Jūratė Juškaitė / V.Šereikos nuotr

„Mes esame žmonės, ne propaganda!“ – skelbia šią savaitę vykstančio festivalio „Baltic Pride“ ir jau trečiųjų eitynių Lietuvoje „Už lygybę!“ rengėjai. Įvairių vertinimų sulaukiantis renginys vis dar nepalieka abejingų. Reakcija į eitynes yra puikus atskaitos taškas visuomenės požiūrio į seksualines mažumas brandai aptarti.

Gabija Karlonaitė, euroblogas.lt

Lietuvos žmogaus teisių centro atstovė, portalo manoteises.lt redaktorė Jūratė Juškaitė sako, jog ilgą laiką iš fakto, kad vyksta LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) eitynės, buvo galima kelti skandalus. Anot jos, tai atsidurdavo žiniasklaidos antraštėse lyg šiandien – prekybos tinklo „Lidl“ atėjimas į Lietuvą. Perkeliant šį faktą į socialinį kontekstą – žmonių nepasitenkinimą mažmeninės rinkos sistema, – naujienos apie „Lidl“ tampa sensacija. LGBT eitynių faktas katalikiškų vertybių kontekste taip pat pritraukia daug dėmesio.

Lietuvos žiniasklaida jau pradėjo prisiimti atsakomybę, kaip visuomenė reaguos į šį faktą.

Kaip pabrėžia Jūratė, nuo pirmų eitynių 2010-aisiais iki antrų keitėsi pats žiniasklaidos diskursas: „Atsirado antraščių, kurios nesiekia neigiamo efekto, nesukelia neigiamų minčių. Diskursas iš skandalizuojančios pozicijos keičiasi į neutralią.“

Faktą, kad Vilniuje vyksta seksualinių mažumų eitynės, galima pateikti ir kaip „vyksta LGBT maskaradas“, o tai jau turi atitinkamą reikšmę. Bet, pašnekovės teigimu, Lietuvos žiniasklaida jau pradėjo prisiimti atsakomybę, kaip visuomenė reaguos į šį faktą.

Didžiausias, bet mažiausiai matomas

Keičiasi ir eitynių normatyvumas. 2010 m. teismuose buvo sprendžiamas jų teisėtumas apskritai, 2013 m. tik po teismo sprendimo Vilniaus miesto savivaldybė leido žygiuoti Gedimino prospektu. Šiemet Savivaldybė nedarė jokių papildomų kliūčių dėl galimybės žygiuoti pagrindine sostinės gatve. Eitynės vyks nuo Lukiškių aikštės iki Bernardinų sodo.

Kadangi neliko aštraus konflikto, festivalis sunkiau prasibrauna į žiniasklaidą.

Tai – viena iš priežasčių, lemiančių mažesnį eitynių matomumą, įsitikinusi Jūratė. „Kai nebeliko intrigos ir skandalo, pasidarė neįdomu. Nors šių metų „Baltic Pride“ bus didžiausias kada nors vykęs, su įvairias renginiais („Pride voices“ diskusijomis, LGBT fesitvaliu „Kreivės“ ir dar daugiau), tai nėra skandalų fonas. Kadangi neliko aštraus konflikto, festivalis sunkiau prasibrauna į žiniasklaidą“, – pastebi ji.

2013 m. eisenoje žygiavo 500-800 žmonių, šį šeštadienį tikimasi iki 2 tūkst. dalyvių. Atsiranda vis daugiau organizacijų, kurios planuoja žygiuoti oficialiai, pavyzdžiui, Vilniaus universiteto studentų atstovybė su akademine bendruomene, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, Liberalų sąjūdis.

Laukia pačių LGBT žmonių proveržio

Remiančiųjų LGBT ratas auga, viena partija į savo programą yra įtraukusi tos pačios lyties asmenų partnerystę. Jūratė prisimena, kad prieš kurį laiką apie tai net negalėjo pagalvoti, tada tikėjosi, kad tik politikai nekalbėtų sovietinėmis klišėmis.

Lietuviai labiausiai iš visų ES šalių (per 40 proc. apklaustųjų) nenorėtų, kad jų bendradarbis būtų seksualinių mažumų atstovas.

Pačių politikų, kurie palaiko LGBT, irgi daugėja. Yra labai aiškiai palaikančių seksualines mažumas, bet dauguma, mąstydami apie savo rinkėjus, pasisako labai nuosaikiai: kad jie yra žmonės, kaip ir visi. Tokios bendros frazės, anot pašnekovės, yra pirmas žingsnis kaitos link.

Bendra situacija dar toli gražu nėra gera: praėjusių metų Eurobarometro duomenys rodo, jog lietuviai labiausiai iš visų ES šalių (per 40 proc. apklaustųjų) nenorėtų, kad jų bendradarbis būtų seksualinių mažumų atstovas.

Kita vertus, viešojoje erdvėje daugėja pozityvios informacijos LGBT tema, žmonės pradeda suprasti esmę ir dabar lieka iššūkis tik jiems patiems – ar šiemet išdrįs ateiti į eitynes.

„Tai jau nėra 2010-ieji, kai realiai rizikavai gauti į galvą. Tas skaičius, kuris buvo atėjęs į antras eitynes, nereprezentuoja pačios bendruomenės dydžio. Žinau daugybę žmonių, kurie tiesiog bijojo eiti. Daugelis nėra atviri savo šeimoms. Kadangi eitynėse buvo žiniasklaidos, jie bijojo patekti į televiziją“, – prisimena Jūratė ir sako, kad proveržis dabar turi įvykti pačioje LGBT bendruomenėje.

Eitynės tapo lūžio tašku

Pirmose „Baltic Pride“ eitynėse dalyvavusi Jūratė pamena, kad labiausiai anuomet gąsdino nežinomybė, kas įvyks: „Buvo aiški nuojauta, kad nesi tikras, ar policija susitvarkys, ar nesusitvarkys, nes nenori susitvarkyti.“ Visgi tas renginys, pasak jos, įrodė įstatymo viršenybę Lietuvoje.

Įstojus į Europos Sąjungą, Lietuvoje sustiprėjo homofobija. Po įstojimo pradėjo veikti įvairios grupės, suaktyvėjo ir LGBT žmonių veikla.

Tos eitynės buvo lūžio taškas, bet ne seksualinių mažumų viešinimo pradžia. „Įstojus į Europos Sąjungą, Lietuvoje sustiprėjo homofobija. Po įstojimo pradėjo veikti įvairios grupės, suaktyvėjo ir LGBT žmonių veikla. Pavyzdžiui, 2009 m. į pradėtas svarstyti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pataisas reaguota piketu prie Prezidentūros.

„2010 m. praktiškai nebuvo „atvirų‟ žmonių iš LGBT bendruomenės, nesakyčiau, kad didelis lūžis įvyko ir po pirmųjų eitynių. Viena pusė buvo paprasti žmonės, atėję pasakyti, kad jie yra ir turi teisę į susirinkimus. Kita pusė buvo rėkiantys, agresyvūs buduliai, kurie atėjo ne ginti kažkokias vertybes ir savo poziciją, bet rasti, kam duoti į galvą. Lūžis įvyko suvokime, kad pasaulis nuo eitynių nesugriuvo. Būtent dėl to jos tokios svarbios“, – akcentuoja Jūratė.

Jos žodžiais, 1970 m. pirmųjų eitynių Amerikoje metu irgi nebuvo saugu. Būta policijos ir protestuotojų smurto prieš dalyvius. Saugi renginio erdvė susikūrė tik po kurio laiko. „Žvelgiant istoriškai atrodo, kad Lietuva šia linkme žygiuoja daug sparčiau, – pažymėjo pašnekovė. – Mes žinom, kur einam, žinom, kad šios eitynės yra už žmogaus teises, kurios turi būti užtikrinamos modernioje demokratinėje valstybėje.“

Norėčiau, kad renginys neprarastų politinio konteksto, ir net kai LGBT bus garantuotos visos teisės, tai toliau vystytųsi kaip bendra platforma už demokratiją ir žmogaus teises.

„Prieš 30-40 metų žmonės tiesiog ėjo į gatves ir nežinojo, kas iš to išeis. Todėl tai truko gerokai ilgiau. Čia, Lietuvoje, kaip manoteises.lt sakė dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė, 2010 m. dalyviai žygiavo lyg gyvuliai narve, o 2013-aisiais narvo nebeturėjome. Tikiuosi, kad šiais metais ta saugi erdvė dar labiau prasiplės, – viliasi portalo redaktorė. – Norėčiau, kad renginys neprarastų politinio konteksto, ir net kai LGBT bus garantuotos visos teisės, tai toliau vystytųsi kaip bendra platforma už demokratiją ir žmogaus teises. Nemanau, kad Lietuvoje tai greitai atsitiks, bet kada nors tai neabejotinai įvyks.“

Neseniai su feisbuko paveikslėlių srautu atplaukė geibaus jaunuolio nuotrauka. Neprigimtinai rožinius plaukus jis buvo pasikirpęs asimetriškai, panėšėjo į merginą ir nepanėšėjo į macho – vyrišką vyrą, kokie dar vadinami alfa patinais.

Arūnas Brazauskas

Vienas komentuotojas, beje, ne toks jau neviešas asmuo, patraukė per dantį jaunuolio išvaizdą, jo pilietiškumą, norą ginti tėvynę, gebėjimą būti geru vyru, tėvu, lietuviu – tarsi apie tai būtų galima spręsti iš nuotraukos.

Komentuotojas „trolino“: „Labai džiugu, jog integruojamės į Vakarus, nes tokių vyrų tik daugės, ir tapsim labai pažangūs bei atlaikysim visas geopolitines negandas.“ Jis atviravo: „… kuo daugiau tokių vaizdų, tuo labiau man patrauklesnis atrodo nacionalsocializmas. Geriau jau mirti kovoje po tokių ideologijų vėliavomis, nei gyventi apsuptam šitų rožinių padarėlių. Tuo labiau, jog jeigu jie įgis daugumą, tai patirsim tokią diktatūrą ir priespaudą, kad kitos istorinės tironijos atrodys kaip kurortai.“

Štai jums ir rašinys „Kaip suvokiamas vyriškumas?“ – tokia tema buvo pasiūlyta šiųmečiams abiturientams. Trūkstamus spaudos ženklus toliau atstos mano pastabos.

Lietuvis hitlerjugendas, kuris paranojiškai bijo „rožinių padarėlių“, ne tik trenktas, bet ir neišmanėlis.

Nereikia, kad „padarėliai“ taptų dauguma. Europoje iki XVIII a. pabaigos „rožiniai padarėliai“ buvo valdovai. Jų išvaizda bjuro nuo kryžiaus žygių laikų: barzdos ir paprasti durtiniai išėjo iš mados, ausyse atsirado auskariukai, ant galvų imta maukšlinti įmantriai subanguotus, sugarbanotus perukus. Užėjo mada rausvinti ir pudruoti glotniai nuskustus skruostelius, klijuoti ant veido dirbtinius apgamėlius. Visos šios grožybės nebuvo susijusios su lytine orientacija – „rožiniai padarėliai“ buvo bajorai, keli procentai ponų, kurie viešpatavo. O prastuomenė neturėjo išteklių prilygti „rožiniams padarėliams“. Revoliucijos supaprastino madas, perskirstė politinę galią, bet neatšaukė galantiškumo – tiesa, galanterijos prekės dabar labiau skirtos moterims.

Žmogus, kuris po nacionalsocializmo vėliavomis tikisi kovoti su tironija, atrodo trenktas. Po tomis vėliavomis vyko linčiavimas. Hitlerio nurodymu per Ilgųjų peilių naktį buvo išžudyti keli šimtai jo politinių priešininkų, tarp jų ir homoseksualas Ernstas Roehmas, smogiamųjų būrių vadas, bei tos pačios orientacijos jo parankiniai. Išties nuo 1934 m. birželio 30 d. iki liepos 2 d. Reiche būta žudynių savaitės. Nužudyti ir keli iškilūs politikai, užėmę aukštus postus prieš įsigalint naciams. Hitleris prisiėmė visą atsakomybę, pasiskelbė aukščiausiu vokiečių tautos teisėju ir pareiškė, kad tokiu būdu siekta užkardyti sąmokslą.

Jungtinės Valstijos, kartu su sąjungininkais nugalėjusios nacius, anaiptol nešvytėjo žmogaus teisių srityje. Nuo 1882 iki 1959 m. ten buvo nulinčiuota apie 5 tūkst. žmonių, tarprasinės santuokos galutinai legalizuotos tik 1967 m. Maždaug tuo metu, kai Hitleris pasiskelbė aukščiausiuoju teisėju, JAV imta persekioti linčiuotojus, bet pirmųjų nuosprendžių teko palaukti iki 1946 m. Vyrų homoseksualūs santykiai Prancūzijoje dekriminalizuoti 1791 m., o Floridoje – 2003 m. Viešas homoseksualumo demonstravimas Niujorke iki kokių 1969-ųjų grėsė nemalonumais „per valdiškus namus“.

Lietuvis hitlerjugendas, kuris paranojiškai bijo „rožinių padarėlių“, ne tik trenktas, bet ir neišmanėlis. Vakarų pasaulis margas teisiniu požiūriu. Vargu ar hitlerjugendas sulauks, kad Lietuvoje iš darbo būtų atleisti valstybės tarnautojai gėjai, kaip tai nutiko XX a. Kanadoje, tačiau jam yra vilties įsikibti į tas kelias JAV valstijas, kuriose LGBT raiška varžoma kaip Rusijoje. Alternatyva – hitlerinio ar islamistinio pavyzdžio smurtas kaip Orlando mieste Floridoje š.m. birželio 12-ąją. Gal ir gerai, kad hitlerjugendas išsiviešina feisbuke.

Shutterstock

Partijų susitarimas. Politikai žada gerbti vakarietiškas vertybes, tačiau kai reikia jas praktiškai realizuoti, ima rūšiuoti, kas jų vertas, kas ne, kurios jų mums, Marijos žemei, tinka, o kurios ne.

