Lietuvoje gyvena dvi Dalios Grybauskaitės, po keletą Irenų Degutienių, Kristinų Brazauskienių, ne vienas ir Arvydas Sabonis, Arūnas Valinskas, Algirdas Butkevičius, Juozas Statkevičius, Linas Karalius. Kaip jaučiasi žinomų žmonių bendrapavardžiai ir bendravardžiai?

Beveik visi iš keliasdešimt telefonų knygoje rastų žmonių, turinčių tokius pačius vardus ir pavardes kaip žinomi Lietuvos politikai, dainininkai ir menininkai, sako, kad jokie giminystės ryšiai jų su įžymybėmis nesieja. Tai tik sutapimas arba smagūs likimo pokštai, kad, pavyzdžiui, kaunietė Kristina ištekėjo už Algirdo Brazausko arba vertėju dirbantis Arvydas Sabonis yra ne tik garsaus krepšininko bendrapavardis ir bendravardis, bet dar ir gimęs tą patį mėnesį ir dieną. Kauniečio Lino Karaliaus su buvusiu Seimo nariu taip pat sutampa ne tik vardas ir pavardė, bet ir gimimo metai, mėnuo. Vilnietės Dalios Loretos Grybauskaitės vardas ir pavardė tokie patys kaip Lietuvos prezidentės.

Vieni “Veido” kalbinti pašnekovai tokių sutapimų nesureikšmina, kiti didžiuojasi, trečius tai vargina, nes sukelia įvairių nepatogumų ar nesusipratimų. Visi prisipažįsta, kad bendraudami su menkai pažįstamais žmonėmis turi atlaikyti klausimų laviną, ar jie ne giminaičiai su politiku ar pramogų pasaulio atstovu, tenka iškęsti veriančius žvilgsnius, atidžiai tyrinėjančius ir ieškančius panašumų su žinomu veidu. O atėję į banką, valstybinę instituciją ar susidūrę su policijos pareigūnais daugelis net nesako vardo ir pavardės, bet iškart rodo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.

Mano, kad naudojasi Sabonio pavarde

Itin daug nesusipratimų kildavo vilniečiui A.Saboniui, nes jis kaip ir legendinis sportininkas taip pat buvo profesionalus krepšininkas. Nors tarp vyrų dešimt metų skirtumas, tarybiniais metais užsakant leidimus vykti į užsienį, dažnai juos supainiodavo. “Su svetimu pasu nė karto neteko išvažiuoti, tačiau už dokumentų tvarkymą atsakingi pareigūnai dažnai man paduodavo kito A.Sabonio dokumentą”, – nusijuokia dabar vertėju dirbantis vyras. Jis ir šiandien važinėja po svečias šalis, tad dėmesio sulaukia ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. “Kai buvau Amerikoje, iš vienos įstaigos pastato išbėgo visas būrys amerikiečių pažiūrėti, kaip atrodo žmogus, turintis tokį patį vardą ir pavardę kaip garsus pasaulyje krepšininkas. Ukrainiečiai taip pat audringai reaguoja, o lietuviai dažnai pamano, kad esu apsišaukėlis ar net ligonis, nes prisistatau neva ne savo vardu”, – pasakoja A.Sabonis. Jis yra gavęs net elektroninių laiškų, kuriuose lietuvaičiai piktinosi, kaip vyras drįsta naudotis krepšinio garsenybės pavarde ir vardu. O važiuodamas pro muitinės postą visada sulaukia klausimo, ar tikrai naudojasi savo dokumentu, mat pareigūnams užkliūva ta pati kaip ir garsaus krepšininko gimimo data. Tokių problemų kyla ir bankuose, parduotuvėse atsiskaitant kreditine kortele, todėl A.Sabonis jau seniai iš namų niekur neina be paso. Tačiau pasitaiko ir linksmų nutikimų. Štai neseniai, kai A.Sabonį kolegos supažindino su dirigentu Donatu Katkumi, šis prisistatė kaip Donatas Banionis.

Vyras sako pripratęs prie to, kad nuolat reikia įrodinėti, jog jis Arvydas Sabonis, tačiau kartais tai erzina.

Visada prisistatant matyti iš nuostabos išpūstas akis nėra malonu ir kauniečiui Rimvydui Valatkai. “Dažnai klausia, ar aš ne tas iš televizoriaus ir laikraščių. Paskui pradeda domėtis, ar ne giminės esame”, – pasakoja R.Valatka. O Kupiškio rajone gyvenantis Povilas Vanagas dažnai turi aiškintis, kad jis nėra žinomo čiuožėjo brolis. Tačiau jam toks dėmesys yra malonus. Vyras didžiuojasi, kad turi tokį garsų bendrapavardį.

Kaunietis Algirdas Butkevičius simpatizuoja socialdemokratų lyderiui, todėl taip pat džiaugiasi turėdamas tokį vardą ir pavardę. Be to, jo žmonos vardas toks pats kaip ir politiko sutuoktinės – Janina.

Algirdas ir Kristina Brazauskai

Butkevičiai ne vienintelė pora Lietuvoje abu turintys žinomų žmonių vardus ir pavardes. Štai Kaune gyvena Kristina Brazauskienė, kurios vyras Algirdas Brazauskas, o marti taip pat Kristina Brazauskienė. “Kai buvo gyvas a.a. politikas Algirdas Brazauskas, sustabdę policijos pareigūnai juokaudami klausdavo, kodėl be apsaugos ir palydos važiuojam”, – linksmus nutikimus prisimena slaugytoja dirbanti moteris ir priduria, kad darbe kolegos dažnai juokais sako, jog turint tokį vardą ir pavardę šios pareigos jai per prastos. O kilus skandalui dėl K.Brazauskienės rentos, vis paklausia, ar ir ji nenorėtų gauti tokios pensijos. Pastaruoju metu moteriai teko dažnai lankytis poliklinikoje, tad iš gydytojų vis sulaukdavo pajuokavimų, kad toks žmogus neturėtų eilėse laukti. O kai su kuo nors susipažįsta, K.Brazauskienei ilgai tenka įrodinėti, kad ir jos, ir vyro vardai tikrai tokie patys kaip žinomos Lietuvoje poros. Dar ponia Kristina prisimena, kad kartą paskambinęs su jos vyru bendrų darbo reikalų turėjęs pažįstamas, kuris žinojo tik jo pavardę, iškart metė ragelį, kai išgirdo, kad moteris kviečia prie telefono Algirdą.

Brazauskai nesureikšmina savo vardų ir ponais vienas kito nevadina. O šiaulietės Irenos Degutienės vyras į žmoną dažnai juokais kreipiasi ekscelencija. Taip pat dažnai pasišaipo, kad netinkamą įstatymą išleido. “Kai Irenai teko atsigulti į ligoninę, o aš nuėjęs aplankyti paklausiau, kurioje ji palatoje, visas personalas žinojo, kad gydosi Degutienė”, – pasakoja Kazimieras Degutis. Pati moteris, dirbusi ekonomiste, ne kartą girdėjo, kaip banke darbuotojos šnibždėjosi, kad šiandien ateis svarbus žmogus. I.Degutienė juokiasi, kad visada žmonės, perskaitę jos vardą ir pavardę, iškart pakelia akis ir įdėmiai pasižiūri, ar ne Seimo pirmininkė priešais juos stovi. O kai politikė pirmą kartą buvo išrinkta į Seimą, draugai dažnai ponios Irenos klausdavo, kodėl ji buvo tokia slapukė ir niekam nesakė, kad dalyvavo rinkimuose. Tačiau moterį tokie pasišaipymai tik pralinksmina ir smagiai nuteikia. Ji labai gerbia Seimo pirmininkę ir didžiuojasi, kad tenka garbė vadintis tokiu pačiu vardu ir pavarde. Be to, gali būti, kad Seimo pirmininkės vyras yra 79-erių metų šiaulietės vyro antros eilės pusbrolio sūnus. Tačiau jų ryšiai nutrūkę.

Kviečia koncertuoti

Nepažįstami žmonės visada sureaguoja ir išgirdę žinomo aktoriaus ar dainininko pavardę. Šou ir pramogų pasaulio atstovų bendrapavardžiai sulaukia net kvietimų koncertuoti. Kauno rajone gyvenantis suvirintojas Vytautas Šapranauskas sako, kad ne kartą atsiliepus telefonu teko aiškinti, kad jis neves jokio renginio, nes nėra tas garsus aktorius. O draugai jam klijuoja tas pačias pravardes kaip ir TV laidų vedėjui – Šapras, komisaras ir pan. Ponas Vytautas juokiasi, kad kol V.Šapranauskas nebuvo žinomas, jo pavardės nei draugai, nei kolegos neištardavo ir neparašydavo be klaidų. “Tik dabar ji visiems aiški ir nesudėtinga”, – džiaugiasi 52-ejų vyras, kad aktoriaus žinomumas ir jam davė naudos.

Klaipėdietis Romas Dambrauskas kartą ilgai telefonu įrodinėjo, jog atsisako koncertuoti ne todėl, kad yra išdidus ar dėl pasiūlyto per mažo honoraro. “Vienai koncertų organizatorei iškart, kai paskambino, pasakiau, kad aš vairuotojas, o ne dainininkas. Bet ji vis atkakliai prašė, kad atvykčiau padainuoti keletą dainų. Ir galiausiai įsižeidusi drėbtelėjo: “Ką, negali padainuoti? Taigi ne už dyką.” Man atrodo, ji padėjo ragelį taip ir nepatikėjusi, kad aš ne tas Romas Dambrauskas”, – juokiasi 55-erių vyras. Linksma jam stebėti ir žmonių, su kuriais susiduria darbo reikalais, reakcijas, ypač, kai nuvyksta į Mažeikius – gimtąjį dainininko miestą. “Perskaito pavardę, žaibiškai pakelia galvą, ilgai apžiūrinėja ir įsitikinę, kad ne tas, pradeda klausinėti, ar ne giminės”, – pasakoja R.Dambrauskas.

