakvynė. Birštone galima likti visam savaitgaliui – apsistoti viešbutyje arba sanatorijoje.