„Laiko klausimas, kada tapsime nuobiromis, mistine masonų lože, kuri kaip indėnų palikuoniai galės didžiuotis savo šaknimis, tačiau nebeturės nieko bendro su tuo, kas anksčiau buvo Lietuva“, – paklaustas, kaip įsivaizduoja šalies ateitį po kelių dešimtmečių, apibendrina į radijo eterį po ilgesnio laiko grįžęs žurnalistas ir ilgametis TV laidų vedėjas M.Mikutavičius.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

– Jau geras mėnuo Žinių radijo eteryje vedate laidą. Kaip jaučiatės vėl pratindamasis prie mikrofono ir radijo ausinių?

– Jei atvirai, nežiūriu į tai kaip į postūmį ar pokytį savo karjeroje, greičiau kaip į nuotykį. Taip pat nemanau, kad tai padarys iš manęs geresnį žurnalistą, kurį vieną dieną nupirks BBC. Greičiausiai taip nenutiks, bet tai puikus stimulas neapkerpėti.

Radijas iki šiol man siejasi su laisvo gyvenimo nostalgija, bet man tai nėra kažkokia naujiena. Esu dirbęs jame su Algiu Ramanausku. Savaitgaliais važinėdavome į Kauną, į radijo stotį „Ultra Vires“. Triskart per savaitę drauge su grupės ŽAS vokalistu Linu Karaliumi esu vedęs pokalbių laidą ir „Radiocentre“.

– Priešingai nei ankstesniais kartais, matyt, šįkart programų direktorei neteko jūsų ilgai ir atkakliai įkalbinėti?

– Viena priežasčių, kodėl ilgai neatsikalbinėjau ir sutikau vesti laidą „Marijonas kviečia“, buvo ta, kad pats dažnai klausausi Žinių radijo. Kitas momentas – radijas liberalesnis už televiziją. Jame gali laisvai kalbėtis su žmonėmis: kameros nekvėpuoja į nugarą, jautiesi daug laisviau – niekas neprašo atsilošti, išsitiesti.

Bene vienintelis reikalavimas – kad girdėtųsi, ką kalbi, ir kad nebūtum siaubingai užkimęs. Kol kas vedžiau vos kelias laidas. Jose kalbinau žmones iš įvairių sričių: pradedant bokštinio krano operatoriumi, muzikantu, baigiant žinių vedėja Nemira Pumprickaite. Pašnekovų amplitudė plati, o pokalbiai labai priklauso nuo to, su kuo kalbiesi.

– Raktiniai žodžiai internete sufleruoja, kad turite tam tikrų sąsajų ir su Marijos radiju. Ar ir ten esate vedęs laidą?

– Esu kartą viešėjęs šioje radijo stotyje kaip pašnekovas. Su jaunaisiais krikščionimis buvau įsitraukęs į teologinę diskusiją, o paskui viename interviu leptelėjau, kad klausausi šio radijo. Ten yra labai įvairių dalykų – nuo moderniosios krikščionybės, roko pobūdžio Viešpatį šlovinančių dainų iki klaikaus kanoninio poterių kartojimo. Nuo pastarojo važiuojant automobiliu ima trūkčioti akis ir gali nuvažiuoti nuo kelio, nes atrodo, kad iš paskos demonai vejasi.

– Ar pasidalijote šiais pastebėjimais su Marijos radiju?

– Nesu nuolatinis jų klausytojas, bet kartais įsijungiu šią radijo stotį dėl analitinių tikslų: man įdomūs kai kurie jų eteryje vykstantys dalykai. Tačiau ir jiems esu užsiminęs apie tai, kad tie poteriai yra kažkas daugiau nei siaubo filmas.

Moteris, su kuria apie tai kalbėjausi, sutiko, kad ir jiems patiems tai atrodo baisokai. Tada supratau, kad Marijos radijas, kaip ir bet kuri kita žiniasklaidos priemonė, taiko į įvairius klausytojų rinkos segmentus, ne tik į konservatyvų klausytoją, einantį keliais tų poterių metu. Jie turi ir pažangesnę auditoriją, kuriai skirtos analitinės, teologinės laidos.

– Ne taip seniai Saulius Urbonavičius prasitarė, kad Marijonas sukurtas vesti savo šou televizijoje, tik jis pats to nenori. Ar iš tiesų purtotės tokio pasiūlymo?

– Savo šansą jau išnaudojau. Šiandien yra krūva naujų žmonių, galinčių tuo užsiimti. O aš su savo charakteriu pavargstu nuo besikartojančių dalykų. Aišku, paprasta šimtą kartų kartoti tai, kas jau daryta, bet man neįdomu dešimtus metus iš eilės kviestis į laidą tą pačią raganą, kuri pasakos, kad mato kiaurai sienas ar kad išgydė 15 žmonių.

Lygiai taip pat neįdomu kviesti politiką, kuris mėgsta rėkauti. Reitingams gerai, laidoje turi kažkas rėkauti, bet nuobodu eilinį kartą velti tą pačią temą arba gvildenti, kokia problema tie gėjai, nors pats čia nematai jokios bėdos.

Kadangi žinau, jog po keliolikos tokių laidų išsikvėpsiu, matyt, nesu toks geras televizijos darbuotojas. Kiti iš to paties korio metai po metų spaudžia tą patį vašką ir džiaugiasi savo gyvenimo pilnatve. Sakyčiau, man pasisekė: turiu atsitraukimo galimybę – galiu pasislėpti koncertuose ar sugalvoti kažkokios kitos veiklos.

