Roppe Schut nuotr.

Jaunuolis iš Lietuvos Žilvinas Brazauskas meistriškais klarneto garsais po truputį jaukinasi reiklią vokiečių publiką. Jam jau teko koncertuoti daugybėje didžiausių Vokietijos miestų.

Vaiva SAPETKAITĖ

Prieš penkerius metus su daug žadančiu jaunu klarnetininku Žilvinu Brazausku kalbėjomės apie jo laukiančias studijas prestižinėje Liubeko (Vokietija) muzikos mokykloje. Tada jis džiaugėsi, kad galės mokytis iš klarneto virtuozės ir puikios pedagogės prof. Sabine Meyer, ir šiek tiek nuogąstavo dėl to, kaip jam seksis susidraugauti su vokiečių kalba.

Dabar Žilvinas – Hannso Eislerio aukštosios muzikos mokyklos Berlyne magistrantas, nekantriai laukiantis, kol pradės dirbti su profesoriumi Martinu Spangenbergu.

„Man užteko penkerių metų Liubeke, be to, ir profesorė patarė studijuoti Berlyne. Muzikantams būtinos naujos idėjos“, – pasirinkimą palikti gražų intensyvaus kultūrinio gyvenimo miestą netoli Hamburgo paaiškina jaunasis klarnetininkas.

Įtakos tokiam apsisprendimui turėjo ir M.Spangenbergas. Nors, pasak Žilvino, jis nėra itin garsus, bet užteko vienos paskaitos su juo, kad padarytų įspūdį: „Imponavo jo mokymo metodika ir  bendravimas su studentais. Nebūtinai svarbu rasti patį geriausią solistą. Tai dar nereiškia, kad jis bus geras profesorius. Tiesą sakant, dažnai geriausi solistai nėra geriausi pedagogai.“

Žilvinas jau turi pakankamai patirties, kad suprastų, kaip svarbu yra geras mokytojas. Jis pastebi, kad Lietuvoje mokytojai dažnai kur kas labiau atsidavę darbui su mokiniais nei jų kolegos Vokietijoje. Lietuvoje atrodo įprasta, kad mokytojas, matydamas, jog vaikas gabus, skirs jam tiek laiko, kiek reikia, o Vokietijoje ar Prancūzijoje, kur Žilvinas pusmetį studijavo pagal studentų mainų programą, į daug ką žiūrima pro pirštus.

Todėl lietuvis ir džiaugiasi, jog S.Meyer, nepaisant aktyvios koncertinės veiklos, kiekvieną savaitę bent porai dienų atvažiuodavo į Liubeką, kad galėtų dirbti su studentais.

Koncertų geografija plečiasi

Laukiančios studijos Berlyne – ne vienintelis naujas jauno lietuvio muziko pasiekimas. Šiemet Ž.Brazauskas dalyvavo F.Mendelssohno aukštųjų mokyklų konkurse, užėmė pirmą vietą klarneto kategorijoje ir pelnė specialųjį prizą – galimybę surengti profesionalius koncertus aštuoniuose dideliuose Vokietijos miestuose (už tai, aišku, atitekdavo honoraras) ir įrašyti kompaktinę plokštelę.

Dalyvaudamas šiame ar kituose konkursuose klarnetininkas iš anksto negalvodavo, kaip užimti pirmą vietą. Jo manymu, perklausos ir konkursai per daug primena loteriją – niekada negali žinoti, kada padarysi klaidą, kokia vertinimo komisija pasitaikys ar kaip pasirodys muzikantas, grojantis po tavęs. „Taip pat svarbu ir tai, kaip atrodai scenoje, ar moki užmegzti ryšį su auditorija. Tačiau grodamas negali per daug judėti, nes dėl to nukentės garsas ir tai gali blaškyti publiką – ji neįstengs susikoncentruoti į muziką“, – prideda vaikinas.

Nors F.Mendelssohno konkurse laimėtas prizas jaunajam muzikui suteikė galimybę būti geriau matomam, jis ir anksčiau daug koncertuodavo. Dažniausiai pasirodydavo Liubeke, kur veikia studijuojantiems jauniems muzikantams galimybę rengti koncertus suteikiantis paramos fondas. Aišku, už tai jaunuoliai gauna ne tik sužavėtos publikos aplodismentus, bet ir kiekvienam studentui praverčiantį honorarą.

Žilvinas su savo klarnetu jau išmaišė nemažą dalį Vokietijos ir, tiesą sakant, šiuo metu mielai mažiau koncertuotų, o pagaliau susirastų stogą virš galvos Berlyne. Geriau susipažinęs su profesoriumi ir naujųjų studijų niuansais, ims žvalgytis atrankų, konkursų ir galimybių koncertuoti.