Kitas klaipėdietis Jurgis Didžiulis, kad išvengtų tokių reakcijų, prisistatęs ar parodęs asmens dokumentą iškart pasako, kad yra ne tas dainininkas. Ir dar priduria, kad nesigiminiuoja su grupės “InCulto” lyderiu.

Taip pat elgiasi ir kaunietis Linas Karalius, kuris dar pabrėžia, kad ne buvęs Seimo narys yra tikrasis Karalius, o jis. Mat kadaise populiarios muzikos grupės ŽAS narys yra pasikeitęs pavardę. Tačiau vyras sako, kad jo jau seniai nestebina, kai reikia aiškintis ir atlaikyti nustebusius žvilgsnius.

Širvintose gyvenančiam Gyčiui Paškevičiui taip pat reikėjo priprasti prie to, kad visi stebisi jo vardu, ypač, kai baigęs vidurinę mokyklą įstojo studijuoti. Tada bendramoksliai vis paklausdavo, kur vaikinas paliko gitarą ir paprašydavo ką nors sudainuoti. Tačiau dabar trisdešimties metų vyrui tai nesukelia nepatogumų. Be to, darbo kolektyve ne jis vienas turi žinomo Lietuvoje žmogaus vardą ir pavardę – jo kolega yra Ramūnas Vyšniauskas – kaip ir Europos sunkiosios atletikos čempionas.

Lietuva – giminių kraštas, todėl nenuostabu, kad net ne populiarias pavardes turintys žmonės sutinka savo bendrapavardžių. Pavyzdžiui, kaunietis Linas Karalius dirba kartu su kitu Linu Karaliumi. O štai Jonų Kazlauskų vien tik Lietuvos telefonų knygoje yra daugiau nei keturiasdešimt, Juozų Statkevičių – šeši, Stasių Povilaičių – aštuoni, Jolantų Paulauskienių – septynios.

"Veido" archyvas

Tada, kai dar buvo visi drauge: K.Dineikaitė savo šeimai dėkinga už palaikymą ir įkvėptas vertybes

Menininkų vaikai, sekantys tėvų pėdomis. Vieni neįsivaizduoja kitokio kelio, kiti tvirtina, kad gimdytojų laimėjimai labiau kliudo, nei padeda.

Vilniaus Pamėnkalnio galerijoje sausį atidaryta jaunos dailininkės Kunigundos Dineikaitės tapybos paroda “Atnešk man rytoj dvi baltas gėles”, skirta pernai mirusio jos tėčio Vinco Rimgaudo Dineikos atminimui. Nors pagal profesiją jis buvo inžinierius, mokslų daktaras, tačiau daugelis Kunigundos tėvelį prisimena kaip mąstytoją, darnos filosofą ir jo paties tėvo Karolio Dineikos gydomosios kūno kultūros idėjų propaguotoją. “Nors kovą su vėžiu tėtis pralaimėjo, tačiau iki paskutinės savo gyvenimo dienos liko geranoriškas, bendraujantis, neužsisklendęs skausme ir nieko dėl savo ligos nekaltinantis. Net jo daktaras tvirtino, kad tokio ligonio dar nebuvo matęs. Todėl ir tuo metu mano tapyti paveikslai – ryškūs, spalvingi, juose nėra jokios mirties nuojautos”, – pasakoja K.Dineikaitė.

Iš šeimos (Kunigundos motina – rašytoja Vidmantė Jasukaitytė) mergina teigia perėmusi ištikimybę tikroms vertybėms. Todėl sėkmingai baigusiai dailės magistrantūros studijas Sasekso universiteto Vest Dyno koledže menininkei nebuvo sunku apsispręsti, ką rinktis – viliojančią dėstytojo vietą tame pačiame universitete ar galimybę praleisti šalia savo tėvo paskutinius jo gyvenimo mėnesius. Kunigunda atidėjo karjeros planus Anglijoje ir grįžo į Lietuvą.

Pamokos virtuvėje

“Nei tėtis, nei mama niekuomet nebandė manęs atgrasinti nuo meno – atvirkščiai, visuomet stengėsi padėti. Tik vyresnysis brolis, informacinių technologijų specialistas Kęstutis Jasukaitis, bandė mane atkalbėti. Bet dabar sako, kad manimi didžiuojasi”, – tvirtina dvidešimt aštuonerių metų K.Dineikaitė.

Kęstutis jos parodos dar nematė, nes su šeima gyvena užsienyje. Užtat ją jau aplankė kitas Kunigundos brolis – jaunėlis Algirdas, kuris, kaip ir brolis, pasirinko informacines technologijas ir taip pat važinėja po visą pasaulį. “Algis vaikystėje mokėsi groti saksofonu, vėliau lankė Eimunto Nekrošiaus dramos studiją. Manau, kad menui jis dar nėra visiškai prarastas”, – sako tapytoja.

Ji pati kartais žvilgteli į namuose stovintį pianiną ir pagalvoja, kaip būtų smagu sugebėti juo skambinti nemirtingus kūrinius. Maža būdama lankė pianino pamokas Balio Dvariono muzikos mokykloje, bet tapusi M.K.Čiurlionio menų mokyklos moksleive pasirinko dailę. Kartais susimąsto: gal verta pasidomėti muzikos pamokomis suaugusiems? “Bet spalvos – irgi muzika”, – teigia Kunigunda.

Jų namuose niekada netrūko įdomių pokalbių: čia užsukdavo ir rašytojų, ir teatralų, ir filosofų, ir politikų. “Kai į svečius ateidavo E.Nekrošius, visuomet įsitaisydavau virtuvėje ant grindų pasiklausyti. Įdomu būdavo diskutuoti su Gintaru Beresnevičiumi, Vytautu Rubavičiumi. Ir signatarai darė puikų įspūdį – ypač tie, kurie kalbėdavo ne vien apie politiką”, – tvirtina mergina.

Įdomu, kodėl rašytojų vaikai dažnai renkasi dailę arba muziką, bet patys nebando savo jėgų literatūroje? “Niekada apie tai negalvojau. Tiesą sakant, mes visi trys po truputį, neoficialiai, rašome. Tarkim, aš mėgstu laisvu stiliumi įamžinti kelionių įspūdžius. Bet jaučiu, kad man lengviau kalbėti spalvomis”, – neslepia K.Dineikaitė.

Žaidimai butaforijos sandėlyje

“Neįsivaizdavau, kad galima nenorėti groti”, – šiandien prisipažįsta Kauno valstybinio muzikinio teatro dirigentas Jonas Janulevičius. Jo vaikystės namuose nuo mažens skambėjo muzika. Dirigento tėtis – buvęs to paties teatro solistas Jonas Janulevičius, o mama – ligi šiol teatre koncertmeistere tebedirbanti pianistė Ligija Richterytė-Janulevičienė. Muzikantėmis tapo ir abi Jono seserys: JAV gyvenanti muzikos pedagogė Eglė bei pianistė koncertmeisterė Rasa.

“Muzika supo mane nuo pirmų žingsnių. Juk tėvai repetuodavo ne tik teatre, bet ir namie. O ir seserys (viena vyresnė keturiolika, kita – dešimt metų) jau skambindavo rengdamosi pamokoms. Todėl kai mažo svetimi klausinėdavo, kuo užaugęs noriu būti, nerodydavau didelio entuziazmo. Vieni vaikai norėjo būti kosmonautais, kiti gydytojais, o man ir be svajonių būdavo viskas aišku”, – prisimena J.Janulevičius.

"Veido" archyvas

Dirigentas J.Janulevičius neabejoja, kad jo dukterų laukia muzikančių dalia

Vakarus, kaip ir kiti vaikai, kurių abu tėvai – teatralai, Jonukas dažnai leisdavo teatre. Tačiau vaidinimai, ypač ne pirmą kartą girdimi, po dešimties–penkiolikos minučių jam pabosdavo, todėl vaikas keliaudavo po teatrą. “Žmonės, kurie Kauno muzikinį teatrą regi vien žiūrovų akimis, neįsivaizduoja, koks tai sudėtingas pastatas, aplipdytas fligeliais tarsi bičių korys. Koridorių labirintai tokie, kad ekskursijas būtų galima vesti. Dabar daugelis patalpų – renovuota, o tuomet mane lydėdavo specifinis kvapas, kurį sudaro senų laidų, ant lempų svylančių dulkių ir pagyvenusios medienos aromatai. Išėjęs į teatro fojė, kurį ką tik paliko salėn sugužėjusios ponios, užuosdavau tvyrančius kvepalus… Žodžiu, jausdavausi kaip atsidūręs Andrew Lloydo Webberio “Operos fantome”, – pasakoja dirigentas.

Jeigu tą vakarą užkulisiuose sutikdavo kitų panašaus amžiaus teatro vaikų, tarkim, Vilhelmą Čepinskį ar baritono Mykolo Rekio sūnų Lauryną, mistika išgaruodavo, ir teatro koridoriuose prasidėdavo įprastos visiems berniūkščiams slėpynės-gaudynės. O jei žaisdavo vienas, dažniausiai keliaudavo į triaukštį butaforijos sandėlį, pilną senų laikrodžių, žibintų, dirbtinių gėlių, baldų ir, kas ypač traukdavo berniuką, – šautuvų, špagų, kardų ir rapyrų. “Kai spektaklis baigdavosi, ir tėvas, nusivalęs grimą, ruošdavosi eiti namo, manęs ieškodavo būtent butaforijos sandėlyje”, – prisimena J.Janulevičius.

Bet kartais vaikas užsibūdavo ant vadinamųjų tiltų, kur tempdami virves darbininkai keisdavo spektaklio dekoracijas, arba prie litavimo stalų teatro dirbtuvėse… “Todėl šiandien, stovėdamas orkestro duobėje, puikiausiai įsivaizduoju, kas tuo metu vyksta kiekviename nuo vaikystės pažįstamo teatro kampelyje”, – tvirtina dirigentas.

