Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta retrospektyvinė Šarūno Saukos paroda „Žmogus su Saukos veidu“.
Pirmasis, kaip visuomet, lankytojus prie durų pasitinka parodos plakatas, kuriame gulėdamas į smalsuolius viena akimi žvelgia vienas iš daugelio dabar galerijoje eksponuojamų „žmonių su Saukos veidu“. Antroji akis greičiausiai bus įkypai primerkta todėl, kad pats dailininkas sakosi savo paveiksluose tapantis tai, ką mėgsta, ir tai, ko nemėgsta: namiškiai liudijo, jog televizoriaus ekrane išvydęs smurtą, Š.Sauka iškart perjungia kanalą. Tačiau netgi į tai, ką mėgsta, žmogus su Saukos veidu žvelgia su neslepiamu siaubu.
Geriau įsižiūrėję pamatysite, jog ši galva paveiksle „Autoportretas Nr.4“ jau atskirta nuo kūno ir padėta ant padėklo. Imkit ir valgykit, brangieji. Skanaus.
Norinčiųjų paragauti išties netrūksta: Š.Saukos gerbėjai pirmąjį parodos savaitgalį prie galerijos stovėjo eilėse. Nors puikiai žino, kad jų laukiantis reginys – ne silpnų nervų žiūrovams. Tikrai ne kiekvienas prakutėlis ryžtųsi savo šeimos apgyvendintuose namuose kabinti tokius paveikslus, nors ir labai knietėtų pasirodyti draugams išmanančiu vaizduojamąjį meną.
Vis dėlto parodos kuratorė, tapytojo duktė Monika Saukaitė liudijo, kad drąsuolių netrūksta: dalis ankstesnių Š.Saukos paveikslų naujajai parodai buvo surinkta būtent iš privačių kolekcijų.
Nacionalinės dailės galerijos keičiamų ekspozicijų salė tampa erdve, kurioje savo vaizduotės žaismu varžosi ne tik patys menininkai, bet ir jų parodų architektai. Šįkart savo fantazijas pristato Justinas Dūdėnas, kurio suformuotas prietemos labirintas įsiurbia lankytojus tarsi mėsėdis augalas muses. Ne taip svarbu, ar kelionę juo pradėsite sukdamas į kairę ar į dešinę, nes norėdamas įsitikinti, ar prieblandoje tikrai nieko nepraleidote, pasiekęs pradinį tašką neabejotinai apeisite parodą dar bent vieną kartą. Pati prietema su kartais blausiai, o kartais ryškiai apšviestais paveikslais – ir baugi, ir viliojanti. Tarsi nematoma ranka saugotų jūsų vaizduotę nuo dalies košmarų, kuriuos galbūt galėtumėte įžiūrėti šviesoje. Nors tuos košmarus iš inercijos diktuotų įaudrinta jūsų pačių vaizduotė.
Chronologinio vektoriaus šioje ekspozicijoje apskritai nėra. Kaip nėra jo ir daugelyje Š.Saukos darbų, tuo pačiu metu vaizduojančiuose ir priešistorę, ir pačią istoriją, ir jos pasekmes. Tarsi ilga komikso paveikslėlių eilutė būtų sutalpinta viename paveiksle.
Žmogus su Saukos veidu paveiksluose dažniausiai vaizduojamas nuogas arba vilkintis kukliais apatiniais. Kartais užsitempia ir ryškias viduramžius primenančias pėdkelnes. Bet jeigu jau apsitaisęs – tai prašmatniais liturginiais arba istoriniais rūbais, pirštu bedančiais į vieną ar kitą Biblijos personažą.
„Žinome, kad pasaulis didelis. Mokslininkai žino, kad jis dar didesnis. O Bažnyčia sako: „Mes žinome, kas tai yra.“ Na, čia juk pasipūtimas… Todėl ir įdomu su ja pasignaibyti“, – aiškino susirinkusiems savo komplikuotus religinius santykius parodos autorius.
Ne vienas lankytojas galiausiai paslapčiomis nutaiko momentą iš minimalaus atstumo apžiūrėti, kodėl Š.Saukos drobėse taip tikroviškai žiba prašmatnūs audeklų šilkai, inkrustuoti rubinais ir smaragdais. Ir ką gi jie aptinka? Tik mažus sodrių spalvų taškelius ant kruopčiai „išausto“ šviesesnio fono.
Kituose paveiksluose tie taškeliai jau virsta skruzdėles primenančių ropojančių gyvių antpuoliu. Gyviai, geriau įsižiūrėjus, – irgi su Saukos veidu.
Nežinia, ar būtent jie vėliau persekios jus sapnuose. O gal tas keistas besimasturbuojantis padaras, čiulpiantis jau be jokio veido likusį kūną? Arba gosliai nesuskaičiuojamus Saukos veidus ilgais liežuviais glamonėjančios vidutinio amžiaus moterys? Nes šeimyninio gyvenimo sagos tapytojo paveiksluose irgi labiau primena siaubo filmus, negu ramią Dusetų idilę, kur visi namų gyventojai – menininkai.
„Man, užaugusiai su šia kūryba, niekados nekilo mintis lyginti tėvelį, kuris skaito knygą, su tuo žmogumi, kuris į mane žiūri iš paveikslo, kabančio ant sienos. Norėjau parodyti, kad tas žmogus su Saukos veidu yra visai kitas personažas nei pats Sauka“, – teigia parodos kuratorė M.Saukaitė.
Tačiau palyginti juos abu už galerijos durų besispiečiantiems gerbėjams vargiai pavyks, nes pats tapytojas neketina tapti dar vienu nuolatiniu savo parodos eksponatu. Geriau tuo metu provokuojančiu piešiniu papuoš dar vieną taurelę, butelį ar ąsotį – jie, autoriaus vadinami „niekučiais“, irgi demonstruojami viename prietemos labirinto užutėkyje.
Atsakydamas į vieno smalsuolio klausimą, kuo būtų tapęs, jei nebūtų pradėjęs tapyti, dažniau užsienyje nei Lietuvoje savo paveikslus dabar rodantis Š.Sauka atvirai prisipažino: „Alkoholiku“.
Taigi, prie stalo, brangieji
Loading ...