Beje, vaikinas prideda, kad šių dienų muzikanto kelias į pripažinimą jau visai kitoks.

Taisyklės keičiasi

Koncertų skaičius priklauso nuo to, kiek apie tave sužinos ir išgirs tavo muziką arba kiek pats susikursi galimybių pasirodyti. „Kiek teko kalbėtis su vyresniais muzikantais, tai jie sako, kad dabar muzikantai daugiau dirba kompiuteriu, patys ieškomi galimybių koncertuoti ir nelaukdami, kol pasiūlymas nukris iš dangaus. Viskas keičiasi: svarbu ne tik gerai groti, bet ir įvaldyti rinkodarą. Randi dominantį festivalį, susisieki su organizatoriais ar programų koordinatoriais ir nusiunti pasiklausyti savo įrašų. Daug ką lemia ir tavo biografija“, – niuansus atskleidžia Ž.Brazauskas.

Vaikinas pripažįsta, kad tai jam nėra lengva. Jis ne iš tų, kurie mėgsta reklamuotis ir girtis, kokie jie puikūs ir daug pasiekę. Jis net nenorėjo susikurti savo interneto puslapio, nors ir supranta, kad tokie dalykai šiais laikais tikrai svarbūs. „Tas puslapis dar nesukurtas, bet pakeliui, – ne itin entuziastingai pasakoja jaunasis muzikantas. – Suprantu, kad ir koks būtum puikus muzikantas, bet jei apie tave niekas nežinos, nieko tau ir neišeis.“

Ž.Brazauskas taip pat groja ir dainuoja džiazą. Ir net rengia pasirodymus! Liubeke su kitu talentingu studentu jis įkūrė džiazo duetą ir, nepaisant visų pokyčių ir laukiančių darbų, neketina atsisakyti šios veiklos, nes ji teikia didelį malonumą. „Būtent tuo labiausiai mėgstu užsiimti laisvalaikiu. Man pasisekė, kad sutikau tokios pat sielos muzikantą, ir kadangi dažnai kartu muzikuojame, nuo džiazo visiškai nenutolau. Nors džiazo profesionaliai nesimokiau, stengsiuosi niekada jo nepalikti. Man ima jo trūkti. Džiazuodamas fortepijonu atsipalaiduoju, tampu visai kitu žmogumi“, – prisipažįsta muzikantas.

Tiesa, nors jis mėgsta ir kamerinę muziką, ir džiazą, niekada nenorėtų jų jungti, nors Vokietijoje tai itin populiaru.

O ką talentingas muzikantas mano apie populiariąją muziką? Kadangi jos neįmanoma išvengti, jeigu nesi užsidaręs tarp keturių sienų, pripažįsta, kad susiduria ir su ja. Vis dėlto klausosi jos kaip orkestro, nevalingai analizuodamas, kokia bosinės gitaros linija, akordai ir ritmas, kokia harmonija, kur grojama primityviai, o kur įdėta nemažai darbo. Žilvinas pripažįsta, kad tokia muzika verta dėmesio, tik reikia atsirinkti gerąją ir blogąją: „Ji žavi savo energija ir profesionalumu. Kartais įdėtu darbu populiarioji muzika tolygi klasikinei.“

Vis dėlto labiausiai Žilvino mėgstama – vėlyvojo romantizmo (XIX a. pabaigos – XX a. pradžios) muzika, nes jam labai svarbi harmonija. Iš to meto kompozitorių jis itin žavisi Maxu Regeriu.

Ateitis neaiški, bet viliojanti

Ž.Brazauskas juokauja, kad dėl ateities po studijų jis atviras įvairiems pasiūlymams, nes nėra apsisprendęs, kur norėtų pasukti. Neatmeta ir pedagogikos, nors pripažįsta, kad mieliausiai grotų kamerinę muziką. Tačiau rasti bendraminčių muzikantų, organizuoti koncertus – nelengvas darbas. Na, o dėl pedagogikos baisoka, nes būtina turėti gero pedagogo gyslelę. Žilvinas prisipažįsta, kad dėstymas (kiek jam teko išbandyti save šiuo amplua) visada sukeldavo stresą: „Visada įsitempdavau, o kartais nė nežinodavau, ką ar kaip pasakyti.“

Geriausia (ir saugiausia) būtų dirbti orkestre, tačiau ten patekti sunku ne tik dėl didelės konkurencijos ir daugybės perklausų, bet ir dėl Žilvino prancūziško grojimo, taigi savo galimybes patekti į orkestrą jis vertina skeptiškai. Bent kol kas.