Disciplinos, ne bohemos žmonės

Į pirmąsias fortepijono specialybės pamokas Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje Joną lydėdavo ir jo darbą stebėdavo mama. “Dauguma muzikantų vaikų neišvengė tokios priežiūros. Tarkim, V.Čepinskio pamokose sėdėdavo jo tėvas, dirigentas ir smuikininkas Stanislovas Čepinskis. Mano žmonos, smuikininkės, pamokas stebėdavo jos mama. Tai normalu, nes parinkdami atžalai muziko kelią tėvai kartu įsipareigoja jam padėti. Ne tiek finansiniu požiūriu, kiek specialybės žiniomis. Jie įsimena pedagogų pastabas ir kontroliuoja, kad namie dirbdami vaikai vengtų mokytojų nurodytų klaidų”, – aiškina iš pradžių pianisto diplomą Muzikos ir teatro akademijoje gavęs Jonas.

Tačiau neslepia, kad mokykloje Kaune žinomos muzikantų šeimos atžalai pedagogai taikydavo gerokai griežtesnius vertinimo kriterijus nei kitiems moksleiviams. “Žmogus jaučiasi taip, kaip į jį žiūrima iš šalies. Į mane žiūrėjo kaip į gabų vaiką, iš kurio daug reikalaujama, tačiau neįvertintas tikrai nesijaučiau”, – pasakoja J.Janulevičius.

Savo tėvams Jonas šiandien dėkingas už rūpinimąsi, tiesumą ir griežtumą. “Ir seserys, ir aš lankydavom visas pamokas ir didelių nesąmonių nekrėsdavom. Tik tuomet, kai jau buvau paauglys, manęs kartais retoriškai klausdavo: “Ar tikrai nori tapti muzikantu?” Tai būdavo priminimas, kad pirmenybę reikia teikti muzikai, o ne draugams”, – prisimena dirigentas.

O štai įsivaizdavimai apie bohemišką teatralų gyvenimą, Jono manymu, gerokai persūdyti. “Gal bohemiški susibūrimai, mainymasis idėjomis labiau būdinga kūrėjams, bet tarp muzikantų tokių mažuma – tik kompozitoriai čia gali vadintis kūrėjais. O atlikėjai panašesni į amatininkus, jie – griežtos disciplinos žmonės. Mūsų darbe daug su kūryba nieko bendra neturinčio trenažo, po šešias–aštuonias valandas per dieną kaip sportininkai darom elementarius pratimus. Lieka tik pora valandų knygai, filmui ar spektakliui, po kurio galiu sau leisti vieną taurę vyno, ir ne daugiau, antraip ryte blogai jausčiausi. Iš vaikystės prisimenu, kad vienintelis kartas per metus, kai leisdavom sau audringiau pašvęsti, būdavo Joninės, nes ir aš, ir tėvas, ir senelis – visi Jonai”, – aiškina pašnekovas.

Dukterys suka tuo pačiu keliu

Ar dirigentas ketina perduoti šeimos sukauptas žinias savo vaikams? “Tai ir vyksta. Mano vyriausioji dukra Marija smuikuoja muzikos mokykloje. Septynmetė Ieva pernai pradėjo mokytis griežti smuiku J.Naujalio muzikos gimnazijoje. O trimetė Joana visko mokosi “pakeliui” ir jau visai neblogai dainuoja. Tačiau prie pianino sėsti jai anksti – tegu pažaidžia. Visas gyvenimas prieš akis, dar prisigros sočiai”, – neabejoja tėvas.

Tai nieko kito muzikantų šeimos atžaloms kaip ir nelieka?.. “O ko daugiau galėtume jas mokyti? Teisės, advokatūros, medicinos?.. Netgi pažįstamų tose srityse neturim. Be to, mergaitės nori muzikuoti ir turi tam akivaizdžių gabumų.

Tiesa, jų gali pasirodyti per maža – reikia tinkamų charakterio savybių. Bepigu vaikams, gimusiems šeimose, kuriose tik vienas iš tėvų – muzikas: jie turi pasirinkimo laisvę. Tarkim, žmonos sūnus Matas iš pirmosios santuokos šįmet baigs Jėzuitų gimnaziją ir neseniai mums tvirtino norintis tapti politologu. Mano seserų vyrai – irgi ne muzikantai, todėl jų vaikai turėjo iš ko rinktis. O man ir mano dukroms kito pasirinkimo nebuvo ir nėra, nes genetiškai muzika – stipriausia mūsų giminės gabumų pusė”, – įsitikinęs dirigentas.

Piešti sekėsi, groti – ne

Dailininko ir rašytojo Leonardo Gutausko sūnaus Simono nuomone, tai, kad menininkų vaikai privalo tapti menininkais – tik paviršutiniškas stereotipas: “Pakankamai daug yra menininkų vaikų, atsispyrusių šiai taisyklei, tiesiog jie visuomenės rečiau pastebimi.”

Tačiau nei jis, nei jo brolis Tadas išimtimis netapo. “Paišiau nuo mažens kaip apsėstas, ir dabar didžiausios krūvos tų laikų piešinių spintoje tebeguli. Kartais užmetu į juos akį, ieškodamas naujų idėjų, nes daug darbų man pačiam netgi nepanašūs į vaikiškus. Kiti piešdavo namą, mamą, kelią, o mano pirmasis piešinys vadinosi “Beždžionės ir medžiai”. Jis tėvui ir jo draugams labai patiko, buvau pagirtas, taip ir prasidėjo…” – pasakoja Simonas.

Penkeriais metais už brolį jaunesnis Tadas Gutauskas irgi nepamena, kad kas nors prieš jo valią būtų iš jo daręs menininką: “Kai matydavo, kad nuobodžiauju, tėvas tiesiog atnešdavo popieriaus, kartono, pastelių aliejinių ir sakydavo: “Jei neturi ką veikti, tai sėsk ir dirbk.”

Tiesa, abu broliai vaikystėje patyrė ir išmėginimus muzika: juk jų mama Loreta – pianistė ir muzikos pedagogė, dėsčiusi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje ir Balio Dvariono muzikos mokykloje. Taigi pianino pamokos berniukams buvo neišvengiamos. “Bandžiau groti, bet labai trumpai. Tai buvo prieš mano prigimtį”, – trumpai užsimena Simonas.

“Man nepatiko kartoti ir kartoti tas pačias gamas ir pratimus. Kiekvieną kartą stengdavausi į juos įnešti ką nors savita, nauja… Kol mama įsitikino, kad su tokia muzikine atmintimi atlikėjo iš manęs tikrai nebus”, – pasakoja Tadas. Bet niekas namie iš to tragedijos nedarė.

"Veido" archyvas

Dailininkai Simonas ir Tadas Gutauskai šiltai prisimena su tėvu kaime praleistas vaikystės vasaras

Garvežys su vagonais

Tėvai palaikė sūnus ir tuomet, kai šie parnešdavo trejetus iš M.K.Čiurlionio menų mokyklos, nors jų darbai būdavo paimami saugoti į mokyklos fondus. Ir Simonas, ir Tadas iš tų laikų turi nemažai dygių prisiminimų. Abu tvirtina, kad menininku kur kas paprasčiau tapti eilinių valdininkų vaikui, nei pavyduolių ir nedraugų tarp kolegų neišvengiamai prigyvenusios menininkų šeimos atžalai. Iš kitos sferos atėjęs jaunuolis bent jau gali tikėtis objektyvaus savo gabumų vertinimo.

“Man, penktokui, prasikankinusiam su teptuku ištisą naktį, mokykloje būdavo pareiškiama, neva atneštus darbus nutapė tėvas”, – liudija Simas.

“Kai dėl prastų pažymių nusivylimas sugriebdavo iki ašarų, tėvukas sakydavo: “Jeigu skriaudžia – vadinasi, bijo. Gali didžiuotis”, – pamena Tadas ir konstatuoja, kad panašios gyvenimo pamokos sutvirtino jo charakterį. – Šiandien man reikšminga nuomonė tik tų vertintojų, kurie patys yra daug nuveikę. Visi kiti gali šnekėti, kas jiems patinka. Beje, iš klasės penketukininkų nė vieno menininko neliko, jie išgaravo kaip dūmai.”

O nuolatiniai jų ir tėvo L.Gutausko paveikslų lyginimai į penktąją dešimtį įžengusius brolius persekioja ligi šiol. “Per kiekvieną parodą visi pirmiausia puola svarstyti, kiek esu “panašus”, kiek “nutolęs”, kiek “įtakojamas”, ir jeigu randa panašumų – tada labai džiaugiasi”, – pašaipos neslepia Tadas.

Jam yra tekę girdėti kalbų apie “Gutauskų mafiją”, bet tokias nesąmones skleisti, pasak Tado, gali nebent žmogus, visiškai nepažįstantis L.Gutausko. “Juokinga: mūsų tėvas gyvenime nelindo į jokias partijas, jokius judėjimus, visąlaik sėdi vienas sau užsidaręs – arba rašo, arba paišo. Nei aš, nei brolis nesame sulaukę jokių protekcijų”, – drąsiai tvirtina Tadas.

Visi trys šeimos dailininkai kartu tėra surengę vienintelę parodą Užupyje, nes, anot Simono, nuolat važiuoti žinoma tėvo pavarde būtų nepadoru. “Ir be mūsų pakanka taip važiuojančių”, – teigia S.Gutauskas.

Tadas svarsto, kad rengiant parodą svarbu ne giminystės ryšiai, o bendra koncepcija. “Tai panašu į garvežį su prikabintais vagonais. Paprastai prikabintieji nebūna kuo nors ypatingi – vagonai, ir tiek. O kiekvienas menininkas privalo kurti nuosavą pasaulį. Žinoma, gali rastis bendrų parodų ir projektų, bet jų idėjos turi gimti natūraliai. Taip prieš keletą metų, pavyzdžiui, atsirado knyga “Švytintys kūnai”: tėvo poema, mano iliustracijos”, – dėsto Tadas.

