Didmiesčių vienišiai: vis labiau socialūs, besimėgaujantys gyvenimu ir pasižymintys didesnėmis galimybėmis nei jų pirmtakai. Ši mada įsivyrauja ir Lietuvoje, kur jau niekas tokių žmonių nedrįsta vadinti senberniais ar senmergėmis.

“Man nepriimtina, kai žmonės vienišumą traktuoja kaip ligą. Tai būsena, iš kurios panorėjęs gali išeiti kiekvienas, tačiau mūsų visuomenėje dažnas laukia, kol kiti jį išgelbės. Šiandien, kai kone visas pasaulis – po mūsų kojomis, nuodėmė sėdėti nieko neveikiant”, – greitakalbe beria muzikologė ir televizijos laidų vedėja Zita Kelmickaitė.
63-ejų metų pašnekovė nėra sukūrusi šeimos ir neaugina vaikų, tačiau, priešingai nei daugelis jos bendraamžių, spinduliuoja pavydėtinu optimizmu ir meile gyvenimui. To, kad sėkmingai nesusiklostė asmeninis jos pačios gyvenimas, Z.Kelmickaitė nedramatizuoja.
“Savarankiškų žmonių likimai labai savotiški. Pažvelkite kad ir į pasaulinio garso pripažinimą pelniusią operos solistę Violetą Urmanavičiūtę-Urmaną. Ne visiems lemta tvarkytis buityje ir vaikus auginti, žinoma, tai pačių žmonių pasirinkimas. Šeima ir man – vienas gražiausių dalykų gyvenime, bet kiekvienam savo”, – tikina televizijos filmavimo metu pagauta Z.Kelmickaitė.
Profesiniu požiūriu aktyviai ir visapusiškai gyvenanti ir daug keliaujanti muzikologė neabejoja, kad ateis toks laikas, kai dabartines apsukas teks sulėtinti ir jai pačiai, bet tada ji žada tipenti mažais žingsneliais.

35 proc. vienišių
Humanitarinių mokslų daktarė, istorikė, Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro direktorė prof. Dalia Leinartė atkreipia dėmesį, kad žmonės gyventi vieni nusprendžia dėl skirtingų priežasčių: siekdami karjeros, sąmoningai atsisakydami tėvystės ir motinystės, dėl taip susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių ir pan. “Šiandien jau niekas nesistebi, kad savaitgalį miesto gatvėse rytinę kavą gurkšnoja ir laikraštį skaito pavieniai asmenys. Veikiausiai retas savęs beklausia: ar šis žmogus turi šeimą?” – svarsto D.Leinartė.
Tačiau iki pat paskutinio XX a. dešimtmečio Lietuvoje nebuvo socialinės aplinkos, kuri skatintų vienišą gyvenimo būdą, kaip asmeninio gyvenimo scenarijų, kai jį sąmoningai renkasi ne tik išskirtinių profesijų atstovai, bet ir paprasti moterys bei vyrai. O šiandieninėje Lietuvoje gyventi po vieną renkasi ne vienas visuomenės narys.
Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje jau 35 proc. visų namų ūkių sudaro namų ūkiai, kuriuose gyvena vos vienas asmuo. Žmonių, gyvenančių po vieną, kasmet vis daugėja (tai lemia ir gerėjančios gyvenimo sąlygos). Paanalizavus statistiką matyti, kad dar 2008 m. vieno asmens namų ūkių dalis siekė 26 proc., 2009 m. – 29,3 proc., 2010 m. – 32 proc., 2011 m. – 34 proc., o 2012 m. padidėjo iki 35 proc.
Gyvenimo po vieną tendencijos pastebimos ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Tarkime, Skandinavijos šalyse vieno asmens namų ūkiai sudaro apie 40–50 proc., Vakarų Europoje – 30–40 proc. Kur kas mažiau nei Baltijos valstybių gyventojai gyvenimą po vieną linkę rinktis pietiečiai (ispanai, portugalai).
Pasak garsaus amerikiečių sociologo, Niujorko universiteto profesoriaus Erico Klinenbergo, gyvenimas vienam tampa nauja savotiška visuomenės norma. Profesorius atkreipia dėmesį, kad anaiptol ne visi žmonės, kurie gyvena vieni, jaučiasi vieniši ar izoliavęsi. Priešingai, daugelis jų gyvena aktyvų visuomeninį gyvenimą, tuo mėgaujasi ir bendrauja su aplinkiniais kur kas daugiau nei šeimas sukūrę jų bendraamžiais.
Pasak E.Klinenbergo, vienišių madą diktuoja ir individo kultas: asmuo jaučia daugiau įsipareigojimų sau pačiam negu šeimai ar vaikams.

Anksčiau – atstumtųjų dalia
D.Leinartė mano, kad vienišių gyvenimo būdo populiarėjimą pasaulyje galima paaiškinti remiantis evoliucija. Kaip pavyzdį jį mini XVIII a., kai vieniši žmonės Vakarų Europoje sudarė vos 25 proc. visų gyventojų.
“Dažnai tai skatino specifinė paveldėjimo sistema, kada žemė ir ūkis buvo paliekami vienam sūnui ar dukrai. Kiti vaikai, likę be finansinės paramos, traukdavo į miestus ir ieškojo darbo sparčiai besiplėtojančiose pramonės šakose. Dirbdami ir gyvendami savarankiškai, jie kaupė santaupas ir ruošėsi kurti šeimas. Tačiau dauguma jų nesukurdavo, nes po industrinių revoliucijų Vakarų miestai teikė galimybę dirbti ir gyventi vieniems. Panašų gyvenimo scenarijų pasirinkdavo ir neturtingi provincijų jaunuoliai. Būtent jie atvykę į miestus ir buvo pirmieji iš tų, kurie vėliau sąmoningai rinkosi vienišių kelią”, – pasakoja profesorė.
Tuo metu Lietuvoje XIX a. vienišas gyvenimo būdas nebuvo toleruojamas. Neištekėjusios dukterys ir nevedę sūnūs prarasdavo socialinį statusą ir likdavo tarnauti brolių ar seserų šeimose. Kitaip tariant, jų laukdavo Juozo Tumo-Vaižganto Mykoliuko ir Severiutės likimas. Taigi žvelgiant evoliuciškai sąmoningai pasirinktas vienišo žmogaus gyvenimo būdas Lietuvoje praktiškai buvo neįmanomas iki pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Nedideles išimtis sudarė tik kai kurie išsilavinę tautinio atgimimo veikėjai (pvz., Vincas Kudirka). Paprasti vieniši XIX a. pab.–XX a. pr. gyventojai mieliau emigruodavo už Atlanto, nei likdavo kaime.
Kur kas palankesnė aplinka gyventi vieniems dėl kūrybinių inspiracijų ar dėl tam tikrų asmeninio gyvenimo aplinkybių susiklostė tarpukario Lietuvoje ir po Antrojo pasaulinio karo. Tuo metu jau buvo tokių, kurie sąmoningai apsispręsdavo nekurti šeimos ir paskirti savo gyvenimą kūrybinei ar intelektinei veiklai. Kaip pavyzdį galima paminėti žurnalistą ir rašytoją Juozą Keliuotį arba kompozitoriaus, dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žmoną Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę, kuri po vyro mirties sąmoningai nesirinko antros santuokos ir atsidavė kūrybai bei visuomeniniam darbui.
Tačiau jau sovietinėje visuomenėje reta vieniša moteris ar vyras išvengdavo stigmos. Iki pat 1995-ųjų vienišos moterys Lietuvos spaudoje vadinamos senmergėmis, o nevedę vieniši vyrai įtarinėjami nepakankamu lytiniu pajėgumu arba netradicine seksualine orientacija.

