LRP nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė trečiadienį susitiko su iš atostogų neseniai grįžusiu premjeru Algirdu Butkevičiumi. Pasak Lietuvos naujienų portąlų, pokalbis buvo “rimtas” ir nelabai malonus Vyriausybės vadovui. Taigi pateikiame žiniasklaidos interpretacijas:

1. delfi.lt pranešė, kad Prezidentė “gėlė Vyriausybei”

2. Pasak 15min.lt, Prezidentė užsipuolė asmeniškai premjerą ir neva teigė, kad šis “neadekvačiai vertina situaciją ir neigia problemas”:

3. lrytas.lt taip pat pažymi, kad Prezidentė asmeniškai puolė premjerą ir net skandalingai pareiškė, kad šis esą “turėtų prisiimti atsakomybę”, o tai jau užuomina į atsistatydinimą:

4. alfa.lt, pasinaudodama naujienų agentūros “Elta” pranešimu, iššifravo, kad ne premjeras, o ministrai turėtų prisiimti atsakomybę. Beje alfa.lt atkreipė dėmesį, kad premjeras nebuvo pakviestas į po susitikimo surengtą susitikimą su žurnalistais:

5. Nuosaikiausiai apie Vyriausybės vadovo ir Prezidentės susitikimą atsiliepė vz.lt. Pasak portalo, Prezidentė tik pastebėjo, kad “Vyriausybė tampa pažeidžiama”. Tiesa, straipsnio įžangoje taip pat minima, kad už tokią situaciją “premjeras turėtų prisiimti politinę atsakomybę”:

Na, o ką išties pasakė Prezidentė arba tiksliau, ką norėjo pasakyti, rasite čia

K.Trečiokas / BFL / A.Ufarto nuotr.

Aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas penktadienį buvo apklaustas Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) kaip specialusis liudytojas. STT apklausai laukia ir premjero Algirdo Butkevičiaus. Kaip visą šį skandalą interpretuoja Lietuvos žiniasklaida:

1. delfi.lt antraštėje iškelia ministro žodžius, esą jis tiesiog suklydo:

2. 15min.lt naudojasi naujienų agentūros BNS informacija ir iškelia K.Trečioko užuominas, kad visa tai, kas vyksta, yra nukreipta prieš premjerą A.Butkevičių:

3. Pastarąją versiją akcentuoja ir alfa.lt, kuri tiesa naudoja naujienų agentūros “Elta” informaciją:

4. Šią versiją kaip ir vainikuoja lrt.lt, kuri bando žvelgti giliau per socialdemokrato Gedimino Kirkilo prizmę ir susieja STT veiksmus su Seimo rinkimų kampanija:

5. lrytas.lt cituoja daugiaprasmišką ministro mintį “šou tęsiasi”:

BFL / T.Lukšio nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė surengė metinę spaudos konferenciją. Ką svarbaus pasakė Prezidentė? Kiekviena Lietuvos žiniasklaidos priemonė bandė surasti savo “naujieną”. Pateikiame pirmuosius pagrindinių portalų puslapius:

1. Delfi.lt atkreipė dėmesį į tai, kad esą Prezidentė išsižadėjo savo žodžių apie naujos institucijos kūrimą po tragedijos Saviečiuose. Taip pat portalas pacitavo D.Grybauskaitės atsakymą į klausimą apie “Luikoil”: “Lukoil” emisarų turime ir be pačio “Lukoil’o”.

2. Tą patį akcentą iškėlė ir 15min.lt. Tiesa, portalas išleido dar du straipsnius: “D.Grybauskaitė norėtų, kad Lietuvos bankui ir toliau vadovautų Vitas Vasiliauskas” ir pasak Prezidentės, “socialinis modelis nėra gyvybiškai svarbus”.

3. TV3.lt atkreipė dėmesį į D.Grybauskaitės atkreiptą dėmesį į “tragiškus įvykius, kurie reikalauja reformų” bei pranešė, kad “Prezidentė susipainiojo, jog R.Šadžių su socdemais išmainė į prokurorą”.

4. lrytas.lt cituoja “skandalingą” Prezidentės pasakymą, kad “socialiniai darbuotojai dangstosi dokumentais”.

5. Alfa.lt nuosaikiai surašė, kad Prezidentės pranešime kalbėta beveik apie viską.

6. lrt.lt atkreipė dėmesį į D.Grybauskaitės ateities prognozes.

Evaldas Pašilis / BFL / V.Skaraičio nuotr.

Šiandien Seime prisistatė kandidatas į generalinius prokurorus Evaldas Pašilis. Vienas įvykis, tačiau skirtingos Lietuvos žiniasklaidos priemonės pateikė skirtingas naujienas apie tą patį įvykį. Veidas.lt pateikia pagrindinių naujienų svetainių naujienas apie E.Pašilio prisistatymą Seime:

1. delfi.lt kandidato prisistatyme įžvelgė Seimo ir prezidentės susipriešinimą:

delfi

2. 15min.lt akcentuoja, kad E.Pašilis žada nesidangstyti nepriklausomumu:

15min

3. tv3.lt išryškino nepasitenkinimą kandidatu:

tv3

4. lrytas.lt tik konstatavo faktą:

lrytas

5. alfa.lt akcentavo, tariamą naujų žmonių nebuvimą prokuratūroje:

alfa

E. Levin nuotr.

Žiniasklaida. Mafijos reikalai, slaptųjų tarnybų darbas ir neužgijusios žaizdos tarp kaimynų – tokia yra žurnalistikos Balkanuose kasdienybė. „Veidas“ apie tai kalbasi su žinomu Serbijos žurnalistu, „Newsweek Srbija“ vyriausiuoju redaktoriumi Miloradu Ivanovićiumi.

VEIDAS: Kokie dabar yra santykiai tarp buvusių Jugoslavijos respublikų?

M.I.: Esama daug įtampos. Nors dabar taika, ji yra trapi. Netgi vienas kokio nors politiko sakinys gali viską pakeisti. Tiek politikai, tiek žurnalistai turi būtų atsargūs, kad nesukeltų gaisro. Nemanau, kad ši padėtis galutinė, vietos konfliktui dar yra. Žinoma, karas nebūtų kaip dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, bet nedideli konfliktai vis dar įmanomi.

Žaizdos dar neužgijusios, ne visos praeities problemos išspręstos. Dar yra nenubaustų karo nusikaltėlių, be žinios dingusių žmonių. Netrūksta ir Balkanų politikų, naudojančių karštą retoriką. Pagrindinė įtampa kyla tarp serbų ir kroatų, serbų ir albanų, taip pat bosnių. Situacija nėra gera. Nors karas baigėsi beveik prieš dvidešimt metų, žmonės nesikalba, nebando suprasti vieni kitų. Tai kvaila.

VEIDAS: Kokios problemos Serbijoje šiuo metu aktualiausios?

M.I.: Žmonės Serbijoje apsėsti ekonomikos. Kadangi yra daug bedarbių, aktualūs dalykai – darbo vietų kūrimas, jo radimas, atlyginimų dydžiai. Valdžia tai tarsi bando spręsti, tačiau jai nesiseka, nes netrūksta korupcijos.

Kita karšta tema – migrantai. Tūkstančiai migrantų iš Sirijos, Afganistano ir kitur keliauja per Serbiją į Vengriją, o toliau – į kitas Europos Sąjungos šalis. Vengrija netgi planuoja statyti tvorą tarp Serbijos ir Vengrijos, kad sustabdytų šiuos migrantus. Serbijoje jie nesiekia likti, nes tai palyginti neturtinga šalis. Labiausiai juos vilioja Vokietija.

Daugiausiai migrantų galima pamatyti Belgrado gatvėse, miesto parkuose – laukiančių, kol kiti juos nugabens iki Serbijos ir Vengrijos sienos. Šeimos, moterys su vaikais miega Belgrado centre. Jų yra tūkstančiai, policija jų nemato, visi apsimeta, tarsi jų nebūtų. Valdžia akla, niekuo jiems nepadeda ir tiesiog tikisi, kad šie migrantai iškeliaus kažkur kitur. Tik paprasti žmonės atneša jiems maisto ir drabužių. Jie galėtų čia paprasčiausiai numirti, nors, kiek žinau, kol kas niekas nebuvo rimtai susirgęs ar sužeistas.

VEIDAS: Dirbate amerikietiško kapitalo savaitraštyje „Newsweek Srbija“. Ar yra skirtumų tarp amerikietiškos ir serbiškos tiriamosios žurnalistikos?

M.I.: Serbiškuoju būdu nebuvo įmanoma rašyti apie viską, ką norėjome nušviesti. Egzistavo savicenzūra, kai žinodavai, apie ką gali rašyti, o ko geriau nejudinti.

Savicenzūros buvimas Serbijos žiniasklaidoje tikrai jaučiamas, o „Newsweek“ taip nėra, neturime jokių draudžiamų temų ar žmonių. Jei manome, kad kokią nors istoriją reikia išspausdinti, dirbame prie to.

VEIDAS: Kokios temos Serbijoje tebėra tabu – susijusios su regiono praeitimi?

M.I.: Taip, bet ne tik. Taip pat susijusios su politika, nusikalstamumu, mafija, kitaip tariant, pavojingais žmonėmis, kurie gali pulti žiniasklaidą, žurnalistus, daryti finansinį spaudimą. Tiesa, spaudimas iš valdžios ar mafijos žiniasklaidai jau nėra toks didelis – didesnis kyla iš žiniasklaidos priemonės, kurioje dirbi, leidėjų. Žiniasklaida yra verslas ir atlyginimai daugiausia ateina iš reklamos. Taigi, jei atrandame ką nors skandalingo apie kokią nors didelę bendrovę, perkančią daug reklamos leidinyje, bus pagalvota du kartus, ar apie tai rašyti.

