REUTERS

Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) pirmininkas, Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis gegužės 3-iosios – Pasaulinės spaudos laisvės dienos išvakarėse paragino ESBO valstybes dėti daugiau pastangų, kad būtų apsaugoti žurnalistai.

“Skaitmeninė žiniasklaida XXI a. atvėrė precedento neturinčias galimybes žodžio laisvei ir priėjimui prie informacijos, bet tikrąją spaudos laisvę vis dar varžo smurto prieš žurnalistus grėsmė. Visame ESBO regione žurnalistams ir toliau grasinama, jie yra persekiojami, fiziškai užpuolami ir net nužudomi vien už tai, kad dirba savo teisėtą ir gyvybiškai svarbų darbą“, – sakė A. Ažubalis.

“Negalime toleruoti nei šių grėsmių žurnalistų saugumui, nei jų galimų šiurpių padarinių. ESBO valstybės privalo labiau stengtis įvykdyti savo įsipareigojimus žiniasklaidos laisvės srityje ir užtikrinti, kad galiojantys teisės aktai, teisėsaugos veikla ir teisinės priemonės būtų taikomi žurnalistų saugumui užtikrinti“, – sakė A. Ažubalis.

Vilniuje birželio 7-8 d. vyks konferencija, skirta žurnalistų saugumui ESBO regione. Ją rengia ESBO pirmininkaujanti Lietuva kartu su ESBO atstove žiniasklaidos laisvei.

Neskaidrių verslo grupių bandymas daryti įtaką valstybėje pastaruoju metu stiprėja ir tam dažniausiai pasitelkiama žiniasklaida. Taip tvirtina Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas. Pasak jo, kai kurie užsienio verslininkai investuoti neskaidraus savo kapitalo Vakaruose negali, tačiau tai sėkmingai daro Lietuvoje. “Kiekviena nedemokratiškai nusiteikusi organizacija naudojasi demokratijos teikiamais privalumais”, – teigia Seimo NSGK pirmininkas.

Pokalbį su A.Anušausku pradėjome nuo vertinimo, kaip per pastaruosius kelerius metus pasikeitė grėsmės šalies nacionaliniam saugumui.

A.A.: Šiuo metu grėsmės yra pasikeitusios, kitokios nei prieš dvejus metus. Prieš porą metų didžiausia buvo finansinės sistemos nestabilumo grėsmė – dabar tokios nebėra. Kai kalbama apie kitas grėsmes, išskirčiau priklausomybę nuo vieno tiekėjo energetikos srityje. Jeigu tiekimo šaltiniai nėra išskaidyti – valstybei kyla grėsmių. Kartais, iš šalies žiūrint, jos tarsi teorinės. Sakoma: tai pirkime elektrą ar dujas iš tų, kurie pigiau tiekia. Bet jeigu atsitiks taip, kad tiekti negalės, nenorės? Kai ateina krizė, šalys rūpinasi išimtinai savo energetiniais interesais, taigi mes bet kada galime likti prie suskilusios geldos.

Kitas dalykas liečia specialiąsias tarnybas ir jų parlamentinę kontrolę. Tai, ką radome, buvo įvardijama kaip valstybė valstybėje, kartais atrodė, kad specialiosios tarnybos kontroliuoja politikus. Dabar taip nebėra.

Kas nuveikta? Pakeisti įstatymai, teisinė bazė. Sukurta žvalgybos koordinavimo komisija prie Valstybės gynimo tarybos. Pagal grėsmes nacionaliniam saugumui formuluojami uždaviniai tarnyboms. O dar prieš dvejus metus jos pačios galėdavo nusistatyti, ką nori daryti, ką tirti, kokią informaciją pateikti.

VEIDAS: Tačiau vieši svarstymai dėl Eglės Kusaitės bylos, taip ir nepaskelbtų dvylikos VSD slaptųjų pažymų, kurios atskleidžia verslo įtaką žiniasklaidai ir politikams, istorija liudija, kad permainos nėra tokios ryškios.

A.A.: Dabartinė VSD vadovybė susidūrė su tais dalykais, kurie atėjo iš anksčiau. Būtent tada buvo pradėta ir E.Kusaitės byla. Tie žmonės, kurie visa tai darė, galėjo daryti kitaip. Buvo pakeisti įstatymai, ir 12 pažymų komitetas gavo.Dabartinė teikiama informacija yra kitokio formato, kitaip patikrinta ir kitaip pateikiama.

Yra galiojantys įstatymai dėl slaptumo terminų. Tačiau, kaip rodo “WikiLeaks” pavyzdys, visuomenę dominantys dokumentai vienaip ar kitaip tampa vieši. Ir, manau, tai tik laiko klausimas. Dabar gyvename kitokiu laiku, yra kitokia situacija. Nuo tų laikų, kai buvo rengiamos slaptosios pažymos, labai daug kas pasikeitė.

VEIDAS: Tai “Dujotekana” nebedaro įtakos viešojoje erdvėje ir neveikia politikų sprendimų?

A.A.: Daug kas siekia daryti įtaką ir ją padaro. Dažniausiai per žiniasklaidą. Žinome, kas yra užsakomieji straipsniai. “Dujotekana” tuo užsiima taip pat.

VEIDAS: Taigi dujų ūkis – tai ne tik ekonominis, bet ir nacionalinio saugumo klausimas. Premjeras ir energetikos ministras neseniai suabejojo dėl “Lietuvos dujų” vadovų lojalumo Lietuvai, pareikalauta jų atsistatydinimo. Ar yra duomenų, įtarimų, kad tie žmonės gali atstovauti kitos valstybės interesams? Kaip siekiama tą įtaką, jei ji yra, apriboti?

A.A.: “Gazpromas” ir jos atstovai yra verslininkai, to iš jų neatimsi, o Lietuva – tik mažesnioji akcininkė. Priminsiu, kad Rusijoje verslo ir jėgos struktūrų sąsajos dažnai labai glaudžios. Čia didžiausia bėda. Ir tos sąsajos bei noras daryti įtaką kaimyninėse valstybėse labiausiai kelia susirūpinimą. Daug kas daroma per užsakomuosius straipsnius žiniasklaidoje.

VEIDAS: Tačiau yra ne vien “Gazpromas”. Pavyzdžiui, kaip reikėtų vertinti kai kurių verslininkų, siejamų su galbūt neskaidriu rusišku kapitalu, – “Snoro” banko arba Ūkio banko realizuotą siekį turėti savą žiniasklaidą?

A.A.: Jie turi savo verslą, kuris susijęs su Rusija, be abejonės. Bankininkų norą valdyti žiniasklaidos priemones galima suprasti labai įvairiai. Jis, žinoma, dviprasmiškas. Prieš porą metų registravau siūlymą, kad ne tik bankai, bet ir jiems pavaldžios įmonės negalėtų valdyti žiniasklaidos. Seime siūlymas nepraėjo. Taip, per šiuos metus finansinių verslo grupuočių įtaka žiniasklaidos priemonėms, ypač spaudai, sustiprėjo.

Pridursiu, kad galbūt neskaidrus kapitalas kartais nėra įsileidžiamas į kitas Vakarų Europos valstybes dėl neaiškios savo kilmės. Kai kurie mums žinomi verslininkai tų pinigų tiesiog ten negali panaudoti dėl jų kilmės, neskaidrumo.  Tokie bandymai Vakaruose paprasčiausiai vetuojami.

VEIDAS: Abejotino skaidrumo verslo grupių įtaka vien žiniasklaida neapsiriboja. Dar yra politikai, politinės partijos, politinės organizacijos.

A.A.: Yra daug aplinkinių būdų, kaip galima remti partijas. Yra fondų Rytuose, yra Vakaruose, kurie remia kai kurių marginalinių partijų renginius ir jų veiklą. Tačiau ta veikla nebūtinai tiesiogiai reiškiasi politinėmis akcijomis. Dažnai parama ateina per kultūros rėmimą ir panašiai. Pagal mūsų įstatymus tai nėra draudžiama.

Bet pastebime tam tikrą bandymą mūsų šalies piliečius, kurie yra rusų tautybės, atskirti nuo lietuviškos informacinės erdvės. Visa laimė, kad tik mažesnė dalis rusiškai kalbančių piliečių yra priklausomi nuo vieno informacijos šaltinio. Dauguma jų naudojasi įvairiais informacijos šaltiniais.