Pernai dingo 2500 lietuvių, iš jų 400 dar neatsirado
Pernai Lietuvoje užregistruoti 2502 dingę be žinios gyventojai, rodo Policijos departamento duomenys. Iš jų 2094 buvo rasti, o apie 400 dingusių žmonių, tarp kurių yra per 70 nepilnamečių, žinių iki šiol nėra.
Vilnietė Ingrida Kilienė jau beveik tris savaites nežino, kur yra jos devyniolikmetė dukra Goda Kilaitė. Vilniaus universiteto biochemijos pirmakursė – ramaus būdo, gerai besimokanti, su šeima puikiai sutarianti mergina gegužės 23 dieną išėjo iš namų, prieš tai pasakiusi, kad eis į Lietuvos edukologijos universitetą, bet ten taip ir nepasirodė, o namo nebegrįžo. Artimieji išgyvena tikrą pragarą, nes tiek policijos, tiek jų pačių įdėtos pastangos rasti merginą lig šiol buvo bevaisės. “Pasitelkėme apie dvidešimt žmonių, išklijavome po miestą nuotraukas, bet kol kas nieko nežinome”, – pasakojo G.Kilaitės motina, nekelianti jokių dukros dingimo versijų.
Kodėl Lietuvoje kasmet dingsta ir nebeatsiranda keli šimtai žmonių? Kas slypi už šių skaudžių istorijų? Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė Natalija Kurčinskaja sako, kad žmonių dingsta visose šalyse ir daugelį šių atvejų sieja viena: spėlionių ir versijų būna daug, o faktų – mažai. N.Kurčinskaja iki šiol neranda atsakymo, kas nutiko jos dvylikamečiam sūnui ir dvejais metais vyresniam sūnėnui, kurie, po mokyklos išėję pažaisti į kiemą, dingo kaip į vandenį. Sūnaus motina nebematė nuo 1997 m.
Dingusių žmonių šeimų paramos centro interneto svetainėje vis dar yra ir Aušros Gustaitės, kuri dingo 1994 m. išvykusi į turistinę kelionę Lenkijoje, nuotrauka. A.Gustaitė yra šios visuomeninės organizacijos įkūrėjos Onos Gustienės vienturtė duktė. Praėjus beveik dvidešimčiai metų motina tebeieško jos vildamasi, kad ji gyva, tik galbūt dėl prarastos atminties ar kitų priežasčių negalinti pranešti, kur esanti.
Pasak Policijos departamento atstovo Ramūno Matonio, be žinios dažnai dingsta senyvo amžiaus, vieniši, socialinę atskirtį išgyvenantys ar psichinę negalią turintys žmonės, taip pat paaugliai, bėgantys iš priežiūros įstaigų ar tėvų namų, tačiau dauguma jų po kurio laiko atsiranda. “Pačios skaudžiausios yra savižudybės – dalis iš gyvenimo pasitraukti pasiryžusių žmonių nenori, kad būtų aptikti jų kūnai, ir palikę namus išeina į miškus, paupius, dykvietes”, –  sakė R.Matonis.

Žinomi Lietuvos žmonės, darbo valandų neskaičiuojantys savo srities profesionalai, randa laiko ir pomėgiams, kurie ne tik suteikia jiems pasitenkinimo, bet ir turi išliekamąją vertę.

Visi „Veido“ kalbinti pašnekovai dirba svarbų darbą, tačiau randa laiko save įprasminti ir veikloje, neturinčioje nieko bendro su jų profesija. Štai plastikos chirurgas Darius Radzevičius fotografuoja ir yra surengęs ne vieną savo darbų parodą, advokatė Jūratė Zabielaitė tapo portretus, kuriuos taip pat pristato parodose. Tapybos darbų parodą „Susapnuoti paveikslai“ neseniai surengė ir kino režisierius Algimantas Puipa. Tapyti jis pradėjo vos prieš metus, tačiau taip užsidegė nauju pomėgiu, kad kartais per dieną nutapo net po tris keturis peizažus. O štai buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas, diplomatas Mečys Laurinkus pasinėrė į romanų rašymą.
Beje, ir daugiau politikų, verslininkų, žinomų visuomenės veikėjų yra atradę rašytojo gyslelę. UAB Ūkio banko investicinės grupės prezidento Vladimiro Romanovo eilėraščiai pernai sugulė į poezijos knygą rusų kalba „Vienišo sfinkso apmąstymai“. Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas pernai išleido jau antrą poezijos rinkinį „Nugalėję lygumas“. „Senukų“ įmonių asociacijos prezidentas Augustinas Rakauskas rašo maldas ir dvasines nuostatas, kurias išgyvena kaip savo būseną. Be to, jam kilo idėja Prienų rajone esančiame Vazgaikiemio kaime įkurti Visuomenės harmonizavimo parką.
Ko kūryboje ieško ir ką atranda verslininkai, politikai, medikai, teisininkai?

Medikas rengia fotografijų parodas

Plastikos chirurgas D.Radzevičius pasakoja fotografavimu užsikrėtęs dar vaikystėje. Mat jo tėvai daug keliaudavo ir stengdavosi fotoaparatu užfiksuoti kuo įvairesnių vaizdų, paskui patys ryškindavo nuotraukas. Dažnai su „Ąžuoliuko“ choru koncertuodamas užsienio šalyse, vėliau pažintinėse kelionėse D.Radzevičius taip pat nepaleisdavo iš rankų fotoaparato, tačiau išsamiau menine fotografija pradėjo domėtis prieš aštuonerius metus.
„Peržiūrėjęs bičiulio Mariaus Jovaišos nuotraukas, pastebėjau, kad daugelį dalykų matau kitaip. Tada pradėjau skaityti literatūrą, gilintis į kompoziciją, technines detales, lankytis fotografijų parodose. Taip fotografavimas išaugo į didelį pomėgį“, – prisimena D.Radzevičius. Ir priduria, kad apie jo hobį žinojusi Palangos vasaros skaityklos vedėja Vanda Kliučininkienė pasiūlė surengti fotografijų parodą.
Atsiklausęs Lietuvos fotografų klubo prezidento Jono Staselio nuomonės, ar gali savo darbus rodyti, ir sulaukęs dar vieno paskatinimo, D.Radzevičius pirmajai parodai „Miestai“ atrinko gražiausias akimirkas, užfiksuotas įvairiose pasaulio šalyse. Praėjus metams po 2005 m. Palangos vasaros skaitykloje eksponuotos parodos, chirurgas sudėliojo darbus antrai ekspozicijai „Gamtos siesta“. Beje, tuo pačiu metu VU Santariškių klinikų Vaikų ligoninės ortopedijos skyriuje, kuriame dirba, iškabino fotografijų ciklą „Pasaulio vaikai“.
„Norėjau, kad mažieji pacientai pamatytų kitokios spalvos, kitaip gyvenančius vaikus. Be to, paroda pagyvino ligoninės aplinką. O į Palangos vasaros skaitykloje rengiamas ekspozicijas labai malonu sukviesti draugus, kolegas, artimuosius. Ta proga susitikti su jais, padovanoti savo darbų“, – atskleidžia D.Radzevičius.
Pirmąsias ekspozicijas surengęs iš kelionėse užfiksuotų vaizdų, dabar medikas iš anksto apgalvoja parodos temą, jai ruošiasi ir bando pagauti tam tikrus kadrus. Pavyzdžiui, sumanęs parodyti Šventosios grožį įvairiais metų laikais laukė, kol saulė pasisuks tam tikru kampu ar kol prisnigs.
„Taip dažnai, kaip norėčiau, negaliu išeiti, pavyzdžiui, į Vilniaus senamiestį pagaudyti kadrų, tačiau kelionėse visada fotografuoju. O namie fotoaparatas stovi matomiausioje vietoje, paruoštas fotografuoti, kad bet kada galėčiau nuspausti mygtuką“, – prisipažįsta chirurgas.
Fotografavimą jis vadina poilsiu, atgaiva sielai ir savotišku medžiotojo instinktų patenkinimu. Mat žvelgiant pro stikliuką ir bandant pagauti norimą kadrą kraujas, anot D.Radzevičiaus, užkaista panašiai kaip medžioklėje.

