Oficialioji statistika teigia, kad per metus vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje padidėjo kone 8 proc., o analitikai tikina, kad jau uždirbame daugiau negu prieš krizę ir šiemet uždirbsime dar daugiau. Bet žmonių akyse džiaugsmo kažkodėl nedaug: nors darbdaviai pripažįsta, kad atlyginimus ir šiemet teks kelti, kaip traukė, taip ir tebetraukia jie į svečias šalis laimės ir didesnės algos ieškoti, o likusieji aidu kartoja, kad gal kam nors ir moka daugiau, bet jiems – tai jau tikrai ne. Kažkaip nesueina galai… O jei nesueina, tai kodėl?

Birutė ŽEMAITYTĖ

Vidutinis darbo užmokestis prieš mokesčius Lietuvoje pernai išaugo 7,9 proc., arba 57 eurais, po mokesčių – 46 eurais. Įvertinus kainų pokyčius, realus vidutinis darbo užmokestis šalyje pernai didėjo 7,3 proc. Tokius duomenis neseniai paskelbė Lietuvos statistikos departamentas. Pristatydama 2016 m. rezultatus departamento direktorė Vilija Lapėnienė pastebėjo, kad sparčiau, net 9 proc., atlyginimai kilo privačiame sektoriuje, bet ir viešajame jie vidutiniškai ūgtelėjo 6,1 proc.

Statistikos departamento duomenimis, vidutinis mėnesinis darbo užmokestis prieš mokesčius Lietuvoje 2016 m. trečiąjį ketvirtį (išsamūs ketvirtojo ketvirčio duomenys dar nepaskelbti), palyginti su 2015 m. trečiuoju ketvirčiu, šalies ūkyje, neskaitant individualių įmonių, padidėjo iki 793,3 eurų, o realus atlyginimas, ikikrizinį pranokęs 2016-ųjų viduryje, per tą patį laiką išaugo iki beveik 616 eurų. Privačiame sektoriuje augimas dar didesnis: 8,6 proc. „ant popieriaus“ ir net 8,1 proc. „į rankas“.

Kaip ir ankstesniais metais, didžiausi vidutiniai atlyginimai buvo finansų ir draudimo įmonių sektoriuje – vidutiniškai 1430 eurų. Antroje vietoje – informacinių technologijų ir ryšių sektorius, kuriame vidutinis atlyginimas siekia 1300 eurų.

Mažiausi atlyginimai didėjo labiausiai

Analitikų teigimu, darbo užmokesčio kilimui įtakos turėjo darbuotojams palanki padėtis darbo rinkoje: naujų darbuotojų poreikis yra nemažas, ir nors nedarbo lygis siekia 8 proc., struktūrinis nedarbas lemia, kad dalis įmonių jau susiduria su reikalingų specialistų trūkumu, todėl darbuotojai drąsiau reikalauja didesnio atlyginimo, o darbdaviai dažniau sutinka su jų reikalavimais. Tikėtina, kad tai šiek tiek sumažino ir atlyginimų vokeliuose patrauklumą, tačiau, ekspertų teigimu, atlyginimo „į rankas“ didėjimui įtakos turėjo nuo 2016 m. sausio 1 d. pasikeitusi neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) skaičiavimo tvarka bei padidintas papildomas NPD. Jį augino ir padidintas darbo užmokestis asmens sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojams, didesnės darbų apimtys bei nuo 2016 m. sausio iki 350, o nuo liepos 1 d. – iki 380 eurų padidinta minimali mėnesinė alga (MMA).

„Tai reikšmingai pagerino mažiausiai uždirbančių darbuotojų padėtį: prieš dvejus metus minimalusis atlygis sudarė tik 42, o šiuo metu – jau net 48 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Kadangi šių darbuotojų pajamos didėjo sparčiau nei visų kitų, turėjo mažėti pajamų nelygybė“, – paskelbus šiuos rezultatus komentavo Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyresnysis ekonomistas Tomas Šiaudvytis.

Jam pritaria Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis. Savaitraščiui „Veidas“ jis sakė, kad nors ne visuose sektoriuose atlyginimai kilo vienodai, darbo užmokesčio augimo tendencija akivaizdi, o labiausiai tą augimą turėjo pajusti uždirbantys mažiausiai, nes uždirbantys daugiau ne tokie jautrūs MMA ir NPD kilimui.

„Kaip ir anksčiau, labiausiai darbo užmokesčio padidėjimą jautė dirbantieji apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas teikiančiose įmonėse – čia 2016 m. trečiąjį ketvirtį vidutinis mėnesio atlyginimas iki mokesčių buvo 13,5 proc. didesnis negu tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Sveikatos priežiūros ir socialinio darbo veikloje fiksuotas 10,7 proc. darbo užmokesčio augimas. Meninėje, pramoginėje ir poilsio organizavimo veikloje – 4 proc., kitoje aptarnavimo veikloje – 9,8 proc. Vidutinis atlyginimas apdirbamojoje pramonėje, didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje, variklių transporto priemonių ir motociklų remonto sektoriuose augo 9,3 proc., – vardijo R.Dargis ir pridūrė: – Pirmose trijose kategorijose mokami mažiausi atlyginimai, todėl čia augimas didžiausias ir susijęs su MMA didinimu. Šių gyventojų pajamos iki mokesčių per 2016 m. išaugo 17 proc.“.

Gal kam ir didėja, bet ne man

Vis dėlto daugybė žmonių sako nejaučiantys, kad alga padidėjo, o kai kurie priduria prieš dešimtmetį galėję sau leisti gerokai daugiau. Neseniai gatvėje nugirdau dviejų moteriškių pokalbį. Viena jų pasakojo apie Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) tikrintojų vizitą į įmonę, kuriai vadovauja: „Vartė vartė jie dokumentus ir klausia, kodėl jūs atlyginimų darbuotojams jau keleri metai nedidinate. O iš ko mes didinsime, jei visi penki darbuotojai, įskaitant mane, akcininkai ir viską, ką įmonė uždirba, išsidalijame? Klientų yra tiek, kiek yra; jei kainą kelsime, jų dar labiau sumažės, ir nė tiek neuždirbsime.“

Dar nugirdau, kad „į rankas“ ji su kolegomis uždirba kiek daugiau negu po 400 eurų. Prieš krizę tai esą buvo nemaži pinigai, o dabar ašaros… Juo labiau kad darbas „prie kūrybos“ – čia tau ne gatves šluoti ar indus plauti.

Nespėjau paklausti, kokia veikla užsiima įmonė, – moteriškės išlipo iš troleibuso. Tačiau pakanka labiau įtempti ausis eilėje prie kasos maisto produktų parduotuvėje, kad įsitikintum: nors oficialioji statistika tikina, kad atlyginimai didėja, tautiečiai tai neigia. Ir kaip neneigsi, jei pasižiūrėjęs į piniginę ar banko sąskaitos išklotinę matai akivaizdų faktą: nei ten, nei ten pinigų daugiau neatsirado. „Gal kam ir didėja, bet tik ne man, – trūkteli pečiais dažnas, išgirdęs klausimą, ar jo alga padidėjo. Ir priduria: – O kainos tai auga“…

Su tokiu vertinimu niekaip nenori sutikti Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas. Priminęs, kad vidutinis dydis geriausiai atspindi situaciją, atlyginimus jis lygina su mišku: esą kaip norėdami apibūdinti jo amžių nevardijame kiekvieno medžio amžiaus atskirai, bet pasakome vidurkį, taip ir visų žmonių atlyginimus „suvedame į vidurkį“. Pasak jo, suprantama, kad vienų alga pakilo daugiau, o kitų gal nepasikeitė, bet natūralu, kad skundžiasi tie, kuriems atlyginimas nepakilo, nes aktyvesnė ir garsesnė esanti ta pusė, kurios gyvenimas nepagerėjo.

Teiginį, kad atlyginimai kilo ir brangiau apmokamų darbo vietų atsirado daugiau, Ž.Šilėnas grindžia „Sodros“ duomenimis: „Palyginus 2015 ir 2016 metų lapkritį matyti, kad žmonių, kurie dirbo visą darbo dieną ir uždirbo iki 500 eurų „ant popieriaus“, sumažėjo, o tokių, kurie uždirbo daugiau, padaugėjo.“

Per metus „ant popieriaus“ peršokusių 500 eurų kartelę 2016 m. lapkritį, pasak Ž.Šilėno, buvo apie 50 tūkst. daugiau negu 2015 m. lapkritį.

Dar vieną priežastį, dėl kurios nemažai gyventojų linkę sakyti, kad jų atlyginimai nekyla, įžvelgia ekonomistė Rūta Vainienė. Pasak jos, tokio reikšmingo darbo užmokesčio didėjimo kaip pastaraisiais metais seniai nebuvo, bet labai daug lemia „didžiųjų skaičių fenomenas“ ir kiekvieno iš mūsų požiūris į atlyginimą.

„Jei atlyginimas reikšmingai pakyla dėl to, kad pasikeitė pareigos ar darbuotojas perėjo į kitą darbovietę, jis tikriausiai mano, kad ne darbo užmokestis pakilo, o jis užsidirbo tą didesnę algą. Sieja ją su rezultatu, nes jam daugiau mokama ne už tą patį darbą, bet už didesnę atsakomybę ar didesnį darbo krūvį. Jei toje pačioje įmonėje gavo didesnę kintamąją dalį ar priedą už darbo rezultatus, jis to taip pat nevadina algos pakėlimu, nes mano, kad tą priedą užsidirbo“, – mintimis dalijasi ekonomistė.

R.Vainienė sako mananti, kad didinant MMA ją gaunantys žmonės tai laiko savame suprantamu dalyku, o ne algos pakėlimu, „nes jau seniai turėjo tai padaryti, nes man iki šiol per mažai mokėjo“. Be to, kai atlyginimas didinamas visiems, žmogus psichologiškai tai kitaip vertina. „Nors tiems, kurie gauna 380 eurų, ir 10 eurų yra reikšminga suma, jie to nevertina. Yra toks didžiųjų skaičių fenomenas – žmogus sakytų, kad jo atlyginimas padidėjo, jeigu šis padidėtų dvigubai“, – aiškina ekonomistė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2017-m

Žilvinas Šilėnas

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

Kova su skurdu yra daug rimtesnis ir sudėtingesnis uždavinys, nei laimėti rinkimus. Per kuriuos rinkimus kas nors nežadėjo kovoti su skurdu? Visose šalyse politikai žada kovoti su skurdu: tiek tikrai skurstančiame Bangladeše, tiek Lietuvoje, tiek vienoje turtingiausių pasaulio valstybių – JAV.

Rimtiems uždaviniams reikia šalto proto. Skurdas – labai jautri tema, bet lozungais jos neišspręsime. Jei alkanuosius būtų galima pamaitinti susirūpinimu ir politikų kalbomis – pasaulyje visi seniai būtų net tik sotūs, bet ir persivalgę.

Pirma, reikėtų susitarti, ką mes iš tikrųjų vadiname skurdu. Jokiu būdu nenoriu sumenkinti problemos ar jos masto, bet sutikime, kad sąvoka „skurdas“ dažnai yra devalvuojama, t.y. vartojama ne pagal paskirtį ar trivialioms problemoms apibūdinti. Išgyvenusieji holokaustą negali pakęsti, kai holokausto sąvoka vartojama į kairę ir į dešinę (pvz., pasitaiko, kad ir vištų fermą prilygina holokaustui). Vergų palikuonys negali pakęsti, kai kas nors skundžiasi, kad darbas nuo aštuntos ryto iki penktos vakaro yra „vergovė“.

Žmonės, patyrę nepriteklių, negali pakęsti, kai kas nors pradeda samprotauti, kad „jei negali išvykti į užsienį atostogų, tai velniop tokį gyvenimą“. Juk mes irgi kreivai žiūrime į amerikiečius, kurie samprotauja, kad už 250 tūkst. dolerių per metus pragyventi nėra taip jau lengva, nes „vien kiek reikia mokėti tarnaitei“.

Antra, reikia žinoti, kiek iš tikrųjų yra žmonių, kurie skursta. Anksčiau pateiktas mano pavyzdys apie atostogas – ne šiaip sau. Štai devyni klausimai, kuriais statistiškai yra matuojama, ar jūsų šeima patiria nepriteklių.

Ar dėl lėšų stokos jūs negalite laiku sumokėti būsto nuomos, komunalinių mokesčių, būsto ar kitų paskolų, kredito įmokų? Neturite galimybės praleisti bent savaitę atostogų ne namuose? Negalite sau leisti pakankamai šildyti būsto? Negalite sau leisti bent kas antrą dieną valgyti mėsos, žuvies ar analogiško vegetariško maisto? Negalėtumėte apmokėti nenumatytų išlaidų? Neturite telefono, įskaitant mobilųjį? Neturite spalvoto televizoriaus? Neturite skalbimo mašinos? Neturite automobilio?

Jei iš devynių klausimų į keturis atsakėte „taip“, tai, kalbant statistiškai, susiduriate su nepritekliumi. Bet net ir čia viskas nėra taip paprasta. Žmogus, taupantis automobiliui ar būstui, gali būti šeimos biudžetą sudėliojęs taip griežtai, kad lėšų atostogoms tikrai nėra. Ir atvirkščiai – telefonas šiais laikas yra tokia prieinama prekė, kad sunku būtų rasti žmogų, kuris telefonu nesinaudoja tik todėl, jog neišgali (beje, apklausų duomenimis, Lietuvoje tokių yra 1 proc.).

Trečia, pajamos ir turtas – skirtingi dalykai. Jaunas žmogus gali turėti dideles pajamas ir daug paskolų (pvz., butui, automobiliui). Senas žmogus gali turėti turto (pvz., būstą), jokių paskolų, tačiau mažas pajamas (pvz., pensiją). Kurį iš jų mes kasdienybėje vadintume neturtingu ar net skurstančiu? Greičiausiai senąjį. Tačiau žiūrint iš šaltos finansinės perspektyvos šiame pavyzdyje senas žmogus bent turi turto, o jaunas – tik „minusą“, t.y. paskolų; turto jis gal ir turės, bet tik ateityje.

Ketvirta, tai, kas dažnai pristatoma kaip skurdas, yra ne skurdas, o tiesiog pajamų nelygybė. Plačiai linksniuojama „santykinio skurdo riba“ (dažnai praleidžiant žodį „santykinio“) arba pasakymas, kad „žemiau skurdo ribos gyvena ketvirtadalis Lietuvos“, dažnai priimama kaip įrodymas, neva Lietuvoje kas ketvirtas žmogus neturi ko valgyti.

Tačiau „santykinio skurdo riba“ reiškia visai ką kita. Riba apskaičiuojama kaip 60 proc. gyventojų pajamų medianos. Kalbant paprastai, žmonės, gyvenantys santykiniame skurde, yra tie, kurių pajamos mažesnės nei 60 proc. vidutinių pajamų.

Bet keičiantis pajamoms keičiasi ir santykinio skurdo riba. 2005 m. vidutinis atlyginimas siekė 265 eurus, santykinio skurdo riba – 109 eurai. Žiūrint supaprastintai, tie, kurių pajamos 2005 m. nesiekė 109 eurų, gyveno santykiniame skurde. 2015-aisiais vidutinis atlyginimas pasiekė 550 eurų, o santykinio skurdo riba išaugo iki 259 eurų. Tai reiškia, kad 2015 m. visi, kurių pajamos nesiekė 259 eurų per mėnesį, gyveno santykiniame skurde.