– Esate vienas tų laimingųjų, galinčių tuo pat metu derinti skirtingas veiklas, atmesti nepatinkančius projektus ar siūlyti savo. Bet juk tokią galimybę gavote ne iš karto?

– Šiaip jau esu tingus padaras. Kai dar dirbau viename žurnale, Laima Lavastė mėgdavo kartoti, kad turiu ranką, bet esu baisus tinginys. Kažkuriuo gyvenimo metu tą suvokiau ir staiga prisiėmiau tiek darbų, kad naktimis akys neužsimerkdavo. Panašiai kaip filme su Jimu Carrey, maždaug, nesakyk ne. Darysi? Darysiu. Gali? Galiu. Ateisi? Ateisiu.

Prisiimdavau daug veiklų vien tam, kad kažkas spardytų užpakalį ir galėčiau judėti pirmyn. Jei to nėra, nesivystai ir galiausiai viskas sėda. Po to dažniausiai būdavo pervargimas, taigi leisdavau sau atsitraukti. Persisotinęs viskuo darydavau pertrauką. Grimzdavau. Negaliu sakyti, kad į depresiją, – gal į kažkokį melancholinį vėžlio būvį.

Yra žiauriai veiklių ir energiškai stiprių žmonių, bet man reikia pertraukų: pavargstu, išsenku. Laimė, kad visą laiką turėjau galimybę atsitraukti: gyvenau vienišiaus gyvenimą, be krūvos vaikų, ligų, kreditų. Būdamas vienas pats sau nekeldavau didelių reikalavimų, todėl galėdavau daryti pertraukas nebijodamas, kad staiga bado šmėkla iškels juodą vėliavą.

– Nenorėjote tiesiog praturtėti arba tapti įtakingas, galiausiai jaustis labiau užtikrintas ir ramiau miegoti naktimis?

– Aš augau kaime, šeimoje, kurioje niekad nebuvo daiktų kulto. Tai ir iš gyvenimo daug nesitikėjau. Visada maniau, kad žmogui pakanka trijų dalykų – automobilio, stogo virš galvos ir galimybės pakeliauti kartą ar du per metus.

Įsivaizdavau, kad čia visų troškimų išsipildymas. Tačiau kai kurie dalykai į mano gyvenimą atėjo savaime, per daug jų nesiekiant. Atsimenu, kai ėmiau gauti pirmas algas televizijoje, tėvas mokė taupyti juodai dienai, o aš atsakydavau, kad dar neuždirbu tiek, kad galėčiau tai daryti.

Finansinis klausimas mano gyvenime sprendėsi savaime. Gal aš koks „lucky bastard“ (laimingas šunsnukis – angl. k.), bet potraukio prie pinigų ir šiandien nejaučiu. Nors, prisipažinsiu, labai gerai jaučiuosi turėdamas šiek tiek miško. Tai mano senelio palikimas. Neturiu nuovokos, ką su juo veiksiu, bet jaučiuosi laimingesnis žinodamas, kad kažkur auga pora grybų, eglių ir ąžuolų. Tai kažkas gražaus ir pagoniško, o gal elementarus gamtos ilgesys? Pagalvojau, kad galėčiau dar šiek tiek to miško nusipirkti.

– Ne iš vieno žmogaus esu girdėjusi, kad Miku­tavičiaus dainų tekstai padeda gyventi. Ką tokio juose užkoduojate, kad verta būtų net gyvybės?

– Ne kartą ir aš esu panašių žodžių sulaukęs. Tai taip netikėta ir nerealu, kad net susigūžti norisi. Mes, matyt, esame tapę tokiais cinikais, kad imame abejoti tuo, ką girdime, žiūrime tam žmogui į akis ir bandome įsitikinti, ar tai tikra, ar iš mūsų nesišaipo.

Kartą per laidotuves, jau išėjus iš kapinių, vienas žmogus kad ims man ranką kratyti pasakodamas, jog su viena iš mano dainų atsibunda ir ji suteikia jam noro gyventi. Jausmai dviprasmiški – paglostyta savimeilė, jautiesi laimingas, bet, iš kitos pusės, norisi pasakyti: baik tu, žmogau, nusiramink. Tai tik daina, ne vaistai nuo vėžio ir ne šimtas eurų kišenėje, yra kur kas geresnių.

Kurdamas dainas tikrai nesiekiu gelbėti žmonių gyvenimų. Lygiai taip pat, kaip nekuriu muzikos, kuri taptų terapija, – ją rašau labiau egoistiniais tikslais, leisdamas sau pajusti pasitenkinimą.

– Parašęs tautos himnu vadinamus „Tris milijonus“ ar tokias dainas, kaip „Bliamba, juk aš tave myliu“, „Aš tikrai myliu Lietuvą“, savo kūrybos kartelę kilstelėjote labai aukštai ne tik aplinkiniams, bet ir sau pačiam. Ar nemanote, kad geriausias kūrinys jau galbūt parašytas?

– Kiekvienas kuriantis viliasi, kad kažkada dar perspjaus save. Tačiau metai po metų nesukuriant ko nors įstabaus, kas rastų atgarsį kituose žmonėse, ištinka liūdesys. Tampi vienas tų kūrėjų, kurie geria ir keikia pasaulį, kokie jie nesuprasti. Taigi ir miršti jausdamasis nelaimingas.