VEIDAS: Ar turite duomenų, kiek ir kokių partijų ar partinių organizacijų sulaukia paramos iš priešiškų mūsų šaliai valstybių?

A.A.: Apie partijas nekalbėsiu, nenoriu spekuliuoti. Tačiau yra nedidelių organizacijų, kurios visiškai priklausomos. Jos dalyvauja ir savivaldos rinkimuose. Kai kalbame, kad tai gali būti neskaidrūs pinigai, reikia pasakyti, jog finansavimas dabar tvarkomas kitaip ir konspiracija yra kur kas didesnė. Tad sunku atskirti, kada finansuojamas verslo sandoris, o kada – politinės grupelės. Dažniausiai prisidengiama visai kitais dalykais.

VEIDAS: Tad neatsitiktinai Lietuvoje, regis, nėra buvę nė vieno atvejo, kad prokuratūra dėl galbūt neskaidrios paramos būtų pradėjusi tyrimą, nors viešojoje erdvėje tos partijos ne kartą minėtos?

A.A.: Ne taip viskas paprasta. Net totalitarinis Baltarusijos režimas žino, kad opozicija remiama iš užsienio, bet tų pinigų perimti nesugeba. O jeigu ir užkerta tam kelią, tai drastiškomis priemonėmis ir ne iš karto. Tuo metu Lietuvoje kiekviena nedemokratiškai nusiteikusi organizacija naudojasi demokratijos teikiamais privalumais ir susitvarko savo finansavimą taip, kad teisėsaugos institucijos neturėtų galimybių prie to prikibti.

VEIDAS: Buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus yra paskelbęs, kad Lietuvoje veikia apie 3 tūkst. Rusijos slaptųjų agentų. Ir didžiausia jų koncentracija – energetikos sektoriuje. Ar čia yra tiesos?

A.A.: Spekuliuoti skaičiais nederėtų. Esmė ne jie, o daroma įtaka. Klausimas, ar tie keliasdešimt oficialių pareigūnų, kurie dirba Lietuvoje kitai valstybei, turi realių galimybių čia laisvai jaustis ir veikti, ar ne. Galiu pasakyti: galimybių užkardyti jų veiklą yra. Ir kelias tam yra užkertamas, ir jų agentūrinės kombinacijos atskleidžiamos – apie tai mes esame informuojami.

VEIDAS: “Tampame oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdoma valstybe”, – yra pareiškusi prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ar Jūs pritariate šalies vadovei?

A.A.: Prezidentės mintis buvo ta, kad taip gali susiklostyti, jei nieko nedarysime. Ką atėję į valdžią radome? Stambios verslo grupės stengėsi ir darė didelę įtaką politikams. Ir darė tai labai aktyviai. Kai kuriuose infrastruktūros, energetikos sektoriuose tam tikri verslininkai buvo pasirengę galimiems valstybės sprendimams arba valstybės neveiklumui tame sektoriuje ir darė iš to biznį. Ir staiga viskas pasikeitė. Aš suprantu, kad dalis verslo grupių patyrė didžiulę frustraciją. O šiuo metu, manau, tendencijos, kad šalis gali tapti oligarchų valdoma valstybe, yra susilpnėjusios.

Bet juk ne nuo vienos politinės jėgos tai priklauso. Nuoširdumo iš kai kurių opozicinių jėgų – kad jos priešintųsi galimai didelių verslo grupių įtakai – nepastebėjau. Tenka apgailestauti, jog nepavyko pakeisti Politinių partijų finansavimo įstatymo taip, kad iš valstybės užsakymus gaunantys verslininkai partijų finansuoti negalėtų.

Periodiniams leidiniai galutinai įsitvirtinus elektroninėje erdvėje, eilė ateina jiems persikelti į planšetinius kompiuterius. “Veidas” tapo pirmuoju lietuvišku žurnalu, kurio elektroninę versiją galima skaityti planšetiniuose kompiuteriuose “iPAD”.

Visi šio žurnalo 2011 metų numeriai jau yra “iPAD” terpėje. Vieno numerio kaina norintiems skaityti žurnalą planšetiniame kompiuteryje – 0,79 euro centai (2,73 Lt).

Priminsime, kad Lietuvos rinkai (kaip ir dar 10 šalių) ploniausias pasaulyje planšetinis kompiuteris “iPAD” buvo pristatytas sausio 28 d. Dviejų versijų kompiuterius (su “Wi-Fi” arba su 3G + “Wi-Fi” ryšiu) galima įsigyti salonuose “iDeal” ir “Topo centras”; “Topotechnikos”, “Elektromarkt” ir “Avitelos” parduotuvėse.

“Apple” produkcija Baltijos šalyse prekiaujanti bendrovė “AVAD Baltic” prognozuoja, kad vien per šį ketvirtį Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje pavyks parduoti apie 2500 planšetinių kompiuterių.

Premjero Andriaus Kubiliaus salto verbale darosi vis agresyvesni. Vyriausybės vadovas mano, kad Konstitucinis Teismas neturėtų vertinti Vyriausybės ekonominės politikos. Konservatoriumi save vadinantis politikas tvirtina, jog Vakarų valstybėse PVM lengvatos periodinei spaudai ir knygoms taikomos todėl, kad ten politikai tiesiog bijo žiniasklaidos kritikos (“Veidas”, 2010.12.13).

Premjeras nesupranta, kad KT nesikiša į Vyriausybės ekonominę politiką, o saugo Konstitucijoje implicitiškai įtvirtintus piliečių teisėtus lūkesčius, kuriuos sukuria ne kas nors kitas, o patys politikai savo sprendimais. JAV aukščiausiasis teismas yra ne kartą paskelbęs, kad “Konstitucija yra politiškai aklas dokumentas”, bet politikai, sukūrę teisėtus lūkesčius (mūsų atveju – paskyrę ir pradėję mokėti pensiją konkrečiam asmeniui), privalo to laikytis ateityje. Antraip būtų sugriautas piliečių pasitikėjimas valstybe.

Vakarų demokratinėse šalyse žiniasklaida, kaip pagrindinė visuomenės švietimo institucija, yra neatskiriama politikos viešojo gyvenimo dalis. Politika daugumoje Europos valstybių finansuojama mokesčių mokėtojų lėšomis. Taip pabrėžiant būtinybę išlaikyti nepriklausomas nuo interesų grupių politinių partijų valdymo ir organizacines struktūras, politikos ekspertus. Lietuvos mokesčių mokėtojai kasmet partijų kasas papildo daugiau nei po 10 mln. Lt.

Norint turėti politikoje aukščiausio lygio profesionalų, negalima jiems mokėti grašius ar pralaimėjus rinkimus apskritai juos palikti be pragyvenimo lėšų. Politikos nefinansuojant mokesčių mokėtojams, ją pradeda finansuoti tie, kurie moka už savo problemų sprendimą versle ar kitose visuomeninio gyvenimo srityse. Tikėtis, kad politikoje už grašius dirbs geriausi ir talentingiausi žmonės, yra tiesiog kvaila.

Jei kalbame apie politiką kaip profesionalų užsiėmimą, tada turime suvokti ir kitą svarbią demokratijos dalį, profesionalų politikos kritiką – žiniasklaidą. Vakarų demokratinėse valstybėse politikos profesionalumas ir žiniasklaidos nepriklausomumas siejami tiesiogiai. Jei politika neprofesionali – šią problemą dar labiau paaštrina neprofesionali žiniasklaida. Ir, priešingai, profesionali žiniasklaida gali timptelėti paviršutinišką politiką aukštyn, įvardydama, kas politikoje yra blogai.

Daug blogiau, jei žiniasklaida neprofesionali, alkana ar priklausoma nuo neskaidrių išorinių finansavimo šaltinių. Tuomet net iš rimtos politikos savo neadekvačia ir paviršutiniška kritika ji gali padaryti niekalą. Tokį reiškinį Lietuvoje šiandien ir stebime. Siekiant išvengti prasto politikos ir žiniasklaidos santykio, norint ieškoti aukštesnio profesionalumo laipsnio, kai politika yra finansuojama mokesčių mokėtojų pinigais, o žiniasklaida veikia pagal laisvosios rinkos taisykles, ir gimsta mokesčių lengvatų būtinybė.