Advokatė tapo klientus, kolegas ir bičiulius

Advokatės J.Zabielaitės pomėgis tapyti portretus taip pat jau išaugo į ne vieną parodą. Prieš ketverius metus ji debiutavo meno srityje, surengdama „Portretinių eskizų“ parodą, o šiuo metu naujais darbais papildyta ekspozicija puošia Lietuvos advokatūros mokymo centro sienas. „Pati nebūčiau išdrįsusi rengti parodos. Pirmaisiais metais net draugams, kolegoms, klientams, kurių portretus tapiau, paveikslų nedovanojau, manydama, kad jie labai prasti. Tačiau tapytojas Audrius Gražys pamatęs mano darbus privertė surengti parodą“, – prisimena J.Zabielaitė.
Advokatė neabejoja, kad nemažai žmonių norėtų rašyti ar tapyti, tačiau bijodami įžeisti profesionalius menininkus to nesiima. „Kiekvieną savo polinkį reikia realizuoti, kad pajustum pilnatvę. Be to, kūryba pradžiugina draugus ir artimuosius“, – įsitikinusi J.Zabielaitė.
Ji pati tapyti pradėjo prieš dešimt metų. Nors nežinojo nei portreto tapymo subtilybių, nei kaip dažus maišyti, tačiau ryžosi pamėginti. Beje, ir dabar advokatė nesivadovauja jokiomis taisyklėmis – tapo taip, kaip jaučia. „Sutikusi žmogų ir bandydama jį pažinti, viduje tarsi nutapau. Tad ir ant drobės perkelti portretą pavyksta lengvai“, – prisipažįsta J.Zabielaitė.
Pirmaisiais metais ji tapydavo kiekvieną savaitę ir portretas gimdavo per dvi tris valandas. Dabar per metus nutapo keturis penkis darbus. „Iš savęs daugiau reikalauju, be to, visus draugus, artimuosius, klientus jau nutapiau, o nepažįstamų žmonių nenoriu piešti, – atskleidžia advokatė. – Man svarbu, kad pleventų sielos ir jausčiau buvimo kartu su pozuotoju prasmę. Užfiksuoju minčių judėjimą veide. Tiesa, negražias praleidžiu, ant drobės perkeliu tik gražiuosius žmogaus bruožus.“
Ji yra nutapiusi Lietuvos advokatų tarybos pirmininką Virginijų Leoną Papirtį, Lietuvos apeliacinio teismą teisėją Algirdas Gailiūną, advokatus Rolandą Galvėną, Rolandą Valiūną, savo tėvą Vytautą Zabielą. Tapydama J.Zabielaitė pažino ir kitų profesijų atstovus – žurnalistą Tomą Dapkų, signatarą Romualdą Ozolą, diplomatą Kęstutį Vaškelevičių, šachmatų trenerį Gediminą Rastenį ir daugelį kitų.

Sukūrė sąlygas visiems pajusti dvasinę pilnatvę

Kūryboje save atrado ir M.Laurinkus. Pasitraukęs iš Valstybės saugumo departamento vadovo pareigų ir turėdamas daugiau laisvo laiko jis mintyse pradėjo dėlioti romano siužetą. O rašyti jį pradėjo prieš trejus metus, dar eidamas ambasadoriaus pareigas Gruzijoje. Grįžęs iš diplomatinės tarnybos, užbaigė romaną “Elektra” apie pokarį bei paslaptingos azerbaidžanietės ir lietuvio partizano meilę. “Mane domina tarpukario, pokario ir sovietmečio Lietuvos istorija bei žmogaus dvasinio gyvenimo raida tais laikais. Rašyti mėgau nuo jaunystės, tačiau pasukęs į politiką tam neturėjau laiko”, – sako M.Laurinkus.
Būsimasis diplomatas, studijuodamas lietuvių filologiją, savo kūrybą publikavo Lietuvos pogrindžio laikraštyje “Pastogė”, vėliau kritiniai jo straipsniai buvo spausdinami “Literatūroje ir mene”.
Dvidešimt metų rašymą M.Laurinkus buvo apleidęs, o šiandien tam vėl kasdien skiria laiko. “Beveik baigiau antrą romaną, kurio veiksmas vyksta dabartiniais laikais. Pradėtas jau ir trečiasis. Mano gyvenimo saulė leidžiasi, tad stengiuosi dirbti produktyviai”, – atskleidžia buvęs Saugumo departamento vadovas.
Atsiminimų diplomatas nesiima rašyti, nes memuaristika, jo nuomone, – sudėtingas žanras. “Sukrėsti ir nustebinti galima tik tokiais kūriniais, kaip Balio Sruogos “Dievų miškas”. Šis kūrinys Lietuvos memuaristikoje nepralenkiamas”, – tvirtina M.Laurinkus.
Beje, diplomatas abejoja, ar jau galėtų save vadinti rašytoju, tačiau mano, kad yra pasiekęs tam tikrą lygį ir gali rašyti romanus.
O štai “Senukų” įmonių asociacijos prezidentui A.Rakauskui maldų ir dvasinių nuostatų rašymas – tai bendravimas su nujaučiamais įvykiais danguje ir su realiai regimais žemėje, skleidžiant savo sielos piktąją arba šventąją dvasią. “Užrašau tai, ką išjaučiu kaip aksiomines taisykles. Supratus ir įsisąmoninus jų esmę, keičiasi mano ir kitų požiūris į gyvenimą, didėja sąmoningumas, keičiantis žmonių tarpusavio santykius į gerąją pusę”, – neabejoja verslininkas. Ir priduria savo kūrybos neplanuojantis išleisti. Mat jam rašymas – tai tik priemonė dvasinėms nuostatoms tobulinti.
Vis dėlto A.Rakauskui svarbu, kad kuo daugiau žmonių pajustų dvasinę pilnatvę. Tad Prienų rajone, 160 ha plote, jis įkūrė Visuomenės harmonizavimo parką, kuriame galima ilsėtis ir apsistojus palapinėje, ir keturių žvaigždučių viešbutyje. “Kurdamas verslą jaučiau pareigą padaryti kažką tokio, kas padėtų žmonėms atsikvėpti po savaitės darbų. Vėliau, matant, kaip priešiškai žmonės nusiteikę vienas kito atžvilgiu, subrendo idėja kurti parką, kuriame pati aplinka gerai nuteiktų ir sukeltų viltį, kad mes patys galime viską pakeisti, matydami, kokia graži gali būti mūsų šalis. Į savo šalį visada verta investuoti, jei tik gali daryti tai, kuo visi naudosis”, – apibendrina A.Rakauskas.

Žinomi Lietuvos aktoriai – Rimantas Bagdzevičius, Gediminas Girdvainis ir Rimanta Krilavičiūtė – tapo socialinio projekto „Išsaugokime vyrus“ ambasadoriais.

Plakatai su šių aktorių veidais kvies rizikos grupės vyrus apsilankyti po Lietuvos regionus keliaujančioje mobilioje diagnostinėje laboratorijoje ir nemokamai pasitikrinti dėl prostatos vėžio. Praeitą savaitę prie jų prisijungė ir Lietuvoje viešėjęs italų estrados legenda Toto Cutugno: dainininkas, prieš ketverius metus susirgęs prostatos vėžiu, koncertų metu ragino mūsų šalies vyrus būtinai tikrintis dėl šios ligos.

„Kasmet Lietuvoje prostatos vėžys diagnozuojamas 3000-iams vyrų – kas trečias iš jų diagnozę išgirsta per vėlai, kai ligos gydymas būna labai komplikuotas. Ši onkologinė liga kiekvienais metais pareikalauja bent pusės tūkstančio gyvybių, – sako Prostatos vėžio prevencijos paramos ir labdaros fondo prezidentas Gediminas Žižys. – Skaičiai būtų daug mažesni, jei visuomenė būtų pakankamai informuojama apie ankstyvosios diagnostikos svarbą. Tikime, kad plakatai su žinomais veidais, kviečiančiais pasitikrinti, pasieks mūsų vyrus ir paskatins juos pasirūpinti savimi.“

Pasak akcijos organizatorių, informacijos stygiaus pasekmės ryškiausios Lietuvos regionuose – čia prostatos vėžys ankstyvosiose stadijose diagnozuojamas tik kas penktam juo sergančiam vyrui. Kaimo vietovėse vyrai labai mažai žino apie šį onkologinį susirgimą bei galimybę nemokamai pasitikrinti sveikatą, todėl jau per pirmuosius du mobiliosios laboratorijos kelionių mėnesius joje apsilankė daugiau nei 1800 vyrų. Iš jų 184 buvo rastas padidėjęs prostatos specifinio antigeno (PSA) kiekis kraujyje, jie buvo nukreipti tolesniems tyrimams.

„Vyrai dažnai turi daug baimių bei tiki įvairiais mitais, susijusiais su prostatos vėžiu ir jo diagnostika, – sako aktorius bei akcijos „Išsaugokime vyrus“ ambasadorius Rimantas Bagdzevičius. – Savo pavyzdžiu bei plakatuose pateikiama informacija šiuos mitus siekiame griauti: skleidžiame žinią, kad visi vyrai, vyresni nei 50 m., turi reguliariai atlikti PSA tyrimą, kuris visiškai paprastas ir neskausmingas – tiesiog paimamas kraujo mėginys. Kai kurie tirti vyrai net juokavo, kad uodui įkandus skauda labiau.“

„Išsaugokime vyrus“ mobilioje kraujo paėmimo laboratorijoje nemokamai atliekamas PSA tyrimas rizikos grupės vyrams (nuo 50-75 m. bei nuo 45 m., jei pirmos eilės giminaičiai sirgo prostatos vėžiu), teikiama informacija apie prostatos vėžį, jo diagnostiką ir gydymo būdus. PSA tyrimas nesudėtingas ir neskausmingas – kraujas imamas iš venos alkūnės linkyje, tyrimo rezultatams įtakos neturi nei paros laikas, nei maitinimasis. Šis tyrimas yra plačiausiai naudojamas žymuo, padedantis įtarti ir nustatyti ankstyvąsias prostatos vėžio stadijas. Jis taip pat labai vertingas ir ligos kontrolei po gydymo. Tyrimo rezultatai pranešami pačiam pacientui ir pirminės sveikatos priežiūros įstaigai.

