Europos Parlamento narys Zigmantas Balčytis sutinka, kad iš pirmo žvilgsnio ES energetika šiandien – lyg ir antrame plane. Yra kur kas svarbesnių ir didesnių problemų: pabėgėliai, kilusi grėsmė Šengeno zonai ir pačiai Bendrijai. Vis dėlto Z.Balčytis siūlo neapsigauti, nes energetika buvo ir bus svarbiausia: nebus tvarios energetikos – nebus ir konkurencingos ekonomikos. Juolab kad energetika seniai tapo geopolitinio spaudimo įrankiu.

Alma Jokūbaitė

– Kada Lietuva įsijungs į europinius energetikos tinklus?

– Lietuva jau jungiasi į Europos energetikos tinklus. Šį rudenį Europos Komisijos ataskaitoje pabrėžta Lietuvos elektros jungčių su Švedija ir Lenkija svarba, pasveikintas susitarimas dėl Lietuvos–Lenkijos dujų jungties, kuri užbaigs Baltijos šalių dujų rinkų izoliaciją. Ataskaitoje pasidžiaugta ir Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų terminalu.

Vis dėlto Klai­pė­dos terminalą Lie­tuva pasistatė be tiesioginės ES pa­ramos. Projektas nebuvo įtrauktas į strateginių projektų sąrašą, nors savo esme yra strateginis objektas visam Baltijos regionui. Reikia pripažinti, kad vienai Lie­tu­vai – tai brangus (bet būtinas) projektas. Ir Europos Ko­mi­si­ja turėtų numatyti ne tik politinę, bet ir fi­nan­sinę paramą šiam projektui.

2016-aisiais Lie­tu­vos energetinis sau­gumas bus gerokai didesnis nei iki šiol. Tik ar neatsitiks taip, kad energetinės salos išnyks iš ES energetikos žemėlapio, bet pats žemynas bus dar labiau įklampintas į priklausomybę nuo Rusijos dujų ir elektros.

– Turite galvoje dujotiekio „Nord Stream“ plėtrą?

– „Gazprom“ su penkiomis Europos bendrovėmis iki 2019 m. pabaigos per Baltijos jūrą numato nutiesti dvi papildomas gijas. Metinis dujų pralaidumas padidėtų du kartus – iki 110 mlrd. kubinių metrų.

Nors Europos Komisija teigia, kad dujotiekis „Nord Stream-2“ yra ne bendros svarbos, o tik privačių kompanijų komercinis projektas, akivaizdu, jog prasilenkiama su ES energetikos tikslais. 2016-aisiais ir paaiškės, kokia kryptimi realiai judės ES energetika: tolyn nuo Rusijos ar į jos glėbį.

– Ar Lietuvai vis dar aktualus naujos atominės elektrinės klausimas?

– O aš paklausiu kitaip: ar elektros jungtys su Lenkija ir Švedija, į kurias investuojamos ES ir valstybių narių lėšos, netaps dar vienu keliu elektros importui iš Baltarusijoje statomos atominės elektrinės? Nors Lietuva teigia, kad nestiprins elektros jungties su Baltarusija (neatidarys vartų baltarusiškai-rusiškai elektrai tekėti į Vakarus), akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau pajus didelį ES lobistų spaudimą tai padaryti.

Kai pradėsime pirkti elektros energiją, pagamintą Baltarusijos atominėje, prisiminsime, kad galėjome turėti savo jėgainę. Ir vėl žaisime pagal Baltarusijos (o tiksliau – Rusijos) taisykles? Logiška manyti, kad Lietuvai geriau būtų buvę pačiai imtis sudėtingo, bet išsprendžiamo uždavinio – naujos atominės jėgainės statybos. Esu įsitikinęs, kad Lietuva ir Baltijos šalys liks energetinė sala (nors ir mažiau priklausoma nuo išorės), jei nestatys savo atominės.

– Bet juk elektros jungtys su Lenkija ir Švedija keičia situaciją, tai sumažins elektros energijos kainą?

– Nebūčiau toks didelis optimistas, kad elektros kaina Lietuvos vartotojams smarkiai sumažės. Juolab nemanau, kad šios elektros jungtys visiškai laidoja būtinybę Lietuvai statyti savo atominę jėgainę.

„NordBalt“ ir „LitPol Link“ reiškia, kad būsime priklausomi nuo elektros kainų Lenkijos ir Švedijos rinkose. Tik nuosava elektros energijos gamyba gali užtikrinti energetinę nepriklausomybę ir saugumą. Jei norime būti visaverčiai elektros rinkos dalyviai, reikia ne tik pirkti, bet ir parduoti. Jei neturėsime ko parduoti, mūsų dalyvavimas rinkoje bus priklausomas nuo pardavėjų.

Nauja jėgainė užtikrintų galimybę ne tik apsirūpinti energija, bet ir veikti visos ES energetikos kainas.

– Lietuvoje nevengiama viešai teigti, kad branduolinė energetika – praeities zombis.

– Kodėl Prancūzija, Didžioji Britanija, Suomija ir net Lenkija plėtoja arba ketina plėtoti branduolinę energetiką? Todėl, kad atominė energija dar ilgą laiką išliks ekonomiškai pigiausia ir ekologiškai patraukliausia energijos rūšis.

