Netrukus knygynuose pasirodys trečiasis lietuvių rašytojos, filosofės Rasos Aškinytės romanas „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“. Visas kūrinys, kaip ir ši jo ištrauka, kurią šįkart siūlome, pasižymi labai žaismingu literatūriniu stiliumi ir linksma ironija. Ši knyga tikrai privers jus bent jau šyptelėti.

Na jau ne, šitaip elgtis tikrai negalima.
Dabar trys, aš guliu ant kilimo ir nejudu. Žinau, nejudėti negerai, reikia vaikščioti. Bet gulėdamas vaikščioti aš negaliu. Mažas mokėjau, dabar – nebemoku. O turėtų būti atvirkščiai. Daug kas turėtų būti atvirkščiai, bet nėra. Todėl žiūriu pro langą. Langas toks nešvarus, kad net gaila. Gaila, kad kol galėjau vaikščioti, jo nenuvaliau.
Žinot, ką jinai padarė? Niekada neatspėsit.
Nebegaliu pakęsti to murzino lango, todėl atsikeliu ir nuvalau. Ilgai valau. Nesuprantu, kaip vertikalūs daiktai, kurių niekas niekada neliečia, gali taip išsitepti.
Nuvalau ir vėl atsigulu. Guliu ir negaliu pajudėti.
Aš neturiu nei rankų, nei kojų. Gal turiu, tik jos ne mano, nes nė vienos negaliu pajudinti. Turiu tik galvą ir nugarą. Esu tuo tikras, nes guliu ilgai, nugarą maudžia, o aš galvoju. Dar turiu lūpas, kurias vis palaižau liežuviu. Ne todėl, kad džiūsta. Tik noriu patikrinti, ar jos dar yra. Skaičiau istoriją apie žmogų, kuris neturėjo lūpų. Tiesiog toks gimė. Jis sakė, kad visą gyvenimą jautėsi nelaimingas. Nė kiek nesistebiu, lūpas turėti tikrai svarbu. Jei imsit mano lūpas, imkit ir mane visą. Aš nenoriu būti padalytas.
O ji padalijo. Padalijo mane į prieš tai buvusį ir į tą, kuris prasidėjau, vos ją pamatęs.
Stovėjo tarp durų pasišiaušus. Pasakiau „atsiprašau“ ir bandžiau praeiti, o ji paklausė, kodėl atsiprašinėju, gal nujaučiu, kad padarysiu jai ką nors blogo, ir niekur nesitraukė. Tada ją tiesiog pastūmiau. Ji nė kiek nenustebo, tik paklausė, ar už tai ir atsiprašiau.
Nesuprantu, kodėl ji taip padarė. Kodėl privertė ją įsimylėti.
Kai pamačiau pirmą kartą, ji man pasirodė bjauri. Graži, net labai graži, bet visai ne tokia, kokios aš norėjau. Jos oda buvo labai tamsi, rudai mėlyna. Plaukai kvailai nudažyti pusiau baltai. Viena akis tamsesnė už kitą, nors net ir ta šviesesnė pakankamai ruda. Niekada neturėjau merginos rudomis akimis. Negalima suprasti, ką jos galvoja, tik žiūri tom savo anglinėm duobėm, lyg norėtų kažką iš tavęs atimti, per tas skritulines duobes ištraukti, arba atvirkščiai, kažką, ko niekam nereikia, perduoti. Man niekada nepatiko žmonės, kurie man ką nors daro manęs neatsiklausę, ir visai nesvarbu, ar duoda, ar ima.
Be to, ji visą laiką šypsojosi. Aš ją pastūmiau, o ji šypsojosi, lyg tik to ir tebūtų norėjusi.
Žodžiu, man buvo bjauri. Todėl pastūmiau ir nuėjau.
Nieko neatsitiko, nei žaibas trenkė, nei mane kas užhipnotizavo. Tik prisiminiau, kad kambaryje palikau mašinos raktus. O tai reiškė, kad turiu grįžti į vidų. Aišku, ji vėl stovėjo tarp durų. Nežinau, ką darė tas kelias sekundes, kol buvau nusisukęs, bet atrodė dar labiau susivėlusi. Be to, rūkė. Jos lūpos buvo putlios, pirštai ilgi, o rankos pernelyg grakščios. Pagalvojau, kad jeigu jinai mane pabučiuotų, turbūt numirčiau.
Kai priėjau, ji pasakė „atsiprašau“, nesupratau, už ką. Turbūt suvokė, kad galėtų mane nužudyti vien bučiniu. Bet turbūt niekada nebūtų to dariusi, nes gaila cigaretės.
Jos kaklas buvo toks ilgas, atrodė švelnus, jei paliesčiau, numirčiau. Prisižadėjau niekada to nedaryti.
Ji tikrai be reikalo buvo prisikabinusi tiek grandinėlių su visokių spalvų ir dydžių kristalo burbulais. Gal ir ne kristalo, nežinau. Koks skirtumas, vis tiek ant jos kūno visi burbulai atrodė tamsesni, nei buvo iš tikrųjų. Pakėliau vieną pažiūrėti.
Atitrauktas nuo jos kristalas pasidarė ryškiai raudonas, perregimas, lyg praradęs atramą. Nemėgau daiktų, kurie tarsi neturėjo esmės, todėl paleidau karoliuką. Jis buvo toks sunkus, kad atsitrenkęs į jos krūtinę barkštelėjo.
Nesupratau, kam jai reikia ant savęs susikabinti šituos stiklus. Neabejoju: ji žino, kad suteikia jiems gyvybę, kad be jos jie – niekas. Bet juk negalima visko, kas be tavęs tampa beprasmiai, visą laiką nešiotis su savimi. Pagalvojau, kad turbūt ji yra labai geras žmogus, nes be jokio pasipriešinimo esmę suteikė ir man, padarė mane dar vienu dirbtiniu kristalu, kuris, atskirtas nuo jos, tampa neryškus, peršviečiamas ir niekam nereikalingas.
Turbūt prieš ją stovėjau gana ilgai, nes ji baigė vieną ir prisidegė kitą cigaretę. Tada priėjo ir mane pastūmė. Taip netikėtai, kad vos nepargriuvau.
– 1:1, – pasakė. Ir įėjo į vidų.
{…}