Mat klarnetu galima groti pagal vokišką ir prancūzišką sistemą (skiriasi, kaip klapanais dengiamos natos). Tai lemia šiek tiek skirtingą instrumento garsą. Vokiečiai, be abejonės, groja pagal vokišką sistemą ir mėgsta „vokišką“ garsą, todėl skelbimuose netgi nurodoma, kad kandidatas turi groti vokiška technika. Tačiau dažniausiai pasaulyje grojama pagal prancūzišką sistemą. Sakoma, kad prancūziškai groti lengviau nei vokiškai, bet Žilvinas to negali nei patvirtinti, nei paneigti, nes groti vokiškai dar nebandė.

Vaikinas svarsto, kad jeigu liks Vokietijoje, bandys pereiti nuo prancūziškos sistemos prie vokišką. Tai nėra paprasta, todėl daug kas priklausys nuo Žilvino imlumo. Jis taip pat galėtų pasirinkti dirbti kitose valstybėse, tarkime, jį domintų Skandinavija. O ir Lietuva taip pat stipriai traukia – čia gyvena visa jo šeima ir giminės, kuriuos norėtų matyti kur kas dažniau nei dabar.

Žilvino Brazausko pasiekimai

2001 m. I vieta J.Pakalnio jaunųjų atlikėjų ir tarptautiniame „Gradus ad Parnassum“ konkurse; II vieta tarptautiniame E.Mednos konkurse Latvijoje.
2003 m. I vieta J.Pakalnio jaunųjų atlikėjų konkurse; XII tarptautiniame jaunųjų muzikų festivalyje „Kaunas 2003“ apdovanotas specialiu „Rotary“ klubo prizu.
2004 m. tarptautiniame konkurse „Gradus ad Parnassum“ pelnytas „Grand Prix“.

2005 m. skirta Prezidento Valdo Adamkaus premija.

2006 m. tarptautinio E.Mednos konkurso „Grand Prix“ ir II vieta V tarptautiniame E.Mravinskio jaunųjų muzikantų konkurse Sankt Peterburge.
2007 m. II vieta tarptautiniame kamerinių ansamblių konkurse Klaipėdoje; I vieta kamerinių ansamblių konkurse „Muzikinė akvarelė“.

2008 m. tarptautinio jaunimo konkurso „Jeunesses International Music Competition“ Rumunijoje laureatas.
2015 m. I vieta kompozitoriaus F.Mendelssohno aukštųjų mokyklų konkurse Vokietijoje (klarneto kategorija).

Šį rudenį klarnetininkas Žilvinas Brazauskas pradės studijas prestižinėje Liubeko (Vokietija) muzikos mokykloje. Patekti pas pasaulinio garso pedagogę Sabine Meyer jam padėjo gausūs laimėjimai muzikos festivaliuose. Taigi siūlome susipažinti su jaunuoju muziku.

“Man labai pasisekė”, – neslepia džiaugsmo Žilvinas, iki šiol neapsiprantantis su gera žinia. Jį mokys klasikinės muzikos žvaigždė, kone vienintelė moteris pasaulyje, virtuoziškai grojanti klarnetu, Sabine Meyer. 51-erių muzikantė kartu su vyru irgi klarnetininku Reineriu Wehle dėsto puikiu parengimu garsėjančioje Liubeko muzikos mokykloje. Tačiau Žilvinas tikina šią mokyklą rinkęsis ne dėl gero jos vardo, o dėl S.Meyer.

“Buvau jos rengiamuose klarneto meistriškumo kursuose Miunchene. Jie man padarė didelį įspūdį, – sako Žilvinas. – Labai bijojau, kaip reikės persiorientuoti nuo mano mokytojo dėstymo būdo prie kitokio. Esu buvęs meistriškumo kursuose pas prancūzus, italus, jie sako visai ką kita nei mano mokytojas, todėl imu priešintis. O S.Meyer moko labai panašiai”.

Vokietijoje Žilvinas tikisi išmokti daugelio naujų dalykų. Juk Lietuvos klarneto dėstymo tradicijos labai menkos, o vokiečiai turi didžiulę patirtį. “Jie žino, kaip pasakyti, ką turiu daryti, kad geriau sugročiau, kad sklistų gražesnis garsas”, – paaiškina muzikantas.