Dirbdamas Europos Parlamente esu susipažinęs su įvairiausiomis studijomis, Europos Komisijos ko­munikatais. Visuotinai pripažįstama, kad reikalingos „žaliosios“ energijos rūšys. Bet studijose aiškiai pasakyta, kad atominė energetika išliks viena pigiausių ir aplinkai palankiausių energijos rūšių. Vienam reaktoriui pakeisti reikia 150 kv. kilometrų saulės baterijų. O saulės energija – kol kas viena brangiausių.

– Jūs tikite, kad atominės jėgainės projektas gali sulaukti ES paramos?

– ES galima įtikinti, kad Lietuvos jėgainės projektas būtų visos Bendrijos politinis projektas. Juk kažkada pavyko įtikinti, kad geležinkelis „Rail Baltica“ būtų ne ekonominis, o politinis projektas.

Žinoma, būtina dar kartą atsiklausti Lietuvos gyventojų. Senasis projektas tautai netiko. Gal tiktų visiškai naujas projektas, paremtas naujomis technologijomis ir sulaukęs politinės bei finansinės ES paramos?

Prieš ketvirtį amžiaus – 1990 m. kovo 11 d. – atkurta Lietuvos nepriklausomybė.  Kokia ji – 25-erių Lietuva? Pokalbis su Europos Parlamento nariu Zigmantu Balčyčiu.

– Lietuvos nepriklausomybei – 25-eri. Žmogui tai amžius, kai jis jau gyvena savarankišką gyvenimą. O koks tai amžius valstybei?

Z.B.: Užaugo karta, kuri savo akimis nematė, kaip 1990-aisiais, būdama ir ekonomiškai, ir energetiškai visiškai priklausoma nuo Maskvos, Lietuva išdrįso pasiskelbti vėl nepriklausoma valstybe. Reikėjo statyti naują valstybę, kurioje dar šeimininkavo svetima kariuomenė, vaduotis iš energetinės, ekonominės priklausomybės.

Dar ir šiandien vaduojamės: tiesiamos energetinės jungtys su Lenkija, Švedija, pasistatėme savo suskystintų dujų terminalą. Tai sumažino ir sumažins priklausomybę nuo vienintelio energijos šaltinio iš Rytų, kuris energetiką naudoja kaip politinio spaudimo ginklą.

Vaduodamiesi iš šios priklausomybės mokėjome brangiai. Už viską – už iš Rusijos tiekiamas gamtines dujas, už kurias dar visai neseniai mokėjome brangiausiai Europoje, už tai, kad siekėme savarankiškumo, politine prasme akivaizdžiai tolome nuo prorusiškos erdvės.

Jei lyginčiau Lietuvą su 25-erių metų žmogumi, sakyčiau, kad šis žmogus nuolat, nuo mažų dienų, patyrė išbandymų, padarė klaidų, bet priėmė ir teisingų sprendimų, pats kūrė savo gyvenimą. Sakyčiau, kad tai gyvenime siekiantis įsitvirtinti jaunas žmogus, kurio vis dar laukia nelengvi išbandymai.

Tiems, kurie nėra patyrę Rusijos okupacijos, to, kas yra tarybinė santvarka ir Maskvos demokratija, kartais sunku suprasti, kokia trapi yra laisvė, kokie sudėtingi procesai ir sprendimai laukė 1990-aisiais ir laukia dabar. Kalbu ne tik apie Lietuvą, bet ir apie Vakarų Europą. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad ir mes, absoliuti dauguma, 1990-aisiais nežinojome, kaip nelengvai teks statyti valstybę, kad toli gražu ne visi esame sąžiningi vardan tos Lietuvos.

– Buvome naivūs?

Z.B.: Ne, jokiu būdu. Buvome nepatyrę. Pirmiausia nepatyrę gyventi laisvėje. Manėme, kad gerovė ateis pati arba labai greitai. Kad netrukus gyvensime taip, kaip dauguma Vakarų valstybių, lyg ir nekreipdami dėmesio, kad jos daugelį dešimtmečių buvo laisvos kurti gyvenimo gerovę.

Realybė, deja, kitokia. Pradėkime nuo 1998-ųjų Rusijos krizės, kuri supurtė pasaulį ir Lietuvą. Tai buvo skaudus smūgis Lietuvos ekonomikai. Tiesėmės gal penkerius metus, jautėme pasekmes. 2008 metais – pasaulinė finansų krizė, skaudžiai kirtusi Lietuvos ekonomikai. Šios krizės pasekmes jaučiame dar ir šiandien. Dabar – santykių su Rusija krizė, sankcijų pasekmes Lietuva pajuto skaudžiausiai. Tai kiek nuo 1998-ųjų, per 17 metų, Lietuva, jos ekonomika nebuvo daužoma? Gal tik penkerius šešerius metus. Labai nedaug.

Todėl visi vykdomi energetiniai, transporto projektai Lietuvai labai svarbūs. Energetinio saugumo, konkurencinio patrauklumo didinimas ne tik suteikia galimybę įsigyti energijos išteklių konkurencingomis kainomis, integruotis į Europą, bet ir valstybei, jos ekonomikai suteikia stabilumo apskritai.