Vaikų prie meno netraukia

O štai uždarame šeimos ratelyje nevengiama reikšti nuomonės apie jos narių kūrybą. “Kartais aš tėvui pasakau, kas ne taip, – jis supyksta. Kartais jis atvirai reiškia savo nuomonę – tada pasišiaušiu aš. Žinoma, ilgai dėl to galvos nė vienas nesukam. Gal tik Simas šiek tiek jautriau priima kritiką”, – atskleidžia T.Gutauskas. Tačiau pats Simas tvirtina, kad dailininkų šeimoje vieniems kitus draugiškai kritikuoti – visiškai natūralu.

Beje, iš L.Gutausko anūkų vienintelis Simono sūnus Dominykas jau pasuko į menus, tiesa, labiau kompiuterinius: 24 metų vaikinas baigė taikomosios grafikos studijas ir kuria reklaminius plakatus Kaune. Dukra Emilija šįmet baigs vidurinę mokyklą, ir nors vaikystėje paišė bei lipdė, dabar labiau norėtų tapti kosmetologe.

Tado mažoji Marija – vos dvejų metukų. “Jos gabumai dar tik ryškėja, panašiai kaip siluetai į ryškalus pamerktoje nuotraukoje”, – metaforą pasitelkia tėvas.

Aštuoniolikmetė dukra Ūla – jau abiturientė ir ketina studijuoti anglų filologiją Didžiojoje Britanijoje. “Vaizduojamieji menai jos niekad labai neviliojo. O štai aštuonerių metų sūnus Nojus kartais papaišo, ir visai gražiai, tačiau nesirengiu jo traukti į ambicingą ir piktą, šutvelėmis susiskirsčiusį menininkų pasaulėlį”, – atvirai sako T.Gutauskas.

Ir pats tvirtina geriau besijaučiantis kitų profesijų draugų – architektų, verslininkų draugėje, kur nejaučia menininkams būdingo paaugliško sindromo puikuotis savimi, kur negalėdamas priimti užsakymo pats, specialistas be graužaties perleidžia klientą savo kolegai. Tarp dailininkų tokį reiškinį, anot Tado, sunku būtų įsivaizduoti.

Šiuo metu Druskininkuose apsigyvenęs Simonas apie dailininkų bendruomenę yra panašios nuomonės. “Mėginau įsikurti Klaipėdoje, nes jūriniai peizažai atrodė labai įkvepiantys, bet tenykščių menininkų terpėje tiesiog nepritapau. O čia, tarp miškų, dirbti visai smagu”, – tvirtina pašnekovas.

Už ką broliai dėkingi savo tėvams? “Už tai, kad sudarė sąlygas lavintis, kurti. Namuose jau tais laikais buvo Rembrandto, Van Gogho ir kitų žymiausių dailininkų reprodukcijų albumai. O vasaras praleisdavome gamtoje – iš pradžių nuomojamose sodybose, vėliau Mardasave. Visi trys eidavom žvejoti”, – prisimena Simonas.

“Aš dėkingas už tai, kad kaip menininkas galėjau reikštis nesislėpdamas – o tėvas, kiek žinau, iš pradžių turėjo slapstytis nuo savo mamos. Jis man – puikiausias pavyzdys, kaip reikia tikėti pašaukimu, savo darbais netgi tuomet, kai atrodo, kad niekam jų nereikia. Nei dailėje, nei literatūroje tėvuko niekas iš vėžių neišmušė”, – tvirtina Tadas.

Ar pats buvo suabejojęs savo pašaukimu? “Kaip čia pasakius… Paauglystėje buvo toks laikotarpis, kai labai pamėgau futbolą, krepšinį ir kartu gerokai apleidau mokslus. Kartą išgirdau tėvus virtuvėje besišnekučiuojant (taip, kad ir aš girdėčiau) apie tai, kad teks Tadą atsiimti iš menų mokyklos ir išleisti sporto mokyklon. Prisipažinsiu – paveikė kaip šaltas dušas”, – juokiasi menininkas.

Pudrinėje užkonservuota praeitis

Griuvėsiais laikinai virtusio Klaipėdos dramos teatro aktorė Eglė Barauskaitė puikiai prisimena, koks jis buvo dar prieš pirmąją, 1990 m. baigtą rekonstrukciją. Tuomet ji, baigusi aktorystės mokslus, kartu su vyru Dariumi Meškausku sugrįžo į išgražėjusį teatrą, kurį nuo vaikystės laikė savo antraisiais namais. Eglės tėvai, aktoriai Marija Černiauskaitė ir Balys Barauskas, visą karjerą paaukojo tam pačiam senajam Klaipėdos teatrui.

“Mūsų, teatro vaikų, bendruomenė buvo nemaža. Kartu tais pačiais koridoriais lakstė dabar žymus dailininkas Audrius Gražys – aktoriaus Broniaus Gražio sūnus, kino ir teatro kritike tapusi Rasa Paukštytė, režisierės ir žurnalistės kelią pasirinkusi Dalia Kanclerytė, mano bendraklasė ir geriausia draugė Audra Kubiliūtė, kuri Sankt Peterburge studijavo teatro ekonomiką, – deja, jos nebėra tarp gyvųjų… Bet kai pagalvoju – suprantu, kad buvo ir tokių aktorių vaikų, kurie teatre pasirodydavo retai. Matyt, jų pačių tenai netraukė”, – pasakoja E.Barauskaitė.

"Veido" archyvas

Viena iš aktorių Barauskų šeimos atžalų pasirinko teatrą, kita – mokslą

Užtat Eglei teatre būti patiko, nors ir privengdavo užkulisiuose sutikti Mėlynbarzdį iš spektaklio “Auksinis raktelis”, kurio bijojo ir visuomet atsisakydavo siūlymo pačiupinėti jo didžiulę barzdą. Vėliau, pradėjusi lankyti mokyklą, pati vaidino šiame spektaklyje Drugelį. “O kokie spalvingi tuomet būdavo vaikiškų spektaklių personažai! Esu tokių kostiumų prisižiūrėjusi, kad galėčiau pasakoti valandų valandas. Nepatikėsit, bet viskas šiame teatre tada buvo kitaip”, – ilgesingai nutyla pašnekovė.

Aktorė iki šiol saugo seną dėžutę su mamos pudros likučiais. Ne dėl likučių, o dėl ano senojo teatro kvapo, kuris įsigėręs dėžutėje. “Kai pasidaro labai liūdna, tiesiog ją atidarau”, – neslepia artistė.

Pavydi mūza

Vaikai spektaklių metu labiausiai mėgdavo įsirangyti į paaukštintą senojo teatro ložę – aišku, jeigu joje nebūdavo žiūrovų. Jausdavosi joje tiesiog karališkai. O vasaromis, kai teatras išsiruošdavo ilgesnių gastrolių, Eglei ir jos vyresnei sesei Jūratei, kuri dabar Klaipėdos universiteto dėstytoja, tekdavo arba keliauti pas gimines, arba vykti kartu su visu artistų “karavanu”.

Ir vėliau, kai vakarais su seserimi jau galėdavo likti namie, mergina savo noru rinkdavosi teatrą. “Yra spektaklių, kuriuos žiūrėjau po keliasdešimt kartų”, – prisipažįsta Eglė.

Tėvai gabiai dukrai, pasižymėjusiai dramos ir šokio būreliuose, svajonių apie aktorystę nedraudė, nors ir nesistengė jų ypač puoselėti. “Bet jie patys beprotiškai mylėjo savo profesiją ir buvo ištikimi Melpomenei. Sakydavo, kad Melpomenė labai pavydi ir neatleidžia blaškymosi”, – pamena artistė.

Tačiau vėliau, jau dirbdami toje pačioje scenoje, apie sukurtus vaidmenis šeimoje daug nekalbėdavo. “Mano charakteris toks, kad nelabai ir norėdavau tėvų pamokėlių”, – prisipažįsta Eglė.

Užteko to, kad visi teatro žiūrovai ją nuolat lygindavo su tėvais. “Iš pradžių tai truputėlį trikdė. Tiesiog nesuvokiau, kodėl turėčiau būti į juos nepanaši. Juk visi vaikai į savo tėvus panašūs. Neturėjau jokio noro tyčia stengtis ką nors daryti kitaip”, – tvirtina E.Barauskaitė.

Susimąstė vienintelį kartą, kai per repeticiją išgirdo pastabą: tau kad tik kvailioti kaip Barauskui… “Tai reiškė, kad buvau pernelyg aktyvi, per daug siūliau, o aktorė teatre turi būti rami, nuolanki, lyriška”, – aiškina pašnekovė.

Ar dabar spektaklių metu užkulisiuose irgi siaučia aktorių vaikai? Eglė sako jų nebematanti: “Turbūt šiais laikais aktoriai sugalvoja kitų išeičių. Pagaliau juk ir teatro tikro, kupino paslapčių, kuriame vaikams būtų jauku žaisti, kol kas neturime.”

Daugeliui žinomų žmonių tenka susimokėti didelę populiarumo kainą. Jie turi atlaikyti įkyrius žvilgsnius ir replikas rinkdami, pavyzdžiui, kalėdines dovanas, pirkdami maisto produktus, o prieš didžiąsias metų šventes dažnai sulaukia net prašymų materialiai padėti.

Nesvarbu, iš kurios visuomeninio gyvenimo srities – politikos, sporto, teatro ar šou pasaulio – pripažinimo sulaukę ir išgarsėję žmonės maudosi ne tik šlovės spinduliuose. Nemenkai daliai jų viešumo našta tampa sunkiai pakeliama.