Prostatos vėžio prevencijos paramos ir labdaros fondas įsteigtas Lietuvos sergančiųjų prostatos vėžiu draugijos kartu su Lietuvos urologų draugija bei Lietuvos savivaldybių visuomenės sveikatos biurų asociacija. Akcija „Išsaugokime vyrus“ siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į šį onkologinį susirgimą bei ankstyvosios diagnostikos svarbą, paskatinti vyrus atlikti PSA kraujo tyrimą. Fondo organizuojamos akcijos „Išsaugokime vyrus“ ekspertai – VU Onkologijos institutas, partneriai – IPSEN bei medicininių tyrimų laboratorija „Medicina Practica“. Akcijos mecenatas ir globėjas – ūkininkas Ramūnas Karbauskis.

Akcijos metu mobili diagnostinė laboratorija keliauja po Lietuvos regionus, kur nemokamai tikrina rizikos grupės vyrus. Daugiau informacijos apie šią akciją www.issaugokimevyrus.lt.

„Veidas“ jau šeštą kartą skelbia įtakingiausių Lietuvoje žmonių šešiasdešimtuką. Jį rinko Seimo nariai ir ministrai.

„Įtakingiausias Lietuvos žmogus mirė“, – tarsteli Seimo koridoriuose sutiktas parlamentaras Petras Gražulis.
Išties „Achemos“ grupės koncerno prezidentas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovas Bronislovas Lubys buvo įtakingiausias pastarojo penkmečio Lietuvos žmogus – vienintelis verslininkas, savo įtaka prilygęs aukščiausiems valstybės vadovams.
B.Lubys visą laiką buvo įtakingiausiųjų trejetuke. „Kaip dar neatsirado tokio politiko, kuris galėtų prilygti Algirdui Brazauskui, taip šiandien dar nematome ir tokių verslininkų, kurie savo įtaka galėtų lygiuotis su B.Lubiu, nes tam reikia dirbti dešimtmečius, – teigia Seimo narys Algirdas Sysas. – Jis nebuvo grynas pramonininkas, buvo ragavęs ir politikos, pats perėjęs visus valdžios koridorius, puikiai išmanė visus ėjimus ir turėjo itin platų šnipų ratą gerąja prasme. Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovų buvo pilna visur: Seime, Vyriausybėje, kone prie kiekvienos ministerijos.“
Kaip parodė „Veido“ žurnalistų atlikta Seimo narių ir ministrų apklausa (kaip ir kasmet, jų prašėme nurodyti didžiausią įtaką valstybėje turinčius asmenis), mirus B.Lubiui įtakingiausiu verslininku politikai laiko koncerno „MG Baltic“, kuriam priklauso antra pagal populiarumą televizija LNK, prezidentą ir vienintelį akcininką Darių Mockų. Po jo eina turtingiausias Lietuvos žmogus, „Vilniaus prekybos“ grupės pagrindinis akcininkas Nerijus Numavičius. Kaip teigė Seimo nariai, šie verslininkai galingi ne tik verslo srityje – jie įtakingi ir politiniame bei visuomeniniame gyvenime, nors savo įtakos demonstruoti nėra linkę ir veikia visiškai kitaip nei velionis B.Lubys.
„Vilniaus prekybos“, „MG Baltic“, „Senukų“ savininkai siekia įtakos gana siauruose segmentuose, jie nesišneka tokiame plačiame kontekste, ką darydavo B.Lubys, o ir su politikais nei N.Numavičius, nei D.Mockus patys visiškai nesikalba – jie šią paslaugą perka: Seimo koridoriai pilni verslininkų atstovų, vadinamųjų pilkųjų kardinolų. Vieni jų atstovauja naftos pramonei, antri prekybai, treti alkoholio įmonėms – taip ir stumiamos atitinkamos verslui naudingos įstatymų pataisos“, – verslininkų įtaką komentuoja A.Sysas.
Apklausoje dalyvavę Seimo nariai ir ministrai įtakingiausių lietuvių sąraše D.Mockui šiemet skyrė ketvirtą, o N.Numavičiui – devintą vietą.

D.Grybauskaitė – įtakingiausia trečius metus iš eilės

Anketas, rinkdami įtakingiausius Lietuvos žmones, siuntėme visiems Seimo nariams ir ministrams, iš jų sulaukė per septyniasdešimt atsakymų.
Įtakingiausios Lietuvoje asmenybės titulą apklausoje dalyvavę politikai jau trečius metus iš eilės skyrė prezidentei Daliai Grybauskaitei. Neatsirado nė vieno parlamentaro, kuris būtų paminėjęs įtakingesnį asmenį nei D.Grybauskaitė. Be žurnalistų atliktos Seimo narių ir ministrų apklausos, rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovė „Prime consulting“ atliko ir visuomenės nuomonės tyrimą, parodžiusį, kad gyventojų nuomonė apie įtakingiausiuosius iš esmės sutampa su politikų. D.Grybauskaitę įtakingiausia asmenybe Lietuvoje nurodė 78,8 proc. apklausos dalyvių. Antru asmeniu pagal įtaką visuomenė laiko kardinolą Audrį Juozą Bačkį (52,2 proc.), o premjeras Andrius Kubilius gyventojų sąraše trečias (45,2 proc.).

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-51) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

BFL

Spaudos konferenciją Seime surengę Vilniaus meras Artūras Zuokas, Seimo nariai Algirdas Butkevičius, Vytautas Gapšys, Vidmantas Žiemelis, Vilniaus vicemeras Jonas Pinskus įtikinėjo, kad sąskaitas už šildymą šalies gyventojams galima sumažinti beveik 20 procentų. Jeigu į jų siūlymus nebus reaguojama, galima laukti viešų protesto akcijų.

Naujienų agentūrų pranešimu, pasak Vilniaus mero Artūro Zuoko, tereikia vieno energetikos ministro įsakymo dėl kvotų perskirstymo Lietuvos termofikacinėms elektrinėms ir šilumos kaina visiems lietuviams sumažėtų.

“Į Energetikos ministeriją kreipėmės jau prieš mėnesį su pasiūlymu sumažinti šilumos kainas Vilniuje ir tuo pačiu pabrėždami, kad tai galioja visai Lietuvai, tačiau jokio atsakymo iki šiol negavome. Jeigu iki šildymo sezono pradžios Vyriausybė ir ministerija nereaguos, galvosime apie kitus būdus atkreipti jų dėmesį, pavyzdžiui, kviesime žmones į gatves”, – sakė A. Zuokas.

Siūlyme pabrėžiama, kad reikia nustatyti Vilniaus termofikacinei elektrinei Nr.3, Kauno, Alytaus, Panevėžio termofikacinėms elektrinėms viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) kiekį pagal optimalų apkrovimą. Neefektyviai Lietuvos elektrinėje gaminamos šilumos procesas turėtų būti nutrauktas.

“Be ryžtingų ministerijos sprendimų nieko nebus. Atsižvelgus į mūsų pasiūlymą, kiekviena šeima šildymo sezono metu sutaupytų apie 700 Lt, o tai yra vidutinė pensija”, – teigė Seimo narys Algirdas Butkevičius.

Pasiūlyme pabrėžiama, kad VIAP kiekių perskirstymas ir kainų nustatymas leistų iš termofikacinių elektrinių papildomai gautų lėšų suformuoti Kogeneracijos fondą, kurio lėšos gali būti skirtos visų šalies miestų centralizuotai tiekiamos šilumos kainų mažinimui. Tokio fondo dydis gali siekti 360,8 mln. Lt, jo panaudojimas sumažintų vidutinę šalies šilumos kainą 4,32 ct/kWh, arba 19 proc., nedidinant elektros kainos galutiniam vartotojui.

Antradienį Seime įregistruota rezoliucija dėl kogeneracijos skatinimo ir šilumos kainų Lietuvoje mažinimo ir pradėti rinkti Seimo narių parašai.

Scanpix

Aktyvistų duomenimis, mažiausiai 62 žmonės žuvo visoje Sirijoje, tūkstančiams antivyriausybinių demonstrantų protestuojant keliuose šalies miestuose, praneša BBC.

Liudininkai ir žmogaus teisių grupės teigia, kad daugybė žmonių žuvo, kai Sirijos pajėgos pradėjo šaudyti į protestuotojus Deros mieste, kuriame neramu jau nuo kovo mėnesio vidurio.

