Iki krizės apie finansinių sunkumų užklupto verslo pertvarkymą kalbėti netekdavo. Iš rinkos pasitraukdavo neinovatyvios, prie pasikeitusių ekonominių realijų prisitaikyti nesugebėjusios bendrovės, pavyzdžiui, Panevėžio “Ekranas”, arba smulkesnės įmonės, patyrusios netikėtų sunkumų. “Tradicinis” būdavo nedidelių transporto bendrovių bankrotas po vieno stambaus krovinio praradimo. Taigi bankrotas likviduojant bendrovę būdavo logiška tokių verslų pabaiga.

Bet į Lietuvą atvilnijusi pasaulinė finansų krizė atnešė naujų, sudėtingesnių finansinių sunkumų patiriančio verslo pertvarkymo sandorių. Teismuose pradėtos kelti restruktūrizavimo bylos – viena pirmųjų šią “madą” pradėjo statybų bendrovė “Ranga IV”. Kilo diskusijų apie tai, kas Vakarų pasaulyje vadinama “rescue culture”, tai yra apie finansinių sunkumų turinčio verslo išsaugojimą be veiklos nutraukimo. Tai, kad iki krizės neturėjome tokios verslo pertvarkymo patirties, lemia milžinišką atotrūkį tarp kreditorių (paprastai bankų) ir sunkumų patiriančių bendrovių akcininkų lūkesčių. Dėl lūkesčių skirtumo kreditorių ir skolininkų konfliktas dažnai baigiasi emocijomis pagrįstu bankrotu, kuris nėra naudingas nei bendrovės akcininkams, nei bankams.

Kada reikėtų pradėti galvoti apie verslo pertvarkymą? Tada, kai bendrovės generuojamo pinigų srauto nebepakanka artimiausioms sąskaitoms apmokėti ar viršijamas sąskaitos kreditavimo limitas.

Kai verslas patiria finansinių sunkumų, diskusijos dėl pertvarkymo pradedamos tarp bendrovės vadovų, akcininkų ir didžiųjų kreditorių. Nors žiniasklaidoje dažniau pastebime pranešimų apie restruktūrizavimo bylų iškėlimą teisme, rinkoje yra daugiau neformalaus restruktūrizavimo atvejų, kai bendrovė susitaria su bankais be teismo įsikišimo. Tai, kad informacija apie neformalius susitarimus retai patenka į viešumą, tik patvirtina tokių procesų sėkmingumą. Išsaugoti konfidencialumą, kai verslas susiduria su finansinėmis problemomis, labai svarbu.

Tiesa, kai kurių verslų formalus restruktūrizavimas (teismo tvarka), praktiškai neįmanomas. Pavyzdžiui, avialinijų arba daugiabučių namų statybos verslai – juk mažai žmonių norėtų iš anksto rezervuoti bilietus arba sudaryti preliminarią buto pirkimo sutartį, žindami, kad pardavėjas patiria finansinių sunkumų ir jo perspektyvos neaiškios.

Be galimybės išsaugoti reputaciją, kiti neformalaus restruktūrizavimo privalumai teisminio restruktūrizavimo atžvilgiu – spartumas ir lankstumas. Bendrovė ir kreditoriai šiuo būdu klausimus sprendžia iš esmės, o ne bando atidėti sudėtingų sprendimų priėmimą tęsdami bylinėjimąsi, taip pat neskiriamas administratorius prižiūrėti bendrovės veiklos.

Tačiau ir teisminis restruktūrizavimo procesas turi savų privalumų. Neformalaus susitarimo atveju reikalingas visų kreditorių konsensusas, kurį gali būti sunku pasiekti. Dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą gali kreiptis net ir vienas kreditorius, taip nutraukdamas verslo pertvarkymą. Taip pat kai teismas iškelia restruktūrizavimo bylą, bendrovei taikomas prievolių vykdymo moratoriumas, t.y. suteikiama apsauga nuo kreditorių – jie negali reikalauti grąžinti skolų, kol nepatvirtinamas restruktūrizavimo planas.

Kreditoriai į verslo pertvarkymą paprastai žiūri atsargiai, nes atidedamas skolų išieškojimas, pratęsiami mokėjimo terminai, verslo perspektyvos tampa neaiškios, o bendrovės akcininkai praktiškai niekuo nerizikuoja – kai bendrovė patiria finansinių sunkumų, jų turimų akcijų vertė artėja prie nulio. Iš bankininkų tenka išgirsti, kad jie nemotyvuoti dalyvauti verslo pertvarkymo procese, jei neatgaus visos skolos ir palūkanų. Tačiau kreditorius turėtų būti motyvuotas tol, kol skolininko veikiančio verslo vertė yra didesnė, nei vertė, kuri būtų sukurta nutraukus veiklą ir išpardavus turtą dalimis.

Kita vertus, bendrovės akcininkai taip pat turi išlaikyti racionalų požiūrį. Jie dažnai turimą verslą vertina remdamiesi emocijomis, jo vertę sieja su bendrovės klestėjimo laiku, o verslo pertvarkymą įsivaizduoja tik kaip dalies skolų nurašymą ir terminų atidėjimą. Tačiau juk iš tiesų finansinių sunkumų turinčio verslo vertė artėja prie nulio. Todėl akcininkai, tarkim, galėtų pritarti paskolų konvertavimui į akcijas, kai kreditoriai tampa bendrovės akcininkais, akcijas išleidžiant mažesne verte, nei jos buvo vertos iki finansinių sunkumų. Tai gali būti galimybė akcininkams išlaikyti bent dalį verslo, kuris sėkmingo pertvarkymo atveju sukurs jiems vertę.

Tam, kad verslo pertvarkymas būtų sėkmingas, intervencija turi būti pakankamai ankstyva (ne tuomet, kai verslas jau yra praktiškai bankrutavęs) ir visi kreditoriai turi būti traktuojami sąžiningai.