– Kokius svarbiausius įvykius išskirtumėte per tuos 25-erius metus?

Z.B.: Vienareikšmiškai: 2004 metais tapome ES ir NATO nariais.

Taip, ES – nevienalytė, kartais nevieninga, neideali, bet ji Lietuvai gyvybiškai būtina ir svarbi. ES paramos lėšos leido stiprinti infrastruktūrą, žemės ūkį. Kai 2020 metais Lietuva jau nebegaus didžiosios dalies ES paramos, manau, tai pajusime stipriai. Todėl labai svarbu efektyviau įsisavinti šio finansinio laikotarpio paramą.

Jei Lietuva nebūtų NATO narė, šiandien būtų labai reali grėsmė sulaukti Rusijos agresijos.

– Kas jums kelia didžiausią nerimą? Kokių padaryta klaidų?

Z.B.: Yra trys Lietuvos – soti, skurstanti ir emigravusi. Visos jos tarpusavyje susijusios, bet dažnai atrodo, kad viena apie kitą nieko nenori girdėti, viena kitos nenori matyti.

Nerimą kelia skurdas ir socialinė atskirtis. Statistika šiurpi, gyvenimas – dar šiurpesnis.

Praėjusių metų pabaigoje ES sta­tis­ti­kos tar­ny­ba Eu­ros­ta­tas paskelbė duomenis: be­veik treč­da­lis – 30,8 proc. Lie­tu­vos gy­ven­to­jų gy­ve­na ties skur­do ri­ba. Pa­gal ty­ri­mo me­to­di­ką, skur­do ri­zi­kai pri­ski­ria­mi žmo­nės, ku­rių pa­ja­mos ne­sie­kia 60 proc. ša­lies vi­dur­kio. Lie­tu­vos sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­tas pernai paskelbė, kad Lie­tu­vo­je že­miau skur­do ri­zi­kos ri­bos gy­ve­no apie 610 tūkst. žmonių: vieno asmens pajamos nesiekė 811 Lt, o šeimos (du su­au­gę bei du vai­kai iki 14 me­tų) – 1703 Lt per mėnesį.

Tragiški skaičiai. Kai kas iš sočiųjų bando aiškinti, kad tai degradavę asmenys, asocialūs, patys kalti. Kategoriškai nesutinku. Taip, tokių asmenų esama, jų esama kiekvienoje visuomenėje, bet ne 30 proc. visų gyventojų.

Labai neramu ir dėl demografinės situacijos. Neseniai Eurostatas pablogino prognozes Lietuvai. Pačiomis optimistiškiausiomis prielaidomis (kad vaikų gims daugiau, gyvenimo trukmė ilgės, o emigracijos banga nurims) 2040-aisiais, kai švęsime 50 metų nepriklausomybės atkūrimo jubiliejų, mūsų šalyje bus telikę du milijonai gyventojų.

– Amžinas klausimas: ką daryti?

Z.B.: Iš dalies atsakymus galime rasti prieš kelias savaites paskelbtose Europos Komisijos (EK) išvadose. Ten skelbiama, kad Lietuvos augimo potencialas susiduria su struktūriniais iššūkiais, kylančiais dėl visuomenės senėjimo, atsirandančio profesinių gebėjimų trūkumo ir mažų investicijų, ypač į mokslinius tyrimus ir plėtrą. EK taip pat pabrėžia, kad valstybės mokesčių pajamos daugiausia priklauso nuo netiesioginių mokesčių ir darbo jėgos apmokestinimo, o iš aplinkos ar turto mokesčių surenkamų pajamų dalis tebėra nedidelė.

Kitaip tariant, EK teigia, kad norint sumažinti skurdą, pagerinti demografinę situaciją reikia priimti sprendimus: mažiau apmokestinti darbo jėgą, daugiau – turtą.

Jei Lietuva nenori sunykti, nori augti, tuos sprendimus reikės priimti. Ir tokiems sprendimams turi pritarti visos trys Lietuvos – sočioji, skurdžioji ir emigravusioji.

Europos Parlamento narys Zigmantas Balčytis 2015-uosius pasitinka nusiteikęs optimistiškai: Lietuva juda didesnio energetinio ir nacionalinio saugumo link, yra vis daugiau prielaidų mažėti skurdui bei socialinei atskirčiai.

Viktorija Balsytė

VEIDAS: Kai kurie analitikai (pavyzdžiui, Nourielis Roubini) perspėja, kad artimiausiu metu laukia dar didesnė krizė nei 2008-aisiais. Kokius namų darbus Lietuva turėtų padaryti ruošdamasi blogiausiam?

Z.B.: Namų darbai jau daromi. Turiu galvoje energetiką, galimybę gauti energiją iš kelių šaltinių. Lietuva eina energetinio saugumo didinimo keliu. Juk per krizę gamtines dujas pirkome milžiniška kaina, o didelė energijos išteklių kaina dar labiau padidino ekonomikos nuosmukį, sunkia našta gulė ir ant gyventojų pečių.