Kūrėjui būtinos pergalės ir pasitenkinimas savo veikla ar bent paplekšnojimas per petį, pasakant, kad čia žiauriai gerai. Jei to nėra, viskas virsta regresu.

– Jūsų sėkmės istorija dėliojasi ne vien TV ekrane, bet ir milžiniškose arenose, į kurias susirenka tūkstančiai gerbėjų. Ar kada tikėjotės to?

– Ne visą laiką jų tiek ateina, tenka groti ir mažesnėse erdvėse. Kita vertus, niekada neįsivaizdavau, kad šie pasirodymai taps tokiu maloniu gyvenimo įvykiu. Šiandien jie tapę vienais pačių svarbiausių mano džiaugsmų, leidžiančių užsidirbti duoną kasdienę. Žiauriai mėgstu tuo užsiimti: mažai rutinos ir daug rokenrolo.

– Kaip pats save regite: ar esate darboholikas, negailintis savęs, ar žmogus, žinantis, ko tiksliai iš gyvenimo nori, ir to siekiantis?

– Man visą laiką atrodė, kad geriausiai pavyko tie reikalai, kai negalvojau apie galutinį rezultatą. Tarkime, muzika tebuvo pomėgis ir bandymas pakonkuruoti su žmonėmis, kuriems tai nuolatinis gyvenimas. Dar dirbdamas žurnalistu pabandžiau parašyti dainą ir man pavyko. Apie tai, kas bus po to, negalvojau, gal tai ir yra tam tikra sėkmės formulė?

Kai nesijauti įspraustas į komercinius rėmus ir nekeli sau per didelių reikalavimų, padarai tai, kas tau atrodo gerai. Tačiau kai įsijungia siekis sukurti kai ką didingesnio, imi jausti slegiančią atsakomybę, pagaunu save, kad tai erzina. Juk turėjo būti linksma.

– Kas televizijos žmogui yra baisiausia?

– Jei kalbame apie darbą televizijoje, pamiršti laikai, kai pasibaigus laidai žinodavai, ar ji buvo gera. Dabar vienintelis atskaitos taškas – reitingai. Net jei po laidos jautiesi taip, tarsi ji buvo fantastiška, gali būti, kad jos niekas nežiūrėjo.

Arba, priešingai, tau atrodo, kad tai visiška nesąmonė, o reitingai – aukščiausi. Su tuo sunku susitaikyti. Man tas klausimas vis kelia nerimą. Atrodo, aiškumas turėtų būti tą pačią akimirką, bet tokia televizijos kasdienybė.

– Socialiniuose tinkluose pilna iniciatyvų, kviečiančių nusiskusti plaukus ir taip palaikyti onkologinėmis ligomis sergančius vaikus. Ką apie tai manote?

– Gal tokie dalykai ir labai padeda, tačiau tiek, kiek esu lankęsis onkologinėse klinikose ir bendravęs su vaikais, kuriems likę gyventi pusę metų… nežinau, ar jiems tai suteikia nors gabalėlį laimės. Man kartais atrodo, kad sveikieji yra tų ligoninių koridoriuose šiek tiek svetimi su savo šypsenomis ir tuo palaikymu „nepraraskit vilties“.

Kai matau išvargusius veidus tėvų, ten budinčių dienomis ir naktimis, pradedu jaustis kaltas, kad nesergu vėžiu. Suprantu, jog padėti jiems niekuo negaliu, nebent pervesdamas pinigų, kad jų gydymu užsiimtų profesionalai. Ar panašiomis iniciatyvomis sužadinamos jų viltys, o gal tik pasėjamas liūdesys, kad jie išeis, palikdami mus besišypsančius ir besidžiaugiančius gyvenimu?

Viešas akcijas, būdamas storžievis, kai kada vertinu labai dviprasmiškai: imu abejoti, ar organizatoriai daro tai nuoširdžiai, o gal tai tik dar vienas socialinis projektas, kurių tokia gausybė, kad kartais sutrinki. Ar mes dar tikime tuo, ką darome? O gal tiesiog tai darome, nes mums taip reikia?

– Kaip žvelgiate į garsių asmenybių netektis? Ar bus kam lygiuotis į Vytautą Kernagį, Stasį Povilaitį, Galiną Dauguvietytę?

– Kai miršta mūsų epochos žmogus, jaučiamės taip, lyg prarastume dalį savęs. Kaip sako vienas mano draugas, mirties diena baisi, bet prisiminkime, kad gyvenimo dienų turime kur kas daugiau, o mirštame tik kartą. Taigi mėgaukimės ir džiaukimės tikėdami, kad tie, kurie išėjo, pateko į geresnę vietą. Aš pats žiūriu į tai labai paprastai. Neišvengiamybė. Taip buvo ir taip bus.

– Jei jau prakalbome apie išliekamąją vertę, kiek tiesos, kad rašote knygą apie savo kartą?

– Tam tikros detalės dėliojasi. Kol kas labai daug autobiografinių motyvų, bet norėčiau, kad tai taptų savotišku mano kartos pjūviu. Noriu kalbėti apie tai, kaip mes gyvenome, kokia filosofija vadovavomės, kokių iššūkių turėjome ir kaip per juos perropojome. Kol kas prisėdu prie knygos, kai šauna į galvą. Žinau, kad jos taip nerašomos: turėčiau pasiskirti tam tikslų laiką, dieną ir valandą.

