Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

100 tonų žaliašonių lauko agurkų Kėdainių konservų fabrikui kasmet iš savo ūkio pristatanti ūkininkė Salvina Kievinienė – tarp agurkų augintojų nepralenkiama jau 15 metų. Konkuruoti su darbščia ramygaliete įstengia tik Lenkijos ūkininkai. Seniausiai lauko agurkus auginančiai ūkininkei Lietuvoje lygių nėra.

Pasigirti didžiuliais lauke auginamų agurkų plotais Lietuvoje mažai kas gali. Dėl permainingų oro sąlygų, kenkėjų, ligų ir kintančių supirkimo kainų agurkų verslas – nepatrauklus. „Tik patys atkakliausi, nuolat besidomintys agurkų auginimo technologijomis ir naujovėmis, pasiekia rezultatų. Salvina – viena jų“, – pabrėžia Lietuvos daržovių augintojų asociacijos (LDAA) vadovė Zofija Cironkienė.

Daugiau nei prieš dešimtmetį S.Kievinienę į asociacijos veiklą įtraukusi pašnekovė vadina ją ryškiausia figūra visoje LDDA.

„Jei tik atsiranda susidomėjusių, siunčiame juos pasikonsultuoti pas Salviną. Ji nuoširdi ir geranoriška, neturinti pavydo jausmo“, – ūkininkę, su kuria bendradarbiauja daugiau nei dešimtmetį, apibūdina Kėdainių konservų fabriko pirkimo vadovė Kristina Čiulkevičienė.

Už kilogramą lauko agurkų Kėdainių konservų fabrikas siūlo nuo 0,25 iki 0,55 euro. Kainą lemia derliaus gausa ir orai.

Birželio pradžioje – nuo vėtrų, liepą – nuo dažno lietaus ar sausros agurkus po plevele sauganti ūkininkė pasakoja, kad tiek vandens stygius, tiek jo perteklius derliui pražūtingas. Įsirengę agurkų drėkinimo sistemas Kievinai problemų sumažino.

Mokslus krimto agurkų lysvėje

„Pirmiausia šeimą sukūriau ir vaikus užauginau, tada į verslą ir mokslus panirau. Viskas mano gyvenime atbulai“, – šypsosi ūkininkė, nuo vasario sodinanti tūkstančius sodinukų.

Kievinų pavasaris stiebiasi baklažanų, pomidorų ir paprikų daigais. „Pernai pardaviau 600 surfinijų ir 15 tūkst. daržovių daigų. Kai šie užsibaigė, stovėjau Panevėžio žemdirbių turguje su braškėmis, o pardavusi uogas ėmiausi agurkų“, – pasakoja S.Kievinienė.

Ramygalos seniūno pavaduotojo Kęstučio Dangvecko tikinimu, ši ūkininkė garsėja kaip itin patikima: „Pirkdami daigus iš Salvinos žmonės žino – jie su garantija, derlius bus geras. Nieko keisto, kad dar sėjai neįsibėgėjus jos telefonas įkaista nuo norinčiųjų užsisakyti sodinukų skambučių.“

Ramygaloje augusi moteris už savo vyro Alvydo ištekėjo neturėdama 17-os. Jei ne jaunavedžių noras prasigyventi, lauko agurkų nė nebūtų. Du vaikus su vyru auginusi pašnekovė dirbo darželio auklėtoja. Vyras vežiojo pieną.

„Mūsų algos nebuvo didelės, norėjosi ir vaikams kažką duoti, ir patiems gražesniame name gyventi, todėl ėmėmės verslų. Tapau bendrovės direktore, o žemės įsigijome prieš 15 metų. Tada ir nutarėme pamėginti lauke agurkus auginti. Sulaukę Kėdainių konservų fabriko generalinio direktoriaus Vyganto Vanago padrąsinimo taip ir padarėme“, – prisimena ūkininkė.

Pradžia nebuvo lengva, ne kartą apėmė noras pabėgti į miestą. Ūkininkavimas moterį ir į Kauno technologijos universiteto vadybos ir buhalterinės apskaitos mokslus nuvedė. „Mokiausi vildamasi, kad pabėgsiu į miestą. Reikėjo pamatyti mano namų darbus nuolat agurkų lysvėse ant kuolelių iškabintus: taip pritvirtintus užrašus dirbdama skaitydavau, egzaminams ruošdavausi“, – pasakoja Salvina.

Po studijų noras gyventi mieste prislopo, ji ėmė didžiuotis savo ūkiu.