Jei visų pajamos staiga padidėtų dešimteriopai, dešimteriopai išaugtų ir tai, kas laikoma santykinio skurdo riba. Beje, jei visų pajamos staiga sumažėtų, sumažėtų ir santykinio skurdo riba. Dėl tokios skaičiavimo metodikos antraščių, kad „ketvirtadalis Lietuvos skursta“, galima buvo pamatyti ir prieš krizę, ir per krizę, ir po krizės.

Arba dar kitaip, taikant šią metodiką, net tarp šimto turtingiausių Lietuvos žmonių būtų galima „atrasti“ santykinio skurdo. Štai, pavyzdžiui, 2014 m. duomenimis, šimto turtingiausių Lietuvos žmonių turto mediana buvo apie 35 mln. eurų. 60 proc. nuo to yra 20 mln. eurų. 24 iš šimto turtingiausių Lietuvos žmonių turi mažiau nei 20 mln. eurų. Žiūrint formaliai, 24 iš šimto (arba 24 proc.) turtingiausiųjų gyvena „santykiniame skurde“. Tai, ko gero, geriausia iliustracija, kuo santykinis skurdas skiriasi nuo tikrojo (absoliutaus skurdo).

Kovoti reikia su tikruoju skurdu, t.y. situacijomis, kai žmonės negali patenkinti būtiniausių poreikių. Šiais laikais tam turime ir priemonių, ir galimybių. Tačiau kovoti su santykiniu skurdu (t.y. pajamų nelygybe) yra bergždžias užsiėmimas, brukantis „atimti ir padalyti“ retoriką Spalio revoliucijos nemačiusiems žmonėms. Kas svarbiau – kad nebūtų neturinčių ko valgyti ar kad visi valgytų tiek pat?

Jei norime padaryti taip, kad nebūtų badaujančių, tuomet reikia koncentruotis ne į tai, kaip „atimti ir padalyti“, o į tai, kaip padaryti, kad uždirbantys mažai uždirbtų daugiau. Ir čia svarbiausia išlaisvinti žmonių kūrybinę energiją, verslumą ar bent jau užtikrinti, kad, pavyzdžiui, perkvalifikavimo paslaugos, darbo paieška per darbo biržą iš tikrųjų veiktų, o ne kad ši užsiimtų tiesiog pažymų išrašymu pašalpoms gauti.

Maža to, visos naujos iniciatyvos dalyti pinigus visiems, net ir tiems, kam nereikia (pvz., išmokos kiekvienam vaikui, neatsižvelgiant į šeimos pajamas), kainuoja mokesčių mokėtojams ir nemažina skurdo. Jos labiau skirtos politikų savireklamai ir išlaikytinių mentaliteto ugdymui. O tai ilgalaikėje perspektyvoje skurdą tik padidins.

Žilvinas Šilėnas

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

Naujoji valdžia darbą pradėjo nuo didžiausios pastarojo dešimtmečio reformos – Darbo kodekso – sustabdymo. Reforma formaliai neatšaukta, tačiau pusmečiui atidėta. Kas per tą pusmetį pasikeis? Neaišku. Jei Darbo kodeksas būtų taisomas pasitelkiant profesionalus, tai rezultatas būtų panašus į tą, kurį siūlė mokslininkai. Jei pataisoms diriguotų profsąjungos, išeitų dar prastesnis nei dabartinis pasenęs variantas. Taigi Darbo kodekso ateitis ir kryptis – visiškai politinis klausimas.

Ar mažės mokesčiai dirbantiesiems, kaip buvo deklaruojama prieš rinkimus? Bent jau artimiausiu metu – ne. Vienu procentiniu punktu mažės „Sodros“ pensijų įmoka, bet ją kompensuos po pusę procentinio punkto išaugusios įmokos į ilgalaikio darbo išmokų fondą ir nedarbo draudimo įmoka.

Šalia to panaikintos taip ir nepradėjusios galioti „Sodros“ lubos, užsimota prieš gyventojų pajamų mokesčių „lengvatą“ (o iš tiesų – galimybę atidėti mokesčių mokėjimą) gyvybės draudimo įmokoms, papildomai apmokestinti įmonių valdybų nariai – tantjemų gavėjai, didės verslo liudijimo kaina (dėl didėjančio minimalaus mėnesinio atlygio), brangs dauguma valstybės rinkliavų. Ir, aišku, didės akcizai rūkalams ir alkoholiniams gėrimams. Ir valdžiai nė motais, kad pagal alkoholio įperkamumą, t.y. kiek kainuoja gėrimai, palyginti su vidutiniu atlyginimu, mes jau dabar lenkiame Skandinavijos šalis.

Ir visi šie veiksmai vyksta gana ramioje ekonominėje aplinkoje. Ūkis, nors tik po truputį, auga. Valdžiai nereikia imtis drastiškų priemonių netikėtiems kriziniams įvykiams suvaldyti. Dabartiniai mokesčių pokyčiai, palyginti su įgyvendintaisiais krizės metais, vyksta kone šiltnamio aplinkoje. Tačiau sprendimai priimami skubant, pažeidžiant teisėkūros įstatymus, neįvertinus galimų pasekmių, nepaliekant laiko deramoms diskusijoms.

Dar tamsesni debesys – ateityje

O kas nutiktų, jei Lietuvos ekonomika patirtų dar vieną rimtą ekonominę krizę? Juolab kad ne viena tarptautinė organizacija, pavyzdžiui, Tarptautinis valiutos fondas, lyg ir mandagiai primena valstybėms, jog šis lėto augimo laikotarpis yra „gerieji laikai“, per kuriuos ekonomiką reikėtų parengti prastesniems: susitvarkyti su skola, restruktūrizuoti ekonomiką, sumažinti ar bent efektyvinti viešąjį sektorių. Akivaizdu, kad tai nevyksta nei Lietuvoje, nei už jos ribų. Kartais susidaro įspūdis, kad vyriausybės dar vis laukia sugrįžtant „ikikrizinio“ augimo, kai bus galima švaistytis pinigais ir nustoti taupyti. Įdomu, kiek dar lauks?

Panašia iliuzija gyveno tiek senoji, tiek naujoji valdžia. Sparčiai kylantys atlyginimai skatina vartojimą, į biudžetą vis dar surenkama daugiau, tad labai spaustis irgi nėra priežasčių, juolab kad iš esmės taupyti valdžia nenusiteikusi. Tačiau atlyginimų didėjimas be našumo augimo ilgai nesitęs ar tiesiog virs infliacija. Nepamirškime, kad eksportas yra ekonomikos variklis. O konkuruojant tarptautinėje rinkoje su įmonėmis iš kitų šalių vietiniai ekonominiai pokyčiai tiekėjams ir konkurentams nėra svarbūs.

Dalis Vyriausybės programos yra persmelkta retorikos, nukreiptos prieš verslą, kapitalizmą ar liberaliąją pasaulio tvarką. Tiesa, kaip ir dera retorikai, konkrečių veiksmų (kol kas) nesiūloma. Tačiau tai greičiausiai atspindi bent dalies naujosios daugumos vertybines nuostatas. Jei smogtų dar viena krizė, kokį kelią pasirinktų Lietuva? Kol kas rinkomės europietiškąjį konsensusą, kad, be kitų priemonių, reikia ir taupyti. O jei krizė sušmėžuotų, pavyzdžiui, 2019-aisiais?

Kitas nerimo šaltinis – dar nė viena Vyriausybė neplanavo tiek kištis į žmonių asmeninį gyvenimą. Jei žiūrėtume į Vyriausybės programą, tai ši Vyriausybė jaučiasi turinti moralinę teisę aiškinti, kaip elgtis, ką valgyti ar net kaip mąstyti. Vienas ministras dar neapšilęs kojų jau aiškina, kaip suaugusiems žmonėms maitintis, ir planuoja apmokestinti cukrų, kitas – vienkartinius kavos puodelius. Vyriausybės programoje aibė nuostatų, kuriomis numatyta mokėtojų pinigais finansuoti programas, kurios aiškintų gyventojams, kaip jiems mąstyti, kaip elgtis: besiskiriantiems tėvams lieps naudotis mediacija, mokyklose vaikams pasakos apie prigimtinį lytiškumą, suaugusiems vykdys švietimą apie reklamos žalą ir t.t. Geriausiu atveju tai bus pinigų švaistymas, blogiausiu – politinis piliečių perauklėjimas už mokesčių mokėtojų pinigus.

Nerimą kelia ir užmojai kontroliuoti mąstančiuosius kitaip. Tiesa, ne viena valdžia norėjo užčiaupti kritikus. Jau nuo praėjusios kadencijos kelią skinasi iniciatyva visas nepatinkančias nevyriausybines organizacijas prilyginti lobistams, o tada pamažu stumti iš viešojo diskurso. Paprastai tariant, jei valdžia pati pakvies jus išreikšti nuomonę apie valstybės iniciatyvas (pvz., įstatymo projektus) – tuomet viskas gerai. Tačiau jei jūsų nuomonė nesutaps su oficialiąja, jūsų greičiausiai net nekvies. O jei nuomonę vis tiek išsakysite – būsite lobistas, kurio nuomonę reikia ignoruoti.

Ir vilties spindulėliai

Vis dėlto tarp tamsių debesų yra ir vilties spindulių. Programoje taip pat deklaruojamas noras skatinti verslą, mažinti biurokratiją ir pritraukti investicijų. Būtent šioms sritims reikia pasiryžimo, užsispyrimo, energijos ir netradicinio mąstymo. Visas biurokratines kliūtis, trukdančias dirbti ir kurti, iš tikrųjų galima pašalinti valios pastangomis. Tai svarbiausias bet kurios Vyriausybės uždavinys, o ypač tos, kuri deklaruoja profesionalumą ir pokyčius.

Lietuva iki 2020 m. tiesiog privalo padaryti šuolį efektyvindama viešąjį sektorių. Pasiekti, kad iš visų Europos Sąjungos šalių būtent Lietuvoje investuoti, plėtoti verslą būtų patogiausia. Priešingu atveju mūsų laukia buvimas amžinoje periferijoje – su mažais atlyginimais ir emigruojančiais gyventojais.

Žilvinas Šilėnas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

2036-aisiais į oficialią pensiją, sulaukusi 66 metų, išeis nepriklausomos Lietuvos pensininkų karta. 2036-ųjų pensininkais vadinu žmones, gimusius 1970-aisiais, kuriems 1990-ųjų kovo vienuoliktą buvo daugmaž 20 metų. Nuo dabartinių pensininkų šie naujieji pensininkai skirsis tuo, kad jie visą gyvenimą bus dirbę ir mokesčius mokėję jau nepriklausomai Lietuvai.

O tai labai svarbu. Dalį dabartinių pensininkų problemų galima paaiškinti tuo, kad jie dirbo Sovietų Sąjungoje, kuri žlugo kartu su rubliniais indėliais, kolūkiais ir valdiškomis parduotuvėmis. Paprastai tariant, mokesčiai buvo mokami valstybei, kurios nebėra. Nebėra į ką kreiptis ar piktintis pensijų dydžiu, nėra kam pasakyti: „Visą gyvenimą dirbau ir mokėjau – kur mano pensija?“

Nesupraskite klaidingai – nė per nago juodymą nesiilgiu Sovietų Sąjungos ar sovietmečio. Tačiau pensininkui 2036-aisiais nepaaiškinsi, kad prieš pusę amžiaus buvo tokia Sovietų Sąjunga, kuri surinko visų pinigus ir pradingo. Jei viskas bus gerai, tai 2036-ųjų pensininkas puikiai žinos, kiek jis sumokėjo būtent Lietuvos valstybei. Klausimas „ką padarėte su mano pinigais?“ bus ne tuščia retorika, bet rimtas ir pagrįstas kaltinimas.

Būsimasis pensininkas, uždirbantis apie 600 eurų, per mėnesį sumoka 300 eurų „Sodrai“, iš kurių 200 eurų per mėnesį skiriama valdiškai pensijų sistemai. Per metus – apie 2400 eurų. Jei jis po tiek mokėtų 45 metus, tai jau būtų 100 tūkst. eurų. Žinoma, čia labai apytikslis skaičiavimas, nes atlyginimas per žmogaus gyvenimą keičiasi. Tačiau, nors 2000 m. vidutinis atlyginimas buvo mažesnis nei dabar, ateityje, pvz., 2022 m., vidutinis atlyginimas bus didesnis nei dabar.

Pagal dabartines apytiksles prognozes, toks pensininkas 2036 m. gaus 370 eurų dydžio pensiją. Tam, kad jis bent atgautų tai, ką sumokėjo, jam reikėtų gyventi iki 88 metų. Šiuo metu žmonių, peržengusių 85 metų amžių, yra vienas iš penkiasdešimties. Nemažai žmonių apskritai nesulaukia pensinio amžiaus. Jų mokėti pinigai lieka „Sodroje“.

Jei dabartinės valdiškos pensijos yra prognozė to, kas laukia 2036-ųjų pensininkų laidos, tai apie orią senatvę nėra ko nė svajoti. Jau net nekalbu, kad neatgausite to, ką sumokėjote. Gresia nekoks gyvenimas. Daug kas mėgsta eskaluoti, kad Lietuvoje kas ketvirtas gyvena žemiau santykinio skurdo ribos (žinoma, šis rodiklis rodo ne skurdą, o pajamų nelygybę, bet šiuo atveju – tebūnie). Bet situacija – kur kas sudėtingesnė.

Iš tikrųjų tarp dirbančių žmonių (25–54 metų amžiaus grupė) šis rodiklis siekia 24 proc., ir čia mes niekuo nesiskiriame nuo ES vidurkio – 23 proc. Tačiau net kas trečias vyresnis kaip 65 metų žmogus gauna mažesnes pajamas, nei yra santykinio skurdo riba (ES vidurkis – 17 proc.). Iš čia ir paprastas moralas: kol dirbi, gauni vidutinį atlyginimą ir moki valstybei – gyveni daugmaž vidutiniškai. Kai nebedirbsi ir reikės gyventi iš to, ką sumokėjai valstybei, gyvensi skurdžiau.

Valdiškoje pensijų sistemoje praloš tie, kurie uždirbo bent vidutinį atlyginimą ir sąžiningai mokėjo mokesčius. Ką jau kalbėti apie daug uždirbančius. Jiems iš valdiškos sistemos – tik nuostolis. Išloš mažai mokėję, visai nemokėję ar sukčiavę.

Žodžiu, jei nieko nekeisime, galime ruoštis 1970-aisiais gimusių ir 2036-aisiais į pensijas išėjusių pensininkų piktiems susibūrimams. Ir mums nepaaiškinsite, kad kažkada buvo tokia Sovietų Sąjunga, todėl mūsų pensijos mažos.

Tai ką daryti?

Pirma, reikia kuo greičiau keisti taisykles, kaip skaičiuojama valdiška pensija. Pensiją reikia skaičiuoti ne nuo kažkokio mistinio „stažo“, o vien nuo „Sodros“ įmokų. Tas, kuris į „Sodrą“ sumokėjo dvigubai daugiau, turėtų gauti dvigubai didesnę pensiją. Nebent kas nors mano, kad tai nesąžininga. Labai norėčiau išgirsti, kur čia būtų nesąžiningumas.

