Žiniasklaidos priemonės Lietuvoje vis dažniau tampa jų savininkų įrankiais kovoje su politiniais ar verslo priešininkais. Paminant žiniasklaidos etikos normas ir visuomenės informavimo misiją, tokie straipsniai pasirodo periodiškai. Naujausias atvejis – verslininkų Vladimiro Romanovo ir Dariaus Mockaus mūšis, persikėlęs į jų valdomas žiniasklaidos priemones.
Pirmasis pradėjo koncerno „MG Baltic“ savininkas, kuriam priklausančiame interneto portale „Alfa“ pasirodė straipsnis apie „caraitį Vladimirą“ – pagrindinį Ūkio banko akcininką – su įtarimais, esą Ūkio bankas susijęs su tarptautinėmis pinigų plovimo schemomis. Jau po poros dienų V.Romanovui priklausanti spauda kirto atsaką – dienraštyje „Vilniaus diena“ ir interneto portale išėjo informacija, esą „MG Baltic“ koncernas nemokus ir negrąžina paskolos Ūkio bankui. Prie straipsnio prikabintame komentare V.Romanovas “diagnozavo”, kad “MG Baltic” koncerną valdo psichiškai nesveikų žmonių kompanija, o paskui D.Mockų velkasi lavonų šleifas. Per kelias dienas “Diena Media” grupės leidiniuose išėjo visa serija straipsnių apie D.Mockų – apie šantažuojamą Ūkio banką, apie keistas mirtis jo aplinkoje, apie nusišovusio „Mitnijos“ vadovo Antano Gureckio šeimos persekiojimą, nuodus ir užkeikimus.
Beje, pernai V.Romanovas savo leidinius išnaudojo susipykęs su kitu Kauno milijonieriumi Tautvydu Barščiu – tuomet „Kauno dienoje“ pasirodė publikacija, esą T.Barštys gydėsi psichiatrijos ligoninėje ir buvo laikomas itin sunkių, paranojiška šizofrenija sergančių ligonių skyriuje.
Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius tokią tendenciją  įvardijo kaip žiniasklaidos verslo ligą. „Vertinu labai blogai. Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse yra straipsnis, kuris nurodo, kad žiniasklaidą naudoti asmeninių sąskaitų suvedinėjimams – draudžiama. Aiškiai pasakyta, kad žiniasklaida ir žurnalistika yra viešoji vertybė ir turi tarnauti visuomenės, o ne privačiam interesui. Kai žiniasklaidos priemonės savininkas nori gražiai atrodyti savo leidiniuose ir pasirodo su gyvūnėliais – tuštybei dar gali būti atleidžiama, nors pagal Etikos kodeksą tai negražu, bet kai bandoma savo verslo reikalus spręsti ne teisinėmis priemonėmis, o žiniasklaidoje, tai vienas šiurkščiausių etikos pažeidimų“, – akcentuoja D.Radzevičius.
Pasak LŽS pirmininko, prasidėjus privatizacijai žiniasklaidos priemones įsigijo žurnalistai, o dabar atėjo savininkų karta iš kitų verslų, kuri žiniasklaidą supranta, ne kaip socialiai atsakingą verslą, o kaip papildomą galios svertą.

„Snoro“ žlugimas visiškai nenustebino. Ilgą ir painią praeitį turintis bankas, kelis kartus keitęs savininkus, nuolat buvęs tai teisėsaugos, tai Lietuvos banko akiratyje, kiekvienam nors kiek bankininkyste besidominčiajam privalėjo kelti įtarimų.

Vien faktas, kad pernai ir šiemet, kai visi didieji bankai nuleido indėlių palūkanas iki minimumo, taip skatindami klientus ne marinuoti pinigus sąskaitose, bet investuoti, o „Snoras“, kaip ir dar keli mažieji, laikė indėlių palūkanas gerokai iškeltas, liudijo: šiam bankui trūksta pinigų.

Pasitikėjimo neskatino ir naujausi banko savininkai – Rusijos finansininkų bei verslininkų Antonovų šeima, vienų šaltinių teigimu, susijusi lyg su Kremliumi, kitų – lyg su KGB, trečių – lyg su atomine, lyg su karine pramone. Regis, 2004-aisiais, metai po to, kai VSD sužlugdė bandymus įlieti į „Snorą“ 1,5 mlrd. Lt su Rusijos nusikalstamu pasauliu siejamų pinigų ir bankas pakeitė savininkus, atitekdamas Antonovams, teko susidurti su jų atstovu. Bankininkams nepatiko, kad, imdamas interviu iš tuomečio VSD šefo Mečio Laurinkaus ir klausdamas apie „Snorą“, pasakiau, kad jį įsigijo kažkokia neaiški „tarakonų kontora“. Teko išklausyti ir patikinimų, kad „Konvers group“ yra viena solidžiausių Rusijoje finansinių grupių, ir grasinimų teismais, ir pažadų sutarti su vienu dienraščiu, kad šis mane purvais apipiltų.

Tuomet į akis krito du dalykai: kartu su iš Maskvos atvykusiu emisaru sėdintis Raimondas Baranauskas per visą pokalbį nepratarė nė žodžio, taip nebyliai liudydamas, kas „Snore“ turi balso teisę, bei tai, kad iš pradžių solidžiai atrodęs maskvietis po poros šimtų gramų ėmė kalbėti ir elgtis, it dar neseniai auksinę „cepurą“ nešiojęs.

Išvadas dėl šio banko bei jo ateities tuomet pasidariau vienareikšmiškas ir, kaip parodė praėjusios savaitės įvykiai, neapsirikau. Veikiau stebina, kad jis išsilaikė taip ilgai, nes, kaip liudija Lietuvos banko darytų patikrinimų ir nuobaudų istorija, „Snoras“ visą laiką ką nors pažeidinėdavo: tai jam trūkdavo atidėjinių, tai jis LB nurodymų ir teisės aktų nevykdydavo, tai pernelyg rizikuodavo. Stebėtinai ilgą „Snoro“ egzistenciją galima paaiškinti nebent tuo, kad socdemų valdžia bijojo ryžtingų sprendimų, ir tuo, kad ilgametis Lietuvos banko valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas dar prieš dešimtmetį pradėjo svajoti apie ramų pensininko gyvenimą.

Sprendžiant iš palyginti ramios visuomenės reakcijos, panašaus atsargiai skeptiško požiūrio į „Snorą“ laikėsi dauguma. Tai nestebina, nes kaimynystėje su Rusija gyvenančius lietuvius sunkoka įtikinti, kad šios šalies verslas, ypač stambusis, gali atitikti europinius standartus, prie kurių pamažėle vis dėlto įprantame.

Suvokę, kad po Vyriausybės ir Seimo staigiai atliktos nacionalizacijos indėliai „Snore“, regis, niekur nepradings, visi užsidavė daug svarbesnį klausimą: o kas dabar bus su „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupe? Mat jos didžiausias akcijų paketas nuo 2009-ųjų priklauso „Snorui“, tad dabar tapo valstybės nuosavybe. Didžiausia spausdintų dienraščių grupė, didžiulis spaustuvių ir logistikos kompleksas, galingas naujienų portalas, šiokia tokia televizija. Svarbiausia – tegu smukusi, bet vis dėlto tebesanti įtaka valstybės gyvenimui.

