Kai kurie vyresni pažįstami mėgsta pašiepti, kad planinės ekonomikos laikais biurokratų Lietuvoje buvo mažiau nei šiandien. Ne vienas tvirtina atsimenąs, kiek žmonių dirbdavo tuomečiuose vykdomuosiuose komitetuose, ir teigia, jog darbuotojų skaičius ten buvęs mažesnis.

Žilvinas ŠILĖNAS,

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

Nežinau, kiek čia yra tiesos. Bet galima palyginti, kaip keitėsi savivaldybių administracijų darbuotojų skaičius pastaruoju metu. Tiesa, būtina atsižvelgti į keletą esminių aplinkybių.

Pirmiausia Lietuvoje gyventojų mažėja. Vadinasi, mažėja ir savivaldybių administracijų paslaugų vartotojų skaičius. Antra, informacinių technologijų tobulėjimas reiškia, kad atsiranda daugybė būdų, kaip automatizuoti popierizmą – pažymų, leidimų išdavimą – ir daugybę kitų paslaugų, kurias gyventojams ir teikia būtent savivaldybių administracijos. Kitaip tariant, biurokratų poreikis realiai mažėja.

Atsižvelgiant į abi aplinkybes (ar bent į vieną iš jų), savivaldybių administracijų darbuotojų skaičius pastaraisiais metais turėjo mažėti ar bent jau išlikti nepakitęs. Bet yra atvirkščiai.

Savivaldybių administracijos plečiasi

Jei 2011-aisiais Lietuvoje buvo apie 13 450 savivaldybių administracijos darbuotojų (pareigybių), tai 2015-aisiais jų buvo jau 14 000. Per ketverius metus darbuotojų padaugėjo apie 550. Ar 550 yra daug? Tai tiek, tarsi Lietuvoje būtų atsiradusios trys naujos Alytaus rajono savivaldybės administracijos.

Tačiau Lietuvoje gyventojų ne daugėja, o mažėja. Nuo 2011 m. sumažėjo 130 tūkst. Taigi trijų Alytaus rajonų gyventojai pradingo. Bet savivaldybių darbuotojų skaičius trimis Alytaus rajonų savivaldybių administracijomis išsiplėtė.

Tai yra visuotinė tendencija. Nuo 2011 metų net du trečdaliai Lietuvos savivaldybių administracijų padidino savo darbuotojų skaičių.

Jei savivaldybių administracijų pareigybių skaičiaus augimą palygintume ir su gyventojų skaičiaus mažėjimu, pamatytume dar prastesnį vaizdą. 2011-2015 metais administracijos darbuotojų skaičius tūkstančiui gyventojų augo visose savivaldybėse, išskyrus tris (Švenčionių r., Neringos, Šiaulių miesto). Skaičius iš esmės nesikeitė tik dviejose – Kauno r. ir Kazlų Rūdos.

Liūdna ir pikta. Šie skaičiai reiškia, kad nė viena savivaldybės administracija nepradėjo savo funkcijų vykdyti efektyviau.

Galbūt augantį darbuotojų skaičių 1 000 gyventojų mažuose rajonuose galima paaiškinti drastišku gyventojų skaičiaus mažėjimu. Tačiau kuo paaiškinti administracijos etatų augimą 29 proc. Ukmergės rajone? Arba ketvirtadaliu išaugusį Vilniaus miesto administracijos darbuotojų skaičių? Per ketverius metus Vilniuje gyventojų skaičius padidėjo tik 1,2 proc.

Tai turi ir konkrečių finansinių pasekmių. Jei Lietuvoje savivaldybės administracijos darbuotojų skaičius būtų mažėjęs proporcingai gyventojų skaičiui, 2011-2015 metais būtų buvę galima sutaupyti apie 7 mln. eurų vien iš darbo užmokesčio (jau atskaičius mokesčius, susigrąžinamus į biudžetą).

