Prieš 105 metus gimė impozantiška asmenybė Pranas Žižmaras, okupuotos Vilnijos lietuvių jaunimo lyderis, iškvietęs į dvikovą lenką studentą ir jį nugalėjęs.

Pirmą kartą apie šį įvykį teko išgirsti dar 1952 m. iš šviesaus atminimo istorijos mokytojo vilniečio Domo Viščinio. Tuomet mes, moksleiviai, buvome sukrėsti: dvikova XX amžiuje, ir dar dėl tokios priežasties?! Tik gerokai vėliau pavyko išsiaiškinti daugiau: kad tai nebuvo vienintelis Prano Žižmaro žygdarbis, kad jis apskritai buvo puikus žmogus, bet jo likimas tragiškas.
Iš tiesų, 1938 m. įvykusi dvikova – ypatingas įvykis, bet tai nebuvo beprotiška avantiūra. Lenkija tada, 1919–1939 m., buvo užgrobusi teritorijas, kuriose gyveno keliolika milijonų kitų tautybių gyventojų, ne tik lietuvių, bet ir baltarusių, ukrainiečių, ir visi jie kovojo su okupantais, bet skirtingomis priemonėmis. Ukrainiečiai, būdami gausiausi, priešinosi ginklais – veikė partizanai, nevengė jie ir politinio teroro, baltarusiai veikė panašiai, tik kur kas mažesniu mastu.
Lietuviai Vilnijoje okupantų buvo puolami labiau už kitų tautybių žmones galbūt todėl, kad jie, jausdamiesi šeimininkais savo protėvių žemėje, buvo labiausiai nenuolankūs režimui, nėjo į jokius kompromisus su juo. Savo teisėms, interesams ginti jie daugiausia naudojo kultūrines priemones – spaudą, švietimą, turėjo gausių, tvirtų savo organizacijų.
Tačiau jaunimas sugalvodavo ir kitokių, demonstratyvių, romantiškų kovos priemonių, kurios taip pat buvo labai reikalingos, nes kėlė žmonių dvasią, žadino išsivadavimo viltis, be to, sulaukdavo didelio atgarsio nepriklausomoje Lietuvoje, kuri visada užjautė ir vieningai palaikė vilniečius – ir dvasiškai, ir praktiškai.

Kaip užaugo būsimasis riteris
P.Žižmaro tėvai amžių sandūroje iš Daugėliškio valsčiaus Kiniūnų kaimo skurdo genami nusikraustė į Peterburgą. Ten užaugino septynis vaikus – tris sūnus ir keturias dukras, Pranas gimė 1907 m. vasario 2 d. Augdami svetimoje aplinkoje jie buvo gerokai surusėję ir net sulenkėję, mat mūsų tautiečiai Peterburge dažnai šliejosi prie katalikų lenkų. Šie viešpatavo ir tenykštėje parapinėje mokykloje, kurioje lietuviukus vertė lenkais. Tiesa, gavusi ten darbo, mokytoja Uršulė Babickaitė, vėliau garsi kino ir teatro aktorė, tam pasipriešino, ėmė mokyti vaikus lietuviškai – slapta, kapelionui griežtai draudžiant. Kitas lietuvybės pamokas Pranas gaudavo iš savo dėdės Motiejaus, kuris iš tolimojo Daugėliškio žiemą rogėmis atvažiuodavo jų šeimos lankyti.
Tėvas, taip pat Pranas, dirbo garsiajame Putilovo fabrike aukštos kvalifikacijos meistru, gerai uždirbo – pasistatė net du namus, kurių butus nuomodavo. Todėl po revoliucijos atsidūrė kalėjime, o motina su vaikais patraukė į pietus, Stavropolio kraštą, kur tik 1921 m. išgirdo apie nepriklausomą Lietuvą.
Per didelius vargus šeima pasiekė Vilnių, bet čia jau viešpatavo lenkai. Tiesa, lietuviškų mokyklų čia tada dar buvo, tik mokytis Žižmariukams jose nebuvo lengva. Tačiau jie prisitaikė, įsitraukė į lietuvišką veiklą. Aktyviausias, žinoma, buvo Pranas. Kaip savo knygoje rašo G.Mareckaitė, „Pranas buvo nuolat apsuptas skautų, draugų, jaunimo, gyvenimas aplink jį virte virė, kunkuliavo, žaižaravo – toks buvo jo gyvenimo būdas“.