Antra, nereikia pasitikėti vien valdiškais finansais ir valdžios pažadais. Net jei aukščiau išvardyti veiksmai bus įvykdyti, valdiška pensija bus tik pažadas, neparemtas jokiu dokumentu, vekseliu, skolos rašteliu ar įsipareigojimu, su kuriuo galėtum kreiptis į teismą ir atgauti pinigus. Todėl reikia netrukdyti žmonėms kaupti senatvei patiems, leidžiant dalį savo pinigų nukreipti ne į „Sodrą“, o į asmeninį pensijos fondą. Neapmokestinant mokesčiais ilgalaikio taupymo ar draudimo. Patikinant žmones, kad į sąžiningai uždirbtus ir apskaitytus pinigus, kuriuos žmogus atsidėjo senatvei, nesikėsins jokia valdžia. Pasižadėjimą įtvirtinant partijų susitarimu ir Konstitucijoje.

2036-ųjų pensininkai, pagalvokite ir apie dar vieną dalyką. Nejaugi norite, kad jūsų senatvės pensija priklausytų ne nuo jūsų pastangų, o nuo politikų sprendimų? Politikų, kurie šiemet pradėjo eiti į penktą klasę ir kuriuos į Seimą pirmai kadencijai išrinks 2036-aisiais?

Net jei tai būtų įgyvendinta, orus gyvenimas 2036-aisiais – dar negarantuotas. Mažėja dirbančių, daugėja išlaikytinių – vien jau tai reikalauja pokyčių. Tačiau įgyvendinus šiuos punktus atsiranda bent jau vilties. Sumažėja tikimybė, kad tie, kurie sąžiningai mokėjo mokesčius ir taupė, gyvens prastai.

2036-ųjų pensininkai, pagalvokite ir apie dar vieną dalyką. Nejaugi norite, kad jūsų senatvės pensija priklausytų ne nuo jūsų pastangų, o nuo politikų sprendimų? Politikų, kurie šiemet pradėjo eiti į penktą klasę ir kuriuos į Seimą pirmai kadencijai išrinks 2036-aisiais?

Justas Mundeikis

Justas Mundeikis, ekonomistas (Lithuanian-Economy.net)

IQ.lt portale pasirodė Lietuvos laisvos rinkos instituto prezidento, ekonomisto, Žilvino Šilėno komentaras: „Bloga statistika = bloga politika“. Jo autorius teigia, jog neatsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje ir Estijoje vienam gyventojui tenka vienoda BVP dalis, negalima lyginti šiose šalyse dirbančiųjų atlyginimų bei, kad Lietuvos verslininkai nėra godesni ir nemoka mažesnio darbo užmokesčio. Šiame komentare norėčiau paanalizuoti BVP bei atlyginimų statistiką ir įrodyti, jog Eurostat pateikia duomenis, leidžiančius ne tik palyginti Estijoje ir Lietuvoje dirbančiųjų atlyginimus, bet, pasitelkus papildomą statistiką, galima kvestionuoti Ž. Šilėno tezę dėl sąžiningų atlyginimų.

Ž.Šilėno komentaro tikslas yra paneigti šį argumentą: „Štai vienas dažnai linksniuojamas skaičius. Neva Estijos BVP vienam gyventojui toks pat kaip Lietuvos, o vidutinis atlyginimas – aukštesnis. Išvada – Lietuvos verslininkai daug godesni nei Estijos, todėl darbuotojams moka mažiau.“ Siekiant įrodyti skaitytojui, jog taip nėra, autorius pasirenka tokią minčių seką:

1. Lietuvos BVP atitinka Estijos BVP vienam gyventojui tik tada, kai BVP tenkančio vienam gyventojui rodikliai yra lyginami ne eurais, o perkamosios galios standartu (toliau – PGS). Tačiau algos yra lyginamos eurais, o ne PGS, tad algų lyginti negalima;
2. BVP, tenkantis vienam gyventojui, nėra vidutinio atlyginimo atitikmuo. BVP sudaro gaunami darbo užmokesčiai bei pajamos už įdarbintą kapitalą;
3. Lietuvoje darbuotojai dirba su mažiau kapitalo nei darbuotojai kitose ES šalyse, todėl Lietuvos dirbantieji sukuria mažiau vertės;
4. Estijos pramonėje įdarbinta 20 proc. daugiau kapitalo nei Lietuvos pramonėje;
5. Atlyginimai „atrodo“ mažesni dėl 31 proc. darbdavio mokamos „Sodros“ dalies, kuri dažnai neatsispindi lyginant pajamas, gaunamas skirtingose šalyse neatskaičius mokesčių;
6. 200 tūkst. darbuotojų dirba ne pilnu etatu ir daliai jų išmokami atlyginimai vokeliuose, o tai sumažina vidutinį darbo užmokestį oficialioje statistikoje.

Visame šiame ekvilibristiniame minčių kratinyje yra tiesos, tačiau ir apstu autoriaus „tingėjimo“ analizuoti statistinius duomenis. Stebina, jog tokį nepagrįstą komentarą parašo pats „instituto“ prezidentas, tačiau tai jau ne pirmas kartas, kai Ž.Šilėnas pateikia nekompetentingas ekonomines analizes (žr. „LLRI ir MMA“).

Manau, jog analizuojant duomenis, net kai lyginama statistika tik su Estijos duomenimis, visada yra įdomu pažvelgti ir į Latvijos rodiklius. Tad šiame komentare pateikiami visų trijų Baltijos šalių rodikliai.

BVP, tenkantis vienam gyventojui

Bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis, tenkanti vienam gyventojui, 2015-ais metais Estijoje siekė 15 600 eurus, Latvijoje – 12 300 eurus, o Lietuvoje – 12 800 eurus (žr. 1 pav.). Tačiau lyginant BVP, tenkantį vienam gyventojui, perkamosios galios standartu[1] (toliau PGS) statistika atrodo kur kas patrauklesnė lietuvio akiai: Estijos BVP, skaičiuojant PGS, siekia 21 400, Lietuvos – 21 100, o Latvijos – 18 500 (žr. 2 pav.). Taigi, jeigu lyginama BVP dalis, tenkanti vienam gyventojui, ne eurais, o PGS, Estijoje BVP dalis yra vos 1,4 proc. didesnė nei Lietuvoje. Lyginant eurais, skirtumas siektų 21,9 proc.

1 pav. BVP, tenkantis vienam gyventojui, eurais. Šaltinis: Eurostat

2 pav. BVP, tenkantis vienam gyventojui, PGS. Šaltinis: Eurostat

Estijos, Lietuvos ir Latvijos darbuotojų pajamos

Ž.Šilėno teiginiai, jog negalima palyginti gaunamų pajamų Lietuvoje ir Estijoje, nes tada jos būtų lyginamos eurais, o ne perkamosios galios standartu (1 argumentas) bei, jog negalima lyginti pajamų skirtingose šalyse, nes tada neatsižvelgiama į darbdavio sumokamus mokesčius (6 argumentas), yra klaidingi. Eurostat pateikia gaunamų atlyginimų ES duomenis, įskaitant ir darbuotojo bei darbdavio sumokamus mokesčius. 1-oje lentelėje pateikiami darbo vietos kaštai, sumokami mokesčiai ir darbuotojo gaunamos pajamos darbuotojo, neturinčio vaikų bei gaunančio vidutinį šalies atlyginimą[2]. Siekiant geresnio palyginimo tarp šalių, rodikliai pateikiami ir eurais, ir perkamosios galios standartu.

Pažvelgus į lentelę (žr. 1 lentelę) pastebima, kad tiek vertinant eurais, tiek perkamosios galios standartu, Estijoje gaunamos pajamos po mokesčių ir visos darbo vietos kaina yra didesnės nei Lietuvoje. Estijoje 100 proc. vidutinės algos gaunančio asmens be vaikų darbo vieta kainuoja darbdaviui 28 proc. brangiau nei Lietuvoje, o darbuotojui, atskaičius visus mokesčius, lieka 30,7 proc. daugiau atlyginimo, vertinant perkamosios galios standartu. Įvertinus Eurostat pateiktus duomenis paaiškėja, jog galima palyginti ne tik BVP dalį, tenkančią vienam gyventojui, bet ir atlyginimus. Tad verta paanalizuoti, ar Ž.Šilėno pateikti argumentai yra validūs ir atitinka realybę.

1 lentelė. Vidutinį šalies atlyginimą gaunančio asmens, neauginančio vaikų, darbo vietos kainos sudedamosios dalys 2013 m. Šaltinis: Eurostat, autoriaus skaičiavimai

Pramonėje sukauptas kapitalas

Kokia statistika remiasi LLRI prezidentas, minėdamas sukauptą kapitalą Estijos pramonėje, nėra aišku. Egzistuoja keletas statistinių ir ekonometrinių metodų, kurie naudojami norint apskaičiuoti sukauptą kapitalą, tad sunku patvirtinti Ž.Šilėno argumentą, kad Estijos pramonėje įdarbinta apie 20 proc. daugiau kapitalo nei Lietuvoje.

Darbas visą ir ne visą darbo laiką

Kur kas lengviau patikrinti pateikiamus statistinius argumentus apie dirbančius ne visą darbo laiką asmenis. „<…> ne visą darbo dieną dirbantys žmonės. Lietuvoje tokių yra apie 200 tūkst., dauguma dirba už minimalų atlyginimą (MMA) ar mažiau“. Remiantis 2-oje lentelėje pateiktais Eurostat duomenimis, ne visą darbo laiką Lietuvoje dirba apie 111-120  tūkst. asmenų, o ne 200 tūkst., kaip teigia LLRI prezidentas savo komentare. Lietuvoje ne visą darbo laiką dirbančiųjų skaičius svyruoja tarp 7-ių ir  9-ių proc. visų užimtųjų. Estijoje šis rodiklis yra didesnis ir svyruoja tarp 7-ių ir 11-os proc., priklausomai nuo analizuojamo laikotarpio (žr. 3 lentelę).

2 lentelė. Dirbančiųjų visą ir ne visą darbo laiką skaičius, tūkstančiais. Šaltinis: Eurostat, autoriaus skaičiavimai

3 lentelė. Dirbančių visą ir ne visą darbo laiką dalis, procentais. Šaltinis: Eurostat, autoriaus skaičiavimai

Šešėlinė ekonomika

Galima tik spėlioti, kokias algas gauna dirbantieji ne visą darbo laiką vokelyje, tačiau analizuojant Lietuvoje užimtųjų asmenų (neįskaitant užimtųjų, dirbančių viešajame administravime, krašto apsaugoje ir socialinės rūpybos sektoriuje) pajamų (vertinant PGS) vidurkį ir medianą – mėnesinės pajamos Lietuvoje buvo mažesnės nei Estijoje. Nesvarbu, ar analizuojami dirbančiųjų visą darbo laiką ar ne visą darbo laiką rodikliai (žr. 4 lentelę). Taip pat galima matyti, jog visose šalyse proporcija tarp visą ir ne visą darbo laiką dirbančiųjų asmenų pajamų yra sąlyginai panaši. Taigi galima daryti išvadą, jog dirbantieji daliniu etatu už mažesnę algą (kurių Lietuvoje yra mažiau nei Estijoje), vargu ar iškraipo statistiką.

4 lentelė. Dirbančių visą ir ne visą darbo laiką pajamų vidurkis ir mediana, eurais bei PGS, 2010-ais m. Šaltinis: Eurostat

Analizuojant šešėlinės ekonomikos mastą, dažnai remiamasi Friedrich Schneider analize. Remiantis ja, Lietuvos ir Estijos šešėlinės ekonomikos dydis yra apytiksliai vienodas. F.Schneider skaičiavimais, 2015-ais metais šešėlinė ekonomika Lietuvoje siekė 25,8 proc. BVP, o Estijoje – 26,2 proc. BVP (žr. 3 pav.). 2014-ais metais ir Lietuvoje, ir Estijoje šešėlio rodiklis siekė po 27,1 proc. BVP (žr. 4 pav.).

3 pav. Šešėlinės rinkos dalis, procentais nuo oficialaus BVP 2015-ais metais. Šaltinis: Schneider, 2015

4 pav. Šešėlinės ekonomikos dalis, procentais nuo oficialaus BVP 2014-ais metais. Šaltinis: Schneider, 2015

Atsižvelgiant į tai, kad šešėlinės ekonomikos mastai yra apytiksliai vienodi, ne visą darbo laiką dirbančių asmenų Lietuvoje proporcija yra mažesnė, o oficialiai gaunamų pajamų – panaši, galima daryti prielaidą, kad net įskaičiavus vokeliuose gaunamus atlyginimus, vidutinės pajamos Lietuvoje būtų mažesnės nei Estijoje. Konstatavus faktą, jog vertinant perkamosios galios standartu, atlyginimai Estijoje yra ženkliai didesni nei Lietuvoje ir pripažįstant, kad šių skirtumų priežastis nėra šešėlinės ekonomikos mastas, nes jis yra sąlyginai vienodas Lietuvoje ir Estijoje, ar darbuotojų darbo dienos trukmė, kyla klausimas, kas lemia didesnę algą Estijoje?

Kodėl atlyginimai Lietuvoje ir Estijoje skiriasi?

Lyginant, kaip yra dalinamas ekonomikos „pyragas“ (t.y., analizuojant BVP sudėtį apskaičiuotą pajamų metodu), matoma, jog pyrago dalys Estijoje ir Lietuvoje ženkliai skiriasi (žr. 5 pav.). Estijoje net 13 proc. BVP atitenka valstybei, gaunamų iš gamybos ir importo mokesčių. Lietuvoje šis rodiklis siekia tik 11 proc. Atlygis darbuotojams Estijoje sudaro net 48 proc. BVP pyrago, o Lietuvoje – tik 41 proc. Taigi Estijoje darbuotojams atrėžiama didesnė pyrago dalis nei Lietuvoje.

Estijoje darbuotojams atrėžiama didesnė pyrago dalis nei Lietuvoje.

O kieno sąskaita tai vyksta? Suprantama, verslo arba ekonominiais terminais įvardinant: bendrojo likutinio pertekliaus sąskaita, kuri Estijoje sudaro tik 39 proc. BVP, o Lietuvoje net 48 proc. Taigi, jeigu, kaip teigia Ž.Šilėnas, Estijoje įdarbinta daugiau kapitalo, o verslo gaunamos pajamos už kapitalą mažesnės nei Lietuvoje, tai reiškia, jog Estijos verslas akceptuoja mažesnes palūkanas už įdarbintą kapitalą nei Lietuvos.

5 pav. BVP pasiskirstymas, matuojant pajamų metodu, 2015-ais metais. Šaltinis: Eurostat, autoriaus skaičiavimai

Egzistuoja ne viena priežastis, kodėl pyragas padalinamas skirtingai: tai susiję ir su darbuotojų derybine galia, ir su minimalių atlyginimų skirtumais, ir tikriausiai su verslo požiūriu į tai, kiek pelno atrėžti dirbančiajai klasei.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje lithuanian-economy.net 2016 m. rugpjūčio 8 d.

BFL

„Veido“ interviu su Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentu Žilvinu Šilėnu.

– Ar žinome, kiek lietuviško kapitalo persikėlė į užsienį?

– Tiksliai to niekas nežino, išskyrus tuos, kurie pabėgo. Yra du būdai pasitraukti į kitą šalį. Vienas – perkelti ten įmonę, kitas – Lietuvos piliečiui tapti kitos šalies mokesčių rezidentu. Mano vertinimu, kuris paremtas stebėjimais, ne vienas turtingas žmogus iš Lietuvos tai yra padaręs – moka mokesčius kitoje šalyje.