Taip pat pranešama, kad pajėgos užtvindė sostinės Damasko gatves ir, pasibaigus pamaldoms, paleido ašarines dujas.

Protestai sudrebino nemažai kitų miestų, tarp jų Homsą, Latakiją ir Banijasą.

Liudininkai pasakoja matę, kaip Sirijos kariai pradėjo šaudyti į Deros link keliaujančius kaimų gyventojus. Dera nuo pirmadienio apsiausta.

Žmogaus teisių stebėtojų grupė Londone pranešė naujienų agentūrai AFP, kad mažiausiai 33 civiliai žuvo Sirijos pietuose. Grupės duomenimis, dar 27 žmonės žuvo šiaurėje esančio Homso priemiesčiuose, o du žmonės neteko gyvybių Latakijos mieste.

Anksčiau “Reuters” agentūrą pasiekė žinios, kad 15 kulkų suvarpytų civilių buvo paguldyti Deros ligoninėje.

Tuo tarpu valstybinė Sirijos žiniasklaida tvirtina, jog keturi kariai nužudyti savo postuose Deroje ir du pagrobti per “teroristinį” išpuolį penktadienį. Šie pranešimai nepatvirtinti.

Scanpix

Pasaulyje daugiau kaip 90 milijonų žmonių gyvena 30 kilometrų spinduliu nuo 211 atominių elektrinių. Daugeliu atvejų gyventojų tankumas prie jėgainių yra didesnis nei apie Fukušimos AE Japonijoje, rašo Didžiosios Britanijos mokslo žurnalas “Nature”. 30 kilometrų spinduliu nuo Fukušimos jėgainės, nukentėjusios per kovo 11 d. įvykusį žemės drebėjimą, iki evakavimo gyveno 172 tūkstančiai žmonių. Beveik 16 milijonų amerikiečių, 9,6 milijono kinų ir tiek pat vokiečių namai yra ne toliau kaip už 30 kilometrų nuo kokios nors atominės elektrinės. Europoje tankiausiai gyvenamos VFR Filipsburgo ir Nekarvestheimo atominių jėgainių apylinkės – atitinkamai 1,7 milijono ir 1,6 milijono žmonių. O 75 kilometrų spinduliu aplink branduolinius reaktorius gyvena beveik pusė milijardo žmonių.

"Veido" archyvas

Raimundo namas, kurio interjerą papuošė Sosnovskio barštis

Jų nepažįstantys kartais gūžčioja pečiais: “Kaip galima gyventi šiaudų name?” Atsigręžti į ekologiją anksčiau ar vėliau privers tas vadinamasis chemijos pragaras, kurį patys susikūrėm. Jei mes nebespėsime, galbūt sveikai gyventi mėgins mūsų vaikai ar vaikaičiai…

O štai kažkas nuo teršalų, buitinės chemijos ir chemizuoto maisto pinklių spruko anksčiau už mus. Ir nors dirba garbingus prestižinius darbus, namie neturi televizorių. Tad tikriausiai nė nematė šviežių bauginančių televizijos laidų apie nitratų prisotintas daržoves prekybos centruose, mėsiškas dešreles, kuriose beveik nėra mėsos, nežinia kokiuose kanaluose sugautą žuvį ir kitas “baisybes”. O aš mačiau. Todėl čiupau fotoaparatą, sėdau į ratus ir išlėkiau į miškų gilumą, – vilties parvežti.

Tą dieną Japonijoje drebėjo žemė ir siautė gamtos bei žmogaus sukurtos stichijos. Žinia apie visą pasaulį sukrėtusius įvykius pasiekė telefonu. Tačiau besisvečiuojant inžinierių Evaldo ir Jurgitos Paulavičių; menininkų Domanto ir Anolitos Surkių bei verslininko Raimundo (pavardės prašė neskelbti) šeimose pasaulis atrodė taikus ir kupinas harmonijos. Nors mano pašnekovų profesijos, pomėgiai ir gyvenimo būdas skirtingi, juos vienija viena: savo pastoge pasirinko ekologiškus šiaudinius namus.

Ką duoti vaikams

Raimundas su žmona ir dviem dukrelėmis įsikūręs miškų apsuptame kaime už 30 km nuo Kauno. Nors gimė Kėdainiuose ir kasdien važinėja į darbą didmiestyje, gyvenimo nuošalioje sodyboje nekeistų į nieką. Kaip viskas prasidėjo? “Baigiau Kauno technologijos universitete informatiką, turiu mėgstamą darbą. Buvome jauna šeima, neseniai susituokę, gimė duktė. Abu su žmona ėmėme mąstyti, kaip norėtume gyventi. Ką galime duoti savo vaikams?

O norėjome duoti – švarų orą, tyrą vandenį, gyvą maistą”, – pasakojo itin jaunai atrodantis energingas vyriškis (nors jį pažįstantieji pakuždėjo, kad Raimundui – keturiasdešimt). Pasak pašnekovo, visi lietuviai traukia į gamtą bent savaitgaliais, per atostogas, vasarą. Net ir tie, kurie teigia, kad savo namus įsivaizduoja tik mieste. “Gamtoje žmogus jaučiasi geriausiai ir taip jis elgiasi intuityviai”, – paaiškino Raimundas. Todėl šeima nutarė įsigyti žemės už miesto ir įsirengti sodybą, kuri “duotų” visa, ko reikia. O žmogaus fiziniai poreikiai ne tokie jau dideli. Raimundas pabrėžė, kad jiems labai svarbu visada turėti “tikro maisto”.

“Tikras – tas maistas, kurį užsiaugini savo rankomis, – pamatęs klausiamą žvilgsnį paaiškino. – Žinai, ką pasėjai, kas užaugo, kad nenaudojai chemijos. Be to, tai maistas ne iš bet kur, o užaugęs šalia namų. Toks maistas, kuriam nereikia keliauti ant stalo iš už devynių jūrų. Ir kol jis patenka ant stalo, nuo jo nuskynimo ar iškasimo nepraeina savaitės, mėnesiai. Panorai valgyti – eini ir “pasiimi” iš lauko, pievos, daržo. Tai gyvas maistas, mat nuo jo gavimo iki patekimo į skrandį praeina minutė kita.” Raimundo nuomone, ekologiškas maistas nėra gyvas. “Žodis “ekologiškas” reiškia, kad maistas augintas geromis sąlygomis, be chemikalų, nes visas kitas – su chemija ar modifikuotas. Bet tas maistas iš parduotuvės nėra gyvas. Jis ne tavo rankomis sušildytas, ne tavo augintas, prižiūrėtas. Todėl labai džiaugiuosi, kai matau, kad dukros ne saldainių prašinėja, o nubėga į lysvę, išsirauna morką ir suvalgo…”

Jaučiasi pirmokai

Raimundo šeima tarp miškų gyvena jau penkerius metus. Prieš tiek laiko įsigijo seną palaikę sodybą. Namelis buvo toks sutrešęs, kad jame šeima galėdavo gyventi tik vasaromis, rudenį ir žiemą, kol paspausdavo 15 laipsnių šaltis. O tuomet tekdavo nerti atgal į butą. Į šiaudinį namą šeima atsikraustė gruodžio mėnesį. Nuo to laiko, kai turi šiltą ekologišką namą, šeima iš jo nebėga.

Tiesa, kiekvieną dieną vyras skuba į darbą mieste, ir dukrą mokyklon nuveža. “Be pinigų neišgyvensi, – tarsi pasiteisino. – O juk sodybą galima įrengti taip, kad beveik visa, ko reikia, paimtum iš gamtos. Tačiau pagal natūralų gyvenimo būdą jaučiuosi dar esąs tik pirmoje klasėje, jei ne darželinukas.” Kai labiau įgus, ūkyje užsiaugins visko, ko reikia. O dabar čia dera moliūgai, po šiaudais auginamos bulvės, pakanka morkų, pomidorų, agurkų. Pavasarį, kai aplink ims dygti valgomos žolės, šeima valgys dilgėlių, garšvų, kiaulpienių, liepų lapų ir jaunų pumpurų, balandų ir kitų augalų salotas; jau prisileido pavasarinės sulos. Nuo ankstyvo pavasario iki rudens Raimundas su žmona tampa žaliavalgiai, vartoja tik termiškai neapdorotą maistą. “Per mėnesį tampi lengvas, atsiranda daug energijos, džiugina gera sveikata”, – pasakojo apie jausmą, kai pasineria į žaliavalgystės periodą, pašnekovas. – Kai valgau žalią maistą, tiesiog skraidau.” Tačiau priminė nesąs fanatikas, ir kai nepakanka žalio kokybiško maisto (o tai nutinka rudens vidury ir trunka iki pavasario), tampa tiesiog vegetaru. Kai apsilankiau, šeima buvo išsivirusi ryžių plovo su daržovėmis ir lietuviškais žolių prieskoniais be mėsos, pasigaminusi kopūstų troškinio. Pieno produktų ir daržovių, kurių neužsiaugina patys, įsigyja iš vietos ūkininkų. Daržovių patiekalus gardina aliejumi. “Vaikų neverčiame sekti mūsų pavyzdžiu, jie valgo, ką nori, išskyrus “čipsus” ir kitas panašias “gėrybes”. Bet mėsos, net jei ir pasiūlome, nenori”, – atvirai kalbėjo Raimundas. Jį ypač nustebino devynerių ir šešerių metų dukros, vieną dieną pareiškusios, kad daugiau nevalgys “batonų ir ledų”. Nors jų nei įtikinėjo, nei vertė.