Dviejų vilniečių homoseksualių moterų šeima (o kaip kitaip vadinti kartu gyvenančius, vienas kitą mylinčius, vaiką auginančius, bendrą ūkį vedančius du asmenis?) patyrė didžiulį stresą. Moterys augina vienos iš jų biologinę dukrą. Ši rimtai sunegalavo, teko kreiptis į ligoninę. Tačiau biologinė mama buvo išvykusi į komandiruotę, o kita pagal Lietuvos asmens duomenų apsaugos įstatymų apribojimus negali turėti net teisės gauti informacijos apie sergančią mergaitę, ką jau ten apie teisę priimti sprendimą dėl jai reikalingo gydymo ar net operacijos. Juk ji oficialiai mergaitei – niekas be jokių teisių jos atžvilgiu.

Tokios skaudžios gyvenimiškos mūsų valstybės piliečių situacijos. Nors artėjant rinkimams partijos net šūkius ima skelbti, kaip joms rūpi kiekvienas žmogus, tačiau kai tik prieinama prie konkretybių, net visuotinai pripažintas žmogaus teises partijos seikėja ne visas ir ne visiems. Iki naujų absurdų belikęs vienas žingsnis. Seime jau dukart užteko balsų, kad Lietuvoje būtų uždrausta moters teisė nutraukti nėštumą, liko tik paskutinis balsavimas. Ketvirtį amžiaus trunkanti Lietuvos piliečių kova dėl teisės į savo pavardę priartėjo prie to, kad jei Lietuvos lenkė ištekės už kokio Mickiewicz iš Seinų, tai galės turėti jo pavardę, o jei tas pats jaunikis bus gimęs jau šiapus Lietuvos sienos, ji amžiams bus tik Mickevičiaus žmona.

Tuo pat metu kelios parlamentinės partijos derina kardinaliai priešingus įsipareigojimus nacionalinio susitarimo dėl žmogaus teisių ir jų apsaugos projekte. Vienas iš partijų susitarimo iniciatorių teisingumo ministras socialdemokratas Juozas Bernatonis „Veidui“ sakė, kad šis labai svarbus dokumentas, parodysiantis, ar valstybei rimtai rūpi žmogaus teisės, turėtų būti pasirašytas tuoj po Joninių. Bet praėjo ir Joninės, ir Petrinės, ir Mindauginės, o susitarimas – be signatarų parašų. O paties projekto susinimas po kiekvieno svarstymo rodo, kad baimė netekti kokio davatkiško rinkėjo balso stipresnė už visuotinai pripažintas žmogaus teises, kurias ginti Lietuva yra įsipareigojusi pasirašydama ir ratifikuodama tarptautines konvencijas.

Tarptautinės normos – už moters teisę nutraukti nėštumą

Moteriai dėl nėštumo kilo pavojus sveikatai, bet gydytojai nedarė aborto. Ji beveik apako. Nors laimėjo bylą Europos žmogaus teisių teisme, bet regėjimo tai juk nebesugrąžino. Šis skausmingas įvykis sukrėtė Lenkiją, kur abortai leidžiami tik tais atvejais, kai kyla pavojus moters gyvybei ar sveikatai. Bet tai – didelė erdvė interpretacijoms, ir gydytojai bijo priimti sprendimą.

Lenkijoje, Airijoje, kur galioja abortų draudimo įstatymas, aktyviai diskutuojama, ar nereikėtų jo liberalizuoti (tiesa, yra ir priešingų diskusijų). Lietuvoje, atvirkščiai, norima atimti iš moters teisę nutraukti nėštumą. Nors partijų susitarimo projekte jos įsipareigoja nepriimti teisės aktų, draudžiančių abortus, tačiau į Seimo pavasario sesijos darbotvarkę buvo įtrauktas galutinis balsavimas dėl tokio įstatymo, ir tik sveiko proto politikų pastangomis pavyko užvilkinti būtinas procedūras, kad balsuoti būtų nespėta.

Abortų uždraudimui Seimas pritarė jau dukart – po pateikimo (nuo to laiko praėjo jau pora metų) ir po svarstymo. Lenkų rinkimų akcijos frakcijos narių, taip pat „darbiečio“ Kęstučio Daukšio ir dabar jau a.a. Algirdo Patacko, į Seimą išrinkto su „Drąsos kelio“ partija, pateiktas įstatymas turėjo įsigalioti jau nuo 2014 m. sausio 1 d..

„Atmesti ir pamiršti. Negalima valstybės nustumti į akmens amžių“, – tokios šio įstatymo projekto ateities norėtų Seimo narė liberalė Dalia Kuodytė. Beje, kaip rodo „Veido“ užsakymu „Prime consulting“ rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės atlikta apklausa, Lietuvoje už abortų draudimą tėra 11,4 proc. žmonių.

O ir abortų Lietuvoje per ketvirtį amžiaus atkurtos nepriklausomybės sumažėjo daugiau nei aštuonis kartus (1990 m. jų buvo 50 tūkst., per pastaruosius kelerius metus jau padaroma tik po 5–6 tūkst. abortų). Ar yra manančiųjų, kad tiek kartų padaugėjo uolių katalikų? Lytinis švietimas abortų skaičių mažina kur kas efektyviau nei dievobaimingumas ir abortų draudimas.

Įstatymo teikėjai neabejoja: „Įstatymas bus ryžtingas žingsnis, ginant mūsų šalies gyvybiškai svarbius interesus demografijos ir visuomenės moralės srityse.“ Bet ar daug kur kitur, nei Seime, yra lengvatikių, kad uždraudę abortus išspręsime demografines problemas? Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos tyrimas nustatė, kad tokie draudimai nelemia mažesnio nėštumo nutraukimų skaičiaus, o tik padidina skaičių neteisėtų abortų, kurie neretai yra pavojingi moters gyvybei ir lemia abortų „turizmą“.

Portugalijoje ir Ispanijoje nėštumo nutraukimas buvo draudžiamas keletą dešimtmečių, bet galiausiai legalizuotas dėl išaugusio nelegalių abortų skaičiaus ir pavojaus moterų sveikatai bei gyvybei. Apie 500 tūkst. moterų pasaulyje kasmet miršta dėl nėštumo ir gimdymo komplikacijų, pusė jų – dėl  nesaugaus aborto.

Europos žmogaus teisių teisme bylą yra laimėjusi ir Airijoje, kur abortai draudžiami, gyvenanti lietuvė. Ji buvo persirgusi vėžiu ir baiminosi, kad nėštumas pakenks sveikatai, tad nutarė jį nutraukti. Bet lietuvei teko vykti to daryti į Didžiąją Britaniją, o važinėjimas po nėštumo nutraukimo sukėlė sveikatos komplikacijų.

Medicinos leidinys „Lancet“ prieš porą metų skelbė tyrimo išvadas, kad abortų mažiausiai yra būtent tose šalyse, kuriose liberalesni tai reguliuojantys įstatymai. Nėštumo nutraukimo mažinimui poveikio turi kitkas – tinkamas jaunų žmonių lytinis švietimas. Antai Škotijoje abortų skaičių sumažino nemokamos kontracepcijos priemonės.

Įstatymo teikėjai aiškina, kad nauji draudimai pakels moralės lygį. Tačiau ką bendra su morale turi prievarta gimdyti nelaukiamus vaikelius, kreiptis į šundaktarius ar, kaip daro airės ar lenkės, važiuoti nutraukti nėštumo į kitą šalį? Ar bent suvokiama, kad moteriai, išskyrus netipinius atvejus, nutraukti nėštumą – tai ne eilinį kartą nueiti į kirpyklą, kad tai didžiulė psichologinė trauma?

Bet tokia jos teisė pripažįstama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, kurią Lietuva yra ratifikavusi. Joje ginama kiekvieno asmens teisė į gyvybę, tačiau nekalbama apie pradėtos gyvybės teisę į gyvenimą. Europos žmogaus teisių teismas byloje Vo prieš Prancūziją yra konstatavęs, kad negimęs vaikas negali būti laikomas asmeniu, kuris tiesiogiai saugomas konvencijos, ir net jeigu negimęs vaisius turi teisę į gyvybę, ši teisė yra besąlygiškai ribojama motinos teisių ir interesų.

Tai, kad Lietuva, siūlydama drausti abortus, eina klaidingu ir keistu keliu, rodo ir toks Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininkės Jūratės Juškaitės primintas pavyzdys: AIDS centras rudenį paskelbė duomenis, kad AIDS/ŽIV plinta ne tarp narkotikus vartojančių, kitų rizikos grupių asmenų, bet tarp jaunimo. „Mes neturime lytinio švietimo, o bandome uždrausti abortus. Čia jaunimo žlugdymo politika“, – piktinasi J.Juškaitė.

Už partnerystę, bet diskriminacinę

Esame katalikiška šalis, todėl čia reikia ne tik uždrausti abortus, bet ir neleisti įteisinti porų, jau, ginkdie, tos pačios lyties, partnerystės. Kad toks dogmatiškumas turi nedaug ką bendra su katalikišku kontekstu, parodė ir airių referendumas dėl tos pačios lyties santuokų, pasibaigęs santykiu 62 proc. „už“ ir 32 proc. „prieš“. J.Juškaitė primena: „Airijoje, kaip ir pas mus, apie 80 proc. gyventojų – katalikai, tačiau airiai sugebėjo atsiriboti nuo senų dogmų, žiūrėti, kas visuomenei naudinga, kuria kryptimi reikia eiti, kas daro mūsų gyvenimą geresnį visoms visuomenės grupėms, o ne tik siaurai mąstantiems žmonėms.“

Kažin kaip airiai nubalsuotų dėl abortų draudimo? Gal visuomenė daug liberalesnė nei įstatymų leidėjai? Beje, kaip pasakoja J.Juškaitė, prie referendumo rezultato prisidėjo nuoseklus įvairių organizacijų darbas, kalbėjimasis su žmonėmis, tikslo išsikėlimas – kad Airijos visuomenėje visų žmonių teisės svarbios. O partijų susitarimą šiuo klausimu pasirašė net nacionalistinės pakraipos partija, nes airių politikai mano, kad visi piliečiai šiai šaliai yra svarbūs. Politikai agitavo žmones balsuoti už konsoliduotą visuomenę ir tai davė rezultatą.

Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorė Dovilė Šakalienė airių referendumo rezultatą prilygina realybės pripažinimui: „Ir mes, jei suvokiame, kad lytinė orientacija nėra liga, žaidimas ar pasirinkimas, o žmogaus fiziologija ir psichika, įstatymais tai turėtume pripažinti, nes negalime drausti suaugusiems žmonėms mylėti vienam kito (pabrėžiu: suaugusiems, negalima to painioti su pedofilija).“

Juolab Lygių galimybių įstatymas garantuoja, kad niekas neturi būti diskriminuojamas. Kartais susidaro įspūdis, kad kažkas bijo, jog priėmus tos pačios lyties porų partnerystės ar santuokos įstatymus staiga jų atsiras: jų ir dabar yra, tik neformalizuotų.

Mokslininkai teigia, kad apie 10 proc. žmonių yra homoseksualūs, ir Lietuva neturėtų būti išimtis. Kai kas nors atskleidžia savo orientaciją, susidaro įspūdis, kad tokių žmonių daugėja, bet taip nėra. Tiesa, per visuotinį gyventojų surašymą 2011 m. tik 48 homoseksualūs asmenys išdrįso pasakyti esantys sugyventiniai. „Daugiau yra propagandos nei tų porų Lietuvoje“, – yra viešai pareiškęs teisingumo ministras J.Bernatonis. Bet turbūt nedaug Lietuvoje tėra žmonių, kurie sugeba nepastebėti realybės.

Prieš porą savaičių JAV aukščiausiojo teismo sprendimą, įteisinusį tos pačios lyties santuokas visose JAV valstijose (iki tol jos galiojo 13-oje iš 50 valstijų) prezidentas Barackas Obama pavadino Amerikos pergale, „didžiuliu žingsniu mūsų žygyje lygybės link“.

Pernai spalį Estijos parlamentas, pirmasis iš posovietinių valstybių, priėmė tos pačios lyties porų partnerystės įstatymą ir leido įsivaikinti vienam kito biologinius vaikus.

Bažnyčios lobizmas – akivaizdus, bet bijomas pripažinti

Ką jau kalbėti apie vienalytes poras, jei net vyro ir moters partnerystė, neįregistruota kaip santuoka, iki šiol negali turėti juridinio įteisinimo. Seimo narė D.Kuodytė yra užregistravusi įstatymo projektą dėl partnerystės visų porų, nesvarbu, vienalyčių ar vyro ir moters. Tačiau darbo grupės suderintame partijų susitarimo projekte įrašytas siekis įteisinti tik vyro ir moters civilinę partnerystę. Vyriausybė jau pritarė ir analogiškam įstatymo projektui.

Beje, kaip viešai buvo pareiškęs premjeras Algirdas Butkevičius, svarstyme buvo padaryta pertrauka, mat susitikta su arkivyskupu Gintaru Grušu, ir Katalikų bažnyčia pateikė tam tikrų siūlymų. Tad nors partijų susitarime dar kartą siūloma įtvirtinti, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, o religijos turi nesikišti į valstybės ir savivaldybių valdymą, pasirodo, be vienos religinės konfesijos palaiminimo valdantieji savo pozicijos pareikšti nedrįsta.

Ne veltui iš partijų susitarimo projekto jau po „pirmojo skaitymo“ dingo tezė: „Partijos susitaria, kad bet koks religinių bendrijų ar bendruomenių atstovų bandymas daryti įtaką valstybės ar savivaldybių valdžios priimamiems sprendimams turi būti laikomas lobistine veikla ir reglamentuojamas atitinkamų teisės aktų.“

D.Šakalienė sako, kad Katalikų bažnyčios lobistinė veikla Lietuvoje labai aktyvi: „Be abejo, Romos katalikų bažnyčia Lietuvoje itin įtakinga, tačiau pastaraisiais metais jos aktyvus dalyvavimas politikoje, atviras lobizmas ne visuomet derėjo su Lietuvos valstybės tarptautiniais įsipareigojimais žmogaus teisių klausimais. Norėtųsi, kad Katalikų bažnyčia taptų ta vienijančia jėga, kuri neša ne gąsdinimo ir bausmės, o gailestingumo, geranoriškumo žinią, kuri priima į savo glėbį visus tikinčiuosius ir skatina jų dvasinį augimą. Naujas ir itin pozityvus posūkis – arkivyskupo G.Grušo samarietiškas kvietimas priimti pabėgėlius.“

Yra nuomonių, jog Katalikų bažnyčia taip rūpinasi bendrosiomis vertybėmis, kad vadovaujantis tokiu principu gal ir žmogaus teisių organizacijas reikia prilyginti lobistinėms. Bet, pasak D.Šakalienės, žmogaus teisės ir laisvės priklauso kiekvienam žmogui, tai ne grupės žmonių interesų sritis, todėl yra bendrasis gėris. Kad ir kokia populiari konkreti religija, ją išpažįstantys žmonės atstovauja konkrečiai tikėjimo dogmų visumai, o ne universalioms teisėms bei laisvėms. Kiekviena interesų grupė – taip pat ir katalikai – turi teisę ginti savo interesus, tačiau neslėpkime, kad tai lobizmas.