VEIDAS: Ar būna daug išpuolių prieš žiniasklaidą?

M.I.: Pastaraisiais metais ne, bet turime keletą neišaiškintų žurnalistų nužudymų. Šios žmogžudystės taip ir nebuvo išaiškintos. Vienas Serbijos žiniasklaidos tikslų – daryti spaudimą, kad tai būtų atlikta.

VEIDAS: Ar tiesa, kad Serbijoje valdžia, mafija ir slaptosios tarnybos yra glaudžiai susijusios?

M.I.: Taip. Iš tiesų apie korupciją rašome daug, tačiau atlieki ir išspausdini tyrimą, bet nebūna jokio rezultato. Tai pats baisiausias dalykas kiekvienam tiriamosios žurnalistikos žurnalistui: prie istorijos dirbi keletą mėnesių, viską ištiri, ir niekas nepasikeičia.

Tai yra Balkanų ir Rytų Europos skirtumas, palyginti, pavyzdžiui, su Didžiąja Britanija ar JAV. Jei JAV parašai gerą tiriamosios žurnalistikos istoriją, gali tikėtis, kad tai sukels pokyčių visuomenėje, kad vyriausybė imsis veiksmų. Bet padėtis negerėja. Taip pat reguliariai skelbiame tokių organizacijų, kaip „Transparency International“, tyrimus, bet valdžios elgesys nesikeičia. Žmonės Serbijoje tuo nesidomi, trūksta aktyvių, politiniame valstybės gyvenime norinčių dalyvauti piliečių. Visuomenė tam tikra prasme yra mirusi.

Visose Balkanų valstybėse padėtis panaši, išskyrus Kroatiją, priimtą į Europos Sąjungą. Kas tokią padėtį galėtų pakeisti – nežinau. Tikriausiai Serbija per daug metų išgyveno krizę ir žmonėms nusibodo tokios istorijos, jie nori kažko pozityvaus. Gal tai galėtų padaryti nebent Serbijos narystė ES, nors iki to mums reikėtų palaukti dar mažiausiai dešimt metų. Kroatijoje padėtis jau dabar kitokia, nes ES institucijos gali daryti spaudimą jos vyriausybei.

VEIDAS: Kaip čia yra: sakote, kad Balkanuose žurnalistiniai tyrimai turi mažai įtakos, tačiau regionas garsėja stipria tiriamąja žurnalistika?

M.I.: Tai tiesa, nors ir paradoksalu. Niekur kitur nesu matęs tokių stiprių tiriamosios žurnalistikos žurnalistų, kaip Balkanuose. Yra geras aspektas dėl Balkanų šalių žurnalistų – jie glaudžiai bendradarbiauja tarpusavyje. Tai naudinga dėl keleto priežasčių: kadangi dirba daugiau žmonių, istorijų kokybė aukštesnė, be to, tai pigiau, o pasiekiamumas didesnis.

Tai dažniausiai nesukelia didesnių pokyčių, nors gali suveikti per kitus kelius. Kai kurie mūsų tyrimai buvo perspausdinti Vakarų žiniasklaidoje ir buvo labai palankiai priimti. Tarkime, viena istorija, prie kurios dirbau, buvo išspausdinta Serbijoje, tačiau čia nesukėlė jokio efekto. Tada po šešių mėnesių ją pasiūlėme JAV ir Didžiosios Britanijos leidiniams. Kai istorija buvo išspausdinta ten, ją pasigriebė visa Serbijos žiniasklaida ir poveikis buvo iš karto. Taigi, kai išspausdinome užsienyje, Serbijos žmonės suprato, kad tai svarbu.

VEIDAS: Ne kartą rašydamas susitikote su nusikaltėliais, tiesa?

M.I.: Man, kaip tiriamosios žurnalistikos atstovui, tenka rašyti apie mafiją. Yra skirtingų būdų, kaip tai daryti. Mano kolega ir aš laikomės taktikos stengtis su jais palaikyti gerus santykius. Dėl to turime galimybę matyti jų pasaulį.

Pavyzdžiui, mano kolega ką tik baigė knygą apie mafiją buvusioje Jugoslavijoje, ir jis buvo vienintelis, kuriam pavyko pasikalbėti su visais serbų mafijos bosais. Aš pats su mafija dirbau rašydamas daugelį savo istorijų. Tarkime, viena jų buvo apie tai, kaip mafija veikia Serbijoje šiais laikais, taip pat tyriau nelegalų žmogaus organų gabenimą, nelegalų migrantų vežimą ir kita. Taigi kartais reikia dirbti su jais, kad gautum reikalingos informacijos. Kartais tai būna pavojinga, bet juk tiriamasis darbas visada pavojingas.

VEIDAS: Kodėl nusikaltėliai bendrauja su žurnalistais? Tai neatrodo itin logiška.

M.I.: Kai kurie bijo, bet kai kurie – ne, nes mumis pasitiki, žino, kad nespausdinsime melo. Jie sutinka, kad spausdintume straipsnius su jų nuotraukomis ir tikrais vardais. Jie būna pasirengę fotografuotis savo sūkurinėse voniose, prabangiuose namuose.

Žinote, ką dažnai darydavome? Nueidavome pas vieną mafiozą ir pameluodavome, kad kitas mafiozas sutiko kalbėtis, tada sutikdavo ir šitas.

VEIDAS: Ar dėl savo profesijos dažnai susiduriate su grasinimais?

M.I.: Taip, jų būna, bet jie nėra tokie rimti kaip anksčiau. Iš esmės gali rašyti apie viską, tiesiog turi žinoti, kaip tai daryti. Nesakau, kad mafiją gerbiame, bet apie juos rašome profesionaliai, todėl nesusiduriame su daug bėdų. Esu turėjęs keletą kitokių problemų, pavyzdžiui, buvo keletas užsakytų priešiškų straipsnių. Aišku, yra buvę piktų skambučių, elektroninių laiškų. Tarkime, kaip tik šiandien nežinia nuo ko gavau paslaptingą elektroninį laišką.

VEIDAS: Per paskaitą Lietuvos žurnalistams pasakojote apie į redakciją infiltruotus slaptųjų tarnybų agentus. Ar tai išskirtinė istorija, ar įprasta praktika Balkanų žiniasklaidoje?

M.I.: Normalu, jog į kiekvieną žiniasklaidos priemonę slaptosios tarnybos infiltruoja savo žmonių, kad galėtų bent šiek tiek kontroliuoti žurnalistus, tai, ką jie praneša. Per savo karjerą dirbau Serbijos, Didžiosios Britanijos, Amerikos žiniasklaidoje ir situacija visur buvo ta pati.

Pateiksiu vieną pavyzdį iš laikraščio „The Sunday Times“, įsikūrusio Londone. Rašiau istoriją apie vieną britų agentą ir net dvi savaites istorija nebuvo išspausdinta. Paskambinau ir paklausiau, kas čia vyksta. Man atsakė, kad laikraštyje yra du žurnalistai, dirbantys slaptosioms šalies tarnyboms, ir kiekvieną jautrią istoriją jie siunčia derinti, dabar kaip tik laukiama pritarimo. Po to, kai jis buvo gautas, istorija pasirodė. Taip vyksta Serbijoje, taip vyksta Didžiojoje Britanijoje ir veikiausiai taip yra Lietuvoje.

VEIDAS: Kokiais būdais bandoma daryti poveikį žurnalistams?

M.I.: Įtaka gali būti tiesioginė arba kaip tam tikras minkštas spaudimas. Mes, žurnalistai, norime jaustis svarbūs. Kai slaptosios tarnybos, valdžios atstovai organizuoja susitikimus su žurnalistais ar redaktoriais, per juos dažnai atskleidžia mažas paslaptis, perteikia savo idėjas ir tikisi, kad tai išspausdinsime. Jei to nepadarome arba padarome kitaip, į kitus pusryčius bus pakviesti kiti. Taip veikia vadinamieji įtakos agentai.

VEIDAS: Esate susidūrę su įsilaužimu į redakcijos žurnalistų elektroninį paštą. Kaip manote, ko siekiama tokiais incidentais?

M.I.: Slaptosios tarnybos tiesiog bando išsiaiškinti, ką rašome. Jie gali stebėti mūsų mobiliuosius telefonus, kiekvieną telefoną paversti mikrofonu, nori sužinoti mūsų slaptažodžius, sekti, ką rašome elektroniniuose laiškuose. Yra keletas programų, kuriomis naudotis turėtų išmokti kiekvienas žurnalistas. Bėda ta, kad žurnalistai tingūs ir mano, jog yra niekam neįdomūs. Rekomenduočiau keletą kompiuterinių programų, užšifruojančių ir apsaugančių laiškus: „Hushmail“, „Tutanota“, taip pat ir Edwardo Snowdeno naudojama programa GPG.

VEIDAS: Kodėl žurnalistų darbu taip domimasi?

M.I.: Tiriamosios žurnalistikos srityje dauguma istorijų vienaip ar kitaip susijusios su slaptosiomis tarnybomis. Bent jau Serbijoje jos labai galingos, artimai dirba su mafija, yra siejamos su nužudymais (manoma, kad bent du žurnalistai nužudyti jų). Arba, pavyzdžiui, jei rašai apie prezidentą ar ministrą pirmininką, jie nori žinoti, kas tai bus.