Premjero A.Kubiliaus “drąsa” tėra viso labo Vakarų politinės ir visuomeninės tradicijos nesuvokimas. Ar A.Kubilius prisiims atsakomybę už tai, kad kone pusė Lietuvos žiniasklaidos jo valdymo laikotarpiu atsidūrė su Rusija susijusio kapitalo įtakos zonoje? Ar premjeras suvokia, kokių tai turės ilgalaikių pasekmių Lietuvos demokratijai?

Praėjusią savaitę Lietuvoje pasirodė naujas žurnalas “40+”. Kaip jau galima suprasti iš pavadinimo – skirtas brandaus amžiaus skaitytojams. Žurnalą išleido žurnalistės Valė Čeplevičiūtė ir Aušrinė Šėmienė. “Manome, kad senstančioje mūsų visuomenėje, kurioje puoselėjamas jaunystės kultas, trūko tokio leidinio”, – sakė V.Čeplevičiūtė.

Žurnalo pavadinimas “40+” aptarinėtas su įvairių sričių specialistais. Psichologės Editos Čekuolienės, vienos iš žurnalo pirmo numerio autorių, nuomone, “40+” išlaiko tam tikrą intrigą ir mūsų koketavimą su laiku, o galiausiai ir greitį, kuriuo galėtume keliauti per likusį gyvenimą.

Tai nereiškia, kad žurnalo negalės skaityti ir “niolikmečiai”, besidomintys ne tik savimi, bet ir gimdytojais. “Kita vertus, ne taip svarbu, kiek žmogus jau gyveno, svarbiau, kaip jis gyvens toliau ir kaip įdarbins savo patirtį. Todėl viena svarbiausių naujo žurnalo temų bus žmonės bei jų patirtis, taip pat įvairaus pobūdžio konsultacijos. Beje, norėtume, kad ateityje žurnalo autoriais taptų ir patys skaitytojai”, – teigia V.Čeplevičiūtė.

Priminsime, kad žurnalai brandaus amžiaus skaitytojams leidžiami daugelyje šalių. O, pavyzdžiui, Anglijoje tokio žurnalo leidyba tapo sėkmės istorija, apaugusia socialiniais projektais.

Paaiškėjo, kad už naująjį Lietuvos televizijos (LTV) žaidimą “Ateities lyderiai”, kurį nacionalinis transliuotojas pristato kaip šviečiamąjį projektą, jame dalyvaujantys universitetai turėjo susimokėti po 10 tūkst. Lt. Pasak laidos prodiuserio Lauryno Šeškaus, šie pinigai neva skiriami projektui kurti, nes LRT naujiems produktas pinigų neturi ir prisideda tik technine pagalba.

Lietuvos universitetų rektorių konferencijos sekretoriaus Kęstučio Kriščiūno nuomone, šis žaidimas esąs lėkštas ir paviršutiniškas, ir kiekviena aukštoji mokykla pati sprendžia, ar verta jame dalyvauti.

Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universitetas žaidime nedalyvauja, nes pasak VDU prorektorės Auksės Balčytienės, tai yra komercinis sumanymas. “Iš tiesų universitetai viešumo turėtų siekti tikrais šviečiamaisiais ar socialiniais projektais”, – pabrėžia ji.

Lietuvos muzikos ir teatro akademija aptariamame žaidime taip pat nesivaržo. Akademijos prorektoriaus Juozo Antanavičiaus manymu, iš LTV buvo nekorektiška už dalyvavimą prašyti pinigų.

Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) tarybos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus vertinimu, visuomeninis transliuotojas vykdo ne vieną visuomeninę misiją atliekantį projektą, kuriam nepakanka televizijos biudžeto finansavimo, tad lėšų gaunama ne tik iš reklamos, bet ir iš paramos. “LRT turėtų būti finansuojama taip, kad misiją atliekantiems projektams nebereikėtų ieškoti papildomo finansavimo, deja, taip nėra”, – tvirtina jis.

LR užsienio reikalų ministerija pranešė, kad ateinančiais metais Lietuva, pirmininkaudama Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO), skatins organizacijos šalių narių vyriausybes imtis aktyvesnių priemonių žurnalistų saugumui užtikrinti, dėti daugiau pastangų prievartos prieš žurnalistus atvejams tirti ir akcentuos žiniasklaidos savireguliacijos svarbą. URM nuolatinis atstovas prie ESBO Renatas Norkus Varšuvoje vykusioje ESBO Peržiūros konferencijoje pristatė tokias Lietuvos pirmininkavimo ESBO prioritetines kryptis.

Tai dar vienas pavyzdys, kai politikai ir valdininkai, nesuvokiantys, kas dedasi jiems panosėje ir su kokiomis problemomis susiduria šalies žiniasklaida, imasi spręsti kone viso Senojo žemyno žurnalistikos problemas.

Nuo 2011 m. sausio pirmos dienos visa Lietuvos žiniasklaida pradės veikti pagal trąšų fabrikams ir plytų gamykloms pritaikytus mokesčius. 2009 ir 2010 m. šaliai smogusi naktinė mokesčių reforma žiniasklaidą Lietuvoje pavertė tokia kaip trečiojo pasaulio valstybėse, kurių politikai nėra linkę suvokti ir vertinti žiniasklaidos misijos demokratinėje visuomenėje. Skirtingoms industrijoms smogė tik po vieną padidėjusį mokestį – kam PVM, o kam akcizo. Žiniasklaidos priemonėms smogta iškart visais padidėjusiais mokesčiais – PVM šuoliu nuo 5 iki 21 proc. spaudos leidiniams, didesniais pajamų, sveikatos draudimo, socialinės apsaugos mokesčiais apmokestinant autorių honorarus. Nuo 2011 m. sausio 1 d. gaunantiems honorarą autoriams bus taikomi tokie pat  mokesčiai kaip ir nuolat dirbantiems pagal darbo sutartį.

Žiniasklaidos kuriamas pliuralizmas yra kritiškai svarbus ir būtinas demokratijai. Be jo demokratija nebus visavertė. Žinoma, Lietuvos žiniasklaida ne be nuodėmės, jos objektyvumas ir kokybė dažnai kelia pagrįstą susirūpinimą. Bet nepaisant trūkumų ji pasitarnauja kasdien informuodama ir kurdama debatus visuomenei svarbiomis temomis.

Žiniasklaida (išskyrus visuomeninius transliuotojus) veikia pagal privataus verslo principus. T.y. tarnystę demokratijai reikia suderinti su gebėjimu laisvojoje rinkoje pačiai užsidirbti savo veikla. Taigi tam tikra prasme žiniasklaida finansuoja demokratiją. Tai gerai suvokė ESBO įkūrėjai. Viena svarbiausių ir realiai bei produktyviai žmonių labui veikiančių institucijų, Strasbūro žmogaus teisių teismas, per daugelį savo veiklos metų yra bene giliausiai atskleidęs politikos ir žiniasklaidos, demokratijos progreso, ekonomikos augimo, socialinės gerovės sąsajas su žiniasklaidos kokybe ir gyvybingumu.

Per pastaruosius kelerius metus dėl didelės žiniasklaidos priemonių gausos ir nesugebėjimo savarankiškai išgyventi laisvojoje rinkoje prasidėjus naujiems savininkų pasikeitimo procesams, kurie ypač suaktyvėjo po naktinės mokesčių reformos, Lietuvos žiniasklaidoje atsirado daugiau rusiško kapitalo nei lietuviško ar vakarietiško. Kaip žinome, dauguma Lietuvos komercinių žiniasklaidos priemonių yra nuostolingos (metiniai bendrieji nuostoliai siekia keliasdešimt milijonų litų) ir nuolat finansuojamos arba rusiško, arba lietuviško kapitalo. Savęs neišsilaikanti žiniasklaida negali vadintis nei profesionalia, nei nepriklausoma.