Didžiausios ir mažiausios savivaldybių administracijos

Darbo efektyvumą matuojant pagal savivaldybės administracijos darbuotojų skaičių 1 000 gyventojų, miestai yra akivaizdūs lyderiai. Vilniuje 1 000 gyventojų tenka 1,8 darbuotojo. Šiauliuose – 2,5, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje – po 2,8. Ir atvirkščiai, mažuose rajonuose, administracijos darbuotojų tūkstančiui gyventojų tenka daugiausia. Čia rikiuojasi Neringa, kur 1 000 gyventojų tenka 29 savivaldybės administracijos pareigybės. Už jos – Pagėgių r. (17) ir Ignalinos r. (14). Šalies vidurkis – apie 6,5 darbuotojo tūkstančiui gyventojų.

Viena vertus, mažus skirtumus galima suprasti. Savivaldybių administracijos turi atlikti tam tikras funkcijas, nepriklausomai nuo gyventojų skaičiaus. Tad mažas (ar sparčiai mažėjantis) gyventojų skaičius reiškia, kad tūkstančiui gyventojų tenka vis daugiau administracijos darbuotojų.

Kita vertus, galima pamąstyti, kiek ilgai vadovausimės iš esmės sovietiniu Lietuvos administraciniu suskirstymu. Juk dalis mažesnių gyvenviečių greičiausiai jau niekada nebepasieks buvusio gyventojų skaičiaus. Ar reikia turėti atskirą rajoną su meru, taryba ir administracija, jei ten gyvena mažiau žmonių nei miesto mikrorajone? Gal protingiau būtų sujungti kelis rajonus? Juolab atleisti reikėtų tik savivaldybės administraciją, t.y. valdininkus (o dalis jų galėtų dirbti naujoje savivaldybės administracijoje).

Klausimus keliantys skirtumai

Labiausiai į akis krinta tai, kad gyventojų skaičiumi labai panašios savivaldybės turi  smarkiai skirtingo dydžio administracijas. Štai, pavyzdžiui, Pagėgiai ir Rietavas: 8-9 tūkst. gyventojų, bet Pagėgiuose yra 149 administracijos darbuotojų pareigybės, o Rietave- tik 106. Ignalinos r. ir Širvintų r. gyvena daugmaž po 17 tūkst. gyventojų, bet Ignalinos r. savivaldybės administracijoje dirba 231, o Širvintų r. – tik 122 administracijos darbuotojai.

Sąrašą galima tęsti. Visaginas ir Druskininkai – abiejuose – po 20 tūkst. gyventojų. Viename – 209 darbuotojai, kitame – 109. Šilalės r. ir Elektrėnų r.: apie 25 tūkst. gyventojų, 250 ir 166 darbuotojai. Kelmės r. ir Šakių r.: po 30 tūkst. gyventojų, atitinkamai 228 ir 162 darbuotojai. Šilutės r. – 338, o Šiaulių r. savivaldybėje- tik 229. Telšių r. administracijoje dirba 318, o Jonavos r. – tik 215. Klaipėdos r. – 322, Kėdainių r. – 156. Skirtumas nuo pusės iki dviejų kartų.

Visi palyginti miestai turi kone identišką gyventojų skaičių. Kai vienodo dydžio miestų administracijos darbuotojų skaičius skiriasi dvigubai, mintys kyla dvi. Arba vienose savivaldybėse trūksta valdininkų, arba kitose jų yra daugiau, nei reikėtų. Ir netikiu, kad dvigubai didesnis valdininkų skaičius Klaipėdos rajono savivaldybėje reiškia, kad ten gyventojai gauna dvigubai daugiau paslaugų nei Kėdainių rajone.

Žinoma, ši statistika gali būti iškreipta kelių veiksnių. Pirmiausia administracijos darbuotojų skaičius gali būti išpūstas pagalbiniais darbuotojais: vairuotojais, valytojomis ir pan. Ypač, jei vienų savivaldybių administracijos valymo paslaugas perka iš privačių tiekėjų, o kitos valytojas samdo tiesiogiai, t.y. kaip administracijos darbuotojas.