Nėra pagrindo netikėti Lietuvos banko pirmininku Vitu Vasiliausku, teigiančiu, kad skubiai perimti „Snorą“ nutarta po antradienį pasirodžiusio isteriško „Lietuvos ryto“ rašinio, esą Prezidentūra kartu su Lietuvos banku ir Generaline prokuratūra ketina sunaikinti mažuosius lietuviškus bankus. Vėlesnėmis dienomis „Snorui“ priklausantis dienraštis dėjo visas pastangas kaip nors išpūsti problemos mastą, kelti paniką, vieno banko bėdas paversti visos bankinės sistemos problema.

Nepavyko, nes „Lietuvos ryto“ pastangų neparėmė jokia kita žiniasklaida. Netgi atvirkščiai – žiniasklaida iš karto susiejo dienraščio rašinius su jo šeimininku ir tą tiesiai įvardijo. Mat žurnalistų kalbama, kad 2009-aisiais šimtamilijoninėse skolose skendusį „Lietuvos rytą“ nuo bankroto išgelbėjęs „Snoras“ realiai valdo ne 36 proc., o beveik visas bendrovės akcijas, nes savininkai Gedvydas Vainauskas, Vidmantas Strimaitis ir Algimantas Budrys turėję įkeisti visas savo akcijas, tik ne „Snorui“, o kažkuriam kitam Antonovų bankui. Tad dabar nebeturį kur dingti ir toliau puldinėja „Snorą“ perėmusią Lietuvos valdžią.

Apie tokio virsmo pavojų buvo kalbama dar 2009-aisiais, kai didžiulių sunkumų patiriančią žiniasklaidą ėmė gelbėti bankinis, neretai vienaip ar kitaip su Rusija susijęs kapitalas. Apie rusų pastangas nupirkti Lietuvos žiniasklaidą viešai ir garsiai perspėjo ir a.a. Bronislovas Lubys, pats išlaikęs nemenką žiniasklaidos grupę, beje, lygiai taip pat finansiškai nesavarankišką, tad po savininko mirties irgi sukėlusią spekuliacijų – o kas dabar bus? – bangą.

Viena vertus, dėl savo prastos finansinės padėties pirmiausia kalti didžiosios žiniasklaidos savininkai, kadaise nuo žinių bei pramogos pardavimo perėję prie įtakos, pirmiausia politinės, apmokamos valstybės užsakymais, pardavimo. Tad pasikeitus valdžiai ir užsitrenkus tiek premjero, tiek prezidentės kabinetų durims, „didieji“ redaktoriai liko ant finansinio ledo. Be to, visa serija rinkimų, pradedant Seimo 2008-aisiais ir baigiant savivaldybių 2011-aisiais, parodė, kad senosios žiniasklaidos galios daryti įtaką rinkėjų sprendimui yra, švelniai sakant, pervertintos.

Kita vertus, visavertės nacionalinės žiniasklaidos išsaugojimas, ypač neleidžiant patekti į nedraugiškos valstybės kapitalo rankas, turėtų būti vienas šiuo metu svarstomos Nacionalinio saugumo strategijos tikslų. Priešingu atveju šiandien daugelio su neslepiama piktdžiuga stebimas „Snoro ryto“ saulėlydis gali tapti ir Lietuvos valstybės saulėlydžiu.

2005–2010 m. interneto vartotojų dalis Lietuvoje išaugo nuo 34,3 iki 60,5 proc., laikraščių ir žurnalų skaitomumas sumažėjo apie 4 proc., populiariausių interneto tinklalapių auditorija padvigubėjo ir viršijo milijoną lankytojų per mėnesį, beveik dešimtadaliu sumažėjo didžiausių Lietuvos televizijų žiūrimumas, tačiau apie 5 proc. išaugo radijo klausomumas.
Tokios išvados skelbiamos naujausioje ataskaitoje „Mapping Digital Media: Lithuania“ (liet. „Sudarant skaitmeninės žiniasklaidos žemėlapį: Lietuva“).
Kaip teigiami žiniasklaidos kaitos aspektai aptariamame tyrime įvardijami išaugęs informacijos prieinamumas ir nuomonių pliuralizmas, suaktyvėjęs dialogas tarp žiniasklaidos priemonių ir skaitytojų, socialinės žiniasklaidos (tinklaraščių, socialinių tinklų) įsiliejimas į bendrą žiniasklaidos lauką. Neigiami – dėl interneto naujienų specifikos sumažėjusi žiniasklaidos turinio kokybė, įžeidžiančios, smurtą skatinančios informacijos sklaida interneto komentaruose, komentatorių anonimiškumas, su technologijų kaita nesuspėjanti žiniasklaidos priežiūros sistema, susiformavęs visuomenės požiūris, kad internetinė žiniasklaida yra nemokama.
Tyrimą atliko BNS redaktorius Artūras Račas, internetinės komunikacijos specialistas Džiugas Paršonis ir ryšių su visuomene konsultantas Liutauras Ulevičius. Projektas „Mapping Digital Media“ vykdomas 60-yje šalių, jį organizuoja G.Soroso įsteigtas Atviros visuomenės institutas. Tiek Lietuvos, tiek kitų valstybių žiniasklaidos tyrimų ataskaitos viešai prieinamos tinklalapyje Soros.org.

Penkerių metų nepakako, kad Lietuvos blogosfera taptų įtakinga diskusijų erdve, o tinklaraščių rašymas jų autoriams neštų ne tik moralinius, bet ir finansinius dividendus.

Praėjus dešimtmečiui nuo pirmųjų tinklaraščių Lietuvoje atsiradimo ir maždaug penkmečiui nuo išpopuliarėjimo, jau galima daryti pirmąsias išvadas apie tai, kokią vietą bendrame žiniasklaidos kontekste tinklaraščiai išsikovojo. Verdiktas atrodo aiškus: revoliucija neįvyko. Didžioji žiniasklaida ir toliau savo rankose tvirtai laiko pagrindinį naujienų srautą ir reklamdavių pinigus. Tinklaraštininkai yra linkę užsidaryti savo kiaute ir retai tampa pirminiais naujienų šaltiniais, net jei dažniausiai kuria autentišką turinį.
Didelių lūkesčių iš tinklaraštininkų ir negalima tikėtis – absoliučiai visiems rašantiesiems, net ir patiems populiariausiems, tinklaraščio kūrimas yra hobi, generuojantis tik juokingai mažas, arba visai jokių pajamų. Taip yra todėl, kad internetinės reklamos davėjai dažniausiai atsižvelgia tik į paspaudimus ir unikalių lankytojų skaičių (reikėtų bent 10 tūkst. per dieną), o tinklaraščiai tuo pasigirti negali. Dėl to pagrindiniu motyvu rašyti tampa socialinio kapitalo kūrimas: rašoma, nes norima pasidalinti mintimis, skatinti diskusiją, kartu įtvirtinant savo, kaip eksperto statusą. Ilgai ir nuosekliai tai darantiems autoriams statusą, bent tarp savo skaitytojų, išsikovoti yra pavykę. Pavyzdžiui, garsiausias Lietuvos tinklaraštininkas Džiugas Paršonis yra laikomas interneto guru, studentas Kernius Kuolys – studijų užsienyje konsultantu, edukologė Austėja Landsbergienė – vaikų auginimo eksperte.
Kita vertus, jei net ir pačius sėkmingiausius Lietuvos tinklaraščius ir jų autorius iš blogosferos perkeltume į bendrą Lietuvos žiniasklaidos erdvę, matyti, kad jų kuriamo turinio įtaka yra menka.