– Pagarsėjote kaip skaitantis žmogus, ir dar vienu metu skaitantis po kelias knygas.

– Vaikystėje labai daug laiko praleisdavau kaime. Jei nežaisdavau futbolo ar nesikarstydavau po medžius, lįsdavau į knygą. Paskui tai persikėlė ir į miestą. Vienu metu perskaičiau visą tėvų biblioteką, knygomis keitėmės ir su kurso draugais. Skaityti visą laiką atrodė natūrali būsena, tokia ir išliko.

Man šiek tiek keistas jaunosios kartos požiūris į knygą: jie žvelgia į tai kaip į kažkokį ritualą, kuriam reikia aplinkos, įkvėpimo, vinilinės plokštelės. Mūsų karta knygą laikė visą laiką šalia: ar važiuojant autobusu, ar stomatologo priimamajame. Tai buvo dalis gyvenimo, kaip radijas ar televizija.

– 1994 m. Vilniaus universitete baigėte žurnalistiką, tačiau politikos mokslų magistrantūros neįveikėte. Ko pritrūko?

– Įkopiau į kalno viršų, o kai reikėjo įsmeigti vėliavėlę, parašyti magistro darbą, susimoviau. Buvau jį pradėjęs, bet atėjusios doktorantės sunešiojo mano pastangas į šipulius, išvadino tai, ką dariau, alchemija, taigi nuleidau rankas ir pagalvojau, kad esu šiai kovai per senas.

– Klausantis jūsų dainų pavadinti Marijoną laimingu žmogumi liežuvis nesiverčia. Bet gal tai tik artistui privaloma kaukė?

– Šią akimirką prisimenu filmą, kuriame pusamžis vyras, susiduriantis su prostatos problemomis, savo draugui prisipažįsta taip ir neišmokęs džiaugtis gyvenimu. Rytais ir man atrodo, kad aš to nemoku. Nesu iš tų, kurie staiga atsibunda ir pradeda skraidyti, kaip viskas faina: čia kava, čia saulė.

Taigi begalinis pudelio optimizmas man nebūdingas. Kiekvienas rytas – valanda kančios. Dažną jų nubundu labai nenoromis, o ir šiaip sakyčiau, kad žiūriu į gyvenimą pro sukąstus dantis. Kažkada net buvau apie tai sukūręs eilėraštį: „Nekenčiu rytų. Viešpatie, kaip nekenčiu aš ryto ir vakare užmerkiu akis tiktai tam, kad atsibudęs vėl nekęsčiau kito.“ Nemėgstu jų, užtai dienai baigiantis tampu visai laimingu žmogumi. Tada pagalvoju, kad vis dėlto moku džiaugtis gyvenimu.

– Arūnas Valinskas yra sakęs, kad Marijonas Mikutavičius savo žanru per didelis Lietuvai, o jo gyvenimas jam pačiam per ankštas. Ar iš tiesų taip?

– Kartais man atrodo, kad gyvenimas man – tarsi numestas, o aš lyg ir priverstas jį gyventi. Bet niekaip nesuprantu vieno dalyko: mes aukštiname tam tikras tiesas, žiūrime filmus, kuriuose rodoma dora, skaitome knygas, kuriose aiškinami sąžiningumo principai, mokomės nelipti per kitų galvas, neturėti per didelio ego.

Tad net ir sulaukęs 44-erių niekaip nesuprantu, kodėl tai, ką mes taip aukštiname, ir tai, kas mums yra taip svarbu, visiškai nedalyvauja mūsų gyvenime? Kodėl paliekame tai kažkokioms knygelėms, tarsi tai būtų hipotetinis literatų „išmislas“. Trokštamas, bet absoliučiai neįgyvendinamas. Kartais tokiame pasaulyje pasimeti, nes galvoji, kaip išgyventi žmogui, kuris visą laiką buvo auklėjamas teisingai. Kaip elgtis susidūrus su realybe, kurioje visi kaip vilkai drasko vienas kitą, konkuruoja?

Matydamas tai pasijunti keistai. Pasaulis lyg ir pastatytas ant vertybių, kurios tau svarbios, kuriomis tu tiki, bet jos nė velnio neveikia. Tai liūdna ir, kaip kažkada sakė JAV rašytojas Jerome’as Davidas Salingeris, būdami jauni, gražūs ir dori mes tikimės pakeisti pasaulį, o vėliau susipurviname gerdami, patirdami atsitiktinių sekso nuotykių, daugiau uždirbdami geresniam kąsniui ir ilgainiui sugendame: mums ima atrodyti, kad tai komforto zona, bet gal ji ne čia?

– Kaip prognozuojate Lietuvos ateitį artimiausiais dešimtmečiais? Ar svarstėte, kaip prie šių pokyčių prisidės pabėgėliai?

– Nė vienas nežinome, kiek mūsų valstybė gyvuos: ji nėra iš didžiausių tautų pasaulyje, o atsižvelgiant į tai, kad aplinka asimiliuojasi, priimkime tai kaip neišvengiamybę. Vėliau ar anksčiau tapsime nuobiromis, mistine masonų lože, kuri kaip indėnų palikuoniai galės didžiuotis savo šaknimis, tačiau neturės nieko bendro su tuo, kas anksčiau buvo Lietuva. Neabejoju tik dėl vieno: turime tapti atviri pasauliui, lygiai taip pat netikiu, kad tas pasaulis nustos kada nors globalėti.