Bet sunku patikėti, kad neatitikimas būtų skaičiuojamas šimtais žmonių. Kitas iškraipymas gali atsirasti, jei viena savivaldybė dalį darbuotojų „išmėto“ įvairiose viešosiose įstaigose, o kita visus įdarbina tiesiogiai, kaip administracijos darbuotojus. Tačiau tai gali paaiškinti tik dalį skirtumų.

Neapleidžia mintis, kad geriausiai skirtumus paaiškina savivaldybės administracijos požiūris į darbą ir mokesčių mokėtojų pinigus. Juk nesunku prikurti etatų ir pareigybių, ypač jei tam užtenka biudžeto lėšų. Ypač, kai po sėkmingų savivaldos rinkimų partijų skyrių nariai į savivaldybės administraciją žiūri kaip į savotišką darbo biržą. Tai yra visapusiškai nepateisinamos praktikos, kurias reikia naikinti.

Gyventojų mažėja, savivaldybių administracijos plečiasi. Valdininkų skaičiaus skirtumas tarp panašaus dydžio miestų sufleruoja, kad ne visose savivaldybių administracijose dirba optimalus žmonių skaičius. Neseniai savivaldų vairus perėmė nauji merai. Lažinuosi, kad visi žadėjo mažinti biurokratiją. Kelias šiam darbui – atviras.

silenas

Prieš kalbėdami apie Lietuvos miestus ir investicijas, pažaiskime trumpą protų mūšį. Klausimas Nr. 1: „Devintajame dešimtmetyje apie tris ketvirtadalius miesto pramonės griuvo. Vietinę produkciją nukonkuravo įvežtinė. Likusi gamyba išsikėlė į kitas valstybes arba ten, kur pigiau. 2000-aisiais mieste gyventojų buvo du kartus mažiau nei geriausiais laikais. Apie kokį miestą ir pramonę čia kalbu?“

Nežinote? Tada pabandykime kito miesto liūdną istoriją. Klausimas Nr. 2: „Prieš 30 metų šis miestas garsėjo savo pramonės įmonėmis, kurių produkcija buvo vertinama visoje šalyje ir už jos ribų. Įmonėje vienu metu dirbo per 20 tūkst. žmonių. Tačiau prieš 25 metus įmonė pradėjo šlubuoti, veikla sustojo arba išsikėlė į kitas šalis. Įmonei pasitraukus, 60 tūkst. gyventojų mieste nedarbas perkopė 30 proc. Koks tai miestas ir kokia pramonė?“

Sunku atsakyti, nes primena ne vieną Lietuvos miestą ir miestelį po Sovietų Sąjungos žlugimo? Klausimas buvo suktas. Atsakymai: Nr. 1 – Pitsburgas, JAV, Pensilvanijos valstija, ir plieno pramonė; Nr. 2 – Andersonas, JAV, Indianos valstija, ir automobilių pramonė (konkrečiai – „General Motors“).

Mes nesame unikalūs. Gyventojų skaičiaus mažėjimas, visiškas ekonomikos persiorientavimas, miestų atsiradimas, suklestėjimas ir žlugimas yra kasdienės pasaulio realijos. Net ir JAV, kurioms niekada neteko pereiti iš komunizmo į kapitalizmą. Šios realijos yra nemalonios ir skaudžios, tačiau išsprendžiamos.

Žmonės nori uždirbti pinigų ir gerai gyventi. Pakeisti gyvenamąją vietą dažniausiai apsisprendžiama dėl ekonominių veiksnių. Kas masiškai traukia lietuvius į Didižiąją Britaniją? Kultūra, klimatas ar uždarbis? Ta pati dinamika veikia ir šalies viduje. Kodėl Vilnius yra beveik vienintelis gyventojų skaičiumi augantis miestas? Dėl pasivaikščiojimų Senamiestyje ar dėl galimybių ir atlyginimų?