Pirmoji studijų pakopa – ketveri metai. Vėliau, jei norės, dar dveji magistrantūros. Na, jei ir po to neatšips noras tobulėti, galima ir doktorantūra. Studijos ten nemokamos, tačiau reikia gyventi Vokietijoje, o tai nepigu.

Žilvinas tikisi, kad jo ir toliau neapleis Mstislavo Rostropovičiaus fondas, kuris nuo 2007-ųjų juo nuoširdžiai rūpinasi. Be to, Žilviną palaiko Rodericko F.Tucko fondas, remiantis talentingus Kauno vaikus. Bėda tik ta, kad iki šiol jaunasis muzikantas mokėsi anglų kalbos, tačiau dabar jau keletą mėnesių pats kremta vokiečių kalbą ir vis dairosi gero germanisto. Juk spalio 1 d., nuvykus į Liubeką, teks išlaikyti vokiečių kalbos egzaminą. Jei nepavyks, teks lankyti pusės metų kalbos kursus, o jie kainuoja apie 2 tūkst. eurų.

Universalus muzikantas

Smalsu, kodėl Žilvinas rinkosi klarnetą. Juk tai nėra toks populiarus ir, daugelio nuomone, patrauklus instrumentas kaip, tarkime, fortepijonas, gitara ar saksofonas. “Man jis patinka. Jo garsas apvalus, neaštrus”, – tikina vaikinas ir priduria, kad groti pradėjo tik antroje klasėje. Norint rinktis fortepijoną – tai jau gerokai per vėlai.

Tiesa, Žilvino muzikinė karjera prasidėjo nuo dainavimo – jis buvo grupės “D&D” narys. Vadovė, pastebėjusi neeilinius vaiko gebėjimus, primygtinai rekomendavo tėvams nuvesti Žilviną į muzikos mokyklą ir iš karto pasiūlė puikų klarneto mokytoją Vitalių Žemaitį. Kai Žilvinas įstojo į Juozo Naujalio muzikos gimnaziją, ėmė gauti ir daugiau, ir sudėtingesnių užduočių nei kiti jo klasės draugai. Netrukus prasidėjo konkursai ir pirmieji laurai.

Pasakodamas apie pirmuosius savo žingsnius Žilvinas neužmiršta ir pajuokauti: “Mažas buvau labai išdykęs, užtat tėvai ir nuvedė į muzikos mokyklą, kad energiją į klarnetą išpūsčiau”.

Kodėl į muzikos mokyklą, o ne į krepšinio ar futbolo treniruotes? Atsakymas – tėvai irgi menininkai, matyt, nieko geriau nesugalvojo. Žilvino mama baigė violončelės studijas, deja, jau seniai nebegroja. O tėtis dizaineris, dirba su metalu, tačiau, pasak Žilvino, muziką supranta daug geriau nei kai kurie muzikantai. Tokie tėvų polinkiai lėmė ir vyresniosios dukters likimą – ji Klaipėdos universitete studijuoja režisūrą. Beje, Žilvino prosenelis grojo daugybe instrumentų, nors buvo savamokslis muzikantas.

Bet grįžkime prie Žilvino mokslų. “Reikia daug dirbti, kad koncerte per kelias minutes parodytum, ką gali”, – tikina vaikinas. Tačiau jo mokytojas V.Žemaitis pabrėžia, kad Žilvinas labai greitai suvokia užduotį ir greitai pasiekia rezultatą. Tai, ką kiti gali padaryti dirbdami penkias šešias valandas, jam pasiseka per dvi tris. “Šitaip nedaug dirbant malonu gyventi. Be to, Žilvinui viskas sekasi. Tai Dievo dovana”, – priduria mokytojas.

Nors pats vaikinas tikina, kad viską galima spėti, kai “sustyguoji”, jo suspėjamų padaryti darbų kiekis iš pradžių glumina. Pasirodo, Žilvinas ne tik virtuoziškai groja klarnetu ir, pasak mokytojo, jau dabar yra vienas geriausių Lietuvos muzikantų, bet ir labai gerai skambina fortepijonu. Negana to, jis puikiai dainuoja džiazą, improvizuoja ir net yra sukūręs keletą kompozicijų. Komponavimo, harmonijos bei naudotis įvairiomis muzikos kūrimo programomis jį išmokė garsusis džiazo meistras Kęstutis Lušas, su kuriuo Žilviną supažindino jo vokalo mokytoja Nijolė Švagdždienė.