Tinklaraščių įtaka vis dar menka

“Galiu pakartoti tai, ką sakiau prieš dvejus metus: tinklaraščiai niekada nepakeis didžiosios žiniasklaidos. Jie tiesiog yra tapę papildoma vieta ieškoti informacijos. Pavyzdžiui, tinklaraščiuose galima rasti įvairesnių temų straipsnių, nepriklausomų komentarų, ko kartais tradicinėje žiniasklaidoje pritrūksta”, – paklaustas apie didžiosios žiniasklaidos ir tinklaraščių santykį atsako abiems pusėms priklausantis Artūras Račas.
Tačiau naujienų agentūros BNS redaktoriaus ir vieno skaitomiausių Lietuvos tinklaraščių “Racas.lt” autoriaus manymu, tinklaraščiai dar toli gražu neišnaudojo viso savo potencialo. “Šiandien Lietuvoje matau 12–15 tinklaraštininkų, kuriančių šiokią tokią kokybę ir turinčių skaitytojų ratą. Ilgainiui didėjant interneto skverbčiai, kartu atsiras daugiau tiek rašančiųjų, tiek skaitančiųjų. Nereikia pamiršti ir to, kad tinklaraščius labiau skaito jaunesni žmonės. Augant jiems, augs ir tinklaraščių įtaka”, – įžvalgomis dalijasi A.Račas. Jį patį galima laikyti bene įtakingiausiu Lietuvos tinklaraštininku: į “Racas.lt” skelbtus tekstus yra sureagavusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė, būsimas ūkio ministras Rimantas Žylius. Būta ir labai apčiuopiamų teigiamų pokyčių, pavyzdžiui, po įrašo apie prie namų esančią pavojingą gatvę ši buvo sutvarkyta.
Daugiau panašių pavyzdžių rasti sudėtinga. Galima prisiminti visų pirma blogosferoje paskelbtą nuotrauką su Valdo Adamkaus balsavimo biuleteniu prezidento rinkimuose, kuris išplito po didžiąsias žiniasklaidos priemones, taip pat aštrią tinklaraštininkų kritiką valstybinei lietuvių kalbos komisijai, į kurią komisija sureagavo ir galiausiai pakeitė dalį sprendimų. Tačiau tokių atvejų dar per mažai, kad juos būtų galima laikyti tendencija.

Blogosfera plėsis, įtraukdama ne tik IT industriją

Vis dėlto šiandieninė situacija – tik tarpinė stotelė tolesnės tinklaraščių plėtros link. Pasauliniame kontekste, nuo kurio atsiliekame 3–5 metais, pastebimas vis didesnis tinklaraščių susiliejimas su tradicine žiniasklaida. “Šiuo metu tinklaraščiai yra stipriai įsivirtinęs, o kai kur ir dominuojantis informacijos šaltinis. Pavyzdžiui, IT industrijoje tinklaraščiai yra gerokai populiaresni nei konkuruojantys naujienų portalų skyriai. Jie tapo rimtu verslu – pernai įvykęs “TechCrunch” pardavimo sandoris siekė kelias dešimtis milijonų JAV dolerių. Riba tarp tradicinės žiniasklaidos ir tinklaraščių taip pat nebėra aiški – kai kuriais atvejais vienintelis likęs skirtumas yra rašymo stilius”, – situaciją svetur komentuoja šiuo metu Danijoje informacines technologijas studijuojanti Ernesta Orlovaitė, viena iš Lietuvos blogosferą stebinčio tinklalapio “Poko.lt” autorių.
Stebėdama pasaulines tendencijas ji labai aiškiai prognozuoja tolesnius lietuviškosios blogosferos vystymosi etapus, mat užsienyje jie jau yra praeiti. Anot pašnekovės, jei Lietuva žengs Vakarų keliu, tinklaraščių įtaka ir integracija neabejotinai didės: tinklaraščius kursis įmonės ir visuomenei žinomi ekspertai, kai kurie dabartiniai tinklaraščiai taps verslu, tik turės imtis nestandartinių pajamų gavimo būdų. Kiek lėčiau keisis kultūriniai aspektai, pavyzdžiui pačių tinklaraštininkų supratimas apie autorių teises, kurios Lietuvoje vis dar yra dažnai pažeidžiamos. Galiausiai ateis eilė visuomenės požiūriui į tinklaraščius – jie įgys patikimo ir kokybiško informacijos šaltinio statusą.
Grįžus kelerius metus atgal, specialistų prognozės buvo bene identiškos. Kad jos nėra paremtos vien futuristiniu optimizmu rodo prognozių išsipildymas IT entuziastų bendruomenėje – būtent joje Lietuvos, kaip ir viso pasaulio blogosfera yra pažengusi toliausiai. Kita vertus, tinklaraščiai yra būtent IT entuziastų kūrinys. Kad jie būtų plačiai pradėti naudoti ir likusių visuomenės grupių, gali prireikti dar vieno penkmečio.

Tinklaraščių raida Lietuvoje:

2001–2005 m.: Pavienių IT entuziastų eksperimentai
Programuotojai kuriasi asmenines svetaines, kurios yra archajiško dizaino, neapibrėžto, dažniausiai asmeninio pobūdžio turinio. Jų auditorija labai menka, nes internetą turi tik nedidelė dalis žmonių.

2005–2007 m.: Visuomenė sužino apie tinklaraščius
Išvystoma pirmoji lietuviška tinklaraščių kūrimo sistema “Blogas.lt”, tinklaraščius pradeda rašyti ir nemokantieji programuoti. Sukuriama daug menkaverčių, greitai apleistų tinklaraščių, tačiau gimsta ir pirmasis Lietuvoje populiarus tinklaraštis, reklamą analizuojantis “Žudyk reklamą”.

2007–2008 m.: Autoriai vienijasi
Pradedamas rašyti daugiausiai prenumeratorių turėjęs Lietuvos tinklaraštis “Nežinau.lt”, pakėlęs turinio kokybės kartelę. Jo autorius Džiugas Paršonis kas vakarą parengia tinklaraščių apžvalgą – “blogoramą”, kurioje išskiria geriausius tos dienos įrašus. Taip autoriai sužino vieni apie kitus, kyla pirmosios tarptinklaraštinės diskusijos. Jos perauga į bendravimą realiame gyvenime – surengiama pirmoji tinklaraštininkų konferencija “Blogin”.