Keliolika “Veido” kalbintų pašnekovų, tai yra iš TV ekranų ir spaudos puslapių daugeliui pažįstamų žmonių patvirtino, kad įsmeigtus žvilgsnius jaučia visur ir visada. Dažnas, pirkdamas tą patį sūrį, dešro ar saldumynų kaip ir visi, jaučiasi lyg turėtų keturias akis ir rankas. O tai nemalonu. Be to, gerokai vargina. Todėl vieni garsūs žmonės įkyraus dėbsojimo ką, pavyzdžiui, deda į pirkinių krepšelį maisto prekių parduotuvėje, stengiasi nepastebėti ir į žvilgsnius nekreipia dėmesio, kiti nuo to slepiasi užsimaukšlindami kepurę ar stengdamiesi vengti masinio susibūrimo vietų. Pavyzdžiui, apsiperka vėlai vakare, ypač prieš Kalėdas, kad nesijaustų nejaukiai ir išvengtų šnabždesio už nugaros vien todėl, kad perka vyną ar atpigintas prekes. Juk nemaža dalis lietuvaičių negali atsistebėti, kodėl gerbiamas politikas ar scenoje prabangą demonstruojanti aktorė ieško pigesnių produktų.

Kaltas dėl kylančių kainų

Seimo narys Kęstutis Glaveckas sako, kad jam nejauku būti žinomam, nes parduotuvėje, gatvėje, kavinėje ar restorane jaučiasi taip lyg būtų nuolat sekamas. Be to, dar turi išklausyti žmonių, pasipiktinusių dėl kylančių maisto ar komunalinių paslaugų kainų, kaltinimus. “Visus tokius skundus išklausau, paaiškinu, kad ne aš dėl to kaltas. Tačiau dažnai tai atitraukia nuo minčių, kartais net pamirštu, kur ir ko ėjau. Ypač kai sustabdę parduotuvėje ar gatvėje nepažįstami žmonės prašo finansinės paramos”, – pasakoja K.Glaveckas.

Nors į visas žmonių reakcijas ponas Kęstutis reaguoja ramiai, vis dėlto pabrėžia, kad žinomumas jam – didelis minusas. “Pats pasirinkau tokį kelią. Nėra ko kaltinti pačiam įlipus į balą, kad sušlapai kojas. Tačiau nepatogu gyventi, kai visur esi stebimas. Jaučiuosi suvaržytas, nes tai, kas galima paprastam žmogui, negalima politikui”, – sako Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas.

Penkiakovininkas Edvinas Krungolcas taip pat jaučiasi lyg po padidinamuoju stiklu, todėl negali bet kaip elgtis. Ypač jis pasveria kiekvieną situaciją vairuodamas, kai kyla pagunda padaryti nors nedidelį kelių eismo taisyklių pažeidimą. “Nenoriu, kad žmonės kalbėtų kaip apie kelių chuliganą. Jeigu nebūčiau žinomas, tikrai elgčiausi laisviau”, – neslepia E.Krungolcas. Ir visai neseniai sportininkas sutriko, kai vaistininkė, pamačiusi jį stovint eilėje garsiai paprašė:

“Praleiskite čempioną be eilės”. Nors, atrodytų, tai populiarumo pliusas, tačiau E.Krungolcui buvo gėda prieš nemažą būrelį eilėje lūkuriavusių žmonių, kad jį pasiūlė aptarnauti be eilės tik todėl, kad yra žinomas.

Žinomi žmonės, susidurę su išskirtiniu dėmesiu, dažnai ne tik nemaloniai nustemba, bet ir yra priversti tramdyti įkyruolius. Štai E.Krungolcą labiausiai erzina gerbėjai, bandantys susidraugauti. Pasaulio penkiakovės čempionas sako mielai atsakantis prie gretimų staliukų kavinėje sėdinčių žmonių paklaustas, kaip sekasi, kada kitos varžybos. Tačiau kelis kartus jam teko išeiti iš kavinės anksčiau nei planavo, nes įkaušę vyrukai pradėjo įkyriai klausinėti įvairių sportininko asmeninio gyvenimo smulkmenų. “Erzina, kai žmonės pradeda betarpiškai bendrauti. Juk yra tam tikros ribos, todėl esu ne kartą pasakęs: “Ačiū, jau užtenka”, – pasakoja E.Krungolcas.

Drabužių dizaineriui Seržui Gandžumianui taip pat teko drausminti gerbėjus. “Kai tik atidariau studiją prie Jėzuitų gimnazijos, per pertraukas nusidriekdavo eilė moksleivių, kurie prašydavo mano autografo. Iš pradžių tai buvo juokinga, bet paskui pradėjo trukdyti dirbti. Juk negaliu visą dieną tik dalyti autografus”, – sako S.Gandžumianas, kuris nuo įkyrių žvilgsnių ir vasarą, ir žiemą slepiasi po akis dengiančia kepure. “Gatvėje noriu likti nepastebėtas ir neatpažintas. Negaliu blaškytis, su visais kalbėtis, ypač, kai esu labai užsiėmęs”, – neslepia menininkas. Tačiau užkalbintas audinių parduotuvėje dažnai dalija nemokamus patarimus.

Nuostaba, kad kunigas vaikšto į tualetą

Visus žinomus visuomenės veikėjus žmonės tapatina su jų profesija ir negali atsistebėti, kad parduotuvėje jie tampa paprastais pirkėjais, o kavinėje nori ramiai pavakarieniauti ar paplepėti su savo draugais.

Natūralios medicinos centrų Lietuvoje įkūrėja Jelena Tulčina sako, kad pietaudama kavinėje ar restorane visada jaučia įsmeigtus aplinkinių žvilgsnius į jos lėkštę. Mat visiems labai smalsu pažiūrėti, ar pacientams daugelio produktų atsisakyti rekomenduojanti moteris pati laikosi savo sudarytos dietos.

K.Glaveckas pasakoja, kad parduotuvėje žmonės visada akylai stebi, ką jis dedasi į pirkinių krepšelį. “Dėl to nevengiu eiti į parduotuves, nes neturiu tarnų, kurie parūpintų maisto produktų. Tačiau kartais norisi būti paprastam, valgyti košę ir nesulaukti dėl to nuostabos”, – pasvajoja politikas.

O vestuvių planuotoja ir renginių organizatorė Kristina Kaikarienė niekada neišvengia šnabždėjimosi už nugaros, kai užsuka į dėvėtų drabužių vieną ar kitą parduotuvę. “Girdėti, kad šnibždasi, neva kaip čia, tokia ponia ir tik tokiose parduotuvėse apsiperka. Toks įspūdis, kad man pinigai auga ant medžių. Aš, kaip ir visi, ieškau pigesnių paslaugų ar drabužių. Nesijaučiu esanti kitokia, bet žvilgsniai labai trikdo”, – sako K.Kaikarienė ir priduria, kad dar visiems labai smalsu įsitikinti, ar jaunatviškai atrodanti moteris neturi kokio rando, likusio po plastinės operacijos.

O štai Lietuvos pranciškonų vadovas brolis Astijus Kungys prisimena, kokią nuostabą sukėlė vienai Žemaitijos kaimo močiutei, kai paklausė, kur galėtų rasti tualetą. “Pamačiau jos akyse tokią nuostabą, lyg kunigas būtų šventas žmogus, kuris nevaikšto į gerą vietą. Tos močiutės veido išraiška buvo tokia, lyg būčiau iš dangaus nusileidęs”, – linksmą nutikimą pasakoja brolis Astijus.

Dvasininkas sako visur pastebintis į jį nukreiptus žvilgsnius. O Vilniuje jaučiasi kaip mažo miestelio klebonas, kurį visi pažįsta. Tačiau rodomas dėmesys broliui Astijui dažniausiai yra malonus. Tik pora kartų išgėrę jaunuoliai, pamatę vienuolį su abitu, ėmė šūkauti: “Ei tu, gaidy”. “Visada prie tokių prieinu. Paklausiu, ar į mane kreipėsi, gal norėtų pasikalbėti. Ir visa vyriška drąsa išnyksta”, – šypsosi su visais bendrą kalbą randantis pranciškonas.

Čiupinėja, kad įsitikintų, ar tikra

Jeigu gatvėje Lietuvos garsenybėms ir pavyksta išsisukti nuo bendravimo su gerbėjais, tai smalsuolių žvilgsnių jie niekada neišvengia. TV ir teatro aktorė Larisa Kalpokaitė sako, kad jai sunkiausia atlaikyti veriančius žvilgsnius troleibuse. Todėl viešuoju transportu žinoma moteris stengiasi važiuoti kuo rečiau. “Nemalonu, kai jaučiu, kad spokso.

Arba vyras ir moterimi susišnabžda, ir tada abu mane nužiūrinėja”, – pasakoja L.Kalpokaitė. Stengdamasi išvengti kritiškų žvilgsnių, ji jau seniai lenkia ir viešuosius paplūdimius. Vasarą, kai panori išsimaudyti ežere, renkasi atokias vietas. Tačiau labiausiai aktorei įsiminė prekybininkų manipuliacijos jos žinomumu. Kartą pardavėja, pagyrusi aktorės talentus, netruko įsiūlyti vegetariškų patiekalų knygą. “Nupirkau, nors nė karto vėliau tos knygos neatsiverčiau, nes esu ne vegetarė, be to, nesuprantu indiškų pavadinimų, kurių prikimšta ta knyga. O neseniai turguje mane atpažinusi pardavėja ėmė primygtinai siūlyti pirkti obuolių sūrį. Niekas mūsų šeimoje jo nemėgsta, bet teko pirkti, kad nepasirodyčiau esanti išpuikusi. O kiek už tuos dvidešimt litų galėjau daržovių prisipirkti?”, – juokiasi L.Kalpokaitė ir priduria, kad dažnai pamatę iš TV pažįstamą veidą, žmonės stengiasi prieiti kuo arčiau, kad pačiupinėtų ir įsitikintų, ar moteris tikra.

Visi kalbinti pašnekovai labai norėtų sulaukti elementaraus žmonių   supratingumo, kad ir garsenybių maitinimąsis, buitis ir kasdieniniai poreikiai niekuo nesiskiria nuo daugumos Lietuvos gyventojų, kartu vis ragindami pabrėžti, kad valgo tikrai ne vien stručių kiaušinius, banginieną, elnieną ar tortus, o ir rengiasi ne vien “Armani” ar “Prados” darbužiais, gyvena nebūtinai rūmuose, o ir maudosi ne šampano, o viso labo įprasto vandens iš čiaupo voniose.