Apgynė ūkininkės įvaizdį

„Avėdama aukštakulnius ir nuvežusi parduoti pirmą agurkų derlių į turgų piktindavausi, kodėl žmonės kreipiasi į mane „ūkininke“. Ką reiškia iš tiesų ja būti, supratau po gerų dvejų metų, įstojusi į Lietuvos daržovių augintojų asociaciją“, – smagiai juokiasi pašnekovė.

Asociacijos narės seniai sugriovė apsileidusios ūkininkės įvaizdį. „Nė vienos jų nepamatysite juodomis panagėmis. Pasitempusios, išsipuošusios, duok Dieve, kad visos tokios būtų“, – pasakoja Salvina.

Ji priduria, kad rekordiniais derliais besidžiaugiantys asociacijos nariai – pirmiausia didžiausias turtas vieni kitiems. Dalydamiesi patirtimi, stiprėja patys ir suteikia galimybę smulkesniems ūkiams.

Bent penkias naujas agurkų rūšis per sezoną išbandanti daržininkė savo laukuose sodina olandiškų savidulkių veislių agurkus, todėl visi jie tinka ir konservuoti, ir rauginti. Vasarą su darbininkėmis nuo pat ankstyvo ryto į laukus išsiruošianti Salvina jau įprato, kad ūkis daugiausia gula ant jos pečių.

Vyras kas kelias savaites vyksta uždarbiauti į Norvegiją, pas sūnų. Bet šiam pavasariui abu ruošiasi drauge. „Vyras jau trečią šiltadaržį rengia (šiltnamiai užima 15 arų), paprikos jau pasėtos, netrukus turiu suberti pomidorų sėklas, o tada jau laikas prieskoniniams augalams, gėlėms“, – planus į eilę rikiuoja ramygalietė.

Kai tenka hektare išsodinti 22 tūkst. sodinukų, ūkininkė samdo gimnazijos mokines, ieško žmonių darbo biržoje.

Gyvenimas pagal sezoną

„Paskutiniai vakarai, kai taip ramiai skaitau“, – į šalį atidėjusi Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“ atsidūsta ūkininkė. Ji giria Ramygalos knygyno paslaugą: nebūtina knygų pirkti, jas galima tiesiog išsinuomoti. Nauja knyga savaitei kainuoja 0,7 euro. Grąžinta atpinga ta pačia suma. Kitas nuomotojas ją dar labiau atpigina, ir taip toliau, kol atsiranda norintis ją nusipirkti.

Labiausiai S.Kevinienei širdį suspaudžia išgirdus žmones skundžiantis ir prašant labdaros. „Ne dykumoje gyvename: rudenį pilni laukai obuolių, ūkininkai visada parduos pigiai bulvių, morkų pusvelčiui atiduos, bet žmonėms lengviau labdaros kaulyti, nei patiems stengtis. Pažiūrėkite, kiek kaimuose tuščių namų, kuriuose galima pigiai gyventi. Juose dar ir senovinės krosnys išlikusios, taigi tik malkų susirask ir gyvenk, bet lietuviams niekas neapsimoka: nei vištų auginti, nei jų kiaušinių rinkti. Kodėl lenkai ir olandai tai sugeba?“ – klausia ūkininkė.

Su vyru nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens atidirbę ūkyje, šalčiausius metų mėnesius sutuoktiniai leidžia keliaudami ir skirdami laiko savo pomėgiams.

Nauja kryptis – moliūgai

„Aš panyru į knygas, lankau dramos būrelį, mezgu ir, žinoma, naujų sėklų ieškau. Šįmet su vyru sodinsime aliejinių moliūgų, o rudeniop iš jų sėklų spausime aliejų“, – planuoja naujus darbus ūkininkė.

Austrijoje šaltai spausto moliūgų sėklų aliejaus ragavusi Salvina buvo sužavėta jo skonio, todėl jau šį pavasarį tikisi užsodinti nemažą ūkio plotą moliūgais.

Nuolat netikėtais sumanymais stebinanti ūkininkė rudenį jau surengė ūkyje užaugintų moliūgų parodą, į ją atėjusieji pamatė iš džiovintų dekoratyvinių moliūgų sukurtas žvakides, kalėdinius žaisliukus.

„Žmonės nepakankamai vertina šią daržovę. Moliūgai – tinkamas maistas kūdikiams, kai kurių rūšių moliūguose karoteno daugiau nei morkose, o suaugusieji itin mėgsta cukatas (saldžius džiovintų moliūgų saldainius)“, – pašnekovė neabejoja, kad šios turėtų paklausą.