Ankščiau buvo tikimasi, kad šis augimas gali siekti net 5,8 proc., tačiau prognozės pokyčius lėmė tokie pasauliniai įvykiai kaip gamtos stichijų padariniai Japonijoje ir politiniai neramumai Artimųjų Rytų regione. Remiantis nauja „GroupM“ prognoze, 2011-aisias reklamos išlaidos pasaulio stebimose žiniasklaidos priemonėse pasieks 506 mlrd. JAV dolerių, kuomet pernai metais šis rodiklis siekė 483 mlrd. dolerių.

Pranešime pateiktame tyrime, kuris apima 70 pasaulio valstybių reklamos rinkas, teigiama, kad 2012 m. reklamai skiriamos išlaidos, lyginant su šiais metais, turėtų padidėti dar 6,8 proc. ir siekti 540,3 mlrd. dolerių. Tokiam augimui didžiausią įtaką turės išlaidos, numatomos skirti Vasaros olimpinėms žaidynėms ir 2012-aisiais JAV vyksiančioms politinėms kampanijoms ir rinkimams.

Įvertinant atskiras šalis, prognozuojama, kad šiais metais JAV išlaidos reklamai pasieks 148 mlrd. dolerių, t. y. 3,8 proc. daugiau negu 2010-aisiais. Gamtos nelaimės Japonijoje paskatino šios šalies rinkai prognozuoti ne 3 proc. augimą, kaip buvo manoma anksčiau, o 5 proc. kritimą. Tai reiškia 4 mlrd. dolerių skirtumą arba 0,8 proc. pasaulinių reklamos išlaidų. Neramumai Artimuosiuose Rytuose lėmė, kad išlaidos reklamai regione šiais metais sumažės maždaug 1,2 mlrd. dolerių. Investicijos į reklamą Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje 2011-aisiais padidės tik 2,5 proc.

„GroupM“ pranešime taip pat teigiama, kad skaitmeninė reklama 2011 m. sudarys 17 proc. pasaulinės reklamos rinkos. Šis sektorius kiekvienais metais paauga maždaug 15-16 proc. ir 2012 m. jo biudžetai pasaulyje viršys 100 mlrd. dolerių. Teigiama, kad net ir labiausiai išvystyta skaitmeninė reklama dar turi potencialą augti.

Išlaidų reklamai prognozė yra pateikiama du kartus per metus platiname specialiame „GroupM“ pranešime. Tyrimas, kurio metu buvo padarytos minėtos prognozės, buvo parengtas, remiantis kompanijos WPP reklamos, viešųjų ryšių, rinkos tyrimų ir specializuotos komunikacijos pasauliniais duomenimis.

Tarptautinė tyrimų kompanija „TNS Global“ turi sukaupusi daugiau nei 60 metų patirtį rinkos tyrimų ir įžvalgų srityje. “TNS“ atstovybės yra įsikūrusios daugiau nei 80-yje pasaulio šalių Europoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione, Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose.

"Veido" archyvas

Žmonės su vielytėmis

Birželio 4-ąją “Wikileaks” duomenų bazėje buvo paviešinta “slapta” informacija apie kai kuriuos mūsų spaudos magnatus bei jų metodikas. Tapo vieša, kad keli ataskaitoje paminėti magnatai dar visiškai neseniai taip įmagnetizuodavo Lietuvos viešąją erdvę, jog daugelis verslininkų skubiai susimokėdavo nemenkas sumas, norėdami išsimagnetint. Šis žanras turėjo savitą pavadinimą – “reklama”. Prokurorai, matyt, irgi buvo pakankamai įmagnetinti, nes šių dalykų nepastebėjo.

Kažkada, kuriant filmą apie partizanų vadą Juozą Lukšą-Daumantą, įstrigo vienas liudijimas apie Juozą išdavusį jo buvusį bendražygį. Liudininkas pasakojo, kad į slaptą susitikimą, per kurį J.Lukša ir buvo nukautas, buvęs bendražygis atvedė kelis garnizonus MGB kariuomenės. Buvo naktis. Saugumiečiai liepė išdavikui išeiti laukymėn į susitikimą su Juozu, o patys pasislėpė miškely. Tačiau bijodami, kad buvęs bendražygis nepasielgtų kaip nors neapdairiai, dėl visa ko numovė kelnes, pririšo ploną vielytę ir tada jau leido eiti. Su plona, pjaunančia vielyte, kurios kitas galas – saugumiečių rankose. Elgsiesi ne pagal instrukcijas – mes tik trukt! Ir galėsi dainuoti berniukų chore…

Laikai pasikeitė, bet vielytės metodika išliko, tik įgijo slaptesnes formas. Įdomu būtų: o kiek verslininkų, susimokėję žiniasklaidos magnatams, ir šiandien dar vaikšto su vielytėmis kelnėse?

Egregoras

Yra toks mistinis daiktas – egregoras. Tai daugelio žmonių, galvojančių apie tą patį dalyką ir siekiančių to paties tikslo, minčių sankaupa. Jis atsiranda, kai grupė žmonių pradeda vienodai mąstyti, ir turi galią įsikūnyti. Tarkim, daugybė žmonių ima mąstyti apie laisvą, kilnią, darbščią, dorą Lietuvą – ir vieną dieną (kovo 11-ąją) ji ima ir atsiranda.

Kaip veikia egregorai? Vieni, daug galios turintys žmonės (pranašai, apsėstieji, nušvitę arba nutamsėję) duoda galingą impulsą, prie kurio jungiasi kiti, neturintys pakankamai jėgos ir besimaitinantys egregorų energija. Ypač svarbų vaidmenį šiame procese atlieka žiniasklaida, nukreipianti žmones prie reikiamo (ir sau naudingo) egregoro.

Vienas interneto komentatorių “Delfyje” gana tiksliai aprašė aktyviai žiniasklaidos formuojamo egregoro ypatybes: “Kaip gali jaustis lietuvis, kai kasdien žiniasklaidoje yra juodinama jo tėvynė? Išryškinami menkiausi privalumai kaimyninių šalių, o Lietuvos pasiekimai sumenkinami? Pateikiu keletą straipsnių pavadinimų: “Iš už Atlanto Lietuva atrodo kitaip”, “Londone išgarsėjusi dizainerė: lietuviai negrįš namo”, “Išvažiavo, nes norėjo būti laisvi”, “Emigracija – meilės aktas su pačiu savimi”.”

Reziume: šiuo metu viešojoje mūsų erdvėje aktyviai veikia egregoras “Lietuva – nepasisekęs projektas”, motyvuojantis mūsų elgeseną ir jauseną. Tik įdomu, iš kur šis egregoras – savųjų sukurtas ar atvežtinis? Kur mano rytinis bambalis?

Juozas Keliuotis ir žiniasklaidos tikslai

Galima nuspėti, kad prieškario filosofas, žurnalistas, tremtinys ir disidentas Juozas Keliuotis (1902–1983), jei būtų sulaukęs Lietuvos laisvės, vis tiek būtų likęs disidentu. Nes jo požiūris į žurnalistiką akivaizdžiai disonuoja su nūdienėj visuomenėj priimtomis nerašytomis posovietinės žiniasklaidos taisyklėmis.