Įmonių perkėlimas turi kelis aspektus. Pirmąjį galime vadinti agresyvesniu mokesčių planavimu. Tai atvejis, kai verslininkas neturi tikslo pabėgti iš Lietuvos, bet siekia „susitvarkyti“ mokesčius. Pasekmė yra ta, kad dalis mokesčių mokama ne Lietuvoje. Kaip tai tiksliai daroma, žino verslo konsultantai, užsiimantys būtent tuo, – Lietuvoje tokių žinovų yra.

Kitas dalykas, kurį mūsų institutas netgi bandė matuoti, yra tiesioginės Lietuvos investicijos užsienyje. Savaime tai nėra bėgimas. Pavyzdžiui, galima nusipirkti fabriką Lenkijoje, Latvijoje ar kur kitur.

Greta to yra toks statistikų apskaitomas dalykas, kaip mokslinė bei techninė veikla ir būstinių steigimas. Nors indikatorius nėra tikslus, tačiau lyginant vienus metus su kitais, jeigu rodiklis yra smarkiai išaugęs, galima daryti prielaidą, kad perkeltų įmonių padaugėjo.

Lietuvos tiesioginės investicijos užsienyje dažnai tereiškia vien tai, kad įmonė plečiasi. Bet kartais pasistatyti įmonę užsienyje būna lengviau, negu ją išplėsti Lietuvoje. Tai būtent tas atvejis, dėl kuriuo mūsų valdžiai reikėtų susirūpinti.

Pavyzdžiui, viena Panevėžio įmonė norėjo įsigyti gabaliuką valstybinės žemės už įmonės tvoros. Normalus pageidavimas – nusipirkti žemė rinkos kaina ir išplėsti gamybą. Įmonė keletą metų iš eilės bergždžiai bandė tą reikalą sutvarkyti. Galiausiai į Lietuvą numojo ranka ir tokią pat gamybos plėtrą įvykdė Lenkijoje, kur irgi turi įmonę. O viskas galėjo būti padaryta Panevėžyje. Esu matęs tą sklypą – dabar ten priaugę menkaverčių krūmų ir medžių.

– Kokių dar esama biurokratinių suvaržymų įmonių susijungimams Lietuvoje?

Kai Lietuvoje planuojamas didesnio masto ar sudėtingesnis įmonių susiliejimas, leidimą išduoda Konkurencijos taryba. Yra toks dalykas, kaip koncentracijos riba, išreiškiama eurais. Jeigu ta koncentracijos riba peržengiama, reikia kreiptis į Konkurencijos tarybą. Lietuvoje, palyginti su kitomis šalimis, ta riba labai maža. Be to, jie gali neleisti, ir tada susiliejimas neįvyksta.

Kai susijungia įmonės, turinčios, pavyzdžiui, 30 mln. eurų apyvartą, tai nėra jokie gigantai. Tai europiniai nykštukai

Ta koncentracijos riba Lietuvoje juokingai maža. Kai susijungia įmonės, turinčios, pavyzdžiui, 30 mln. eurų apyvartą, tai nėra jokie gigantai. Tai europiniai nykštukai. Kitose šalyse tos ribos daug didesnės. Todėl kai kam labiau apsimoka įmonių susijungimas užsienyje.

Lietuvoje tą koncentracijos ribą lengva padidinti – padaryti, pavyzdžiui, kaip Airijoje. Mūsų institutas jau kokie penkeri metai siūlo tai padaryti, tačiau kol kas niekas nejuda.

Nėra daug atvejų, kada susiliejimas neleistas. Savo dydžiu tai nebuvo gigantai. Vertinant pagal Europos standartus, viena smulki įmonė norėjo nusipirkti kitą smulkią įmonę.

– Gal vertėtų varžyti įmonių perkėlimą į užsienį?

– Tai, kad yra kur iškelti verslą, iš esmės gerai. Tai konkurencija mokesčiais. Valstybės konkuruoja, kuri turi daugiau ir pigesnės darbo jėgos ar pigesnės elektros, ar apskritai didesnę rinką. Lietuva neturi nei didesnės rinkos, nei pigios darbo jėgos ar pigios elektros. Vadinasi, konkurencija mokesčiais – vienas iš dalykų, kuriais dar galima pakonkuruoti.

Iš ES pasigirsta minčių, kad tokią konkurenciją mokesčiais reikėtų uždrausti. Jei tai būtų padaryta, prarastume dar vieną poziciją, pagal kurią Lietuva galėtų konkuruoti. Tarkime, su Kipru dabar nepavyks konkuruoti, tačiau, kodėl gi nepadarius to ateity? Gal ir būtų neblogai, jei Lietuva taptų mokesčių rojumi. Kas čia blogo, jei mes, taikydami protingą mokesčių politiką, prisitrauktume į Lietuvą įmonių, kurios čia paliktų dalį mokesčių?

Naudingiausia tai būtų žmonėms Lietuvoje. Jeigu kiti nori čia keltis, vadinasi, ir Lietuvos rezidentai moka mažesnius mokesčius. Šiuo klausimu susipina įvairios valstybės vizijos ir panašūs dalykai. Pavyzdžiui, Europos ketinimai suderinti mokesčius – tai ne pavienio žmogaus vizija, o institucijų planai. Lietuvos pozicijos kas nors kada nors paklaus. Nenorėčiau, kad Lietuva, vedama kokių nors instinktų ar dėl neapgalvojimo prisijungtų prie tų šalių, kurios sakytų – gerai, suderinkime, tegul visur būna vienodi mokesčiai. Tokiu atveju mes praloštume. ES institucijos sugeba tai įvynioti į labai gražų popieriuką. Esą viskas bus paprasčiau, viskas bus vienoda. Gal Prancūzijai dėl to ir bus geriau, bet mums – tikrai ne.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Shutterstock" nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS

Lietuviškos kilmės kapitalas jau senokai virsta tarptautiniu: įmonės investuoja užsienyje, kuria filialus ir antrines įmones. Bendrovės į kitas šalis perkeliamos ir todėl, kad ten plėtojamas realus verslas, ir siekiant sumažinti mokesčius. Teisybės ieškantys akcininkai nurodo ir kitokią priežastį: kuriant sudėtingas valdymo bei kapitalo paskirstymo schemas nuo smulkiųjų akcininkų slepiama informacija.

Visuomenės dėmesį patraukusi „Ache­mos“ koncerno smulkiųjų akcininkų teisinė kova su pagrindine akcininke ir turtingiausia moterimi Lietuvoje Lyda Lubiene (6 vieta „Veido“ turtuolių reitinge) kartu yra kova dėl informacijos. Apie 27 proc. akcijų valdantys smulkieji akcininkai iš pradžių siekė perimti kontrolinį „Achemos“ akcijų paketą, o paskui per teismą ėmėsi žygių, kad koncernas nupirktų jų akcijas gera kaina.

Viena iš blogybių, kurias žiniasklaidai yra nurodęs smulkusis akcininkas Adomas Žadeika (tėvai Jūratė ir Romualdas Žadeikos – 23–24 vieta „Veido“ turtuolių reitinge), – koncerno vadovybė neva slepianti nuo smulkiųjų akcininkų svarbią informaciją.

Mūšiai dėl „Akropolių“

Kova dėl teisėto turto užvaldymo kartu yra kova dėl verslo informacijos. Lietuvos turtuolių tarpusavio kovų kronikoje bene didžiausią visuomenės bei žiniasklaidos dėmesį patraukė konfliktas tarp „Vilniaus prekybos“ (VP) akcininkų. „Veido“ turtingiausių žmonių sąraše pirmuoju numeriu pažymėtas Nerijus Nu­mavičius, kuris faktiškai yra svarbiausias asmuo VP imperijoje, ir „Veido“ turtuolių sąrašo nr. 9 Mindaugas Maricinkevičius susikirto dėl „Akropolių“ kontrolės.

Šią gegužę buvo pranešta apie kovų tarpinį finišą: maždaug 400 mln. eurų iš Lietuvos iškeliavo „į Maltą“ – VP grupė nusipirko prekybos centrus „Akropolis“ iš Maltoje registruotos bendrovės „Relvit Ltd“. Faktiškai akcijos perėjo iš vienos VP įmonės į kitą.

Yra pagrindo Maltos pavadinimą rašyti kabutėse, kai kalbama apie sandorio geografiją, kaip ir gūžčioti pečiais, kai VP atstovai tikina, kad po šio sandorio „Akropolių“ valdymas persikėlė į Vilnių „iš Maltos“, kur didžiulių parduotuvių vadyba buvo neva sutelkta keliuose kabinetuose ketvirtame namo aukšte. Taip pat tektų patikėti, kad iš ten ateinančių direktyvų klausė prie Vilniaus „Akropolio“ įsikūrusios VP būstinės darbuotojai, o kažkuriuo metu „Relvit“ valdybos pirmininku ir direktoriumi buvęs Karlas Diacono daugiau išmanė apie prekybos tinklus bei didžiules parduotuves nei „Vilniaus prekybos“ vadovai ir faktinis savininkas N.Numavičius.

Šį sandorį lėmė ne ekonominiai motyvai, o noras nuo akcininkų paslėpti informaciją apie verslą bei iškelti lėšas į sunkiai pasiekiamas jurisdikcijas

M.Marcinkevičius taip komentavo „Verslo žinioms“ valdymą „iš Maltos“: „Dėl didžiulio tarpinių įmonių kiekio nieko nežinome apie „Maximos“ veiklą, o dabar nieko nebežinosime ir apie „Akropolius“. Šį sandorį lėmė ne ekonominiai motyvai, o noras nuo akcininkų paslėpti informaciją apie verslą bei iškelti lėšas į sunkiai pasiekiamas jurisdikcijas.“

N.Numavičius ir M.Marcinkevičius susisaistę ne vien verslo ryšiais, bet ir maždaug dešimčia teisinių ginčų. Iš teisinių ir viešųjų ryšių kovų pernai išnirusi „Baltoji knyga“, kurioje „Vilniaus prekyba“ dėstė savo poziciją, nors ir buvo kai kurių žiniasklaidos priemonių sutikta dygiais, ironiškais komentarais, vis dėlto buvo šioks toks proveržis viešumo kryptimi. Tiesa, nors „Baltosios knygos“ tinklalapyje http://vpatvirai.lt pranešta apie akcijų grįžimą „iš Maltos“, tiems, kurie tą informaciją tyrinėja, būtų pravartu žinoti, kaip ir kodėl „Akropolių“ valdymas persikėlė „į Maltą“. Pavyzdžiui, galima paklausti, ką dabar veikia „Relvit“.

Iš vienos švarko kišenės į kitą

„Relvit“ pardavė VP savo akcijas trijose įmonėse – UAB „Akropolis Group“, Olan­dijos „Akropolis Real Estate B.V.“ ir UAB „Nikola Mushanov projektas“. Šios trys įmonės kartu valdo Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių „Akropolius“, taip pat plėtoja projektus Rygoje ir Vilniuje (Geležinio Vilko g.), valdo sklypus kitose vietose.

„Relvit“ direktorė Lina Karkliauskaitė „Verslo žinioms“ teigė, kad iš „Akropolio“ grupės įmonių akcijų pardavimo gautos lėšos pirmiausia bus naudojamos „Relvit“ skoloms padengti ir naujų investicinių galimybių paieškai.

Be abejo, kad „Relvit“ skolos rūpėjo jos pagrindiniam akcininkui, kuris be didelių gudravimų perkėlė pinigus iš vienos švarko kišenės į kitą – kitaip tariant, sąžiningai apmokėjo savo skolas. Didžiausia „Relvit“ akcininkė buvo bendrovė „Lemax“, kurią kontroliavo pagrindinis VP grupės akcininkas N.Nu­ma­vičius. Likusios akcijos priklauso M.Mar­cinkevičiui, Vladui Numavičiui (8 vieta „Vei­do“ turtuolių sąraše), Ignui Staškevičiui (29–33 vieta turtuolių sąraše), Mindaugui Bagdonavičiui (29–33 vieta turtuolių sąraše), Gintarui Marcinkevičiui (29–33 vieta sąraše) bei Kipro bendrovei „Bertona Holdings Li­mited“.

Būdamas „Relvit“ akcininkas, M.Marcin­kevičius iš VP pareikalavo esminės informacijos apie sandorį

Viena iš konflikto tarp akcininkų briaunų – M.Marcinkevičius turėjo ketinimų nupirkti dalį ar net visas „iš Maltos“ atėjusias akcijas. Būdamas „Relvit“ akcininkas, M.Marcin­kevičius iš VP pareikalavo esminės informacijos apie sandorį. Besidomintieji pernai galėjo stebėti M.Marcinkevičiaus ir VP teisinę kovą. „Akro­polių“ akcijų pardavimą VP sustabdė Maltos teismas pagal M.Marci­nkevičiaus ieškinį. Maltos teismas patenkino ir „Relvit“ reikalavimą – taikant laikinąsias apsaugos priemones buvo areštuotas maždaug 7,8 mln. eurų vertės M.Marcinkevičiaus turtas, tačiau po kurio laiko Lietuvos teismas areštą panaikino. Pernai spalį, kai nebeliko kliūčių sandoriui, jau buvo pasibaigęs „Vilniaus prekybos“ įsigijimo pasiūlymo galiojimo terminas, tad sandoris neįvyko.

Pardavimo procesas atnaujintas šįmet. Šį sandorį lėmė ne ekonominiai motyvai, o noras nuo akcininkų paslėpti informaciją apie verslą bei iškelti lėšas į sunkiai pasiekiamas jurisdikcijas, „Relvit“ pritarė  sandoriui. Kartu baigėsi ir su pardavimu susiję teismai, tarp kurių – 100 mln. eurų ieškinys M.Mar­cinkevičiui dėl žalos atlyginimo.

Ieškinys už ieškinį

M.Marcinkevičius buvo patrauktas atsakomybėn ir dėl kitų dalykų. Pvz., UAB „Ge­ležinio vilko projektas“ pateikė jam ieškinį, kuriuo siekta prisiteisti 5 mln. eurų dėl M.Marcinkevičiaus veiksmų neva sukeltų nuostolių. Įmonė, turėjusi statyti „Akropolio“ prekybos centrą teritorijoje šalia Vingio parko, dar vadinamoje „Velgos“ sklypu, 2010 m. bandė beveik perpus sumažinti šio sklypo vertę ir per teismą susigrąžinti valstybei už žemę sumokėtus pinigus. Prezidentei Daliai Grybauskaitei, tuometiniam premjerui An­driui Kubiliui išreiškus susirūpinimą bei kilus visuomenės pasipiktinimui, bendrovė šio ieškinio atsisakė.

M.Marcinkevičiaus teigimu, jis niekados nebuvo ieškinį dėl kainos sumažinimo pateikusios įmonės vadovu. Pasak jo, sprendimas buvo priimtas stengiantis išsaugoti teigiamą VP grupės reputaciją. Svarbiausias grupės akcininkas N.Numavičius esą ne tik inicijavo patį ieškinį, bet ir nurodė jį atsiimti.

VP po kurio laiko su Vilniaus miesto savivaldybe iš naujo susiderėjo dėl investicijų į miesto infrastruktūrą sumos ir sutaupė 63,5 mln. litų (18,4 mln. eurų). Nors M.Mar­cinkevičius, jo teigimu, buvęs „ne prie ko“, jam vis dėlto iškeltas ieškinys.

