BFL nuotr.

Užkluptas ligos žinai, kad yra vaistų, kurie išgelbėtų tau gyvybę, bet pats negali jų įpirkti, o valstybė nekompensuoja, nors visą gyvenimą mokėjai mokesčius. Kodėl taip yra? „Su tokiu neatsakytu klausimu palydėjau anapilin ne vieną likimo sesę“, – atsidūsta asociacijos Onkologija.lt prezidentė Zita Zamžickienė. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) pažadėjo: „Iš pagrindų peržiūrėsime vaistų politiką.“

Aušra LĖKA

Tą dieną, kai kalbėjomės, teisininkė, buvusi Žur­nalistų etikos inspektorė Zita Zamžic­kie­nė kaip tik šventė savo gimtadienį. Sako, da­bar kiekvienas jų turi kitokią reikšmę nei iki ligos, kurią pavyko įveikti prieš ketverius su puse metų.

Dabar Z.Zamžickienė pasiryžo ginti kiaušidžių vėžiu sergančių moterų teisę į gyvybę. Ji sako, kad valstybė šios teisės negina. Galiojanti sistema ne­garantuoja kompensuojamųjų vaistų skaidrumo ir prieinamumo.

Buvęs ką tik pasibaigusios kadencijos pirmasis iš trijų sveikatos apsaugos ministrų, dabar Eu­ro­pos Komisijos (EK) narys, atsakingas už sveikatą ir maisto saugą, Vytenis Andriukaitis guodžia tik tuo, kad nesame išimtis: visose šalyse vaistų klausimai – džiunglės.

LVŽS žada šias džiungles pertvarkyti iš pagrindų. Ar yra pagrindo tikėtis gerų pokyčių?

Daliai ligonių atima teisę į gyvybę

Tendencijos tokios: kasmet vien kompensuojamiesiems vaistams išleidžiame vis daugiau mokesčių mokėtojų pinigų. Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) išlaidos per pastaruosius penkerius metus išaugo per 50 mln. eurų – nuo 166 mln. iki 213 mln., plius pacientų priemokos padidėjo dar 10 mln. eurų – nuo 43 mln. iki 54 mln. Ta­čiau visuomenės sveikatos pagerėjimu ir ilga­am­žiškumo šuoliu pasigirti negalime.

Didėjančios viešosios ir privačios išlaidos negerėjant sveikatos būklei signalizuoja apie dar grėsmingesnę situaciją, jei ji nebus keičiama iš esmės. Kaip tai atrodo ne tik statistikoje, bet realybėje, pasakoja šią sistemą pati išbandžiusi Z.Zamžic­kienė.

Kiaušidžių vėžiu sergančioms moterims operacija, chemoterapija ligonių kasų kompensuojama, bet vaistai po to – nebe. Kodėl? Vieni aiškina, kad nėra lėšų, kiti –  kad neįrodyta jų terapinė nauda.

„Sakau – pažiūrėkite į mane: gavau tą vaistą ir ketverius su puse metų dabar laimingai gyvenu. Visa Europa, išskyrus Makedoniją, Latviją ir Lietuvą, jį skiria, vienur kompensuoja valstybė, kitur fondai sergančioms moterims paremti. Kitose šalyse yra vėžio registras, kur surašyti visi atvejai, kada žmogus susirgo, kokį gavo gydymą, koks buvo išgyvenamumas, ir tada sprendžiama apie vaisto efektyvumą. O iš ko pas mus sprendžia, kad jis nepadeda, jei tik dabar imamasi tokį tvarkyti?“ – Z.Zamžickienė piktinasi, kad skirstant kom­pensuojamuosius vaistus nėra nei sistemos, nei logikos: vienomis ligomis sergantys žmonės gauna visą įmanomą inovatyvų gydymą, o, pavyzdžiui, moterims, sergančioms kiaušidžių vėžiu, joks vaistas nekompensuojamas – nei patentinis, nei generinis (turintis tas pačias veikliąsias me­džiagas kaip ir originalūs (patentuoti), bet imamas gaminti pasibaigus originalaus produkto patento galiojimui). Kaip palikti grupę ligonių be jokių vaistų ir pasmerkti mirčiai?

Z.Zamžickienė džiaugiasi, kad jos gydytoja jai pasakė apie tokį vaistą, laimingai susiklosčius ap­linkybėms ji pateko tarp kelių gal eksperimentinių pacienčių, kurioms jis buvo paskirtas. Vie­noms tenka ir turtą parduoti, kad jo nusipirktų, o kitos taip ir miršta negavusios atsakymo, kodėl valstybė nenorėjo joms padėti. O ši liga vis jaunėja. Ne­seniai mirė 23 metų moteris. Z.Zamžickienė sako, kad valstybei bent jau vertėtų paskaičiuoti, kas ge­riau apsimoka – išgydyti moterį, kuri paskui dirbs, mokės mokesčius, ar jos negydyti. Juk taip pažeidžiamos žmogaus teisės į gyvenimą.

„Cinizmu dvelkia pasakymas, kad abejotina te­ra­pinė nauda. Tai kelių pareigūnų nuomonė, o Che­­moterapeutų draugijos, kitų gydytojų nuomonė (jie vienareikšmiškai sako, kad tas vaistas efektyvus) pa­skutinėje vietoje. Suprantu, kad valstybė neįstengia kompensuoti visų vaistų, bet ši sistema turi būti skaidri ir pagrįsta“, – pabrėžia Z.Zam­žickienė.

Tad ji labai palankiai vertina LVŽS rinkimų programos įsipareigojimą iš esmės peržiūrėti vaistų politiką. Tam reikėtų prie apskrito stalo susėsti ir politikams, ir valstybės tarnautojams, ir gydytojams, ir ligoniams, ir farmacininkų atstovams.

Sistema sudėtinga ir neskaidri

„Pernelyg biurokratinė, dirbtinai sukurta, sudėtinga, neskaidri ir nevieša vaistų kompensavimo sprendimų priėmimo tvarka – palanki terpė ko­rupcijai, skatinanti pagrįstą visuomenės nepasitikėjimą Lietuvos sveikatos apsaugos sistema.

Pernelyg biurokratinė, dirbtinai sukurta, sudėtinga, neskaidri ir nevieša vaistų kompensavimo sprendimų priėmimo tvarka – palanki terpė ko­rupcijai, skatinanti pagrįstą visuomenės nepasitikėjimą Lietuvos sveikatos apsaugos sistema.