VEIDAS: Dar įdomu, kaip vertinate kalbas, kad „tikroji“ žurnalistika – ką jau kalbėti apie tiriamąją – nyksta?

M.I.: Gyvename laikais, kai medijos keičiasi. Per kokius penkerius metus žurnalistika visiškai pasikeis. Kai kurios senosios žurnalistikos formos mirs, tačiau kitos iškils arba pasikeis. Pavyzdžiui, spausdintinė žiniasklaida beveik sunyks, o skaitmeninė žiniasklaida, socialinė medija iškils. Kur čia bus tiriamoji žurnalistika? Ji taip pat pakis. Gyvename labai greitoje visuomenėje, kurioje prie istorijos reikia prieiti greitai. Turėsime dirbti kur kas greičiau, skelbti istorijas tviteryje, feisbuke ir kituose socialiniuose tinkluose. Tiriamosios žurnalistikos žanras nemirs, priešingai – taps dar stipresnis, nors ir kitokiais aspektais.

Miloradas Ivanovićius

Vienas žinomiausių tiriamosios žurnalistikos atstovų ne tik gimtojoje Serbijoje, bet ir Balkanuose. Jis daug metų dirbo įvairiose Serbijos žiniasklaidos priemonėse, o šiandien yra prestižinio leidinio „The Newsweek Srbija“ vyriausiasis redaktorius. M.Ivanovićius daug bendradarbiauja su Vakarų žiniasklaida: jo straipsniai spausdinti „The Sunday Times“, „El Mundo“, „The Washington Times“, „Rabble“, „Mirror“ ir kitur, o radijo ir televizijos darbų yra pasirodę „Radio BBC“, „Al Jazeera“, „Radio France International“ ir kt. Ekspertas taip pat dėsto įvairius žurnalistikos kursus.

Vaiva Sapetkaitė

Estijos mass media tarp baltijiečių sveikiausia, pelningiausia ir turi didžiausią piliečių pasitikėjimą, nes juos ne tik linksmina, bet saugo demokratiją šalyje, paiso skaidrumo ir etikos.

Aušra Lėka

Tradicinė žiniasklaida pripažįsta, kad sunkiai atsilaiko konkurencinėje kovoje virtualiaisiais informacijos skleidimo gigantais, su socialiniais tinklais. Užklupta ne tik krizės, bet ir dar prieš ją beįsibėgėjusios informacijos vartotojų įpročių kaitos, šiandien Baltijos šalių žiniasklaida tokia, kad Baltijos tiriamosios žurnalistikos centro „Re:Baltica“ ir Stokholmo Ekonomikos mokyklos Rygoje Žiniasklaidos studijų centro tyrime keliamas klausimas, ar Baltijos šalių žiniasklaida po krizės turi šansą gyventi. Tačiau Lietuvos, Latvijos ir Estijos mass media finansų ir auditorijos tyrimas atskleidė, kad pagrindus savo šalių žiniasklaidos ateičiai trys baltijietės pasiklojo gana skirtingus.

Krizė nesibaigė

Nors 2008 m. užgriuvusi krizė jau baigėsi, bet ne žiniasklaidai. Ji vis dar skurdesnė nei iki 2008 m. Tyrimo autorės Rudite Spakovska, Sanita Jemberga, Aija Krūtaine, Inga Springe išanalizavo po penkias didžiausias atskirų kanalų žiniasklaidos priemones ir konstatavo, kad 39-ios iš 49-ių bendrovių, tiesiogiai valdančių 75 didžiausias žiniasklaidos priemones Baltijos šalyse, dar tik atgavinėja ikikrizinį apyvartos lygį.

Spausdintinė žiniasklaida, ypač laikraščiai, patyrė ir tebepatiria didžiausią turbulenciją tiek dėl krizės, tiek dėl konkurencijos su internetine žiniasklaida. Tyrimo autoriai konstatuoja, kad septynios bendrovės, leidžiančios penkiolika didžiausių Baltijos šalyse laikraščių pernai vis dar patyrė nuostolius. Lietuvos laikraščių leidėjai patyrė sunkiausią smūgį: jų apyvarta krito 41,2–72,4 proc. Prie to ženkliai prisidėjo Andriaus Kubiliaus Vyriausybės drastiški veiksmai: krizės metu panaikintas lengvatinis PVM tarifas spaudai, nors tokį taikė visos ES šalys, išskyrus Bulgariją ir Slovėniją, kas sudavė didžiulį smūgį, o nemažai  mažesnių leidinių nuvarė ir į kapus.

Vertinant šalių atskirų didžiųjų laikraščių finansinius praradimus,rekordinius praradimus patyrė Latvijos „Diena“, kuri per penkerius metus neteko 76 proc. apyvartos. Tyrėjai įvardija, kad tik Estijos laikraščiai gali pasigirti suvaldomais praradimais.

Žurnalų leidyba krizę atlaikė ženkliai geriau: pernai keturiolika iš penkiolikos Baltijos šalių žurnalų rinkos lyderių sugebėjo gauti pelno.

Populiariausi naujienų portalai Baltijos šalyse (beje, daug jų valdomi estų) laikosi gana gerai. Devyni iš lyderių penkioliktuko deklaruoja esantys pelningi (nors, pasak tyrėjų, kai kuriais atvejais duomenys gali būti nepakankamai tikslūs, nes buvo pateikti kartu su jų motininėmis bendrovėmis).

Radijas, nors pajuto krizę, bet pernai tik viena iš penkiolikos Baltijos šalyse lyderiaujančių radijo stočių skelbia apie nuostolius.

Mažiau šviesi situacija televizijose: trys lyderių penkioliktuko kanalai (iš jų du Estijoje) susiduria su labai rimtomis finansinėmis problemomis. Lietuvos televizijų rinka krizės metais prarado apie penktadalį vertės, bet visi didieji kanalai atsigauna.

Vis dėlto, nors krizė sudavė smūgį žiniasklaidai visose trijose Baltijos šalyse, bet estams mažiausiai. Sunku vienareikšmiai pasakyti, kur čia priežastis, kur pasekmė, bet, kaip pabrėžiama ir Baltijos šalių žiniasklaidos tyrime, estų žiniasklaida ne tik pasiekia geresnių finansinių rodiklių, bet yra ir skaidresnė pradedant nuo aiškaus žiniasklaidos priemonių savininkų įvardijimo, kas latviams ir lietuviams vis dar yra terra incognita.

Savininkų peizažas: vietoj Šiaurės krypties – estai ir rusai

Krizė į Baltijos šalių žiniasklaidos istoriją įeis kaip drastiškas jos savininkų pasikeitimo laikotarpis. Visų pirma, kaip pažymima ir minimame tyrime, tai Šiaurės šalių pasitraukimo iš baltijiečių žiniasklaidos rinkos laikotarpis. Tiesa, šios permainos skirtingose šalyse vėlgi turėjo labai skirtingas pasekmes.Ypač didelis kontrastas, kas po Šiaurės šalių didžiųjų žiniasklaidos koncernų pasitraukimo nutiko Latvijoje ir kas Estijoje.

2009 m. švedų „Bonnier Group“  Latvijos  didžiausią nacionalinį dienraštį „Diena“ pardavė abejotinos reputacijos investuotojams, jį po to de facto valdė keli politikai. „Dienos“ redaktoriai, svarbiausi žurnalistai, kurie ir buvo dienraščio patikimumo garantija, jį paliko. Šešiolika metų „Bonnier“ valdytas dienraštis, vadintas malonia išimtimi korupcijos ir rusiškos įtakos pilnoje Latvijos žiniasklaidoje, pasitraukus švedams kaip liberalus nepriklausomas laikraštis nustojo egzistuoti.

Dabar situacija Latvijoje tokia: dviejų iš penkių didžiausių Latvijos laikraščių savininkai turi ir saitų su politikais, ir su abejotinos reputacijos prorusišku verslu. Beje, Latvijoje populiariausias laikraštis „MK Latvija“ leidžiamas tik rusų kalba, kaip ir du iš penkių populiariausių TV kanalų – rusų kalba, pastebima tyrime.

Penkiolika metų Baltijos rinkoje dirbęs norvegų „Schibsted“, buvęs vienu iš dviejų pagrindinių jos žaidėjų Estijoje, 2013 m. „Eesti Meedia“ grupę (o joje buvo ir lietuviška žiniasklaida – „15min.lt” portalas bei keli žurnalai: kas nepriklausomybės aušroje galėjo prognozuoti, kad tuomet pustrečio karto  mažesni estai taps lietuviškosios žiniasklaidos savininkais?!) pardavė jos vadovams ir vietos verslui. Išlydėdamas iš Baltijos šalių pasitraukusį norvegų žiniasklaidos koncerną naujasis „Eesti Meedia”  bendrasavininkis Martas Kadastikas mestelėjo kaimynams: „Jei Estijoje nebūtų buvę „Schibsted”, mūsų žiniasklaidos peizažas dabar tikriausiai būtų atrodęs kitaip. Bijau, kad Latvijos ir Lietuvos oligarchinės žurnalistikos savybės būtų išplitusios ir Estijoje.”