Ant šildomų grindų namuose moliūgus rudenį džiovinanti S.Kevinienė kepa jų pyragus ir apkepus. Be abejo, ūkyje užaugintos gėrybės pasiekia ir jos vaikus bei anūkus. Lauknešėliai su Ramygaloje užaugintomis daržovėmis, šaldytomis uogomis, vietiniame malūne maltais miltais ir naminiais viščiukais keliauja į Kauną, kur gyvena dukra Jurgita, ir Norvegiją, kur įsikūręs sūnus Donatas.

Per sezoną 80 viščiukų patys užsiauginantys Kevinai sako, kad tokio kiekio pakanka jų poreikiams patenkinti ištisus metus. „Šaldikliai pilni naminės paukštienos, tik šviežių daržovių vis labiau ilgimės“, – prasitaria gegužės 7-osios, kai jau galima skinti pirmus lauko agurkus, laukiantys sutuoktiniai.

Ūkininkai juokauja, kad žmonės juos dažnai pagal Salvinos vardą identifikuoja. „Ramygaloje jis vienintelis toks retas, taigi pakaktų pasiteirauti, kur gyvena ūkininkė, auginanti agurkus, ir tikslaus adreso nežinodami mus pagal vietinių nuorodas surastumėte“, – juokiasi A.Kevinas.

V. Dominės nuotr.

Ūkininko profilis. Gintautas Dominas yra didžiausias šalies bulvių ir vienas didžiausių svogūnų augintojų. Panevėžio rajono Švaininkų kaime jo įkurtas ūkis vertinamas kaip itin modernus ir puikiai valdomas.

Savaitraščio „Veidas“ kartu su Žemės ūkio rūmais organizuojamo naujo projekto „Metų ūkininkas“, skirto parodyti pažangaus ir sėkmingo ūkininkavimo pavyzdžius, pirmuoju herojumi pasirinktas vienas stambiausių šalies daržovių augintojų – Panevėžio rajone gyvenantis ir dirbantis Gintautas Dominas.

Jo ūkis yra įvairiašakis: šiemet užsėta per 200 hektarų bulvių, per 60 hektarų svogūnų ir apie 1200 hektarų grūdinių kultūrų. Šiuo metu ūkyje dirba 79 darbuotojai, tačiau priklausomai nuo sezono šis skaičius gali būti ir dvigubai didesnis.

Lietuvos daržovių augintojų asociacijos (LDAA) vadovė Zofija Cironkienė atkreipia dėmesį, kad didžiausias bulvių augintojas Lietuvoje šias daržoves augina ne tik maistui, bet ir sėklai. Tai puikus savo srities išmanymo rodiklis, nes auginti bulves, skirtas sėklai, yra gana sudėtinga. Dažniausiai šio iššūkio nepabūgsta tik daug patirties sukaupę ir gerą supratimą apie naujas technologijas turintys ūkininkai.

Ko jau ko, o pažangios įrangos šiame ūkyje tikrai netrūksta. G.Dominas patikina, kad technologijos yra šiuolaikiškos, nuolatos stengiamasi sekti aktualias naujoves. Į ūkio plėtrą ir modernizavimą per visą laiką jau investuota dešimtys milijonų eurų. „Stengiamės, kad mūsų naudojamos technologijos eitų koja kojon su naujovėmis“, – sako ūkininkas, aktyviai dalyvaujantis inovacijų diegimo projektuose.

Tai svarbu visuose etapuose, pradedant nuo modernios žemės apdirbimo technikos ir traktorių, baigiant investicijomis į saugyklas su reguliuojama temperatūra ir drėgme, kad kuo ilgiau būtų įmanoma išlaikyti geros kokybės produkciją. Taip pat daug dėmesio skiriama prekiniam bulvių ir svogūnų paruošimui, yra įsteigtas modernus daržovių fasavimo cechas.

Tai, kad viskas padaroma nuo pradžios iki galo (tai yra nuo daržovių išauginimo iki jų paruošimo atsirasti ant prekystalių), didina šio ūkio patrauklumą. Tai ne tik viską pagreitina, bet ir suteikia galimybę geriau kontroliuoti kokybinius produkcijos parametrus. Negana to, veikia bulvių skutimo linijos, o tai vėlgi atveria daugiau prekybos galimybių.