Kad būtų daugiau skaidrumo, visų pirma turime didinti asmenų, atsakingų už vaistų kompensavimą, nepriklausomumą. Politinio pasitikėjimo asmenys, net ir būdami savo sričių ekspertai – gydytojai, ekonomistai ar pan., niekada nebus nepriklausomi priiminėdami vienus ar kitus sprendimus“, – esamą sistemą vertina advokatė Rūta Pumputie­nė, neseniai lietuviškos vaistų rinkos tyrimą pristačiusio Amerikos prekybos rūmų Lietuvoje sveikatos reikalų komiteto LAWG („Local American Wor­king Group“) atstovė.

Jos įsitikinimu, spręsti dėl vieno ar kito kompensuojamojo vaisto reikalingumo turi ne politinio pasitikėjimo asmenys, o nepavaldūs vienas ki­tam Sveikatos, Socialinės ir darbo apsaugos, Fi­nansų ministerijų specialistai, gydymo įstaigų, pacientų organizacijų atstovai, taip pat tarptautiniai nepriklausomi ekspertai. Be to, su vaistų kom­pensavimu susiję duomenys, sprendimai, protokolai turi būti prieinami viešai. Priimami sprendimai privalo būti objektyvūs, motyvuoti ir išsamiai pagrindžiami viešai. Nepriklausomumas, viešumas ir išsamumas yra kompetencijos pagrindas.

Konkurencijos tarybos atlikto kompensuojamųjų vaistų tyrimo preliminariose išvadose taip pat pabrėžiama, kad problema glūdi valdžios veiksmuose – Vyriausybės patvirtintoje vaistų kom­pen­sa­vimo tvarkoje. Analogiško poveikio ir kokybės, bet pigesnių vaistų patekimas į kompensuojamųjų vais­tų rinką yra apribotas. Dėl to, tikėtina, vaistų kai­nos pacientams yra didesnės, vaistų įvairovė ma­žesnė, neefektyviai naudojamos PSDF fondo lėšos.

Tai patvirtina ir Valstybės kontrolė, nustačiusi, kad vaistų įtraukimui į kompensavimo sistemą trūksta aiškumo ir skaidrumo.

Tad, Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vertinimu, sveikintina, kad LVŽS vaistų politiką siekia padaryti viešesnę ir skaidresnę. Gerai ir tai, kad keliami tikslai mažinti vaistų kainas bendradarbiaujant su kaimyninėmis valstybėmis tiek vaistų registravimo, tiek jų pirkimo srityse. Iš­siderėjus palankesnes sąlygas tai duotų realų postūmį vaistų kainų mažėjimui.

Kas atpigintų vaistus

Valstybinės ligonių kasos (VLK) prie Sveikatos apsaugos ministerijos atstovė Lina Bušinskaitė-Šriubėnė vardija, kas per pastaruosius kelerius metus nuveikta sie­kiant mažinti vaistų kainą: šiais metais Vy­riausybė pakeitė bazinių kainų apskaičiavimo tvar­ką, tad pacientai pigiausią visos vaistų grupės vaistą, kai jis kompensuojamas 100 proc., galės įsigyti be priemokos. Po aktyvių Sveikatos apsaugos ministerijos, VLK bei vaistų gamintojų derybų 2016 m. į kompensuojamųjų vaistų sąrašą buvo įrašyti 56 vaistai, kuriuos kompensuojant 100 proc. gyventojams primokėti nereikia.

Ieškant kitų galimybių mažinti vaistų kainas dar 2012 m. pasirašyta Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendradarbiavimo dėl vaistų skolinimosi bei bend­­­rų viešųjų pirkimų sutartis. Šiuo metu dėl bendrų vaistų pirkimų vyksta diskusijos su Lenkija. Lie­tuva yra išreiškusi norą dalyvauti kai kuriuose EK vykdomuose centralizuotuose vaistų pirkimuose.

Tiesa, nuomonė, ar Lietuvoje vaistai brangesni, ar pigesni nei kitur, priklauso nuo pasirinktos skai­čia­vimo metodikos. Štai Sveikatos apsaugos ministerija šią liepą pateikė skaičių, kurie Lietuvą leis­tų va­dinti pigių vaistų šalimi: remiantis EUROPID duo­menimis, nustatyta, kad 78 proc. lygintų kompen­suojamųjų vaistų kainos Lietuvoje yra mažesnės už Europos 25 šalių mažiausių kainų vidurkį. Tad ministerija padarė išvadą, kad populiarus mitas apie didžiausias vaistų kainas Lie­tuvoje nepagrįstas.

Tačiau Amerikos prekybos rūmų Sveikatos reikalų komiteto, atstovaujančio ir amerikiečių

inovatyvių vaistų gamintojams užsakymu „Ernst&Young“ (EY) atliktame kompensuojamųjų „senų“ (generinių ir pasibaigusio patento) vaistų kainų Lietuvoje palyginime su to paties tarptautinio pavadinimo mažiausiomis kainomis 25 Europos šalyse nustatyta, kad Lietuvoje kompensuojamieji vaistai – vieni brangiausių.

Tad pigiausi ar brangiausi? Pasak advokatės R.Pum­putienės, Sveikatos apsaugos ministerija re­miasi EURIPID duomenimis, kurie atspindi tik vais­tų gamintojų deklaruotas kainas, neįtraukiančias nuolaidų ar priemokų dengimo bei kitų antkainių ir pan., bet ne faktines, t.y. realias, gamintojo į rin­ką teiktas kaina, kurių pagrindu buvo atliekamas EY tyrimas. Be to, ministerija lygino kompensuojamųjų vaistų kainų vidurkius, bet ne mažiausias kainas. EY tyrime taikytas mažiausios kainos principas, sąmoningai siekiant parodyti maksimalų galimą lė­šų, išleidžiamų vaistams, su­taupymo potencialą.

Ir, trečia, ministerijos išvestas vidurkis yra visų vaistų kainų, ir lygintos vidutinės kainos, bet ne pi­giausios galimos. EY tyrime remtasi faktinėmis kai­nomis ir nustatyta, kad inovatyvūs vaistai Lie­tuvoje kainuoja tiek pat, kiek ir kitose šalyse, o ge­nerinių ir pasibaigusio patento vaistų kainos – vienos di­džiausių visoje Europoje.