Už tai jį visi gerbė ir mylėjo, jį globojo pats Jonas Basanavičius, vyskupas Jurgis Matulaitis, kiti Vilniaus lietuviai šviesuoliai, net generolas Teodoras Daukantas Kaune. Jo pagalba labai pravertė, kai mokytojų seminarija, kurioje Pranas mokėsi, lenkų valdžios buvo uždaryta, todėl mokslus teko tęsti Kaune.

Vėliava Gedimino bokšte, dvikova
Jau pirmosiose gimnazijos klasėse P.Žižmaras tapo jaunimo lyderiu, daugiausia veikė kaip skautų organizatorius ir vadas ne tik Vilniuje, bet ir kitur. 1925 m. žiemą jis slapta įkūrė Vilniaus lietuvių skautų organizaciją – Gedimino skiltį. Jos vėliava buvo ne žalios kaip įprasta, o juodos spalvos – pažymėti gedului dėl pavergtos mūsų sostinės. Viešai pirmą kartą skautai pasirodė labai iškilmingose savo garbės nario J.Basanavičiaus laidotuvėse 1927 m. vasarį – jie budėjo garbės sargyboje prie karsto, palaikė tvarką. Vėliau ne kartą organizavo lietuviškas eitynes į Rasų kapines policijai persekiojant – lygiai taip pat, kaip ir pokariu, kitos okupacijos metu. Labai svarbi skautų veiklos sritis buvo sportas, kuriame P.Žižmaras pasiekė ypač gerų rezultatų.
1928 m. vasario 16-osios naktį mūsų nepriklausomybės metinių proga vilniečiai skautai Jonas Zabrockis, Stasys Sabalys, vadovaujami P.Žižmaro, Gedimino pilies bokšte nukabino lenkišką vėliavą ir iškėlė trispalvę. Ryte ją pamatę daugybė žmonių būriavosi kalno papėdėje, stebėjosi kažkieno drąsa. Kaip rašė to meto spauda, nemažai mūsų tautiečių verkė džiaugsmo ašaromis, o žydai, ukrainiečiai, baltarusiai sveikino juos, kartodami žodį „Lietuva“. Tai buvo didelis įvykis ir nuostabus, įsimintinas nepriklausomybės dešimtmečio paminėjimas, o P.Žižmaras vėliau buvo gretinamas su graikų tautos didvyriu M.Teodorakiu, 1943 m. atlikusiu panašų žygdarbį vokiečių okupuotuose Atėnuose.
Bet tikrai legendine figūra Pranas tapo 1938 m. pavasarį. Tada po incidento prie laikinosios Lietuvos ir Lenkijos sienos bei lenkų ultimatumo Lietuvai Vilniuje vyko tūkstantinės antilietuviškos demonstracijos bei mitingai, kurių dalyviai reikalavo žygiuoti į Kauną, visaip žemino, keikė lietuvius ir Lietuvą. Ypač P.Žižmarą užgavo vieno tokio mitingo kalbėtojo studento, atsargos karininko Ježio Chom-Chomskio kalba: jis mus pavadino apspjaudytų neūžaugų, vagių tauta, o Lietuvą – niekšų kraštu. Minia šiems žodžiams audringai pritarė.
Netrukus pamatęs tą išsišokėlį kavinėje Pranas nusprendė jį pamokyti: pareikalavo atsiprašyti, o to nesulaukęs trenkė jam antausį ir padėjęs ant stalo savo vizitinę kortelę išėjo. Tai buvo karininko munduro įžeidimas, o kartu – kvietimas į dvikovą. Pranas siūlė kautis pistoletais, nes buvo patyręs šaulys. Bet jo priešininkas, kaip įžeistasis turintis ginklo pasirinkimo teisę, būdamas geras fechtuotojas pareikalavo imtis kardų. Teko sutikti ir pradėti mokytis fechtuotis.  Vilniaus lietuviai P.Žižmarui pasamdė mokytoją – lenkų karininką. Būdamas puikus sportininkas P.Žižmaras per trumpą laiką (savaitę) sugebėjo įsisavinti šio kovos meno paslaptis, bet vis viena rizika buvo didžiulė.
