Po Krymo užgrobimo, kurį įvykdė Rusija, jau praėjo daugiau nei dveji metai. Maskva aktyviai įveda „savo tvarką“ pusiasalyje. Nenuostabu, jog esminis šios „tvarkos“ bruožas – valdančiojo kurso ir įvykdytos aneksijos oponentų persekiojimas. Krymas tapo viena problemiškiausių teritorijų Rusijoje, žiūrint iš žmogaus teisių perspektyvos. Iš čia persekiojamų etninių ir socialinių grupių ypač išsiskiria Krymo totorių atvejis.
Viktoras Denisenko, geopolitika.lt
Situacijos sudėtingumą galima suprasti, pažiūrėjus į ją plačiau. Krymo totoriai nepriėmė pusiasalio užgrobimo fakto. Daugumos jų reakcija į Rusijos veiksmus buvo griežtai neigiama. Čia verta prisiminti ir istorinę traumą. 1944 metų gegužės mėnesį Krymo totoriai buvo deportuoti iš savo namų Kryme, t.y. buvo priversti palikti savo etnines žemes. Deportacijos priežastimi oficialiai nurodytas kaltinimas šią etninę grupę „kolaboravus su naciais“. Nors pačioje Sovietų Sąjungoje Krymo totorių deportacija pasmerkta kaip neteisėta dar 1969 metais, formalus draudimas grįžti į Krymą totoriams galiojo iki 1974 metų. Vėliau sugrįžimui irgi buvo bandoma užkirsti kelią, tad realus šios etninės grupės grįžimas į Krymą prasidėjo tik paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais.
Kijevui, skirtingai nei Maskvai, Krymo totoriai neturėjo istorinių priekaištų.
Suprantama, kad totorių sugrįžimas į pusiasalį tapo probleminiu reiškiniu tiek iš istorinės, tiek iš praktinės perspektyvos (į deportuotų totorių žemes 1944 metais buvo perkeliami kolūkiečiai iš Rusijos ir Ukrainos). Situaciją kiek švelnino tai, jog Krymas tuo metu jau buvo Ukrainos, o ne Rusijos jurisdikcijoje. Kijevui, skirtingai nei Maskvai, Krymo totoriai neturėjo istorinių priekaištų.
Tačiau Krymo totorių tema po Maskvos įvykdytos šio pusiasalio aneksijos paaštrėjo ne vien dėl istorinių priežasčių. Ši etninė grupė trukdo Maskvos puoselėjamam „rusiško Krymo“ mitui. Be to, totorių bendruomenė yra gerai organizuota ir palaiko proukrainietišką poziciją. Vertinant aktyviuosius Maskvos veiksmus, tampa akivaizdu, jog Kremlius siekia užčiaupti Krymo totorių bendruomenę, pavergti ją.
Rusijos represijos, nukreiptos prieš Krymo totorius, išryškėjo jau pirmais aneksijos metais. 2014 metų gegužės pradžioje Krymo totorių lyderis Mustafa Džemelijevas, grįždamas iš kelionės, nebuvo įleistas į Krymą. Vėliau paaiškėjo, jog įvažiavimas „į Rusijos teritoriją“ jam buvo uždraustas dėl jo neva keliamo pavojaus „nacionaliniam saugumui“. Po dviejų mėnesių istorija pasikartojo: atgal į Krymą nebuvo įleistas namo grįžtantis totorių Medžliso pirmininkas Rafatas Čiubarovas.
Teisėsaugos organai dažniausiai siekia inkriminuoti jiems ekstremistinės ar teroristinės veiklos organizavimą.
Pažymima, kad yra persekiojami ir aktyvūs Krymo totorių bendruomenės nariai, pasilikę pusiasalyje. Teisėsaugos organai dažniausiai siekia inkriminuoti jiems ekstremistinės ar teroristinės veiklos organizavimą. Be to, yra draudžiami bendruomenės rengiami mitingai ir kitos masinės akcijos, tarp jų – ir atminimo renginiai deportacijos metinėms paminėti.
Maskvos dėmesio neišvengė ir Krymo totorių žiniasklaidos priemonės. Garsiausiu atveju tapo Krymo totorių televizijos kanalo ATR, transliavusio savo laidas pusiasalyje, uždarymas. Kanalas nutraukė veiklą 2015 metų balandžio 1 d., nes nesugebėjo gauti rusiškos licencijos. Tų pačių metų birželio viduryje televizijos kanalas atnaujino savo transliacijas iš Kijevo, tačiau Kryme jį gali matyti tik kai kurie palydovinės televizijos vartotojai.
Dabar panašų planą galvojama pritaikyti ir Kryme, kad galima būtų pateisinti represijas, vykdomas prieš vietinius totorius.