Nėra argumentų ginčytis, kad latvių ir lietuvių žiniasklaida turi oligarchinės žiniasklaidos, kaip ir kad norvegai daug ko išmokė estų žurnalistus. Tačiau ne tik nuo mokytojų, bet ir nuo mokinių priklauso, kiek tvarios tos žinios: po beveik tokios pat trukmės švedų „Bonnier“ valdymo laikotarpio Latvijos „Dienoje“ jiems pasitraukus čia skandinaviškų žiniasklaidos standartų juk neliko nė ženklo. Antra vertus, ir pats „Dienos“ atidavimas į abejotinos reputacijos asmenų rankas (kaip ir dar anksčiau norvegų „Orklos Media“ valdytos „Kauno dienos“ pardavimas taip pat abejotinos reputacijos pirkėjams), sugriovė mitą, kad skandinavams Baltijos šalyse rūpėjo kas nors daugiau nei jų verslo pelnas bet kokia kaina.

Šiauriečių pasitraukimą iš Baltijos šalių žiniasklaidos rinkos pratęsė suomių „Sanoma“, pardavusi estams antrą pagal populiarumą latvių portalą tvnet.lv. Taip pat suomių „Alma media“ atsisakė naujienų agentūros BNS, kurią nupirko estai.

„Schibsted“ pasitraukimas aiškintas koncerno sprendimu koncentruotis į dideles rinkas ir į klasifikuotos reklamos verslą. Logikos yra, nors ir perkant Baltijos šalių žiniasklaidą rinka didesnė nebuvo. Tačiau faktas akivaizdus: tarptautiniai vakarietiški žiniasklaidos koncernai nebesidomi Baltijos šalimis, tačiau labai domisi investuotojai su rusišku pamušalu.

O Lietuvoje net tais atvejais, kai savininkas paskelbtas, kartais būna nelabai aišku, kas jis toks. Vieša paslaptis, kas valdo kai kurią  žiniasklaidą, pavyzdžiui, „Balsas.lt“. Tokioje žiniasklaidoje dar ir algos mokamos vokeliuose, tad sąžiningai mokesčius mokanti žiniasklaida stumiama į  nelygios konkurencijos sąlygas.

Lietuvai nedaro garbės ir tai, kad du didžiuliai žiniasklaidos koncernai – „Lietuvos rytas“ ir „Diena Media“ de facto priklausė dviem dabar jau eksbankininkams (nors tai draudžia įstatymas), turėjusiems saitų su Rusija, maža to – dabar Temidės klientams.

Dar labiau nuo politikų priklausoma Lietuvos regioninė žiniasklaida. Nauja tendencija ryškėja prieš savivaldybių tarybų rinkimus – vietos kunigaikštukų ar jų svitos, prisidengdami įvairiomis organizacijomis ar privačiais asmenimis, seka Druskininkų pavyzdžiu ir steigia savo propagandinius leidinius. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, išnagrinėjusi Druskininkų laikraščių „Druskonis“ ir „Druskininkų naujienos“ skundą, nustatė, kad leidinio „Mano Druskininkai“ leidėjas ir viešosios informacijos rengėjas de facto yra Druskininkų savivaldybės taryba, Druskininkų savivaldybės administracijos direktorius bei Druskininkų savivaldybės administracija, o per šį laikraštį buvo vykdyta akivaizdi kampanija, tenkinant grupinius politinius interesus. Deja, tai ne vienetinis atvejis, nors Visuomenės informavimo įstatymas draudžia valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms (išskyrus mokslo ir mokymo), politinėms partijoms būti viešosios informacijos rengėjais ir jų dalyviais. Tačiau praktika rodo, kad dalis valdžios institucijų Lietuvoje faktiškai valdo žiniasklaidos priemones per savo statytinius ar per pinigus už paslėptą reklamą, daro įtaką žiniasklaidos turinį.

Politikų ir interesų grupių valdoma ar įtakojama žiniasklaida nebepajėgia  atlikti demokratijos sarginio šuns funkcijos. Kaip pažymima ir minimame tyrime, „Freedom House“ Spaudos laisvės indekse Latvija, kurios  žiniasklaida koncentruojasi keliose ir dar įtartinos reputacijos asmenų rankose, šiemet įvertina net 27 balais ir artėja prie 30 ribos, kai žiniasklaida jau laikoma tik iš dalies laisva (kuo mažesnis balas, tuo laisvesnė žiniasklaida).  Lietuva – ne ką geresnėje situacijoje: įvertinta 24 balais, nes pagrįstų abejonių apie spaudos laisvę mūsų valstybėje kilo po teisėsaugos institucijų veiksmų prieš naujienų agentūros BNS žurnalistus – reikalavimų atskleisti informacijos šaltinį, žurnalistų fizinio sekimo, telefonų pasiklausymo, kratų namuose ir darbo vietose. Estai ir pagal šį parametrą toli nuo kaimynų – įvertinti 16 balų.

Beje, šių metų spaudos laisvės indekse Estija vienintelė iš Centrinės Europos šalių nepablogino savo pozicijų.

Didžiulė konkurencija, susipynę verslo ir politiniai interesai, gandų bei plepalų trokštantys vartotojai verčia Lietuvos žiniasklaidą bulvarėti. Tačiau, regis, Lietuvoje ima rastis ir geros žurnalistikos pavyzdžių.

„Kokią krizę turite galvoje?“ – nepamirštama fraze buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė kadaise „nuginklavo“ Seimo narius, stokojančius net elementarių ekonomikos pradžiamokslio žinių. Ir tuoj pat patikslino, kad yra trys krizių rūšys – ekonomikos, finansų ir smegenų.
Vertinant Lietuvos viešąjį diskursą, kuriam, be abejonės, milžinišką įtaką daro žiniasklaida, neretai kyla negera nuojauta, kad šią, be ekonominės, yra apėmusi ir ta trečioji krizė.
Todėl, kai „Veido“ redaktorius paskambino ir paprašė prognozuoti, kas laukia Lietuvos žiniasklaidos 2014 m., pirma mintis buvo – viskas aišku.
Kas aišku?
Prieš žvelgiant į ateitį verta trumpai apžvelgti tendencijas, neigiamai veikiančias mūsų šalies žiniasklaidą ir žurnalistiką apskritai.
Pirma, tai žiniasklaidos gausa ir persisotinimas. Konkurencija, be abejonės, yra sveikintinas ekonomikos reiškinys. Tačiau labai didelė medijų gausa turi rimtų minusų, ir štai kodėl. Prasminga būtų įpareigoti visas medijų įmones viešai skelbti finansinius metų veiklos rodiklius. Ir kai paaiškėtų, kad daugelis smulkiųjų ir vidutinių įmonių Lietuvoje dirba nuostolingai, kiltų klausimas: o kaip jos išgyvena?
Antra, atsakant į šį klausimą paaiškėtų, kodėl žiniasklaidos įmonės taip dažnai keičia savininkus. Vien praėjusiais metais pasikeitė „Dienos“ grupės, BTV televizijos, IQ, Žurnalų leidybos grupės, „15min.lt“, „Lietuvos ryto“ trečdalio akcijų savininkai. O kiek dar vietinių laikraščių, radijo ir televizijos stočių perėjo iš vienų rankų į kitas. Vieni tas medijas pirko plėtodami žiniasklaidos verslą. Kiti – siekdami politinės įtakos.
Bet susidūrę su nuostoliais tas žiniasklaidos priemones verslininkai kaip karštą bulvę stengiasi permesti kitiems. Tikriausiai supratę, kad politinė įtaka nėra jau tokia didelė, o mokama kaina – nemaža. Bendrą verslininkų, neužsiimančių žiniasklaidos verslu, požiūrį, matyt, geriausiai iliustruotų naujojo „Lietuvos ryto“ akcininko Beno Gudelio pasakyti žodžiai: „Tai ne tiek įtaka, kiek ramybė.“
Na, o vienas Estijos žiniasklaidos grupės „Eesti meedia“ vadovų Martas Kadastikas duodamas interviu „Postimees“ dienraščiui tokias tendencijas Lietuvoje ir kaimyninėje Latvijoje įvertino griežtai, bet taikliai: „oligarchinė žiniasklaida“.

Daugėja savicenzūros

Kas dar svarbu, siekiant nuspėti ateitį? Žinoma, svarbu ekonomika, finansai. Taigi trečioji, iš dalies jau paliesta tendencija – Lietuvos medijų ekonominis silpnumas.
Finansiškai silpnos redakcijos tampa labai pažeidžiamos, imasi politikų ir verslo šantažavimo. Taip pat pasiduoda ekonominei savicenzūrai. Jei į skandalą pateko, netinkamai pasielgė vienas didžiausių reklamos užsakovų, niekas nenorės jo prarasti, nes svarbus kiekvienas litas.
Dar didesnė problema yra ta, kad savicenzūros mechanizmas įsijungia bendraujant su valdžia, nors viena svarbiausių žiniasklaidos funkcijų – valdžios kritika ir kontrolė. Priminsime, kad valdžios institucijos kasmet įvairiai reklamai išleidžia apie 50 mln. Lt. Taigi valdžia yra tapusi vienu didžiausių reklamos paslaugos užsakovų Lietuvoje.
Žinoma, nemažai šių pinigų atkeliauja iš Briuselio Europos Sąjungos projektams, iniciatyvoms viešinti. Tačiau juk juos vis vien skirsto ministerijos, departamentai, savivaldybės. Ir ar gali būti kritiškas, pavyzdžiui, aplinkos ministro atžvilgiu portalas, gaunantis vienai iš savo rubrikų apie gamtosaugą per 3 mln. Lt?
Jei žurnalistai, redaktoriai apriboja savo laisvę Vilniuje, ką tuomet kalbėti apie rajoninę, regioninę spaudą, radijo, televizijos stotis? Jos juk ir gyvena beveik vien iš valdžios užsakymų.
Tik ateina kokia šventė – vietiniame, valdžiai artimame laikraštyje pasipila sveikinimai. Sveikina meras, administracijos direktorius/direktorė. Taip pat ir tarybos nariai, partijų lyderiai, seniūnai, seniūnaičiai, kultūros, sporto ir kitų skyrių vedėjai…
Taip Lietuvos miestuose ir miesteliuose vyksta ir, matyt, toliau plėsis tylus, paprastam piliečiui sunkiai įžvelgiamas pirmos ir ketvirtosios valdžios susiliejimas. Neretai tai pavadinama tiesiog žiniasklaidos cinizmu.