Inovatyvūs vaistai Lie­tuvoje kainuoja tiek pat, kiek ir kitose šalyse, o ge­nerinių ir pasibaigusio patento vaistų kainos – vienos di­džiausių visoje Europoje.

„Tenka tik apgailestauti, kad ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų valdininkai sugeba paneigti ne tik tokius duomenis, bet ir siūlymus skaidrinti vaistų kompensavimo sistemą, mažinti vaistų kainas, atsikalbinėdami lėšų arba įrodymų, jog Lietuvoje vaistų kainos per didelės, trūkumu. Negana to, bandoma įteigti, kad kalti pacientai, kurie renkasi „brangius“ vaistus. Juk esmė ir yra ta, kad Lietuvoje kažkodėl vis dar brangūs tie vaistai, kurie kitose šalyse pigūs. Ir ne pacientas čia kaltas dėl to, kokį vaistą vaistinėje išsirenka“, – sako R.Pumputienė.

Pasak LLRI ekspertės Dovilės Sujetaitės, valdžia turi visus svertus mažinti vaistų kainas, tačiau tuo nepasinaudoja: „Valdžios atstovai su gamintojais derasi dėl į Lietuvos rinką tiekiamų vaistų kainų. Tai, kad į Lietuvą patenka brangūs vaistai, – valdžios atsakomybė. Juk išsiderėta gamintojo dalis sudaro net apie 80 proc. visos galutinės vaisto kainos. Valdžia taip pat sprendžia, kokius vaistus ir ko­kia apimtimi kompensuoti. O čia vėl reikia sprendimų priėmėjų iniciatyvos, kad atpigtų kompensuojamieji vaistai. Tereikia atšaukti pacientų in­te­resams kenkiančius reguliavimus, įtraukiant vaistus į kompensuojamųjų sąrašą. Tikėtina, mo­kėti tektų mažiau.“

Pigiausi ar geriausi?

Nepaisant nuolat tobulinamos vaistų kompensavimo sistemos, išlaidos jiems kasmet didėja. VLK atstovė L.Bušinskaitė-Šriubėnė aiškina, kad didelę įtaką tam daro demografija: vidutinė žmonių gyvenimo trukmė ilgėja, o su amžiumi žmonės patiria vis daugiau sveikatos problemų, tad ir vaistų suvartojama daugiau. Šiuo metu kompensuojamuosius vaistus vartoja apie 40 proc. Lietuvos gyventojų.

Tačiau L.Bušinskaitė-Šriubėnė pabrėžia, kad didžiausia vaistų vartojimo problema išlieka neracionalus jų vartojimas. Pavyzdžiui, 2015 m. buvo išrašyta 11,5 mln. kompensuojamųjų vaistų receptų, už juos PSDF lėšomis sumokėta 212,6 mln. eu­rų, o patiems gyventojams teko primokėti 53,8 mln. eurų. Jei žmonės būtų rinkęsi pigesnius, generinius vaistus, priemoka sudarytų apie 21,3 mln. eurų.

VLK duomenimis, iš visų pirktų kompensuojamųjų vaistų 2015 m. brangiausiai PSDF biudžetui kainuojantys vaistai buvo originalūs, už juos sumokėta net 58 proc. visų kompensuojamiesiems vaistams skirtų lėšų (114 mln. eurų). „Kitaip tariant, rinkdamiesi brangesnius vaistus žmonės ne tik permoka patys, bet ir prireikia gerokai daugiau PSDF lėšų jiems kompensuoti. O kai žmonės perka daugiau brangesnių vaistų, pigesnių vaistų gamintojai negali įsitvirtinti rinkoje, nes jų vaistų perkama gerokai mažiau. Kai gamintojų rinkoje nėra daug, farmacininkai gali kelti kainas, nes tiesiog nėra al­ternatyvos“, – aiškina L.Bušinskaitė-Šriubėnė.

Ji priduria, kad seniai įrodyta, jog generiniai vaistai tokie pat kokybiški kaip ir originalūs, tačiau jų kaina gali būti kelis kartus mažesnė. VLK duomenimis, palyginus vaistų suvartojimo rodiklius su kitomis aukšto ekonominio išsivystymo šalimis, Lietuvoje suvartojama daugiau brangesnių tos pa­čios terapinės vertės vaistų, to­dėl trūksta lėšų, kad būtų kompensuojama pakankamai daug naujų di­delės terapinės vertės vaistų.

EY tyrimo duomenimis, atvirkščiai, Lietuva – vie­na la­biausiai atsilikusių ES būtent pagal inovatyvių vaistų prieinamumą. „Dabar Lietuvoje „senų“ vaistų (generinių ir pasibaigusio patento) vartojimas sudaro didžiulę dalį PSDF biudžeto – 2014 m. net apie 47 proc., kai kitose šalyse išlaidos jiems siekia vos 8–20 proc. Taigi esminė problema – kad didžiulė dalis valstybės skiriamo biudžeto vaistams kompensuoti tenka ne moderniausiems, o generiniams ir jau pasibaigusio patento vaistams. Tad ana­logišką poveikį turinčių vaistų kompensavimas ir toliau nėra ribojamas, net jei jie gerokai brangesni nei ki­tose šalyse arba nėra efektyvūs. Taigi gaunama vertė neatitinka išlaidų, kurios tikrai nekuklios“, – tyrimo duomenis komentuoja R.Pumpu­tie­nė.

Jos teigimu, kad priartėtume prie kitų šalių ge­ro­sios praktikos, turi būti padidinta generinių ir pa­sibaigusio patento vaistų kainų konkurencija. O ji galima tik tada, kai suteikiama paskata gamintojui siūlyti mažiausią vaisto kainą. Pavyzdžiui, įteisinamas privalomumas parduoti pacientui pigiausią vaistą (ne tik vaistinės monitoriuje parodyti) arba privalomumas nepigiausius generinius ir pasibaigu­sio patento vaistus parduoti tik su priemoka (kad pacientui būtų paskata pirkti pigiausią vaistą).

Verta pasinaudoti Vakarų ir Skandinavijos šalių patirtimi: ten generiniai ir pasibaigusio patento vais­tai dažniausiai perkami konkurso būdu arba tiesiog į kompensuojamųjų vaistų kainyną įrašomi tik tie vaistai, kurie yra pigiausi (bet ne visi), nes vykdant konkursą ar darant atranką įrašyti pigiausius gamintojai efektyviau konkuruoja kainomis. Dėl to tam tikrų vaistų kainos Nyderlanduose nu­krin­ta net iki 93 proc., Norvegijoje, Švedijoje „se­ni“ vaistai kainuoja iki 90 proc. mažiau nei originalūs.