Žmogaus teisių ekspertė pateikia konkrečių Katalikų bažnyčios lobizmo pavyzdžių: štai kai kuriose bažnyčiose buvo kabinami Seimo narių, nebalsavusių už nėštumo nutraukimo draudimą, sąrašai. Arba Bažnyčios spaudimas dėl alkoholio ir tabako kontrolės: taip, svarbu tinkamai visuomenę informuoti apie jų žalą, tačiau šiuolaikinėje sąmoningoje visuomenėje nepalyginti paveikesnis informacijos sklaidos, sąmoningumo didinimo kelias, o ne moralizuojantis draudimas.

Jei palyginsime, kiek Rytų ir kiek Vakarų Europoje suvartojama grynojo alkoholio, skaičiai tikrai bus ne mūsų naudai, nors, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Šveicarijoje daug lengvesnis alkoholio prieinamumas ir nėra didelių reklamos apribojimų. Bet ten kitas visuomenės sąmoningumo ir švietimo lygis.

„Kaip vertini savo piliečius – taip jie ir elgiasi. Jei laikai juos nemąstančiais primityvais, kurie supranta tik drausmę ir bausmę, žmonės ieško būdų, kaip draudimus apeiti, bausmės išvengti. Jei valstybė gerbia savo piliečius, kalbasi su jais ir leidžia jiems priimti sąmoningus sprendimus, tai atsakomybė perkeliama ant žmogaus pečių ir efektas būna nepalyginti geresnis“, – mano D.Šakalienė.

Beje, kaip vėliau paaiškėjo, dvasininkai partnerystės įstatyme įžvelgė galimybę pasigerinti savo pačių gyvenimą: jie norėjo jį pakreipti visai kita linkme – siūlė, kad projekte neliktų šeimos sąvokos ir į tokio įstatymo rėmus patektų ir dvasininkija. Tokiu atveju mirus kunigui ar vienuoliui jo turtas atitektų partneriui be paveldėjimo mokesčių.

Neliko nei nemokamų darželių, nei eutanazijos

Partijų susitarimo projekte nuostatos ne tik abortų klausimu kardinaliai priešingos dabar tų pačių partijų svarstomoms Seime. Štai sutariama siekti, kad visi Lietuvos piliečiai turėtų teisę rašyti savo asmenvardžius originalo kalba lotyniškos abėcėlės rašmenimis. Bet Seime diskutuojama dėl kažkokios kakofonijos, kai randama skirtumų tarp tos pačios nelietuvių kalbos kilmės pavardės, atsižvelgiant į jos turėtojo personaliją.

„Kiekvienas žmogus turi teisę į vardą ir teisę, kad tas vardas būtų užrašytas įmanomai arčiau jo originalaus skambesio ir rašybos. Tai nėra teisinis klausimas – tai politinis klausimas, kad vis randama kliūčių neleisti žmonėms laisvai naudotis šia teise“, – pastebi D.Šakalienė.

Sutariama, kad Lietuvos pilietybę galėtų turėti visi to pageidaujantys lietuviai pagal kilmę, nepaisant kitų jų turimų pilietybių. Bet kas realiai padaryta, kad ši teisė būtų realizuota?

Maža to, po kiekvieno partijų susitarimo svarstymo raundo drąsus politinis gestas –  pademonstruoti, kad politikai linkę ginti pažangaus demokratinio pasaulio pripažįstamas žmogaus teises, vis aptakėja, tezės „valstybės pareiga“ virsta „siekia užtikrinti“. Visai neliko ne tik Bažnyčios lobizmo apmaldymo, bet ir žmogaus teisės į eutanaziją sergant nepagydoma liga. Pirminiame susitarimo variante buvo, bet jau po pirmojo svarstymo dingo tezė apie valstybės garantuotą nemokamą ikimokyklinį ugdymą valstybinėse ir savivaldybių ugdymo įstaigose. Tai iš tiesų būtų kur kas efektyvesnis demografinių problemų sprendimo būdas, nei uždrausti abortus, ir ne plakatinis, o realus pagrindas kitam įrašytam įsipareigojimui, kad „valstybė privalo sudaryti visas reikiamas galimybes asmenims, auginantiems vaikus, išlikti aktyviais darbo rinkos dalyviais“.

Kol kas valstybė šioje srityje elgėsi nei išmintingai, nei atsakingai, nei ekonomiškai: buvo išpūtusi motinystės išmokas, pailginusi atostogas, bet nepasirūpinusi, kad vaikai turėtų galimybę patekti į darželį. Jei pagaliau pripažįstama, kad demografinė situacija yra pati didžiausia valstybės bėda, idėja apie nemokamą ikimokyklinį ugdymą turėtų būti įgyvendinama, bent jau pamažu, pradedant nuo privalomojo nemokamo ikimokyklinio ugdymo nuo šešerių metų. Tačiau tarp naujosios ministrės Audronės Pitrėnienės vienas po kito atšaukinėjamų pirmtako priimtų sprendimų atidėtas ir privalomasis ankstesnis ikimokyklinis ugdymas.

Partijų susitarimo projekte daug gražių, bet utopinių tezių. Pirminiame tekste valstybei siūlyta prisiimti nei pakeliamą, nei teisingą visų piliečių atžvilgiu naštą „užtikrinti žmogui pragyvenimo šaltinį netekus darbo, iki jis jį susiras“. Prie valstybės prievolių priskirtas tinkamas tėvystės ir motinystės atostogų finansinis aprūpinimas. Tinkamas – tai koks?

„Kiekvienas žmogus, apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, turi teisę į nemokamą jam reikalingą gydymą, įskaitant priemones, reikalingas tam gydymui, valstybės ir savivaldybių sveikatos priežiūros įstaigose“, maža to – dar ir kuo arčiau jo gyvenamosios vietos. Ar netrukus sulauksime, kad daugumai gyventojų aktualūs vizitai pas stomatologą bus prieinami ir nemokami?

„Partijos sutaria, kad valstybė privalo užtikrinti, jog kiekvienam žmogui būtų sudarytos sąlygos aktyviam laisvalaikiui ir nemokamam sportui.“ Sutarti galima, bet ar realu užtikrinti?

Partijos susitaria, kad suvienodinti vienodą darbą dirbančių moterų ir vyrų darbo užmokestį yra valstybės pareiga. Tarptautinėse konvencijose, kurias pasirašėme ir ratifikavome, aiškiai įtvirtinta teisė į orų ir pragyvenimą užtikrinantį atlygį, lygias lyčių teises. Milžiniškas mūsų atlyginimų skirtumas nuo ES šalių, į kurias norime lygiuotis, vyrų ir moterų algų skirtumas – akivaizdžiai diskriminacinis. Tačiau net tokio žanro dokumente gal reikėtų kokios konkrečios tezės, kaip to būtų siekiama. Priešingu atveju tai tik raidės, o ne įsipareigojimas.

Pakartotas siekis atsisakyti institucinės vaikų globos. Nieko nauja – tai jau ne kartą deklaruota, tik sunkiai sekasi įgyvendinti. Kaip ir laikytis Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos, kuri garantuoja jiems prieinamumą tų pačių dalykų, kuriuos turi žmonės be negalios. Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Birutė Sabatauskaitė pateikia tokį pavyzdį: aiškinama, kad kai kurių dabar statomų pastatų negalima pritaikyti neįgaliesiems, nes tai pakenks jų grožiui. Bet toks yra demokratinis susitarimas ir, jei jį prisiėmėme, turėtume ir įgyvendinti.

Dar vienas pavyzdys, pateiktas Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovės D.Šakalienės: per 600 žmonių Šilutės neįgaliųjų namuose, įsikūrusiuose buvusios koncentracijos stovyklos teritorijoje, gyvena administracinio laisvės suvaržymo sąlygomis: turi prašyti, kad jiems išduotų pasą, jei nori nuvažiuoti iki pajūrio, ir sprendimas – įstaigos vadovo rankose. Byloje D.D. prieš Lietuvą, kurią institutas laimėjo Europos žmogaus teisių teisme, šis savo nutarime pažymėjo, kad gyvenimas socialinės globos įstaigose yra faktiškai prilyginamas laisvės atėmimui.

„Nepaisant Lietuvoje ratifikuotos JT neįgaliųjų teisių konvencijos bei Teisingumo ministerijos kartu su nevyriausybininkais parengtų neveiksnumo instituto pataisų, numatančių įvairias pagalbos asmeniui formas, vis dėlto neišdrįsta atsisakyti visiško asmens neveiksnumo – tai reiškia asmens teisių ir laisvių visišką apribojimą, faktinę teisinę mirtį, o tai automatiškai yra konvencijos pažeidimas“, – teigia D.Šakalienė.

Lietuvoje neveiksniais kasmet pripažįstami tūkstančiai žmonių. Džiugu, jog atkakliu darbu ir bylinėjimusi pavyko pasiekti, kad bent prieš priimdamas tokį verdiktą teismas pamatytų žmogų. Tai lėmė apčiuopiamą neveiksnumo atvejų pripažinimo sumažėjimą.

B.Sabatauskaitė partijų susitarime pasigenda ir įsipareigojimų dėl žodžio bei išraiškos laisvės. Ji neabejoja: „Atsižvelgiant į geopolitinę situaciją, prieš Lietuvą nukreiptas propagandines atakas, vis tiek svarbu išlaikyti aukštus žodžio laisvės standartus. Dabar kartais persiverčiame į kitą pusę, imame savus žmones persekioti už kitokią nuomonę, vadiname išdavikais.“

Pirmajame susitarimo variante buvo ir neaiškių tezių, leidusių įžvelgti net laisvo narkotikų vartojimo galimybę, mat buvo įrašyta: „Niekas negali uždrausti žmogui vartoti jo sveikatai kenkiančius produktus, jei tai nekenkia kitiems žmonėms.“ D.Šakalienės spėjimu, čia gal netiksliai buvo suformuluota tezė, kad jei asmenys dėl savo pačių neatsakingo elgesio ir žalingų įpročių, pavyzdžiui, nutukę dėl neatsakingo maisto (cukraus, riebalų), alkoholio vartojimo, rūkymo, turi sveikatos sutrikimų, kuriems gydyti reikia daugiau mokesčių mokėtojų pinigų, gal tas išlaidas turėtų apmokėti pats asmuo. Bet, pasak žmogaus teisių ekspertės, iš žmogaus teisių pusės neteisinga bausti tokius žmones, nes tai orveliškas požiūris.

Keistas ir toks sugretinimas: „dėl alkoholio, tabako, receptinių vaistų arba kitų potencialiai pavojingų produktų“ reklamos ribojimo. D.Šakalienė spėja, gal galvoje turėti psichotropiniai vaistai, nes dabar galioja iš sovietinės psichiatrijos perkeltas biomedicininis modelis, kai psichologinės problemos slopinamos vaistais. Psichotropikams valstybė skiria dvidešimt kartų daugiau lėšų nei psichologinei pagalbai, o dar dvigubai tiek vaistų žmonės nusiperka iš savo kišenės. Tačiau tenkinama tik 5 proc. bazinio psichologinės bei psichoterapinės pagalbos poreikio. Apmalšiname problemą vaistais, užuot sprendę ją iš esmės. Kaip rodo savižudybių, psichinių sutrikimų skaičiai, vien farmakoterapija neduoda rezultato.

Partijų susitarime bandyta aprėpti žmogaus teisių visumą, taip ir turėtų būti. Tiesa, daugelis tezių deklaratyvios, nesiūlančios jokių permainų. Bet nepaisant, kad daug drąsių siūlymų iš susitarimo projekto jau dingo, dar likę gerų intencijų. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į demografines tendencijas ir pripažįstant jaunimo dalyvavimo rinkimuose svarbą, į savivaldybių tarybas leista kandidatuoti nuo 18, o Seimo rinkimuose – nuo 21 metų.

Kurioje mes pasaulio pusėje?

Žinoma, pagirtina, jog politikai išgirdo Žmogaus teisių stebėjimo instituto iškeltą idėją, kad partijos turėtų nusibrėžti vektorius žmogaus teisių srityje, viešai ir atsakingai susitarti dėl nesvyruojančios paramos demokratijai ir žmogaus teisių bei laisvių apsaugai. Tai dabartinėmis geopolitinėmis aplinkybėmis būtų įrodymas, jog nesileisime sugrąžinami į Rytų antidemokratinę erdvę, kad ir koks bus išorinis spaudimas ar bandymai supriešinti visuomenės viduje.

Susitarimo oponentai kritikuoja, kad gal apskritai nereikėjo prasidėti su tokio dokumento rengimu – juk čia nėra toks vienareikšmis klausimas kaip valstybės gynyba, dėl kurio partijos yra pasirašiusios susitarimą. Bet juk ir žmogaus teisių srityje partijoms tikrai vertėtų viešai pažadėti laikytis bent jau tų nuostatų, kurių laikytis esame įsipareigoję prieš tarptautinę bendruomenę.

Lietuva pasirašiusi visas žmogaus teisių tarptautines konvencijas, bet kai reikia jas praktiškai realizuoti, imama rūšiuoti, kas vertas teisių, kas ne, kurios jų mums, Marijos žemei, tinka, o kurios ne. Nors būtent pagal tai, kiek gerbiamos žmogaus teisės, galima nustatyti, kuriai pasaulio daliai valstybė priklauso. Tai kuriai daliai jaučiamės priklausantys?

Pavyzdžiui, Estijos pernai priimtą įstatymą dėl vienalyčių porų partnerystės Vakarų komentatoriai įvertino kaip požymį, kad Estija nebepriklauso posovietiniam blokui, o Rusijos žmogaus teisių antipropaganda jos nebeveikia.