Prieš keliasdešimt metų pranašauta robotų revoliucija neįvyko, tačiau atrodo, kad šiandien aušta nauja mechaninių darbininkų aušra. Naujausios technologijos ir brangstanti darbo jėga Azijoje verčia gamintojus iš naujo pažvelgti į robotus.

Prieš metus tarptautinio koncerno ABB padalinys „ABB Robotics“ pristatė gamybai skirto roboto prototipą svajingu pavadinimu „Frida“. Ši mechaninė darbininkė skiriasi nuo įprastų, dažniausiai automobilių surinkimo linijose dirbančių gremėzdiškų robotų, nes savo gabaritais ji nedaug didesnė nei žmogus, o miklios jos „rankos“ manevringumu prilygsta žmogaus galūnėms.
Vis dėlto svarbiausia „Fridos“ naujovė – robotas taip užprogramuotas, kad galėtų dirbti šalia žmogaus, o ne uždarame stikliniame narve, kaip dauguma iki šiol veikiančių gamyklinių robotų. Mat šie mechaniniai darbininkai turi daug jėgos ir yra užprogramuoti greitai atlikti vos vieną užduotį, o dirbdamos jų „rankos“ gali stipriai sužaloti šalia atsidūrusį žmogų.
„Dažniausiai matydami gamyklose dirbančius robotus – suvirinančius ar dažančius, šalia neišvysime jokio žmogaus, nes tai nesaugu“, – teigia Rodney Brooksas, JAV bendrovės „Rethink Robotics“ vadovas. Todėl ši bendrovė, surinkusi geriausių inžinierių komandą iš viso pasaulio, rudenį žada pristatyti savo kūrinį – lengvai programuojamą, nebrangų, miklų ir žmogui nepavojingą gamyklinį robotą. Pasak R.Brookso, jo bendrovės robotas visai gamybos pramonei turėtų padaryti panašų poveikį kaip pirmieji asmeniniai kompiuteriai.
Juk iki rinkoje pasirodant pirmiesiems „Apple“ bei kitų gamintojų kompiuteriams, jie buvo įsivaizduojami kaip didžiules sales užimančios spintos, kurioms aptarnauti reikia dešimčių ekspertų. O šiandien išmanusis telefonas, turintis senesnio kompiuterio galią, telpa kišenėje ir norint juo naudotis nereikia jokio specialaus išsimokslinimo. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-38) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nuo senų laikų Azijoje iš kartos į kartą perduodamų pasakojimų apie atokiose kalnų vietose neva gyvenančius „Sniego žmones“ – į žmones panašias būtybes – pagrįstumą eilinį kartą pabandė išsiaiškinti britų mokslininkai.

Daugelio Himalajuose surengtų ekspedicijų metu mokslininkams ir „Sniego žmogaus“, arba ječio, egzistavimą siekiantiems įrodyti entuziastams kartais pavykdavo rasti keistų pėdsakų, kailio plaukų ar kitų tariamai mokslui nežinomos primatų rūšies egzistavimo liudijimų, tačiau po išsamesnių tyrimų dauguma šių radinių būdavo paaiškinami nesiremiant egzotiškomis prielaidomis. Iki šiol mokslininkai neturėjo galimybės tirti nei tariamo „Sniego žmogaus“ palaikų, nei jo audinių, tačiau šiandien Edinburgo zoologijos sodo biologai pranešė apie pirmojo tariamai ječio piršto DNR tyrimo rezultatą, praneša BBC.

Prieš maždaug penkiasdešimt metų į D. Britaniją iš nuošalaus budistų vienuolyno Nepale buvo atvežtas tariamai „Sniego žmogaus“ pirštas. Jį iš Pangboče vienuolyno, kuriame buvo laikoma išdžiovinta ječio ranka, vienuolių 1959 m. įsigijo amerikietis tyrinėtojas Peteris Byrne’as. Nuo mumifikuotos rankos atkirstas prištas vėliau nelegaliai buvo išvežtas iš Indijos į D. Britaniją, kur buvo apžiūrėtas Londono karališkame Chirurgų koledže. Specialistai tada priėjo išvadą, kad tai nėra žmogaus pirštas, tačiau ilgainiui radinys buvo užmirštas ir iki šio laiko pragulėjo koledžo archyve.