EY tyrimo duomenimis, sumažinus generinių ir pasibaigusio patento vaistų didmeninę kainą iki mažiausios kainos Europoje, valstybė turėtų potencialo sutaupyti daugiau nei 60 mln. eurų. Taip atsirastų daugiau galimybių kompensuoti ir inovatyviausią gydymą.

Valdiškose vaistinėse vaistai ne pigesni

Dar viena LVŽS idėja (tiesa, neįrašyta į rinkimų programą, bet minėta diskusijose) – steigti vals­tybinių vaistinių tinklą. Bet jų yra ir dabar, tik vaistai jose ne pigesni nei kitose.

Dar viena LVŽS idėja (tiesa, neįrašyta į rinkimų programą, bet minėta diskusijose) – steigti vals­tybinių vaistinių tinklą. Bet jų yra ir dabar, tik vaistai jose ne pigesni nei kitose.

Nors Universiteto vaistinės su penkiais jos filialais Vilniuje 100 proc. akcijų valdo Sveikatos ap­saugos ministerija, oficialiai pripažįstama, kad „valstybinio“ vaistų tinklo tikslas – pelno siekimas. O štai neseniai Universiteto vaistinė paskelbė, kad neliko jos Lazdynų padalinio, čia veikusio 50 metų, mat nepavyko laimėti patalpų nuomos konkurso ir Vilniaus m. savivaldybė nutraukė nuomos sutartį.

Yra „valdiškų“ vaistinių ir kituose miestuose, tik, pavyzdžiui, įsteigtos savivaldybių, baigia užsidaryti, nes neatlaiko konkurencijos.

„Naujosios valdžios idėja kurti valstybinių vaistinių tinklą – mažų mažiausiai absurdiška. Nėra nė vienos priežasties, kodėl valdiškoje vaistinėje kainos turėtų būti mažesnės. Sunkiai tikėtina, kad valdiškos vaistinės vaistus iš didmenininkų gautų pigiau nei privačios, juolab kad pastarosios turi tikrai nemažą derybinę galią, – neabejoja LLRI ekspertė D.Sujetaitė, pridurdama: – Kas toliau? Valdiškos kepyklos, nes duona per brangi, valdiškas žemės ūkis, nes pienas per brangus, valdiškos statybos, nes butai per brangūs? Tokia logika šalies ekonomiką suka atgal.“

Ekspertės manymu, tik nesuprantantys gali sa­kyti, kad vaistai brangūs, nes juos pardavinėja privačios vaistinės, ir neva vaistai atpigtų, jei juos pardavinėtų valdiškos vaistinės. Be to, korupcijos rizika, užsiiminėjant valdišku verslu, yra didelė. Ar nebus kaip su „auksinėmis šakutėmis“, kad gausime ir „auksinių tablečių“? Argumentas, kad vaistai atpigtų, nes valdiškos vaistinės skurtų daugiau konkurencijos, taip pat sunkiai pagrindžiamas. Greičiau atvirkščiai – išstūmus likusias nepriklausomas vaistines konkurencija tik sumažėtų.

Galiausiai, pasak LLRI ekspertės, valdžia turi daug kitų svertų mažinti vaistų kainą, nes nustato pridėtinės vertės mokesčio dydį vaistams ir netgi reguliuoja prekybos maržą vaistinėms, t.y. vaistinės negali parduoti vaisto brangiau už valstybės nustatytą prekybos antkainį. Dėl konkurencijos šis antkainis dažnai yra mažesnis nei leidžiamas.

Vis dėlto vaistinių tinklas Lietuvoje didžiulis, vadinasi, tai apsimokantis verslas. Tačiau Vaistinių asociacijos vadovė Elena Kvedarienė tikina, kad gelbsti didelis nevaistinių prekių asortimentas – kosmetikos ir panašios prekės. O vaistinių dalis vaistų kainoje nedidelė ir valstybės reguliuojama.

„Vaistinės nedalyvauja nustatant mažmeninę kompensuojamųjų vaistų kainą. O didžiausias leistinas vaistinių antkainis nustatytas Vyriausybės ir yra vienas mažiausių ES: kompensuojamiesiems vais­tams – 5 proc., nekompensuojamiesiems – 20 proc. Tad vaistinės gali jį tik sumažinti, o dėl didelės konkurencijos tai ir daro“, – sako E.Kve­darienė. O PVM mokestis (kompensuojamiesiems 5 proc., ne­kom­pen­suojamiesiems 21 proc.), kuris yra vienas di­džiausių ES (prieš porą savaičių Seimas nusprendė 5 proc. PVM taikyti ir brangiems nekompensuoja­­miems receptiniams vaistams, kurių išorinės pa­kuo­­tės apmokestinamoji vertė didesnė nei 300 eurų).

E.Kvedarienė atkreipia dėmesį, jog lyginant vais­tų kainas Lietuvoje ir Lenkijoje, kuri vis nurodo­ma kaip sektinas pavyzdys, reikia turėti omeny, kad ten ir rinka daugiau nei dešimtkart didesnė už mūsų, ir PVM mažesnis, be to, Len­kijoje yra vaistų gamyklų, o į Lietuvą beveik visus vaistus įsivežame.

Masto ekonomija padėtų spręsti visos Europos problemą

EK narys V.Andriukaitis, atsakingas už sveikatą ir maisto saugą, pasakoja, kad vaistų kainų skai­drumas, kainodaros problemos, kelio atvėrimas inovatyviems vaistams – klausimai, kurie da­bar ant visų ES šalių darbo stalo. EK taip pat stengiasi prisidėti sprendžiant šias problemas. „Ska­tiname šalių bendradarbiavimą diegiant skaidresnę, suprantamesnę ir daugiau informacijos turinčią vaistų kainodaros sistemą“, – pasakoja V.An­driukaitis.

Vasarį EK pristatė didelę studiją, atskleidžiančią kainodaros ir vaistų kainos kompensavimo mechanizmus visose 28 ES šalyse. Taip pat kuriamas portalas, kuriame siūloma šalims skelbti jų vaistų kainodaros mechanizmus, skelbti derybinius procesus su tiekėjais, kad būtų galima matyti, kodėl suderėta tokia, o ne kitokia kaina. Taip siekiama sukurti atvirą, patikimą, skaidrią duomenų bazę, kuria galėtų naudotis visos ES šalys. Bus galima palyginti, o tada aiškintis, kodėl panašių rinkų šalyse taip skiriasi tų pačių vaistų kaina. Čia labai aštrus skaidrumo klausimas.