Būsimiems žurnalistams Juozas Keliuotis siūlė vadovautis tokiais veiklos principais: liudyti didybę, o ne menkystę; jungti, o ne skaldyti; gydyti, o ne nuodyti; gaivinti, o ne smukdyti; šviesti, o ne kvailinti, migdyti ir tamsinti; sutelkti idėjos žygiams, o ne išblaškyti ir išsklaidyti; būti pažangos nešėja, objektyvios tiesos skelbėja ir viešosios nuolatinės kontrolės vykdytoja; nebūti oficialia, nuobodžia, konformistine, neskelbiančia jokių naujų idėjų ir nereikalaujančia būtinai reikalingų reformų; kovoti dėl tiesos, gėrio ir grožio idealų, o ne slopinti teisybę, nešti nelaimes, degraduoti visas grožio vertybes, reklamuojant šlamštą ir menkystę; plazdenti karščiausiais tautos troškimais, alsuoti jos jaunu entuziazmu, imponuoti gražiausiais jos kūrybos žiedais; nepasiduoti grubiam egoizmui ir materializmui, storžieviškumui ir susnūdimui; nesudaryti klaidingo ir vienašališko gyvenimo vaizdo; būti tauria, laisva ir savarankiška, nesiekti biznieriškų tikslų, nebūti propagandine valdančios grupės priemone; artinti žmogų prie žmogaus, tautą prie tautos, padėti geriau vienam kitą pažinti, suprasti ir pamilti, o ne kelti visuotinę neapykantą, kerštą ir karo gaisrus; užmegzti ir palaikyti santykius tarp atskirų asmenų, tarp įvairių luomų, tarp visokių ideologinių narių ir tarp visų civilizuotų tautų, o ne visa tai ardyti, skaldyti ir griauti; ugdyti kultūrą ir žadinti dvasinę veiklą, nevirsti demoralizacijos veiksniu; būti aktualia ir visuomenine pasaulio schema ir kultūrinio gyvenimo apžvalga, o ne kino filmu, per kurį bėga jaudinančios, spindinčios, nuostabios vizijos;

ugdyti žmonių estetinius jausmus ir teikti dvasinį pasigėrėjimą, o ne kelti tamsius geidimus ir uždegti geidulių ugnį; nepataikauti modernaus žmogaus žemiesiems instinktams ir aistroms;

nugalėti laiko ir erdvės kategorijas – nedelsiant pranešti apie naujausius įvykius, apie paskutinius mokslo išradimus ir paskelbti naujausias idėjas; priminti jau mirusius didžiuosius žmones, šitaip sudarant nuolatinį kontaktą tarp praeities ir dabarties, tarp vadų ir plačiųjų masių. (Citatas iš Juozo Keliuočio “Žurnalistikos paskaitų” parinko Daina Karlonaitė.)

"Technologijų" archyvas

Prancūzijos valdžia uždraudė televizijos ir radijo eteryje minėti žodžius „Facebook“ ir „Twitter“, jei pateikiama informacija nėra tiesiogiai susijusi su šiomis kompanijomis.

Jei skelbiama informacija nėra tiesiogiai susijusi su šiais socialiniais tinklais, o jų pavadinimai minimi kontekste, tai laikoma šių produktų reklama, praneša „Sky News“.
Vietoje konkrečių socialinių tinklų pavadinimų žiniasklaidos priemonėms siūloma tiesiog nurodyti, kad informacija buvo paviešinta „viename socialiniame tinkle“.

Nuo 1992 metų Prancūzijoje galiojantis įstatymas draudžia paslėptą reklamą. O šį įstatymą papildantis naujasis nutarimas skirtas apsaugoti mažesniuosius rinkos žaidėjus nuo kelių tinklalapių monopolijos.

Kai kurie specialistai pastebi, jog tokie ribojimai neleis žiniasklaidos kanalams nukreipti žiūrovų, kad jie prisijungtų prie jų „Facebook“ ar „Twitter“ gerbėjų. Socialinius tinklus žiniasklaida dažnai naudoja atgaliniam ryšiui gauti – sužinoti žiūrovų ar klausytojų nuomonę, išklausyti patarimų, siūlymų, gauti informaciją ir pan.

technologijos.lt

REUTERS

Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka pareiškė, kad gali būti nutrauktas kai kurių užsienio žiniasklaidos priemonių, tarp jų Rusijos, darbas, ir apkaltino jas įtampos didinimu valiutos ir vartojimo rinkose.

Daugiausiai isterijos yra Rusijos žiniasklaidos priemonėse. Aš stebiu “mūsiškes” užsienio žiniasklaidos priemones, kurios čia, prezidento administracijos pastangomis, tapo vyraujančios, ir užsienio. Aš jų nevardysiu, nedidindamas jų populiarumo. Bet padarykite viską, kad daugiau šių žiniasklaidos priemonių nebebūtų mūsų teritorijoje. Ir ne todėl, kad mes norime joms užčiaupti burną, aš mačiau, kad visas ažiotažas kyla iš ten (iš žiniasklaidos priemonių”, – pareiškė A. Lukašenka penktadienį pasitarime dėl situacijos valiutos ir vartojimo rinkoje.

“Aš pacituosiu, ką apie mus rašo labiausiai suįžūlėjusios Rusijos žiniasklaidos priemonės”, – sakė A. Lukašenka.

“Man priekaištauja, kad aš skubiai palikau šalį ir pabėgau… Turima omenyje komandiruotė į Kazachstaną, kuri buvo numatyta prieš metus”, – pažymėjo prezidentas.

Pasak jo, “taip pat kaltinamas (Baltarusijos ministras pirmininkas Michailas) Miasnikovičius ir (Baltarusijos nacionalinio banko vadovas Piotras) Prokopovičius tuo, kad sėdi kaip pelės po šluota”.

“Skaičiuoja, kiek mes praradome ekonomikoje dėl devalvacijos, priekaištauja, kad mes vėl šantažuosime Rusiją”, – pažymėjo valstybės vadovas.

Be to, sakė jis, “Mes kaltinami tuo, kad žmonėms pernai padidinome darbo užmokesčius”.

“Na, ir išvada: A. Lukašenka pasveikino (Gruzijos prezidentą Michailą) Saakašvilį ir brolišką Gruzijos tautą Nepriklausomybės dienos proga. Ir abu užgriuvo revoliucinė banga, sugriovusi mitus, kurie buvo kuriami metų metais, ir mes (A.Lukašenka ir M.Saakašvilis) tapome likimo broliais”, – pareiškė Baltarusijos prezidentas.

BFL

Ekonominis sunkmetis ir Vyriausybės užkrauta mokesčių našta turėjo itin neigiamų padarinių Lietuvos žiniasklaidai, dėl to ji ėmė labiau bulvarėti, padaugėjo paslėptos reklamos.

Tokios Lietuvos žiniasklaidos tendencijos nurodytos žurnalistų etikos inspektorės Zitos Zamžickienės Seimui pateiktoje 2009-2010 metų veiklos ataskaitoje.

Jai trečiadienį bendru sutarimu pritarė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas. Ataskaita dar bus svarstoma parlamente.