Vis dėlto dėl įvairiapusiškų gebėjimų Žilvinas gyvenimo tikslo nepameta – jis pasirinko klarnetą ir profesionalų muzikavimą. Beje, ir čia pasireiškia vaikino universalumas – jis vienodai puikiai groja ir W.A.Mozartą, ir šiuolaikines Vidmanto Bartulio kompozicijas. Negana to, tikina, kad neturi mėgstamiausios muzikos, nes kiekviename kūrinyje atranda tai, kas gražu. “Gal dėl to, kad esu jaunas, imu, ką duoda”, – juokauja.

Beje, aštuoniolikmetis muzikantas gali pasigirti grojęs solo su Kauno miesto simfoniniu orkestru, diriguojamu Modesto Pitrėno, Klaipėdos kameriniu orkestru, kuriam dirigavo Saulius Sondeckis, Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. “Nesiekiu užlipti ant kažkokių laiptelių, tiesiog darau tai, kas man patinka. O kai kažką gauni, vis tiek reikia eiti pirmyn, negali sėdėti ant laurų”, – neabejoja Žilvinas.

Svarbu bendra kūryba

Vis dėlto, nepaisydamas stebėtinos solo atlikėjo sėkmės, Žilvinas kalba apie kitokią savo ateitį: “Svarstau, ar atlikėjo veikla yra man. Labai sunku, reikia daug keliauti po pasaulį, o aš norėčiau daugiau būti vienoje vietoje, ateitį sieti su Lietuva. Jei nepavyks gyventi, tai bent rengti meistriškumo pamokas. Man patiktų ir pedagoginė veikla arba norėčiau turėti savo kamerinį ansamblį”.

Iš tiesų Žilvinas jau bandė groti su ansambliu, tai buvo “Nepaklusnieji”, o su styginių instrumentų kvartetu įrašė plokštelę. Šie projektai jam padarė stiprų įspūdį. Ypač bendras kūrybinis procesas.

Tačiau mokytojas V.Žemaitis į tokias Žilvino kalbas kone ranka moja: “Manau, šitaip pasireiškia jo įgimtas kuklumas. Scenoje jis daro didelį įspūdį. Kas išgirsta jį grojant, niekuomet nebeužmiršta. Jis pageidaujamas muzikantas. Štai visai neseniai su didžiuliu pasisekimu grojo Duisburge. Netrukus išvažiuoja į tarptautinį festivalį Kalnų Karabache. Jis gali groti ir solo, ir su orkestru. Manau, jis bus tarp lyderių ne tik Lietuvoje, bet ir kitur”.

Pasmalsauju, ką Žilvinas darytų, jei gyvenimas apsiverstų taip, kad nebegalėtų groti. “Vis tiek darysiu kažką, kas siejasi su muzika”, – atsako.

Nors dabar lauke saulė pievomis ritinėjasi, Žilvinas kasdien pučia klarnetą – juk reikia formą išlaikyti ir naujus kūrinius konkursui Kalnų Karabache išmokti. O laisvalaikiu griebia už knygos. Dar viena iš koto verčianti žinia: pasirodo, skaito jis Sauliaus Šaltenio, Vytauto Bubnio kūrinius ir sako, kad jam patinka knygos apie kaimo gyvenimą – papročius, bendravimą.

Žilvino Brazausko laimėjimai

* 2001 m. I vieta J.Pakalnio jaunųjų atlikėjų ir tarptautiniame “Gradus ad Parnassum” konkurse bei II vieta tarptautiniame Eduardo Mednos konkurse Latvijoje.

* 2003 m. vėl I vieta J.Pakalnio jaunųjų atlikėjų konkurse, o XII tarptautiniame jaunųjų muzikų festivalyje “Kaunas 2003″ Žilvinas apdovanotas specialiu “Rotary” klubo prizu.

* 2004 m. “Grand Prix” tarptautiniame konkurse “Gradus ad Parnassum”.

* 2005 m. Prezidento Valdo Adamkaus premija.

* 2006 m. tarptautinio E.Mednos konkurso “Grand Prix”. II vieta V tarptautiniame E.Mravinskio jaunųjų muzikantų konkurse Sankt Peterburge.

* 2007 m. II vieta tarptautiniame kamerinių ansamblių konkurse Klaipėdoje. Kamerinių ansamblių konkurse “Muzikinė akvarelė” – I vieta.

* 2008 m. tarptautinio jaunimo konkurso “Jeunesses International Music Competition” Rumunijoje laureatas.

* 2009 m. Baku grojo su Azerbaidžano Gara-Garajevo kameriniu orkestru.

* 2010 m. grojo Köhler-Osbahr jaunųjų muzikantų fondo koncerte Duisburge, Vokietijoje.