V.Andriukaitis pasakoja, kad šalys skatinamos diskutuoti dėl bendrų vaistų pirkimo mechanizmų. Štai jau 24 šalys, tarp jų ir Lietuva, pasirašė susitarimą dėl bendro vakcinos pirkimo. Šalys bandomos grupuoti, kurios kokių vaistų nori pirkti, – tai padėtų įgyvendinti masto ekonomiją.

Bet V.Andriukaitis stebisi: nors masto ekonomija gali numušti kainą, atsiranda įvairių svarstymų, kad bus nelankstu ar kils dar kokių problemų. „Bet kai paanalizuoji, kad panašios rinkos šalyse tas pats vaistas iš tiekėjų perkamas už skirtingą kainą, išlenda, kodėl taip yra ir kodėl kai kas ne­nori eiti masto ekonomijos keliu. Čia yra džiunglės, ir todėl mūsų pastangos formuoti daugiaprofilinę platformą, stengtis jungti šalis, skatinti skaidrumo, atvirumo, dialogo, etikos kodekso diegimą ir kūrimą, europinius susitarimus, kurie leistų taikyti masto ekonomiją, yra konstruktyvios, nors ir turint omeny, kad šalių sveikatos apsaugos sistemos – išimtinė šalių kompetencija“, – neabejoja V.Andriukaitis.

Jis pasakoja, jog EK ėmėsi inovatyvių vaistų iniciatyvos, kuriai skirta per 1 mlrd. eurų, kad būtų suburti medikai, mokslininkai, šios srities industrija sukurti modeliams, leisiantiems pateikti naujų vaistų socialiai priimtinomis kainomis.

Per trejus metus EK ketina parengti įstatyminius pasiūlymus sukurti medicinos technologijų, vaistų ir medicinos įrangos tyrimų sistemai, kuri padėtų suprasti ir įvertinti vaistų pramonės sąnaudas ir leistų šalims turėti patikimesnį instrumentą diskutuoti dėl kainos. Pavyzdžiui, dabar farmacijos pramonė pateikia, kad tiek ar tiek kainuoja sukurti vaistų molekulę, bet nėra metodologijų įsitikinti, ar tiek iš tikrųjų ir kainavo. „Vaistų rinkoje – sudėtingi ir daugiaveidžiai procesai, juos reikia nagrinėti įvairiais aspektais, priešingu atveju tai gali nulemti klaidingą sprendimą“, – sako V.Andriukaitis.

Vaistų kainą lemia ir PVM, kitos sąnaudos, rinkos dydis. Galų gale tai, ar vaistas laikytinas pigiu, ar brangiu, priklauso ir nuo tos šalies gyventojų perkamosios galios.

Be to, reikia suprasti, kad vaistas nėra paprasta prekė. Pavyzdžiui, yra tokių vaistų, kurie skirti specifinėms pacientų grupėms: jų kaina labai didelė, nes gamintojui labai sunku pagaminti vaistą, kuris bus naudojamas kokiems 15 tūkst. žmonių per keturias penkias šalis. „Tad čia tiesmukai konkurencijos taisyklių visur nepritaikysi“, – atkreipia dėmesį V.Andriukaitis, Lietuvos konkurencijos tarybos vaistų rinkos tyrimo išvadas dėl konkurencijos vaistų rinkoje vertindamas kaip paviršutiniškas.

Vaistų rinkoje – ne tik dideli pinigai, bet ir di­delis spaudimas. V.Andriukaitis prisimena: „Dir­bant sveikatos apsaugos ministru neabejotinai teko susidurti su didžiuliu ir nesąžiningu spaudimu. Kai pradėjome diskutuoti, kad reikia įvesti vadinamuosius kainų tunelius, apibrėžiant, kiek gali skirtis brangiausio ir pigiausio vaisto toje pačioje vaistų grupėje kaina, kaip sunkiai tai skynėsi kelią. Analizavome, kodėl generiniai vaistai atskirose grupėse laikosi aukštame lygyje ir nėra jokio pokyčio, nagrinėjome, kokie yra tiekėjai, kuris tinklas. Maža to, vaistų srityje lengva manipuliuoti visuomenės nuomone, nes tai jautri tema. Kiekvienas žingsnis šioje srityje lydimas lobistinio spaudimo. Čia labai sudėtinga sritis. Spaudimo čia buvo ir bus.“

Vis dėlto V.Andriukaitis sako tikintis, kad šio­se, jo žodžiais tariant, džiunglėse įmanoma įvesti tvarką, tik reikia kuo daugiau skaidrumo ir viešos informacijos.

Pabaigoje – dar šiek tiek statistikos: 100 tūkst. gyventojų Estijoje tenka 37 vaistinės, Latvijoje – 44, o Lietuvoje – net 48, gydytojų – atitinkamai 336, 347, 436. Tačiau išlaidos, skaičiuojant žmogui metams, jau atvirkštinės proporcijos: Estijoje – 930 eurų, Latvijoje – 812, Lietuvoje – 781 euras.

Kaip, turėdami mažiausiai lėšų, turime daugiausiai gydytojų, daugiausiai vaistinių, bet ir trumpiausią amžiaus trukmę? Ir į šį klausimą atsakymą turės rasti jau nauja valdančioji dauguma.

LVŽS rinkiminiai pažadai

• Sieksime, kad sprendimą dėl vaistų kompensavimo atsižvelgiant į valstybės galimybes lemtų nepriklausomas farmakoekonominis vertinimas, specialistų draugijų rekomendacijos būtų viešos ir skaidrios, būtų plačiau naudojami modernūs individualizuoti vaistai.
• Stiprinsime sprendimus dėl vaistų įtraukimo į kompensuojamųjų sąrašą priimančios Privalomojo sveikatos draudimo tarybos narių nepriklausomumą nuo išorinio poveikio.
• Siekdami sumažinti vaistų ir medikamentų kainą, ieškosime galimybių bendradarbiauti su kaimyninėmis valstybėmis tiek vaistų registravimo, tiek jų pirkimo srityse.
• Elektroninės sveikatos sistemos pagalba sieksime skaidrumo išrašant vaistus, vertindami, ar išrašant medikamentus nėra teikiamas prioritetas kurios nors vienos farmacinės kompanijos vaistams.
• Steigsime valstybines vaistines.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Neabejojama, jog elektroninių cigarečių vartojimas kenkia ir sukelia rūkymo priklausomybę, tačiau jų šalininkai įsitikinę, kad jos kenkia mažiau nei tradicinės cigaretės ir net esą padeda atsikratyti šio žalingo įpročio. Priešininkų neatremiamas argumentas: elektroninės cigaretės įteisina ir daro madingą rūkymą, o tai turi labai didelį poveikį jaunajai kartai.