Pranešama, kad iš naujo kataloguojant archyvą šis pirštas vėl buvo atrastas, ir buvo nuspręsta atlikti jo DNR analizę. Tyrimą, paėmę mažytį šio piršto kaulo mėginį, atliko Edinburgo zoologijos sodo genetikos ekspertai. Šiandien buvo paskelbta jų išvada: tai yra mumifikuotas žmogaus rankos pirštas.

Apie šį tyrimą, tariamo „Sniego žmogaus“ piršto atvežimo į Britaniją istoriją ir ječio paieškas papasakos naujas BBC dokumentinis filmas, sakoma pranešime.

technologijos.lt

2025-ieji atrodo ldar abai toli, tačiau ateities pamatai dedami jau šiandien. Pažvelkime, kaip pasikeis informacinės technologijos po gero dešimtmečio.

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos informacinių technologijų ir telekomunikacijų sritis žengė platų žingsnį. Šiandien mūsų šalis tiek Europoje, tiek ir pasaulyje pirmauja pagal šviesolaidinio interneto skverbtį, Lietuva taip pat patenka į pirmą dvidešimtuką pagal vidutinę interneto spartą, šalyje kiekvienam gyventojui tenka beveik po dvi mobiliojo ryšio korteles, gerai išvystyta internetinė bankininkystė, Lietuvoje po truputį diegiamas naujausios kartos 4G mobilusis internetas.
Daugumą šių žygdarbių šalies IT sektorius atliko būtent per pastaruosius dešimt metų, kuomet įvyko tam tikras lūžis – informacinės technologijos prasiskverbė į kiekvieno paprasto vartotojo namus. „Prieš dešimt metų IT žinios dar buvo išskirtinumas, dabar tai jau būtinybė, „privalomos programos“ dalis“, – teigia Martynas Bieliūnas, „Microsoft“ verslo strategijos ir rinkodaros vadovas Baltijos šalims. Pasak jo, dingo technologijų neprienamumas ir akademiškumas – šio dešimtmečio viduryje visi (ne tik lietuviai) pradėjo masiškai keltis į socialinius tinklus, o tai padėjo demokratizuoti internetą. Technologijų vartotojai Lietuvoje yra aktyvūs ir žingeidūs visose amžiaus ir socialinės grupėse – per dešimtmetį stipriai sumažėjo socialinė atskirtis technologijų srityje.
„Yra ir neigiamų pokyčių – kartais tenka konstatuoti kad jaunosios kartos žinios tampa kiek paviršutiniškos“, – pastebi M.Bieliūnas. Pašnekovas cituoja Nicholaso Carro knygą „The Shallows“, kurioje autorius daro įžvalgą, jog žmonių suvokimas tampa paviršutinišku, viskas bandoma daryti probėgšmiais dėl didžiulės informacinės perkrovos, kurią sąlygoja prieigos prie interneto plitimas ir mobilumas.
Panašią informacinių technologijų demokratizaciją, kuri pakeitė ir IT verslą, pastebi ir verslininkas Ilja Laurs, įkūręs mobiliųjų programėlių parduotuvę „GetJar“. „Šiandien IT verslas Lietuvoje pereina nuo korporatyvių sprendimų prie galutinio vartotojo produktų, kuriems kurti ir pardavinėti nereikia didžiulių kompanijų“, – pastebi I.Laurs.
Pasak pašnekovo, prieš dešimt metų IT verslas buvo uždaras, prieinamas tik didelėms kompanijoms, kurios dažniausiai dirbo su stambiais klientais ar valstybinėmis įmonėmis. Šiandien Lietuvoje tokias įmones keičia maži ir sėkmingi startuoliai (angl. start up), kuriems pradines lėšas skiria rizikos kapitalo fondai. „Svarbu ir tai, kad lietuviai šiandien kuria produktus tarptautinei rinkai, o ne tik Lietuvai“, – patikslina I.Laurs. M.Bieliūnas priduria, kad IT profesionalai Lietuvoje mokomi suvokti ne tik savo konkrečią sferą, bet ir aplinkines disciplinas, daugumai suteikiami gilūs akademiniai tiksliųjų mokslų pagrindai.
Tai yra pastarojo dešimtmečio pasiekimai, už kuriuos galime save pagirti, tačiau daug svarbiau neužmigti ant laurų – juk artimiausi dešim dvidešimt metų daug svarbesni. Todėl pažvelkime, kurlink judės pasaulio IT sektorius – sprendžiant iš dabartinių pasiekimų Lietuva neabejotinai koja kojon žengs kartu.