Žinoma, viską gali sustabdyti karas, pyktis, įsigalėjęs nacionalizmas ar kiekvienos valstybės užsidarymas savo reikaluose. Bet kol gyvename taikoje, būtina priimti atvažiuojančius žmones. Su sąlyga, kad jie prisitaikys prie mūsų gyvenimo būdo.

Nebūdamas labai religingas nesuprantu radikalizmo. Jei tam tikros grupės narių reikalavimai keliami aukščiau kitų ir jie darosi netolerantiški, reikia su tuo kovoti. Juk aš nuvykęs į kitą šalį neaiškinu, kaip jie turi gyventi, tai labai tikiuosi, kad ir čia atvykusieji to paisys.

Taigi, iš vienos pusės, esu absoliučiai atviras ir manau, kad turime būti atidarę duris, bet neslepiu – mane erzina bestuburiai kai kurių valstybių poelgiai, kai leidžiama užlipti ant galvos, ir visiškai nesvarbu, kuriai socialinei, religinei ar tautinei grupei.

LRT pradėjus 90-ąjį radijo sezoną, pirmasis komercinis šalies radijas „M-1“ mini 25-ąją sukaktį. Radijo stotys vis labiau įsisąmonina, kad negana būti tik balsą perduodančia priemone. Pasitelkęs socialinius tinklus ir pasikabinęs internetinės transliacijos kameras šiandien radijas tampa vis labiau matomas ir prieinamas.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Į mūsų senelius radijas kreipdavosi iš didelių radijo aparatų ar radijo taškų. Dabar jis mus pasiekia iš kompiuterių, išmaniųjų telefonų ar automobilių imtuvų. Maža to, anksčiau buvęs vien girdimas, šiandien radijas jau ir matomas.

„Priešingai nei kitoms žiniasklaidos priemonėms, radijui būdingas stabilumas, nes beveik 80 proc. vartotojų jo klausosi automobilyje“, – savo įžvalgomis dalijasi Žinių radijo generalinis direktorius Danas Arlauskas.

„Vargu ar ateityje radijas išliks toks, kokį matome šiandien. Jaunoji karta nori būti interaktyvi, klausosi radijo per mobiliuosius įrenginius, kompiuterius, su laidų vedėjais bendrauja per feisbuką. Laidos jiems pasiekiamos visai kitais kanalais nei vyresnei auditorijai, besiklausančiai tradicinio radijo“, – svarsto „LRT Opus“ programų direktorius ir „Eurovizijos“ konkurso balsas Darius Užkuraitis. Jis neabejoja, kad ateityje radijas bus dar labiau kompiuterizuotas.

Ar radijo laukia mirtis?

O štai kurį laiką radijo raidą jau tik stebintis žurnalistas Ginas Dabašinskas prognozuoja, kad tai – akligatvis. Tapęs matomas, pritraukęs daugiau auditorijos ir reklamos, radijas prarado savo savastį: „Girdėti ir mėginti įsivaizduoti tai, kas sakoma, o ne matyti visais laikais buvo radijo esmė. Šiandien tai virsta naršymu socialiniuose tinkluose ar sekimu to, kas vyksta už stiklinių radijo akvariumo sienų.“

G.Dabašinskas neabejoja, kad radijas savo aukso amžių išgyveno iki atsirandant televizijai, o šiandien palengva, tiesa, su retomis išimtimis, virsta pramogine žiniasklaida. Ar tai reiškia artėjančią radijo mirtį? O gal, priešingai, renesansą? Galiausiai ko tikėtis ir šiuolaikinių medijų konvergencijos?

Žinių radijo vadovas D.Arlauskas neslepia: siekiant komercinės nepriklausomybės skleisti informaciją vien per audiokanalus šiandien nebepakanka: būtina ieškoti sklaidos kanalų, juolab kad šiuolaikinės priemonės tai leidžia.

Komercinių radijo stočių pirmtakės radijo stoties „M-1“ programų direktoriaus Min­dau­go Stasiulio nuomone, dėl laikmečio ir technologijų įtakos dar nereikėtų skubėti laidoti radijo: „Internetas ir išmaniosios technologijos leidžia klausytojui matyti daugybę procesų, vykstančių radijo studijoje: gauti naujienų srautą, peržiūrėti videoklipus, klausytis ir rinktis, kokios muzikos klausytis. Tai nepanašu į radijo žlugimą. Priešingai – tai laimėjimas, kurio dar ne taip seniai net neįsivaizdavome.“

Ne vieną personažą radijuje sukūręs pašnekovas, pagal išsilavinimą filologas, primena, kad žmogui visais laikais reikėjo kito žmogaus, taigi net ir nuolat skubančioje visuomenėje turėtų išlikti noras išgirsti labo ryto palinkėjimą, sužinoti, kiek valandų, ar tiesiog pajuokauti. „Radijas daro žmogų socialesnį, todėl manau, kad ir po 50 metų jis išliks reikalingas. Netikiu, kad tai vieną dieną pasibaigs“, – radijo saulėlydžio neįsivaizduoja M.Stasiulis.

Pagal programų pobūdį šalyje vyrauja muzikinio-informacinio pobūdžio radijo programos. Didžiausia jų įvairovė susitelkusi didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Klai­pė­doje). Iš viso Lietuvoje transliuojamos 72 radijo programos, nors dar prieš 25 metus tebuvo dvi – Lietuvos radijas ir „M-1“.