Lietuva yra pagarsėjusi priešingais bandymais. D.Šakalienė primena, kad į Lietuvos teisinę bazę net buvo bandoma „copy paste“ forma perkelti Rusijos iniciatyvas. Pavyzdžiui, pradinė Nepilnamečių apsaugos nuo viešosios informacijos poveikio įstatymo projekto versija ar bandymas uždrausti homoseksualumo propagandą buvo tvarkingai nukopijuotas nuo Rusijos, buvo kalbų ir dėl analogiško rusiškajam nevyriausybinių organizacijų veiklos ribojimo.

„Keista, bet antižmogaus teisių iniciatyvų sužydėjimas įvyko konservatorių valdymo metais, nors ši partija turėtų suvokti, kad žmogaus teisių ir laisvių apsauga yra kertinis akmuo Rusijos įtakos sulaikymo strategijoje, nes būtent per demokratiją ir pilietines laisves eina demarkacinė Rytų–Vakarų linija. Liūdna, kai brandą ir išmintį turinti rodyti partija renkasi populistinį kelią ir ne augina rinkėjų sąmoningumą, bet bėga iš paskos radikaliausiųjų stereotipiniams įsitikinimams“, – apgailestauja D.Šakalienė.

Žmogaus teisių gynėja lygina: lygiai taip pat mūsų televizijos bando prisitaikyti prie primityviausių visuomenės pomėgių ir jiems pataikauti, nors galėtų bandyti ugdyti mentalitetą ir estetinį suvokimą.

Taip, dauguma Vakarų Europos valstybių rinkosi evoliucinį kelią ir daugelis iniciatyvų – deinstitucionalizacijos, paramos LGBT bendruomenei – atėjo iš apačių, iš pačios visuomenės. Kai mes grįžome į Vakarų geopolitinę erdvę, šie pokyčiai jau buvo seniai įvykę, bet ar tai reiškia, kad turime laukti dar kelias kartas? D.Šakalienė primena, kad, pavyzdžiui, Estija pasirinko kitą kelią: suvokdami, jog kitos valstybės jau pažengusios labai toli ir Estija negali tiek laukti, nors didesnė visuomenės dalis kai kuriais klausimais nebuvo „už“, politikai nusprendė imtis iniciatyvos ir būti vedliais – priėmė žmogaus teises visiems ir visuomet užtikrinančius įstatymus ir lygia greta švietė visuomenę.

Estijos visuomenė toli gražu nebuvo vienareikšmiškai už vienalyčių porų partnerystės įteisinimą: „TNS Emor“ apklausos duomenimis, 34 proc. estų buvo „už“, tačiau net 58 proc. – „prieš“. Bet iki priimant įstatymą vyko didelė informacijos kampanija, daug diskusijų, o estų politikai nepabijojo ginti žmogaus teisių, net jei dėl to gali prarasti dalį rėmėjų.

Lietuvoje, kaip rodo „Veido“ užsakymu „Prime consulting“ atlikta apklausa, prieš homoseksualių asmenų santykių įteisinimą bet kokia juridine forma pasisako 62,8 proc. apklaustųjų, šiek tiek anksčiau surengtoje apklausoje tokių buvo 59,2 proc., taigi ne tiek jau smarkiai daugiau, nei buvo estų prieš pat įstatymo priėmimą. Ar mūsų parlamentinės partijos norėtų būti vedliais – priimti šiuolaikines demokratines nuostatas atitinkančią poziciją žmogaus teisių atžvilgiu ir aiškinti visuomenei, kaip pasielgė estai, ar laukti, kad visuomenė pribręs, ir tada priimti vieną ar kitą teisinį aktą?

Tolerantiško jaunimo asociacijos vadovė J.Juškaitė apgailestauja, kad Lietuvoje nepajėgiama susitarti, kas mūsų visuomenei svarbu: „Politikai deklaruoja, kad jiems svarbus kiekvienas žmogus, net tokius politinius šūkius rinkimų kampanijoje iškelia. Tačiau realybėje net teisingumo ministras pareiškia, kad vienalytės šeimos – propaganda, tik atskiri atvejai, vadinasi, jam nerūpi tų žmonių likimas. Tokie neatsakingi pareiškimai neveda visuomenės į priekį. Laukiama, kada pati visuomenė pasikeis ir tada koks politikas iššoks ir pasakys „Aš – už jus“, taip siekdamas pasiimti jų balsus ir prisistatyti kaip žmogaus teisių gynėjas. O kur valstybės požiūris į tai, kur kokia vizija ar strategija?“

Pavyzdžiui, kai ne tik Vakarų pramogų pasaulis, bet ir nemažai autoritetingų Lietuvos žmonių atsuko nugarą talentingam lietuvių muzikantui Marijui Basanovui, įžeidinėjusiam homoseksualus, ir kai kurie politikai bandė pataikyti „į toną“. Bet kur jie buvo anksčiau?

„2004 m. sutarėme, į kurią pusę norime eiti: tapdami ES nariais prisiėmėme žmogaus teises užtikrinti visiems. Bet visuomenėje progresas vyksta, o aukštesniuose lygiuose – ne“, – apgailestauja Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė B.Sabatauskaitė.

Taip, visose šalyse žmogaus teisės – jautrus dalykas. Net tokiose liberaliose šalyse kaip Prancūzija kyla radikalių diskusijų ir net išpuolių. Viena vertus, nereikia dramatizuoti – visur yra radikalių pažiūrų žmonių, antra vertus, matome, kad trūksta švietimo šia tema. D.Šakalienė pastebi, kad visoje Europoje esama radikalėjimo šioje srityje, kai kurios partijos skatina ksenofobiją, rasizmą, homofobiją, tampa madinga aiškinti, kad Europos žmogaus teisių teismas yra blogybė.

„Nuo to mes, kaip ir kitos Europos valstybės, turime gintis. Turime deklaruoti, kad Lietuvoje visi lygūs ir kiekvienam žmogui visos teisės galioja visur ir visada, negali būti žmonių skaldymo ir rūšiavimo. Nesinorėtų, kad ir partijų susitarime įsipareigojimai būtų labai „išplauti“, liktų tik bendros frazės ar, ko Kremliaus ideologai ir siekia, kad būtų išardyta žmogaus teisių ir laisvių visuma, išsirinktos tik tos teisės, kurios mums patinka, ar teisės vienoms grupėms suteiktos, kitoms ne“, – pabrėžia D.Šakalienė.

Vis dėlto partijų susitarimo dėl žmogaus teisių virsmas iš drąsaus manifesto į kur kas aptakesnių nekonkrečių tezių kokteilį, kurį partijoms ir tai nedrąsu pasirašyti, rodo, kad civilizuotose demokratinėse šalyse priimtos žmogaus teisių aksiomos Lietuvoje – vis dar lyg egzotika. Nuo pirmos akimirkos, kai socialdemokratų valdomos Teisingumo ministerijos specialistų parengtas pirminis projektas, paremtas žmogaus teisių ir laisvių tarptautiniais dokumentais, kuriuos pasirašiusi ir Lietuva, pateko į politikų rankas, prasidėjo politikavimas.

Apmaudu lyginti net tų partijų, kurios pasiryžo diskutuoti dėl susitarimo, įsipareigojimų akipločio siaurėjimą po kiekvieno derybų raundo. O tezės, prieštaraujančios šiuo metu Seime išreikštai priešingai valiai, kelia abejonių, kuri politikų nuomonė – tikroji.

Akivaizdu, kad partijų susitarimas, jei ir būtų pasirašytas, nebus tas dokumentas, kuris parodys, jog mūsų valstybės politinis elitas – už visas žmogaus teises visiems žmonėms, kaip ir deklaruoja rinkimų plakatuose. Jie – tik už savo rinkėjų teises.

Socialdemokratai – susitarimo iniciatoriai, bet vienalytės poros jiems atrodo labiau propaganda nei realybė. Lenkų rinkimų akcija labai pažangi dėl žmogaus teisės į savo pavardę, bet nori atimti iš moters teisę nutraukti nėštumą. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai be perstojo įspėja apie gresiančius Rusijos bandymus daryti antidemokratinę įtaką Lietuvos žmonėms, bet ne ką skiriasi nuo Rusijos savo požiūriu į kai kurias žmogaus teises ir laisves, o nuo partijų susitarimo šiuo klausimu triukšmingai atsiribojo po pirmojo, dar neviešo turėjusio būti apsikeitimo nuomonėmis.

Partijos – už žmogaus teises. Bet tik savo elektorato ir tik tas, kurioms ginti nereikia pastangų.

Aušra Lėka

Tos pačios lyties porų santykius šeima pripažįsta vis daugiau Vakarų šalių

Pernai Danija paminėjo tos pačios lyties partnerystės įstatymo įsigaliojimo 25-metį. Ši šalis 1989 m. pirmoji pasaulyje priėmė tokį įstatymą. Dabar vienos lyties partnerystę teisiškai pripažįsta daugiau demokratinių šalių. Tokį įstatymą pernai pirmoji iš posovietinio bloko priėmė Estija.

Prireikė 12 metų, kad būtų pripažintos ir tos pačios lyties santuokos. Pirmieji 2001 m. jas įteisino Nyderlandai. Jų pavyzdžiu pasekė Belgija (2003 m.), Ispanija ir Kanada (2005 m.), vėliau Pietų Afrika, Norvegija, Švedija, Portugalija, Islandija, Argentina, Danija, Prancūzija, Naujoji Zelandija ir kitos šalys.

Šiemet JAV priimtas sprendimas tos pačios lyties santuokas pripažinti visose valstijose (ligi tol pripažinta trylikoje).

Daugelyje demokratinių šalių pastaruosius kelerius metus diskutuojama tik dėl tos pačios lyties porų teisės įsivaikinti vaikus, dirbtinio apvaisinimo ir pan. problemų.

Geopolitika. Gebėjimu laviruoti tarp Rytų ir Vakarų garsėjantis A.Lukašenka nutarė išbandyti naują strategiją, rizikuodamas net Baltarusijos nepriklausomybe.

Sočyje susitikęs su Baltarusijos prezidentu Aliaksandru Lukašenka, vasario pradžioje Vladimiras Putinas, kaip įprasta, surengė savotišką spaudos konferenciją: pasisodinęs svečią prieš kameras, išdėstė jam iš anksto pasiruoštą kalbą: kaip malonu, kad mudu ką tik aptarėme padėtį Ukrainoje, tikiuosi, kad vėl leisite pas jus Minske surengti tarptautines derybas ir maloniai sutiksite joms tarpininkauti.

O tada A.Lukašenka jį tiesiog pribloškė. Baltarusijos vadovas nė nemirktelėjęs pareiškė, kad dėl to paties jam pieš dešimt minučių skambino Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, ir jis su juo jau suderino derybų Minske aplinkybes.

Mačiusieji šį epizodą negalėjo nepastebėti, kad V.Putinas tą akimirką net nuraudo. Ko jau ko, o akibrokšto iš savo „vasalo“, ir dar tiesioginiame eteryje, jis tikėjosi mažiausiai.

O štai A.Lukašenka atrodė labai savimi patenkintas: jam puikiai pavyko visai Rusijai matant pademonstruoti, kad jis nesąs V.Putino „klapčiukas“ ir galįs priimti „savarankiškus“ sprendimus. Tokią pačią pozą jis užėmė ir pareikšdamas, kad Baltarusija gali pasitraukti iš Maskvos vadovaujamos Eurazijos ekonominės sąjungos (EES), jeigu Rusija nesilaikys duotų pažadų. Arba kad Baltarusija apsisprendė neprisidėti prie Maskvos įvestų sankcijų Europos Sąjungos šalims.

Tačiau Vakarų auditorijai A.Lukašenka yra parengęs dar ir atskirą programą – visais įmanomais būdais stengiasi įtikinti, kad Rusija ėmė kelti grėsmę Baltarusijos nepriklausomybei. O tokia grėsme, žinant Rusiją ir klausantis A.Lukašenkos, patikėti tikrai nesunku.

Tokio pavojaus ruporu tapo Baltarusijos ambasados vadovas, laikinai einantis Baltarusijos reikalų patikėtinio Jungtinėse Valstijose pareigas, Pavelas Šidlovskis. Sausio pabaigoje vykusioje Atlanto tarybos (tokia JAV įsikūrusi organizacija, skatinanti transatlantinį bendradarbiavimą) konferencijoje dėl Rytų partnerystės jis netikėtai paprašė Baltarusijai „ištiesti pagalbos ranką“, teigdamas, kad šalies suverenumas pakibo ant plauko.

„Vėl visi kritikuoja Baltarusiją dėl žmogaus teisių padėties ir demokratijos. Taip, problemų turime ir stengiamės jas spręsti. Tačiau šiandien labai svarbu tai, kad pavojus kyla mūsų suverenumui, mūsų nepriklausomybei“, – dramatiškai pareiškė P.Šidlovskis, pridurdamas, jog dėl to esą labai svarbu, kad Baltarusija plėtotų bendradarbiavimą tiek su ES, tiek su Rusija. Ir kad jai, atsižvelgiant į sudėtingą padėtį Rusijoje, būtų ištiesta pagalbos ranka.

Atsargiau, bet irgi apie tą pačią grėsmę yra užsiminęs ir pats A.Lukašenka. Jo žodžiais, karas vyksta prie pat Baltarusijos sienų, todėl šalis atsidūrė „tarp kūjo ir priekalo“.

Tad, P.Šidlovskio teigimu, būtina užsitikrinti, kad tai, kas vyksta, nebūtų nukreipta prieš Baltarusiją, kad ši šalis netaptų keičiama korta geopolitiniuose žaidimuose ir neprarastų savo nepriklausomybės.

Kol P.Šidlovskis kalbėjo, Baltarusija paskelbė aktyviai besirengianti įdiegti teritorinės gynybos principus. Teritorine gynyba užsiimtų ne reguliarioji kariuomenė, o „šiuolaikiniai partizanai“, kuriais gali tapti gerai apmokyti rezervininkai. Jų užduotis būtų neleisti agresoriui vykdyti hibridinio karo skirtinguose šalies regionuose.

Sulig tokiais pareiškimais šalyje prasidėjo neįprastai skubus ir aktyvus kariuomenės rezervininkų šaukimas į mokymus bei didelės karinės pratybos.