Besikeičiančių paradigmų metas

Šiandien dažnam Vakarų vartotojui būdinga nuolatinio buvimo „ryšio ribose“ būsena, kurią skatina internetas ir konkrečiai – socialiniai tinklai, keičiantys žmonių psichologiją bei gyvenimo būdą. M.Bieliūnas spėja, kad socialiniai tinklai ilgainiui įsiskverbs į darbo organizavimą, ypač turint omenyje debesų technologijų integraciją. Pastaroji technologija vystysis dar labiau – tad po penkiolikos metų kompiuteris taps tik sąsaja su debesyse saugomais duomenimis bei ten pat veikiančiomis programomis ar žaidimais.
Visgi daug įdomesnis yra šiandienos informacinių technologijų socialinis ir filosofinis aspektas. Tarkime, socialiniai tinklai bei kitos priemonės pakeitė bendravimą iš modelio „vienas su vienu“ į „vienas su visais“, o galbūt ir net dar toliau – į globalaus kaimo modelį „visi su visais“. Šis bendravimo masiškumas keičia privatumo sąvoką, todėl per artimiausius keliolika metų bus pradėti kurti teisiniai ir filosofiniai informacinių technologijų atneštų pokyčių vertinimai.
„Šiandien žmonija nebespėja apmąstyti visų pokyčių ir pasėkmių, kurias atneša naujausios technologijos, – svarsto I.Laurs. – Tarkim H.Fordui masiškai pradėjus pardavinėti automobilius, iš pradžių juos vairuoti galėjo ir girti žmonės.“ Pasak pašnekovo, turės praeiti daugiau nei keli dešimtmečiai, kol žmonija apmąstys visus IT naujovių atneštus pokyčius bei sukurs tinkamą juridinę bazę – tad 2025 m. tikrai turėsime tam tikrus apmatus.
Kitas šiandien aktualus klausimas yra autorinių teisių apsauga ir dėl jos kylantis konfliktas, kurį rodo protestai dėl šias teises bandančių apsaugoti tarptautinių susitarimų, pavyzdžiui, ACTA. Pasak I.Laurso, šiandien esame priešrevoliucinėje būsenoje, kai „apačios (vartotojai) nenori, o viršūnės (įrašų kompanijos) negali“ – todėl per artimiausius penkiolika metų prekybos modelis iš esmės pasikeis.
„Senasis verslo modelis, orientuotas į fizinę prekybą autoriniu turiniu yra visiškai nesuderinamas su internetu, todėl visiškai išnyks – 2025-aisiais turėsime keletą naujų, daug lankstesnių modelių“, – yra įsitikinęs I.Laursas. Tą rodo ir faktas, kad atsiranda šios srities reformas žadančios politinės jėgos – tarkime Švedijoje ir Vokietijoje ypač sustiprėjusios Piratų partijos pozicijos.
Pasak M.Bieliūno, tiek muzikos industrija, tiek kompiuterinių programų licencijos debesų kompiuterijoje taip pat eina mažesnių ir lankstesnių mokėjimų kryptimi – prenumeratos ir nedidelių pirkimų modeliai, mokama tik už tai kas panaudojama.

Žmogaus ir kibernetinės mašinos sąjunga

Visi „Veido“ kalbinti pašnekovai sutaria, kad apie 2025-uosius vienaip ar kitaip bus „kompiuterizuoti“ beveik visi mus supantys daiktai – jie bus sujungti į taip vadinamąjį daiktų internetą. Tai reiškia, kad išmanūs bus ne tik telefonai, bet ir šaldytuvai, automobiliai, dulkių siurbliai ir kiti buities prietaisai – vis spartėjanti miniatiūrizacija leis į juos montuoti aibę jutiklių, pagal kurių surinktus duomenis, sprendimus priims juos veikiantys procesoriai.
„Jei kompiuterinė programa pajėgi padaryti logišką sprendimą – kodėl šių pareigų jai neatiduoti?“, – retoriškai klausia M.Bieliūnas. Pasak pašnekovo, dauguma atvejų tai net saugiau: kompiuterinės sistemos tarp savęs komunikuoja tiklsiau ir greičiau negu žmogus, todėl gali greičiau įvertinti aplinkybes ir priimti tinkamą sprendimą.
Tačiau progreso kryptis – glaudus žmogaus ir tecnologijų gebėjimų apjungimas, kai žmogiškasis intelektas yra išplečiamas papildomomis galimybėmis. Šiandien naudodamiesi interneto paieška, tam tikra prasme irgi praplečiame savo smegenų galimybes technologinėmis priemonėmis. „Google“ neseniai pristatė papildytos realybės (angl. augmented reality) akinių prototipą „Project Glass“, pro kuriuos matomas vaizdas papildomas kita informacija. Panašius projektus savo laboratorijose rengia ir kitos IT sektoriaus lyderės – kompanijos „Microsoft“ ar „Samsung“.
Pirmieji žingsniai žengti žmogaus ir kompiuterio sąsajos tobulinimo srityje. Juk gerus trisdešimt metų vienintelis būdas duoti nurodymus kompiuteriui buvo klaviatūra ir pelė. Tačiau prieš keletą metų kompanija „Apple“ savo telefonuose išpopuliarino liečiamąjį ekraną – toks valdymas daug intuityvesnis. Šiandien „Apple“ žengė dar toliau – jos telefonuose veikianti programėlė „Siri“ supranta balso nurodymus ir daugeliu atveju atsako balsu, be to, kompanijos inžineriai jai yra suteikę net ir šiokį tokį charakterį. Tuo tarpu, „Microsoft“ prie du metus sukūrė „Kinect“ įrenginį, kuriuo tiek žaidimus, tiek programas galima valdyti balsu ir kūno judesiais.
„Juk dažnam iš mūsų praverstų papildomas gigabaitas anglies nanovamzdelių pagalba sukurtos darbinės atminties „įmontuotos“ šalia gamtos duotos smegenų atminties“, – linksmai pranašauja M.Bieliūnas. Žinoma, tokia prognozė 2025 metams atrodo drąsiai, tačiau tik žvelgiant į ateitį tiesiškai. Tuo tarpu išradėjas, inžinerius ir futurologas Raymondas Kurzweilas, remdamasis Moore’o dėsniu, teigia, kad visos technologijos vystosi eksponentiškai.
„Paimkime žmogaus genomo iššifravimą – 1990-aisiais kai buvo atlikti pirmieji darbai ir buvo iššifruota tik apie viena dešimttūkstantoji dalis kodo, beveik visi mokslininkai įvertinę tuometines technologijas teigė, kad šis darbas užtruks vos ne šimtą metų“, – prisimena R.Kurzweilas. Tačiau visas žmogaus genomas galutinai buvo iššifruotas apie 2003 m. – tokį tempą uždavė eksponentiškai tobulėjančios technologijos.
Todėl neverta skubėti pasmerkti šiandien per drąsiai atrodančias prognozes, nes žmogus negali aiškiai įvertinti, kokia ateitis slypi už eksponentinio IT vystymosi posūkio.