„Tai modernus ir inovatyvus ūkis, daug į tai investuojantis. Ne paslaptis, kad yra dalis ūkininkų, laukiančių, kas čia bus, kas ką jiems duos, ir nerodančių didelės iniciatyvos, o šitas ūkininkas visada ėjo tik į priekį, turėdamas nemažų užmojų. Jis stengiasi viską kruopščiai ir pedantiškai atlikti, ūkį tvarko novatoriškai ir, nors ūkis yra didelis, viskas gerai sustyguota“, – pasakoja Z.Cironkienė.

Šis ūkis priklauso LDAA, todėl asociacijos iniciatyva čia organizuota vadinamoji lauko diena – daržovių augintojų seminaras. Kaip paaiškina Z.Cironkienė, tai irgi tam tikras įvertinimas, nes tokių daržovių augintojų, pas kuriuos rengiami seminarai, yra vienetai. Čia reikia ir turėti ką parodyti, ir būti visuomeniškam, nes viską suorganizuoti vienam ūkiui būna didelis krūvis. Taip pat yra vykę seminarų, renginių ir paties ūkio iniciatyva.

Pabrėžtina, kad šiam ūkiui yra skirtas „Žaliasis diplomas“, kuriuo suteikiama teisė dalyvauti žemės ūkio srities švietimo ir profesinio praktinio mokymo veikloje.

Taigi prieš daug metų žemėje, kurioje G.Dominas gimė ir užaugo, kurioje gyveno ne viena jo giminės karta, jis pradėjo ūkininko kelią turėdamas 22 ha žemės. Dabar šie 22 hektarai priaugo iki daugiau nei 1800 hektarų. Kaip pabrėžia pats G.Dominas, šis ūkis buvo išaugintas nuo nulio, ir jis nebuvo iš tų ūkininkų, kurie perpirko ar „paveldėjo“ buvusius kolūkius. Augta ir modernėt po truputį: kas tik būdavo uždirbama, tą stengtasi investuoti kitiems metams. Taip buvo visą laiką, kol galiausiai pasiekta tai, kas yra šiandien.

G.Dominui jau padeda ir jaunoji karta: ūkininkas turi tris dukteris, dvi iš jų dirba ūkyje, o kai šiek tiek paaugs, galbūt prisidės ir trečioji.

Pagal išsilavinimą G.Dominas – žemės ūkio inžinierius elektrikas, išėjęs mokslus tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabartiniame Aleksandro Stulginskio žemės ūkio universitete). „Kai stojau į universitetą, ėjo 1981-ieji. Tuo metu apskritai niekas apie tai, kad gyvenimą galėtų sieti su ūkininkavimu, negalvojo, nes tai buvo kolchozų laikai“, – prisimena jis.

Žinoma, tai, kas buvo sužinota studijuojant, pravertė tapus ūkininku. Be to, prieš pradėdamas ūkininkauti G.Dominas dirbo pagal specialybę. Dabar jis dalyvauja ir politikoje: šiuo metu priklauso Liberalų sąjūdžiui, nuo 2004 iki 2007 m. yra buvęs Panevėžio rajono savivaldybės tarybos nariu.

Tai aktyvus ir gerai matomas ūkininkas. Tie lietuviai, kurie dažnai perka daržoves prekybos centruose, tikrai turėtų būtų nusipirkę ir šio ūkininko išaugintų bulvių bei svogūnų.

Tačiau bendradarbiauti su prekybos centrais ūkininkams nėra lengva. „Norint produkciją parduoti tiesiai prekybos tinklams reikia nuolatos turėti daržovių ir jas tiekti, pasirūpinti tam tikrais jų kiekiais ir kokybe. Vienam ūkininkui ar žemės ūkio bendrovei sudėtinga užtikrinti, kad prekybos centrams visus metus būtų tiekiamas sutartas kiekis daržovių, todėl kilus idėjai, kad susikooperavę sutelksime daugiau daržovių ir visada turėsime ką tiekti prekybos centrams, 2006-aisiais buvo įkurta kooperatinė žemės ūkio bendrovė „Savas ūkis“. Esu jos iniciatorius, pagrindinis akcininkas ir valdybos pirmininkas, – dėsto G.Dominas. – Taigi jau daugelį metų mes, kooperatinė bendrovė „Savas derlius“, be jokių tarpininkų parduodame savo išaugintas daržoves prekybos tinklams.“

Pagrindinė bendrovės veikla yra daržovių bei vaisių rūšiavimas ir fasavimas, prekinis paruošimas.

Ar labai sunku Lietuvos ūkininkams konkuruoti su užplūdusia lenkiška, dažniausiai pigesne produkcija?