Spėjama, kad iš viso gali būti pašaukta apie 15 tūkst. rezervininkų, o iš viso Baltarusijos karinėse pajėgose tarnauja apie 50 tūkst. žmonių. Rezervininkų teigimu, į mokymus jie šaukiami taip skubiai, lyg jau rytoj būtų laukiama karo. Vieni į mokymus buvo išvežti kitą dieną po to, kai gavo šaukimą, kitiems nurodyta griežtai prisistatyti iki vasario 1 d. Mokymai truks apie mėnesį.

„Mobilizacija – tai adekvati Baltarusijos kariškių reakcija į karinių veiksmų Pietryčių Ukrainoje suaktyvėjimą. Tai gali išvirsti į atvirą Rusijos karinę agresiją, kuri sukeltų grėsmę ir kitoms regiono valstybėms, taip pat ir Baltarusijai, – teigia baltarusių politologas Sergejus Marcelevas. – Negalima atmesti prielaidos, kad į karinį konfliktą įsikiš ir trečiosios šalys ar kariniai blokai.“

Tiesa, nors neoficialiai Baltarusija perspėja apie pavojų iš Rusijos, oficialiai Baltarusijos gynybos ministerija tikina, kad veiksmų imtasi dėl padidėjusios grėsmės iš NATO pusės.

O kad Vakarams (taip pat ir patiems baltarusiams) nekiltų abejonių dėl šaliai kilusios grėsmės, keičiami net įstatymai. Štai ką tik Baltarusijoje įsigaliojo karinės padėties paskelbimo įstatymo pataisos, numatančios gerokai daugiau aplinkybių, kurioms atsiradus šalyje gali būti skelbiama karinė padėtis.

Skaitydamas naujuosius įstatymus patiri ~deja vu~: juose aprašytos hipotetinės aplinkybės pernelyg primena Rusijos veiksmus Ukrainoje, pradedant kitos šalies karių ar ginkluotų žmonių grupių, taip pat ir be skiriamųjų ženklų, patekimu kad ir į nedidelę Baltarusijos teritoriją, baigiant karinės amunicijos siuntinukų gabenimu į Baltarusiją, net jei tai pavienis ar visiškai lokalus atvejis.

Vis dėlto Lukašenka nebūtų Lukašenka, jei jo žaidimai nebūtų dvigubi. Tame pačiame įstatyme pirmą kartą numatyta, kad karinė padėtis Baltarusijoje skelbiama ir užpuolus bent vieną iš kolektyvinės gynybos sutartį pasirašiusių valstybių – Rusiją, Armėniją, Kazachstaną, Tadžikiją arba Kirgiziją. Taigi jei kas, Baltarusija numato galimybę ne vien gintis nuo Rusijos agresijos, bet ir pati stoti ginti Rusijos.

Juk gali būti, kad Vakarai nepatikės Baltarusijos ketinimais atsiversti į doros kelią ir nesuteiks nei užuovėjos, nei pinigų, o štai Rusija ir vėl bus kad ir trapi, bet vis dėlto paskutinė likusi Baltarusijos viltis sulaukti finansinės paramos – šiemet žadėto milijardo JAV dolerių.

O Baltarusijai pinigų žūtbūt reikia. Beje, iš didelės desperacijos Baltarusijos prezidentas net privirė nemenką dubenį košės, kurią neseniai turėjo išsrėbti Vakarų finansų rinkos. Mat kasmetinėje spaudos konferencijoje jis netyčia užsiminė, kad jo šalis bandys restruktūrizuoti savo skolą, o finansų rinkos į tai sureagavo itin dramatiškai. Baltarusijos rublio vertė smuktelėjo taip greitai, kaip dar nebuvo kritusi per visą šalies istoriją. Tik praėjus keletui valandų nuo sumaišties pradžios Baltarusijos prezidentas vėl viešai prabilo kviesdamas obligacijų savininkus nusiraminti ir pabrėždamas, kad turėjo omeny tik skolos refinansavimą, o ne restruktūrizavimą.

Vis dėlto analitikas Timothy Ashas iš „Standart Bank“ įsitikinęs, kad toks staigus valiutos kurso kritimas dėl vieno semantinio netikslumo tik parodo investuotojų nepasitikėjimą šalies kreditiniu mokumu, kuris esą visada buvo gana abejotinas.

„Baltarusijos centrinis bankas padidino palūkanų normą iki 20 proc., tačiau šiais metais Baltarusijos rublis krito daugiau nei 40 proc. JAV dolerio atžvilgiu – būtent taip Vakarų finansinių sankcijų Rusijai užkratas plinta į kitas šalis. 2015 m. Baltarusijai teks išmokėti kreditoriams 4 mlrd. dolerių, o jos rezervai siekia vos 5 mlrd. dolerių“, – Baltarusijos padėtį komentuoja analitikas, pridurdamas, kad Baltarusija, kaip ir kaimyninė Ukraina, gali tapti nemoki.

Tad nenuostabu, kad, Vakarams į Baltarusijos padėtį žvelgiant gana skeptiškai, ši šalis laikosi įsikibusi rusiškų rinkų. Juolab, kad ir kaip uoliai Baltarusija mėgintų užmegzti ekonominius santykius su Vakarais, jie vis tiek kur kas geriau klostosi su kitomis Muitų sąjungos valstybėmis. Vien su Rusija Baltarusijos prekybos apimtys per penkerius metus išaugo apie 10 mlrd. dolerių. O prekyba su Kazachstanu, nors ir gerokai kuklesnė, per tą patį laikotarpį irgi paaugo beveik dvigubai.

Tiesa, tam tikrų ženklų, kad Baltarusijos santykiai su Vakarais pamažu atitirpsta, jau esama. Nuo 1994 m. keliems šimtams Baltarusijos pareigūnų ir kelioms dešimtims įmonių taikomos ES sankcijos pernai buvo peržiūrėtos, o „juodasis sąrašas“ sutrumpintas, įvertinus Baltarusijos sprendimą paleisti žmogaus teisių gynėją Alesį Beliackį.

O po kelių mėnesių Rygoje vyksiančiame ES Rytų partnerystės viršūnių susitikime Baltarusija gali parafuoti susitarimus su ES dėl vizų režimo supaprastinimo.

Tiesa, Vakarai šiuo klausimu per daug neskuba, o apie visišką sankcijų panaikinimą apskritai nekalbama. Pasak Lietuvos užsienio reikalų viceministro Andriaus Krivo, Europa, nors ir suinteresuota ekonominiais santykiais, sankcijas Baltarusijos prezidento režimui atšauks tik tuomet, kai bus pasiekta esminė pažanga žmogaus teisių srityje ir paleisti visi politiniai kaliniai.

Vis dėlto A.Lukašenka tikisi, kad tapęs tarpininku derybose tarp Rusijos, Ukrainos ir Vakarų šalių arba pagąsdinęs, kad Rusija tuoj tuoj okupuos Baltarusiją, gali suminkštinti Vakarų poziciją. Žinoma, toks scenarijus visai įmanomas, tačiau Baltarusija turi suprasti, kad ji – ne Ukraina ir dėl jos Vakarai nebus pasiryžę daryti to, kas daroma vardan Ukrainos.

Rima Janužytė

Muitų sąjungos prekybos apimtys didėja

Prekyba (mlrd. JAV dol.)        2009 m.    2010 m.    2011 m.    2012 m.    2013 m.

Rusija ir Kazachstanas          12,8       15,1       21,1       24,3       26,5

Rusija ir Baltarusija 23,4       28         39,4       34,433,8

Kazachstanas ir Baltarusija     0,4        0,3        0,7        0,8        0,7

Iš viso:                        36,7       43,5       61,3       59,4       61

Šaltinis: „Stratfor“

Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną, iškilmingo minėjimo Seimo Kovo 11-osios salėje metu bus įteikta pirmoji Laisvės premija, kurią Seimas paskyrė Rusijos žmogaus teisių gynėjui, kovotojui už laisvę ir demokratiją Sergejui Kovaliovui.

Laureatui taip pat bus įteikta Laisvės premijų statulėlė, sukurta pagal skulptoriaus Juozo Zikaro Laisvės paminklą (statulėlės autorė – skulptorė Joana Noreikaitė).

Pristatydamas Rusijos žmogaus teisių gynėjo S. Kovaliovo kandidatūrą Laisvės premijai gauti Laisvės premijų komisijos pirmininkas Seimo narys Petras Auštrevičius Seimo plenariniame posėdyje sakė: “Esu įsitikinęs, kad Rusijos disidentas, žmogaus teisių gynėjas Sergejus Kovaliovas visokeriopai vertas pirmosios Laisvės premijos, įsteigtos Lietuvoje, ir manau, kad šios premijos suteikimas šitam iškiliam asmeniui būtų taip pat didelė garbė Lietuvai. Premija skiriama už ilgalaikę nenuilstamą veiklą, padariusią įtakos tikrai ne vienai valstybei. Lietuvai iškovoti laisvę be Rusijos demokratijos paramos, be Rusijos disidentų ir demokratų paramos vargu ar būtų buvę įmanoma”.

Seimo įsteigta Laisvės premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą. Laisvės premijos įstatymą Seimas priėmė 2011 m. rugsėjo 15 d.

BFL

Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) pirmininkas, Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis šiandien išreiškė didelį susirūpinimą toliau blogėjančia žmogaus teisių padėtimi Baltarusijoje, atkreipdamas dėmesį į Baltarusijos žmogaus teisių centro „Viasna“ vadovo Aliaksandro (Alesio) Beliackio suėmimą 2011 metų rugpjūčio 4 d. ir kratas šios nevyriausybinės organizacijos patalpose kaip į dar vieną persekiojimo pavyzdį.

A. Ažubalis pasmerkė Baltarusijos vyriausybės veiksmus, nukreiptus prieš pilietinės visuomenės veikėjus, žmogaus teisių gynėjus ir politinę opoziciją.

„Gruodžio 19 d. demonstracijų dalyvių teismų procesai, sistemingas spaudos ir susirinkimų laisvės suvaržymas, besitęsiantis Baltarusijos opozicijos, nevyriausybinių organizacijų bei pilietinės visuomenės persekiojimas liudija apie vis blogėjančią žmogaus teisių padėtį Baltarusijoje“, – sakė A. Ažubalis.

„Raginu Baltarusijos valdžią nedelsiant ir besąlygiškai išlaisvinti visus politinius kalinius ir pilietinės visuomenės aktyvistus bei vykdyti ESBO įsipareigojimus žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių srityje, dar kartą patvirtintus aukščiausiu lygiu 2010 metų gruodžio mėnesį ESBO valstybių vadovų susitikime Astanoje”, – sakė ESBO pirmininkas.

A. Ažubalis kartu su ESBO institucijomis jau daug kartų ragino Baltarusijos vadovybę nutraukti politinį persekiojimą, susidorojimą su nepriklausoma žiniasklaida ir paleisti politinius kalinius. Jis taip pat keliskart kvietė Baltarusiją konstruktyviam dialogui bei leisti atnaujinti ESBO atstovybę Minske.

Nuo pirmininkavimo ESBO 2011 metų sausį pradžios A. Ažubalis yra daug kartų susitikęs su Baltarusijos pilietinės visuomenės atstovais. Šių metų birželio mėnesį jis dalyvavo Vieningos Baltarusijos namų atidaryme Vilniuje. Ši įstaiga vienija Baltarusijos nevyriausybines organizacijas, akademikus ir intelektualus, kurie nori tęsti savo veiklą egzilyje.

BFL

Prezidentės Dalios Grybauskaitės teigimu, nuo to, kaip mūsų šalyje veikia Konstitucijoje ir kituose svarbiausiuose dokumentuose įtvirtinti žmogaus teisių principai, nuo to, ar užtikrinama tinkama žmogaus teisių apsauga bei tarptautinių standartų įgyvendinimas, priklauso Lietuvos demokratinės ir teisinės valstybės ateitis.

Penktadienį pradėdama Prezidentūroje surengtą forumą žmogaus teisių tema, šalies vadovė pabrėžė, jog Lietuvoje būtina stiprinti institucinę žmogaus teisių apsaugą.

Prezidentės teigimu, labai svarbu stiprinti žmogaus teisių klausimais dirbančių institucijų bei organizacijų veiklą, atlikti nuolatinę žmogaus teisių stebėseną ir analizę, atsižvelgti į nevyriausybinių organizacijų, ekspertų iniciatyvas bei siūlymus, vertinti rengiamų teisės aktų atitikimą tarptautiniams standartams.

“Valstybė turi užtikrinti veiksmingą ir efektyvią, o ne formalią ir deklaratyvią žmogaus teisių apsaugą visomis priemonėmis: teisinėmis, materialinėmis, organizacinėmis, institucinėmis”, – sakė Prezidentė D. Grybauskaitė.

BFL

Pastaraisiais metais Lietuvoje įsivyrauja priešiškumas žmogaus teisėms, teigia Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius.

“Įsivyrauja ne tik nesirūpinimas žmogaus teisėmis, bet priešiškumas joms”, – per spaudos konferenciją ketvirtadienį dėstė žmogaus teisių gynėjas.

Spaudos konferencijoje pristatydamas instituto parengtą Žmogaus teisių įgyvendinimo Lietuvoje 2009-2010 metais apžvalgą, H. Mickevičius apgailestavo, kad kalbėjimas apie žmogaus teises Lietuvoje esą pasidarė nepopuliarus, o apie jas kalbantys žmonės laikomi susireikšminusiais. Jis pabrėžė, kad prieita “vertybinė kryžkelė”, ir kad demokratija be žmogaus teisių – neįmanoma.

H. Mickevičiaus teigimu, žmogaus teisių padėtis Lietuvoje nustojo gerėti įstojus į Europos Sąjungą (ES).

“Jinai blogėja ryškiai nuo 2004 metų, kai įstojome į ES. Galbūt paradoksas kažkam pasirodys, bet tai yra dėsninga, nes nustojo veikti bet kokie monitoringai, bet kokie politinio spaudimo mechanizmai. Tas, kas buvo padaryta iki tol, norint įstoti į vienokią ar kitokią organizaciją, jau po to nereikėjo to daryti. Bet koks darbas sustojo, prasidėjo stagnavimas, o kažkur nuo 2008 metų labai ryškiai matyti regresas”, – dėstė jis.