Rusiško kapitalo vyravimas Lietuvos žiniasklaidoje yra rimtas pavojus Lietuvos valstybės politinio gyvenimo kokybei, pirmiausia jo intelektinei nepriklausomybei. Lietuvos žiniasklaidos, šiandien turinčios dalį rusiško kapitalo ar gyvenančios iš verslų, susijusių su Rusija, dar negalima vadinti prorusiška. Ji dirba pakankamai objektyviai ir profesionaliai. Matyt, jų savininkai nenori tuščiai šaudyti. Tausoja savo įrankius svarbesniems momentams. Ir “Gazpromo” apdovanotas šimtamilijoniniu kapitalu V.Uspaskichas jau nebenori atvirai būti žiniasklaidos savininku ir savo nuosavybę naujai besiformuojančiame žiniasklaidos holdinge slepia po devyniais užraktais. Neatrodo, kad Lietuvos politikai sugebėtų pasirūpinti bent tuo, kad tie nuosavybės ryšiai visuomenei būtų atskleisti. Ir piliečiai žinotų, su kaip atsargiai turi vartoti vieną ar kitą žiniasklaidos priemonę, kritiškai mąstyti.

Galima tik prognozuoti, kaip rusiško kapitalo ar iš Rusijos gyvenančių žiniasklaidos priemonių savininkai ir bendrasavininkiai elgsis Lietuvos valstybei kritišku momentu, kai reikės priimti politinius sprendimus ir žiniasklaida bus priversta užimti vieną ar kitą poziciją. Tokiu momentu iš tos žiniasklaidos vadovų gali būti pareikalauta lojalumo ir tam tikros pozicijos. Juolab kad ta rusiško kapitalo žiniasklaida yra kiaurai nuostolinga ir jos išlaikymas kasmet kainuoja ne vieną dešimtį milijonų litų.

Dažnai politikų forumai tampa eiliniu, nedaug prasmės turinčiu oro virpinimu. Jo naudą visuomenei sunku išmatuoti. Bet jei pirmininkaujant ESBO Lietuvos politikai ir valdininkai geriau suvoks realias ne tik pasaulio, bet ir Lietuvos žiniasklaidos problemas, mūsų šalies pirmininkavimas ESBO nenueis perniek.

Vokietijoje gausu tiek kokybiškos, tiek vadinamosios tabloidinės spaudos. Nors kokybiškųjų “Der Spiegel”, “Die Zeit”, “Die Welt” ar “Frankfurter Algemeine” tiražai tikrai dideli, tačiau daugiausiai skaitytojų tiek Vokietijoje, tiek visoje Europoje vis dėlto turi bulvarinis laikraštis “Bild”.

Priminsime, kad šis laikraštis “Axel Springer” leidyklos įkūrėjo Axelio Springerio sprendimu buvo pradėtas leisti 1952 m., kaip konkurentas tuomet Vokietijoje jau sparčiai pradėjusiai populiarėti televizijai. Iki pat septintojo dešimtmečio šis dienraštis kainavo vos 10 Vokietijos pfenigių, o ir dabar tekainuoja tik 60 euro centų.

Tiesa, pastaraisiais metais “Bild” stengiasi įsitvirtinti internete, ir jam tai sekasi: nors pernai didžiausias Vokietijos naujienų portalas buvo kokybiškos spaudos flagmano “Der Spiegel”, bet jau šiemet pirmoje vietoje atsidūrė “Bild”. O netrukus, gruodį, “Bild” planuoja paleisti ir savo “iPad” projektą.

“Bild” redaktoriaus jo kabinete teko palaukti ilgokai, mat jis su savo redaktorių komanda planavo rytojaus laikraštį, kurį nusipirks daugiau nei 3 mln., o perskaitys daugiau nei 10 mln. vokiškai skaitančių žmonių visame pasaulyje.
Taigi interviu su didžiausio Europos dienraščio “Bild” vyr. redaktoriumi Kai Dieckmannu.

VEIDAS: Ar didžiausio Europos tabloido vyr. redaktorius turi draugų? Juk kasdien atskleidžiate ne pačias gražiausias ir geriausias Vokietijos politikos, verslo elito gyvenimo puses, dažnai rašote apie intymaus jų gyvenimo detales.

K.D.: Vargu ar “Bild” laikraščio redaktorius gali turėti daug draugų. Jei ir būtų toks “Bild” redaktorius, kuris turi daug draugų, tai jis tada būtų prastas redaktorius.

VEIDAS: Šiandien, kai mes kalbamės, Vokietijos kanclerė Angela Merkel lankosi Lietuvoje. Ar “Bild” apie tai rašys?

K.D.: Vokietijos kanclerė dažnai keliauja į tokias mažas šalis kaip Lietuva. Ji nori gerų santykių su šiomis šalimis. Kanclerė daug metų yra gyvenusi Rytų Vokietijoje ir turi specialų santykį su buvusiomis sovietų valstybėmis. Tarkime, kai buvo kalbama apie “Nord Stream” dujotiekį, kanclerė labai jautriai domėjosi, kaip tai atsilieps toms valstybėms, kurias šis vamzdis aplenkė.

Kita vertus, Rusija yra labai svarbi partnerė. Tai taip pat mažų šalių interesas, kad Rusija daugiau dirbtų su Europos valstybėmis, – iš to turės naudos ir mažos valstybės. Mes dažnai apie tai rašome “Bild” laikraštyje.

VEIDAS: Vokietija krizę jau įveikė. Ekonomika auga netgi sparčiau, nei tikėtasi, eksporto rodikliai puikūs. Jūsų nuomone, kaip Vokietijai pavyko pasiekti tokių gerų krizės įveikimo rezultatų?

K.D.: Obama – Merkel 0:1. Taip rašo net Amerikos spauda. Taip vertinami mūsų ekonomikos laimėjimai. Mūsų politikai, profsąjungos gerai atliko savo namų darbus. Mes padarėme būtinus žingsnius taupymo kryptimi, kirtome ir per socialines programas. Svarbu ir tai, kad Amerika labiau orientuota į vidaus vartojimą, o Vokietija yra stipri ir didelė eksportuotoja. Tai mums taip pat padeda greičiau įveikti krizę. Be to, vokiečiai tradiciškai yra labai praktiški žmonės, jie moka pergyventi krizes.

VEIDAS: Visuomenės apklausos Vokietijoje rodo, kad dauguma vokiečių neigiamai vertina Vokietijos politikų sprendimus finansiškai remti Graikiją. Ar tai rodo menką vokiečių solidarumo su kitomis ES valstybėmis jausmą?

K.D.: Graikija nepadarė savo namų darbų, todėl vokiečiai apklausose ir pasisako prieš pagalbą Graikijai. Mes mažinome pensijas, socialines išmokas, o jie tiek skolingi, bet vis tiek nenori atlikti būtinų taupymo sprendimų. Daug vokiečių mano, kad pagalba Graikijai – tai tiesiog pinigų švaistymas. Graikija atėjo į euro zoną apgaudama dėl savo tikrosios finansinės padėties, mes apie tai rašome, vokiečiai apie šias apgavystes žino. Pinigai turi būti skiriami problemų sprendimui, bet ne jų begaliniam nukėlinėjimui į tolimesnę ateitį.

Šiaurės Europa tampa vis stipresnė, gerokai auga šalių ekonomika, tuo tarpu Pietų Europa eina vis žemyn, vis labiau didėja šių valstybių skolos. O mes turime vieną valiutą. Visi naudojasi tokia pačia palūkanų norma. Tai nenormalu.

Juk Vokietijoje žmonės taip pat nenori taupymo sprendimų, bet mūsų politikai sugeba priimti tuos būtinus sprendimus. Todėl mes ir išeiname iš krizės greičiau. Jau kancleris Gerhardas Schroederis savo kadencijos metu buvo priėmęs daug svarbių taupymo sprendimų. Mes turime problemą dėl euro.

Be to, Bulgarija ir Rumunija į ES buvo priimtos per anksti. Taigi ES toliau auga, o progresas pradeda lėtėti.

VEIDAS: Vis dažniau išsiskiriant politinio elito ir visuomenės nuomonėms visai Vokietijai svarbiais klausimais, pasigirsta raginimų įteisinti daugiau tiesioginės demokratijos priemonių (referendumų, plebiscitų).

K.D.: Negali lyginti mažos šalies Šveicarijos su didele šalimi Vokietija. Mūsų demokratinė struktūra yra susijusi su mūsų istoriniu vystymusi. Mes taip pat turime tiesioginės demokratijos galimybių. Žemės lygyje neseniai toks balsavimas vyko Hamburge. Manau, kad tai gerai. Bet Šveicarija yra nedidelė valstybė, jai įgyvendinti tiesioginę demokratiją daug paprasčiau.