Ir vėlgi – nieko naujo čia nėra. Prancūzai važiuoja dirbti į Didžiąją Britaniją, britai – į JAV. Neemigruojantys britai keliasi į Londoną ar kitus didesnius miestus. Amerikiečiai savo ruožtu – į Niujorką ar kitus metropolius. Vienas JAV žurnalistas, kalbėdamas apie skurdą JAV regionuose ir mažuose miesteliuose, net politiškai korektiškai pajuokavo, kad regionų skurdo problemą geriausiai išspręstų… bilietas į Niujorką (kalbos apie „dvi Lietuvas“ irgi, pasirodo, neoriginalios ir nukopijuotos iš kitų šalių politinės retorikos).

Kodėl žmonės vienur uždirba daugiau nei kitur? Atlyginimų dydis nemažai priklauso nuo našumo. Darbuotojų našumą savo ruožtu iš esmės lemia investuoto kapitalo kiekis. Kuo daugiau investicijų tenka darbuotojui, tuo daugiau jis sukuria. Jei žmogui liepsime kasti duobę rankomis, rezultatai bus vieni, jei duosime kastuvą – kiti, o jei atvarysime ekskavatorių – treti. Žmogaus darbštumas ar požiūris į darbą šiame pavyzdyje lemiamos įtakos neturi. Net tinginys ekskavatoriumi prikas daugiau žemės nei darbštuolis, dirbantis rankomis ar kastuvu.

Tiek ekskavatorius, tiek kastuvas yra kapitalas, investicijos. Kuo jų daugiau sukaupta, tuo žmonės našiau dirba, taigi tuo daugiau uždirba. Ryšys tarp investicijų vienam gyventojui ir vidutinio atlyginimo yra akivaizdus. Nesvarbu, ar lygintume šalis, ar Lietuvos miestus.

Beje, atlyginimai didėja tik dėl tų investicijų, kurios naudojamos kuriant ekonomines gėrybes. Tai, kuo mėgsta džiaugtis miestelių merai – už ES pinigus sutvarkyta miestelio aikšte ar parku, – yra gražūs akcentai. Bet tai nėra investicija į gamybą. Investavus milijonus į gatvių grindinį, atlyginimai miestelyje nepadidės.

Savivaldybės dažnai skundžiasi, neva jos turi per mažai galių, negali suteikti subsidijų ir pan. Tačiau ar tik subsidijos pritraukia investicijų? „Financial Times“ tyrime apie pasaulinį tiesioginių užsienio investicijų judėjimą teigiama, kad investicijų pritraukia šie veiksniai: vietinės rinkos augimo potencialias – 45 proc., buvimas šalia rinkų – 33 proc., verslo reguliavimas – 20 proc., kvalifikuota darbo jėga – 18 proc., infrastruktūra ir logistika – 8,5 proc., gyvenimo kokybė – 5 proc., subsidijos – 4 proc., mažesnės sąnaudos – 2,5 proc.

Ką tai reiškia? Pirmų dviejų veiksnių – demografijos ir geografijos – nepakeisime. Tačiau verslo reguliavimas yra penkis kartus svarbiau nei subsidijos. Jei bent dalį energijos, eikvojamos nusiskundimams dėl negalėjimo dalyti subsidijų, nukreiptume į verslo sąlygų gerinimą, investicijų būtų kur kas daugiau. Be to, sąlygų užsiimti verslu gerinimas nieko nekainuoja. Greičiau tvarkyti popierius ir neįklampinti investicinių projektų nesibaigiančioje „derinimo“ pelkėja juk ir yra valdininkų pareiga. Juk tarnautojai paskiriami tarnauti mokesčių mokėtojams, o ne atvirkščiai.