Apžvalgai pristatyti skirtoje spaudos konferencijoje minėti tokie žmogaus teisių pažeidimo pavyzdžiai, kaip galimas JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) kalėjimų veikimas Lietuvoje, didėjantis kalinių skaičius, lemiantis kalinimo įstaigų perpildymą, nepakankamos teisinės galimybės ginti nuo smurto nukentėjusius vaikus, sudėtingas įsivaikino procesas ir didelės investicijos į institucinę vaikų bei suaugusiųjų globos struktūrą, užuot skatinus alternatyvas, neva nepagrįstai ribojama susirinkimų teisė ir tiesioginės demokratijos iniciatyvos, tokios kaip referendumai, įvairūs nesantaikos pasireiškimai.

Lietuvos teisinė sistema sukritikuota ir už tai, kaip nagrinėta čečėnų Gatajevų, nuteistų dėl smurto prieš globotinius, byla, ir kaip vyksta terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės teismo procesas.

Pasak instituto valdybos pirmininko Dainiaus Pūro, Lietuvoje prieš 20 metų savaime suprantama buvo tai, kad valstybės misija yra ginti kiekvieną pilietį, o ypač silpniausius, labiausiai pažeidžiamus žmones, tačiau dabar jis sakė to pasigendantis. Esą prieš dešimtmetį Lietuva buvo pavyzdys kitoms šalims pagal kuriamus pagalbos vaikams, šeimoms, žmonėms su negalia, paaugliams su problemomis, psichikos ligoniams modelius, o dabar – atsilieka.

“Dabar atsirado moralizuojanti politika, jau į įstatymus dedamas žmonių, šeimų rūšiavimas, tarp eilučių galima suprasti, kad reikia būti geriems, ir tada valstybė jus rems. Jeigu jūs būsite nepakankamai geri, tai valstybė nebūtinai jus turi remti. Taip garsiai neparašyta įstatymuose, bet iš atsakingų politikų, ideologų praslysta pasisakymai, sakykime, apie vienišas motinas, kurios pačios kaltos, kad jų vaikas neturi tėvo. Suprask, valstybė neturėtų tokių remti, nes tada daugiau motinų taps vienišos”, – ironizavo D. Pūras.

Kitu neigiamu pavyzdžiu jis nurodė investicijas į vaikų, neįgaliųjų globos namus – esą valstybė taip gina savo įstaigas, o ne žmogaus teises.

“Tai yra ekonomiškai neefektyviausias ir labiausiai pažeidžiantis žmogaus teises modelis. Dabar jau ir Europos Sąjungos fondai panaudojami šitam modeliui stiprinti atsisakant investuoti į alternatyvas, kad žmonės mokytųsi gyventi laisvėje”, – dėstė jis.

D. Pūro vertinimu, Lietuva, užuot pasinaudojusi kitų šalių gera patirtimi, bando išrasti “kažkokį ypatingą dviratį”.

Instituto programų direktorė Dovilė Šakalienė savo ruožtu išsakė viltį, kad neseniai vykusio visuotinio surašymo duomenys galėtų “pažadinti valdžią”.

“Faktas yra, kad žmonės išvažiuoja ne ieškoti darbo, o bėga (…) Man atrodo, kad reikėtų tiesiog suprasti – kol mes nepripažinsime, kad mūsų visuomenė gyvena smurto kultūroje, ir kuo pažeidžiamesnis yra žmogus, tuo labiau jis nukenčia (…), tol mes ir negalėsime nieko padaryti. Taip sėkmingai veikia anoniminių alkoholikų klubai – jie pirmiausia padeda žmogui pripažinti, kad jis turi problemą, ir tada gali ją spręsti”, – per spaudos konferenciją sakė ji.

D. Šakalienė ragino visų pirma nustoti painioti sąvokas.

“Kol kas painiojama vaiko gerovės sąvoka, šeimos, tradicinių vertybių ir panašios koncepcijos su elementariais vaiko apsaugos dalykais”, – pavyzdį pateikė ji.

Ketvirtadienį spaudos konferencijoje pristatyta Žmogaus teisių įgyvendinimo Lietuvoje apžvalga – jau šeštoji instituto parengta analizė šiuo klausimu.

"Veido" archyvas

Reaguodami į vėl suaktyvėjusią įstatymų leidybą vertybių ir tradicijų srityje, šį ketvirtadienį, gegužės 12d. 18:00 organizuojame diskusiją „Kas yra šeima?“, nes akivaizdu, kad mūsų valdžia to nežino. Vietoje to, kad laikytųsi ES politinės linijos: žmogaus teisių užtikrinimas kaip visuomenės gerovės ir valstybės klestėjimo pagrindas – mūsiškiai nutarė suklijuoti etiketes ant šeimų. Tikriausiai girdėjote apie Šeimos pagrindų įstatymo projektą, pagal kurį didžioji dalis šeimų nebebus laikomos šeimomis, nes įtvirtinamas griežtai apibrėžtas asmenų ratas, laikytinas šeima. Beje, šis įstatymas suteiktų realų pagrindą taikyti žymiąją Gražulio pataisą ATPK, kur už šeimos niekinimą būtų numatyta 6 tūkst. Lt bauda – aukščiau minėtu būdu įstatymiškai apibrėžus šeimą ne tik gėjai, bet ir vienišos mamos ar kitokios neteisingos šeimos turėtų labai atsargiai „demonstruotis“ viešumoje.

Žodžiu, pasikvietėme šeimos politikos klausimus viešajame diskurse nagrinėjančius ekspertus bei žinomus asmenis, tarp jų: psichiatrą, ŽTSI Valdybos pirmininką Dainių Pūrą, geros valios žmogaus teisių ambasadorę Nomedą Marčėnaitę, advokatą, VU profesorių Vytautą Mizarą, Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos pirmininką Tomą Šalkauską bei SADM Šeimos politikos planavimo skyriaus atstovus, bet svarbiausia būtų sukviesti rašančią ir mąstančią broliją/seseriją, nes panašu, kad be aštrios ir racionalios diskusijos medijoj – nieko gero nebus. Jūsų kritiškos ir taiklios mintys viešojoje erdvėje leidžia viltis, kad galbūt visgi susidarys kritinė masė norinčių gyventi žmoniškai ir mąstančių ne kartą per metus. Nuoširdžiai kviečiame dalyvauti diskusijoje – ketvirtadienį 18:00 Žmogaus teisių stebėjimo institute (Didžioji g. 5, IV a. Konferencijų salė).

"Veido" archyvas

Vykdydama Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų sprendimus Lietuva žalai atlyginti pernai išmokėjo daugiau nei 651 tūkst. Lt

Apie porą metų tebesitęsianti Kedžių istorija, metus trunkanti Eglės Kusaitės byla visuomenės akyse devalvuoja teisingumą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) konstatuoja, kad Lietuvoje dažniausiai pažeidžiama žmogaus teisė į teisingą teismą. Lietuvos teismai dėl valstybei atstovaujančių pareigūnų neteisėtų veiksmų nukentėjusiems asmenims priteisia tūkstančius litų žalai atlyginti. Taigi, kiek mums, Lietuvos mokesčių mokėtojams, kainuoja šalies teisinės sistemos brokas?

Teisingumo ministerijos akylai prižiūrimi ir sunkiai visuomenei prieinami duomenys rodo, kad pernai Lietuva išmokėjo daugiau nei 651 tūkst. Lt, o per tris šių metų mėnesius – daugiau nei 71 tūkst. Lt, vykdydama EŽTT ir Lietuvos teismų sprendimus žalai, atsiradusiai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo arba kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginti ir šalių taikiems susitarimams apmokėti.

Valdžios atstovai nemato nieko bloga

Lietuvos Vyriausybės atstovė EŽTT Elvyra Baltutytė pastebi, kad pastaruoju metu teismas, nors ir nustato pažeidimą, pinigų visai nepriteisia. “Konstatuojama, kad pats pažeidimo pripažinimas turi būti pakankama satisfakcija pareiškėjui”, – nurodo tendenciją Lietuvos atstovė.

Tai reiškia, kad ateityje bus dar sudėtingiau išmatuoti, kiek iš tikrųjų valstybei ir jos žmonėms kainuoja Lietuvos teisinės sistemos brokas, galintis būti joje dirbančių pareigūnų darbo matas ir rodiklis.

Lietuvos valdžios atstovai dėl pralaimimų bylų EŽTT padėties nedramatizuoja ir nieko blogo nemato. “Lietuvos padėtis iš bendro kitų valstybių konteksto niekuo neišsiskiria”, – tvirtina E.Baltutytė. Pasak jos, apie 90 proc. EŽTT perduodamų pareiškimų prieš Lietuvą, kaip, beje, ir prieš kitas valstybes, yra atmetami kaip aiškiai nepagrįsti be tolesnio nagrinėjimo.

Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius primena, kad mūsų šalyje dar nėra įvykdyti kai kurie 2004–2005 m. EŽTT priimti sprendimai prieš Lietuvą. “Pagalvojus galima ir daugiau neįvykdytų sprendimų atrasti. Jei šiuo požiūriu Lietuva niekuo neišsiskiria iš kitų, tai blogai”, – sako H.Mickevičius.

Vyriausybės atstovė EŽTT 2010 m. savo veiklos ataskaitoje taip pat pripažįsta, kad Lietuva jau keletą metų iš eilės nevykdo kai kurių EŽTT priimtų sprendimų prieš Lietuvą, taip sukurdama palankias aplinkybes ir toliau mokesčių mokėtojų pinigais kompensuoti asmenų galimai patirtą žalą dėl pažeistų jų teisių. Pavyzdžiui, Lietuva iki šiol nėra įvykdžiusi dar 2007 m. byloje “L. prieš Lietuvą” EŽTT priimto sprendimo, įpareigojančio valstybę priimti teisės aktus dėl lyties keitimo.

“Šią problemą būtina spręsti neatidėliojant, nes egzistuojanti teisės spraga suteikia galimybę kreiptis į Lietuvos teismus dėl žalos atlyginimo, ir ši žala jau yra priteisiama. Taip pat išlieka tikimybė, kad bus pripažinti pakartotiniai Europos žmogaus teisių konvencijos pažeidimai”, – savo veiklos ataskaitoje rašo E.Baltutytė.

Dažniausiai skundžiamasi dėl teisės į teisingą teismą

Vykdant Lietuvos teismų sprendimus žaloms, atsiradusioms dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo arba kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ir pagal teismo patvirtintas taikos sutartis atsiradusiai žalai atlyginti, pernai išmokėta beveik 536 tūkst. Lt, o per tris šių metų mėnesius – 54 tūkst. Lt.

Gan dažnai žalos, išmokamos iš valstybės kišenės, Lietuvos teismuose priteisiamos dėl neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų. Pavyzdžiui, tik viena šių metų kovą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėta su policininko veiksmais susijusi byla valstybei kainavo 41 tūkst. Lt. Tiek šio teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija priteisė vienam Vilniaus rajono gyventojui, nes Vilniaus rajono policijos komisariato Rukainių policijos nuovados pareigūnas sulaikymo metu neblaiviam vairuotojui spirdamas koja išmušė keturis priekinius ir du apatinius dantis. Pripažinta, kad žalą turės atlyginti valstybė, nes pareigūnas nusikaltimą padarė eidamas tarnybines pareigas. Teismas konstatavo, kad dėl neteisėtų pareigūno veiksmų nukentėjusiajam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, jis patyrė fizinę ir kartu didelę turtinę žalą, o valstybė, akivaizdžiai pažeminus policijos autoritetą, – didelę neturtinę žalą.

Tuo tarpu EŽTT, E.Baltutytės tvirtinimu, lietuviai dažniausiai skundžiasi dėl galimai pažeistos teisės į teisingą teismą. “Bylose prieš Lietuvą EŽTT yra nustatęs daugiausiai šios teisės pažeidimų, iš jų net 17 pažeidimų dėl pernelyg ilgos proceso trukmės”, – sako pašnekovė.

Ji teigia, kad prieš keletą metų iki naujojo Baudžiamojo proceso kodekso įsigaliojimo 2003 m. gegužės 1 d. EŽTT iš Lietuvos sulaukdavo daug skundų dėl neteisėto suėmimo, jo trukmės ar sąlygų. Tuo metu šis teismas gaudavo daug skundų dėl tariamo kankinimo ir nežmoniško elgesio, tačiau dabar tokių skundų ir, analogiškai, nustatomų pažeidimų būna kur kas mažiau.

Suskaičiuoti sunku

Sergejus Muravjovas, “Transparency International” Lietuvos skyriaus vadovas, sako, kad labai sunku yra suskaičiuoti, kiek mums, Lietuvos mokesčių mokėtojams, iš tikrųjų kainuoja teisingumas.

“Tyrimai rodo, kad gyventojams labai trūksta informacijos apie teismų darbą. Jiems neaišku, kodėl teismai priima vienokį ar kitokį sprendimą, ir jiems niekas to nepaaiškina, o kai nėra aiškumo, tuomet atrodo, kad viskas neskaidru, nešvaru ir įtartina. Be to, tyrimai taip pat rodo, kad dažniausiai nuomonę apie teismus žmonės susidaro remdamiesi ne savo, bet kaimynų, draugų, pažįstamų patirtimi, o tai visuomet labai subjektyvu”, – teigia S.Muravjovas.

Tačiau blogiausia, pasak jo, kad žmonės nepasitiki valdžios institucijomis, bijo pasireikšti, dalyvauti visuomeniniame gyvenime, jaučiasi užspausti ir mano, jog nuo jų niekas nepriklauso. “Man kyla klausimas, kiek mums kainuoja nepasitikėjimas valdžios institucijomis, nes tai prisideda prie to teisingumo supratimo visuomenėje. Jeigu užtikrintume konfidencialumo apsaugą ir tinkamai įtrauktume visuomenės narius į teisinę sistemą, turėtume tik naudos, o tai dar nieko ir nekainuotų”, – dėsto “Transparency International” Lietuvos skyriaus vadovas.

Nuo nusikaltėlių neapsaugo

Mokytoja dirbanti vilnietė Lina sako negalinti susitaikyti su tuo, kad nors ir moka mokesčius valstybei, teisinė sistema jos turimos nuosavybės nuo nusikaltėlių jau šešis kartus neapsaugojo, o piktadarių padarytų nuostolių niekas neatlygina. Mergina pasakoja prieš šešerius metus nusipirkusi automobilį. Per tą laiką iš jo du kartus pavogė magnetolą ir sugadino durų spyneles, vieną kartą išdaužė langą, du kartus pavogė akumuliatorių, dar kartą kažkas sudaužė veidrodėlį ir aplamdė automobilio kėbulą.