Šiandien žiniasklaida nebėra ketvirtoji valdžia. Smuko žmonių pasitikėjimas ne tik ja, bet ir Bažnyčia, ir įstatymų leidžiamąja bei vykdomąja valdžia. Taip pat ir teismine. Sociologai teigia, kad šiuos pokyčius lėmė žmonių išsilavinimas, stiprėjantis kritiškumas ir gebėjimas atsirinkti.

„Nors didelė visuomenės dalis (23 proc.) tikina žiniasklaida nepasitikinti, nematydama kitos alternatyvos vis tiek ją toliau vartoja“, – sako Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.
Jis pats tvirtina nematantis tragedijos, kad žmonės elgiasi sveikai ir aklai niekuo nebepasitiki, tačiau prisiminus beveik prieš dvidešimt metų bet kokius rekordus viršijusį Lietuvos visuomenės pasitikėjimą ketvirtąja valdžia (1990 m. atliekant europinį vertybių tyrimą žiniasklaida Lietuvoje pasitikėjo 68 proc. žmonių, o tai yra dvigubai daugiau nei šiandien), darosi šiek tiek nejauku. Taip ir norisi paklausti: kas pasikeitė arba pakeitė padėtį šalyje taip, kad pasitikinčiųjų ketvirtąja valdžia liko vos 33 proc.?
Žurnalistikos instituto profesorius dr. Žygintas Pečiulis linkęs manyti, kad žiniasklaida diskreditavo pati save: ji nebesilaiko nešališkos pozicijos, nedemonstruoja objektyvaus požiūrio, vis dažniau pasiskirsto į tam tikras grupes ir užsiima manipuliacijomis, propaganda, kuri neturi nieko bendro su žiniasklaidos objektyvumu.
Pasitikėjimą ketvirtąja valdžia taip pat smarkiai sumenkino išaugusi konkurencija tarp pačių žiniasklaidos priemonių ir stipriai besitraukianti auditorija. Dar vienas, ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui būdingas reiškinys – klasikinę žurnalistikos funkciją užgožęs skandalingumo ir sensacingumo didėjimas. „Būtent dėl dalies žurnalistų tendencingumo žiniasklaida prarado neginčijamo autoriteto pozicijas“, – primena sociologas dr. Vladas Gaidys.
Šiuo metu Lietuvoje fiksuojamas mažiausias pasitikėjimas ketvirtąja valdžia per 15 metų. Tiesa, V.Gaidys siūlo šių skaičių nedramatizuoti, nes jie atitinka ES vidurkį. Aukščiausiais reitingais Lietuvos žiniasklaida pasižymėjo 1999–2000 m., tuo metu lietuviai ketvirtąja valdžia pasitikėjo kur kas labiau nei bet kurios kitos Europos šalies gyventojai.
Ne taip smarkiai kaip žiniasklaida, bet nusivylė žmonės per pastaruosius metus ir Bažnyčia: šiuo metu ja pasitiki 56 proc. šalies gyventojų.
Vis dėlto kokių pokyčių pasigedo Lietuvos gyventojai Bažnyčios ir žiniasklaidos gyvenime ir kas būtent lėmė tokį ženklų visuomenės tikėjimo šiomis institucijomis praradimą? Siekiant atsakyti į šiuos klausimus būtina apžvelgti, kas per pastaruosius nepriklausomos Lietuvos metus darė didžiausią įtaką minėtose srityse.

Žiniasklaidos padėtį nulėmė neapgalvota politika

Jau nuo 1991 m. Lietuvos valdžia ėmė visaip tarkuoti ir ekonominėmis sankcijomis bausti žiniasklaidą ir ypač spaudą: atsirado PVM spaudai, padidinta leidinių pristatymo kaina. Taigi jau pirmaisiais nepriklausomybės metais, švelniai tariant, neišmintinga valstybės politika žiniasklaidos atžvilgiu užprogramavo tą ketvirtosios valdžios nuosavybės padėtį, kuri lemia jos turinio kokybę iki pat šiandien.
Tuo metu, pavyzdžiui, Vokietijoje žiniasklaidai formuotis buvo sudarytos ekonominės šiltnamio sąlygos. Ir kitos išsivysčiusios valstybės savo žiniasklaidos nežlugdydavo, o per krizes jai netgi padėdavo.
Pasak D.Radzevičiaus, per pastarąjį dvidešimtmetį Lietuvoje rutuliojosi dvi paralelinės žurnalistikos mokyklos. Viena jų – susijusi su visuomeniniu transliuotoju (iš šios žurnalistikos mokyklos daug žmonių išėjo į komercines žiniasklaidos priemones, televiziją, radiją), o antroji neatsiejama nuo privačios žiniasklaidos sektoriaus, tai yra didžiųjų šalies dienraščių – „Respublikos“ ir „Lietuvos ryto“.
Atkūrus nepriklausomybę Lietuvos žiniasklaida ir žurnalistika stiprėjo, bet maždaug po dešimtmečio kokybės standartai ėmė keistis. Taip atsitiko labiausiai dėl to, kad žiniasklaidos priemonės ėmė nebeišsilaikyti, tada į šį sektorių įžengė vietinės reikšmės oligarchai, ėmė daugėti užsakomųjų straipsnių ir laidų, ypač suvešėjo žiniasklaidos savininkų noras pasinaudoti savo žiniasklaidos priemonėmis kariaujant įvairius karus ar siekiant pasipelnyti. Kaip tik tada žurnalistų etikos inspektoriai ėmė skambinti pavojaus varpais, kad savęs neišlaikanti žiniasklaida – rimtas pavojus Lietuvos valstybės politinio gyvenimo kokybei ir intelektinei nepriklausomybei.
Blogiausia, jog nematyti jokių prošvaisčių, kad padėtis imtų gerėti, – kaip tik viskas ir toliau leidžiasi žemyn.
Ilgametis televizijos ir spaudos žurnalistas Henrikas Vaitiekūnas – vienas tų, kurie mato, kokį lūžio laikotarpį šiuo metu išgyvena žiniasklaida, tačiau jis neabejoja, jog blogos naujienos vis tiek baigsis, nes gyvenime nebūna taip, kad būtų vien tik leidžiamasi. Kažkada prasideda ir kilimas. „Tiesiog spauda išsigando, kad jos nebebus, o rinkoje vyrauja pasiūla: trys studentai – už vieno profesionalo kainą“, – ironizuoja žurnalistas, atkreipdamas dėmesį, kad didžioji dalis žurnalistų šiuo metu mokosi gyventi kitaip – prisitaiko.
Bet kokiu atveju visais laikais buvo ir ateityje bus žmonių, kuriems reikės kokybiškos žiniasklaidos. Tiesa, yra viena menkutė problemėlė: žiniasklaidos priemonėms ir žurnalistams reikia kažkaip sulaukti to meto, kai visuomenė persisotins žurnalistinio niekalo ir pseudoinformacijos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Į “Veido” klausimus atsako žurnalistas Edmundas Jakilaitis