“Iš pradžių mergaitės iš miesto į sodybą persikelti nenorėjo: čia nėra televizoriaus, miesto vaikams įprastų pramogų, – paaiškino pašnekovas. – Tačiau jau pirmąją vasarą atprato nuo miesto, o dabar visada susiranda, ką veikti.” Vasarą po dešimt kartų per dieną turškiasi tvenkinyje, supasi ant tėtės sumeistrautų sūpuoklių ar žaidžia miške namelyje, kurį pačios pasistatė iš eglių šakų. Mainais į miesto patogumus (tarkime, prekybos centrą po langais, kur galima imti maistą nei sėjus jo, nei pjovus) žmonės gavo puikią savijautą ir sveikatą. Ir daugelio senokai primirštą laimės jausmą, kai nubundi kupinas energijos ir noro pradėti dar vieną – depresijos ir apatijos netemdomą – dieną.

Namas – savo rankomis

Raimundo namą iš skydų su šiaudų užpildu pastatė jo pažįstamo firma. Raimundas sako, kad dabar statytų mažesnį – 150 kvadratinių metrų pernelyg daug. Ne todėl, kad gaila investuotų pinigų, o kad “keturiems žmonėms tiek daug nereikia”. Šiaudų sienos, kad negestų, neužsidegtų ir nepriviliotų pelyčių, tinkuojamos moliu. Galėjo šį darbą patikėti firmai, tačiau, pasak Raimundo, nėra nieko maloniau kaip pačiam kurti savo namus. Procese dalyvavo visa šeima.

Raimundas: “Prisimenu, tinkavau kambarių sienas, tepiau molio sluoksnį po sluoksnio. Galvojome, kaip dekoruosime – juk natūraliam namui įprasti cheminiai dažai ar tapetai netinka. Pamenu, buvo jau vakaras. Žmona kažkur išlėkė, o po kurio laiko grįžo nešina varpomis, kiečių šakelėmis ir net garsiųjų sosnovskinių barščių parsinešė.” Ji dėjo prie sienos žoles, o vyras tepė vis naują molio tinko sluoksnį. Vėliau, žoles išėmus, sienose liko įspausti augalų raštai. “Net baisusis sosnovskinis barštis nenudegino – jis pavojingas tik saulėje”, – Raimundas žino daug gamtos paslapčių. Lauko sienas taip pat gražino jo antroji pusė. Iš knygų nusižiūrėjo senovės lietuvių raštų – ir stilizuotais medžiais išpuošė namo sienas.

O iš daržinės lentų gimė originalūs baldai. Šeima griovė seną kiemo statinį ir pastebėjo, kad laiko palytėtos, saulės ir vėjo nugludintos lentos savaip žavios. Todėl Raimundas sostinėje gyvenančio dizainerio dirbtuvėse užsakė pagaminti virtuvės baldus. Iš tokių pat lentų gimė ir vonios veidrodžio rėmas, ir dar keletas interjero detalių.

“Grįžti pavargęs iš darbo, nusimaudai, iškart atsigauni, o tada dirbi kruti namie, kol sutemsta – ir jokio nuovargio, – pasakojo apie gyvenimo su gamta poveikį pašnekovas. – Vos įvažiavęs į mišką pajuntu atsidūręs lyg kitame pasaulyje: tylu, ramu, natūrali aplinka.” Vandenį siurbia iš kaltinio šulinio: tai į žemę įkaltas vamzdis, kuris bemat prisipildo vandens. Nors galėjo namus šildyti elektra ar kitais vargo nereikalaujančiais būdais, šeima pasistatė krosnį. Tiesa, šiaudinis namas labai šiltas. Ir net jei kartais šaltuoju metų laiku porą dienų neužkuria krosnies, trečią dieną šiluma dar siekia apie 18 laipsnių.

Ne paršiuko nameliai

Raimundas nemėgsta reklamuotis, ir nors ne kartą dalijo interviu kaip savo profesijos žinovas, į namus žurnalistų neįsileidžia. “Moters savaitgaliui” padarė malonią išimtį. Tačiau su žmonėmis pasidalyti šiaudinių namų statybos ar gyvenimo su gamta patirtimi jis neatsisako. Iki šiol tai būdavo “ne spaudai”.

O štai Šiaudinių namų asociacijos pirmininkas Domantas Surkys ir jo kaimynas Evaldas Paulavičius, gyvenantys Zapyškyje, lankytojų neatsigina. Jurgita Paulavičienė pasakojo: “Pasistatėmė namą – ir gyvename nuolatinių ekskursijų sąlygomis. Kai įsikuri šiaudiniame name, pasirenki gyvenimo būdą: kol tokie namai beveik naujovė, aišku, kad svečių neišvengsime. Jei kitos šeimininkės savaitgalį gali patingėti: “Et, visą savaitę dirbau, dabar pagulinėsiu”, tai man tvarka reikia rūpintis nuolat. Juk bet kada gali paskambinti žmonės, kad atvažiuos pažiūrėti, nes “nori šiaudinio namo”. Jurgita ir Domanto žmona Anolita juokdamosi teigė, kad savaitgalis su šeima be svečių – brangiau už auksą. Mat tik per Kalėdas vieną dieną nebuvo lankytojų. Štai ir aš, pasisvečiavusi pas Evaldą ir pabendravusi su jo šaunia šeima, turėjau traukti į Domanto namus, nes pas kaimyną atvyko šiaudų namo žiūrėti ekskursija. “Mūsų asociacija rengia žmonėms seminarus, kur mokome, kaip pasistatyti šiaudinį namą, – pasakojo Evaldas. – Kažkodėl daugelis mano, kad šiaudinis namas – tai lyg trijų paršiukų trobelė. Dabar ir tenka savo pavyzdžiu žmonėms įrodyti, kad tai – šiuolaikiškas namas. Tad “lūšnelės” mitą paneigiame”.

Evaldo šeima beveik 300 kvadratinių metrų name gyvena metus, o Domanto – dvejus. Tai vieni pirmųjų šiaudinių gyvenamų namų Lietuvoje. Kaimynų namai – erdvūs ir moderniai įrengti, šildomi geoterminiu būdu.

Kokie žmonės įsikuria tarp šiaudų sienų?

Domantas – oreivis, groja kapeloje “Lipk ant sienų”, jo antroji pusė Anolita dainuoja folkloro ansamblyje “Lokysta” ir Kaune dirba dailės mokytoja. Šeima augina dukras 14 metų Unę ir 8 metų Aistę. Anolita pasakojo, kad įsikurti gamtos apsupty svajojo seniai: “Vos nudžiuvo plentas – vaikai su dviračiais lauke. Visa, kas gyvenant mieste glūdėdavo sandėliuke – dviračiai, riedučiai, slidės, rogės, sviediniai – apsigyvenus kaime “dirba”. Tik tenka susitaikyti su mintimi, kad gyvenant užmiestyje teks tolokai keliauti į darbus, o vaikams – į mokyklą. Kartais susikooperuoja keletas šeimų ir veža vienas visų vaikus.

"Veido" archyvas

Šiaudinių namų asociacijos pirmininkas Domanats Surkys

Namų kūrybos džiaugsmas aplankė ir Surkių šeimą. Anolita juokdamasi parodė ant molinės, natūraliomis medžiagomis nulakuotos aslos išpieštą kilimėlį prie durų: “Amžinas – nei skalbti reikia, nei purtyti, nei kas pavogs. Grįžau iš Indijos įkvėpta gražios tradicijos: ten moterys iš kartos į kartą perduoda tradicijas kas rytą anksti prie durų iš dažų ir spalvotų kreidučių išbarstyti fantastiškus, tačiau vienadienius “kilimėlius”. Gėlių, paukščių motyvai, stilizuotos saulutės gimsta vos mostelėjus ranka ir pažėrus spalvotų smilčių. Neįtikėtinai tiksliai, lygiomis linijomis ar raštais gula ant žemės “kilimėliai” – lyg namų apsaugos, susimąstymo apie būties prasmę ir laikinumo simbolis. Tačiau per dieną daugelio kojų numinti, išbarstyti, kas rytą jie vėl atgimsta naujai. Ir aš prie įėjimo nutariau nutapyti kilimėlį – molinė asla tam pasirodė labai tinkama.”