Galima paklausti, kodėl Lietuvoje gauti leidimą, pvz., sandėlio statybai, užtrunka daugiau nei 90 dienų. Šis rodiklį paminėjau neatsitiktinai. Jie naudojami Pasaulio banko „Doing Bussiness“ šalių konkurencingumo indekse. Pagal šį rodiklį apie mus nuomonę susidaro investuotojai

Grįžkime prie investicijų ir savivaldybių. Ne vienoje investicijų pritraukimo strategijoje patariama didelį dėmesį skirti darbui su bendruomene. Patinka mums tai ar nepatinka, bet šiais interneto laikais kiekvienas nesusikalbėjimas su kaimynais rizikuoja virsti politine aktualija.

O nesutarimų tarp kaimynų visuomet kilo ir kils. Ten, kur susikerta dvejų savininkų interesai, diskusijos neišvengiamos. Kaip ne kartą juokauta, idealų gyvenimą lietuvis įsivaizduoja vos ne vienkiemyje, kur su niekuo nereikia tartis: šalia – ežeras, miškas, nėra kaimynų. Bet tuo pačiu metu iki darželio, parduotuvės, darbo vietos ir miesto centro – penkios minutės kelio. Ir dar patogiai ir dažnai važinėja viešasis transportas.

Susidaro įspūdis, kad mums trūksta susitarimo kultūros, gebėjimo kalbėtis ir suprasti kito žmogaus poziciją. Aplinkos ekonomikos vadovėliuose dažnai pateikiamas toks pavyzdys: šalia kaimelio, kuriame moterys mėgsta skalbinius džiovinti lauke, atsidaro suodinus dūmus išmetantis fabrikas, tad skalbinių lauke džiauti nebegalima. Kaip spręsti šią problemą: reikalauti, kad fabrikas būtų uždarytas ar išsiderėti iš fabriko po elektrinę džiovyklę? Nenustebčiau, jei toks civilizuotas konflikto sprendimo būdas būtų palaikytas vos ne „parsidavimu“.

Čia slypi ir kita problema: tylioji dauguma, kuriai iš tikrųjų rūpi skalbinių džiovinimas, yra užgožiama radikalios mažumos, kuriai svarbiau su kuo nors pakariauti. Spėkite, kuri grupė sulauks daugiau žiniasklaidos ir politikų dėmesio. Kiek investicijų Lietuvoje sužlugo, nes paprasti ginčai ir nesutarimai buvo politizuoti?

Taigi Lietuvos miestų ir miestelių problemos nėra unikalios ar neišsprendžiamos. Žmonės pasiliks, atvyks ir gyvens tuose miestuose, kuriuose galės užsidirbti. Didelius atlyginimus užtikrina investicijos į verslą, gamybą. Mūsų investicijų pritraukimo koziris – palankios veiklos taisyklės ir kuo mažiau biurokratinių kliūčių. Kaimynų nuomonė yra svarbi, todėl su jais reikia civilizuotai tartis, priešingu atveju gali pasipilti skundai, teisminiai ginčai ir politikų šou, kuris ne tik nesprendžia problemų, bet jas dar pagilina. Viskas atrodo gana paprasta. Tai kodėl sunku imti ir padaryti?

Per 2012–2014 m. mėnesinė minimali alga (MMA) padidėjo kone trečdaliu – nuo 800 Lt 2012-aisiais iki 1035 Lt 2014-aisiais. Vis pasigirsta kalbų apie MMA kėlimą ir 2015 m., o pasisakantieji už MMA didinimą teigia, kad įmonės ims ir prisitaikys. Tačiau ar viskas taip paprasta?

Neigiamų MMA kėlimo pasekmių yra daug. Teorines įžvalgas patvirtino ir  Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) 181 Lietuvos įmonės, iš kurių du trečdaliai turi iki 50 darbuotojų, apklausa.