“Laikraščių leidėjams pridėtinės vertės mokestis (PVM) padidėjo daugiau nei keturis kartus, per dvejus metus 40 proc. išaugo socialiniai ir kiti mokesčiai (be PVM), 2010-ųjų lapkritį leidėjai sužinojo, kad nuo 2011-ųjų Lietuvos paštas 40 proc. didina spaudos leidinių pristatymo kainą, – pirmą kartą per 20 Lietuvos nepriklausomybės metų ji viršijo leidinio savikainą”, – rašoma ataskaitoje.

Inspektorė teigia, kad kraunant mokesčių naštą ant žiniasklaidos pečių, “nesusimąstyta apie galimas ilgalaikes neigiamas pasekmes, susijusias su visuomenės informavimu, jo nepriklausomumu ir kokybe”.

“Dėl naujos mokesčių politikos jau 2009 metų pradžioje buvo stabdoma laikraščių ir žurnalų leidyba, masiškai atleidinėjami žurnalistai, kiti visuomenės informavimo priemonių darbuotojai. Mažėjo prenumeratorių skaičius, išlikę laikraščiai ir žurnalai brango, krito jų pardavimų apimtys. Padaugėjo užsakomosios žiniasklaidos, prastėjo bendra jos kokybė”, – tvirtina Z. Zamžickienė.

Spaudos statistikos duomenimis, kuriuos pateikia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centras, 2009 metais, palyginti su 2008-aisiais, laikraščių išleista 30 pavadinimų mažiau, o tiražas sumažėjo penktadaliu. Žurnalų tiražas sumažėjo 13 procentų.

Šie duomenys, bet ne tik jie, pakeitė ir reklamos apimtis. Rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “TNS LT” duomenimis, reklamos plotas laikraščiuose sumažėjo 28,2 proc., žurnaluose – 31,5 procento.

“Apskritai 2009 metais reklamos rinka žiniasklaidos priemonėse viršijo pesimistines prognozes – nukrito iki 2004 metų lygio, t. y. sumažėjo 39,2 procento. (…) Darbo neteko kas penktas žiniasklaidos darbuotojas”, – teigiama ataskaitoje.

Anot jos, nuo neigiamų ekonominių pasekmių neišgelbėjo ir beveik du kartus didesnė valstybės parama kultūrinei ir šviečiamajai žiniasklaidai, skiriama per Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą.

Žurnalistų etikos inspektorė atkreipė dėmesį, kad žiniasklaidos verslu pastaraisiais metais susidomėjo bankai, per savo antrines įmones perimantys laikraščių ir kitų visuomenės informavimo priemonių valdymą.

“Kai laikraščius, žurnalus, elektroninę žiniasklaidą ima valdyti magnatai, slepiantys savo turtinius interesus, politines pažiūras ir ambicijas, visuomenei kyla grėsmė gauti vienpusišką arba – dar blogiau – kryptingai suformuotą, dozuotą ar kitaip apdorotą informaciją”, – tvirtina inspektorė.

Jos tvirtinimu, savininkų įtakos veikiama žiniasklaida turi visas galimybes savaip sudėlioti turinį.

“Redaktoriai ir žurnalistai tampa “priemone” selektyviai informacijai parengti. Trinasi ribos tarp informacijos ir reklaminio pranešimo. Objektyvią informaciją keičia rinkodara ir žinios modeliavimo technologijos. Jos išvirsta manipuliuojančiais, emocijas kaitinančiais žaidimais, atspindinčiais konkretaus verslo interesą”, – teigiama dokumente.

Jame taip pat atkreiptas dėmesys į žiniasklaidos “geltonėjimą”, nes “pastangos išgyventi verčia leidėjus legaliais ir nelegaliais būdais pritraukti savo verslo finansavimo šaltinius – reklamos užsakovus ir skaitytojus”.

“Kai kuriose laidose gujami paskutiniai etikos likučiai: agresyvumas, tirštas tamsių spalvų potėpis, naujų laikų “prokuratorių” tonas ir galutinis viešas nuosprendis prasilenkia su žmogaus nekaltumo prezumpcija. Tokia stilistika neretai taikoma ir laikraščiuose. Informacija, kaip žinia, traukiasi, plečiasi viešųjų ryšių specialistų paslaugos”, – sako žurnalistų etikos inspektorė.

Anot jos, iki šiol nepatvirtinta leidinių auditavimo tvarka leidžia manipuliuoti leidinių tiražais, iškraipyti rinką.

Kita vertus, inspektorė pripažįsta, kad žiniasklaidos bendruomenėje vykstančios iniciatyvos rodo, kad pati žurnalistai netyli apie negeroves ir vienybės stoką, analizuoja to priežastis ir ieško išeičių.

“Vieša žurnalistų bendruomenės savianalizė ir savikritika paprastai veda tiesiai į tikrąją savitvarką”, – sakoma ataskaitoje.

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba nagrinėja skundus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos asmenų garbės ir orumo, teisės į privataus gyvenimo apsaugą, asmens duomenų tvarkymo pažeidimų, prižiūri, kaip įgyvendinamos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatos.

"Veido" archyvas

1. Mokesčiai. Prezidentė D.Grybauskaitė sieks tesėti duotą pažadą – numatoma grąžinti PVM lengvatą spaudai.

2. Nuostoliai. Artimiausiu metu daugumai žiniasklaidos priemonių arba dar nepavyks išbristi iš nuostolių, arba jos balansuos ties nulio riba – prisitaikymas prie pokyčių rinkoje bus ilgas ir skausmingas.

3. Interneto portalai. Nepaisant to, kad naujienų portalų Lietuvoje jau dabar per daug ir jie nuostolingi, prognozuojama, kad jų toliau daugės.

4. Apmokestinimas. Artimiausią dešimtmetį nestigs bandymų apmokestinti elektroninės žiniasklaidos prieigas. Tačiau įtikinti skaitytoją, kad už informaciją reikia mokėti, žiniasklaidai seksis sunkiai. Pagrindiniai naujienų portalai liks nemokami.

5. Savininkai. Dar daugiau žiniasklaidos priemonių, slegiamų nuostolių naštos, įsigis politikai ir verslo magnatai: jau anksčiau ėmusi ryškėjusi tendencija tik stiprės.

6. Technologijos. Toliau plėsis žiniasklaidos vartojimo formos: vis daugiau informacijos bus ieškoma per mobiliuosius telefonus, planšetinius kompiuterius ir kt., bet pagrindiniu informacijos šaltiniu išliks interneto portalai.

7. Spauda. Internetas nesugebės įveikti tradicinės spaudos. Popierinė spauda išliks, bet jai teks pertvarkyti turinį.

8. Televizija. Lietuviška TV, pakeitusi kryptį nuo informacijos teikimo prie prastos kokybės pramogų, galutinai atbaidys išrankesnį žiūrovą, bet jos reitingai mažės nedaug.

9. Pajamos. Interneto žiniasklaidos pajamos iš reklamos didės, bet lėtai. Didžiausius reklamos biudžetus ir toliau valdys televizijos.

10. Pasitikėjimas. Suprastėjusios kokybės rezultatas – žiniasklaida bepasitiki apie 41 proc. gyventojų, arba beveik tiek pat, kiek “Sodra” ar policija. Prognozuojama, kad pasitikėjimo rodiklis dar šiek tiek kris.