O į vieną tarsi jūros bangomis išlipdytą molio sieną “suėjo” visos šeimos “turtas”: įvairiuose pasaulio kraštuose surinkti akmenėliai, kriauklės, šeimininkės gintariniai karoliai ir net jaunystės laikų puošmena – akmenukų vėrinys. Vasarą Anolita su vaikais prie Baltijos pririnko tiek akmenėlių, kad pakako išgrįsti vonios aslą. “Dabar namie taip gera, kad kelionę į miestą kaip įmanoma ilgiau atidėliojame. Nesinori net mieste nakvoti, nors gyvena ten artimų giminių. O mus vis namo skubina nenugalima gamtos trauka”, – sakė Anolita. Jos draugė J.Paulavičienė pritarė: “Šiaudų namą žmonės pasirenka ne tam, kad gyventų, kaip iki tol. Tokiam namui subrendęs žmogus kitaip žvelgia į pasaulį, ir net kurdamas interjerą bei rinkdamasis garderobą galvoja apie ekologiškumą. Juk negali tokiame name būti plastiku laminuotų baldų ar panašių dalykų – būtų nelogiška.” Jurgita ir Evaldas – tikri kauniečiai. Susipažino studijuodami Kauno technologijos universitete. Sūnums Eligijui trylika, Žygaudui devyneri, o Gabijai pusantrų metukų.

Šeimos tvirtino, kad gyventi gamtoje ir pagal jos dėsnius – gera.

Lietuvoje pernai 11 žmonių gavo didesnį kaip 100 tūkst. litų vidutinį mėnesio atlyginimą, o didžiausia suma, kurią vienas žmogus gavo iš dividendų, siekė 34 mln. litų, rodo Valstybinės mokesčių inspekcijos pateikti duomenys.

Didžiausia vidutinė paskaičiuota mėnesio alga pernai buvo 186,8 tūkst. litų, atskaičius mokesčius ji siekė apie 140 tūkst. litų, penktadienį rašo dienraštis “Lietuvos rytas”.

Keturi Lietuvos gyventojai, turintys įmonių akcijų, praėjusiais metais gavo daugiau kaip po 10 mln. litų dividendų.

VMI neskelbia kokie asmenys gavo didžiausius atlyginimus ir kokiose bendrovėse jie darbavosi. Tačiau iš pateiktų duomenų matyti, kad praėjusiais metais net keturios iš penkių didžiausius atlyginimus mokėjusių įmonių buvo uždarosios akcinės bendrovės.

Vienoje įmonėje daugiau kaip 1 mln. litų (įskaičius algą, autoriaus atlygį, dividendus ar kitas pajamas) pernai uždirbo 23 žmonės.

Praėjusiais metais tik 0,5 proc. dirbančių žmonių alga viršijo 10 tūkst. litų.

Bulvių kilogramas kainuoja jau keturis litus, kitos daržovės, javai irgi pabrangę po kelis kartus. O juk šiuo metu Lietuvoje dirvonuoja net 400 tūkst. ha žemės. Jei ji būtų pradėta dirbti, būtų sukurta 20 tūkst. darbo vietų. Tad gal Lietuvai vėl metas atsigręžti į žemę ir žemdirbystę? Juolab kad artimiausius dešimt metų maisto paklausa visame pasaulyje tik didės.

Vienas stambiausių Lietuvoje javų augintojų ūkininkas Sigitas Petraitis neramiai žvelgia į plačiai nusidriekusius savo laukus. Laukia, kol nutirps sniegas ir paaiškės, ar šiuos metus jis galės laikyti sėkmingais, ar priešingai – nuostolingais. Rudenį jis, kaip ir, ko gero, dauguma javų augintojų visame pasaulyje, užsėjo dar didesnius nei pernai žiemkenčių plotus – juk grūdai jau tampa aukso vertės. Tačiau žemdirbys niekada negali būti tikras, kad pasėjęs tiek ir tiek, nors ir gerai prižiūrėdamas pasėlius, prikuls tiek ir tiek – gamta visus planus gali sugriauti per kelias valandas.

Gali būti, kad nepalankiai Lietuvos žemdirbiams ji bus pasidarbavusi ir šiemet. Mieste gyvendamas net nebeprisimeni, kad sausį būta keistų orų permainų: staigus atšilimas nutirpdė visą sniegą, o iš karto po to spustelėjo didžiuliai šalčiai. Žiemkenčių laukams tokie pokyčiai galėjo būti lemtingi: likę be sniego patalų jie galėjo iššalti.

Nuostoliai – žemdirbiams, pelnas – spekuliantams

“Štai jums ir atsakymas, ar aš šiemet susikrausiu turtus. Gali būti, kad laukus teks apsėti iš naujo, o tada nuostoliai dvigubi: ir nauja sėkla, ir pavasarinės sėjos derlius būna daug prastesnis”, – paaiškina S.Petraitis.

Turtingiausiu Lietuvos žemdirbiu tituluojamas Ramūnas Karbauskis taip pat nesustodamas šneka apie žiemos orų išdaigas ir sako, kad žemės ūkyje niekada negali skaičiuoti savo pajamų, remdamasis praėjusių metų derliaus supirkimo kainomis. “Miestiečiai jau mato mūsų milijonus, kai girdi apie dvigubai pakilusias grūdų supirkimo kainas. Bet užpernai, kai dėl perprodukcijos jos buvo dvigubai mažesnės, nei tikėtasi, dėl mūsų nuotolių niekam širdies neskaudėjo”, – sako R.Karbauskis.

Šiemet taip pat dar niekas neaišku: net ir prastos žiemos nulemtas menkesnis derlius gali visai nereikšti praradimų. Jei orai panašiai pokštavo ir Lenkijos, Ukrainos, Rusijos žemdirbystės regionuose (šios didelės šalys daro didesnę įtaką Europos grūdų rinkai nei viena mažytė Lietuva), gali būti, kad grūdų, kaip ir pernai, stigs, o tada jų supirkimo kainos vėl bus rekordinės.

R.Karbauskis atkreipia dėmesį, kad pastarųjų metų ekonominė pasaulio suirutė netikėtai išaukštino žemdirbystę: susizgribta, jog maisto produktai yra kur kas aiškesnė investicijų lentynėlė negu pakrikusių kitų ekonomikos šakų įmonių akcijos. “Bet tai tereiškia, kad maisto kainas pradėjo reguliuoti biržų spekuliantai. Tik jie gali grūdų kainas per savaitę pakelti arba numušti 20 proc., pasaulio maisto paklausa taip staigiai nesikeičia”, – pabrėžia Agrokoncerno grupės valdytojas.

“DnB Nord” grupės vyriausioji ekonomistė Jekaterina Rojaka analizuoja, kad maisto produktų kainos pasaulinėse rinkose jau stabilizavosi. Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad milžiniškas kainas labiausiai lemia ne didėjanti maisto paklausa (šis variklis kainas didintų kur kas nuosaikiau), bet tik subjektyvus investuotojų požiūris. “Tačiau tikėtis, kad viskas nurims, būtų visiškai naivu. Maisto iš tiesų kasdien reikia vis daugiau – Azijos valstybių kilimas nėra išgalvotas dalykas. Taigi maistas bus paklausi prekė, todėl ji ir toliau domins rinkų spekuliantus”, – dėsto ekonomistė.

Atsigręžti į žemę

R.Karbauskis kritikuoja Lietuvos Vyriausybę – dabartinę ir visas prieš tai buvusias – dėl nesusivokimo, kad būtina puoselėti Lietuvos žemės ūkį, nes tai viena perspektyviausių ekonomikos šakų. “Mūsų valdžia pavažinėja po prabangius forumus ir grįžusi paskelbia: tikslas – tapti aukštųjų technologijų šalimi. Atsipeikėkite: pasaulis jau badauja, o mes juk sugebame pagaminti maisto. Bet ne – kaimas juk ne lygis”, – ironizuoja pašnekovas.