Informacinių technologijų sritis 2025 metais
1. Daiktų internetas. Dauguma mus supančių daiktų bus išmanūs – sujungti į tinklą, jie galės atlikti savarankiškus sprendimus.
2. Technologijų miniatiūrizacija. Nanotechnologijos inžinerijoje bei medicinoje leis kurti mikroskopinius prietaisus bei robotus.
3. IT užkariaus biologiją ir mediciną. Šiandien prasidėjusi gyvybės mokslų kompiuterizacija leis iš esmės keisti žmogaus sveikatą ir amžių.
4. Kompiuterio ir vartotojo sąsaja. 2025-aisiais bus daugiau kompiuterių valdymo būdų – balsu, judesiais, smegenų bangomis.
5. Papildytoji realybė. Per artimiausią dešimtmetį bus sukurti prietaisai, kurie leis tikrovėje matomus daiktus papildyti nauja informacija.
6. Debesų technologijos. Kompiuteris galiausiai taps tik portalu į debesyse esančias programas bei saugomus duomenis.
7. Dirbtinis intelektas. Visos aukščiau išvardintos sritys leis priartinti savarankiškai mąstančios mašinos sukūrimą.
8. Robotikos vystymasis. Vis daugiau gyvenimo sričių bus palikta įvairiems robotams – tą lems tobulėjantis dirbtinis intelektas.
9. Autorinių teisių apsaugos pasikeitimas. 2025 m. veiks daug lankstesni autorinio turinio platinimo verslo modeliai.
10. Privatumas ir duomenų apsauga. Bus sukurti aiškūs teisiniai ir moraliniai kriterijai, kurie reglamentuos žmonių elgesį virtualioje erdvėje.

Lietuvos gyventojų nuomone, žmonės jaunais nustoja būti sulaukę 47-erių, t. y. penkeriais metais vėliau nei taip mano vidutinis ES pilietis. Tuo metu senyvo amžiaus žmogus yra asmuo, sulaukęs daugiau nei 65 metų, o svarbiausias jo vaidmuo šeimoje – auginti anūkus.

Tai parodė didžiausios Lietuvoje rinkos ir žiniasklaidos tyrimų kompanijos TNS LT atliktas „Eurobarometro“ tyrimas. Tai stambiausias visuomenės nuomonės tyrimas, kuriuo remiantis priimami politiniai sprendimai. Jis vykdomas Europos Komisijos ir Europos Parlamento iniciatyva.

Europos Sąjungoje senyvo amžiaus žmogumi laikomas asmuo, sulaukęs 64 metų. Iš visų valstybių-ES narių aukščiausią senyvo amžiaus ribą nurodo Olandijos gyventojai. Jų manymu, ji siekia 70,4 metus. Tuo metu Slovakijoje ši riba yra žemiausia – 57,7 metai. Tyrimas taip pat parodė, kad Europoje gyvenančių vyrų ir moterų nuomonė dėl senyvo amžiaus skiriasi. Moterų brėžiama riba siekia 65 m., kuomet vyrų yra gerokai žemesnė – 62,7 m.

„Tiek Lietuvos, tiek Europos gyventojai sparčiai senėja. Šis faktas neretai siejamas su neigiamu kontekstu, kuomet pensinio amžiaus žmonės pateikiami kaip visuomenės nariai, kuriuos turi išlaikyti šiuo metu dirbantys žmonės. Tiesa, tyrimas parodė, kad Lietuvoje, nepaisant nemenkos dalies gyventojų, kurie vis dar abejoja vyresnio amžiaus žmonių vaidmeniu visuomenėje, yra ir didelis procentas pabrėžiančių jo svarbą“, – teigia tyrimų bendrovės TNS LT vyresnioji projektų vadovė Agnė Ambrazevičienė.

Kas antras Lietuvos gyventojas mano, kad mūsų visuomenėje palankiai vertinami vyresni negu 55 m. žmonės. Tačiau 37 proc. apklaustųjų teigė, kad vyresni asmenys mūsų šalyje sulaukia neigiamo vertinimo.