M.Marcinkevičius savo ruožtu pernai rugpjūtį pateikė ieškinį buvusiems ir esamiems UAB „Leksita“ (buv. „Vilniaus prekyba“) valdybos nariams, siekdamas atlyginti padarytą žalą neatsakingai skolinant bendrovės turtą. Tuo pat metu Estijoje buvo pateiktas ieškinys įmonės „Klarus Group Houlding“ valdybos nariams, taip pat grupės organizatoriui N.Nu­mavičiui bei jo akcijas valdančiai „Setis Capital“ – iš jų norėta, kad būtų atlyginti nuostoliai, patirti dėl neatsakingai valdomo grupės turto ir galimo iššvaistymo siekiant išvengti mokesčių.

2015 m. rugpjūtį būta ne vien VP akcininkų tarpusavio bylinėjimosi daugiakovės, bet ir viešųjų ryšių akcijos – VP išleido „Baltąją knygą“. Joje buvo prisiminta ir tuzino metų senumo PVM grąžinimo istorija, sukėlusi VP viešųjų ryšių krizę. 2002 m. bendrovė „VP Market“ pasinaudojo PVM įstatymo lengvata, numatančia, kad uždaroji akcinė bendrovė gali susigrąžinti dalį PVM, jeigu tarp jos savininkų yra neįgaliųjų organizacijų. 2002 m. birželį „VP Market“ įsigijo nekilnojamojo turto už 600 mln. litų iš bendrovės „Optimali investicija“, kurios visos akcijos priklausė visuomeninei neįgaliųjų organizacijai „Spindulys“. 2003 m. Finansų ministerija, tuomet vadovaujama D.Grybauskaitės, pritarė, kad „VP Market“ būtų grąžinta 76,2 mln. litų PVM.

Neįgaliųjų organizacija „Spindulys“ išnyko taip pat greitai, kaip ir susikūrė. PVM grąžinimo istorija sukėlė visuomenės nepasitenkinimą

Neįgaliųjų organizacija „Spindulys“ išnyko taip pat greitai, kaip ir susikūrė. PVM grąžinimo istorija sukėlė visuomenės nepasitenkinimą ir tapo akstinu Finansų ministerijai reikalauti, kad būtų panaikintos tokius dalykus leidžiančios PVM įstatymo lengvatos, – tą Seimas ir padarė.

Po keliolikos metų „Baltojoje knygoje“ N.Numavičius atsiprašė: „Labdaros fondo „Spindulys“ PVM susigrąžinimo istorija – vienas skaudžiausių įmonių grupės puslapių. Taip elgtis mums nederėjo, todėl tiek aš, tiek ir „Vilniaus prekyba“ norime atsiprašyti Lie­tuvos, jos visuomenės, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir neįgaliųjų organizacijų.“

VP interesams atstovaujanti advokatė Olga Petroševičienė perdavė ir tokius N.Nu­mavičiaus žodžius: „Natūralu, kad didžiausios lietuviško kapitalo įmonių grupės istorijoje, kaip ir bet kurio žmogaus gyvenime, būna įvairių tarpsnių. PVM susigrąžinimo istorija neabejotinai yra vienas nešlovingiausių. Tačiau pasakydami „A“, privalome pasakyti ir „B“ – per PVM iš valstybės susigrąžinti pinigai niekada nebuvo panaudoti akcininkų naudai. Netgi priešingai – pasklido tarsi lėtai veikiantys nuodai. Todėl vienintelis būdas išsaugoti žmogišką veidą, matyt, yra pripažinti klydus, nors tai ir ne visuomet paprasta, ypač kai daroma taip atvirai.“

Milijoninės akcijų dovanos

Minėti pareiškimai padaryti kitą dieną po to, kai M.Marcinkevičius kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydamas anuliuoti sandorius, po kurių N.Numavičius į savo rankas sutelkė daugiau nei 70 proc. visų „Vilniaus prekybos“ grupės įmonių akcijų. Patenkinus šį ieškinį N.Numavičius netektų teisės į maždaug 1 mlrd. eurų vertės akcijas ir taip prarastų vienvaldžio akcininko statusą.

Pernai išplatintoje medžiagoje spaudai M.Marcinkevičius dėstė savo versiją, kokiu būdu N.Numavičius, perėmęs savo tėvo Vladislovo Numavičiaus ir brolio Juliaus Numavičiaus akcijas, pasididino savo dalį VP pakete nuo 44 iki 72 proc.: „Baltojoje knygoje“ rašoma, kad atėjus 2008 m. ekonominei krizei partneriams buvo išmokėtos didžiulės piniginės lėšos, tačiau nutylima, kad jomis disponuoti negalėjome. Akcininkų sutarimu šie pinigai buvo skirti išskirtinai naujo bendro verslo kūrimui, jei „Vilniaus prekyba“ per krizę bankrutuotų. Šias lėšas tuo metu valdė Nerijaus sekretorė Jolanta Bivainytė. Akcininkų susirinkimuose Nerijus Numavičius tuomet teigė, kad jo brolis išviliojo visus bendrus, juodai dienai atidėtus pinigus ir išvažiavo į JAV. Deja, vėliau paaiškėjo, kad būtent šiomis, mūsų asmeninėmis lėšomis, ir buvo išpirktos Juliaus akcijos, kurios tapo asmenine Nerijaus nuosavybe.“

Akcininkų susirinkimuose Nerijus Numavičius tuomet teigė, kad jo brolis išviliojo visus bendrus, juodai dienai atidėtus pinigus ir išvažiavo į JAV

Pasak M.Marcinkevičiaus, perimant Juliaus akcijas šis jas padovanojo tėvui Vladislovui, o tėvas padovanojo jas sūnui Nerijui. Taip buvo išvengta dėl pardavimo kylančių mokesčių, taip pat apeitos ir akcininkų pirmumo teisės išpirkti bendrasavininkių parduodamas akcijas. Vėliau dėl šio sandorio keletą metų vyko viešas teismo procesas, kurio metu Julius teigė buvęs savo brolio Nerijaus apgautas.

M.Marcinkevičiaus teigimu, teismui pateiktuose dokumentuose matyti, kad Nerijus savo brolio akcijas nupirko už 270 mln. litų, tačiau vengė atsiskaityti iki galo ir nenorėjo Juliui sumokėti dar 30 mln. litų. M.Marcinkevičius nežinąs, ar tai buvo daroma tiesiog norint apgauti brolį, ar dėl kitų nežinomų tikslų.

Po visų tų dovanojimų ir mainų N.Nu­mavičius tapo vienvaldžiu VP įmonių grupės savininku – įgijo daugiau nei 70 proc. VP dalį, perėmęs daugiau nei 22 proc. brolio akcijų. V.Numavičiui atiteko konditerijos fabrikus Lietuvoje ir Lenkijoje valdančios UAB „Eva grupė“ kontrolinis akcijų paketas.

N.Numavičiaus brolis Julius irgi pateko į „Forbes“ sąrašą – bet ne kaip turtuolis, o kaip asmuo, paminėtas N.Numavičiaus dosjė. Apie jaunesnį brolį „Forbes“ rašo, kad jis siekia iš VP grupės prisiteisti 150 mln. dolerių. Jau keleri metai J.Numavičius su šeima gyvena JAV, yra investavęs į nekilnojamąjį turtą, medicininės įrangos gamybą, kitas veiklas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

BFL/T.Urbelionio nuotr.

“Veido” diskusija: ar verta įstatymais griežtai riboti gerai dirbančių valstybės ir savivaldybių  įstaigų vadovų darbo kadencijų skaičių?

TAIP

Žilvinas Šilėnas

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

Grynai techniniu požiūriu vadovavimo skirstymas kadencijomis nėra blogai. Tai užtikrina tam tikrą periodinį vadovo įvertinimą ir sukuria bent teorinę galimybę atleisti prastą, bet politikų ginamą direktorių.

Tačiau prieš rūpinantis, kiek kadencijų iš eilės gali vadovauti direktorius, daug svarbiau pasirūpinti, kad valdiškų įmonių direktoriais būtų paskirti geriausi kandidatai. Ironiška, bet ginčas, kiek iš eilės kadencijų galima vadovauti, iliustruoja kai kurių valdiškų įstaigų ydą. Susidaro įspūdis, kad svarbiausia tapti vadovu, o kaip seksis dirbti – tai jau šalutinės aplinkybės.

Vadovų darbą reikia vertinti ne pagal partines simpatijas, o pagal rezultatus. Tai turėtų būti esminis veiksnys, lemiantis, ar vadovas gali vadovauti. Jei rezultatai prasti, tai vadovą galėtų būti svarstoma atleisti ir po metų ar greičiau, netgi nelaukiant ketverius metus trunkančios kadencijos pabaigos.

Žinoma, svarbu, kad pats akcininkas, šiuo atveju valstybė ar savivaldybė, suformuotų aiškius ir pamatuojamus tikslus. Jei tikslai „išplaukę“, be rodiklių – tuomet iš tikrųjų gali būti sunku objektyviai įvertinti, ar vadovas dirbo gerai. Nepagautas girtas prie vairo – ne tas pats, kas geri rezultatai. Jei savininkas nesugeba pasakyti, ko iš vadovo nori ir pagal ką vadovo darbas bus vertinamas, tai sukuria terpę politikavimui ir asmeniškumams. Norint pašalinti vadovų skyrimą pagal partinę liniją ar politikavimą, savininkai turi suformuluoti tikslus ir kontroliuoti, kaip jie įgyvendinami.

Tad, viena vertus, privaloma įmonių vadovų rotacija nėra tobulas sprendimas. Panašiai kaip slogos gydymas antibiotikais. Kita vertus, galbūt tai vienintelis būdas išardyti kenksmingus ryšius tarp politikų ir valstybės ūkinės veiklos? Bet jei valdiškame sektoriuje chroniška sloga peraugo į tuberkuliozę, tai valstybė labai serga. Rotacijos gali neužtekti. Gal tuomet geriau amputacija – dalies valdiškų paslaugų pirkimas rinkoje.

NE

Gintaras Klimavičius

Socialinės apsaugos ir darbo viceministras

Kiekvienais metais bus atliekamas privalomas vadovų veiklos vertinimas. Pagal pataisytą Biudžetinių įstaigų įstatymą antrą kadenciją biudžetinių įstaigų vadovai galės eiti be konkurso, jeigu už visus paėjusius metus bus įvertinti tik gerai arba labai gerai. Į trečiąją kadenciją pretenduojantys vadovai turės dalyvauti konkurse kartu su kitais kandidatais.

Naujasis Biudžetinių įstaigų įstatymo projektas buvo rengiamas dėl kelių priežasčių. Visų pirma viešajame sektoriuje veikiančių įstaigų vadovų atranka, kaitumas ir veiklos vertinimas yra skirtingi, panašiai kaip ir kitų darbuotojų. Į tai atkreipė dėmesį Valstybės valdymo sistemos tobulinimo (arba Saulėlydžio) komisija. Be to, atlikę korupcinį vertinimą Specialiųjų tyrimų tarnybos specialistai nustatė, kad šiame įstatyme nenustatytas reikalavimas biudžetinių įstaigų vadovams turėti nepriekaištingą reputaciją ir nenumatyta atsakomybė už įstatymo nuostatų pažeidimą. Tai ir buvo pagrindinės priežastys keisti įstatymą.

Jis apima ne vien kadencijų klausimą, bet kur kas daugiau sričių. Priėmus šį įstatymą biudžetinių įstaigų vadovais galės tapti tik aukštąjį universitetinį išsilavinimą turintys žmonės. Tie, kurie jo neturi, galės eiti pareigas ne ilgiau nei penkerius metus nuo šio įstatymo priėmimo.

Taip pat įtvirtinti nepriekaištingos reputacijos reikalavimai. Asmuo negali būti priimtas į biudžetinės įstaigos vadovo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigas, taip pat negali eiti šių pareigų, jeigu yra pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažintas kaltu dėl nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikaltimo padarymo ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažintas kaltu dėl baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo padarymo ir nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nepraėjo treji metai. n

BFL

Aušra LĖKA

Romos Ispanijos aikštėje ar Prancūzijos Rivjeroje pilna vakariečių senjorų – susikibusių už rankų porų, vienišų ar stumiamų vežimėlyje. Teisybės dėlei, daugėja tokių ir lietuvių. Ne todėl, kad būtų smarkiai padidėjusios pensijos, – todėl, kad keičiasi požiūris į vertybes.

Pensijos smarkiai kilti net nežada. Tad nors Lietuvoje pensininkai asocijuojasi su skurdo statistika ir protesto akcijomis, nauja pensijų reforma, įteisinta praėjusią savaitę Seimo priimtuose įstatymuose, pasak Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidento Žilvino Šilėno, gal šioks toks palengvinimas „Sodrai“, bet ne pensininkams.

Socialinio modelio, kurio dalis buvo ir pensijų reforma, bendraautoris Vilniaus universiteto profesorius dr. Teodoras Medaiskis to nė neneigia: pensijų skaičiavimo būdo pakeitimas savaime nepadidina pensijų, bet turėtų padaugėti aiškumo, skaidrumo ir teisingumo.

244,5 euro – tokia pernai buvo vidutinė valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija.

Nuo 2017 m. laipsniškai turėtų būti įvestos „Sodros“ įmokų lubos, bazinės pensijos finansavimą pradėtų perimti valstybės biudžetas. Nuo 2018 m. nutarta keisti pensijų skaičiavimo būdą įvedant apskaitos vienetų sistemą, naujai reglamentuoti valstybinės socialinio draudimo pensijos finansavimo šaltinius, didinti būtinojo stažo reikalavimą nuo dabartinių 30 iki 35 metų.

Tačiau kiek tai turtingesnius padarys ateities pensininkus ir „Sodrą“?

Pensijos menkos, išlaidos joms – milžiniškos

244,5 euro – tokia pernai buvo vidutinė valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija. Aritmetika paprasta: jei sumokėjus komunalinius mokesčius už butą (šildymo laikotarpiu – su nuolaida nepasiturintiems pensininkams) ir už būtinus paprasčiausius maisto produktus galas su galu susieina – tobula.

Valstybei pensijos pernai atsiėjo 2,6 mlrd. eurų, kas sudaro didžiąją „Sodros“ išlaidų dalį.

Kaip atrodo toji tobulybė, suskaičiuokite atėmę iš šios sumos kokį pusšimtį eurų būstui, o likusią sumą padaliję iš 30 ar 31 mėnesio dienos: tas galo su galu sudūrimas reiškia 6 eurus per dieną maistui ir visoms kitoms išlaidoms. Belieka melsti Dievą sveikatos, nes jei reikėtų kokių vaistų, aritmetika vargu ar susieitų. Be to, ir pensininkui prireikia naujų batų ar kitų daiktų. Knygas, teatrą ar keliones daugeliui tenka pamiršti.

Vidutinė pensija – vos keliolika eurų daugiau nei skurdo riba. Tačiau valstybei pensijos pernai atsiėjo 2,6 mlrd. eurų, kas sudaro didžiąją „Sodros“ išlaidų dalį. Tai milžiniška suma, nes, pavyzdžiui, visos surenkamos į „Sodros“ biudžetą pajamos 2015 m. siekė 3,2 mlrd. eurų, o šių metų valstybės biudžetas, be ES lėšų, uždirbs nepilnus 6 milijardus.