VEIDAS: Vokietijoje įsiliepsnojo didelis skandalas po to, kai Vokietijos banko valdybos narys Thilo Sarrazinas parašė knygą, nukreiptą prieš Vokietijos imigrantus.

K.D.: Taip, knyga “Deutschland shafft sich ab”, kurią parašė Vokietijos banko valdybos narys, iš tiesų kontroversiška. Bet jis parašė ir apie tai, kokia šiandien Vokietijos imigrantų, pirmiausia musulmonų, integracijos į Vokietijos visuomenę padėtis. Dalis knygos yra visiškas šlamštas – jis rašo apie biologinius žmonių skirtumus, bet rašo ir apie socialines imigrantų problemas, ir apie jų nenorą integruotis. Tai labai didelė problema ir ji toliau gilėja. Juk daugumoje Berlyno dalių 90 proc. nusikaltusių jaunuolių yra imigrantai. Mes turėjome daug iliuzijų dėl imigrantų.

Kalbėta apie “multikulti” visuomenę kaip gėrį. Tai buvo klaida. Dabar visi sutinka, kad jie turi integruotis. Jie turi išmokti vokiečių kalbos.

O mes turime analizuoti imigracijos negeroves. Šeima su 10 ar 15 vaikų atvažiuoja iš Libano ir neturi net pasų. Policijai su jais daug darbo. Tai darosi vis sunkiau. Kai kurių Berlyno rajonų mokyklose 90 proc. vaikų yra imigrantai.

Taigi minėtas knygos autorius rašo aštriai, dažnai peržengia ribas, bet jis rašo apie tai, apie ką mes turime kalbėti. Jis peržengė tam tikrus tabu.

Net ir kokybiškos spaudos savaitraštis “Die Zeit” savo interneto svetainėje sulaukė daug komentarų prie savo straipsnių apie imigracijos problemas. Taigi žmonės nori šių debatų. Kodėl imigrantai iš Vokietijos valstybės ima pinigus, bet jų neinvestuoja į savo vaikų išsilavinimą? Tos šeimos gyvena kažkaip kitaip ir išpažįsta kitokias vertybes.

VEIDAS: O kaip šiuo metu sekasi laikraščiui “Bild” ir kokias permainas jis išgyvena?

K.D.: “Bild” sekasi gerai, laikraščio pelnas didėja, šiemet bus antri geriausi mūsų finansiniai rezultatai po Vokietijos suvienijimo. Mes esame didžiausias tiek Vokietijos, tiek Europos laikraštis, taip pat pirmaujame ir internete. Manau, kad mūsų saitytojų ratas plėsis, o tam nemažai pasitarnaus, na, kad ir naujoji “Apple” technologija “IPad”. Ji mums jau duoda ir dar duos daug naujų galimybių. Gerai, kad tai jau ne kaip nemokamas internetas, o nauja mokama kultūra, tad mes galime gauti pinigų už savo turinį. Bet manau, kad ir spausdintinė žiniasklaida Vokietijoje dar ilgai bus svarbi ir gyvuos dar daug metų.

VEIDAS: Kokią fazę šiuo metu yra pasiekęs intelektinis karas tarp kokybiškos spaudos ir tabloidų?

K.D. Mes vieni kitus kritikuojame. Kokybiška spauda – tabloidus, o “Bild” – kokybiškus laikraščius. Šiaip jau mes nesame politiškai korektiški, bet kai kuriose temosi korektiškumo labai prisilaikome, ypač rašydami apie mažumas, imigraciją, neįgaliuosius.

Čia svarbu paminėti, kad kokybiškoji Vokietijos spauda yra nuobodi ir lėta. Jie daug diskutuoja rūkydami pypkes. O mes esame greiti ir tikslūs jausdami, kas vyksta šalyje. Mes nekeliame politinių reikalavimų, norime būti neutralūs.

Mes nesame nei kairė, nei dešinė ir nesiejame savęs su jokia politine partija. Taip, “Bild” yra provokatyvus, garsus, labai tiesus, čia daug poliarizuotų nuomonių, vartojame riebius žodžius, ir mes turime būti tokie.

VEIDAS: Ar nebijoje vis didėjančios interneto konkurencijos?

K.D.: Internete yra beveik visi “Bild” laikraščio straipsniai ir dar daugiau, bet tai netrukdo mums gyventi. Daug žmonių “Bild” skaito internete, bet milijonai vis dar skaito spausdintinį variantą. Taip, mūsų tiražas mažėja, tačiau lėčiau nei daugelio Vokietijos laikraščių. Taigi mes turime naujų “Bild” skaitytojų. Nors tai dar pusiau paslaptis, bet šių metų gruodžio mėnesį paleisime “Bild” projektą ir “iPad” platformoje. Tai bus panašiau į spausdintą laikraštį su papildomomis vaizdo ir garso galimybėmis, jis gerokai skirsis nuo internetinio “Bild”.

VEIDAS: Kaip apibūdintumėte tipišką “Bild” skaitytoją? Kokios temos jį labiausiai domina?

K.D.: Mūsų skaitytojas yra vidutinis vokietis: vidutinio amžiaus, vidutinio išsilavinimo, vidutinių pajamų. Vokiečius dominančios temos keičiasi: prieš dešimt metų tai buvo informacija apie įžymybes, bet po išpuolio prieš JAV rugsėjo 11 d. tai tapo terorizmas ir jo priežastys. O štai pastarosios krizės metu žmonėms reikėjo praktiškų patarimų, kaip gyventi, kokių klaidų nedaryti.

Šveicarijos tyrėjai konstatuoja: žiniasklaidos kokybė vis prastėja. Didžiausia atsakomybė dėl to tenka interneto portalams ir nemokamiems laikraščiams.

Ciuricho universitetas atliko išsamų Šveicarijos žiniasklaidos tyrimą ir paskelbė apie šios vienos labiausiai ekonomiškai ir socialiai išsivysčiusių, politiškai ir pilietiškai nepriekaištingos valstybės vieno pagrindinių demokratijos įkvėpėjų – žiniasklaidos eroziją. Pasirodo, valstybės politinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą atspindintys veidrodžiai smarkiai kreivėja ir kreivės ateityje. Beje, tai būdinga visos Europos žiniasklaidai, taip pat ir Lietuvos.

Koks tyrimo tikslas?

Šiemet pradėtas ir toliau kasmet vyksiantis tyrimas yra paremtas supratimu, kad demokratijos kokybė priklauso nuo komunikavimo kokybės, nuo to, kaip žiniasklaida informuoja visuomenę. Tyrimas, atliktas Ciuricho universiteto tyrimų centro, kainavo apie 2,6 mln. Lt ir buvo finansuojamas tik privačiomis lėšomis.

Sociologijos profesorius Kurtas Imhofas mano, kad žurnalistikos kokybės kriterijai yra tokie pat seni kaip ir pati žurnalistika. Nors dabar tą žiniasklaidos mišinį, kurį sudaro informacija ir pramoga, darosi vis sunkiau pažinti. Šiandien gali pasirodyti, kad žiniasklaidos kokybė yra kažkas amorfiška tarsi pudingas.

Pirmiausia reikia įvertinti, kokią įtaką žurnalistikos komercializavimas daro politikai ir ekonomikai. Kaip žinoma, šį pasaulį šiandien vienaip ar kitaip nuspalvina žurnalistika. Pirma, būtina stebėti, ar žiniasklaida, skelbdama informaciją, tinkamai ją subalansuoja, ar siekia aprėpti visumą, pamatyti visas puses, visus pliusus ir minusus, ar tik siekia publikaciją skandalizuoti, dėmesį nukreipdama į antraeilius dalykus, nematydama to, kas esminga, o kas – tik banalios detalės.

Antra, derėtų analizuoti, ar informacija pateikiama objektyviai, garantuojant, kad bus vienodai išsamiai ir adekvačiai pateikiamos oponuojančios nuomonės, išvengiant nepateisinamų apibendrinimų, ir ar pateikiama informacija yra svarbi. Beje, politikos, verslo, kultūros asmenybių heroizavimas ar demaskavimas yra pirmas prastos žiniasklaidos požymis. Kokybiška žiniasklaida paprastai daugiau vietos skiria rimtai ir svarbiai informacijai, nei asmeninio pobūdžio, emocinei ar privačiai informacijai apie garsenybes. Ir priešingai – paviršutiniška žiniasklaida skiria daugiau dėmesio vadinamosioms “soft news”, tai yra lengvo turinio naujienoms, ir banalybėms.