Jau keleri metai Lietuvoje ketinama reglamentuoti elektroninių cigarečių įsigijimą ir prekybą, tačiau kol vyksta naujosios Tabako direktyvos perkėlimas ir pritaikymas prie teisinės šalies sistemos, labiausiai nuo to kenčia jauniausia visuomenės dalis.
Nacionalinės alkoholio ir tabako kontrolės koalicijos prezidentas biomedicinos mokslų daktaras Aurelijus Veryga neabejoja, kad eiti paprasčiausiu keliu ir uždrausti prekybą elektroninėmis cigaretėmis Lietuvoje buvo galima ir prieš kelerius metus. “Gal būtume apsaugoję bent dalį paauglių? Kaip žinome, šiandien daugiau nei 70 proc. jų yra elektroninių cigarečių vartotojai”, – pateikta statistika šokiruoja gydytojas psichiatras.
A.Veryga įspėja, kad cheminėmis medžiagomis prisodrintų rūkalų patekimas į burną ir plaučius graso rimtais sveikatos sutrikimais ir priklausomybe nuo rūkymo. “Žinant, kad elektroninėse cigaretėse slypi 21 gramas nikotino, nesunku suvokti, jog mažametį gali ištikti ir kvėpavimo centro paralyžius”, – teigia A.Veryga.
Elektroninių cigarečių gamintojų kalbas, esą šios cigaretės padeda mesti rūkyti, “Veido” pašnekovas vadina nepagrįstomis ir sakosi nepažįstantis nė vieno, kuriam tai būtų iš tiesų padėję.

Rūko kas trečias
Remiantis Eurobarometro duomenimis, šiuo metu Lietuvoje rūko apie 30 proc. gyventojų. Populiariausios priežastys, lemiančios šį įprotį, gana skirtingos.
Priklausomybės ligų psichiatro Dariaus Sauliaus Diržio teigimu, tai priklauso nuo individo aplinkos veiksnių, fizinio, ekonominio ir socialinio rūkalų prieinamumo. “Nors vis daugiau žmonių renkasi sveiką gyvenimo būdą, dalis dar nesugeba atsisakyti tam tikra elgesio norma tapusio įpročio rūkyti”, – dėmesį atkreipia psichiatras.
Iš statistikos matyti, kad Lietuvoje kasdien rūko apie 15–16 proc. moterų ir apie 32 proc. vyrų. Vis daugėjant sąmoningų žmonių ir traukiantis tabako vartojimo rinkai, gamintojams tenka ieškoti kitų būdų, kaip išsilaikyti. Taigi elektroninės cigaretės – vienas tokių mėginimų.
Pasidomėjus naujųjų rūkymo priemonių populiarumu tarp suaugusiųjų, iš atlikto 2013 m. reprezentatyvaus Lietuvos gyventojų tyrimo dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo paplitimo tarp suaugusiųjų bei jų požiūrio į tabako, alkoholio ir narkomanijos prevencijos priemonių efektyvumą matyti, kad elektronines cigaretės bent kartą gyvenime yra rūkę 5 proc. 18–74 metų amžiaus Lietuvos gyventojų, per pastaruosius 12 mėnesių – 2 proc., o per pastarąsias 30 dienų – 1 proc. respondentų.
Iš šių duomenų matyti, kad elektroninės cigaretės Lietuvoje daugeliui – jokia naujiena. Taigi kyla klausimas: kuo rizikuoja elektroninių cigarečių rūkaliai ir kuo šios priemonės skiriasi nuo tradicinių cigarečių vartojimo?

Apsisprendimų kryžkelėje
Pasak Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento direktoriaus pavaduotojos Gražinos Belian, Lietuvoje dar nėra specialaus teisės akto, reglamentuojančio elektroninių cigarečių apyvartą. Todėl gyventojams patariama susilaikyti nuo šių prekių platinimo, pardavimo bei vartojimo.
Deja, realybė kitokia: jau keleri metai netrūksta smalsuolių, norinčių išbandyti šias cigaretes. Juolab kad jų esama kiekviename spaudos kioske.
Nepiktnaudžiauti elektroninėmis cigaretėmis ragina ir šalies medikai, atskleidžiantys, kad jau esama tyrimų duomenų apie daromą jų žalą plaučiams, kvėpavimo ir nervų sistemoms.
“Veidas” primena, kad naujoji Tabako gaminių direktyva iš esmės leidžia Europos Sąjungos valstybėms dėl apribojimų elektroninių cigarečių atžvilgiu apsispręsti savarankiškai, tačiau visos ES mastu bus reguliuojamas elektroninėse cigaretėse esančio nikotino kiekis (jis vienoje kasetėje galėtų prilygti ir 20 cigarečių).
Nepaisant šių aplinkybių Lietuva – vis dar apsisprendimų ir svarstymų kryžkelėje. G.Belian neabejoja, kad jau artimiausiu laiku mūsų šaliai vis dėlto teks apsispręsti – uždrausti prekybą šiais gaminiais, taikyti tokį pat kontrolės režimą kaip ir tabako gaminiams (drausti reklamą, nuotolinę prekybą, neparduoti asmenims iki 18 metų ir pan.) ar traktuoti elektronines cigaretes kaip aprobuotas medicinines prekes.
Mūsų kaimynai latviai šiuo klausimu akivaizdžiai ryžtingesni. Jų šalyje įstatymų pataisos jau rengiamos, jie sakosi apsisprendę prekybą elektroninėmis cigaretėmis drausti. Šį sprendimą lėmė tai, kad elektroninių cigarečių rūkymas pastaraisiais metais Latvijoje šoktelėjo net penkis kartus.
Paklaustas, kodėl Lietuva taip ilgai trypčioja vietoje nepriimdama sprendimo dėl elektroninių cigarečių, sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis aiškina, kad kurį laiką laukta naujosios Tabako direktyvos, o ją priėmus tenka perkėlinėti į savą teisinę sistemą (šiuo metu tai ir vyksta).
“Visuomet galime pasiguosti, kad elektroninės cigaretės kenkia mažiau nei tradicinės, juk ten nėra degimo. Bet kol gyvename laukimu, kenčia jauniausias vartotojas, kuris visuomet linkęs pabandyti ir surizikuoti. Deja, atsakomybės šiuo atveju prisiimti nėra kam”, – apgailestauja A.Veryga.
Jis atskleidžia, kad gana dažnai elektroninių cigarečių vartotojai skundžiasi pakilusiu kraujo spaudimu, galvos skausmu ar svaigimu, nemiga, nerimu, drebuliu, nuovargiu, burnos ar gerklės gleivinės sudirginimu, krūtinės skausmais ar spaudimu, sausu kosuliu, pasunkėjusiu kvėpavimu, čiauduliu, peršalimo simptomais, raumenų bei sąnarių skausmais ir pan. Bet blogiausia, kad kurį laiką pavartojus šias priemones kone dvigubai sparčiau vystosi priklausomybė nuo rūkymo.
Kai kalbama apie elektroninių cigarečių vartojimą, iškalbinga tampa detalė, kad įprastai šias cigaretes gaminančiose valstybėse prekyba jomis uždrausta. Kaip pavyzdį galima minėti Kiniją ar Honkongą. Taigi akivaizdu, kad šis nuodas skirtas tik europiečiams, – vietiniams, regis, pakanka sąmoningumo tam atsispirti.