Šiandien vienas dirbantysis išlaiko vieną pen­sininką, o 2060 m., prognozuojama, teks iš­laikyti jau pusantro. Vadinasi, jei ir toliau nieko nekeisime, ateities pensininkai smarkiai pavydės dabartiniams, nors šie valdžią kartais kaltina vos ne genocidu.

Permainos geros, bet sistemos neišgelbės

Ką daryti, kad ir pensijų dydis leistų oriai gyventi, ir „Sodros“ biudžete nežiojėtų milžiniška skola (o ji siekia 3,7 mlrd. eurų, arba 108 proc. metinio „Sodros“ biudžeto)?

Vienas iš socialinio modelio projekto autorių T.Medaiskis konstatuoja: išskyrus nedidelį (vi­dutiniškai 5 eurais) bendrosios dalies padidėji­mą daliai gavėjų, įstatymo projektas nėra skirtas pensijoms didinti. Jis palieka tuos pačius pen­sijų dydžius ir tas pačias galimybes pensijoms didėti, kaip ir ankstesnis, „nes pensijos didėja ne dėl įrašų įstatymo tekstuose, o nuo to, kaip didėja gyventojų ir valstybės pajamos. Kitaip tariant, nuo to, ar didėja šalyje darbo našumas ir užimtumas, ar mažėja nedarbas, ar taikoma sėkminga demografinė politika ir t.t. Pensijų įstatymas tam gali turėti tik netiesioginę įtaką“.

Vis dėlto T.Medaiskis tikisi, kad platesnė pensijų finansavimo bazė (ne vien darbo mo­kesčiais) atvers didesnes galimybes joms ateityje didėti labiau, negu tai būtų pagal da­bartinį jų finansavimo būdą. Įtakos gali turėti ir tai, kad darbdaviai, mokėdami mažesnę socialinio draudimo įmoką, turės galimybę (ar bus priversti) didinti algas. O tai turi tiesioginį poveikį pensijų dydžiui.

Subalansuoti „Sod­ros“ biudžetą būtų įmanoma, nebent jei staiga atsirastų daug darbingo amžiaus žmonių, bet to nebus.

Be to, nauja tvarka teisingesnė daugiau už­dirbantiems asmenims: perskirstymas ma­žes­nes išmokas gaunančiųjų naudai turėtų vykti per bendrąją (bazinę) pensijos dalį, todėl ir siūloma jos finansavimą perkelti į biudžetą, o individualiosios (įmokinės) dalies dydį turėtų lemti įmokos. Dabar mažas pajamas gavusio asmens pensijos santykis su buvusiu uždarbiu gali siekti daugiau kaip 70 proc., o dideles pajamas gavusio (ir nuo jų įmokas mokėjusio) – 20 proc. ar net mažiau.

Deja, reforma – ne panacėja ne tik pensininkams, bet ir „Sodrai“. „Subalansuoti „Sod­ros“ biudžetą būtų įmanoma, nebent jei staiga atsirastų daug darbingo amžiaus žmonių, bet to nebus. Arba labai greitai augtų atlyginimai, bet ir čia stebuklo nenutiks. Arba pradėti didinti mokesčius, bet tokiu atveju dar mažiau žmonių norės mokėti „Sodrai“. Lieka mažinti išmokas, bet tai nelabai teisinga ir sąžininga“, –  Lietuvos laisvosios rinkos (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas nemato išeičių, nes tokia kaip dabar pensijų sistema veikia tik tada, kai jauna visuomenė ir pensijas gauna nedaug žmonių.

Otto von Bismarckas ją sukūrė, kai į pensiją išeidavo apie 5 proc. darbuotojų, kiti jos nesulaukdavo. Visuomenėje, kurioje daug senų žmo­nių, tokia sistema negali išsilaikyti arba pensijos turi būti labai mažos. Tad, Ž.Šilėno nuomone, Seimo priimta valstybinių socialinio draudimo pensijų reforma – labiau kosmetinis, nei esminis problemos sprendimas, nors teigiamų pokyčių yra, pavyzdžiui, bent jau kalbama apie kaupimą.

„Kaupiamos pensijos, žinoma, geriau nei pažadėtos. Bet kaupti reikia pinigais, o ne ap­skai­tos vienetais. Štai dabar sveikatos apsaugos sistemoje taip pat skaičiuojama ne pinigais, o balais, tad valdžia sumažina balo vertę ir tada gydymo įstaigos gauna mažiau pinigų. Tad ir kai pensija bus sukaupta apskaitos vienetais, valdžia gali pasakyti, kad anksčiau balas buvo vertas vieno euro, o dabar 70 centų, ir realiai pensija sumažės“, – ir giria, ir peikia pokyčius  Ž.Šilėnas.

Dabar didžiausia dalis tenka „Sodrai“, todėl nieko gero ateities pensininkams nešviečia.

Vis dėlto, LLRI prezidento nuomone, šiai „Sodros“ sistemai niekas negali pagelbėti, nes ji paremta tuo, kad turi ateiti daugiau pinigų, nei išeiti, todėl čia krizė – amžina: „Protingiau būtų laipsniškai išeidinėti iš šios sistemos arba bent jau pusę pinigų kaupti „Sodroje“ ar per „Sodrą“, o kitą – per privatų draudimą, pensijų fondus. Bet dabar didžiausia dalis tenka „Sodrai“, todėl nieko gero ateities pensininkams nešviečia.“

Vilniaus universiteto docentas dr. Audrius Bitinas siūlo pensijų reformos permainas vertinti platesniu kontekstu – tokiu atveju pliusų matyti daugiau: „Iš pirmo žvilgsnio ne visi po­kyčiai atrodo palankūs vyresnio amžiaus žmonėms (pavyzdžiui, ilgesnis būtinasis stažas – nuo 30 iki 35 metų), tačiau pensijų sistemos reformą reguliuojantys teisės aktai buvo priimti kaip viena iš socialinio modelio sudėtinių da­lių, taigi vyresnio amžiaus žmonėms kitose srityse (darbo teisė, užimtumo sistema) sudaromos palankesnės sąlygos užsidirbti didesnei pensijai. Be to, esama ir naujų nuostatų, kurios tiesiogiai darys įtaką esamų pensininkų pajamoms (pagaliau numatytas pensijų indeksavimo mechanizmas, kuris sumažins politikų vaidmenį didinant pensijas tik pagal politinę valią) ar būsimų pensininkų pajamų garantijoms (įsteigtas rezervo fondas).“

Bet, kaip pripažįsta A.Bitinas, priimti teisės aktai nėra pagrindas tvariai pensijų sistemai: „Pakeitimus galima vertinti teigiamai, tačiau „Sodros“ biudžetas toliau lieka ir dar daug metų bus deficitinis, nes nėra numatyta kompensacinio mechanizmo iš valstybės biudžeto. Tą galima buvo padaryti greičiau perkeliant bazinės (bendrosios) pensijos finansavimą iš valstybės biudžeto. Suprantama, ateities pensijų sistemos biudžeto tvarumas priklauso ne tik nuo sukaupto rezervo, bet ir nuo dirbančiųjų skaičiaus didėjimo, o tai Lietuvoje problema numeris vienas.“

Vis dėlto, A.Bitino nuomone, naujasis Darbo kodeksas (deja, ir vėl pakibęs nežinioje, nes ve­tuotas Prezidentės), kiti socialinio modelio įstatymų paketai sudaro prielaidas naujam startui.

Reikalingos permainos liko už borto

Deja, nemažai svarbių socialinio modelio autorių idėjų liko už borto. T.Medaiskis apgailestauja, kad paliktas dabar galiojantis pensinio amžiaus didinimas iki 65 metų, tačiau neliko socialinio modelio autorių siūlymo didinti išėjimo į pensiją amžių po 2026 m., jei 65 metų gyventojų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė didėtų. Buvo siūloma didinti pensinį amžių puse metų, praėjus dvejiem metams nuo statistikų paskelbto atitinkamo vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės padidėjimo.

„Pensinio amžiaus didinimas – efektyviausias būdas palaikyti pastovų santykį tarp dirbančiųjų ir išėjusiųjų į pensiją skaičiaus. Ne­palaikant šio santykio pensija santykinai mažėja. Gal kam atrodo, kad iki 2026 m. dar daug laiko, ir sprendimą pakaks priimti vėliau. Ta­čiau lūkesčius dabartinei dirbančiųjų kartai privalu formuoti laiku“, – sako T.Medaiskis.

Įstatyme neliko ir jo autorių siūlymo išankstinę senatvės pensiją skirti ne penkeriais, kaip dabar, o trejais metais anksčiau, iki asmeniui sukaks pensinis amžius. T.Medaiskio nuomone, išankstinių pensijų iš viso neturėtų būti: „Jei pensinio amžiaus nesulaukęs žmogus ne­randa darbo, tai pirmiausia yra nedarbo, o ne senatvės  problema. Todėl ji ir turi būti spren­džiama nedarbo draudimo, o ne pensijų priemonėmis, tada pensija tokiam asmeniui, kaip dabar, nemažėtų. Be to, reikia neapleisti pa­stangų grąžinti netekusį darbo žmogų į darbo rinką.“

Socialinio modelio projekte numatytas bendrosios pensijos dalies finansavimas iš valstybės biudžeto, kas leistų pensijų naštą perkelti nuo darbo užmokesčio į bendresnius pajamų šaltinius (pelno mokesčius, PVM ir pan.). Kartu tai sumažintų socialinio draudimo įmokas darbdaviui, todėl atpigintų darbo jėgą, kurios apmokestinimas Lietuvoje gana didelis.

„Nors apskritai tokiai pertvarkai buvo pritarta, jos įgyvendinimas numatytas kasmet skiriant iš anksto neapibrėžtas valstybės biudžeto lėšas. Todėl visas procesas gali užtrukti dešimtmečiais, o gali ir iš viso neįvykti“, – prognozuoja vienas iš socialinio modelio projekto autorių T.Medaiskis.

Lūkesčiai su realybe turi mažai bendra

Vis dėlto politikai turėtų būti sąžiningi ir nekelti būsimiems pensininkams lūkesčių, nelabai ką turinčių bendra su realybe.

„Jūsų dabartinė situacija specifinė, nes tai praeities palikimas, o praeities pakeisti jūs negalite. Aš svarstyčiau apie tam tikrą nacionalinį susitarimą, ką daryti su karta, kuri šiandien nebegali grįžti į darbo rinką. Gal būtų galima susitarti dėl kažkokio nacionalinio fondo, kuris padėtų mokėti pensijas. Bet tai atskiras atvejis, viena karta jūsų dabartinėje istorijoje. Visai kitas klausimas – kaip mokėti pensijas ateityje“, – „Veidui“ sakė socialinio draudimo eksper­tas, teisės daktaras, Gento ir Briuselio (Belgija) universitetų profesorius Marcas De Vosas.

Jis siūlo pereiti prie asmeninio kaupimo ir draudimo principu paremtos pensijų sistemos, kurios esmė – taupymas (kol būsimas pensininkas dirba, jis kaupia pinigus, kurie ateityje bus panaudoti jo pensijai). „Tai patikimiau, nei žadėti, kad valstybė garantuos pensiją mokėti pinigais, kuriuos uždirbs ateities dirbantieji, kai jūs būsite išėję į pensiją. Jei ekonominis ar demografinis augimas nebus spartus, turėsite kartą, kuriai nebus kam uždirbti pinigų“, – įspėja M.D.Vosas. O valstybė, kiek pajėgs, padės mažai sukaupusiems gyventojams.

Deja, SEB banko specialistams Baltijos šalyse apskaičiavus pasirengimo pensijai rodiklį paaiškėjo, kad Lietuvos gyventojai pagal dešimtbalę sistemą verti vos trejeto, o jų lūkesčiai dėl būsimos pensijos realius skaičius pranoksta daugiau kaip pusantro karto.

Remiantis SEB tyrimo duomenimis, di­džiausią pensininkų pajamų dalį sudaro pensijos – apie 70 proc., apie 22 proc. – dirbančių pen­sininkų atlyginimas. 70 proc. apklaustųjų Lie­tuvoje labiausiai tikėtinu pajamų šaltiniu senatvėje, be pirmos ir antros pakopos pensijų, nurodė darbo pajamas. Beje, Eurostato duomenimis, tik dešimtadalis dirbančių Lietuvos pensininkų tai daro savo malonumui, dėl nefinansinių priežasčių. ES tokių – 37 proc.

49 proc. būsimų pensininkų tikisi artimųjų paramos. Bet realybėje ji vos apčiuopiama. Tik 39 proc. tikisi prisidurti iš savanoriškai sukauptų pensijų (pavyzdžiui, trečios pakopos pensijų fonduose), 28 proc. – gauti pajamų iš indėlių ar kitokių finansinių investicijų, nepilnas trečdalis – iš nuosavo verslo, 27 proc. – iš nekilnojamojo turto nuomos ar pardavimo. Tačiau, kaip pastebi SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė, tik maždaug kas antras (54 proc.), kuris tikisi gauti pajamų iš santaupų ar turto, jau yra pradėjęs taupyti ar ėmęsis kitų konkrečių veiksmų. O savarankiškai papildomai pensijai lėšas kaupia tik šiek tiek daugiau negu trečdalis gyventojų.

Būsimi pensininkai labai nerealiai vertina savo pajamų ir išlaidų pokyčius. „Pasirodo, jaunesni žmonės mano, kad sumažės išlaidos maistui, nes pensininkai mažiau vaikšto į kavines, restoranus, turi laiko parduotuvėse ieškoti pigesnių prekių. Tačiau apklausti pensininkai sakė, kad išlaidų dalis maistui net padidėja, mat sumažėja pajamos, be to, kainos kyla sparčiau, nei didėja pensija“, – apie kito SEB tyrimo išvadas pasakoja  J.Varanauskienė.

Dar vienas skirtumas – jaunesni žmonės prognozuoja tapę pensininkais sutaupyti kelionių sąskaita. Jau išėjusieji į pensiją čia taupymo neįžvelgė, nes kelionėms apskritai nelieka pinigų. Jaunesni respondentai šiek tiek pervertino išlaidas sveikatai, bet apklausti buvo tik pensininkai iki 65 metų, tad gal šių išlaidos didėjimas dar priešaky. Tiek jaunesnių, tiek jau pensininkų respondentų atsakymai sutapo dėl sumažėjančių išlaidų drabužiams ir avalynei. Tačiau to sumažėjimo nepakanka, kad liktų kelionėms, nes visa pensija išleidžiama maistui ir būstui.

Tad ar gali pensininkas Lietuvoje išgyventi iš pensijos? „Pensija pensijai nelygu, o žirklės tarp didžiausios ir mažiausios pensijos yra siauresnės nei tarp darbo užmokesčio. Daug priklauso nuo sveikatos būklės, nuo to, ar pensininkas gyvena vienas. Bet pažįstu pensininkų (tiesa, jų pensija didesnė nei vidurkis), kurie sako, kad jiems nepritrūksta pinigų, nors, žinoma, jų visuomet norisi daugiau“, – sako SEB banko ekspertė J.Varanauskienė.