VEIDAS: Kiekvieną vakarą jūsų laidoje – nauja tema, o gyvenimas jas siūlo labai skirtingas. Ar niekada nesinorėjo specializuotis konkrečioje srityje, kurią pats išmanytumėte tobulai?
E.J.: Dirbdamas žurnalistu, niekada netapsi jokios kitos srities specialistu, nes tai nebus tavo tiesioginis amatas. Netgi giliausiai pasirinktą sritį išmanantis žurnalistas lieka geriausiai toje srityje pasirengusiu diletantu – skiriasi tik diletantizmo lygmuo. Todėl vienintelė sritis, kurią tikrai išmanau, yra televizijos žurnalistika. Kiekvienai konkrečiai laidai tenka kauptis iš naujo, rinkti medžiagą po kruopelytę. Gal tik politinėms temoms, kaip sakoma, privalai kauptis visą gyvenimą, todėl man jos – pačios lengviausios, tokioms laidoms ruoštis ypatingai nereikia. Priešingai nei tomis dienomis, kai laukia pokalbiai apie ekonomiką, finansus arba sportą.
VEIDAS: Ar nesusidaro įspūdis, kad politika Lietuvoje kuo toliau, tuo labiau virsta nepažinia tikrove?
E.J.: Žinoma. Daugeliui politikų būdingas keistas įsivaizdavimas, kad gyvenimas yra toks, koks apibrėžtas įstatymuose, ir kinta adekvačiai jų priimamiems nutarimams. Tačiau realybė nuo to, kas parašyta įstatymuose, skiriasi netgi labai dramatiškai. Paprastai tie, kurie ilgiausiai pratūno Seime, ir būna labiausiai atitrūkę nuo realybės. Antra vertus, tokie žmonės labiausiai priartėja prie profesionalaus politiko standarto. O žurnalistui bendrauti su politikais gana paprasta, jeigu nesitiki iš jų sudėtingų schemų ir neieškai idėjų ten, kur teslypi interesai ir pinigai. Pamenu, jau prieš dešimtį metų profesorius Raimundas Lopata teigė, kad Lietuvos politikoje nebeliko politikos. Galiu paliudyti, kad per pastarąjį dešimtmetį jos ir nebeatsirado. Mūsų politika – tai viso labo keliolikos žmonių ambicijos, keliasdešimties žmonių interesai ir vos keleto žmonių nykstantis idealizmas.
VEIDAS: Kaip per dvi dešimtis laidos minučių atskleisti, kas yra kas?
E.J.: Man interviu nėra konkretaus rezultato siekimas. Greičiau – galimybė sukurti tam tikras sąlygas, kad pašnekovas jomis atsiskleistų pats. Turiu savo pamėgtas technikas, tarkim, pokalbio metu periodiškai grįžtu prie to paties klausimo keletą ar net keliolika kartų. Vis dėlto svarbiausia man laidoje – ne konkreti informacija, o tai, kaip žmogus elgiasi jam pasiūlytoje situacijoje. Dvidešimties minučių gryno pokalbio laiko tiesioginiame eteryje jau pakanka, kad spėtum žmogų ir paspausti, ir „atleisti“, ir su juo pajuokauti. Kai kurie pašnekovai tik spaudžiami į kampą atsiskleidžia, kiti – priešingai: tuos verčiau pagirti ir taip timptelėti už liežuvio. Neseniai vieną jauną politiką užspeičiau jau labai labai smarkiai, tikėdamasis, kad „subyrės į gabalus“, bet nesubyrėjo, puikiai atsilaikė ir tuo mane nustebino. O vienas politiku tapęs psichologas ištisą dieną profesionaliai rengėsi būsimai dvikovai, bet išėjo – ir subyrėjo… Prieš kameras nesuvaidinsi, ruoškis nesiruošęs. Beje, kamerų savo pašnekovams visada patariu „nematyti“, nes su jais studijoje kalbuosi tiktai aš.
VEIDAS: Žiūrovai, prisižiūrėję vakarietiškų filmų, neretai įsivaizduoja, kad už kiekvieno ekrane regimo žurnalisto stovi nematomų pagalbininkų komanda, kuri renka ir teikia reikalingą informaciją, sukviečia ir parengia pašnekovus, o jums užtenka pabūti laidos veidu…
E.J.: Gal ir įsivaizduoja, bet taip nėra. Mėgstu laidos gamybos procesą „čiupinėti“ nuo pradžios iki galo. Turiu savo įmonę, kuri rengia įvairias laidas, joje yra keletas žurnalisčių, su kuriomis galiu pasitarti arba, tarkim, iš kažkur grįždamas paprašyti, kad internete surastų man reikalingus įstatymus ir nereiktų pačiam gaišti laiko jų paieškai. Nes stengiuosi skaityti tik originalius šaltinius ir nesivadovauti naujienų agentūrų pranešimais, gromuliuojančiais antros ar trečios eilės nuomones. Jei ko nesuprantu – yra penkiolika–dvidešimt žmonių, kuriems galiu paskambinti ir pasikonsultuoti. Jų telefonų numerių netgi neturiu įsivedęs – kiekvienąkart renku skaičius, nes juos puikiai atsimenu. Tokių žmonių, kurių numerius moku mintinai, iš viso yra apie du šimtus. Dar iki dviejų tūkstančių reikalingų numerių slypi telefono atmintyje.

Dezinformacijos, faktų iškraipymo, manipuliacijų ar nesantaikos kurstymo negalima laikyti informacija ar nuomone.

„Yra melas, bjaurus melas ir statistika“, – šie žodžiai, žinia, priskiriami Markui Twainui. Tik šį kartą statistikos ir manipuliacijos skaičiais nebuvo.
Rusijos televizijos kanalas PBK, įregistruotas ir transliacijos licenciją gavęs Rygoje, spalio 4 dieną parodė laidą „Žmogus ir įstatymas“. Laida apie 1991-ųjų sausio įvykius tiek žiniasklaidos ekspertų, tiek Lietuvos žurnalistų buvo įvertinta kaip manipuliacijos faktais, dezinformacijos, nesantaikos kurstymo, istorijos iškraipymo pavyzdys.
Laidoje niekinamas ne tik tragiškų 1991 m. sausio 13-osios gynėjų atminimas. Šia laida Rusijos propagandos mašina pratęsė aiškią istorinės tiesos neigimo liniją: mėginti įtikinti, kad Lietuvos okupacijos, trėmimų, Lietuvos valstybės prievartavimo faktų nebuvo. Na, o Sausio 13-ąją, kaip teigta laidoje, „savi šaudė į savus“.
Lietuvos radijo ir televizijos komisija, atsakinga už mūsų šalies audiovizualinės rinkos priežiūrą, išnagrinėjusi laidą priėmė keletą sprendimų.
Pirma, ji kreipėsi į Vilniaus administracinį teismą dėl PBK transliuojamų programų ne iš Europos Sąjungos valstybių narių retransliacijos sustabdymo. Paaiškinu, kad tai galioja, žinoma, Rusijoje kuriamoms programoms, kurios PBK kanale sudaro per 80 proc.
Po šio sprendimo visuomenės reakcija nebuvo vienareikšmė. Dalis žmonių, pasipiktinusių laida, sveikino tokį nutarimą. Tačiau pasigirdo ir teiginių, kad tokiu sprendimu Lietuvos radijo ir televizijos komisija pamina žodžio, informacijos laisvę, o Lietuva panašėja į Šiaurės Korėją ar kokią kitą diktatūrą.
Ką galima atsakyti tokiems komentatoriams? Viena vertus, šiuolaikinėje demokratijoje iš tiesų vyrauja įsitikinimas, kad visi viešojo intereso klausimai privalo būti diskutuojami vykstant laisvai ir atvirai diskusijai. Taip pat sutinkama, kad esant laisvai diskusijai tarp įvairiausių nuomonių galiausiai įsitvirtins protingiausia, išmintingiausia nuomonė.
Kita vertus, ar dezinformaciją, faktų iškraipymą, manipuliacijas, nesantaikos kurstymą galima laikyti informacija arba nuomone? Ar tai galima laikyti žodžio laisve? Kur yra tokios žodžio laisvės ribos?
Lietuvos Respublikos Konstitucija labai aiškiai apibrėžia, kas yra žodžio laisvė ir kada ji ribojama: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.“
LR visuomenės informavimo įstatymas labai tiksliai apibrėžia, kas yra dezinformacija: „Tyčia viešai paskleista melaginga informacija.“ Tas pats įstatymas įsakmiai draudžia platinti dezinformaciją.
Nevalia pamiršti, kad įstatymas taip pat numato ir tam tikrus įsipareigojimus informacijos platintojui: „Gerbdami nuomonių įvairovę, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi visuomenės informavimo priemonėse pateikti kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių.“
Deja, PBK nesilaikė reikalavimų, kurių turi laikytis informacijos platintojas, nepateikė kitų nuomonių, manipuliavo faktais, skleidė dezinformaciją. Negana to, PBK vadovai Lietuvoje pripažino, kad šio turinio jie nekontroliuoja – gauna tiesiai iš Maskvos.
Taigi, įvertindama visas šias aplinkybes, Lietuvos radijo ir televizijos komisija priėmė sprendimą sustabdyti minėtame kanale platinamas programas iš trečiųjų šalių. Žinoma, kai kas ir toliau manys, kad reikia neriboti melo, neapykantos kurstymo, dezinformacijos, nes tai neva varžo žodžio laisvę. Tačiau Lietuvos radijo ir televizijos komisija turi ne tik prižiūrėti, kaip laikomasi įstatymo, bet ir ginti viešąjį interesą, apsaugoti viešąjį diskursą.
Antra, Lietuvos radijo ir televizijos komisija nutarė kreiptis į Latvijos audiovizualinės rinkos reguliuotoją, kad jis įvertintų PBK veiksmus ir priimtų sprendimą dėl šio kanalo tolesnės veiklos. Motyvai čia buvo taip pat grįsti teisine logika: PBK kanalas yra gavęs licenciją kaimyninėje šalyje, ir įvertindami tai, kad PBK jau ne pirmą kartą pažeidžia ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos įstatymus, kaimynai turėtų spręsti dėl tolesnės jo veiklos.
Na, ir trečia, Lietuvos radijo ir televizijos komisija nutarė kreiptis į televizijos retransliuotojų įmones, kad jos, nelaukdamos teismo sprendimo, stabdytų PBK kanalo retransliavimą, nes šios įmonės taip pat yra atsakingos už skleidžiamą turinį.
Buvo prisimintas ir „Cgates“, teikiančios kabelinės televizijos paslaugas, pavyzdys. Ši bendrovė po minėtos laidos „Žmogus ir įstatymas“ pasirodymo eteryje nutarė stabdyti PBK kanalo laidų retransliavimą. Labai atsakingas ir pilietiškas sprendimas, nors galbūt turėsiantis neigiamų finansinių pasekmių bendrovei.
Be to, norėtųsi paminėti kitą pavyzdį iš JAV. Šių metų pradžioje buvęs JAV viceprezidentas Alas Gore‘as pardavė savo nuostolingą kabelinės televizijos kanalą „Current TV“ Katare įkurtam „Al Jazeera“ kanalui. Kadangi „Current TV“ retransliavo didelės kabelinės televizijos, „Al Jazeerai“ tai atvėrė kelią į Amerikos rinką ir suteikė galimybę pasiekti apie 60 mln. amerikiečių šeimų.
Įstatymai sandorio nedraudė. Amerikoje, žinia, žodžio laisvė taip pat labai gerbiama, bet iš karto po sandorio „Time Warner Cable Inc“ paskelbė nebetransliuosianti „Current TV“ kanalo. Žodžiu, “Al Jazeerai“ buvo leista aiškiai suprasti, kad šios televizijos pozicija Amerikos visuomenei nėra priimtina, ir ji šalyje nepageidaujama.
Tai nedidelis pavyzdys, kaip yra ginama viešoji erdvė. Ir tam reikalingi ne tik įstatymai – visų problemų vien gerais įstatymais neišspręsi. Be jų, dar reikalinga ir pilietinė pozicija. Kad tarp dezinformacijos ir žodžio laisvės nedėtume lygybės ženklo.