Keturios neigiamos pasekmės

Pirma, nuolatinis MMA didinimas neigiamai paveiks įmones, kurių iki šiol nepaveikė. Apklausos rezultatai parodė, kad 2012–2013 m. MMA didinimas neigiamai paveikė kas trečios apklaustos įmonės veiklą. Jei 2015 m. MMA būtų dar didinama 200 Lt (arba 57,92 euro), tai neigiamai paveiktų 46 proc. apklaustų įmonių. Paprastai tariant, jei vienas smūgis įmonių neparklupdė, tai nereiškia, kad jos atlaikys visą smūgių krušą.

Antra, ne visos įmonės yra pajėgios didinti MMA. Žinoma, daliai įmonių, kurios ir taip moka didesnius nei MMA atlyginimus, tai nėra aktualu. Tačiau juk yra įmonių, kurios turi daug MMA uždirbančių darbuotojų, bet neturi pakankamai pinigų mokėti daugiau. Todėl dėl MMA didinimo kai kurių darbuotojų atlyginimai net sumažėja, kai kurie darbuotojai netenka darbo arba pradeda oficialiai dirbti ne visą darbo dieną.

Trečia, daliai įmonių MMA kėlimas šiandien „suvalgė“ didesnius atlyginimus rytoj. Kai kurios iš apklaustų įmonių dėl MMA didinimo 2012–2013 m. atsisakė plėtros ir investicijų (35 proc.), didino kainas (18 proc.), atleido darbuotojus (17 proc.). Panašiai įmonės elgtųsi, jei MMA ateityje būtų didinama ir toliau. Paprastai tariant, daliai įmonių MMA nubraukė plėtros planus, investicijas, o tai yra – realų atlyginimų augimo receptą. Vietoj plėtra ir investicijomis grįsto augimo, teks graužti paplėkusį MMA sausainį. Žinoma, jei įmonė nebankrutuos.

Ketvirta, dalis įmonių MMA kėlimą kompensavo padidindamos kainas. Kad galėtų išmokėti 2012–2013 m. valdžios padidintą MMA, apie penktadalį apklausoje dalyvavusių įmonių didino kainas. Jei MMA šiais metais didėtų 200 Lt (arba 57,92 euro) kainas keltų 28 proc. įmonių.

Detaliau panagrinėkime keturių apklausoje dalyvavusių įmonių patirtį.

Pirmoji – daug MMA darbuotojų ir nesukalbamos biudžetinės įstaigos

Pirmoje įmonėje, kaip ir visame apsaugos įmonių sektoriuje, dauguma darbuotojų uždirba MMA. Pastaraisiais metais MMA uždirbantys darbuotojai sudarė apie 80 proc. visų darbuotojų ir dėl MMA didinimo įmonei kilo rimtų finansinių sunkumų. Dėl išaugusių sąnaudų ji ne tik atsisakė planų įdarbinti naujų darbuotojų, bet ir buvo priversta sumažinti administracijos darbuotojų skaičių, o likusiems administracijos darbuotojams didino darbo krūvį.

Dalį padidėjusių sąnaudų įmonė padengė keldama paslaugų kainas. Tačiau susitarti dėl didesnių paslaugų kainų su privačiais klientais įmanoma, su valstybiniais – ne. Biudžetinės įstaigos pagal galiojančias viešųjų pirkimų kainodaros taisykles neturi teisės mokėti už paslaugas daugiau, nei nurodyta sutartyse. Dėl to įmonė buvo priversta anksčiau laiko nutraukti pasirašytas sutartis arba teikti paslaugas nuostolingai. Kas nutiktų, jei MMA būtų didinama ir toliau? Įmonė būtų priversta nebeteikti paslaugų viešajam sektoriui arba netgi stabdytų veiklą.