Kaip matyti iš naujausio viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės TNS LT atlikto radijo auditorijos tyrimo, pastaraisiais metais stebimas nuolatinis „M-1“ radijo stočių grupės valdomų radijo programų auditorijos augimas. 2014 m. Lietuvoje šiai žiniasklaidos grupei priklausančių radijo stočių („M-1“, „M-1 Plius“, „Lietus“, „Laluna“) suminė vidutinė auditorija sudarė 38,2 proc.

Vilniaus mieste pagal vidutinės auditorijos struktūros dydį pirmąsias pozicijas užėmė „Russkoje radijo Baltija“ – 16,1 proc., LRT ra­dijas – 13,8 proc. ir „M-1“ – 12 proc. Palyginti su 2013 m., Vilniuje LRT radijas (tada turėjęs didžiausią – 16,2 proc. auditoriją) užleido pozicijas „Russkoje radijo Baltija“, 2013 m. turėjusiai 14,4 proc. auditoriją.

Kaune pagal vidutinę radijo auditorijos struktūrą pirmavo LRT radijas – 22,6 proc. ir „M-1“ (17,5 proc.), kuris taip pat padidino au­ditoriją, palyginti su 2013 m. (buvo 14,6 proc.). Trečioje vietoje pagal klausomumą Kaune buvo radijo programa „Lietus“ – 8,5 proc.

Klaipėdoje didžiausią vidutinės radijo auditorijos dalį pagal vidutinę radijo auditorijos struktūrą užėmė radijo programa „Laluna“ (18,2 proc.), Šiauliuose – „M-1“ (31,1 proc.), Panevėžyje – „Lietus“ (27,3 proc.).

Toks klausytojų auditorijos pasiskirstymas akivaizdžiai rodo, kad šalyje dominuoja ko­mercinės muzikinės radijo stotys. „LRT Opus“ programų direktoriaus D.Užkuraičio nuomone, pastarosios daugeliui patrauklios vien tuo, kad neužsiima klausytojo auklėjimu ar švietimu – duoda žmogui to, ko jam tuo metu reikia: gatvės slengo, banalaus popso. Komercinis transliuotojas pamina ne vieną taisyklę, norėdamas pritraukti auditorijos, – būtent tai ir girdime „M-1“, „ZIP FM“ ar kitų komercinių radijo stočių eteryje.

Išlaikė savus standartus

Daugiau nei 24 metus komercinių ir nacionalinių radijo stočių eteryje padirbėti spėjęs D.Užkuraitis šiandien geriau nei kas kitas žino, kuo skiriasi jų darbo specifika: „LRT radiją galime vadinti britiškuoju BBC. Jau kuris laikas jame niekas kanklėmis negroja, taigi pasakyti, kad esi iš nacionalinio transliuotojo, – išdidu.“

Muzikologas pats veda autorinę radijo laidą. Tiesa, pribręsti visuomeniniam transliuotojui taip pat reikia. Tačiau tyrimai rodo, kad branda klausytojus pasiekia tik apie 55-uosius gyvenimo metus.

Lietuvos radijo programų direktorės Guodos Litvaitienės teigimu, iš informacinių programų Lietuvoje galime išskirti tik Lietuvos radiją, Žinių radiją ir „Laisvąją bangą“. Būtent jose ir susitelkė daugiausia radijo žurnalistų. Tiesa, dauguma jų praktikai, galbūt todėl neturime nė vienos disertacijos radijo tematika.

Paprašytas palyginti lietuvišką radijo mokyklą su amerikietiškąja ir britiškąja žinomas radijo žurnalistas, Vytauto Didžiojo universiteto lektorius Romas Sakadolskis apgailestauja, kad Lietuvoje profesionalų, turinčių patirties, vadinamųjų žilų galvų, iš kurių galėtų pasimokyti jaunoji karta, gerokai mažiau nei kitose šalyse.

„Perduodama profesinė patirtis jaunesnei kartai garantuoja ir tam tikros tradicijos tęstinumą, bet Lietuvoje žilų galvų per mažai. „Ame­rikos balse“ pats tai perėjau. Todėl su­prantu, kokia brangi dovana mokytis iš kolegų, kurie toje srityje jau trečią ar ketvirtą dešimtį metų“, – tikina R.Sakadolskis.

Jam pritaria iki šiol rytiniame visuomeninio radijo eteryje besidarbuojantys vieni seniausių šalies balsų – Benas Rupeika ir Bernadeta Lukošiūtė.

Radijo mokyklos žinias iš savo pirmtakų perėmę radijo darbuotojai galvą lenkia prieš taisyklingą kalbėseną. „Tai profesinės savigarbos reikalas. Jei jau ėmeisi šio darbo, susitvarkyk ir su esminiu jo įrankiu – gimtosios kalbos mokėjimu ir valdymu, – prisimindama savo, radijo diktorės, karjeros pradžią, aiškina „Tetos Betos viktorinos“ sumanytoja ir rengėja, kuri ir šiandien pažadinta vidury nakties pasakytų, kurios kirčiuotės yra vienas ar kitas daiktavardis.

Nuo 1969 m. radijuje žinias skaičiusi B.Lu­ko­šiūtė sako, kad anuo metu diktoriai dirbdavo per parą 4 pamainomis, tekstai būdavo pa­rengti ir juos tekdavo tik perskaityti, taigi kūrybinės laisvės nebuvo daug.

