"Veido" archyvas

Kaip pasikeis Lietuvos darbo rinka per ateinančius dešimt metų, prognozuoja Viešosios politikos ir vadybos instituto vyresnysis analitikas Žilvinas Martinaitis.

VEIDAS: Kokią matote Lietuvos darbo rinką po dešimties metų?

Ž.M.: Galimi du scenarijai. Pirmasis – poliarizacijos, kai Lietuvoje gyvens tarsi du skirtingi poliai. Vieną sudarys išsilavinę, dideles pajamas gaunantys žmonės, parduodantys paslaugas ir kuriantys produktus. O kitas – aptarnaujančiame sektoriuje dirbantys nekvalifikuoti asmenys, kurie dažnai keis darbus, jų neteks. Ieškodami geresnio gyvenimo, tokie žmonės išvažiuos dirbti į užsienį, o juos pakeis imigrantai. Kuriame poliuje žmogus atsidurs, priklausys nuo jo gebėjimų ir startinių pozicijų.

Antrąjį scenarijų galima pavadinti santarvės, kai turintys gerą išsilavinimą ir nemažas pajamas gaunantys žmonės užtikrina aukštą gerovės lygį vargingiau gyvenantiesiems.

VEIDAS: Kuriuo keliu eis Lietuva?

Ž.M.: Pirmasis, poliarizacijos modelis yra anglosaksiškas. Čia svarbiau individo laisvė, kiekvieno asmeninės savybės užtikrina jam gerovę. Santarvės modelis būdingas Skandinavijos šalims, Prancūzijai. Šiose šalyse socialinė dermė iškeliama virš individo tikslų. Toks modelis Lietuvai būtų priimtinesnis, nes ne taip diferencijuojami laimėtojai ir pralaimėtojai. Tačiau norint įgyvendinti šį scenarijų didelį vaidmenį turi prisiimti valstybė. Reikėtų daug investuoti į darbuotojų perkvalifikavimą. Svarbiausias veiksnys, kuris padėtų įgyvendinti santarvės modelį, turėtų būti kokybiškas valstybinis švietimas. O verslas turėtų orientuotis į ilgalaikes strategijas, bet ne į šiandieną.

VEIDAS: Kaip manote, kokių specialistų poreikis bus didžiausias po dešimties metų?

Ž.M.: Svarbesnės taps ne specialybės, o įgūdžiai. Didžiausias dėmesys bus skiriamas kūrybiškumui. Darbdaviai nereikalaus sukurti kažko naujo, išskirtinio, bet reikės pritaikyti senas idėjas naujo tipo vartojimui. Taip pat itin svarbūs bus analitiniai darbuotojų gebėjimai. Jie turės tapti savotiškais kasdienybės tyrėjais, nes reikės dirbti su dideliu kiekiu greitai besikeičiančios informacijos, kurią teks atrinkti, susisteminti, apdoroti. Daugės paslaugų, kurios sukuria labai nedidelę BVP dalį, tačiau pakelia žmonių gerovę, nes yra pritaikytos individualiems poreikiams. Pavyzdžiui, tokios kaip socialinis tinklas “Facebook”, skirtas tarpusavio ryšiams palaikyti.

VEIDAS: O kokios ūkio šakos labiausiai vystysis?

Ž.M.: Žemės ūkis Lietuvoje išliks itin svarbia šaka, nes visame pasaulyje didėja maisto produktų paklausa. Dėl tos pačios priežasties didelis dėmesys bus skiriamas efektyviai maisto gamybai, taip pat strateginę reikšmę turės gėlo vandens išgavimas. O Lietuva turi gėlo vandens išteklių.

Statybų rinka turėtų atsigauti jau po kelerių metų. Ateityje šis sektorius taps didelės pridėtinės vertės, nes bus naudojamos žaliosios technologijos, tausojančios natūralią aplinką ir gamtos išteklius, tokios kaip atsinaujinantys energijos šaltiniai.

VEIDAS: Šiuo metu net 40 proc. ilgalaikių bedarbių neturi jokios profesinės kvalifikacijos. Ar ateityje daugės kvalifikuotų darbuotojų?