K.Imhofo įsitikinimu, į žiniasklaidą būtina žvelgti kritiškai, būtina ją kritikuoti. Mat žiniasklaidoje visada yra žmonių, manančių, kad kritikuoti yra ne tik jų pareiga, bet ir privilegija. Bet taip nėra – subūrus rimtų specialistų ir atsakingų žmonių grupę, šią funkciją galima tinkamai atlikti ir gerai pasitarnauti tiek žiniasklaidos kokybei, tiek visai visuomenei.

“Demokratijos kokybė priklauso nuo žiniasklaidos sukuriamų viešųjų debatų kokybės. Labai svarbu, kad finansinė ar dar kokia krizė nesugriautų žiniasklaidos infrastruktūros. Mūsų tyrimas rodo, kad kokybiškai žiniasklaidai ir taip pakanka iššūkių, – pabrėžia profesorius. – Dabar mes kasmet analizuosime, kaip keičiasi žiniasklaidos kokybė visose srityse – spaudoje, radijuje, televizijoje, internete. Šveicarija turi labai geras kokybiškos žurnalistikos tradicijas ir, nepaisant nuviliančių žiniasklaidos kokybės tyrimo rezultatų ir pavojingų tendencijų, mūsų tyrimų centras kelia tikslą netoleruoti pigios ir prastos žurnalistikos”.

Pagrindiniai tyrimo rezultatai

Demokratijos istorija rodo, kad ji žlunga nesant laisvų aukštos kokybės viešųjų debatų. Viešoji sfera yra toji vieta, kurioje visuomenę liečiančios ir spręstinos problemos yra paskelbiamos ir viešai aptariamos. Jos legitimizuoja ir kontroliuoja politikus, valstybės tarnautojus ir kitus visuomenės valdytojus. Be viešosios komunikacijos tarp piliečių nėra lojalumo, o tai būtina savireguliacija pagrįstoje visuomenėje. Taigi demokratijos kokybė yra neatskiriamai susijusi su viešųjų debatų kokybe, o viešieji debatai priklauso nuo to, kokią informaciją jiems pateikia žiniasklaida.

Aptariamame tyrime analizuotos visos žiniasklaidos priemonės – spauda, televizija, radijas, internetas. Tirta tiek korporacinė žiniasklaidos struktūra, jos finansinis pajėgumas, veiklos rezultatai, tiek žiniasklaidos pateikiamo turinio kokybė. Didžiausias dėmesys skirtas kaip tik turinio kokybei.

Kokybė buvo tiriama pagal keturis aspektus – įvairovę, socialinį svarbumą, aktualumą ir profesionalumą. Visais aspektais aptartas švietimo įsipareigojimas, kaip žiniasklaida atlieka informavimo ir švietimo funkciją.

Atkreipiamas dėmesys, kad tiek Šveicarijos, tiek visos Europos žiniasklaida išgyvena transformacijos laikotarpį. Pirma, internetinė žiniasklaida paveržė iš tradicinės spaudos, radijo ir televizijų daug jaunų informacijos vartotojų.

Antra, nemokamos informacijos kultūra lemia, kad tiek internete, tiek nemokamuose laikraščiuose kasdien pateikiama ta pati informacija kaip ir daugelyje žiniasklaidos priemonių, ir tai destruktyviai veikia mokamas žiniasklaidos priemones. Trečia, žiniasklaidos priemonių finansinė padėtis ypač pablogėjo dėl finansų krizės. Reklamos rinka smarkiai sumažėjo, ir tai kelia rimtą grėsmę daugeliui žiniasklaidos priemonių. Jos yra priverstos mažinti savo veiklos sąnaudas, atsisakyti brangaus informacijos parengimo, brangių informacijos šaltinių ir žurnalistų. Pradedama gaminti vis daugiau lengvo turinio informacijos, kurią parengti yra pigu.

Mokami laikraščiai atidarė savo interneto puslapius, kuriuose pateikia daug spausdintos informacijos, tad daugybė skaitytojų nustoja pirkti leidinius. Laikraščių interneto svetainės negeneruoja pakankamai pajamų, kad tai finansiškai apsimokėtų. Garsių ir kokybiškų laikraščių interneto naujienų puslapiai naudojasi savo motininių leidinių reputacija, bet patys šią reputaciją naikina, nes dėl mažų įplaukų yra priversti naudoti žemos kokybės žurnalistikos medžiagą. O nemokami laikraščiai, tokie kaip “20 minučių” ar “Metropol”, savo tiražus išaugino labai greitai ir jų rinkos dalis toliau sėkmingai didėja. Pavyzdžiui, “20 minučių” tapo populiariausiu Šveicarijos dienraščiu. Nemokamų laikraščių kultūra labai sumažino mokamos spaudos paklausą.

Kuo kokybiška žiniasklaida skiriasi nuo nekokybiškos

Paaiškėjo, kad kiekvienos Šveicarijos žiniasklaidos priemonės indėlis į žiniasklaidos kokybę yra labai skirtingas. Visuomeninė televizija ir radijas bei mokami laikraščiai labiausiai prisideda prie žiniasklaidos kokybės, plačiausiai ir išsamiausiai informuoja visuomenę apie svarbius procesus bei reiškinius. Jie daugiausiai pateikia kokybiškos ir plačios informacijos apie teisėkūros veiklą, diskusijas apie užsienio ir ekonominę politiką. Ir, priešingai, vadinamieji tabloidai ir nemokami laikraščiai, internetinė žiniasklaida labiausiai koncentruojasi į smulkmenas, smalsumo patenkinimą ir sporto įvykius. Šioje paviršutiniškoje žiniasklaidoje svarbiausi pranešimai apie politiką, ekonomiką ir kultūrą pateikiami subjektyviai, su dideliu nuokrypiu į politikų ir verslininkų asmeninį gyvenimą bei jo emocines išraiškas, pigius konfliktus.

Todėl galima konstatuoti, kad internetinėje žiniasklaidoje, bulvarinėje spaudoje, komercinėse televizijose ir ypač nemokamuose laikraščiuose socialinio gyvenimo įvairovė yra labai ribota ir jie “forumo funkciją” atlieka labai ribotai.

Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį, kad mokami laikraščiai ir visuomeninis transliuotojas atlieka svarbią socialinio integravimo funkciją. Šveicarijos visuomenę labiausiai vienija jos suverenumo problemos (Libijos afera), epidemijų pavojai (kiaulių gripo pavojus), debatai apie tiesioginę demokratiją (minaretų statybos problema), sporto įvykiai, kuriuose dalyvauja šveicarai. Susidomėjimas užsienio naujienomis nuolat mažėja, bet labiau domimasi regioninėmis naujienomis. Iki šiol šveicarai labai domėjosi pasauliu ir buvo gerai apie jį informuoti. Dabar šis jų informuotumas gerokai sumažėjo, ir tai gali sukelti nepageidautinų padarinių.

Prastos kokybės žiniasklaida

Šios tendencijos gali toliau prastėti, mat mokami laikraščiai ir žurnalai yra gilioje finansinėje duobėje, tuo tarpu nemokamų laikraščių ir interneto vartotojų ir toliau daugės, ypač tarp jaunimo, nes ši visuomenės dalis jau įprato prie žemos kokybės nemokamos žiniasklaidos.

Vadinasi, – daroma išvada, – kokybiška žiniasklaida yra erozijos kelyje. O už šį žiniasklaidos kokybės kritimą ir žurnalistikos profesijos degradavimą atsakomybė tenka nemokamiems laikraščiams ir internetui.

Žiniasklaidos stebėsenos ir analizės bendrovė UAB “Mediaskopas” išanalizavo trijų aktyviai komunikuojančių verslo sektorių komunikaciją 2003 m. – 2010 m ir nustatė Lietuvos žiniasklaidos tendencijas.