„Radijo žmonės labai disciplinuoti, visai kaip sportininkai: mes nevėluojame ir nepasiruošę į studiją neateiname. Klausytojui nepasakysi, kad vakar gimtadienį šventei, todėl kelias minutes pavėlavai. Ne kartą esu spektaklius praleidusi ir į draugų pasibuvimus nenuėjusi. Tai ne tik darbas – toks mano gyvenimo būdas“, – pasakoja iki šiol radijo eteryje girdima pašnekovė.

Ateityje daugės nišinių transliuotojų

Pasidomėjus, kodėl Lietuvoje įsteigta tiek daug radijo stočių (10 nacionalinių, 9 regioninės ir 68 vietinės), Lietuvos radijo ir televizijos komisijos administracijos direktorius Nerijus Valiukevičius atkreipia dėmesį, kad tai ne tik verslas, entuziazmas, bet ir viltis užsidirbti: „Kai yra konkurencija, verta pasistengti ir dėl kokybės.“

Tačiau D.Užkuraitis nesutinka. Pasak jo, uždirbti šioje srityje gali tik didžiosios radijo stotys – visos kitos verčiasi gana sunkiai. R.Sakadolskis prasitaria, kad ir JAV, kur jam teko ne vienus metus dirbti, radijo žurnalistika nebuvo pelningiausia sritis: „Tačiau jei kartą pabandei, visam gyvenimui susirgai šia liga.“

Tiesa, nuo jos ir pasveikstama – grįžęs į Lietuvą R.Sakadolskis tik dėsto, bet radijuje nedirba. „Kadangi žurnalistikos mokyklą išėjau kitoje terpėje, yra kuo pasidalyti: man buvo įdiegti tam tikri etikos ir profesionalumo principai. Jei ne jie, kažin ar būčiau išlikęs“, – svarsto radijo praktikas. Jis primena, kad radijas Europoje steigėsi panašiai tuo pat metu kaip ir Lietuvoje.

Lietuvos radijo programų direktorė G.Lit­vaitienė, dirbti į radiją atėjusį 1985-aisiais, dar matė juostinį radiją – laidos buvo montuojamos žirklėmis ir lipnia juostele: „Įrašinėdavome laidas į juostą ir iš jos transliuodavome, tiesioginiame eteryje buvo skaitomos tik žinios, o į studiją galėjo patekti tik labai ribotas skaičius žmonių. Pirmoji tiesioginė ryto laida pradėta tik 1987 m. Ją vedė B.Rupeika, radijo klausytojams šiandien pažįstamas iš Lietuvos radijo laidų „Kaip žmonės gyvena“.“

Radijas Lietuvoje yra antra žiniasklaidos priemonė po televizijos. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Vakarų šalyse internetui išjudinti radijo verslo pagrindų nepavyko. Su radiju kasryt nubunda ir gulasi latviai, estai, lenkai. Kasdien 60 mln. vokiečių įsijungia radiją ir su šia žiniasklaidos priemone praleidžia daugiau nei po tris valandas. Tačiau, priešingai nei Estijoje, kur reklamai vienam gyventojui radijuje išleidžiama dvigubai daugiau nei Lietuvoje, reklamos užsakovai mūsų šalyje radijo dar neatrado.

Negalėdamos išsilaikyti, mažos radijo stotys eina iš vienų savininkų į kitų rankas, neigiamai veikdamos viešąjį diskursą. Naujausi reklamos rinkos tyrimai leidžia numanyti, kad padėtis ir artimiausiais metais nesikeis, tiesa, žadama, jog didės radijo rinkos fragmentacija. Skaitmeninės naujovės, internetas ir išmanieji įrenginiai kasdien atveria tam kelią, taigi neabejojama, kad ateityje radijo rinkoje matysime dar daugiau nišinių, įvairiam skoniui pritaikytų radijo stočių.

Kokia radijo ateitis?

Kas leidžia radijui, kuriam ne kartą prognozuota mirtis, sėkmingai prisitaikyti prie naujų vartotojų poreikių ir prie naujų ekonominių sąlygų? Radijo ekspertai sutaria, kad tai technologinės naujovės (šiandien užpildyti eterį galime be didelių investicijų: tarkim, nebereikia, kad naktį dirbtų žmonės – iki paryčių su radijo klausytojais „bendrauja“ kompiuteriai), taip pat radijo suartėjimas su auditorija.

„Studijoje pakabintos kameros klausytojams leidžia stebėti radijo laidų vedėjus: kartais jie susivėlę, kartais neišsimiegoję, bet tai nėra blogai. Žmogiškasis faktorius griauna iki tol įsigalėjusius sudievintų radijo balsų įvaizdžius. Vizualumą įgavęs ir socialiniuose tinkluose kontaktus su auditorija užmezgęs radijas šiandien yra daug patrauklesnis jaunajai kartai. Komentuodami ir stebėdami darbą radijo studijoje klausytojai šiandien patys kuria radijo turinį“, – džiaugiasi M.Stasiulis.

Radijo laidą „Antroji pavara“ Lietuvos radijuje vedantis D.Užkuraitis sutinka, kad rytojus priklauso skaitmeninei rinkai: tam tikrų užuominų, jo nuomone, galima matyti jau ir šiandien. Kur kas greitesnis, interaktyvesnis, mobilesnis, bet kokias ribas tarp radijo studijos ir klausytojo ištrinantis, vis labiau segmentuotas – taip atrodo radijo rytojus.