Ž.M.: Jeigu Lietuvoje įsitvirtins poliarizacijos modelis, nekvalifikuotų darbuotojų bus daugiau, nors jie ir turės aukštojo mokslo diplomą. Bus saujelė laimėtojų, o kiti nesistengs kelti kvalifikacijos, jeigu žinos, kad turi mažai galimybių pakilti karjeros laiptais. Ir, atvirkščiai, kai yra skatinamas suaugusiųjų švietimas, sudaromos sąlygos persikvalifikuoti bei mokytis darbo metu, darbuotojų kvalifikacija didėja, nes tai susiję su užmokesčio didėjimu.

VEIDAS: Dabar daug kalbama apie profesinio mokymo stiprinimą, darbdaviai pageidauja ne tiesiog vadybininkų, o gebančių su darbuotojais susikalbėti technologine kalba. Ar daugės jaunuolių, norinčių įgyti konkrečią specialybę ir savo žinias pritaikyti darbo rinkoje?

Ž.M.: Tokių darbuotojų poreikis išliks didelis, tačiau besimokančiųjų profesinėse mokyklose bus mažai. Profesinis mokymas susijęs su rizika, nes įgyjami specifiniai įgūdžiai, kuriuos pasikeitus technologijoms gali būti sunku pritaikyti darbo rinkoje. O baigus studijas aukštojoje mokykloje įgyjama platesnė kvalifikacija, kurią galima pritaikyti ne viename sektoriuje. Tad aukštasis mokslas ir toliau išliks dominuojantis. Tik vis didesnė konkurencija tarp universitetų skatins juos specializuotis vienoje srityje, pavyzdžiui, inžinerinių mokslų. Tokios aukštosios mokyklos diplomas darbdaviams signalizuos, kad specialistas turi didelę kvalifikaciją toje srityje.

Lietuvai būtų priimtinesnis santarvės modelis, kai turintys gerą išsilavinimą ir nemažas pajamas gaunantys žmonės užtikrina aukštą gerovės lygį vargingiau gyvenantiesiems.

Politikos analitiko Žilvino Martinaičio tvirtinimu, silpnoji gyventojų nedarbo mažinimo pusė, priklausanti nuo Vyriausybės, yra esamų priemonių neefektyvumas. Egzistuoja trys sritys, kurios nepadeda išspręsti esminių bėdų: tai paklausos stimuliavimas, darbo santykių reguliavimas ir aktyvios darbo rinkos priemonės.

“Nors šalies biudžetas yra deficitinis, Lietuva turi nemažai ES struktūrinės paramos lėšų, kurias galima sėkmingai panaudoti plėtojant infrastruktūrą, gaunant tiesioginę naudą, pavyzdžiui, renovuotus daugiabučius ir pastatytus mokslo slėnius, bei kuriant naujas darbo vietas. Paklausos stimuliavimo priemonė nesuveikė. Nors valdžia sako, kad vėluoja, mano manymu, ji jau pavėlavo”, – dėsto pašnekovas.

Kita priemonė – darbo santykių liberalizavimas. Nors jie buvo liberalizuoti, analitiko įsitikinimu, tai jokio poveikio nedavė, nes pripažinta tai, kas seniai egzistavo. Trečias vykdomosios valdžios darbas, kuris kainuoja daugiausiai, bet nėra pritaikytas prie pasikeitusių aplinkybių, – tai vadinamosios aktyvios darbo rinkos priemonės.

“Šioje srityje valdžia aktyviai reiškiasi, daug bedarbių siunčia į mokymus, viešuosius darbus ir pan. Tai daroma labai dideliu mastu, tačiau užsienio patirtis rodo, kad šios priemonės veiksmingos tik tuomet, kai yra kokybiškos ir taikomos mažu mastu. Lietuvoje bedarbiai statybininkai siunčiami mokytis virėjo ar kepėjo amato arba blogiausiu atveju siunčiami į viešuosius darbus. Kvalifikuotam specialistui tai turi demotyvacinį aspektą”, – įsitikinęs politikos analitikas.

Pasak jo, kita vadinamųjų kvalifikacijos kėlimo kursų bėda, kad jie orientuoti į pasiūlą, t.y. mokoma to, ko galima mokyti, o pačių žmonių neklausiama, kas jiems būtų naudinga. Pavyzdžiui, Estijoje veikia puiki bedarbių ir suaugusiųjų mokymo krepšelio sistema – ten darbo netekęs žmogus pats renkasi, kur nori kelti savo kvalifikaciją, ir neretai renkasi profesines studijas aukštosiose mokyklose.