Holivudo įžymybių persekiojimas

• Holivudo garsenybėms už populiarumą tenka mokėti daug brangiau nei Lietuvos įžymybėms. Štai į aktorės Ashley Judd namus įsiveržė policininku persirengęs gerbėjas, kad galėtų pabendrauti su savo numylėtine. Gwyneth Paltrow iš vieno gerbėjo gavo šimtus seksualinio turinio laiškų. O dainininkės Madonnos gerbėjas visokiais būdais stengėsi persikelti pas ją gyventi. Garsenybės asmens sargybinis net buvo priverstas panaudoti ginklą ir peršovė įkyruolio ranką.

• Vyras, fanatiškai garbinantis aktorę Umą Thurman, nakvodavo po jos namų langais, prasmukdavo į filmavimo aikštelę ir grasino nusižudysiąs, jei pamatys ją su kitu vyru.

• Na, o Holivudo aktorė Cameron Diaz, norėdama išvengti įkyruolių dėmesio, į gatvę išeina tik užsidėjusi peruką ir taip nusigrimavusi, kad jos neatpažįsta net žvaigždės artimieji.

Norą tapti savivaldybių tarybų nariais reiškia nemažai visuomenėje žinomų žmonių: menininkų, sportininkų, verslininkų, šou pasaulio atstovų. Tačiau politologai perspėja, kad garsenybėms gresia likti prie suskilusios geldos, rašo dienraštis “Lietuvos žinios”.

Artėjant savivaldos rinkimams vis daugiau populiarių žmonių apsisprendžia siekti mandato miestų ir rajonų tarybose. Dauguma jų į politiką suka aplenkdami partijas, taigi šioms šįkart beliks remtis daugiausia savo nariais.

Apie ketinimus dalyvauti savivaldos rinkimuose neseniai pareiškė baleto primarijus Nerijus Juška, iš sporto besitraukiantis dviejų olimpinių medalių laimėtojas, pasaulio ir Europos šiuolaikinės penkiakovės čempionas Andrejus Zadneprovskis. Ambicijų naujam gyvenimui prikelti Kauną nestokoja į visuomeninį judėjimą “Vieningas Kaunas” su bendraminčiais susibūrę žinomas architektas Algirdas Kaušpėdas, Lietuvos futbolo federacijos prezidentas Liutauras Varanavičius, verslininkas Visvaldas Matijošaitis.

Iš Vyriausiosios rinkimų komisijos skelbiamų duomenų matyti, kad savarankiškais kampanijos dalyviais jau įsiregistravo apie dešimt garsių žmonių. Kandidatuoti į Vilniaus miesto tarybą siekia viešųjų ryšių specialistė Rūta Vanagaitė, grafikė Jūratė Stauskaitė, buvęs krepšininkas Darius Maskoliūnas, dainininkės Natalijos Zvonkės širdies draugas, verslininkas Danielius Bunkus.

Tapti Kauno miesto tarybos nariais norėtų verslininkas Kęstutis Pūkas ir buvusi televizijos laidų vedėja Aušra Kilkuvienė. Dalyvauti savivaldos rinkimuose ją paskatino seniai pažįstamas visuomeniškas žmogus.

“Iš pradžių spyriojausi: kam viso to reikia? Tačiau jis pasakė, kad taip mąstant neįmanoma ko nors pakeisti”, – aiškino AKilkuvienė. Reportažus vienoje televizijos laidoje įgarsinanti moteris tikina, kad rinkimuose dalyvauja, nes nori, kad Kaune būtų tvarkomasi geriau.

Mažeikių rajone dėl tarybos nario mandato ketina varžytis žinoma krašto žolininkė Jadvyga Balvočiūtė, Anykščių rajone – praeityje garsus krepšininkas Sergejus Jovaiša.

Dauguma partijų dar iki galo nesudėliojo kandidatų sąrašų. Tačiau rinkimų štabų vadovai teigia, esą su jų partijų vėliava į savivaldybių tarybas kandidatuos vos vienas kitas politikoje anksčiau nesireiškęs žinomas žmogus.

Darbo partijos rinkimų štabo vadovė Virginija Baltraitienė tvirtino, jog kol kas “žvaigždžių” jų kandidatų sąraše nėra.

“Išskirtinių asmenybių gali būti dar formuojamuose kandidatų į Vilniaus ir Kauno miestų savivaldybių tarybas sąrašuose. Žinomų žmonių specialiai eiti su mumis į rinkimus nekalbiname, pasikliaujame savo nariais”, – pažymėjo V.Baltraitienė.

Anot Liberalų sąjūdžio (LS) centrinio rinkimų štabo vadovo Šarūno Gustainio, partijos nuomone, ne šokėjai ir ne dainininkai turi eiti į politiką, esą LS sąrašuose bus vos vienas kitas žinomesnis ne politikas.

Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) rinkimų štabo vadovas Juozas Olekas sakė, kad negalutiniuose jų kandidatų į savivaldybių tarybas sąrašuose nėra žinomų žmonių – ne socialdemokratų.

“Tokio, kuris būtų laimėjęs grožio konkursą nebūdamas LSDP nariu, mūsų sąrašuose nėra. Turime daug gražių žinomų moterų ir visos jos socialdemokratės. Socialdemokratai vyrai šalies rajonuose taip pat žinomi darbais ir nuopelnais, o ne užklasine veikla”, -aiškino J.Olekas.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų rinkimų štabo vadovo Valentino Stundžio teigimu, konservatoriai “negaudo” žinomų žmonių skambiomis pavardėmis ir gražiais veidais, kad galėtų įtraukti į kandidatų sąrašus.

Politologo Algio Krupavičiaus nuomone, eiti į savivaldos rinkimus žinomus žmones masina pasikeitusi rinkimų tvarka. Dabar rinkimuose gali dalyvauti ne tik politinės partijos, bet ir pavieniai kandidatai.

“Lietuvoje politika pernelyg personalizuota, rinkėjai linksta balsuoti už asmenis. Matyt, gana gerai žinomi ir populiarūs žmonės, kaip atskiri kandidatai, tikisi gauti pakankamą rinkėjų paramą”, -aiškino politologas.

Pradžią žinomų žmonių veržimuisi į politiką, A. Krupavičiaus teigimu, padarė daugiausia iš šou pasaulio atstovų sudaryta Tautos prisikėlimo partija (TPP). Tačiau jis pabrėžė, kad sėkmingai Seimo rinkimai partijai susiklostė daugia-mandatėje rinkimų apygardoje. Vienmandatėse rinkimų apygardose TPP atstovai laimėjo vos porą mandatų.

“Savivaldybių tarybų rinkimai panašūs į rinkimus vienmandatėse apygardose. Tad gali atsitikti taip, kad dauguma kandidatuojančių žinomų asmenybių gali likti prie suskilusios geldos, nes rinkėjai rinksis partijų sąrašus”, – svarstė A.Krupavičius.

Europos Komisija (EK) penktadienį pristatė naują 2011 metų biudžeto projektą. Derybos tarp Europos Parlamento ir 27 Europos Sąjungos (ES) valstybių narių vyriausybių dėl bloko biudžeto, kurio vertė 2010 metais sudaro 123 mlrd. eurų (164 mlrd. JAV dolerių), žlugo anksčiau šį mėnesį.

Naujajame projekte Komisija siūlo padidinti biudžetą 2,9 proc. – to reikalavo vyriausybės, norinčios riboti bloko išlaidas, kaip joms tenka riboti savo išlaidas savo šalyse. Parlamentas iš pradžių siekė padidinti išlaidas 6,2 procento.

Komisija taip pat pasistengė atsižvelgti į kai kuriuos parlamento reikalavimus dėl jo įgaliojimų būsimose derybose dėl išlaidų.

“Naujajame biudžeto projekte atsižvelgiama į Taikinimo komiteto diskusijas ir biudžeto institucijai suteikiama nauja galimybė pasiekti susitarimą iki metų pabaigos”, – teigiama Komisijos pranešime.

Jeigu susitarimas nebus pasiektas, išlaidos kitąmet bus tokios pat kaip šiemet, jos bus nelanksčios ir bus išmokėtos 12 lygių dalių. Kai kurios programos, įskaitant atominį projektą ITER ir naujai sukurtas finansų rinkų priežiūros įstaigas, negaus finansavimo.

"Veido" archyvas

Poetai Homeras ir Johnas Miltonas, klasikos genijus Ludwigas van Beethovenas, rašytojas Miguelis de Cervantesas, tapytojas Francisco Goya, muzikantai Andrea Bocelli, Stevie Wonderis, Ray’us Charlesas. Visi šie legendiniai žmonės turėjo vieną bendrą savybę – negalią. Ir ne tik jie – sąrašas galėtų būti labai ilgas.

Štai vienas garsiausių pasaulio mokslininkų astrofizikas Stephenas Williamsas Hawkingas yra visiškai paralyžiuotas ir gali kalbėti tik padedamas kompiuterio. O ispanų kompozitoriai Joaquinas Rodrigo ir Miguelis de Fuenllana buvo visiškai akli. Prancūzų gitaristui Django Reinhartui virtuoziškai skambinti gitara nesutrukdė nevaldomi du kairės rankos pirštai, kaip ir buvusiai dainininko Paulo McCartney žmonai modeliui Heather Mills vaikščioti podiumu netrukdė amputuota koja.

JAV politinė aktyvistė ir visuomenės veikėja Helen Keller buvo ne tik neregė, bet ir kurčia. Aklas ir autizmu sergantis anglų pianistas Derekas Paravicini vadinamas šių laikų muzikos genijumi. Daugelis nežino, kad net ir nemenkas būrelis Holivudo žvaigždžių turėjo ar iki šiol turi tam tikrų negalių. Pavyzdžiui, Waltui Disney’ui, Quentinui Tarantino, Tomui Cruise’ui diagnozuota disleksija, Paulas Newmanas neskyrė spalvų, o Sylvesterio Stallone’s kairė veido pusė paralyžiuota.