Radijo segmentacijos pradininku Lietuvoje vadinamas prieš kelerius metus žuvęs „M-1“ įkūrėjas Hubertas Grušnys. Jis pirmasis žengė ir į regioninių radijo stočių rinką, įkurdamas „M-1 Plius“ ir „Lietų“. H.Grušnys sugebėjo stebėti, vertinti procesus ir prognozuoti ateities perspektyvas. Dar prieš lemtingą skrydį jis sakė, kad LRT radijas mirs drauge su savo klausytojais.

Iš TNS LT atlikto rinkos tyrimo matyti, kad jauniausia šalies auditorija (12–19 m.) mieliau renkasi komercinius transliuotojus. Ne­pa­kei­čiami čia „M-1“ (42,9 proc.) ir „ZIP FM“ (36,8 proc.). 20–39 m. amžiaus grupėje populiarumu dalijasi „M-1“ (43,1 proc.) ir „Radiocentras“ (26,8 proc.), klausytojai nuo 40–49 m. labiausiai klausosi „Lietaus“ (41,6 proc.) ir „Ra­dio­cent­ro“ (29,1 proc.), ir  tik 50–74 m. amžiaus grupės auditorija pirmenybę teikia LRT radijui (58 proc.).

Daugiau nei akivaizdu, jog klasikiniam informaciniam radijui žmogui reikia subręsti, o šios dienos situacija tokia, kad vis sparčiau ju­dame prie pramoginio turinio. Tai žada mažiau rimtosios informacijos, analizės, diskusijų, daugiau žaidimų, pramogų ir pataikavimo radijo auditorijai. Romėnų poeto Juvenalio sukurtas minios poreikių apibūdinimas, pasirodo, nesensta ir puikiai tinka radijo visuomenei.

„M-1“ filosofija – bendrauti su klausytoju kuo natūraliau, taip, tarsi kalbėtum su geru bičiuliu. Tik taip gali tikėtis jo pasitikėjimo – jokių netikrų intonacijų, pasikėlimo ar pasipūtimo, kalbėjimo ne savu balsu. Mūsų studijoje dirba charizmatiški ir ironizuoti gebantys laidų vedėjai“, – apibendrina radijo rinkos lyderio „M-1“ programų direktorius, žadantis išlaikyti aukštą kartelę konkuruojančioms radijo stotims.

O štai Žinių radijas klausytojų palankumą pelno kviesdamas į savo laidas visuomenės pulsą jaučiančių ekspertų, karščiausias aktualijas gebančių išaiškinti per kelias minutes. „Genialumas slypi paprastume, tad nereikėtų to pamiršti“, – primena informacinio radijo vadovas D.Arlauskas.

Žiauri konkurencija

Jo manymu, visuotinio skubėjimo ir užimtumo laikais auditorijos simpatijas ir palankumą pelno radijo transliuotojai, gebantys taupyti klausytojo laiką: „Šiandienos radijo vartotojas linksta prie greitai ir lengvai sukramtomo produkto, tačiau informacinis transliuotojas neformuoja visuomenės nuomonės: jis tik kokybiškai informuoja, o jau kiekvienas atsirenka, kiek ir ko tinkamo išgirdo.“

„M-1“ visada buvo keliamas uždavinys būti daugiausia klausytojų turinčia radijo stotimi Lietuvoje. Toks „M-1“ buvo prieš 20 metų, toks yra ir dabar. Keičiasi technologijos, keičiasi žmonės, keičiasi muzika, keičiasi ir „M-1“. Tik  tikslas nesikeičia jau 26 metus“, – pasakoja devintus metus „M-1“ radijo stočių grupei vadovaujanti Rūta Grušnienė.

Į klausimą, kas pas padeda nugalėti konkurencinėje kovoje su kitomis komercinėmis radijo stotimis, R.Grušnienė atsako: „M-1“ konkuruoja ne tik su radijo stotimis. Dėl reklamos biudžetų radijas grumiasi su visais – televizija, internetu, žurnalais. Nugali tie, kurie turi idėjų, yra kūrybingi ir darbštūs. Geri rezultatai nenukrinta iš dangaus. Jie – atsidavusių savo darbui žmonių kūrybos rezultatas.“

Pasak R.Grušnienės, reitingai rodo, kad prognozuojama sėkmingai: „Pati esu du kartus baigusi Vilniaus universitetą: po vidurinės mokyklos studijavau lietuvių ir klasikinę filologiją, o dar po dešimties metų – verslo administravimą.“

Paklausta, kokie ryškiausi pokyčiai, jos vertinimu, įvyko radijo rinkoje per pastaruosius dešimtmečius, R.Grušnienė teigia, kad jau geras dešimtmetis ryškių pokyčių šalies radijo rinkoje nevyksta, nors pasaulinės ekonominė krizės metais labai nukentėjo regioninės radijo stotys. „Apibendrinant galima sakyti, kad radijas palyginti lengvai prisitaikė prie naujų platformų: ėmė veikti internete, mobiliajame telefone, jau transliuoja ne tik garsą, bet ir vaizdą. Tai viena stabiliausių žiniasklaidos priemonių, nepraradusių savo auditorijos ir išlaikiusi reklamos užsakovų dėmesį“, – neabejoja „M-1“ radijo stočių grupės vadovė.