Būtina kuo sparčiau įgyvendinti strateginius projektus: elektros jungčių su Lenkija ir Švedija, dujų jungties su Lenkija, vidaus dujotiekių statybos bei modernizavimo.

O dėl prognozių, kad po metų ar dvejų pasaulio laukia dar didesnė krizė, būčiau atsargesnis. Nemanau, kad galima tiksliai ir atsakingai prognozuoti, kas vyks su pasaulio ekonomika po dvejų metų. Kas šiandien gali tiksliai pasakyti, kiek po metų kainuos nafta?

VEIDAS: Vis dėlto kaip vertinate dabar stebimą naftos kainų kritimą – kaip trumpalaikį reiškinį ar kaip naftos kainų burbulo sprogimą ir jų grįžimą į normalias vėžes?

Z.B.: Galima teigti, kad naftos sektoriuje prasidėjo revoliucija, nafta smarkiai pinga. Kada šie revoliuciniai pokyčiai baigsis, kokios bus pasekmės, prognozuoti sudėtinga. Manau, kad ateityje tikėtis labai pigios naftos nereikėtų. Kol kas rinkoje yra daug perteklinės naftos, bet taip nebus amžinai. Naftos poreikis pasaulyje vis dar išlieka didelis, nors ir matomos akivaizdžios tendencijos ieškoti ir taikyti naujus, alternatyvius energijos šaltinius, naujas technologijas.

VEIDAS: Ką kitais metais prognozuojate SGD terminalui – pelningą ar nuostolingą veiklą? Ar verta terminalą paleisti visu pajėgumu, o gal geriau leisti jam veikti minimaliu režimu ir pirkti atpigusias rusiškas dujas?

Z.B.: SGD terminalas yra alternatyva, garantija, kad turime ne vieną dujų tiekimo šaltinį. Taip, laivo nuoma, terminalo eksploatacija – brangus reikalas. Bet juk dar visai neseniai už rusiškas dujas mokėjome brangiausiai visoje Europoje, permokėjome milijardus litų. Pastačius terminalą niekas mums vienašališkai nebegali diktuoti savo sąlygų. Todėl net drįstu teigti, kad terminalo tikslas nėra būtinai tik pelninga veikla. Terminalo tikslas – suteikti mūsų energetikos sistemai apsaugą, užtikrinti, kad galėsime rinktis ir pirkti dujas konkurencingomis kainomis.

SGD terminalas nereiškia, kad visas dujas turime pirkti tik iš jo. Sprendimai turi būti racionalūs. Jei pigesnės rusiškos dujos – reikia pirkti daugiau rusiškų.

VEIDAS: O kaip vertinate Lietuvos pasiryžimą didinti gynybos biudžetą? Ar kelios papildomos karinės priemonės už daug milijonų gali iš tiesų padidinti tokios mažos šalies saugumą?

Z.B.: Lietuva neturi kito pasirinkimo – gynybą reikia stiprinti: būtina modernizuoti kariuomenę, didinti jos kovingumą. Nei tankų, nei lėktuvų Lietuva šiandien nepajėgi pirkti, jų ir nereikia: esame NATO nariai, priklausome kolektyvinei gynybos sistemai. Jei norime, kad mus gintų kitos valstybės, ir patys turime būti tinkamai pasirengę.

Tačiau noriu pabrėžti, kad nacionalinis saugumas – ne tik kariuomenė, tinkamas pasirengimas gintis. Svarbiausia kiekvienos nacionalinio saugumo strategijos grandis yra žmonės, valstybės gyventojai: ar jie pasitiki valdžios sprendimais, kokiomis nuotaikomis gyvena, ar jaučiasi socialiai saugūs, pagaliau ar aukotų savo gyvybę dėl šalies laisvės. Todėl skurdas, nepriteklius, teisingumo stoka yra ir nacionalinio saugumo reikalas.

VEIDAS: Esate minėjęs, kad prie skurdo ir atskirties mažinimo labai prisideda ES parama. Jei kalbėsime konkrečiai apie žemės ūkį, kaip manote, ar Lietuvos ūkininkų gaunama ES parama kada nors susilygins su ES vidurkiu ir kada tai gali nutikti?

Z.B.: Manau, kad kitoje Europos Sąjungos finansinėje perspektyvoje, 2020–2027 m., išmokos Lietuvos žemdirbiams gali labai smarkiai priartėti prie ES vidurkio. Šioje finansinėje perspektyvoje išmokos mūsų šalies žemdirbiams pasieks apie 75 proc. ES vidurkio.

VEIDAS: Kaip vertinate diskusijas dėl dvigubos pilietybės? Ar pritariate referendumui šiuo klausimu?

Z.B.: Aš pasisakau už dvigubos pilietybės įteisinimą. Esu už referendumus – už tai, kad piliečiai galėtų pareikšti savo nuomonę ir poziciją. Referendumų Lietuvoje turėtų būti daugiau. Vis dėlto nemanyčiau, kad referendumas dėl dvigubos pilietybės – pats geriausias sprendimas. Referendumas gali ir neįvykti. Kita vertus, kaip žmonės balsuos, taip ir bus. Aš esu už dvigubą pilietybę.