J.Rojaka taip pat kritikuoja Lietuvos vadovų neįžvalgumą ir žvalgymąsi į kosmosą, kai tiesiog panosėje visai neblogai laikosi tradicinė mūsų šalies ekonomikos sritis – žemdirbystė. Ekonomistė skaičiuoja, kad skambiausios praėjusių metų investicijos IT srityje nėra tos tikrosios didelės pridėtinės vertės kalvės, kokias jas mėgina pavaizduoti Vyriausybė. “Juk tai – tik aptarnavimo centrai. Kas ten kuriama? Nieko. Ar naudojama Lietuvos infrastruktūra, sukuriama papildomo darbo jai? Ne, čia pakanka laidų”, – dėsto ji.

Tuo tarpu investicijos į žemės ūkį sukurtų visiškai kitokią, visai Lietuvos ekonomikai palankesnę grandinę: čia naudojamos Lietuvoje išaugintos žaliavos, Lietuvos fabrikuose gaminami produktai, jie išvežiojami po prekybos centrus, o dalis – eksportuojama. “Žinoma, IT sektoriaus plėtra neprieštarauja žemės ūkio plėtrai, tačiau pastaroji Lietuvoje laikoma neprestižine, dėmesio neverta. Tai mažų mažiausiai neprotinga”, – įsitikinusi ekonomistė.

Kol inertiška Vyriausybė susivoks, kad modernia pramone galima laikyti ne vien kompiuterius ir biotechnologijas, į žemės ūkį bei jo produktus noriai investuoja ne tik pasaulio rinkos, bet ir vietiniai Lietuvos investuotojai.

Investicijų bendrovės “CEE Agro” vadovas Donatas Keras sako, kad Lietuvoje žemės ūkis yra stabilus, fundamentalus verslas, turintis didelę augimo potenciją. Ši bendrovė investicijoms pasirinko dvi nišines sritis: modernių miškų sodinimą ir ekologinę žemdirbystę. Pirmuoju atveju remia hibridinių, greitai augančių medžių, kurie naudojami bioenergetikos srityje, o antruoju – ekologinių vaistažolių, daržovių auginimą. Investuotojų valdos – 100 ha miškų, kurių plotą šiemet ketinama padidinti iki 300 ha, ir 400 ha ekologiškai puoselėjamų laukų. “Pasirinkome siauresnes, netradicines sritis, nes tai mūsų pirmieji žingsniai žemės ūkyje, o, tarkime, grūdų auginimo srityje konkurencija jau didžiulė”, – aiškina D.Keras.

Mažiems – daugiau vargo

Prieš kelerius metus Vilniuje susikūrusi Juškų šeima dabar gyvena kaime: iš pradžių mieste dirbę teisės ir ekonomikos mokslus baigę jauni žmonės nutarė keltis į kaimą Panevėžio rajone, kur nedidelį pienininkystės ūkį turėjo Jurgitos Juškienės mama. “Pasiskaičiavome, atrodė, kad dirbant kaime laukia geresnės ekonominės perspektyvos”, – prisimena ji.

Šiuo metu Juškų ūkyje – 60 melžiamų karvių ir dar 40galvijų prieaugio: veršeliai, jautukai parduodami mėsai, o telyčios auginamos į melžiamas karves. “Perėmę ūkį iš mamos, stengėmės jį patvarkyti, modernizuoti, prieš metus pasinaudojome ir ES parama”, – pasakoja ūkininkaujančios šeimos atstovė.

Vis dėlto ji dar nėra tikra, ar sprendimas grįžti dirbti į kaimą buvęs teisingas. “Kartais atrodo, kad jei ne ta ES parama – o ją imdami įsipareigojome ūkininkauti mažiausiai penkerius metus – viską išsiparduotume ir jau grįžtume į miestą”, – neslepia Jurgita.

Pasak jos, tokiems nedideliems kaip jų ūkiams sunku tikėtis didelio pelno: būdamas mažas, visiškai priklausai nuo pieno supirkėjų diktuojamos kainos, o palyginti nedidelės verslo apimtys neleidžia pigiau pirkti grūdų ar kitų žaliavų.

“Suprantu, kad tokius ūkininkus kaip mes gelbėtų kooperacija. Tačiau, patikėkite, lietuvių mentalitetas visiškai netinkamas kooperacijai. Pas mus toks gajus tarpusavio pavydas, kad kaimynai nesugeba susivienyti vienas kito labui”, – kaimo realijas atskleidžia J.Juškienė.

Vis dėlto kooperacija, ūkių stambinimas yra neišvengiamas, norint kaime verstis sėkmingai. “Pagrindinė mūsų ūkių problema – smulkumas. Mažam ūkiui dažnai per didelė ta technika, kurią padeda įsigyti ES, ji nepakankamai apkraunama, tada neatsiperka. O juk Lietuvos žemės ūkio produktyvumas ir taip vienas prasčiausių ES – turime sparčiai vytis”, – įsitikinusi J.Rojaka.

Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius perspėja, kad planuojamoje naujoje, nuo 2013 m. veiksiančioje ES finansinėje perspektyvoje didelė dalis paramos taip pat bus skirta kooperacijai skatinti. “Galvojama numatyti tiesiogines išmokas už galvijus, paukščius, kiaules, bet tik stambesniems, susijungusiems ūkiams”, – informuoja jis.

Ar ministerija kaip nors reaguoja į pasaulines maisto rinkos tendencijas ir turi planų didinti, skatinti Lietuvos žemės ūkio gamybą? Ministras sako, kad visų pirma sprendžiama dirvonuojančios dirbamos žemės problema (o tokios Lietuvoje net 400 tūkst. ha) – tokios savininkai netrukus bus priversti mokėti didesnį žemės mokestį, taigi atsiras motyvas verčiau išnuomoti ją žemdirbiams. Be to, atsižvelgiant į mėsos trūkumą ir jos kainų didėjimą, rengiama supaprastinta galvijų ir kiaulių fermų steigimo tvarka.

Pasak Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjo Alberto Gapšio, tai ypač reikalinga naujovė. “Dabar aplinkosaugos reikalavimai Lietuvoje net griežtesni, nei numato ES, įsteigti fermą trunka kelerius metus”, – teigia specialistas.

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos vadovas Eugenijus Gentvilas teigia, jog uosto direkcijoje yra žmonių, su kuriais jis nenori dirbti.

Paklaustas, ar yra svarstomi klausimai dėl galimo darbuotojų atleidimo, kuris sietinas su neteisėta veikla, E.Gentvilas interviu dienraščiui “Klaipėda” teigė, jog dalis jų jau nebedirba.

“Uosto direkcijoje dar yra žmonių, su kuriais nenoriu dirbti, ir padarysiu taip, kad bus iškeltas klausimas – arba aš, arba jie. Kai kuriose pozicijose turime laikinai einančius pareigas žmones. Jie labai gerai žino, kas yra padaryta. Ir jie gerai žino, ką žinau aš. Negaliu nuslėpti kai kurių dalykų”, – kalbėjo E.Gentvilas.

Anot E.Gentvilo, įtarimų yra ir dėl jo pirmtako Sigito Dobilinsko.

“Džiaugiausi, kad neradau kokių nors blogų pirmtako veiksmų. Bet jie išlindo pernai gruodžio 15 dieną. Aš matau sąmoningus parašus. Yra 30 dokumentų, kuriuose teigiama, kad geležinkelis “Klaipėdos Smeltėje” yra nebereikalingas, ir jį reikia demontuoti. Vis tiek dedamas parašas, kad reikia statyti geležinkelį ir sumokėti pinigus. Sakyti, kad nežinojo, yra sudėtinga. Tai sakau su apmaudu”, – kalbėjo uosto vadovas.

Nesutarimų, pasak E.Gentvilo, kyla ir su bendrove “Klaipėdos hidrotechnika”.

“Jie paima ir parašo, kad Uosto direkcija jiems skolinga 6 mln. litų, o jie mums – pusę milijono. Pateikdami tokius duomenis, jie apgauna teismą. Vieną kartą jau išvengė bankroto byloje su “Hidroplius” pateikę melagingus duomenis. Kitą kartą ėjo į restruktūrizaciją su tokiais duomenimis, kuriuos mes paneigėme. Mums pavyko susipažinti su restruktūrizavimo bylos metmenimis. Teismas panaikino sprendimą leisti restruktūrizuotis. Jie vėl kreipėsi”, – kalbėjo E.Gentvilas.

Pasak jo, uostas “Klaipėdos hidrotechnikai” skolingas 3,5 mln. litų, o įmonė uostui – apie 12 mln. litų.

“Jei teisėsauga pasižiūrėtų normaliai, tai būtų pripažinta kaip sukčiavimas, dokumentų ir finansinės apskaitos klastojimas”, – sakė E.Gentvilas.