Ypač išsiskyrė tolygus informacijos srauto didėjimas pagrindiniuose internetiniuose šaltiniuose. Tuo tarpu nacionalinės spaudos įtaka ženkliai ir tolygiai mažėjo. Nuo 2003 m. iki 2010 m. bankų komunikacijoje pagrindiniuose interneto naujienų portaluose užfiksuotas informacijos srautas išaugo nuo 0,7% iki 46,1%. Tuo tarpu informacija apie bankus nacionaliniuose leidiniuose susitraukė nuo 73,9% iki 20,7%. Mobiliojo ryšio operatorių komunikacijoje internete pateikiamas informacijos srautas atitinkamai plėtėsi nuo 6,7% iki 45,4%, o nacionalinėje spaudoje sumenko nuo 65,2% iki 23,6%. Ne gyvybės draudimo bendrovių komunikacijoje 2006 m. – 2010 m. interneto šaltinių užimama dalis šoktelėjo nuo 4,8% iki 56,4%, o nacionalinės spaudos susitraukė nuo 52,8% iki 20,4%.

Lūžio tašku galima laikyti 2009 metus – būtent nuo to laikotarpio visuose analizuotuose verslo sektoriuose interneto šaltiniai pagal užimamą dalį visos komunikacijos atžvilgiu ėmė lenkti nacionalinius leidinius. Kitose žiniasklaidos kategorijose tokių didelių pokyčių nepastebėta, galima paminėti tik nežymų TV įtakos susilpnėjimą, ypač draudimo sektoriuje (komunikacijos dalis per šį kanalą susitraukė nuo 9,8% iki 2,6%, tačiau susitraukimas nebuvo tolygus).

Verslo leidinių kategorija taip pat nukentėjo mažiau negu nacionaliniai leidiniai – jų dalis visos komunikacijos atžvilgiu analizuotuose sektoriuose išliko beveik nepakitusi.

Spaudos leidinių tiražų analizė parodė, jog daugelio nacionalinių leidinių (“Lietuvos ryto”, “Respublikos”, “Lietuvos žinių”, “Vakaro žinių”) tiražas sumenko nuo 8% iki 43%, o dviejų leidinių (L.T. bei “Ekstra”) leidimas apskritai buvo nutrauktas, tik savaitraščio “Veidas” tiražas išaugo trečdaliu.

Todėl, tikėtina, jog ateityje popieriuje išsilaikys tik analitinius bei pramoginio turinio straipsnius pateikiantys leidiniai, tuo tarpu ilgą laiką informacijos šaltiniu buvę nacionaliniai leidiniai dar labiau užleis pozicijas interneto naujienų portalams.

Regioninių laikraščių tiražų pokytis nebuvo ryškus (išskyrus 15min., kuris “persikraustė” į internetą). Regioninių leidinių ateitis bent artimiausiu metu turėtų būti šviesesnė – kiekvienam regiono gyventojui “savo kiemo” problemos (degantis kaimyno tvartas) išliks įdomios ir aktualios, be to, jos nebus aprašytos nei nacionalinėje spaudoje, nei internete (su retomis išimtimis), todėl regioniniai leidiniai kol kas išliks pagrindiniu tokių naujienų šaltiniu.

Šeštadienį tuo pačiu metu dvi aršios konkurentės TV3 ir LNK, pristatydamos savo šokių projektus, pradėjo naujojo sezono pradžią. Kitos televizijos laukia rudens.

Tačiau jau dabar aišku, kad šiemet TV kanalai žada vos po vieną kitą originalią, analitinę, tiriamosios žurnalistikos ar kultūrinę laidą. Žiūrovai vėl bus graudinami sriūbaujančių ar krauju apsitaškiusių publicistikos laidų herojų istorijomis. Pseudožvaigždės atliks išpažintis, bus bandoma suskaičiuoti jų meilužius ir nesantuokinius vaikus. O ilgais rudens šeštadienių vakarais galėsime kartu su šokių projektų dalyviais kitapus ekrano trypti sambą ar rumbą. Tačiau jokio kokybinio šuolio tikėtis neverta.

Nauja realybės šou atmaina

Du didžiausi Lietuvos TV kanalai nusprendė nesikankinti su naujovėmis ir eksperimentais, tad šį naująjį sezoną tęs žiūrimiausius praėjusių metų projektus – TV3 “Šok su manimi” ir “Lietuvos talentai”, LNK “Kviečiu šokti” ir “2 minutės šlovės”.

“Televizijos pasigavo tokį modelį, kuris žiūrovo nepaleidžia ilgą laiką. Toks ir yra TV tikslas – įtraukti. O šie projektai prie ekrano pasodina net keliems mėnesiams. Kad galėtų sekti dalyvių kovą, balsuoti, palaikyti, žiūrovai negali praleisti nė vienos laidos. Jie aktyviai dalyvauja, nes sprendžia dalyvių likimus. Be to, žiūrovai tampa ir laidų bendraautoriais, nes, pavyzdžiui, talentų šou dalyvauja paprasti žmonės. Taip televizija visuomenę suburia labiau nei politinės partijos ar visuomeniniai judėjimai”, – tvirtina VU Žurnalistikos instituto direktorius, televizijos kritikas prof. Žygintas Pečiulis.

Pasak jo, šokių, dainų, talentų projektų modelis – tai prieš porą metų itin populiarių realybės šou, vykusių uždarose erdvėse, nauja atmaina. Tai masinės šių dienų kultūros dalis. Kadangi šiandieninės TV kokybė matuojama žiūrimumu ir auditorija, nieko keista, kad televizijose visi šoka, dainuoja ir rodo kitus savo talentus.

Žinoma, galima keiksnoti didžiųjų mūsų televizijų pasirinktą kryptį, bet šokių, dainų ir talentų konkursai dabar madingi visoje Europoje. “Tai, kad tas pats rodoma ir Didžiojoje Britanijoje, parodo, jog esame pasaulio dalis.

Televizijai būdinga globalizacija. Kodėl važiuoti į Londoną pirkti batelių yra gerai, o jeigu televizija parsiveža projektą ir jį adaptuoja Lietuvoje – tai jau žemas lygis? – klausia Ž.Pečiulis. – Tokias pačias ar panašias laidas rodo dešimtys šalių, bet jos pritaikytos vietinei rinkai. Projektas nuo tokio paties, pavyzdžiui, rodomo Kinijoje, skiriasi temperamentu, dalyvių intelektu, sukaupta patirtimi”.

“Šok su manimi” prodiuserė Neringa Kavaliauskienė neslepia, kad nebuvo įsigyta lietuviško šokių projekto licencija, nes taisyklės labai apribotų. “Nenorėjome, kad būtų tik šokis ir komentarai. Visa mūsų laida bus apipinta humoru, šmaikščiomis komisijos narių replikomis. Naująjį “Šok su manimi” sezoną nieko nekeitėme. Norime, kad žiūrovai vėl matytų tai, ką pamėgo. Tiesa, dalyviai bus nauji”, – sako N.Kavaliauskienė.

LNK ir TV3 suvienodėjo

Atkreiptinas dėmesys, kad mūsų televizijos labai mėgsta ne tik “pasiskolinti” projektų idėjas iš užsienietiškų TV kanalų, bet ir be jokių skrupulų kopijuoja viena kitą. TV3 pradeda rodyti muzikinę laidą “Muzikos čempionų taurė”, kurioje varžysis skirtingų stilių grupės, LNK neatsilieka. Šio kanalo naujovė – “Lietuvos daina”, labai primenanti dar ir Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos LATGA-A organizuotą konkursą “Daina Lietuvai”. Arba štai LNK rodo pokalbių laidą “Valanda su Rūta”, o TV3 šį sezoną irgi siūlo labai panašų projektą “Kodėl?”, kurį taip pat ves Rūta – iš LNK perbėgusi Rūta Janutienė. Savo gerbėjų turinti žurnalistė tikina, kad “Kodėl?” skirsis nuo “Valandos su Rūta”, bet ryškesnių skirtumų pamatysime, tik pažvelgę į vedėjų asmenybes.

“Aš negaliu nepaklausti to, kas daugeliui žiūrovui yra ant liežuvio galo, nevengsiu nepatogių klausimų. Ten, kur Rūtos Mikelkevičiūtės laidos baigiasi, mano tik prasideda. Jos personažai apdainuojami, iš anksto susitariama, kokių klausimų bus vengiama. Aš stengsiuosi įskelti kibirkštį tarp dviejų diskutuojančių pusių, sieksiu, kad būtų išsakyti visi argumentai. Laidoje bus gvildenamos visos temos, kurias žmonės aptarinėja virtuvėje”, – žada R.Janutienė, kuri ir toliau kurs “Paskutinę instanciją”, tik nuo šiol po TV3 sparneliu.