Nusprendusi taupyti, mažinti viešojo sektoriaus išlaidas ir riboti skolinimąsi, ES ieško lėtesnio, tačiau saugesnio ekonomikos augimo kelio.

Pastarųjų savaičių Europos finansų ir ekonomikos politikos įvykiai pateikia įžvalgų apie tai, kokio ekonomikos augimo scenarijaus galima tikėtis artimiausioje ateityje. Europos parlamentarų siūlomas ekonominio valdymo modelis ir finansų ministrų susitikime demonstruotas sutarimas neleisti kartotis tokioms situacijoms, kuriose praėjusiais metais atsidūrė Graikija, Airija ir Portugalija, rodo, kad tiek požiūris į viešuosius finansus, tiek jų reglamentavimas sparčiai keičiasi, o šios reformos neišvengiamai lems ir visos Europos ekonomikos augimo scenarijų.

Balandžio pradžioje Portugalijai vis dėlto paprašius pagalbos iš išorės dėl gresiančio nemokumo, netrukus Budapešte susirinkę ES valstybių narių finansų ministrai išreiškė principinę poziciją neleisti Graikijos, Airijos ir Portugalijos “epidemijai” plisti į kitas euro zonos šalis ir ateityje išvengti finansinių problemų, lemiančių euro zonos valstybių nemokumą.

Kad nemokumo “epidemija” neplistų, europarlamentarai siūlo nustatyti automatinius finansinės drausmės saugiklius, kurie kontroliuotų valstybių narių viešojo sektoriaus išlaidų deficitą ir įsiskolinimą. Peržengus nustatytas įsiskolinimo ribas, valstybėms narėms bus rekomenduojama imtis veiksmų finansų padėčiai taisyti arba bus skiriamos sankcijos su realiomis baudomis, kurias atmesti galės nebent dauguma ES valstybių narių. Pasimokius iš Graikijos atvejo, baudos bei atsakomybė bus numatytos ir dėl galimo klaidingų duomenų apie šalies viešuosius finansus pateikimo.

Naujomis ekonomikos valdymo iniciatyvomis siūloma Europos Komisijai suteikti daugiau svertų vertinti valstybių narių finansus, daugeliu atvejų ji galėtų pati nuspręsti dėl rekomendacijų ir taikytinų sankcijų.

Europos parlamentarai taip pat ragina Europos Komisiją pateikti pasiūlymus sukurti bendrą ES obligacijų sistemą bei nuosavą Europos valiutos fondą. Šios priemonės didintų valstybių narių finansų saugumą ir mažintų priklausomybę nuo pasaulinės finansų rinkos, šiuo metu dominuojančių tarptautinių skolintojų bei finansų reitingavimo agentūrų.

Nusprendusi taupyti ir mažinti viešojo sektoriaus išlaidas bei riboti skolinimąsi, Europos Sąjunga ieško lėtesnio, tačiau saugesnio ir tvaresnio ekonomikos augimo kelio. Siekis sukurti savo obligacijų sistemą – vidinį Europos skolinimosi mechanizmą ir nuosavą Tarptautinio valiutos fondo analogą – rodo, kad bandoma apsisaugoti nuo globalios finansų aplinkos, kurios rizikingumo ir nestabilumo problemos lindo kaip ylos iš maišo 2008 m. pabaigoje. Tačiau ar ES, tapdama saugesnė, o kartu ir lėtesnė, sugebės konkuruoti pasauliniu lygmeniu, ypač kai naujų besivystančių šalių (tarkime, Kinijos) ekonomika auga gerokai didesniais tempais, – išlieka didelis klausimas.

Būtų nerealu tikėtis, kad šiuolaikiniame, tarpusavyje susaistytame pasaulyje Europai įmanoma sukurti finansiškai nepriklausomą, saugaus augimo, gerovės ir stipraus konkurencingo verslo regioną, kuris galėtų sėkmingai vystytis, nepriklausydamas nuo bendro pasaulinio ekonominio klimato. Todėl, mano nuomone, artimiausi Europos diplomatijos uždaviniai yra įtikinti G-20 šalis priimti bendras griežtesnio reguliavimo, o kartu ir, deja, lėtesnio augimo žaidimo taisykles.

Kokią įtaką naujoji Europos ekonomikos ir finansų politika turės Lietuvos ekonomikai? Nors judama lėtesnio augimo kryptimi, Lietuva ir kitos naujosios ES valstybės narės vis vien turės galimybę pasiekti didesnius ekonomikos augimo tempus. Tam pasitarnaus vis dar nemažas mūsų atotrūkis, suteikiantis didesnį nei senosioms ES šalims augimo potencialą.

Galimybė Lietuvos įmonėms yra ir naujosios ES paslaugų direktyvos įgyvendinimas, leisiantis paprasčiau plėsti verslą ar teikti paslaugas kitų valstybių narių teritorijose. Ne tik Lietuvos, bet visos Europos gamintojams ir dirbantiesiems gamybos sąnaudų Kinijoje didėjimas yra palanki tendencija. Tai jau lėtina gamybos iškėlimą iš Europos bei rodo signalų, kad kompanijos vėl dairosi atnaujinti gamybą Europos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje.