Atsižvelgiant į minėtus rodiklius, Europos Sąjungoje geriausiai vyresnio amžiaus žmonės vertinami Liuksemburge. Absoliuti dauguma, t. y. 82 proc., šios šalies gyventojų teigia, kad jų visuomenėje 55-erius metus perkopę asmenys priimami palankiai. Šiuo atžvilgiu prasčiausia padėtis yra Vengrijoje, kur tokią nuomonę palaiko mažuma – tik 28 proc. apklaustųjų.

Lietuvos gyventojų manymu, svarbiausią vaidmenį vyresnio amžiaus žmonės atlieka savo šeimoje. Tuo įsitikinę 84 proc. apklaustųjų. Taip pat dauguma, t. y. 72 proc., mūsų šalies gyventojų teigia, kad senyvo amžiaus žmonės prie visuomenės gerovės aktyviausiai prisideda padėdami auginti anūkus. Didžiausią įtaką vyresnio amžiaus žmonės savo šeimose turi Kipre ir Graikijoje. Taip mano absoliuti dauguma šių šalių apklaustųjų – atitinkamai po 97 ir 94 proc., kuomet Čekijoje šis rodiklis mažiausias iš visų ES narių – tam pritarė tik 62 proc. šalies gyventojų.

Kas septintas Lietuvos gyventojas teigia šiuo metu besirūpinantis vyresnio amžiaus artimuoju. Labiausiai šiuo požiūriu prie vyresnio amžiaus artimų žmonių yra prisirišę prancūzai – taip teigė daugiau nei ketvirtadalis arba 26 proc. šios šalies apklaustųjų. Tuo metu mažiausia vyresnio amžiaus artimaisiais besirūpinančių gyventojų dalis yra Austrijoje – tik 5 proc., taip pat Vokietijoje ir Slovakijoje – po 6 proc.

Europos statistikos departamentas prognozuoja, kad iki 2060 metų vienam pensinio amžiaus žmogui Europos Sąjungoje teks du darbingo amžiaus – nuo 15 iki 64 – metų žmonės. Šiuo metu vienam pensinio amžiaus žmogui Europos Sąjungoje tenka keturi dirbantieji.

„Eurobarometro“ tyrimas buvo atliktas 2011 m. rugsėjo-lapkričio mėnesiais. Šis tyrimas apima 27 Europos Sąjungos valstybes ir penkias šalis, nepriklausančias ES: Kroatiją, Islandiją, Makedoniją, Norvegiją ir Turkiją. Jo metu buvo apklausta daugiau nei 31 tūkst. vyresnių nei 15 metų respondentų.

Lietuvoje „Eurobarometro“ tyrimas vyko 2011 m. rugsėjo-spalio mėnesiais. Jo metu buvo apklausti 1014 mūsų šalies gyventojų. Tyrimą atliko TNS LT tiesioginio interviu būdu.

TNS LT kontroliuoja tarptautinė tyrimų kompanija TNS Global, kuri turi sukaupusi daugiau nei 60 metų patirtį rinkos tyrimų ir įžvalgų srityje. TNS atstovybės yra įsikūrusios daugiau nei 80-yje pasaulio šalių Europoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione, Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose.

Taip demokratiškai išrinktą prezidentą Kazį Grinių pavadino Antanas Smetona, kuris su kariškių pagalba 1926 m. gruodį organizavo perversmą ir pašalino K.Grinių iš valdžios.

XIX a. pabaigoje svarbiausias mūsų tautinio judėjimo židinys buvo Sūduva, nes čia, Varšuvos generalgubernijos ribose, tam buvo palankesnės sąlygos: šiek tiek švelnesnė caro valdžios priespauda, Marijampolės ir Suvalkų gimnazijose vyko lietuvių kalbos pamokos, netoliese buvo Prūsija, iš kurios plaukė nelegali lietuviška spauda – o ji tada reiškė labai daug. Pagaliau čia ūkininkai buvo labiau pasiturintys, pažangesni, daugiau savo vaikų leido į mokslus. Todėl iš čia kilo didelė dalis žymių mūsų tautinio judėjimo veikėjų ir nepriklausomos Lietuvos kūrėjų, pradedant Jonu Basanavičium ar Vincu Kudirka ir baigiant Kaziu Griniumi.