Vis dėlto, nors sakoma, kad vidutinė pensija tėra pusė turėtos algos, pasak J.Varanaus­kienės, iš tikrųjų kontrastas mažesnis, todėl ir šokas išėjus į pensiją šiek tiek mažesnis, nei galėtų būti, nes žmogus prieš pensiją jau buvo pratinęsis prie mažesnių pajamų. Priešpensinio amžiaus žmonės rinkoje mažiau konkurencingi ir sutinka dirbti už mažesnį atlyginimą, tad, kaip rodo SEB tyrimai ir oficiali statistika, vi­du­tinių pajamų kreivė nėra tolygi: didžiausias pajamas žmogus ima gauti nuo maždaug 35 me­tų, o apie penkiasdešimtmetį jos pradeda ma­žėti. Atliekant tyrimą 61–65 metų žmonės sakė, kad jų pensija siekia 60–70 proc. priešpensinių pajamų, kurios buvusios mažesnės nei vidutinis užmokestis. „Tad pamoka jauniems žmonėms, kurie atidėlioja taupymą senatvei: vėliau nebus iš ko taupyti“, – pataria J.Varanauskienė.

Dar vienas aspektas: vidutinę pensiją nuo skurdo ribos skiria vos keliolika eurų. Bet skurdas, kaip ir pensija, nėra absoliutus dydis. „Svarbūs ne tik kažkokie skaičiai, kiek kartų per savaitę pensininkas išgali nusipirkti mėsos, bet ir santykiniai dalykai. Tad labai logiška, kad pensija turi būti peržiūrima kintant darbo užmokesčiui, nes žmonėms, gaunantiems ma­žas pajamas, blogai ne tik todėl, kad jų pajamos mažos, bet ir todėl, kad jie mato, jog kitų pajamos didesnės. Be to, kylant vidutiniam atlyginimui ima kilti ir kainos“, – atkreipia dė­mesį J.Varanauskienė.

Turtuoliai – vargšai

Vis dėlto pensininkai – konkretūs žmonės, o ne statistinis vidurkis. Štai garsi mokytoja, da­bar pensininkė Laima Abraitytė svarsto: „Kai seni žmonės vieniši, ligoti, labai atjaučiu. Bet, mano manymu, labiausiai skundžiasi ne tie, kurie labiausiai neturi. Vis skelbiama, kad iš pensininkų sukčiai išvilioja tūkstančius eurų, vadinasi, jiems dar ne paskutinioji. Be to, jei žmogus gauna labai mažytę pensiją, matyt, mažai ir dirbo – arba trumpai, arba pasiilsėdamas kokį nesunkų darbą. Jei žmogus visą gyvenimą dirbo, vadinasi, turi butą, drabužių, tereikia pasitenkinti mažu. O kiek tokių, kurie nesugeba atsisveikinti su nomenklatūriniu butu? Didelėje erdvėje tik dulkės kaupiasi, o jie verkia, kad visa pensija mokesčiams išeina. Gyvenimą keisti reikia. Užsienyje įprasta užaugus vaikams persikelti į mažesnį būstą, bet mūsiškiams svarbu verkšlenti.“

L.Abraitytė atskleidžia savo finansines są­ma­tas: ji gauna 315 eurų senatvės pensijos plius 116 eurų valstybinės premijos, kurią pel­nė už ilgametį pedagoginį, visuomeninį, vadovėlių leidybos darbą. Už butą (be dujų, telefono ir televizijos) priklausomai nuo šildymo sezono moka apie 40–90 eurų, jokios valstybės paramos niekada neprašydama. Jei turi kokių didesnių išlaidų, prisiduria iš sukauptų pinigų už vadovėlių rašymą, nes šių pinigų neiššvaisčiusi, o kaupusi, jei kada jų prireiks.

Visą gyvenimą daug dirbusi pedagogė siūlo valstybei visų pirma padėti jaunoms šeimoms. Tada ir vaikelius lengviau būtų auginti, o ateityje būtų kam uždirbti pensijas.

Vakarų ekspertai taip pat nenustoja stebėtis, kad nemažai Lietuvos senolių balansuoja ties skurdo riba, nors pagal valdomą turtą – tai gana pasiturintys žmonės. Teismai užgulti besidraskančiųjų dėl palikimo, kurį palikęs asmuo neretai iš valstybės (vadinasi, visų mokesčių mokėtojų) gaudavęs nuolaidų akivaizdžiai jam per dideliam būstui išlaikyti. Bet neretoje šeimoje senjoras turbūt amžiams užsitrauktų po­tencialių pa­veldėtojų rūstybę, jei parduotų būstą, o už gautus pinigus nusipirktų (o gal nuo­motųsi?) kuklų butą, šiek tiek atsidėtų ban­ke būtinoms išlaidoms ir dar nusipirktų kelionę į Prancūziją.

Gal todėl Žydrasis krantas – vakariečiams pensininkams, o lietuviams jis – tik žydroji svajonė.

Socialinio modelio bendraautorius VU profesorius dr. T.Medaiskis: „Sprendimai dėl pensijų bus motyvuoti ekonomiškai, o ne politiškai“

Nauja pensijų įstatymo redakcija nustato aiškesnę ir skaidresnę pensijų apskaičiavimo, taip pat ir jų indeksavimo tvarką.

Bendroji ir individualioji dalys. Kaip ir anksčiau, socialinio draudimo pensiją sudaro dvi dalys, tik dabar jos pervadintos, kad pavadinimai labiau atitiktų esmę: bendroji dalis, kuri priklauso tik nuo asmens turimo pensijų draudimo stažo, ir individualioji dalis, kuri priklauso nuo asmens mokėtų įmokų.

Bendroji dalis dabar aprėpia ir anksčiau mokėtą priedą už stažą, dėl to asmenims, turintiems didesnį stažą, ji tampa šiek tiek didesnė negu anksčiau mokėta pagrindinės dalies ir stažo suma. Skaičiuojama ji labai paprastai: turimo stažo santykis su vadinamuoju būtinuoju stažu lemia, kokia bus mokama bazinės pensijos dalis. Pavyzdžiui, jei asmuo turi 40 metų stažą, o būtinasis stažas šiandien yra 30 metų, tai toks asmuo gaus bendrąją dalį, lygią 4/3 bazinės pensijos. Tiesa, būtinojo stažo reikalavimas per ateinantį dešimtmetį laipsniškai didinamas iki 35 metų, nes didėja ir išėjimo į pensiją amžius, kaip jau buvo nustatyta ankstesniu įstatymu.

Apskaitos vienetai. Skaičiuojant individualią dalį, remiamasi naujove – apskaitos vienetais, kurie pakeičia anksčiau buvusius koeficientus. Mokėjęs įmoką, kuri nustatytu tarifu turi būti sumokėta nuo vieno vidutinio darbo užmokesčio, asmuo įgyja vieną apskaitos vienetą. Ir visai nesvarbu, ar tas asmuo samdomas, ar savarankiškai dirbantis, ar dar kokią veiklą vykdantis. Mokėjai daugiau – įgijai daugiau apskaitos vienetų. Per visą gyvenimą surinktas apskaitos vienetų kiekis dauginamas iš vieneto vertės eurais (kuri nuolat indeksuojama). Ši sandauga ir yra individualios pensijos dalies dydis.

Ši pensijos apskaičiavimo tvarka per bendrąją dalį šiek tiek didina pensijas, bet svarbiausia tai, kad ji leidžia išvengti dviejų rimtų dabartinio pensijos skaičiavimo ydų. Pirma, pagal dabartinę tvarką gali atsitikti taip, kad įmokų mokėjimas mažintų pensijos dydį, nes įmokos nuo nedidelio uždarbio mažina dabartinio koeficiento, pagal kurį apskaičiuojama pensija, vidurkį. Dabar taip nebus: kiekviena, kad ir nedidelė, įmoka pensiją tik didins. Antra, apskaitos vienetas įgyjamas už Statistikos departamento skelbiamą vidutinį darbo užmokestį, o ne už nežinia kaip nustatytas „draudžiamąsias pajamas“. Iki šiol vidutinį uždarbį gaudavęs asmuo vienais metais galėjo įgyti vienokius, kitais metais jau kitokius koeficientus, atsižvelgiant į tai, kokios buvo nustatytos draudžiamosios pajamos. Draudžiamosioms pajamoms vis labiau atsiliekant nuo vidutinio darbo užmokesčio, tai didino įmokų vertės nelygybę.

Pensijų indeksavimas. Bazinės pensijos dydis bei apskaitos vieneto vertė dabar bus indeksuojami pagal trejų praėjusių, einamųjų ir trejų ateinančių metų prognozuojamus darbo užmokesčio fondo augimo indeksus. Taip tikimasi užtikrinti ekonomiškai, o ne politiškai motyvuotus sprendimus, susieti pensijų didėjimą su darbo užmokesčio didėjimu ir kartu sukaupti rezervą, kuris leistų nemažinti pensijų, jei darbo užmokestis šalyje kurį laiką sumažėtų.

Papildomas šios pensijų skaičiavimo tvarkos privalumas yra tas, kad ji leidžia kasmet atnaujinti jau mokamos pensijos dydį ne tik dėl indeksavimo, bet ir atsižvelgiant į per metus sumokėtas įmokas. Jei pensininkas dirba, moka įmokas, tai papildomai jo įgyti apskaitos vienetai kasmet automatiškai įskaitomi į bendrą sumą. Visos iki 2018 m., kai įstatymas įsigalios, dar neapskaitytos įmokos bus įskaitytos į stažą bei apskaitos vienetus, dėl to tokias įmokas mokėjusių asmenų pensijos bent kiek padidės.

Įmokų „lubos“. Seimas pagaliau pasiryžo tam, kad socialinio draudimo įmokos nebūtų skaičiuojamos nuo labai didelių (10 šalies vidutinių) atlyginimų, laipsniškai šią ribą mažinant. Ligšiolinė tvarka, kai įmokos buvo imamos nuo viso darbo užmokesčio, o išmokos skaičiuojamos tik nuo penkerių draudžiamųjų pajamų, nebuvo visiškai teisinga. Ji buvo motyvuojama socialinio solidarumo sumetimais: turtingesnieji tegu sumoka ir už ne tokius turtingus. Tačiau perskirstomoji (solidarumo) funkcija socialinio draudimo pensijose ir taip jau vykdoma per bendrąją pensijos dalį, kuri nuo įmokų nepriklauso. Tegu tie turtingieji sumoka daugiau bendrų mokesčių, iš kurių ta bendroji dalis ir bus finansuojama, o individualiojoje dalyje laikykimės griežto proporcingumo: kuo daugiau mokėjau, tuo daugiau apskaitos vienetų turi būti priskaitoma be jokių iškraipymų.

Penkių apskaitos vienetų per metus pakanka solidžiai (mūsų sąlygomis) pensijai, todėl daugiau priskaityti ir nereikėtų, vadinasi, nereikėtų imti ir įmokų. Jei gaunantieji didelius atlyginimus norėtų dar didesnės pensijos – jiems, kaip ir visiems kitiems, atviri kaupiamieji pensijų fondai.

E.Labanausko nuotr.

“Veido” diskusija: Ar reikia mažinti PVM?

Taip

Žilvinas Šilėnas,

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

Nėra argumentų, kodėl turime nemažinti pridėtinės vertės mokesčio (PVM). Tuo labiau kad šis mokestis buvo padidintas tik laikinai. Jei ši Vyriausybė deklaruoja, kad taiso senosios Vyriausybės klaidas, tai pastarosios kainai padidintų mokesčių mažinimas – logiškas kelias.

Iki šiol girdėjome tik tai, kad kiekvienais metais valdžia iš PVM surenka apie 100 mln. eurų daugiau nei ankstesniais metais. Jei kai kurie politikai priešinasi PVM mažinimui, nes neva į biudžetą bus surinkta mažiau pinigų, tai kodėl tada PVM nemažinamas, kai į biudžetą jo surenkama vis daugiau? Primenu, kad mokesčių kėlimas buvo deklaruojamas kaip laikina priemonė, skirta sunkmečiui.

Kokia bus tiesioginė PVM sumažinimo nauda, sunku prognozuoti. Jei kalbame apie mokesčių surinkimo padidėjimą po to, kai jie būna sumažinami, taip nutinka ne visada, nes rezultatas priklauso nuo bendros šalies ekonomikos būklės, o ne nuo politikų veiksmų. Tačiau manau, kad net jeigu sumažinus PVM pajamų į biudžetą bus mažiau, valstybei tai vis tiek bus naudinga. Žmonės pinigus naudoja kur kas efektyviau nei valdininkai ir savo lėšomis sukuria kur kas didesnę pridėtinę vertę nei valdžios atstovai, kuriems pinigų visada trūksta.

Manau, kad net jeigu sumažinus PVM pajamų į biudžetą bus mažiau, valstybei tai vis tiek bus naudinga.

Argumentas, kad jei sumažės PVM surinkimas, mes pažeisime ES direktyvas, reglamentuojančias biudžeto deficitą, yra klaidingas. Mes tiesiog turėsime mažiau įplaukų, ir dėl to nebūtina skolintis, kad galėtume didinti išlaidas, kurių augimas savo ruožtu ne visada pagrįstas. Galbūt tai valdančiuosius pagaliau privers imtis valstybės valdymo reformos, kuri atidėliojama gana seniai.

Jei kalbame apie kainas, tai vien dėl mokesčio sumažinimo jos kris ne visuose sektoriuose. Mažės ten, kur gamintojai ir prekybininkai konkuruoja kainomis. Pavyzdžiui, pigesnių maisto produktų segmente. Tarkime, renkantis patį pigiausią faršą. Tačiau vien PVM neturės jokio poveikio brangiems produktams ar prestižiniams prekių ženklams. Žmogus, kuris už išsinešamą puodelį kavos moka 4 ar 5 eurus, neprašys nuolaidos, nes anksčiau PVM buvo 21 proc. o dabar liko tik, tarkim, 19 proc.

Ne

Nerijus Mačiulis,

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas

Teoriškai mažesni mokesčiai gerai, tačiau prieš mažinant PVM reikia atsakyti į klausimą, kaip subalansuoti valstybės finansus. Galiojantys Lietuvos ir ES teisės aktai didinti biudžeto deficitą draudžia. Skaičių ir analizės, ar 1–2 proc. sumažinus pridėtinės vertės mokestį nebus išbalansuota šalies finansinė sistema ir kartu nepažeisime savo įsipareigojimų ES, nėra. Be to, nėra atsakymo į klausimą, ar siekiant kompensuoti praradimus nebus didinami kiti mokesčiai, kurie gyventojams bus dar žalingesni.

Vienas iš logiškų žingsnių šalia mokesčių mažinimo būtų imtis plataus masto viešojo sektoriaus pertvarkos ir padidinti jo efektyvumą. Kartu pakankamai daug sutaupyti. Tačiau apie šį kelią politikai nekalba. Atvirkščiai, valdžia planuoja kelti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus, didinti krašto apsaugos sistemos finansavimą, socialines išmokas.

Norint didinti žmonių perkamąją galią, mažinti socialinę atskirtį reikia mažinti ne PVM, o GPM ar socialinio draudimo įmokas.

Pastaruosius ketverius metus vidaus vartojimas buvo vienintelis Lietuvos ir tuo pačiu metu biudžeto augimo variklis, nes vidaus paklausa, priešingai nei eksporto, didėja. Vienu ar dviem procentiniais punktais sumažinę PVM kainomis mes vis tiek negalėsime konkuruoti su Lenkija.