“Kiek kartų kreipiausi į policiją – atsakymas tas pats: įvykis mažareikšmis, tikimybė, kad nusikaltėliai bus surasti, lygi nuliui – tą tiesiai šviesiai pasakydavo patys pareigūnai. O labiausiai priblokšdavo, kad pokalbio pabaigoje dar ir patys policininkai pasiskųsdavo, jog ir jų automobiliai buvo apvogti”, – pasakoja Lina.

“Ar jūs įsivaizduojate, kiek man tai jau kainavo pinigų, sveikatos, laiko? O rezultatų nėra. Tai kodėl turiu dvigubai mokėti: ir teisinei sistemai, kuri niekuo negali padėti, ir nusikaltėliams, kurie iš manęs tą nuosavybę atima, sugadina ar pavagia?” – piktinasi mergina.

Sistema turi keistis

“Dabar veikianti sistema turi keistis, persitvarkyti, o viešasis sektorius turi pagaliau suprasti, kad jų paslaugos reikalingos žmogui, todėl privalo tenkinti aukščiausius aptarnavimo standartus, kad jas iš tiesų būtų galima vadinti paslaugomis”, – įsitikinęs S.Muravjovas.

Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius neabejoja, kad mūsų šalyje veikianti įstatymų bazė yra labai gera. “Problema Lietuvoje yra teisėjų, prokurorų mentalitetas. Žmonės, dirbantys prokuratūroje, teisme, policijoje, mato tik bylas, o už tų bylų nemato žmogaus. Tas ypač pastebima tokiose rezonansinėse bylose, kaip Kedžio, Kusaitės, Gatajevų bylos”, – vardija H.Mickevičius.

Pasak jo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek Lietuvos teismai gyventojams dėl pažeistų jų teisių priteistų gerokai mažesnes mokesčių mokėtojų pinigų sumas, o padėtis teisėsaugos struktūrose iš esmės pasikeistų, jeigu teisėjai ir prokurorai būtų radikaliau ir dažniau atleidžiami iš darbo bei pakeičiami kitais, arba jie turi būti papildomai mokomi.

“Šiandien susiduriame su senu, bet dar labai gyvu sovietinių jėgos struktūrų mentalitetu, kuris būdingas mūsų teisėsaugoje dirbantiems žmonėms, ir galbūt menku jų profesionalumu”, – teigia H.Mickevičius.

O policijos generalinio komisaro pavaduotojas Algirdas Stončaitis įsitikinęs, kad įsteigtas policijos ombudsmeno institutas Lietuvoje pagerintų policijos darbu nepatenkintų piliečių skundų tyrimą ir padidintų visuomenės pasitikėjimą pačia policija.

“Europos Žmogaus Teisių Teisme dažnai pralaimime bylas dėl netinkamo teisės aktų taikymo, kai kuriais atvejais mūsų pareigūnų aplaidumo, nepakankamo išmanymo tų žmogaus teisių, kurias reglamentuoja Europos žmogaus laisvių ir teisių konvencija bei jos protokolai, standartų, todėl mes, policijos vadovai, esame įsitikinę, kad ombudsmeno patirtis, sukaupta Lietuvoje ir Europos valstybėse, padės mums geriau susiorientuoti ir spręsti daugelį policijos sistemoje esančių problemų”, – išeitį nurodo A.Stončaitis.

Po Europos Žmogaus Teisių Teismo Strasbūre sprendimo Rolandas Paksas norėtų nuo asilo persėsti ant balto žirgo. Ir vėl joti ten, iš kur buvo gėdingai išgrūstas. Toks yra visų tuščiavidurių politikų užsispyrimas. Visa intelektualinė energija išeikvojama įsiropštimo į valdžios olimpą procesui, o politinis pasitenkinimas pasiekiamas ne priėmus protingus ir veiksmingus politinius sprendimus savo šaliai, o aplenkus politikos oponentus balsų skaičiumi. Toks yra populistų džiaugsmas.

Galima teigti, kad po Strasbūro teismo sprendimo R.Pakso politinė partija (kuri ir taip yra trijų populiariausių šalies politinių jėgų gretose) pakils į rimtą kovą dėl politinės valdžios savivaldos ir Seimo rinkimuose. Vargu ar Strasbūro teismo teisėjai galvojo apie tai, kokias politines pasekmes sukels šis jų sprendimas gležnai Lietuvos demokratijai. Kokį populistinės politikos monstrą prikels politinei kovai. Sprendimas bus naudojamas politiniam revanšui.

Aukščiausio valstybės vadovo apkaltos procesas yra ne tik politinis, bet ir unikalus, nes pasaulyje sunku aptikti šios procedūros visišką įgyvendinimą. Trisdešimt septintasis JAV prezidentas Richardas Nixonas 1974 m. atsistatydino po “Watergate’o” skandalo, siekdamas išvengti impičmento (apkaltos) procedūros. 2004 m. Pietų Korėjos parlamentas nušalino šalies prezidentą, bet apkaltos procedūra po dviejų mėnesių Konstitucinio teismo buvo pripažinta negaliojančia.

Jei R.Paksas blaiviau paskaitytų, ką nusprendė Strasbūro teismas, suprastų, kad teismas jam viso labo politines kartuves pakeitė ilgais metais kalėjime. Tų metų skaičius paliktas Lietuvos politikų ir Konstitucinio Teismo sprendimui. O pačios apkaltos esmės, trijų apkaltos pagrindų, Strasbūro teismas net nenagrinėjo. Apkaltos procedūra buvo įgyvendinta be priekaištų, jei jau neprikibta prie apkaltos bylos Konstituciniame Teisme esmės.

Teismas pritarė Lietuvos Vyriausybės pozicijai, kad Lietuva ar kita valstybė gali imtis ryžtingų priemonių asmeniui iš užimamų pareigų pašalinti, jei jis šiurkščiai pažeidžia konstituciją ar sulaužo priesaiką. Bet Lietuvos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje įtvirtinta ir Lietuvos Seimui privaloma nuostata, kuri vėliau buvo perkelta į Seimo rinkimų įstatymą, kad draudimas dalyvauti politiniuose rinkimuose apkaltos procedūros tvarka iš politinio posto pašalintam asmeniui “nuolatinis” ir “neatšaukiamas”, yra neproporcingas siekiamam tikslui apsaugoti demokratinę tvarką. Teismas atkreipė dėmesį, kad “Lietuvos pozicija šioje srityje yra išimtis visoje Europoje. Absoliučioje daugumoje Europos Tarybos valstybių narių su respublikine politine sistema, kur apkaltos procedūra gali būti pritaikyta prieš valstybės vadovą, apkalta neturi įtakos apkaltos procedūros tvarka nušalinto asmens rinkimų teisėms. Keliose šalyse yra įvesti laikini apribojimai dalyvauti politiniuose rinkimuose.

Galima buvo prognozuoti, kad bendro Europos ir kitų prie Konvencijos prisijungusių šalių žmogaus teisių standarto privalantis ieškoti Strasbūro teismas bus humaniškesnis ir jo žmogaus teisių apsaugos lygis įgyvendinant pasyviąją rinkimų teisę bus aukštesnis nei Lietuvos Konstitucinio Teismo. Tai, kad nacionalinių konstitucinių teismų sprendimai skiriasi nuo Strasbūro teismo sprendimų, Europoje nėra didelė naujiena. Vokietijos konstitucinio teismo sprendimus Strasbūro teismas keitė ne kartą.

Monako princesės Caroline Von Hanover byloje Strasbūro teismas pripažino, kad Vokietijos konstitucinis teismas nepakankamai saugo žmogaus teisę į privatumą ir suteikia per didelę galimybes bulvarinei spaudai persekioti viešuosius asmenis. Nuo to Vokietijos teisinė sistema nei subyrėjo, nei smarkiai nukentėjo. Tiesiog dar kartą demistifikavo teisę, kaip vienintelį teisingą sprendimą galintį duoti mokslą, ir ragino ieškoti bendro Europos žmogaus teisių apsaugos  vardiklio. Tiek konstitucinėje teisėje, tiek teisėje apskritai gali būti keli teisėti sprendimai toje pačioje byloje, esant toms pačioms aplinkybėms. Teismų instancijos bei hierarchija tam ir sukurta, kad sprendimus būtų galima peržiūrėti, suteikiant jiems daugiau kompetencijos, atskleidžiant gilesnį ir platesnį jos turinį.

Teisėtą ir kartu teisingą teismo sprendimą lemia ne tik Konstitucija, Konvencija ar teisė, kaip visos žmonijos bendro sugyvenimo taisyklių paveldas bendrąja prasme, bet ir teisėjai. Teisėjų asmeninė patirtis, visuomeninio konteksto jutimas, politinės, ideologinės bei pasaulėžiūrinės ir net religinės nuostatos gali lemti teismo sprendimą tuo atveju, kai galimi keli teisėti sprendimai. Taip ir atsitiko nušalinto prezidento R.Pakso byloje. Lietuvos Konstitucinis Teismas priimdamas sprendimą turėjo galvoje tik Lietuvą, jos istorinę patirtį, apgailėtiną politikos ir demokratijos kokybę, Lietuvos demokratijos amžių ir tokių žemos prabos politikų kaip R.Paksas jai keliamą pavojų, būtinybę apsaugoti valstybės institucijas nuo asmenų, kurie šiurkščiai pažeidžia Konstituciją. Todėl sprendimai skirtingi. Taip gali atsitikti ir ateityje.

Strasbūro teismo pirmininkas J.P.Costa, su dar dviem teisėjais pareiškęs atskirąją nuomonę, tvirtina, kad teismas šioje byloje rado tik labai “siaurą” pažeidimą. Teismo dauguma nusprendė, kad pašalinimas iš politikos iki gyvenimo galo yra “perteklinis” ir “nepriimtinas”. Bet teismo pirmininkas J.P.Costa balsavo prieš tokį teismo sprendimą, nes tokiose bylose pripažįsta nacionalinės valstybės parlamento ir jos Konstitucinio teismo teisę nuspręsti, kaip reikia elgtis tokiose politinėse situacijose. Už sprendimą R.Pakso byloje balsavo keturiolika iš septyniolikos EŽTT Didžiosios kolegijos teisėjų. Didelį autoritetą EŽTT turintis J.P.Costa prieštaravo savo kolegoms, pasisakydamas, kad jiems nereikėjo kištis į Lietuvos sprendimą. Tai būtų buvusi sąžiningesnė pozicija Lietuvos atžvilgiu.

Strasbūro teismo teisėjų daugumai pasirodė, kad dėl priesaikos sulaužymo ir šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo iš prezidento posto pašalintam R.Paksui draudimas dalyvauti Seimo rinkimuose iki gyvos galvos yra per griežta bausmė, be to, neatitinka daugumos Europos Tarybos valstybių įstatyminės praktikos. Tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų esama daug manančiųjų, kad R.Paksas yra išrinktas Lietuvos piliečių ir tik Lietuvos piliečiai gali nulemti jo likimą. Bet ne Konstitucinis Teismas ir Seimas konstitucine apkaltos procedūra. Vadovaujantis tokia “demokratine” logika negalima pamiršti, kad 1933 m. Vokietijoje teisingų ir demokratiškų rinkimų būdu į Bundestagą ir valstybės kanclerio postą pateko Adolfas Hitleris. Tada apkaltos procedūros nebuvo. Tokia tuomet buvo vokiečių valia, kuri po nepilno dešimtmečio pradėjo kraupinti visą pasaulį savo nacistinėmis žmonių naikinimo idėjomis ir žiaurumu net savo tautos atžvilgiu. Tik tada buvo suvokta, kad asmuo, kuris nepaiso žmogaus teisių ir demagogiškai užvaldęs daugumą rinkėjų, nepaisydamas mažumų teisių bei siekdamas absoliučios valdžios, gali nuvesti šalį į pražūtį. Tik po Antrojo pasaulinio karo baisumų žmogaus teisių katalogai pasaulio demokratinių valstybių konstitucijoje įgavo realią apsaugos galimybę.

R.Paksas, iš Lietuvos Strasbūro teisme reikalavęs kone 2,5 mln. litų, negavo nė cento. Tai rodo teismo požiūrį į tokius politinius procesus. Nušalintas apkaltos būdu valstybės vadovas, po numatyto nacionaliniuose įstatymuose, vėl atgauna  teisę balotiruotis į Seimo rinkimus ir tai negali būti susiję su materialiniu atlyginimu už praleistą be rinkimų teisės laiką. Nušalinimas buvo teisėtas.

Ar šis Strasbūro teismo sprendimas leidžia abejoti ir kitais LR KT nutarimais? Ar jis reabilituoja R.Paksą dėl tų veiksmų, kurie buvo jo apkaltos pagrindas: neteisėtai suteikė Lietuvos pilietybę R.Borisovui, atskleidė jam slaptą informaciją, siekdamas finansinės naudos sau ir savo artimiesiems darė spaudimą privatiems asmenims? Neabejotinai, ne. Strasbūro teismas net nenagrinėjo šių R.Pakso ir jo tarptautinių gynėjų argumentų. Priešingai, pabrėžė, kad nesilaikantys šalies įstatymų politikai gali ir turi būti pašalinti iš savo postų.

Taigi turime, be R.Pakso galimo revanšo, dar ir techninę problemą. Strasbūro teismas negali pakeisti Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimų. Seimą įpareigoja tiek Konstitucinio Teismo doktrina, tiek Strasbūro teismo sprendimas. Teks rasti saliamonišką išeitį, kaip nepažeminti savo šalies Konstitucinio Teismo ir paisyti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Kuriuo keliu pasuks Seimas?

Viena galimybė yra pačiam Seimui pakeisti Seimo rinkimų įstatymą, numatant terminą, kiek laiko apkaltos procedūros tvarka pašalintas asmuo negali dalyvauti politiniuose rinkimuose, ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tokios normos atitikties Konstitucijai. Bet tuomet Konstituciniam Teismui tektų peržengti save ir keisti savo doktriną. Taip Konstitucinis Teismas iš dalies liktų “be veido”. Tai leistų įvairaus plauko Konstitucinio Teismo oponentams ir populistams kelti klausimą ir dėl kitų KT sprendimų teisingumo. Atsirastų daug politikų, kurie prisidėtų prie šio choro ir noriai naikintų patį Konstitucinį Teismą. Tam pritartų ir Aukščiausiojo Teismo viršumo šalininkai. Juolab kad takoskyra tarp Konstitucinio ir Aukščiausiojo Teismo buvo smarkiai paplatinta po KT sprendimo apkaltos procese.