Kadangi dvikovos Lenkijoje tuo metu buvo griežtai draudžiamos, kautis teko labai slaptai, todėl žinios apie tai, kas įvyko 1938 m. gegužės 1 d., labai prieštaringos. Aišku viena, kad buvo sutarta kautis iki trijų sužeidimų. Pranas tą ir padarė – pats patyręs tik vieną sužeidimą, priešininką sužeidė tris kartus. Jo pergalę išgarsino Kauno laikraščiai, Lietuvos radijas: jie pabrėžė, kad P.Žižmaras Lietuvos vardą gynė tokiomis priemonėmis, kokios jam tuo laiku ir tokiomis aplinkybėmis buvo įmanomos. To meto lietuviška žiniasklaida nugalėtojui pareiškė padėką visuomenės vardu.
Dvikovos sukeltas įspūdis Vilnijoje ir visoje Lietuvoje buvo milžiniškas. Juk dvikova vyko jubiliejiniais metais, kaip tik tų metų vasarą Kaune buvo surengta Tautinė olimpiada, kurioje dalyvavo ir P.Žižmaro vadovaujama vilniečių komanda. Minios žmonių, giedodami Tautos himną, pasitiko juos Kauno geležinkelio stotyje – tokių iškilmių Kaunas dar nebuvo matęs. O jų centre buvo dvikovos nugalėtojas, studentai jį nešė ant rankų per visą aikštę iki automobilio, tūkstančiams kauniečių sveikinant ir šaukiant „valio!“.
Vilniečiai dalyvavo ir gerai pasirodė daugelyje sporto varžybų, jų vadovas taip pat, bet svarbiausia – jie turėjo progą įsitikinti, kad kovą reikia tęsti iki pergalės, nes vienas Kauno laikraštis į juos kreipėsi taip: „Brangūs tautiečiai, jumis džiaugiasi visa Lietuva, su jumis pasiruošusi kentėti visa Lietuva. Su jumis visa Lietuva!“

Socialiai pavojingas elementas
Galiausiai vilniečiai ir visa Lietuva tą kovą laimėjo: 1939 m. spalį sostinė grįžo mums. P.Žižmaras buvo paskirtas Vilniaus sporto apygardos pirmininku, įkūrė Jaunosios Lietuvos sąjungos Vilniaus tarybą, daug nuveikė, kad Vilnija sparčiau įsijungtų į Lietuvos valstybę.
Tačiau vilniečiai džiaugėsi neilgai: netrukus juos užgriuvo nauja okupacija su dar žiauresnėmis represijomis. Kaip tik jų auka ir tapo P.Žižmaras. 1940 m. spalio 29 d. jis atsidūrė Vilniaus NKVD vidaus kalėjime, buvo tardomas ištisomis paromis, keičiantis tardytojams, kankinamas, psichologiškai gniuždomas laikant vienutėje. Bet rimtos bylos čekistai jam taip ir neįstengė sukurpti – juk Pranas nebuvo nei policininkas, nei fabrikanto sūnus, be to, būdamas teisininkas, mokėjo atsakinėti į tardytojų klausimus, o tai juos ypač siutino. Todėl ir jokių konkrečių kaltinimų byloje nėra. Nepaisant to, Ypatingasis pasitarimas 1941 m. kovo 8 d. nutarė: „Žižmarą kaip socialiai pavojingą elementą uždaryti į pataisos darbų lagerį aštuoneriems metams.“
Kalėjo P.Žižmaras Vorkutos lageriuose, dirbo geležinkelio tiesimo brigadose. Tokią baisią katorgą kiti ištverdavo vos tris mėnesius, o jis, būdamas tvirtos dvasios ir užsigrūdinęs, iškentė triskart ilgiau, kol atsidūrė lagerio ligoninėje. Ten 1944 m. spalio 27 d. ir mirė.