Antroji – daug MMA darbuotojų ir didelė konkurencija

Panašiai su MMA didinimo iššūkiais tvarkėsi ir kita apklausoje dalyvavusi įmonė, teikianti pašto ir kurjerių paslaugas. Šioje įmonėje pastaraisiais metais dirbo apie 150 darbuotojų, iš kurių maždaug pusė uždirbo MMA. Darbo užmokesčiui sumokėti įmonė skiria apie du trečdalius pajamų. 2012–2013 m. įmonė dirbo nuostolingai, tad MMA didinimas atsiliepė skaudžiai. Įmonė buvo priversta dalį darbuotojų atleisti, o likusiems darbuotojams didinti darbo krūvį. Taip pat – mažinti atlyginimus ilgamečiams įmonės darbuotojams, uždirbantiems daugiau nei MMA.

Net ir nedidelis MMA padidinimas šiam pašto paslaugų teikėjui tapo sunkiai pakeliamas dar ir todėl, kad dėl konkurencijos jis negali pakelti kainų vartotojams. Siekiant neprarasti klientų kainų didinimo įmonei teko atsisakyti.

Trečioji – MMA kėlimas suvalgė investicijas

Dar viena apklausoje dalyvavusi įmonė teikia apsaugos paslaugas įmonių grupei priklausančioms įmonėms, tai yra dirba tik vidinėje rinkoje. Šioje įmonėje daugiau nei trečdalis darbuotojų uždirba MMA. 2012–2013 m. padidinus MMA ir dėl to išaugus sąnaudoms nebuvo iš ko taupyti ir įsigyti naujos modernios apsaugos technikos. Tai rodo, kad kai kuriais atvejais MMA didinimo sąskaita buvo atsisakyta investicijų į įrangą, kurios ateityje sukurtų didesnę vertę ir leistų teikti kokybiškesnes paslaugas. Be to, reikia iš naujo derėtis su klientais dėl paslaugų įkainių, keisti sutartis, o tai reikalauja papildomo darbo. Toliau didinant MMA, įmonė imtųsi panašių veiksmų kaip ir prieš tai, tačiau nebūtų išvengta darbuotojų atleidimų.

Ketvirtoji – dirbtinis atlyginimo kėlimas

Ketvirta apklausoje dalyvavusi įmonė gamina plastikinius gaminius, kurių didžioji dalis eksportuojama. Nors MMA uždirbančių darbuotojų dalis šioje įmonėje yra nedidelė (svyruoja nuo 5 iki 10 visų darbuotojų skaičiaus). Kaskart padidinus MMA atsiranda poreikis didinti atlyginimus ir kitiems darbuotojams, siekiant išlaikyti atlyginimų skirtumus tarp labiau kvalifikuotų ir mažiau kvalifikuotų darbuotojų. 2012 m. įmonėje darbo sąnaudos išaugo net 35 proc., o 2013 m. – 25 proc.

Atlyginimų didinimas yra suprantamas dalykas, kai finansiškai pajėgios įmonės pačios nusprendžia savo darbuotojams mokėti daugiau, nes gali tai padaryti. Tačiau jei atlyginimai didinami priverstinai, tai yra siekiant įgyvendinti valdžios primestą reikalavimą, tai jau visai kas kita. Dėl to nukenčia pati įmonė, jos darbuotojai ir vartotojai. Pastaroji įmonė siekdama kompensuoti sąnaudų padidėjimą didino produkcijos kainas vartotojams, o tai lėmė mažesnį įmonės konkurencingumą. Be to, brangstant darbo jėgos kainai įmonė dalį darbų automatizavo, dėl to reikėjo mažiau darbuotojų. Jei ateityje MMA būtų didinama, įmonė elgtųsi panašiai.

Dėliok nedėliojęs, bet ekonomika yra negailestinga. Šiandien didini MMA – ką turėsi rytoj? Pirma, didesnes kainas. Antra, daugiau dirbančiųjų „puse etato“. Trečia, mažiau investicijų, plėtros ir pridėtinės vertės. Vietoj natūralaus ekonominio augimo – „suvalgytas“ investicijas ir stagnuojančius atlyginimus.