BFL

Ekonominis sunkmetis ir Vyriausybės užkrauta mokesčių našta turėjo itin neigiamų padarinių Lietuvos žiniasklaidai, dėl to ji ėmė labiau bulvarėti, padaugėjo paslėptos reklamos.

Tokios Lietuvos žiniasklaidos tendencijos nurodytos žurnalistų etikos inspektorės Zitos Zamžickienės Seimui pateiktoje 2009-2010 metų veiklos ataskaitoje.

Jai trečiadienį bendru sutarimu pritarė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas. Ataskaita dar bus svarstoma parlamente.

“Laikraščių leidėjams pridėtinės vertės mokestis (PVM) padidėjo daugiau nei keturis kartus, per dvejus metus 40 proc. išaugo socialiniai ir kiti mokesčiai (be PVM), 2010-ųjų lapkritį leidėjai sužinojo, kad nuo 2011-ųjų Lietuvos paštas 40 proc. didina spaudos leidinių pristatymo kainą, – pirmą kartą per 20 Lietuvos nepriklausomybės metų ji viršijo leidinio savikainą”, – rašoma ataskaitoje.

Inspektorė teigia, kad kraunant mokesčių naštą ant žiniasklaidos pečių, “nesusimąstyta apie galimas ilgalaikes neigiamas pasekmes, susijusias su visuomenės informavimu, jo nepriklausomumu ir kokybe”.

“Dėl naujos mokesčių politikos jau 2009 metų pradžioje buvo stabdoma laikraščių ir žurnalų leidyba, masiškai atleidinėjami žurnalistai, kiti visuomenės informavimo priemonių darbuotojai. Mažėjo prenumeratorių skaičius, išlikę laikraščiai ir žurnalai brango, krito jų pardavimų apimtys. Padaugėjo užsakomosios žiniasklaidos, prastėjo bendra jos kokybė”, – tvirtina Z. Zamžickienė.

Spaudos statistikos duomenimis, kuriuos pateikia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centras, 2009 metais, palyginti su 2008-aisiais, laikraščių išleista 30 pavadinimų mažiau, o tiražas sumažėjo penktadaliu. Žurnalų tiražas sumažėjo 13 procentų.

Šie duomenys, bet ne tik jie, pakeitė ir reklamos apimtis. Rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “TNS LT” duomenimis, reklamos plotas laikraščiuose sumažėjo 28,2 proc., žurnaluose – 31,5 procento.

“Apskritai 2009 metais reklamos rinka žiniasklaidos priemonėse viršijo pesimistines prognozes – nukrito iki 2004 metų lygio, t. y. sumažėjo 39,2 procento. (…) Darbo neteko kas penktas žiniasklaidos darbuotojas”, – teigiama ataskaitoje.

Anot jos, nuo neigiamų ekonominių pasekmių neišgelbėjo ir beveik du kartus didesnė valstybės parama kultūrinei ir šviečiamajai žiniasklaidai, skiriama per Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą.

Žurnalistų etikos inspektorė atkreipė dėmesį, kad žiniasklaidos verslu pastaraisiais metais susidomėjo bankai, per savo antrines įmones perimantys laikraščių ir kitų visuomenės informavimo priemonių valdymą.

“Kai laikraščius, žurnalus, elektroninę žiniasklaidą ima valdyti magnatai, slepiantys savo turtinius interesus, politines pažiūras ir ambicijas, visuomenei kyla grėsmė gauti vienpusišką arba – dar blogiau – kryptingai suformuotą, dozuotą ar kitaip apdorotą informaciją”, – tvirtina inspektorė.

Jos tvirtinimu, savininkų įtakos veikiama žiniasklaida turi visas galimybes savaip sudėlioti turinį.

“Redaktoriai ir žurnalistai tampa “priemone” selektyviai informacijai parengti. Trinasi ribos tarp informacijos ir reklaminio pranešimo. Objektyvią informaciją keičia rinkodara ir žinios modeliavimo technologijos. Jos išvirsta manipuliuojančiais, emocijas kaitinančiais žaidimais, atspindinčiais konkretaus verslo interesą”, – teigiama dokumente.

Jame taip pat atkreiptas dėmesys į žiniasklaidos “geltonėjimą”, nes “pastangos išgyventi verčia leidėjus legaliais ir nelegaliais būdais pritraukti savo verslo finansavimo šaltinius – reklamos užsakovus ir skaitytojus”.

“Kai kuriose laidose gujami paskutiniai etikos likučiai: agresyvumas, tirštas tamsių spalvų potėpis, naujų laikų “prokuratorių” tonas ir galutinis viešas nuosprendis prasilenkia su žmogaus nekaltumo prezumpcija. Tokia stilistika neretai taikoma ir laikraščiuose. Informacija, kaip žinia, traukiasi, plečiasi viešųjų ryšių specialistų paslaugos”, – sako žurnalistų etikos inspektorė.