Visų problemų vien gerais įstatymais neišspręsi. Be jų, dar reikalinga ir pilietinė pozicija. Kad tarp dezinformacijos ir žodžio laisvės nedėtume lygybės ženklo.

Kaip iš Baltijos šalių besitraukiančios skandinavų investicijos keičia šių šalių žurnalistikos patikimumą ir kokybę.

Išlydėdamas iš Baltijos šalių pasitraukusį norvegų žiniasklaidos koncerną „Schibsted” naujasis „Eesti Meedia” (o kartu ir lietuviškųjų „15min.lt” bei kelių žurnalų) bendrasavininkis Martas Kadastikas mestelėjo kaimynams: „Jei Estijoje nebūtų buvę „Schibsted”, mūsų žiniasklaidos peizažas dabar tikriausiai būtų atrodęs kitaip. Bijau, kad Latvijos ir Lietuvos oligarchinės žurnalistikos savybės būtų išplitusios ir Estijoje.”

Kontrargumentų estų kolegai, deja, nedaug. Lietuvos žurnalistų etikos inspektoriai taip pat jau ne kartą yra atkreipę dėmesį į besioligarchizuojančią žiniasklaidą. Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra pareiškusi, kad Lietuvos žiniasklaidą galbūt cenzūruoja oligarchai. Galų gale ir plika akimi matyti, kur ritasi dalis mūsų žiniasklaidos. O į kurią pusę krypsta naujausios permainos jos savininkų korpuse?

Naujieji savininkai atskleidė sandorio detales

„Schibsted” pasitraukimas iš Baltijos šalių didžiausią įtaką, žinoma, padarys estams: penkiolika metų dirbęs Estijos žiniasklaidos rinkoje “Schibsted” buvo vienas iš dviejų pagrindinių jos žaidėjų, valdė vieną svarbiausių kokybinės spaudos dienraščių Estijoje “Postimees”, “Kanal2″ televiziją, spaustuvę, grupę regioninių laikraščių ir kt. Lietuvoje jiems priklausė naujienų portalas, „15min.lt”, žurnalai “Žmonės”, “Laima”, “Ji”, “Edita”, Latvijoje – antras pagal populiarumą portalas TVNET.LV. Beje, prieš porą metų “Schibsted” pardavė savo žiniasklaidos verslą ir Rusijoje, Sankt Peterburge.

Reikia tikėtis, kad naujieji ir kelių lietuviškosios žiniasklaidos priemonių savininkai estai puoselės tokią pat skaidrią ir kokybišką žiniasklaidą kaip norvegai. Bent jau “Eesti Meedia” valdybos pirmininkas M.Kadastikas tikina, kad viena didžiausių vertybių, kurią išeidamas palieka “Schibsted”, – ne tik išaugusi žiniasklaidos grupė, bet ir žurnalistikos kultūra.

Beje, kas tikrai neįprasta lietuviškai žiniasklaidai, “Postimees” paskelbė išsamų naujojo bendrasavininkio M.Kadastiko interviu, kuriame atskleidžiama nemažai informacijos apie sandorį. Jame pasakojama, kad “Schibsted” sprendimas ir jo įgyvendinimas truko pusantrų metų, aiškinamos jo priežastys – kad “Schibsted” nutarė koncentruotis į dideles rinkas ir į klasifikuotos reklamos verslą. M.Kadastikas sąžiningai sako, kad norvegai jau buvo praradę interesą dėl žiniasklaidos verslo kitose šalyse, ypač tokios mažose rinkose. Taip, “Eesti Meedia” buvo pelninga, tačiau skelbimų verslas ne toks rizikingas kaip žiniasklaidos ir reikalauja mažiau investicijų.

M.Kadastikas atskleidžia, kad tarp potencialių pirkėjų būta ir Šiaurės šalių, ir Estijos žiniasklaidos įmonių, bet sako, kad “Gazpromas”, apie kurį sklido nemažai gandų, jo žiniomis, “Schibsted” slenksčio nebuvo peržengęs. “Schibsted” vengė neskaidrių pirkėjų su netinkamais ketinimais. Galų gale liko du variantai: arba norvegai lieka, bet restruktūrizuoja grupę ir parduoda nepelningus jos segmentus, arba visą grupę perka dabartiniai jos vadovai. Pasirinktas antras variantas, nors norvegams pirmasis būtų buvęs pelningesnis.

Nors viešojoje erdvėje pabrėžiama, kad akcijas perpirko “Eesti Meedia” vadovai, iš tikrųjų jie teturi jų pusę. M.Kadastikas tiesiai sako: jei vien vadovybė būtų norėjusi nusipirkti 100 proc. akcijų, kalba banke būtų buvusi labai trumpa. Tad reikėjo investuotojo.

Kodėl pasirinktas Margusas Linnamäe? M.Kadastikas sako, kad lėmė ir tai, kad jis turi labai stiprius finansinis pagrindus, ir žmogiškosios savybės: tai išmintingas, žodžio žmogus, be to, ne iš tų, kurie veržiasi į žiniasklaidą bet kokiu pretekstu.

Farmacijos verslo magnatas M.Linnamäe – iš tiesų paslaptinga persona: pernai turtingiausių estų sąraše užėmęs 15 vietą verslininkas dešimt metų buvo nedavęs nė vieno interviu žiniasklaidai. Tiesa, jo pavardė buvo pakliuvusi į kelis žurnalistinius tyrimus. Debiutuodamas žiniasklaidos versle M.Linnamäe sutiko duoti interviu estų visuomeniniam transliuotojui. Jis pareiškė, kad tai nebuvo didžiausia investicija jo gyvenime, be to, patikino, kad nesikiš į žurnalistinį turinį ir kad suvokia atsakomybę valdyti žiniasklaidą. Verslininkas papasakojo, kad pats pasisiūlė pirkti akcijas – girdėdamas gandus, jog estų žiniasklaidos koncerną pretenduoja pirkti „Gazpromas”, jis paskambino valdybos pirmininkui M.Kadastikui. Verslininkas tikina dėl savo investicijos į žiniasklaidą nesijaučia tapęs vieša figūra, neturi jokių politinių tikslų, o jo sprendimas – komercinis, bet kartu ir nulemtas noro, kad estų žiniasklaida nepatektų į blogas rankas.

Estų žiniasklaidoje skelbta, kad sandoris vertas apie 30 mln. eurų, du trečdaliai jo – iš paskolos, kurią suteikė „Swedbank”. Asmeninis bendrovės keturių vadovų, tapusių bendrasavininkiais, finansinis indėlis, palyginti su verslininko M.Linnamäe, kuklus.

Švedų pasitraukimas sužlugdė latvių “Dieną”

Vis dėlto estų komentatoriai pastebi, kad tai, jog tarptautiniai žiniasklaidos koncernai per daug nesidomėjo “Eesti Meedia” pirkimu, yra šioks toks ženklas. Viena vertus, estai gali didžiuotis, kad norvegų koncernas per penkiolika metų Estijoje išugdė pajėgią savarankiškai tvarkytis žiniasklaidos savininkų komandą, antra vertus, kad peikdamas kaimynų latvių ir lietuvių žiniasklaidos peizažą M.Kadastikas tik nebūtų prisikalbėjęs. Juk bent jau pagal formaliuosius vertinimus po “Schibsted” išėjimo estiškas žiniasklaidos peizažas tapo panašesnis į lietuviškąjį: pusė akcijų ir pusė balsų valdyboje priklausys žiniasklaidos versle debiutuojančiam farmacijos verslo magnatui, o niekas negarantuoja, kad kažkuris iš akcininkų netrukus akcijų ims ir neparduos.

Žinoma, Estijoje vis dėlto jau susiformavusi kitokia žurnalistikos kultūra, o štai Latvijoje kito užsienio žiniasklaidos koncerno – švedų “Bonnier” pasitraukimas buvo labai skausmingas. Latvijos didžiausias nacionalinis dienraštis “Diena”, nuo 1993 iki 2009 m. valdytas “Bonnier”, buvo vadinamas malonia išimtimi korupcijos ir rusiškos įtakos pilnoje Latvijos žiniasklaidoje. Kokybiško, liberalaus, patikimo, modernaus, vakarietiško dienraščio reputaciją turėjusią “Dieną” prasidėjus krizei švedai nutarė parduoti.

Viešojoje erdvėje sklido įvairiausių gandų, kad dienraštį perima vietos oligarchai ar statytiniai iš Rusijos tam tikrų tarnybų. Viena iš versijų – kad naujieji savininkai, britai Jonathanas ir Davidas Rowlandai, dienraščio akcijas perėmė už švedų negrąžintą paskolą. Jau po metų 51 proc. “Dienos” akcijų valdė latvių verslininkas Viesturas Koziolas, o 2012 m. paskelbta, kad jis turįs jau 98,86 proc. Tačiau Korupcijos prevencijos tarnybos tyrimas išaiškino, kad tikrieji laikraščio savininkai yra trys politikai.