Kalbų apie Konstitucinio Teismo naikinimą pasigirsta ir dabar. Ypač tarp ne kartą per pirštus gavusių Seimo narių. Taip šalis netektų svarbaus instrumento ribojant Lietuvos politikų norus dažnai perlipti Konstituciją ir pasijusti visagaliais politikais, turinčiais teisę priimti bet kokius sprendimus. Vargu ar reikia įrodinėti, koks šis kelias pavojingas.

Kitas kelias yra keisti Konstituciją ir į 74 straipsnį įrašyti trumpą tekstą, sakantį, kad apkaltos proceso tvarka pašalintas asmuo X metų negali būti renkamas į atitinkamus postus. Tai būtų pagrindas Konstituciniam Teismui reinterpretuoti savo apkaltos doktriną. “Su veidu” liktų ir Seimas, ir Konstitucinis Teismas, ir Strasbūro žmogaus teisių teismas. Ir net R.Paksas. Bet tokiam sprendimui reikia 2/3 Seimo narių balsų. O tai šios kadencijos Seimui yra sunkiai įgyvendinamas uždavinys. Juolab kad jame yra tiek daug norinčiųjų susidoroti su Konstituciniu Teismu.

O apie būtiną šalies tolesniam demokratijos plėtojimui individualaus skundo į Konstitucinį Teismą teisę piliečiams gali tekti pamiršti ilgam.

Nevyriausybinių organizacijų atstovai perspėja, kad žmogaus teisių padėtis Lietuvoje prastėja. Sociologiniai tyrimai rodo, kad lietuviai emigrantai namo negrįžta ne tik dėl ekonominių priežasčių, bet ir dėl to, kad svečiose šalyse jaučiasi saugūs, ten jiems patinka santykiai tarp žmonių, laisvės pojūtis darbe, jie ten save geriau realizuoja. O ir mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė pabrėžia, kad Lietuvoje dažnai pamirštama esmė, dėl ko viskas yra kuriama, – Žmogus, nesirūpinama jo apsauga ir globa. Kyla klausimas – kodėl?

Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius sako, kad daugiausiai žmogaus teisių srityje buvo nuveikta Lietuvai atkūrus nepriklausomybę – po 1990 m. Tuo metu mūsų valstybė prisijungė prie daugelio tarptautinių žmogaus teises sergstinčių konvencijų, priėmė nacionalinius žmogaus teises tausojančius įstatymus, steigė šias teises ginančias institucijas. Tačiau tokie veiksmai nebuvo apgalvotos žmogaus teisių politikos išdava. “Ne mes patys, kaip tauta, kaip valstybė, kaip piliečiai, nusprendėme, kad mums reikia labiau rūpintis žmogaus teisėmis”, – dėsto H.Mickevičius. Toks rūpinimasis žmogaus teisėmis buvęs tik šalutinis rezultatas, siekiant kitų aukštesnių tikslų – įstoti į Lietuvai svarbias tarptautines institucijas: Jungtinių Tautų tarybą, NATO, ES ir kt.

O Lietuvai prisijungus prie ES intensyvus darbas žmogaus teisių srityje sustojo, prasidėjo stagnacija. “Viskas, ko mes žmogaus teisių srityje pasiekėme, buvo padaryta iki 2004 m. Toliau nedarėme nieko, todėl nori nenori prasidėjo regresas. Tą dabar ir stebime”, – konstatuoja H.Mickevičius.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė taip pat teigia, kad iki stojimo į ES mūsų šalyje buvo labiau rūpinamasi žmogaus teisėmis, o dabar Lietuva atsipalaidavusi. Nors žmogaus teisių pažeidimų dabar tikrai ne mažiau nei anksčiau, o kai kurių net ir daugiau. Tarkime, dėl gyventojų migracijos padaugėjo vaikų teisių pažeidimų.

Į kovą – tik dėl socialinių ekonominių teisių

Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto narys Dainius Pūras neabejoja, kad prieš 20 metų Lietuvoje prasidėjęs procesas įtvirtinant pilietines žmogaus teises šiuo metu sustojęs. Sovietinė teisinė santvarka gynė socialines ekonomines teises, bet nesuteikė jokių pilietinių žmogaus teisių, nors tai visų demokratinių valstybių kertinis akmuo. Taip įpratinti, dauguma Lietuvos gyventojų ir dabar labiau kovoja dėl savo socialinių ekonominių teisių, bet nepajudina nė piršto savo pilietinėms teisėms apginti.

Tai, kad dar nuo sovietinių laikų lietuviai žino, kaip reikia ginti savo socialines ekonomines teises, patvirtina ir Seimo kontrolerių įstaigos, kurios veiklos tikslas – kovoti su pareigūnų piktnaudžiavimu ir biurokratizmu bei ginti žmogaus teises į gerą viešąjį administravimą, turimi duomenys. Seimo kontrolierius, įstaigos vadovas Romas Valentukevičius teigia, kad kelerius ankstesnius metus iš eilės į instituciją žmonės dažniausiai kreipdavosi piktindamiesi valstybės ir savivaldybės institucijų pareigūnų veiksmais dėl pažeistos jų teisės į nuosavybę.

“Dabar beveik baigėsi nuosavybės atkūrimo darbai, todėl mažėja ir tokio pobūdžio skundų, tačiau atsiranda kitokio valstybės ir savivaldybės pareigūnų darbo spragų”, – dėsto R.Valentukevičius. Dabar žmonės į Seimo kontrolierių įstaigą dažniausiai kreipiasi dėl pažeidžiamos teisės į tinkamą viešąjį administravimą. Gyventojus piktina asmenų aptarnavimo tvarkos pažeidimai, netinkamai taikomi teisės aktai, teisės gauti informaciją, prašymų nagrinėjimo tvarkos, terminų, procedūrų pažeidimai ir kt.

Seimo kontrolerių labiausiai stebina tai, kad problemą kartais sukuria patys valstybinių ar savivaldos institucijų atstovai. “Pavyzdžiui, kreipiasi į mus žmogus, prieš tai apėjęs visas institucijas ir neradęs ten teisybės. Vos mes tik spėjame nusiųsti užklausas į tas institucijas, problemos nebelieka – sulaukiame pareiškėjo pranešimo, kad problema išsisprendė, todėl jis skundą atsiima”, – pasakoja Seimo kontrolierius.

Tai rodo, kad neretai valstybės ir savivaldybės pareigūnai, pajutę kontrolę, problemą pajėgūs išspręsti akimirksniu. Nors tą patį galėjo padaryti ir prieš tris, keturis ar penkis mėnesius.

Priminsime, kad pastaraisiais metais Seimo kontrolierių įstaiga dėl pažeistų žmogaus teisių į gerą viešąjį administravimą gavo per 3100 naujų nusiskundimų.

Sunkmečiu žmogaus teisių pažeidimų daugiau

D.Pūro atliktos lietuvių apklausos liudija, kad šiandien dalis Lietuvos visuomenės mielai atsisakytų pilietinių teisių, jei tik kas mainais pasiūlytų pigių dujų, nemokamo benzino ar kitokių materialinių vertybių. Ir čia pat primena pagrindinį visų žmogaus teisių gynimo svarbos principą: didžiausi nusikaltimai žmoniškumui visuomet prasideda suvaržant silpniausių ir lengviausiai pažeidžiamų visuomenės grupių teises ir tik po to einama prie kitų, visuomenėje stipresnių žmonių, teisių suvaržymo.

Šio principo tvarumu sako įsitikinusi ir lygių galimybių kontrolierė Aušrinė Burneikienė, kuri sunkmečiu akis į akį susiduria su skaudžiausiai dėl to kenčiančiais, pažeidžiamiausiais žmonėmis. Tarkime, pastaruoju metu šioje tarnyboje padaugėjo nėščių moterų skundų dėl galimos diskriminacijos darbe. “Nėščiosios skundžiasi, kad sužinoję apie jų nėštumą darbdaviai joms savavališkai mažina atlyginimus, spaudžia savo noru išeiti iš darbo, neišleidžia atostogų, nemoka priedų ir premijų”, – teigia A.Burneikienė.

Pagausėjo ir pavienių pensininkų bei pensininkų organizacijų pateiktų skundų. Juose skundžiamasi dėl pensijų sumažinimo dirbantiems pensininkams, pensijų išmokėjimo dirbantiems pensininkams laiko nukėlimo į mėnesio galą, spaudimo išeiti iš darbo, skirtingo amžiaus pensininkams taikomų skirtingų transporto lengvatų ir kt.

Svetur gena ne tik pinigai

Lietuvos visuomenėje dažnai girdime, esą tautiečiai į užsienį išvyksta tik dėl to, kad juos spaudžia finansiniai nepritekliai. H.Mickevičiaus manymu, iš tiesų lietuviai laimės svetur ieškoti vis dažniau patraukia todėl, kad Lietuvoje negerbiamos žmogaus teisės, piliečiai savo šalyje nesijaučia laisvi, saugūs, lygūs su kitais. Tą rodo ir sociologiniai tyrimai.

Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros docentė Jolanta Kuznecovienė, atlikusi į JAV, Jungtinę Karalystę, Norvegiją, Airiją ir Ispaniją emigravusių lietuvių tyrimą, teigia buvusi nustebinta jo rezultatų, nes paaiškėjo, kad dauguma išeivių į tėvynę negrįžta ne tik dėl ekonominių sunkumų. Kaip vieną svarbiausių gyvenimo svetur priežasčių emigrantai nurodo žmonių tarpusavio santykius. Lietuvius emigrantus laiko ir užsienio visuomenėje suteikiamas laisvės pojūtis – laisvė darbe, laisvė realizuoti save, tai juos ir įtraukia į užsienio šalių visuomenes.

“Dažnai įsivaizduojame, kad jei pasikeistų ekonominė padėtis ir Lietuvoje darbo užmokestis susilygintų su Vakarų šalių, emigrantai iš karto plūstelėtų į tėvynę. Tai tik dalis tiesos”, – teigia tyrimą atlikusi J.Kuznecovienė.

Pasak jos, ne tik saulėtoje Ispanijoje, bet ir atšiauraus klimato Norvegijoje gyvenantys lietuviai nurodo vieną svarbiausių šių šalių privalumų – toleranciją šalia esančiajam. Docentės teigimu, liūdniausia, kad emigrantai taip pat prastai atsiliepė ir apie darbo santykius Lietuvoje. Dauguma emigrantų, kad ir kokias pareigas eitų, pabrėžia: labai skiriasi darbdavio ir darbuotojo santykiai užsienyje ir Lietuvoje. Apklaustieji tikina, kad Vakarų šalyse darbdavys į pavaldinius žiūri su didesne pagarba, jiems suteikia daugiau laisvės.

Reikia vienos institucijos

Skirtingas žmogaus teises ginantys kontrolieriai sutaria: žmogaus teisių pažeidimų pavyktų sumažinti tik labiau ugdant, šviečiant ir informuojant visuomenę apie jos teises, keliant sąmoningumo lygį, parodant, kaip jos ginamos Vakaruose, nurodant kelius, kaip galima ir reikia ginti savo pažeistas teises.

Tačiau nevyriausybinių organizacijų atstovai tvirtina, kad kol politinėje darbotvarkėje neatsiras norų ir ketinimų Lietuvoje pagerinti žmogaus teisių padėtį, tol ryškaus pagerėjimo nėra ko tikėtis. H.Mickevičius teigia, kad išeitis būtų viena – visas žmogaus teises stebinti nacionalinė institucija, tačiau Seimas ir Vyriausybė tik daugina skirtingas teises ginančių institucijų skaičių. “Seimo sprendimu bus kuriama akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyba. Ūkio ministerija siūlo kurti smulkiojo ir vidutinio verslo ombudsmeno instituciją. Vyriausybė kalba apie pacientų ir žvalgybos ombudsmenus. O kur pabaiga?” – retoriškai klausia pašnekovas.

D.Pūras taip pat siūlo valstybei pradėti nuo Nacionalinio žmogaus teisių stebėjimo instituto įkūrimo. Ekspertas sako esąs tikras: kol valstybės politika nebus nukreipta į tai, kad būtų sukurtos sąlygos kiekvienam individui – neįgaliajam, alkoholikui, homoseksualui ar romui integruotis į visuomenę, tol šalis nepajudės geresnės gyvenimo kokybės ir ekonominės gerovės link. “Niekas valstybei nekainuoja brangiau už suvaržytas žmogaus teises”, – apibendrina D.Pūras.

Kas Europoje diskriminuojami labiausiai

Ekonominė krizė įnešė pokyčių į diskriminacijos “piramidę”. Iš naujausios “Eurobarometro” atliktos sociologinės ES narių gyventojų apklausos (kurios metu apklausta 30 tūkst. respondentų) sužinome, kad labiausiai paplitusia diskriminacijos forma europiečiai laiko diskriminaciją dėl rasės, etninės kilmės ar tautybės (taip mano 61 proc. apklaustųjų). Tuo tarpu manančiųjų, kad diskriminacija dėl amžiaus yra labai paplitusi, palyginti su praėjusiais metais, padaugėjo net 16 proc. (dabar taip mano 58 proc. apklaustųjų). Tai ypač siejama su ekonominio sunkmečio laikotarpiu, kai amžius gali tapti pretekstu diskriminuoti. Taip pat padaugėjo manančiųjų, kad Europoje labai diskriminuojami neįgalieji, – dabar taip mano daugiau nei pusė apklaustųjų.

Įdomu tai, kad beveik kas penktas (16 proc.) apklaustasis tvirtino, jog per pastaruosius metus diskriminaciją teko patirti asmeniškai.

Pabrėžtina, kad Lietuvos gyventojų nuomonė apie diskriminaciją skiriasi nuo Europos vidurkio. Dauguma europiečių (net 61 proc.) mano, kad labiausiai paplitusi diskriminacija dėl rasės, etninės kilmės ar tautybės, o Lietuvoje taip mano tik kas ketvirtas (26 proc.).