Anot jos, iki šiol nepatvirtinta leidinių auditavimo tvarka leidžia manipuliuoti leidinių tiražais, iškraipyti rinką.

Kita vertus, inspektorė pripažįsta, kad žiniasklaidos bendruomenėje vykstančios iniciatyvos rodo, kad pati žurnalistai netyli apie negeroves ir vienybės stoką, analizuoja to priežastis ir ieško išeičių.

“Vieša žurnalistų bendruomenės savianalizė ir savikritika paprastai veda tiesiai į tikrąją savitvarką”, – sakoma ataskaitoje.

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba nagrinėja skundus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos asmenų garbės ir orumo, teisės į privataus gyvenimo apsaugą, asmens duomenų tvarkymo pažeidimų, prižiūri, kaip įgyvendinamos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatos.

BFL

“Veidas”: Esate ne kartą įspėjusi TV3 televiziją, o praėjusią savaitę neetiška ją pripažino Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija. Kaip į analogišką verdiktą būtų reaguojama Vakarų demokratijos valstybėse?

Z.Z.: Dėl įstatymų pažeidimų pernai TV3 esu įspėjusi aštuonis kartus, šiemet – jau tris kartus. Visus tris šių metų įspėjimus TV apskundė teismui. Nepilnamečių apsaugos srityje dažniausiai ir tenka įspėti TV3, taip pat “Lietuvos rytą”.

Žurnalistų etikos inspektorius yra žmogaus teisių gynėjas etikos srityje, tad žiniasklaidos priemonės į mūsų įspėjimus su išsamiais paaiškinimais turėtų žiūrėti kaip į rekomendaciją to ateityje nedaryti. Situacija kiek gerėja, bet TV3 čia išimtis.

Vakarų Europos valstybėse tokių valstybinių institucijų kaip žurnalistų etikos inspektorius net nėra – užtenka žurnalistų savitvarkos institucijų. Taip, ir ten yra pažeidimų. Tačiau kitose šalyse net nėra nepilnamečių apsaugos įstatymo, nes ten savaime suprantama, kad tokie dalykai kaip, pavyzdžiui, nepilnamečių asmens duomenys negali būti skelbiami.

“Veidas”: Seimui pateiktoje ataskaitoje perspėjote apie grėsmes, kad žurnalistai Lietuvoje tampa vis nelaisvesni. Kokios pagrindinės to priežastys?

Z.Z.: Kai laikraščius, žurnalus, elektroninę žiniasklaidą ima valdyti bankai, magnatai, slepiantys savo turtinius interesus, politines pažiūras ir ambicijas, visuomenei kyla grėsmė gauti vienpusišką arba – dar blogiau – kryptingai suformuotą, dozuotą ar kitaip apdorotą informaciją. Kyla grėsmės, kad gali būti varžomos žurnalistų laisvės užsiimti tiriamąja žurnalistika, jie gali būti verčiami rašyti, kas reikalinga leidėjui.

“Veidas”: Tačiau prie tokios situacijos prisidėjo ir tai, kad, skirtingai nei demokratiškose Europos šalyse, mokestine prasme Lietuvos žiniasklaida prilyginta batų fabrikui. Ar ir šia prasme neturime europėti?

Z.Z.: Iš tiesų naikinant lengvatas PVM, keičiant autorinių atlyginimų, socialinio draudimo mokesčių tvarką, nesusimąstyta apie galimas ilgalaikes neigiamas pasekmes visuomenės informavimui. Atleista daug žurnalistų, sumažintos algos. Vis dėlto, manau, žurnalistai turi kaip galėdami išlaikyti nepriklausomumą ir laisvę. Juk jie kitus smerkia už įstatymų nesilaikymą, tad ir jiems patiems įstatymas turi būti viršenybė. Žinoma, “europėti” turi ir mokestinė našta žiniasklaidai. Tad tikiuosi, kaip žadėjo ir Prezidentė, bus peržiūrėtos PVM mokesčių lengvatos spaudai. Tendencijos, kai bankai pradeda vadovauti žurnalistams, nenormalios.

Naujoji žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė paskelbė 2009 m. Žurnalistų etikos inspektoriaus veiklos ataskaitą. Ataskaitoje inspektorė išsamiau aptarė Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą.

“Kalbant apie Įstatymo įgyvendinimo problemas jau šiandien aišku: kol Įstatyme nebus aiškiai nustatyta kitų institucijų, atsakingų už jo įgyvendinimo priežiūrą, kompetencija, kalbėti apie nepilnamečių apsaugą kai kuriose viešosios informacijos srityse keblu”, – rašoma ataskaitoje.

“Apmaudu, tačiau, sprendžiant apie Įstatyme įtvirtintus kriterijus ir objektyvų jų reikalingumą/nereikalingumą, mažiausiai žiūrėta į kriterijų taikymą praktikoje ir su tuo susijusias problemas. Žiniasklaidai ir visuomenei ūžiant apie tai, ar Seimui iš tiesų rūpi nepilnamečių apsauga, tikrąjį rūpestį turėtų parodyti ne tik aukščiausiosios šalies, bet ir Įstatyme išvardintos institucijos, pagal savo kompetenciją atsakingos už jo įgyvendinimą ir priežiūrą skirtingose srityse”, – tęsia Z. Zamžickienė, išvardijusi žiniasklaidos priemones, labiausiai pažeidusias Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą.

Anot jos, atsakyti, kaip nauji kriterijai bus taikomi praktinėje žurnalistų etikos inspektoriaus veikloje, dar anksti – tai parodys inspektoriaus 2010 metų veiklos ataskaita.

Savo ataskaitoje Z. Zamžickienė nagrinėja ir pedofilijos skandalo atspindžius 2009-ųjų žiniasklaidoje bei visuomenės informavimo priemonių registrą.

“veidas.lt” siūlo galimybę parsisiųsti visą 2009 m. Žurnalistų etikos inspektoriaus veiklos ataskaitą.

Zita Zamžickienė žurnalistų etikos inspektore paskirta 2009 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu. Ji gimusi 1957 m. lapkričio 3 d., 1983 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Prieš tapdama žurnalistų etikos inspektore, Zita Zamžickienė nuo 2004 m. dirbo Seimo kontroliere.

2001-2009 m. žurnalistų etikos inspektoriaus pareigas ėjo Romas Gudaitis, o 1996-2001 m. – Danielius Mušinskas.