Bendros prognozės tiek Europai, tiek Lietuvai yra teigiamos, tačiau nepamirškime, kad augimo scenarijui gali pakenkti prieškrizinį lygį jau pasiekusios žaliavų ir energijos išteklių kainos, stabilų augimą sunkiai besusigrąžinančios Jungtinės Valstijos, dėl žemės drebėjimo ir cunamio neaiški Japonijos perspektyva, todėl atsipalaiduoti laukiant tvaraus augimo scenarijaus išsipildymo būtų neleistina klaida.

Baigėsi nelengvi 2010 metai, prasideda naujieji, todėl norėtųsi tikėtis, kad jie taps lūžio metais, kai ekonominė padėtis ims gerėti, kartu ims taisytis ir žmonių nuotaikos. Vis dėlto, kad pasiektume rezultatų, būtina jau šiandien aiškiai suprasti iššūkius ir tikslus, kurie laukia.
Stabilumas – ne tik finansinis, ekonominis, bet ir socialinis. Tai, mano nuomone, didžiausias mūsų valstybės ir visos ES iššūkis bei poreikis. Turime sukurti stabilų pamatą ekonomikai atsigauti, investicijoms pritraukti ir žmonių gyvenimo kokybei gerėti.
Jei kalbėsime apie tarptautinę areną, mums reikalingas tvirtas užsienio politikos kursas, kuris nekeltų abejonių dėl euroatlantinės integracijos tąsos bei sugebėtų veiksmingai spręsti naujai kylančius klausimus. Turime siekti draugiškų ir konstruktyvių santykių su kaimynais ir kartu su jais spręsti opią energetinio saugumo problemą.
Naujos ES finansinės perspektyvos nuo 2014 m. kontekste reikia nepamiršti Baltijos jūros strategijos bei jos keliamų tikslų ir aktyviai dalyvauti šiame procese, nes tai mūsų galimybė tapti vienu iš Baltijos jūros regiono lyderių.
Europos darbotvarkėje išskirčiau ir daugiau tikslų, kurių įgyvendinimas padėtų ne tik mūsų, bet ir visų ES valstybių narių verslui bei žemės ūkio sektoriui. Pavyzdžiui, painių struktūrinių fondų panaudojimo taisyklių problema. Įvairūs Europos audito tyrimai patvirtina, kad dėl šios problemos egzistavimo parandama daug resursų ir gaištamas laikas, per kurį pinigai galėtų pasiekti ekonomiką.
Itin svarbiu laikau mūsų šalies energetinio saugumo iššūkį. ES lygiu yra įtvirtintas konkretus terminas, iki kada Baltijos šalių energetinės izoliacijos turi nebelikti, – tai 2015 m. Tačiau neverta laukti, kol kažkas ateis ir įgyvendins esminius projektus už mus. Mes privalome patys aktyviai dirbti prie elektros ir dujų jungčių projektų su Lenkija bei Švedija ir siekti teisės statyti bendrą Baltijos regiono suskystintų dujų terminalą Klaipėdoje. Būtent šie tikslai energetikos srityje turėtų būti prioritetiniai, nes jie leidžia efektyviausiai finansinių ir laiko sąnaudų požiūriu pasiekti energetinę nepriklausomybę.
Kita energetikos šaka, kurioje Lietuva turi pakankamai geras aplinkos sąlygas pasiekti apčiuopiamų rezultatų, yra atsinaujinančių šaltinių energetika. Nepamirškime ir pastarųjų metų pralaimėjimo – tai įstrigęs pastatų renovavimo procesas. Lietuvoje niekaip jam nepajudant iš mirties taško, siekiu, kad ši problema atsispindėtų ir šiuo metu Europos Komisijos rengiamame energijos vartojimo efektyvumo priemonių plane.
Yra ir daugiau sričių, kuriose galėtume pasiekti geresnių rezultatų, tiek kovodami su korupcija, tiek taupydami valstybės lėšas. Pavyzdžiui, viešųjų pirkimų srityje pereidami prie centralizuotų pirkimų, vykdomų per atvirus internetinius aukcionus. Įvairūs skaičiavimai rodo, kad eliminavus žmogiškąjį veiksnį galima sutaupyti apie 30 proc. lėšų, skiriamų valstybiniams įsigijimams. Tačiau Lietuvoje dėl įvairių šešėlinių interesų nepakanka palankumo tokioms idėjoms, todėl šį klausimą kelsiu ir ES lygiu.
Pasaulinė ekonominė krizė parodė, kad šiandien skirtingos šalys yra labiau nei bet kada priklausomos viena nuo kitos ekonomiškai, todėl, kalbėdami apie finansų sureguliavimą, rizikos mažinimą, turime iš vienos pusės siekti įtraukti kitas įtakingiausias pasaulio ekonomikas, iš kitos pusės – didinti ES finansinį stabilumą, mažindami jo priklausomybę nuo kitų šalių finansinių subjektų veiklos. Šiam tikslui pasiekti siūlau ES įsteigti alternatyvią už ES ribų veikiančioms kredito reitingo agentūrą, kuri būtų nepriklausoma politiškai nei nuo ES institucijų, nei nuo nacionalinių vyriausybių. Ji galėtų objektyviai vertinti valstybių narių finansinę būklę ir nustatyti sąžiningus skolinimosi reitingus. Kitas etapas būtų europinio skolintojo suformavimas, kuris valstybėms narėms sunkiu metu galėtų suteikti finansinę paramą palankesnėmis sąlygomis nei komerciniai bankai.
Tai tik nedidelis Lietuvos ir Europos 2011 m. darbotvarkės epizodas. Liko nepaminėta daugelis svarbių Lietuvai projektų ar sprendimų, tarp kurių tolesnė “Rail Baltica” projekto plėtra, Lietuvos pasirengimas pirmininkavimui ES 2013 m., Baltoji knyga dėl transporto iki 2020 m., ekonominio valdymo ir finansinės priežiūros modelių sukūrimas, žmogaus teisių apsauga ir kt.
Tačiau pirmiausia, ką turime padaryti, tai naujaisiais metais bandyti pamiršti įvairius politinius nesutarimus ir vieningai dirbti tose srityse, kuriose žmonių ir valstybės lūkesčiai bei siekiai yra svarbūs mūsų ateičiai.