Norint didinti žmonių perkamąją galią, mažinti socialinę atskirtį reikia mažinti ne PVM, o GPM (gyventojų pajamų mokestį) ar socialinio draudimo įmokas. Lietuvos ir užsienio ekspertai sutartinai kalba apie tai, kad pas mus per didelis darbo jėgos apmokestinimas, o ne apie tai, kad per dideli vartojimo mokesčiai.

Pavyzdžiui, NPD (nepmokestinamojo pajamų dydžio) padidinimas naudos duotų mažiausiai uždirbantiems žmonėms ir dalį pajamų realiai ištrauktų iš šešėlio. PVM sumažinimo naudą vienodai gautų visi – tiek turtingiausieji, tiek gyvenantieji skurdžiai.

Mums reikia nepamiršti, kad, nepaisant žaidimo mokesčiais, ateityje vis tiek neišvengsime viešojo sektoriaus reformos. Demografiniai iššūkiai tokie, jog aiškiai matoma, kad tik kur kas lieknesnis ir efektyvesnis valstybės valdymo aparatas leis valstybei išgyventi mažėjant darbingų gyventojų.

Žilvinas ŠILĖNAS

Didžiąją mūsų sunešamų mokesčių dalį suvalgo trys sritys – pensijos, švietimas ir sveikatos apsauga. Apie šeštadalį viso biudžeto išlaidų sudaro išlaidos švietimui – apie 1,6 milijardo. Taigi, norint mokytojams padidinti atlyginimus, efektyvinti reikia pačią švietimo sistemą. Klausimas – kaip.

Konkurencija. Efektyvumo galima siekti dviem labai skirtingais modeliais. Pir­mas – konkurencija. Leisti (ar net skatinti) mokyklas konkuruoti tarpusavyje.

Taikant šį modelį būtų svarbūs du principai. Pir­miausia valstybė (mokesčių mokėtojai) fi­nan­­suoja ne mokyklas, o moksleivio išsilavinimą. Tai galima padaryti taikant krepšelio ar ko­kį kitą mechanizmą, kurio esmė – mokykla gau­­­­na pinigus už moksleiviui suteikiamą išsila­­­vi­ni­mą. Antra, moksleiviai (tiksliau – jų tė­vai) tu­ri pasirinkimo laisvę, kurioje mokykloje mo­kytis.

Geresnes švietimo paslaugas teikiančios mo­­kyklos pritrauktų daugiau mokinių ir daugiau lėšų. Turėdamos daugiau lėšų jos galėtų samdyti geresnius mokytojus, turėtų gražesnes klases. Ir atvirkščiai. Prastesnės mokyklos prarastų geriausius mokytojus, moksleivius, bankrutuotų ir užsidarytų. Bankrutavusių mo­kyklų moksleiviai rinktųsi likusias geresnes mokyklas. Ilgainiui išliktų tik geriausios.

Neatmestinas ir kitas variantas: prastos, ban­­krutuojančios mokyklos taptų sėkmingai vei­­kiančių mokyklų padaliniais. Nauji šeimininkai pakeistų vadovus, dalį darbuotojų ar kitaip pertvarkytų prastą mokyklą.

Konkurencijos sąlygomis būtent tėvai renkasi geresnę paslaugą teikiančias mokyklas. Ir būtent tie pasirinkimai lemia, kurios mokyklos suklesti, o kurios – užsidaro.

Tinklo valdymas. Kitas būdas – savivaldybei valdyti visą mokyklų tinklą. Silpnesnes mo­­kyklas priversti pasitempti, pustuštes mo­kyklas pertvarkyti ar uždaryti be didesnių ce­re­mo­ni­jų. Jei reikia, mokyklas jungti, specializuoti, vers­ti dalytis patalpomis (pvz., sporto salėmis). Gal­būt mokyklą iškelti į kitą pa­statą. Reikalui esant iš vienos mokyklos į kitą perkelti mokytojus ar net administraciją, net juos atleisti.

Tokioje sistemoje individuali mokykla nėra svarbi, svarbiau, kad efektyviai veiktų visas tink­­las. Ši sistema gali veikti ir su moksleivio krepšeliu, bet gali ir be jo. Tačiau svarbu, kad gerai savo mokyklų tinklus tvarkančios savival­dybės sutaupytus pinigus galėtų pasilikti sau ar bent toliau investuoti į švietimą, o ne tie­­­­siog atiduotų atgal į valstybės biudžetą.

Žinoma, efektyviai valdant visą tinklą pustuš­čių mokyklų irgi neliktų. Tiesiog šiuos spren­­­­­dimus priimtų ne tėvai, o tinklo valdytojas. Pavyzdžiui, savivaldybės administracija.

Kuris modelis geresnis? Abu turi ir privalumų, ir trūkumų. Simpatijas vienam ar kitam mo­deliui veikia ir politinės pažiūros, ir įsivaizdavimas, kaip veikia pasaulis. Tačiau rezultatas būtų labai panašus – jokių pustuščių ar pras­tas paslaugas teikiančių mokyklų.

Kaip yra Lietuvoje? Prieš puolant ginčytis, kuris modelis labiau tinka Lietuvai, geriau išsiaiškinkime, kokią sistemą mes turime šiandien. Viena vertus, Lietuvoje veikia mokinio krepšelio sistema, būdinga konkurencijos mo­deliui. Mokyklos, pritraukiančios daugiau moks­leivių, pritraukia ir daugiau lėšų. Ir at­virkš­­čiai, moksleivių nesurenkančios mokyklos lėšų ugdymui pritraukia mažiau. Prielaidų vienoms mokykloms klestėti, o kitoms užsidaryti yra.

Kita vertus, mokinio krepšelis – nevienodo dydžio. Per dešimtmetį mokinio krepšelio sistema tapo iškreipta. Pavyzdžiui, daugiau lėšų ski­riama prastai moksleivius surenkančioms mo­kykloms, mokykloms kaimuose ir pan. (ski­­­riant didesnius mokinio krepšelio koeficientus mažesnėms mokykloms). Absurdiška, bet šiuos krepšelio sistemos iškraipymus politikai įdiegė bandydami apsaugoti kai kurias mokyklas kaip tik nuo krepšelio poveikio!

Be to, dabar aplinkos lėšos, t.y. pinigai, ku­riuos pati savivaldybė (ne Švietimo ir mokslo ministerija) skiria pastatų išlaikymui ir aptarnaujančiam personalui, skiriami ne krepšelio principu. Pinigų pastatams išlaikyti mokyklos gauna ne pagal tai, kiek turi moksleivių, bet pagal tai, kiek pinigų reikia pastatui. Tai yra efek­tyvumo trukdis. Nepriklau­somai nuo to, ku­rį modelį esame pasirinkę taikyti.

Pinigų dalijimas pagal pastato poreikius ker­­tasi su konkurencijos principu, nes mokyklos gauna pinigus ne pagal tai, kiek jos pritraukia mokinių. Kaip ir aplinkos pinigų kišimas į pustuštę mokyklą yra ne­efektyvus tinklo valdymo požiūriu. Ne­efek­ty­vios tinklo dalys „nu­trau­kia“ pinigus nuo ge­riau veikiančių mo­­kyk­lų ir mažina viso tinklo efektyvumą.

Tai patvirtina rezultatai. Konkurencijos są­lygomis mokyklos, kuriose vienam moksleiviui tenka daugiau kaip 50 kv. metrų, paprasčiausiai neišsilaikytų ir jau seniai būtų ban­krutavusios. Jų moksleiviai dabar mokytųsi kitose mo­­kyklose, kur pinigai būtų skiriami ugdymui, o ne pustuštėms patalpoms šildyti.

Neegzistuotų tokios mokyklos ir jei būtų efek­­­tyviai valdomas visas tinklas. Nė vienas kom­­­­­­pe­tentingas tinklo valdytojas to netoleruotų. To­kia mokykla būtų pertvarkyta, su­jungta, pa­­­­­­keisti va­dovai ar galų gale uždaryta. Tokių mo­­­­­kyklų, kur vienam moksleiviui tenka daugiau kaip 30 kv. metrų ploto, Lietuvoje yra apie penk­­tadalį.

Švietimas valdomas pagal abiejų modelių blogiausius bruožus. Prastai veikiančios ir se­niai bankrutuoti turėjusios mokyklos palaikomos finansinėmis injekcijomis. Savivaldy­bės ki­­ša pinigus į pustuščius pastatus. Švietimo mi­­nis­te­rija vis labiau iškreipia moksleivio krep­še­lio me­todiką, kad tik pateisintų didesnių lėšų skyrimą veikti nebeturinčioms mo­kyk­loms. Vie­tiniai po­litikai sutartinai kaltina krepšelio sis­temą, sabotuoja neefektyvių mo­kyklų uždary­mą, postringauja, kad konkurencijai švietime ne vieta, ir pa­sakoja, kad reikia matyti ne atskiras mokyklas, o visą tinklą.

Bet vos tik kas nors nori pradėti rūpintis mokyklomis kaip tinklu, t.y. prastas mokyklas sujungti, reformuoti, iškelti į kitą pastatą (ar, neduokdie, uždaryti), politinė retorika staigiai apsiverčia. Pradedama kalbėti apie mokyklų teisę veikti, primenamas mokyklos ar jos pa­sta­to unikalumas. Staiga visiems tampa būtina mokytis toje ir tik toje mokykloje. Argu­men­tai, kad moksleiviams nieko nenutiks, jie galės mokytis kitose mokyklose – ignoruojami. Kal­bos apie tinklą – išgaruoja. Prasideda vietos po­­­litikų akcijos „išgelbėkime mokyklą“. Stai­ga atsiranda labai susirūpinusių Seimo narių.

Beveik kiekvieni metai yra ikirinkiminiai: turime Sei­mo, savivaldybių ir dar prezidento bei Europos Parla­men­to rinkimus. Reikalingi, bet nepopuliarūs sprendimai atidedami ateičiai. Bet ateityje vėl bus rinkimai.

Ar įmanoma pabėgti iš šio užburto rato?

Valios pastangomis. Kaip sakė išmintingas žmogus: „Politikai galvoja apie ateities rinkimus, valstybės žmonės – apie ateities kartas.“

Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas.

BFL / A.Ufarto nuotr.

“Veido” diskusija: ar didysis pirkimas prieš Kalėdas – tai būtinas šventės atributas?

TAIP

Žilvinas Šilėnas

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

Dabartinis pasaulis paremtas darbo pasidalijimu. Anksčiau žmogus užsiaugindavo savo bulvių, savo vištą ir kiaulę, išsidroždavo žaislą, nusimegzdavo kojines – gyveno primityvioje priešindustrinėje visuomenėje. Dabar esame pasiskirstę darbais ir to, ko patys nepasigaminame, nusiperkame. Suprantu, kad romantikos požiūriu ėjimas paskui vežimėlį neprilygsta ėjimui paskui plūgą ar noragą.

Bet vertindami realistiškai, o ne romantiškai, suvokiame, kad prieš šventes į parduotuvę žmonės eina ne šiaip išleisti pinigų ar pastovėti eilėse – jie perka maistą, ir jo reikia daugiau, nes ruošiamos šventės didesnei grupei žmonių ar jo reikia ilgesniam laikui. Natūralu, kad susidaro eilės. Žmonės laukia švenčių ir nori per jas pasilepinti kažkuo gražesniu ar gardesniu, tad daugiau laiko praleidžia parduotuvėse. Stebėtis eilėmis parduotuvėse prieš šventes – tas pats, kas stebėtis spūstimis prie šviesoforo piko valandą.

Vartojimo kritika yra veidmainiška. Nupirkta dovana, kad ir menkas plastikinis niekutis, gali būti daug nuoširdesnė už savo darbo atviruką.

Ar vertė sukuriama dirbant, ar leidžiant pinigus? Žmonės dalį pinigų per metus taupo, o atėjus šventėms juos išleidžia. Jeigu nebūtų sutaupę, neturėtų ką išleisti. Vertės kūrimo požiūriu svarbiau, kad žmonės dirba, uždirba ir sukuria, o ne pinigus išleidžia. Juk tuos sukauptus pinigus galima išleisti bet kuriuo metu, nebūtinai per šią savaitę. Tad iki šventinio pirkimo įtakos ekonomikai  nesureikšminčiau.

Vartojimo kritika yra veidmainiška. Nupirkta dovana, kad ir menkas plastikinis niekutis, gali būti daug nuoširdesnė už savo darbo atviruką. Priklauso nuo žmogaus: galbūt jis darydamas atviruką tenori pasipuikuoti. Jei šiomis dienomis nieko nepirktume, o gamintume patys, matytume sujudimą skerdyklose ar prie medžio drožimo dirbtuvių. Šventėms vis vien ruoštumės, tik dabar  specializuojamės ir visi dirbame savo darbą, o po to einame į parduotuvę apsipirkti, užuot patys mezgę kojines ar drožę „aipadus“. Jei taip būtų, būtume tik neturtingesni ir dovanos, ko gero, būtų prastesnės.

NE

Vaidotas Ilgius

Maisto banko komunikacijos ir plėtros vadovas

Anksčiau maistą užsiaugindavome natūrinio ūkio sąlygomis, vidutinė šeima negyveno pertekliuje, ne sezono metu maisto ir trūkdavo. Šventės, prieš kurias pasninkauta, būdavo gera proga šiek tiek atsileisti diržus, kokybiškai ir kiekybiškai palepinti save, artimuosius ir bendruomenę. Buvo natūralus balansas tarp gausesnio ir saikingesnio vartojimo. Industriniais laikais maisto visada yra po ranka visą parą ir bet kurioje vietoje. Aplinkybės pasikeitė, o mūsų įpročiai vėluoja – mes vis dar elgiamės taip, tarsi reikėtų save ypač palepinti, pasotinti ar net prikaupti atsargų laukiant sausesnio, liesesnio laikotarpio, nederliaus ar badmečio.

Bet puotavimas baigiasi tuo, kad išmetame milžiniškus kiekius maisto. Prekybininkai, ruošdamiesi antplūdžiui, taip pat užsako daugiau, negu paskui parduoda. Išmesti maistą, kai kažkas jo stokoja, neteisinga socialiai. Be to, maisto gamyba susijusi su bendrųjų išteklių naudojimu, žmonių darbu, kuris taip pat kainuoja. Šiais laikais kartais nelabai suvokiame vieno ar kito produkto kainos, net egzotiški dalykai beveik tapę mūsų nacionaliniais – tarkim, bananas yra mėgstamiausias vaisius kiaurus metus. Kalbant apie ekologiją, didžiausia bėda ta, kad maisto atliekos, pūdamos ir gesdamos sąvartynuose, išskiria anglies dvideginį ir metano dujas, kurios, patekusios į atmosferą, sukuria šiltnamio efektą.

Šiais laikais kartais nelabai suvokiame vieno ar kito produkto kainos, net egzotiški dalykai beveik tapę mūsų nacionaliniais.

Dažnai neimame į galvą, išmesdami kelis per šventes nesuvartotus maisto kilogramus, bet statistika sako, kad vien Lietuvoje per metus išmetame 500 tūkst. tonų maisto – tai kalnas, kurio net neįmanoma įsivaizduoti. Jei tokio elgesio, susijusio su neatsakingu vartojimu, nesustabdysime, ateityje turėsime labai grėsmingų padarinių.

Dar vienas aspektas: jei maisto perteklius neatsiduria šiukšliadėžėse, jis nugula rinkėmis ant mūsų liemens – paskui leidžiame pinigus sporto klubuose ar gydytojams.