Bet mes jų nevertiname kaip kažkokių silpnų. Kaip tik į juos žvelgiame su pagarba. Mat daugybė neįgalių vyrų ir moterų sugebėjo ir sugeba daug pasiekti, užsitarnauti žmonių pasitikėjimą, įsitvirtinti aukštuose valdžios postuose ir nuveikti reikšmingų visuomenei darbų.

Priminsime, kad buvo paralyžiuoti JAV prezidentai Franklinas Rooseveltas bei Woodrow Wilsonas, dabartinis Kanados parlamento narys Stevenas Fletcheris, Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schäuble, buvusi Lenkijos seimo narė parolimpietė Malgorzata Olejnik. Ilgametis Dominikos Respublikos prezidentas Joaquinas Balagueras buvo aklas, toks yra ir Didžiosios Britanijos parlamento narys buvęs ministras Davidas Blunkettas. Buvusi Norvegijos ministrė Guro Fjellanger turi įgimtą stuburo išvaržą ir sėdi vežimėlyje. Keliems JAV senatoriams amputuotos galūnės, Alabamos gubernatorius George’as Wallace’as ir keli senatoriai paralyžiuoti, Niujorko valstijos gubernatorius Davidas Patersonas – neregys, Nebraskos gubernatorius Bobas Kerrey netekęs vienos kojos.

Įkvepiantys pavyzdžiai

Įkvepiančių pavyzdžių turime ir Lietuvoje. Galime prisiminti “Veido” 2009 metų vadovu išrinktą judėjimo negalią turintį UAB “Intersurgical” direktorių Edvardą Žvirblį, buvusį Teisės instituto direktorių Antaną Dapšį, į populiarius televizijos šokių projektus įsitraukusius parolimpietį Tomą Kairį ir kurčnebylę Laurą Valytę.

Tiesa, mūsų šalyje didžiulė negalią turinčių žmonių bėda – jų nedarbas. Neįgalieji Lietuvoje sudaro apie 8 proc. visų šalies gyventojų ir, asociacijos “Lietuvos neįgaliųjų forumas” duomenimis, tik apie 12 proc. jų turi darbą – tai yra kone pustrečio karto mažiau nei ES vidurkis. Žinoma, pirmiausia čia susiduriame su darbdavių požiūriu į negalią turinčius žmones ir jų darbingumą, kita vertus, nemažai reikšmės turi ir pačių neįgaliųjų motyvacija bei siekiai.

Štai regėjimo negalią turintis Marius Zibolis, jau 16 metų dirbantis socialinėje įmonėje “Liregus”, įsitikinęs, kad galimybės įsidarbinti priklauso nuo paties neįgalaus žmogaus ir jo noro bendrauti. Svarbu ir palankiai susiklosčiusios aplinkybės – klausos negalią turintis Kęstutis Gumbrys darbo niekada neieškojo, bet visada jį turėjo: yra dirbęs profesiniame mokymo centre administratorės padėjėju, vėliau įdarbinimo tarpininku, o šiuo metu yra UAB “Rimi Lietuva” darbuotojų atrankos vadybininkas, be to, jau daug metų darbuojasi specialiosios kūrybos draugijoje “Guboja”. Vyras įsitikinęs, kad įsidarbinti siekiantis neįgalusis pats turi to norėti, būti darbštus, kantrus, pasitikėti savimi ir pozityviai mąstyti.

Sunkią judėjimo negalią turinti Irma Zabulionytė septintus metus dirba dizainere Panevėžio dienraščio “Sekundė” redakcijoje. Ji sako pastebinti, kad neįgalieji dažnai nori iš karto gauti gerai mokamą darbą, todėl pataria realiai vertinti savo gebėjimus ir kompetenciją bei niekada nenuleisti rankų, atrasti patinkančią sritį, daug dėmesio skirti mokslui ir profesiniam tobulėjimui. Nuo gimimo visiškai nematančiam Aurimui Papečkiui pavyko įsidarbinti konsultantu Valstybės dokumentų technologinės apsaugos tarnyboje prie Finansų ministerijos. Siunčiantiems savo gyvenimo aprašymą ar einantiems į pokalbį dėl darbo jis pataria nusiteikti, kad to darbo jie gali ir negauti, antraip kiekvieną nesėkmę lydės vis didesnis nusivylimas.

Svarbiausia – tikslas ir atkaklumas

Lietuvoje negalios kamuojamų žmonių yra ir tarp tautos išrinktųjų. Regėjimo negalią turintis antrą kadenciją Seime dirbantis parlamentaras Edvardas Žakaris tvirtina, kad reikia turėti paskatą kažko siekti: “Jei žmogus neturi problemų, jam dažnai nekyla noras ką nors pasiekti. O kai turi negandų ir noro jas įveikti, tai ir padarai. Aišku, ne per vieną dieną”.

Jis prisimena, kaip progresuojant ligai per gerą mėnesį iš pakankamo regėjimo liko tik matoma šviesa, ir tai buvo didžiulis smūgis: “Bet praėjo kiek laiko, ir pagalvojau: kurių galų čia visi turi manęs gailėtis? Atsirado noras parodyti, kad ir pats kažką galiu. Tiems, kurie puola į neviltį, linkėčiau pirmiausia rasti savyje jėgų, nusistatyti tikslus ir užsispyrusiai jų siekti, nebijoti prašyti pagalbos – ir viskas bus įveikiama. Gyvenime daug kas įmanoma, tik reikia pradėti nuo savęs”.

Pašnekovas pastebi, kad dauguma visuomenės geranoriškai nusiteikusi negalią turinčių žmonių atžvilgiu, tik kartais nežino, kaip su jais elgtis, nedrįsta prieiti. Todėl visuomenei reikalingas švietimas – ne vadovėlinis, o paremtas tikrais gerais pavyzdžiais. “Svarbiausia – nebijoti žmogaus ir paprasčiausiai jo paklausti, ar nereikia kuo padėti. Nebijoti paliesti negirdintį ar nematantį, kad jis suprastų, į ką kreipiesi, ir atsirastų kontaktas”, – ragina pašnekovas.

Kita vertus, parlamentaras skatina ir pačius neįgaliuosius nebijoti, nes kažkas turi pirmas žengti žingsnį, ir tada visuomenė prie to pripras. Todėl būtų naudinga ir negalią turinčius vaikus nuo mažens leisti į bendrus darželius ir mokyklas.

Kalbėdamas apie menką neįgaliųjų įsidarbinimą, E.Žakaris išskyrė darbo vietos specifinio pritaikymo būtinybę, kuri yra papildomas rūpestis darbdaviui. Tačiau dauguma darbdavių dar nežino ar neatsižvelgia į tai, kad valstybė moka kiekvieno įdarbinto neįgaliojo tam tikrą dalį atlyginimo, apmoka darbo vietos steigimą, taigi šitaip galima sutaupyti. Pašnekovas pasidžiaugė, kad daugėja socialinių įmonių, kurios įdarbina neįgaliuosius ir leidžia jiems įsitraukti į darbo rinką bei visuomenės gyvenimą.

Socialinės įmonės statusą turi ir masažo salonas “Matančios rankos”, kurį prieš penkerius metus įkūrė ir iki šiol sėkmingai vadovauja per eismo įvykį regėjimo netekęs Karolis Verbliugevičius. “Netekęs regėjimo pradėjau mokytis gyventi iš naujo. Baigiau du universitetus, įvaldžiau kompiuterį, ieškojau darbo, bet niekaip nesugebėjau jo rasti.

Mano pašalpa siekė 138 Lt, todėl pabandžiau susikurti darbo vietą pats”, – pasakojo 33-ejų metų vyras. Šiandien salone, taikančiame ir akupunktūros bei lazerio terapijos procedūras, yra trylika darbuotojų, iš jų dešimt – su negalia, o ištikimų klientų kasmet vis daugėja. “Kitiems siūlau būti atkaklesniems, jei nuleisi rankas – nieko nepasieksi”, – pataria K.Verbliugevičius.

Užsispyrę optimistai

Mūsų šalį dažnai garsina sportininkų pergalės. Prie jų prisideda ir negalią turintys žmonės. Štai iš dalies paralyžiuota pasaulio lengvosios atletikos rekordininkė parolimpietė Aldona Grigaliūnienė 1996 m. Atlantos parolimpinėse žaidynėse laimėjo šuolių į tolį, o 2004 m. Atėnų – rutulio stūmimo rungties aukso medalius, 2008 m. iš Pekino parsivežė sidabro medalį, kurį vėlgi iškovojo rutulio stūmimo sektoriuje.

Nelaimingo atsitikimo metu dar vaikystėje regėjimą praradęs parolimpietis Vytautas Girnius 1988 m. Seulo parolimpinėse žaidynėse ieties metimo ir penkiakovės rungtyse iškovojo aukso, 1992 m. Barselonoje – penkiakovės rungties sidabro, 1996 m. Atlantoje – ieties metimo sidabro medalius, jis yra ir daugybės Europos bei pasaulio aklųjų lengvosios atletikos čempionatų prizininkas.

“Mano aktyvumas ir rezultatų siekimas – tai mano prigimtis. Esu hiperaktyvus, tad man reikia išlieti energiją. Sutikau gerų žmonių, kurie ir paskatino užsiimti lengvąja atletika. Netingėjau sportuoti, nuo vaikystės sportui buvo parduotos visos vasaros”, – sakė čempionas. Humoro nestokojantis vyras mėgsta kitiems sakyti, kad gyvenime viskas praeina, todėl ir problemų spręsti nereikia – jos esą pačios savaime dings. “Žinokite, aš esu optimistas. Niekada neleidžiu jokioms juodoms mintims manęs užvaldyti”, – pridūrė V.Girnius.

Optimistiškai nusiteikęs ir judėjimo negalią turintis Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkas Zigmantas Jančiauskis: “Kažko siekti gyvenime mane skatina užsispyrimas – esu žemaitis. Pamenu, kaip po traumos gydytojas man neleido nukabinti nosies ir sakė, kad turiu susitaikyti su negalia. Be to, tais pačiais metais gimė vaikas – atsirado noras ir pareiga kažką turėti, dirbti, ir tas noras išliko iki šių dienų”.