V.Kudirkos idealų tęsėjas
K.Grinius gimė prieš 145 metus, 1866 m. gruodžio 17 d., Salemos Būdos kaime dabartiniame Marijampolės rajone, vidutinių ūkininkų šeimoje, – tėvas turėjo 17 ha žemės. Jau pradžios mokykloje Kazys pakliuvo į lenkų įtaką – juk čia lietuviškai prakalbusius vaikus bausdavo. Marijampolės gimnazijoje, kurioje K.Grinius mokėsi 1879–1888 m., buvo dėstoma rusų kalba, bet mokiniai tarpusavy kalbėjosi lenkiškai. „Lenkija buvo kokiame tai šviesiame aureole pas mus“, – rašė jis vėliau.
Laimė, ta orientacija vis dėlto pasikeitė, daugiausia Petro Kriaučiūno, lietuvių kalbos mokytojo, pastangomis, nes jis ne tik mokė gramatikos, bet „kartu vedė karštą propagandą: nepasiduot, laikytis, nenutautėt, spiestis krūvon, visur rodytis lietuviais“. Taip P.Kriaučiūnas parengė, išugdė Lietuvai didelį būrį tautiškai susipratusių jaunuolių, iš jų net apie 80 tapo žymiais tautinio judėjimo ir nepriklausomos Lietuvos žmonėmis – tai J.Basanavičius, V.Kudirka, Jonas Jablonskis, Stasys Matulaitis, Pranas Vaičaitis, Andrius Bulota, Justinas Staugaitis ir kiti. „Ūmai mes iš lenkiškos orientacijos atvirtome į lietuvišką“, – prisiminė K.Grinius.
1887–1893 m. studijuodamas mediciną Maskvos universitete jis dar labiau įsitraukė į lietuvišką veiklą: lankė lietuvių studentų draugijos susirinkimus, platino draudžiamą spaudą, tapo laikraščio „Varpas“ rėmėju ir bendradarbiu, V.Kudirkos bendraminčiu, aktyviu jo suburto varpininkų sąjūdžio nariu. Ypač daug jame nuveikė nuo 1894 m. dirbdamas gydytoju Sūduvoje: Marijampolėje, Naumiestyje, Pilviškiuose. Jis redagavo V.Kudirkos įkurtą „Ūkininką“, laikraštį kaimo žmonėms, daug rašė ir „Varpui“.
Neginčijamas varpininkų lyderis buvo V.Kudirka, bet jis, kaip žinome, anksti mirė. Jo įpėdiniu, ideologu ir lyderiu iš pradžių tapo Povilas Višinskis. Daugiausia jo rūpesčiu 1902 m. varpininkai įkūrė Lietuvių demokratų partiją, kurios programą kartu su P.Višinskiu rengė K.Grinius ir J.Vileišis. Deja, 1906 m. ir pirmasis mūsų nepriklausomybės šauklys P.Višinskis mirė nuo džiovos. Tada didžiausiu varpininkų, demokratų autoritetu tapo K.Grinius.
Ypač didelis jo nuopelnas buvo pasiūlymai, kaip spręsti žemės klausimą, kuris buvo labai aktualus to meto Lietuvoje. Mat didelę dalį žemės plotų (Vilniaus gubernijoje arti pusės) valdė dvarininkai, nesugebėję efektyviai jos panaudoti, o tūkstančiai valstiečių kentė žemės trūkumą. Savo pasiūlymus šiuo klausimu K.Grinius 1905 m. išdėstė „Varpe“, straipsnyje „Teisingas žemės valdymas Lietuvoje“, kurio pagrindinė idėja – „žemė turi prigulėti tam, kas ją dirba ir iki jis ją dirba“. Šiuo principu vadovaujantis 1922 m. Lietuvoje prasidėjo žemės reforma, neatpažįstamai pakeitusi mūsų kaimą.