Pasitraukus “Bonnier”, “Dienos” redaktoriai, svarbiausi žurnalistai, kurie ir buvo dienraščio patikimumo garantija, jį paliko. „Diena”, kaip liberalus nepriklausomas laikraštis, nustojo egzistuoti. „Tačiau savaime užsienio kapitalas kokybės negarantuoja – priklauso, kokie žmonės, kokią dalį akcijų valdo, kokie žmonės dirba. Štai švedų “Bonnier” Lietuvoje valdomos “Verslo žinios” – etiškos spaudos pavyzdys, o taip pat švedų koncerno MTG valdoma TV3 televizija ne visuomet vadovaujasi aukštais etikos standartais ir patenka į etikos komisijų akiratį”, – primena žiniasklaidos savininkų įtaką žurnalistikai analizuojantis Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto direktorius doc. dr. Deimantas Jastramskis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prieš dvidešimt metų visuomenė niekuo kitu, net Bažnyčia, nepasitikėjo taip, kaip žiniasklaida, o dabar ja tiki maždaug kas trečias. Tad kas pasikeitė – žiniasklaida ar visuomenė?

Jei lyginsime dabartinį ir 1992-ųjų rudens, kai buvo išleistas pirmasis „Veido“ numeris, Lietuvos žiniasklaidos peizažą, panašumų daug. Šiandien, kaip ir prieš dvidešimt metų, Lietuvoje esame vienintelis analitinis, save išsilaikantis, o ne kažkieno ir nežinia kokiam tikslui finansuojamas mokamas savaitraštinis politikos, ekonomikos ir visuomenės aktualijų žurnalas. O didžiausias skirtumas – kad kuriant „Veidą“ žiniasklaida buvo beveik kaip Dievas, ja buvo tikima labiau nei kuo kitu. Jei taip tikėta, vadinasi, ir tikėtasi iš jos daug.
Šiandien tokio pasitikėjimo ir tikėjimo perpus mažiau nei anuomet. Ko gero, didesnio pasitikėjimo šiandieninė Lietuvos žiniasklaida ir neužsitarnavusi. Žinoma, ji nevienalytė, bet, perfrazavus posakį, kad šaukštas deguto medaus statinę sugadina, lygiai taip pat ir šaukštas medaus deguto skonio nepermuša. Deja, šiandien net savęs bulvariniais nelaikantys leidiniai linkę linksminti, gąsdinti žiaurybėmis, lįsti po visuomenės interesui visai nesvarbiais žmonių asmeninio gyvenimo patalais ar girti kokį politiką vien todėl, kad jis davė leidiniui reklamos, ar todėl, kad pats yra to leidinio savininkas.
Tiesa, pastaraisiais metais lyg ir jaučiamos tų linksmybių pagirios – televizijose atsiranda daugiau informacinių laidų, steigiasi ne tik bulvariniai skaitalai. Tačiau itin didelio susidomėjimo tai nesulaukia. Klausimas: ar atgimimo euforijoje savo misiją giliau nei dabar suvokusi žiniasklaida suprastėjo, nes neliko kritinės masės auditorijos kokybiškai žiniasklaidai, ar, atvirkščiai, kokybinės žiniasklaidos vartotojų nedaug, nes Lietuvoje ne itin yra ką kokybiško vartoti? Kas ką sugadino: žiniasklaida visuomenę ar visuomenė žiniasklaidą?

Laikraščiai ėmė kratytis kompartijos pavadėlio
Oficialią Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną,1990 m. kovo 11-ąją, galėjome pasitikti su tikrai neseklia žiniasklaida, sutekėjusia iš trijų savaip stiprių srovių: sovietmečiu pogrindyje leistos patriotinės ir religinės, entuziazmo kurti nepriklausomą Lietuvą kupinos Sąjūdžio ir nepriklausomybės kovotojų pusėn stojusios dalies posovietinės žiniasklaidos. Tačiau taip nenutiko. Kodėl – sunku būtų suvokti be jos priešistorės, atgimimo priešaušrio.
Dirbti žurnalistu tuo laikotarpiu, žinoma, tiems, kurie pasirinko poziciją siekti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, buvo tikra likimo dovana. Dar vis su Ezopo kalbos elementais, bet jau kur kas tiesiau buvo galima kalbėti apie tikrus visuomenės skaudulius, o kiekvieną laisvėjantį žodį gaudyte gaudė vis daugiau žmonių. Tuomečio „Gimtojo krašto“ vyriausiasis redaktorius Algimantas Čekuolis yra pasakojęs, kad 1986–1987 m., paryčiais užbaigęs numerį ir snustelėjęs vos kokią valandikę, neatsispirdavęs pagundai nulėkti iki kiosko pažiūrėti, kaip kone kiekvienas prašydavęs „Gimtojo krašto“. Šis buvo tapęs didžiausiu pasaulyje savaitraščiu, jo tiražą skaičiuojant tūkstančiui gyventojų, – tai yra vien tik prenumeratorių turėjo per 320 tūkst. Nors metrikoje buvo rašoma, kad „Gimtasis kraštas“ skirtas užsienio lietuviams, tai buvo tikras žmonių pilietiškumo žadintojas pačioje Lietuvoje.
Ne tik „Gimtasis kraštas“, bet ir „Literatūra ir menas“, „Komjaunimo tiesa“, „Kauno tiesa“ ėmė skelbti poleminius rašinius kultūros, visuomeninio gyvenimo, ekonomikos, ekologijos, valdymo klausimais. Tuometės „Kauno tiesos“ vyriausioji redaktorė Teklė Mačiulienė prisimena, kaip ją Lietuvos kompartijos CK pasiuntė Maskvon į redaktorių seminarą. Ten jau ne tik inteligentiją, bet ir platesnius visuomenės sluoksnius kaitino „Literaturnaja gazeta“ rašiniai, legendinė televizijos laida „Vzgliad“.
T.Mačiulienė prisimena: „Su redaktoriais susitikęs pats „gensekas“ – kompartijos generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas aiškino, kad užtenka žiniasklaidoje „pokazuchos“, kad laikas žiniasklaidai keistis. Redaktoriai iš Tadžikijos, Kazachijos buvo pašiurpę: „Kak eto mozet bytj?!“
Grįžusi iš Maskvos ir iki tol bravūriška drąsa bei nepaklusnumu miesto partinei valdžiai garsėjusi redaktorė turėjo neatremiamų kontrargumentų prieš Kauno partinius veikėjus: „Partijos miesto biuro posėdžiuose riksmą dėl „Kauno tiesos“ rašinių, kritikuojančių valdžią ar siūlančių grąžinti senuosius gatvių pavadinimus, pavyzdžiui, Lenino prospektą vėl vadinti Vytauto, atremdavau, kad tai Gorbačiovas liepė taip rašyti. Netrukus pritrenkėme miesto vadovus pakeitę „Kauno tiesos“ metriką: vietoj LKP Kauno miesto komiteto ir Darbo žmonių deputatų tarybos organo parašėme „laikraštis“, paskui pirmieji Lietuvoje nuėmėme privalomą šūkį „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ Oficialiu raštu kreipėmės į LKP miesto komiteto biurą, kad šis atsisakytų nuosavybės teisių į miesto laikraštį. O šiems pasakius „Niekada“, kreipėmės į skaitytojus, kviesdami diskutuoti, ar „Kauno tiesai“ reikia pavadėlio. Kiekvieną rytą iš pašto atsiimdavome maišą laiškų. Spausdinome kardinolo Vincento Sladkevičiaus, inteligentijos, eilinių skaitytojų laiškus. Protestuodami prieš miesto valdžios nenorą atsisakyti suteikti laikraščiui nepriklausomybę, „Kauno tiesos“ pavadinimą ėmėme spausdinti ne puslapio viršuje, o apačioje.“
Po pusmečio kovos redakcija tapo nepriklausoma. Kova su sovietmečio vadukais nebuvo tokia jau nepavojinga: ant kortos buvo statoma ne tik profesinė karjera ar darbo vieta – skambučiai iš saugumo lyg tarp kitko užsimindavo, kur mokosi tavo vaikai, gyvena tėvai ar dirba sesuo.
Drąsos užteko ne visiems redaktoriams. Štai didžiausia, tuomet įtakingiausia ir turtingiausia „Tiesa“, turėjusi per 300 tūkst. tiražą, permainų išsigando ir per kelerius metus tapo niekam nereikalingu partiniu laikraštuku. „Tiesa“ pasirinko toliau būti partiniu „organu“ – net valstybei atkūrus nepriklausomybę nesiekė nepriklausomo dienraščio statuso, o tapo LDDP „organu“. Paskui bandė keisti pavadinimą – persivadino į „Dieną“, bet 1996 m., neatlaikęs konkurencijos su pasirinkusiaisiais nepriklausomų laikraščių kelią, kapituliavo ir nutraukė savo gyvavimą. O štai „Komjaunimo tiesa“ sugebėjo 1989 m. pabaigoje privatizuotis, nuo 1990 m. persivadino į „Lietuvos rytą“ ir lig šiol yra didžiausias Lietuvos dienraštis.
Rajonų laikraščiai taip pat ėmė kratytis kompartijos priklausomybės ir šiandien šypseną keliančių pavadinimų: „Komunizmo vėliava“ virto „Tėviškės žiniomis“, „Komunizmo švyturiai“ – “Telšių laikraščiu“, „Komunistinis darbas“ – „Pamariu“, „Spartuolis“ – „Galve“ ir pan.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.