Nepabijoję keisti profesijos žmonės nė akimirką nesigaili: ryžtas dovanoja jiems širdžiai mielą darbą ir kur kas didesnį nei anksčiau pasitenkinimo jausmą.

Psichologai primena, kad vos baigus mokyklą dar sunku suvokti savo tikrąjį pašaukimą ir pasirinkti profesiją, kuri tikrai teiks pasitenkinimą visą likusį gyvenimą. Todėl žmonės, net ir sulaukę brandesnio amžiaus, neturėtų bijoti keistis, patys sau sąžiningai atsakyti, ar daro tai, ką nori ir sugeba geriausiai.

Visi profesiją pakeitę “Veido” kalbinti pašnekovai tvirtina tą patį: dabar jie jaučiasi laimingesni, nes mėgstamas darbas suteikia sparnus, o asmeninė patirtis bent jau leidžia sau nepriekaištauti, kad galėjai, bet nepabandei. “Iš visų žodžių liūdniausi yra šie: tai galėjau būti padaręs”, – savo mėgstamą rašytoją Kurtą Vonnegutą cituoja viena pašnekovių, kuri ne tik galėjo, bet ir radikaliai pakeitė savo gyvenimą.

Svarbūs pokyčiai – lyg netyčia

Labai tikėtina, kad tradicine medicina nusivylusiam ir alternatyvių gydymo būdų ieškančiam žmogui kas nors iš pažįstamų paminės Dalios Baronienės pavardę. Ši moteris jau dvidešimt metų gydo žmones akupunktūra ir yra laikoma viena patikimiausių šios srities specialisčių Lietuvoje. Tačiau ne visi jos pacientai žino, kad stebuklingų rankų meistrė anksčiau yra dirbusi naujagimių gydytoja neonatologe ir tik atsitiktinumas ją nukreipė alternatyvios medicinos link.

“Aš labai mėgau ir aną savo darbą”, – prisipažįsta S.Baronienė. Todėl vėlesnius profesinius pokyčius ji vadina likimu. “Nesu fatalistė, bet kaip kitaip paaiškinti mano netikėtą aistrą akupunktūrai? O štai dabar be jos tiesiog neišgyvenčiau, nes dirbti kūdikių gydytoja negalėčiau dėl savo negalios”, – sako ji.

Moteris prieš dešimtmetį neteko regėjimo, tačiau tai netrukdo adatomis gydyti žmonių – čia jausti svarbiau, negu matyti.

Alternatyvi medicina prieš 11 metų paviliojo ir kitą gydytoją Daiva Jakubonienę. Dabar ji – homeopatijos specialistė, savo naująjį pašaukimą derinanti su pirmąja, gydytojos ginekologės specialybe. Homeopatija ji susidomėjo, kai susirgo pati – ranką išbėrė egzema. “Lietuvos rinkoje tuo metu jau buvo pasirodę pirmieji homeopatiniai preparatai, patiko, kad jie neturi šalutinio poveikio ir sprendžia problemos esmę, o ne apgydo pasekmes, užtušuodami tikrąją ligos priežastį”, –  dėsto gydytoja.

Susidomėjimas virto pomėgiu, o vėliau – ir naująja profesija: dabar gydytoja su kolege dirba pačių įsteigtame privačiame kabinete.

Tačiau pasitaiko ir kur kas radikalesnių pokyčių. Pavyzdžiui, dabar kosmetologe dirbanti ir savo darbą be galo mėgstanti Genutė Špokauskienė universitete yra baigusi finansų ir kredito specialybę ir ilgą laiką dirbusi draudimo srityje. “Bet jaučiausi ne savo rogėse – darbas buvo nemielas”, – prisimena moteris.

Ji juokiasi, kad baisiausia apie savo sprendimą iš ekonomistės tapti kosmetologe buvo pranešti artimiesiems – sunku buvo argumentuoti prestižinės specialybės atsisakymą.

Kitai “Veido” pašnekovei, šiuo metu Ispanijoje gyvenančiai Ugnei Petkevičiūtei ir iki šiol tenka aiškintis, kaip čia bakalauro ir magistro studijas baigusi mergina šiuo metu užsiima “bala žino kuo”. Ugnė su savo vyru ispanu Martinu – tikri megramė (papuošalų gamybos iš tekstilės, ją rišant mazgeliais, būdas, populiarus Pietų Amerikoje) meistrai, pragyvenimui užsidirbantys pardavinėdami savo pačių pagamintus papuošalus. “Abu nutarėme niekada nebedirbti kitiems ir dirbti tik tai, kas mums patinka”, – paaiškina Ugnė.

Dar gyvendama Lietuvoje mergina dirbo vienoje reklamos agentūrų, tačiau šiuo darbu nusivylė. “Supratau, kad nedarau nieko svarbaus, tik bruku alų ir degtinę”, – nusivylimo jausmą prisimena mergina.

Pokyčių troškimas sutapo su nauja pažintimi – Martinas taip pat norėjo keliauti, atrasti pasaulį. Iš pradžių juodu apsistojo Airijoje, kur užsidirbo pinigų beveik metų trukmės kelionei po Pietų Ameriką, kur ir susidomėjo megramė technika.

Yra noras – atsiras ir galimybių

Akupunktūros meistrė D.Baronienė prisimena, kad teigiamu adatų poveikiu organizmui ji patikėjo, kai jai pačiai tokiu metodu buvo išgydyta migrena. “Paprašiau man padėjusio žmogaus literatūros, o netrukus ligoninė, kurioje dirbau, pasiūlė akupunktūros ir refleksoterapijos stažuotę. Viską mečiau ir išdūmiau trims mėnesiams – iki šiol stebiuosi tokiu savo ryžtu”, – šypsosi prisimindama gydytoja.

Vėliau – galybė kitų seminarų, kursų, šūsnys literatūros. Užtat dabar privačiame salone, kuriame masažo ir akupunktūros paslaugas teikia tik regėjimo negalią turintys žmonės, ji turi galybę pacientų, tenka dirbti dar ir namie. “Esu be galo laimingas žmogus. Aš taip mėgstu savo darbą, o jį dirbdama dar ir uždirbu”, – sako adatomis žmones gydanti specialistė.

Pacientų trūkumo nejaučia ir D.Jakubonienė – Lietuvoje jau nemažai žmonių, vengiančių cheminių gydymo preparatų, o ši gydytoja laikoma viena stipriausių sostinės homeopačių. Susidomėjusi gamtiniais preparatais, ji pati susirado kursus Maskvoje, vėliau nepraleido nė vieno nors kiek žinių suteikiančio renginio Lietuvoje, nuolat ieško naujos informacijos šaltiniuose užsienyje. Ji vis dar konsultuoja moteris poliklinikoje – privalo tai daryti, jei nori išlaikyti gydytojo licenciją, tačiau ir čia pacientėms siūlo tik homeopatinius preparatus. “Jau trejus metus homeopatinis gydymas yra mano pagrindinė veikla. Esu laiminga, nes tikiu, kad padedu žmonėms sveikti”, – džiaugiasi ji.

G.Špokauskienė iš draudimo biuro pirmiausia patraukė į tuometinį kirpyklų susivienijimą “Pirmūnas” – ten pusmetį dirbo meistrės kosmetologės mokine, išsilaikė kvalifikacijos egzaminus. Vėlesnių kursų, stažuočių ir seminarų Lietuvoje bei užsienyje ji jau nė nesuskaičiuotų, o dabar moteris jau ir pati skaito paskaitas, veda seminarus kitoms pradedančiosioms kosmetologėms.

“Atradau save šitoje srityje. Mėgstu žmones, patinka juos ne tik gražinti, bet ir išklausyti. Man taip miela, kai nuolatinės mano klientės pasakoja apie savo vestuves, kūdikio gimimą, o čia, žiūrėk, jau ir savo paauglėjančią dukrą atveda pas mane”, – širdžiai mielu darbu džiaugiasi moteris.

U.Petkevičiūtė megramė subtilybių mokėsi iš gyvenimo – pirmąsias pamokas jiems su vyrui suteikė keliaujant sutikti kiti papuošalų gamintojai, vėliau žinias papildė internetas. Dabar iš papuošalų kūrimo gyvenantys ir laisvę labai vertinantys keliautojai jaučia poreikį pagilinti profesines žinias – artimiausioje jų kelionėje po Pietų Ameriką numatyti sidabro apdirbimo kursai juvelyrikos mokykloje San Kristobalio mieste Meksikoje.

Pokyčiai dovanoja visuomenei šviesulius

Dabar jau sunku net įsivaizduoti, bet kadaise visai kitos profesijos vagą yra arę ir kai kurie žinomi visuomenės autoritetai.

Pavyzdžiui, vienas istorijos grandų profesorius Edvardas Gudavičius istoriko keliu pasuko tik perkopęs trisdešimtmetį, o darbą gamykloje į Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojo pareigas iškeitė jau po savo 45-ojo gimtadienio. Pripažintas LDK istorijos tyrinėtojas, įtaigaus pasakotojo charizma apdovanotas mokslininkas pirmiausia baigė tuometinį Kauno politechnikos institutą ir dirbo Kauno motorų, Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklose. Ir tik vėliau įstojo mokytis istorijos Vilniaus universitete.

Žinomas teologas kunigas Andrius Narbekovas bažnyčios tarnu taip pat tapo ne iš karto. Pirmiausia jis baigė tuometinį Kauno medicinos institutą, dirbo Klaipėdos miesto, Pasvalio rajono ligoninėse. Į Kauno kunigų seminariją įstojo būdamas 31 metų, vėliau dar studijavo Romos Laterano universiteto filiale Vašingtone. Tačiau medicininė praktika paliko pėdsaką profesoriaus A.Narbekovo teologinėje veikloje: dabar jis yra vienas nuosekliausių bioetikos, žmogaus gyvybės visose jos stadijose, gynėjų.