Nėra didesnių abejonių, kad Maskva sieks išspręsti „Krymo totorių klausimą“ jai įprastomis priemonėmis. Šių metų balandžio 12 d., komentuodamas situaciją minėtame ATR televizijos kanale, politikos apžvalgininkas Geidaras Džamalis pareiškė, jog prieš Krymo totorius gali būti rengiama didelė provokacija. Jis mano, kad pusiasalyje gali pasikartoti įvykiai, analogiški 2005 metų spalio mėnesį Kabardoje-Balkarijoje įvykusiam „Nalčiko sukilimui“, kai, pasak G.Džemalio, buvo išprovokuoti musulmonų ir jėgos struktūrų susirėmimai. Apžvalgininko teigimu, dabar panašų planą galvojama pritaikyti ir Kryme, kad galima būtų pateisinti represijas, vykdomas prieš vietinius totorius.
Būtina paminėti ir tai, kad balandžio 13 d. Krymo prokuratūros sprendimu buvo sustabdyta Krymo totorių savivaldos organo – Medžliso – veikla. Šis sprendimas oficialiai argumentuojamas kova su ekstremizmu.
Medžliso veiklos nutraukimas, kaip ir kiti Krymo totorių bendruomenės teisių ir laisvių pažeidimai, sulaukė aštrios pasaulio reakcijos. Šį sprendimą sukritikavo Europos Taryba. Jos pirmininkas Thorbjornas Jaglandas pareiškė, jog „Medžliso veikla Kryme turi būti tęsiama“. Represinius veiksmus prieš šią Krymo totorių savivaldos organizaciją pasmerkė ir Europos Sąjunga, pareiškusi, kad tai yra „ataka prieš Krymo totorių teises“. Gana emocingai šiuo klausimu pasisakė ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, palyginęs minėtą draudimą su stalinistinės politikos atgaivinimu.
Tačiau Maskva, nesunku nuspėti, ignoruoja tarptautinės bendruomenės pasipiktinimą. Krymo totorių persekiojimas atitinka jos strategiją, kuria siekiama įteisinti Krymo aneksiją ir pašalinti visus trikdžius, keliančius grėsmę oficialiai rusiškai „Krymo susigrąžinimo“ versijai. Tam Kremlius ne tik persekioja nepriklausomas Krymo totorių organizacijas, bet ir kuria vietoje jų savas – marionetines, prorusiškas. Tiesa, šios naujos organizacijos, pasak Medžliso nario Kurultajaus Ali Ozenbašo, totoriai nepripažįsta ir nepalaiko. Tokių organizacijų steigimas atspindi Maskvos jau seniai įvaldytą propagandinių iliuzijų kūrimo taktiką, kuria buvo paremta ir hibridinė agresija prieš Ukrainą.
Maskva ir dabartinės vietinės Krymo valdžios struktūros stengiasi nutylėti ir paslėpti žinias apie vykdomas represines priemones.
Krymo totorių teisių pažeidimą aneksuotame Kryme fiksuoja ir pripažįsta skirtingos tarptautinės organizacijos – tokios kaip ESBO, Jungtinės Tautos ir pan. Apie šiuos pažeidimus taip pat kalba žmogaus teisių ekspertai iš „Amnesty International“ ir „Human Rights Watch“. Kartu pripažįstama, jog Krymo totoriai yra ne vienintelė grupė žmonių, kurių teisės atsidūrusios pavojuje, – tai tik dalis bendros problemos, susijusios su žmogaus teisių ir laisvių situacija užgrobtame pusiasalyje. Šią problemą stiprina ir tai, jog informacija apie pažeidimus sunkiai skinasi kelią į viešumą. Maskva ir dabartinės vietinės Krymo valdžios struktūros stengiasi nutylėti ir paslėpti žinias apie vykdomas represines priemones. Pažymima, kad šiuo metu pusiasalyje nuolat veikia tik viena žmogaus teisių pažeidimus fiksuojanti organizacija – tai Krymo žmogaus teisių misija.
Deja, šiandien nėra tokios jėgos, kuri galėtų apsaugoti Krymo totorius (ir kitus pusiasalio gyventojus) nuo Rusijos represinės sistemos. Atsižvelgiant į tai, galima prognozuoti, kad totorių organizacijos bandys perkelti savo veiklą iš Krymo į palankesnę geopolitinę terpę. Straipsnyje minėtas Krymo totorių Medžlisas greičiausiai bus priverstas „emigruoti“ iš aneksuoto Krymo į Ukrainą. Faktiškai, praėjus šešiems dešimtmečiams po pirmosios deportacijos, Krymo totoriai ir vėl yra vejami iš savo gimtosios žemės.
Sraipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. balandžio 20 d.
Filmas “Chaitarma” apie totorių deportaciją:
Loading ...