Nepriklausomos Lietuvos kūrėjas
Artėjant karui K.Grinius, pasirodo, visai teisingai numatė, kad susigrūmus vokiečiams su rusais gali atsirasti sąlygos Lietuvos nepriklausomybei, šias mintis jis paskelbė „Varpe“ dar 1914 m. pavasarį. 1914 m. rudenį karui prasidėjus jis su šeima pasitraukė į Rusiją, gyveno ir dirbo gydytoju Nalčike, Kislovodske.  Per Rusijos pilietinio karo suirutę K.Grinius labai skaudžiai nukentėjo: 1918 m. spalį plėšikaujantys raudonarmiečiai nužudė jo žmoną Joaną, aktyvią visuomenininkę, puikią pagalbininkę visuose reikaluose, ir mirtinai sužeidė dukrą Gražiną, o jaunesnysis sūnus Jurgis mirė pakeliui į Lietuvą. K.Griniui grįžti namo buvo labai sunku, tą pavyko padaryti tik 1919 m. lapkritį aplinkiniais keliais – per Turkiją, Prancūziją, Vokietiją.
Iš pradžių K.Griniui daugiausia teko rūpintis P.Višinskio įkurtos partijos, kuri dabar vadinosi Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija, stiprinimu, nes karo metais ji gerokai pakriko, o artėjo Steigiamojo Seimo rinkimai. Tą padaryti pasisekė, ir ši partija, į 1920 m. balandžio 15 d. vykusius rinkimus ėjusi kartu su Lietuvos valstiečių sąjunga, gavo 29 mandatus, užimdama antrą vietą po krikščionių demokratų su 59 mandatais. Nors kiek pavėlavęs į valstybės kūrimo procesą, K.Grinius taip pat tapo Seimo nariu ir buvo jame viena ryškiausių asmenybių. Pasak Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, tarp Seimo narių nebuvo „tokių, kurie savo aukomis tėvynės labui prilygtų daktarui Griniui“.
Todėl nenuostabu, kad 1920 m. birželio 19 d. jis buvo paskirtas ministru pirmininku, šias pareigas ėjo iki 1922 m. vasario, per tuos nepilnus dvejus metus buvo įgyvendinti arba parengti patys svarbiausi sprendimai kuriant nepriklausomą valstybę: sutartys su Rusija ir Latvija – dėl valstybės sienos, Valstybės konstitucija, Žemės reformos įstatymas ir kt. Taip pat tuomet pavyko apginti mūsų nepriklausomybę nuo lenkų agresijos, Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą ir kt. Tas buvo įmanoma iš dalies todėl, kad K.Griniaus Vyriausybė buvo koalicinė, rėmėsi didžiule dauguma Seime, krikdemų ir liaudininkų balsais.
1921 m. pabaigoje jų bendradarbiavimas pablogėjo: esą dėl nesiskaitymo su jų nuomone liaudininkai perėjo į opoziciją, tad K.Griniui teko atsistatydinti iš ministrų pirmininkų. Bet iš politikos jis nepasitraukė: aktyviai reiškėsi Seimų rinkimų kampanijose, buvo I ir II Seimo narys, juose ne kartą protestavo prieš valdžios savivalę, bandymus nutildyti opoziciją, spaudą. Parengė bendrą susijungusių Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų ir Lietuvos valstiečių sąjungų politinę programą. Tai buvo natūralus sprendimas: juk abi organizacijos rėmėsi kaimo žmonėmis, atstovavo jų interesams. Nemaža laiko ir jėgų skyrė visuomeninei veiklai: įkūrė „Pieno lašo“, Kovos su tuberkulioze draugijas.
K.Griniaus biografijoje ypač reikšmingi ir sunkūs buvo 1926-ieji. Gegužės 10 d. vyko eiliniai Seimo rinkimai, po labai audringos kampanijos paaiškėjo, jog krikščionių demokratų pozicijos visuomenėje susilpnėjo, bet ne tiek daug, kad jų varžovai liaudininkai su socialdemokratais Seime galėtų tvirtai jaustis. Mat ir jie negavo daugumos, tik 37 vietas iš 85-ių. Todėl į koaliciją bandė kviesti krikdemus, bet šie, įvertindami, kad joje dominuoti negalės, atsisakė. Tada liaudininkai į talką pasikvietė tautinių mažumų (lenkų, žydų, vokiečių) atstovus. Tokia koalicija, anot paties K.Griniaus, išėjo menka ir marga, o jos valdžia silpna.
Už tai liaudininkų lyderis gavo aukščiausią postą valstybėje – birželio 3 d. jį išrinko Lietuvos Respublikos prezidentu. Naujoji valdžia panaikino karo padėtį šalyje, Konstitucijoje numatytų teisių ir laisvių apribojimus, paskelbė amnestiją politiniams kaliniams ir didelę valstybės lėšų taupymo programą. Pats prezidentas susimažino algą nuo 6000 iki 4000 Lt, į tarnybą vaikščiojo pėsčias, lazdele pasiramsčiuodamas…
Deja, gražių K.Griniaus valdžios norų ir darbų pasekmės buvo prastos. Laisvių išplėtimu tuoj pasinaudojo komunistai: Maskvoje sėdintis Vincas Kapsukas pareikalavo iš LKP(b) vadovo Karolio Požėlos imti valdžią į savo rankas… Tiesa, šis nesutiko, bet gausios komunistų demonstracijos gerokai išgąsdino žmones. Ir ne tik jie aštrino politinę padėtį valstybėje: nenorėdami susitaikyti su pralaimėjimu, turėdami gerą atramą visuomenėje, krikdemai irgi kurstė žmones prieš valdžią.

Dešimtmečiai šalia politikos

Savo ruožtu ir kairiųjų valdžia palengvino sąmokslininkų veiksmus. Nors apie rengiamą perversmą ji gavo daug pranešimų iš policijos, kariuomenės, atskirų piliečių, net iš TSRS ambasadoriaus Aleksandrovskio, tačiau jokių veiksmų nesiėmė.
Gruodžio 17-osios naktį į Prezidentūros miegamąjį įsiveržė keli aviacijos karininkai, šiurkščiai pažadino prezidentą ir liepė jam paleisti Seimą. Tai įvyko K.Griniaus 60 metų sukaktuvių šventės išvakarėse. Nesunku suprasti, kaip jam tai buvo skaudu. Tačiau likimas, istorija politikus paprastai negailestingai baudžia už realybės neįvertinimą, už nenorą ar nesugebėjimą tinkamai reaguoti į jos signalus. Taigi į Prezidentūrą vėl įsikraustė A.Smetona – ir ilgam, iki pat 1940 m. vasaros.
Tiesa, tada skaudžiai apsigavo ir krikščionys demokratai, nes jų bendrininkai tautininkai netrukus atsisakė sąjungos su jais, valdė Lietuvą vieni, be rinkimų, be Seimo. Pasak K.Griniaus, išėję obuoliauti su labai nepatikimu partneriu, krikdemai, kaip toje liaudies patarlėje, prarado ir obuolius, ir krepšį… Tautininkai siūlė eksprezidentui persikelti į JAV, bet jis grįžo į ankstesnes pareigas Kauno miesto savivaldybėje – dirbo Medicinos ir sanitarijos skyriaus vedėju.
Lygia greta K.Grinius stengėsi dalyvauti visuomenės gyvenime, bet tam dėl cenzūros ir visagalės policijos galimybės buvo labai ribotos. Taigi 1926 m. gruodžio perversmas K.Griniui liko niekada negijusia žaizda. O mirė jis pasitraukęs į JAV, Čikagoje, 1950 m. birželio 4 d.

Jonas Rudokas