Europos Komisija paskelbė komunikatą dėl Energetikos infrastruktūros prioritetų iki 2020 m. Jame įtvirtinti visos ES taip pat ir Baltijos šalių elektros, dujų ir naftos infrastruktūros projektai ir poreikiai, atsižvelgiant į dabar egzistuojančias problemas.

“Vertinant šio komunikato įtaką visai Europai, jis reiškia energetikos iššūkių sprendimą kolektyviniu būdu ir bendros ES energetikos politikos įgyvendinimo pradžią. Baltijos šalims ir Lietuvai dokumentas garantuoja, kad regionas bus prijungtas prie ES dujų ir elektros infrastruktūros,” – teigia Europos Parlamentaras Zigmantas Balčytis.

Anot jo, ypač svarbu tai, kad Komisijos komunikate kaip svarbiausia jungtis integruojanti Baltijos regioną į ES infrastruktūrą, įvardijamas reversinis (dvipusis) Lietuvos – Lenkijos dujotiekis. “Šis dokumentas ne tik užtikrina šio prioritetinio objekto finansavimą, bet taip pat yra ir Lietuvos – Lenkijos derybų saugiklis, neleidžiantis vienai iš šalių apsigalvoti ar projektą nepagrįstai užvilkinti”,- tvirtina Z.Balčytis.

Parlamentaro nuomone, kita svarbi žinia Lietuvai yra ta, kad Komisija pripažįsta suskystintų dujų terminalo poreikį mūsų regione. “Toks poreikis įvardijamas, tačiau, kuri šalis jį įgyvendins, dar nėra aišku, todėl mūsų valdžios institucijos turi dėti visas pastangas, kad SDT statybos Klaipėdoje būtų patvirtintos ES lygmenyje,” – sako Z.Balčytis.

Europos Komisijos komunikate dėl Energetikos infrastruktūros prioritetų iki 2020 m. taip pat įtvirtinama, kad visos ES mastu turi būti kuo skubiau atnaujintos elektros jungtys, numatoma, kad netolimoje ateityje daug atsinaujinančios energijos bus gaunamos iš saulės ir vėjo parkų Pietų Europoje ir biomasės įrenginių Centrinėje ir Rytų Europoje, o vadinamosios “protingosios” jungtys leis sumažinti atsinaujinančios energijos perdavimo kainas.

Europarlamentaras Zigmantas Balčytis šiandien su oficialiais paklausimais kreipėsi į Europos Komisiją ir Lietuvos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybą, keldamas maisto prekių, kurių sudėtyje yra genetiškai modifikuotų organizmų ženklinimo bei kontrolės problemą.

“Paviešintas naujausias visuomenės nuomonės tyrimas dėl GMO, atskleidė, mano nuomone, skandalingą faktą, kad net 42 proc. žmonių apie GMO buvimą produktuose sužino tik prekes parsinešę namo. Tai rodo, kad GMO prekių ženklinimas yra neveiksmingas,” – sako Europos Parlamento narys Zigmantas Balčytis.

Parlamentaro nuomone, atliktas tyrimas yra galimai tik “ledkalnio” viršūnė signalizuojanti apie GMO kontrolės problemas egzistuojančias ne tik Lietuvoje, bet visoje Europos Sąjungoje.

Europos parlamentaro rašte Lietuvos Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai raginama, užtikrinti geriau pastebimą maisto produktų ženklinimą, kurių sudėtyje yra GMO ir griežčiau kontroliuoti, ar šio reikalavimo laikomasi.

Bent kasmet minint Europos dieną verta panagrinėti, kas mes esame Europoje, ir apskritai kokia yra Europos Sąjunga. Juk metai bėga, keičiasi žmonės ir mes kažkur judame, tačiau ar suprantame kur? Ar “senoji” Europa mus palaiko, ar greičiau laiko tiesiog provincija “ištiesta ranka”?