VŽ

Nors visuomenė priprato prie nemokamos informacijos interneto portaluose, dienraščio “Verslo žinios” vyr. redaktorius Rolandas Barysas įsitikinęs, kad jos apmokestinimas ilgainiui yra neišvengiamas. Būdų, kaip paskatinti vartotojus vėl mokėti už informaciją, ieškojimas žiniasklaidai taps vienu svarbiausių ateinančio dešimtmečio uždavinių.

Pirmuosius žingsnius šia linkme jau žengia “Verslo žinios” – šis dienraštis pretenduoja tapti vienu pirmųjų, apmokestinsiančių dalį portalo www.vz.lt turinio. Taigi pokalbis su R.Barysu.

VEIDAS: Kone visa spauda, dauguma naujienų portalų susiduria su nuostoliais. Kada žiniasklaida išbris iš finansinės duobės?

R.B.: Visa žiniasklaida yra patekusi į labai nedėkingą padėtį: tai lėmė ir bendri pokyčiai rinkoje, ir prasidėjusi pasaulinė krizė, ir Vyriausybės, kuri, kaip susidaro įspūdis, nusprendė tiesiog pribaigti žiniasklaidą, kad būtų mažiau rūpesčių ateityje, veiksmai.

Vis dėlto pokyčiai žiniasklaidos rinkoje bręsta jau ne pirmus metus – problemos ėmė kauptis nuo pirmojo interneto bumo 1999–2000 m., kai redaktoriai, leidėjai ir žurnalistai patikėjo technologijų kūrėjų vilionėmis, kad atidavę nemokamai savo turinį jie sulauks didesnių lankytojų srautų, o sykiu – ir didesnių reklamos pajamų. Tačiau įvyko visiškai priešingai: paaiškėjo, kad šis modelis neveikia, – pajamos iš reklamos internete net nepriartėjo prie spausdintinės žiniasklaidos pajamų.

Taip per dešimtmetį mes išsiugdėme vartotoją, kuriam įkalta į galvą, kad visa informacija turi būti nemokama. Ši problema sunkiai išsprendžiama – deja, nematau didesnių pokyčių šioje srityje. Tiesa, yra sukurta naujų prietaisų, tokių kaip planšetiniai kompiuteriai, į kuriuos dedamos viltys, kad jie gali tapti tarpiniu variantu tarp klasikinės ir internetinės žiniasklaidos. Kol kas ieškoma sprendimų. Manau, krypties paieška žiniasklaidos rinkoje vyks dar ne vienus metus. Nes iš tikrųjų šiandien niekas nežino, ką daryti, kad vartotojas būtų pasirengęs mokėti už žiniasklaidos turinį, kurį jis gauna viena ar kita forma. Mes savo portalo apmokestinimą planuojame jau dvejus metus, bet iki šiol vis atidėdavome.

VEIDAS: Lietuvoje yra per daug žiniasklaidos priemonių – TV kanalų, naujienų portalų, spaudos leidinių, dauguma jų dirba nuostolingai, tačiau jei pažiūrėtume, kiek jų per šį sunkmetį bankrutavo, rastume vos vieną kitą pavyzdį. Kaip tai paaiškinti?

R.B.: Šis faktas įrodo, kad žiniasklaida nėra vien tik komerciniais principais veikianti verslo sritis. Matyt, žiniasklaida vis dėlto turi savo antrąją pusę, kurią dabar visaip bandoma užmiršti, – kalbu apie misiją visuomenėje. Todėl yra tiek daug interesų ją išlaikyti. Jei mes nuspręsime, kad žiniasklaida yra toks pat komercinis vienetas, kaip koks nors vinių fabrikėlis, tuomet įgysime produktą, kuris žais pagal visai kitus – rinkos, o ne tos misijos, kuri kelia aukštesnį tikslą žiniasklaidai, dėsnius. Kuo tai gresia? Įsigalėjimu geltonosios spaudos, veikiančios būtent pagal rinkos principus: didesnis tiražas – didesnės pajamos, jokios etikos, turinio gylis nesvarbu, svarbiausia – sensacingos antraštės ir daug triukšmo.

Kita vertus, aš irgi manau, kad sunkmečiu rinkoje turi vykti natūrali atranka, – turi išgyventi stipriausi, tie, kurie sukuria didžiausią pridėtinę vertę. Bet atsitiko taip, kaip dažniausiai ir vyksta Lietuvoje: nemaža dalis žiniasklaidos, kurios kokybė silpna, neatitinkanti etikos standartų, o auditorija menka, išgyveno, nes jos gyvastį palaikė nešvarūs valdžios ir verslo struktūrų pinigai. Tai priežastis, kodėl Lietuvoje išsilaiko daugiau interneto portalų, TV kanalų, spaudos leidinių, nei mūsų rinka tokiomis sąlygomis galėtų turėti.

VEIDAS: Pastaraisiais metais nemažai žiniasklaidos priemonių atsidūrė ne šios srities verslininkų, o turtingų verslo magnatų rankose. Ar šie procesai vyks ir ateityje?

R.B.: Deja, mūsų visuomenė nebežiūri į žiniasklaidą kaip į sarginį šunį. O tai, mano nuomone, pagrindinė žiniasklaidos funkcija. Yra nemažai interesų grupių, kurioms tai paranku, ir jei tokios žaidimo taisyklės išliks – jei Vyriausybė toliau manys, kad žiniasklaidai turi būti taikomi tokie pat mokesčiai, kaip ir alkoholio gamybai, o visuomenei nebus reikalingas sarginis šuo, manau, visa žiniasklaida bus supirkta interesų grupių. O tada turėsime įdomią situaciją, kai tarpusavyje susipyks kelios žiniasklaidos priemonės: tarkime, vienas bankas užsipuls kitą banką.

Turėsime kritišką, bet nekonstruktyvią žiniasklaidą, kurios tikslas bus sumenkinti savo oponentus. Nusilpusi žiniasklaida yra pigus grobis, o blogiausia, kad tai puikus mums nedraugiškų valstybių taikinys. Keli šimtai milijonų litų, ir gali valdyti praktiškai visą Lietuvos viešąją erdvę. Tai labai realios grėsmės, į kurias mūsų politikai, deklaruojantys atsakomybę valstybei, turėtų atkreipti dėmesį.

BFL

Ateinantį dešimtmetį Lietuvos žiniasklaida ieškos savo krypties: savininkai rinksis, ar uždaryti nuostolingus laikraščius bei portalus, ar juos ir toliau dotuoti. Ar kelti kokybės kartelę, ar pasukti lengviausiu keliu ir gyventi iš nešvarių pinigų.

Pagrindinis klausimas, kurį šiandien kelia analitikai, kalbėdami apie Lietuvos žiniasklaidos perspektyvas, – ar greitai įvyks laukiamas lūžis žiniasklaidos rinkoje.

Ekonomikos klestėjimo laikotarpiu žiniasklaidos rinkoje buvo pučiami tokie pat burbulai, kaip ir nekilnojamojo turto bei kitose srityse: Lietuvoje masiškai kūrėsi nauji leidiniai, interneto naujienų portalai, TV kanalai, radijo stotys. Kai prasidėjo ekonominė krizė ir dauguma žiniasklaidos priemonių įklimpo tarp beviltiškų nuostolių, burbulas, regis, turėjo sprogti, o žiniasklaidos rinka, kaip ir visos kitos, savaime apsivalyti. Bet taip iki šiol neatsitiko.