Žinių laidos žengė žingsnį atgal

Kritikas Ž.Pečiulis mano, kad laidų prodiuseriai turėtų siekti kuo aukštesnės kokybės, o vadovai – stengtis, jog televizija nebūtų tuščia. Bet konkurencinėje arenoje daug ką sunku įgyvendinti. “Nereikia statyti oro pilių. Yra daug rimtų laidų, bet jos nuobodžios, neatitinka televizijos reikalavimų. Daugelį jų kuriant neįdėta nei pinigų, nei pastangų. Tai “paukščiukinės” laidos: suskaičiuoja, kiek kultūrinių laidų rodo, užsideda pliusuką – ir viskas. O kad jų neįmanoma žiūrėti, televizijų vadovams neįdomu”, – aštriai šneka Ž.Pečiulis ir dar daugiau kritikos pažeria informacinėms laidoms.

“Prieš dešimtį metų žinių laidose buvo daromi įdomūs eksperimentai. LNK žinios buvo informacinių laidų lyderis, LTV nuolat ieškojo naujų formų ir formatų. O šiandien žinių laidos apsnūdusios, suvienodėjusios. Jos tarsi sustojo vietoje. Žvelgiant į tai, kokiu greičiu tobulėja technologijos, jos, manau, net žengė žingsnį atgal”, – sako Ž.Pečiulis. Jo nuomone, iš naujienų laidų kitokiu požiūriu išsiskiria gal tik “Lietuvos ryto” televizijos “Reporteris”.

“Lietuvos ryto” TV – du nauji veidai

“Lietuvos ryto” televizija, siekianti sublizgėti informacinių laidų nišoje ir iš visų kanalų anksčiausiai, nuo 16 val., rodanti žinias, naująjį sezoną žada toliau tobulinti naujienų laidas, žinių pateikimo pobūdį. Šios televizijos vadovai tikisi, kad šių tikslų padės siekti ir naujas žinių tarnybos komandos narys – Deividas Jursevičius. Palikęs LTV “Vakaro žinių” vedėjo kėdę, “Lietuvos ryto” televizijoje jis kasdien skaitys žinias.

Vis dėlto kaip svarbiausia “Lietuvos ryto” televizijos rudens sezono naujovė pristatomas interaktyvus žaidimas “Burbulas” ir į šį kanalą perėjusi jo vedėja Livija Gradauskienė. Ji laidos dalyviams, kurie tris dienas bus izoliuoti nuo bet kokios informacijos, užduos klausimus apie tai, kas tuo metu įvyko pasaulyje.

BTV naujovės

Aktualijų laidoms iššūkį meta BTV, naująjį sezoną pradėsianti rugsėjo 17-ąją. Kaip tikino BTV atstovas Laimis Benys, ši televizija bandys sukurti dinamišką, iki šiol Lietuvoje nerodyto pobūdžio naujienų projektą “Karštas vakaras”. Pusvalandžio trukmės laidą ves Aurimas Perednis ir Lina Kairytė. Kasdien bus rodomi vaizdo reportažai, kuriuose žiūrovai bus supažindinami su dviem svarbiausiomis dienos naujienomis. Į jas trys pašnekovai studijoje ir dar keli telefonu tiesioginiame eteryje bandys pažvelgti giliau.

“Dienos naujienas nuspalvinsime emocijomis, sušildysime. Sausos laidos įdomios tik labai nedideliam žmonių būriui. Politikų dvikovos eteryje taip pat jau atgyveno. Mūsų laidoje bus daug dinamikos, interaktyvių formų, greito tempo. Ekonomistų, politologų, kitų ekspertų komentarus pateiksime taip, kad jie būtų suprantami visiems žiūrovams”, – apie naująjį projektą pasakojo A.Perednis, kuris iki šiol vedė BTV laidą “Akistata su Lietuva”.

Be “Karšto vakaro”, BTV rudenį pasitiks su dar 23 originaliais lietuviškais projektais. Bus rodoma kasdienė pokalbių laida moterims “Pokalbis su žvaigžde”, kurią ves Ligita Žakevičienė. Henrikas Vaitiekūnas naujoje laidoje “Be recepto” pasakos apie dalykus, kurie nesukelia galvos skausmo. Vytautas Matulevičius, vesiantis “Lietuvos žinių” tyrimą, supažindins su gilesniais žurnalistiniais tyrimais.

LTV lieka daugelis senų laidų

LTV su naujais ir senais projektais žiūrovus į naujojo sezono atidarymą kvies rugsėjo 12 d. Tačiau daugelio laidų dar nėra patvirtinusi LRT taryba ir LTV vadovai. Kol kas žinoma tik tai, kad eteryje neliks muzikinės pramoginės laidos vaikams “Tele bim bam”. Ją pakeis nauja pažintinė situacijų laidelė apie varniukų šeimynėlę. Žiūrovų pamėgtas projektas “Lietuvos tūkstantmečio vaikai” plečiasi – nuo rudens į studiją varžytis bus kviečiami ne tik mokiniai, bet ir aukštųjų mokyklų studentai. Be to, į LTV eterį grįš estrados dainų projektas “Mūsų dienos kaip šventė”, kurį ves Martynas Starkus. Na, o rimtosios muzikos gerbėjus puikiais balsais ir operos, operečių bei miuziklų kūriniais vėl žavės “Triumfo arkos” dalyviai. Žiūrovai taip pat išvys senas autorines LTV laidas – “Žurnalisto tyrimas”, “Stilius”, “Nacionalinė paieškų tarnyba”, “Popietė su Algimantu Čekuoliu” ir kt.

Ar TV patenkina mūsų poreikius

Siūlydamos vos po keletą naujų projektų, o senąsias laidas apvilkdamos nauju, gražesniu, bet ne visada kokybiškesniu drabužiu, lietuviškos televizijos daugelį žiūrovų greičiausiai vėl nuvils. Tačiau televizijos kritikas Ž.Pečiulis sako, kad jeigu žiūrovas kiekvieną vakarą randa bent vieną patinkančią žinių laidą, per savaitę išsirenka vieną pokalbių ir pramoginę laidą, filmą bei konkursą, vadinasi, jo poreikius TV patenkina. O jeigu niekas neįdomu, siūlo visai nejungti televizoriaus arba žiūrėti užsienio kanalus. Beje, tą vis daugiau Lietuvos gyventojų ir daro, nes bendras televizijų žiūrimumas Lietuvoje per pastaruosius septynerius metus smuko.

Iki 2007 m. didėjęs, pastaraisiais metais radijo stočių populiarumas mažėja – po keletą procentų per metus. Prieš 3–4 metus radijo kasdien klausydavosi apie 92 proc. Lietuvos gyventojų, o dabar kasdien bent 15 minučių radiją įsijungia jau tik 78,1 proc. lietuvių.

Ypač daug klausytojų prarado komercinės radijo stotys – jų populiarumas nuo 2005-ųjų smuko daugiau nei 20 proc. Beje, taip yra ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, Vakarų Europoje. Pagrindinė to priežastis – naujosios technologijos: vis daugiau jaunų žmonių naujienas susižino internete, o muzikos klausosi per mp3 ar kitokius grotuvus. “Kodėl turėčiau klausytis radijo stočių, kurios paprastai per valandą pagroja tris man patinkančias, o šešias nepatinkančias dainas, jei į mp3 grotuvą galiu įsirašyti 1000 man patinkančių dainų ir jų klausytis. Beje, tai gaunu be jokių erzinančių komentarų ar kvailų juokelių”, – dėsto studentas Nerijus Krasauskas.

Klausytojų mažėjimas – ne vienintelė radijo stočių problema. Jas dar kamuoja ir tirpstančios pajamos iš reklamos: reklamdaviai suvokia, kad vis populiaresnės tampa kitos žiniasklaidos priemonės, tad radijo reklamai ėmė taupyti ne tik dėl krizės, bet ir dėl vadinamojo radijo saulėlydžio.

Štai pernai radijo stočių pajamos iš reklamos sumažėjo trečdaliu, palyginti su 2008-aisiais, ir jei pasitvirtins žiniasklaidos planavimo agentūrų prognozės, maždaug dar tiek pat radijo reklamos rinka kris ir šiemet.