Nors šešeri metai nėra ilgas laikas, tačiau kelti klausimus apie mūsų tikslus ES ir šios Sąjungos prasmę yra būtina, antraip nepajusime, kaip ateis garbingi narystės jubiliejai, o mes vis dar skųsimės esantys izoliuoti, nuskriausti, nepakankamai išsivystę.

Tai, kad mes šiandien pradėjome aktyviai kelti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių energetinės ir transporto izoliacijos klausimus, manau, yra vienas didžiausių laimėjimų per visus šešerius narystės metus. Nors laimėjimu reikėtų laikyti šių problemų išsprendimą – prisijungimą prie konkrečių infrastruktūrinių tinklų, tačiau iki šiol šie vieni esminių mūsų integracijos į ES de facto klausimų buvo likę tarsi nuošaly.

Paprastai kiekviena valstybė, interesų grupė ar korporacija deda milžiniškas pastangas, kad jų interesas neliktų nuošaly. Tačiau jei pažvelgtume, kaip šioje vietoje elgiasi Lietuva, pamatytume, kad dažniausiai mes būname per mažai aktyvūs, galbūt manydami, jog mūsų problemos yra tokios akivaizdžios ir aktualios visos ES mastu, kad bus sprendžiamos bet kokiu atveju.

Deja, taip nėra. ES klausimų žemėlapis labai margas ir didelių problemų tikrai turime ne mes vieni. Dunojaus regiono vystymasis, tolimesnė ES plėtra į Balkanus, Graikijos ir kitų Pietų Europos šalių skolos, ekonomikos recesijos nulemtas nedarbas, emigrantų integracija, nusikalstamumo didėjimas… Šį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti.

Nesunku suprasti, kaip Lietuva atrodo šiame kontekste. Mes esame tik vieni iš daugelio su savo panašiomis į visų kitų problemomis. Ir nors startavę iš skirtingų pozicijų, šiandien tam tikrose srityse esame gerokai atsilikę, dėl to netampame ypač svarbūs, reikalaujantys ypatingo dėmesio ir finansavimo.

Iš tiesų dideliais finansiniais resursais mes niekada negalėjome pasigirti, o narystė ES tam tikrų galimybių investicijoms ar tiesiog pagalbai atvėrė. Tačiau šiandien matyti, kad toli gražu ne visada mokame ir suprantame, kaip tuos pinigus pasiimti. Žinoma, kad atrodome keistai vis prašydami “dar ir dar”, kada ne visos jau duotos galimybės yra išnaudotos.

Taigi esame mažytis lopinėlis žemėlapyje ir toks, natūralu, būsime ateityje, tad ką gi mums daryti, kad būtume girdimi ir tokie svarbūs, kokie norime būti? Atsakymas, mano įsitikinimu, yra bendradarbiavimas plačiąja prasme. Turime elgtis ir gyventi kolektyviškai, mąstyti ir veikti regioniškai. Ieškoti dialogo ir kompromiso, o ne bandyti nustumti į šalį kitus. Manau, mums būtų į naudą atsisakyti dalies savo egocentriškumo ir imti suvokti save kaip Baltijos jūros regiono dalį.

Ir tai nėra siūlymas kurti “bloką bloke”, tai greičiau prisitaikymas prie ES sistemos ir žaidimas pagal Sąjungos taisykles. Bendrijoje yra įprastas regioninis klausimų sprendimas, regioninių strategijų kūrimas ir infrastruktūrinių projektų įgyvendinimas. Ir čia mums nereikia būti lyderiais, kad galėtume kryptingai spręsti savo problemas ir progresuoti. Būkime bent informuoti, aktyvūs ir dalyvaujantys.

Tačiau grįžkime prie klausimo, kurį iškėlėme komentaro pradžioje: o kur link eina pati Europos Sąjunga? Atrodo, kad Europos Sąjunga pasirinko supervalstybės kelią, deklaravusi tikslą tapti aktyvia tarptautinės arenos žaidėja. Strategija “ES 2020″ nubrėžė tvaraus ir atsakingo vystymosi rėmus, Europa aktyviai ėmėsi moralinės lyderystės vaidmens pasaulyje, siekdama apsaugoti aplinką nuo šalutinių ekonominės raidos padarinių.

Ar šie pokyčiai keičia mūsų vaidmenį ES, kokius klausimus tai mums kelia? Pagrindinis jų, manau, yra toks: ar mes ketiname aktyviai dalyvauti kuriant naująją ES, ar renkamės pasyvaus stebėtojo vaidmenį? Mano nuomone, atsakymas turėtų būti vienareikšmis – mes turime būti aktyvūs.

Kaip tai pasiekti? Integruoti savo šalies specialistus į ES institucijas ir tarnybas. Nelikti nuošalyje kuriant naująją užsienio reikalų tarnybą. Ūkio lygmeniu, remdamiesi “ES 2020″ strategija ir atsižvelgdami į savo stipriąsias puses, turime modeliuoti savo švietimo sektorių taip, kad mūsų mokslininkai ir specialistai rastų sau vietą Europos ekonomikos sistemoje.

Parengta kartu su Europos Parlamento Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso grupės Lietuvos delegacija.