Žiniasklaidos priemonės stipriai nukentėjo ir susitraukė, atleido darbuotojų, susimažino atlyginimus, bet iš perpildytos rinkos pasitraukė tik vienas kitas nereikšmingas žaidėjas. Net ir naujienų portalai, turintys šimtatūkstantinius skaitytojų srautus, bet vis dar gyvenantys iš labai menkų reklamos trupinių, visi tebeveikia, nors beveik visi, išskyrus kelias išimtis, niekaip neišsikapsto iš nuostolių. Be to, ir toliau kuriami nauji.

Taigi apsivalymas žiniasklaidos rinkoje taip ir neįvyko. Ir neatrodo, kad įvyks. Tuo labiau kad dabar sunkmečio ir mokesčių naštos prislėgta žiniasklaida mažais žingsneliais pradeda atsigauti, teigiamai nuteikia nusistovėjusios ir jau šiek tiek didėti pradedančios reklamos pajamos.

Kokybė prastėja, pasitikėjimas krinta

“Nelabai tikiu tuo lūžiu, – teigia Žurnalistikos instituto direktorius profesorius Žygintas Pečiulis. – Pasižiūrėkime į televiziją: Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos šalių, turinčių net keturis nacionalinius transliuotojus tokiam gyventojų skaičiui. Pirma skaičiavome, kad vienam kanalui tenka mažiau nei po milijoną žiūrovų, o dabar, paaiškėjus naujiems surašymo duomenims, matome, kad auditorija stipriai sumažėjo. Tačiau TV kanalai kaip nebankrutuoja, taip nebankrutuoja. Ypač vieno kanalo bankroto niekaip nesulaukiama. Tai reiškia, kad žiniasklaida gali puikiausiai egzistuoti ir su nuostoliais, nes ją valdantys verslininkai gauna kitų dividendų per nemokamą reklamos įtaką ir viešosios nuomonės formavimą.”

Žurnalistas, komunikacijos konsultantas Rytis Juozapavičius antrina, kad nuostolinga žiniasklaidos priemonė negali būti amžinai subsidijuojama, nebent yra tapusi brangiu verslo magnato ar turtingo politiko žaisliuku. Į žiniasklaidos rinką plūstelėję ne visada švarūs pinigai – tai atsakymas, kodėl lauktas sprogimas žiniasklaidoje taip ir neįvyko ir, ko gero, neįvyks.

“Nežinau, ar galime žiniasklaida vadinti leidinius, kuriuose didžiąją dalį informacijos sudaro užsakomieji straipsniai. Ir jie egzistuoja”, – priduria R.Juozapavičius.

Tuo tarpu žiniasklaidos kokybė, kaip sutiko ir Ž.Pečiulis, ir R.Juozapavičius, ilgainiui prastėja. Tačiau tai lemia ne tik užkulisiniai žiniasklaidos savininkų žaidimai. “Ir pačioje žiniasklaidoje vyksta tam tikra vertybių erozija, etikos normų nepaisymas ir žurnalistų nebaudžiamumas, – pastebi naujienų agentūros BNS vyr. redaktorius Artūras Račas. – Pirmiausia turiu galvoje televiziją, nes kai per du skirtingus kanalus tas pats įvykis pateikiamas visiškai skirtingai, būdamas blaivaus proto privalai kuriuo nors iš jų nepasitikėti.”

Žiniasklaidos kokybei stiprų smūgį sudavė nauja mokesčių politika, sunkiai vykstantis tradicinės žiniasklaidos prisitaikymas prie elektroninės žiniasklaidos plėtros padiktuotų pokyčių ir vis dar matomas aiškus blaškymasis, nežinant, kuria kryptimi eiti. Kokybės kartelei pakilti neleidžia ir nepakankamai kritiški Lietuvos žiniasklaidos vartotojai, todėl kokybiškai žiniasklaidai taip sunkiai sekasi konkuruoti su nekokybiška. Krintanti kokybė jau atsiliepia žiniasklaidos pasitikėjimo rodikliui – jis pasiekė panašų lygį, kaip pasitikėjimas bankrutuojančia “Sodra” ar policija. “Į tai ypač reikia atkreipti dėmesį, nes pasitikėjimas yra pagrindinė žiniasklaidos vartojimo sąlyga”, – tvirtina R.Juozapavičius.

Žiniasklaida turi būti mokama

Tai ne vieninteliai iššūkiai, su kuriais žiniasklaidai teks susidurti ateinantį dešimtmetį. Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje atsinaujina diskusijos, kaip paskatinti skaitytoją mokėti, – jei ne už visą, tai bent už dalį turinio. Nes vien iš reklamos pajamų portalai vargiai išgyvena – 2010 m. reklama internete sudarė vos 7,7 proc. visos rinkos. Tai apgailėtinai mažai.

Tikėtasi, kad per krizę dalis brangios TV reklamos pajamų bus nukreipta į internetą, bet taip neįvyko, nes televizijos susimažino reklamos kainas. Be to, vartotojas taip įprato prie nemokamos žiniasklaidos, kad jį vis sunkiau įtikinti mokėti net ir už tradicinę popierinę spaudą.

Pasak A.Račo, ypač sunku mokėti už tai, kas visada buvo nemokama, todėl ligšioliniai portalų bandymai buvo nesėkmingi. Kur kas paprasčiau už papildomą mokestį pasiūlyti kokybišką naują produktą. Tarkime, tai galėtų būti naujienos planšetiniuose kompiuteriuose.

Didžiausio šalyje portalo “Delfi” vyr. redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė sako, kad galimybes apmokestinti naujienas svarstė ir jų portalas, bet artimiausius keletą metų nuspręsta to nedaryti. “Delfi” nenori prarasti lyderio pozicijų, nes įvedus prisijungimo mokestį auditorija bematant sumažėtų.

“Mūsų šalyje auditorija maža, neturtinga ir nelinkusi mokėti už žiniasklaidą. Be to, konkurencija tarp portalų šiandien yra siaubinga, skaitytojų informavimas jau vyksta realiu laiku – informacija ir nuotraukos skelbiamos dažnai jau iš įvykio vietos. Todėl ketinimus taikyti mokestį mes visą laiką atmetame”, – pripažįsta M.Garbačiauskaitė-Budrienė.
“Delfi” direktorė Jurga Eivaitė priduria, kad pasauliniai žiniasklaidos pavyzdžiui, liudijantys, kad apmokestinus portalus lankytojų kai kur sumažėjo net apie 80 proc., taip pat neįkvepia.

Vis dėlto būdų, kaip keisti visuomenės įpročius, bus ieškoma, o kai kurios žiniasklaidos priemonės jau ruošiasi informacijos apmokestinimo žingsniams. Bet kad dauguma naujienų portalų taps mokami – vargu ar galima tikėtis. Kaip sako Ž.Pečiulis, kol kas tai įmanoma nebent tuo atveju, jei portalai sudarytų kartelinį susitarimą.