„Dėl lenkiškos produkcijos klystate – čia labiau mitas. Prekybos centruose tos lenkiškos produkcijos, na, bent jau bulvių ir svogūnų, pasirodo labai retai, kai mes jų pritrūkstame, – tvirtina ūkininkas. – Prekybos centrai vienareikšmiškai pirmenybę teikia lietuvių ūkininkų produkcijai. Štai turguose tikriausiai galima rasti daugiau lenkiškos produkcijos, nes juose daugiausia dirba turgaus prekybininkai, tik apsimetę ūkininkais, todėl nenustebčiau, kad ten tokios produkcijos būtų galima rasti daug.“

Pasak jo, dėl bulvių ir svogūnų su lenkiška produkcija daug konkuruoti netenka. Visų pirma lietuvių išaugintos daržovės atvežtas iš kaimynų lenkia savo kokybe, o tai neabejotinas pranašumas.

Lenkijoje yra daug smulkių ūkelių, iš kurių jų išauginta produkcija vežama į pakavimo stotis, o kai daržovės auginamos ne viename ūkyje, jos dažnai būna labai skirtingos, tad natūralu, kad būna sudėtinga užtikrinta vienodą jų kokybę. O mūsų ūkininkų išauginta produkcija daugiausia eksportuojama iš didesnių ūkių, todėl lengviau kontroliuoti, kad daržovės atitiktų kokybinius ir sanitarinius reikalavimus.

Svarbus ir kitas dalykas: Lenkijoje daugiausiai yra nedidelių vadinamųjų monokultūrinių ūkių, kuriuose metų metais auginamos kokios nors vienos rūšies daržovės su minimalia arba iš viso be jokios sėjomainos. Kitaip tariant, tai reiškia, kad kokybę galima išgauti tik pasitelkus trąšas, įvairius chemikalus.

Šiuo atžvilgiu lietuvių produkcija taip pat yra pranašesnė, nes dažniausiai mūsų augintojai laikosi sėjomainos principo. Dėl to galima garantuoti mažesnį chemijos naudojimą produkcijai išauginti. „Už tai lietuvių produkcija Rusijoje buvo labai vertinama: iš visos importuojamos žemės ūkio produkcijos lietuviškoje būdavo mažiausiai nitratų ir augalų apsaugos priemonių likučių“, – pateikia pavyzdį Z.Cironkienė.

Jei kalbame apie prekybos tinklus, norint tiekti į juos daržoves reikia jas ir tinkamai sufasuoti, ir atvežti jų kiekvieną dieną, o lenkams tai daryti sudėtingiau jau vien dėl to, kad tai yra kita šalis.

G.Domino teigimu, lietuviai nedaro taip, kaip į Lietuvą, tarkime, svogūnus atvežantys „vakariečiai“, ir nenupurškia jų bet kuo, kad tik nepradėtų dygti. Todėl net esant geriausioms sandėliavimo sąlygoms ir optimaliems temperatūros, drėgmės bei kitiems rodikliams lietuviškosios daržovės vis tiek sudygs. Jas galima sandėliuoti iki gegužės vidurio. Štai nebent tada, kai mūsų ūkininkai dar neturi išaugintos šviežios produkcijos ir nebėra ankstesnės, tikėtiniausia, kad į parduotuvių lentynas bus prikrauta kitų šalių daržovių.

„Sakyčiau, esmė yra ne tai, kad lietuviai su kažkuo konkuruoja, o tai, kad stipriai konkuruojame tarpusavyje Lietuvoje“, – įsitikinęs ūkininkas.

Iš tiesų šiuo metu šalies ūkininkai susiduria su keletu didelių iššūkių. G.Dominas pastebi, kad dar nuo 2006-ųjų, vertinant pagal parduodamą produkciją, juntamas šalies vidaus rinkos traukimasis, kai kiekvienais metais vis pamažėja pirkėjų. „Žmonės išvažiuoja iš Lietuvos, ir tai yra problema. Pelnai mažėja“, – pastebi ūkininkas.

Vis dėlto tai nėra pats baisiausias dalykas. Pastarojo derliaus realizacija buvo sudėtinga, nes netekta Rusijos rinkos. Kadangi daug mūsų daržovių augintojų parduodavo savo produkciją Rusijai, šios galimybės netekus vidaus rinkoje šiemet atsirado mūsų ūkininkų užaugintų daržovių perteklius. Dėl to turimą produkciją teko pardavinėti pigiau už savikainą. Visi norėjo gauti bent kažkiek pinigų, kad praradimai būtų kuo mažesni, todėl buvo priversti leisti kainas.

G.Domino manymu, šiais metais su nauju derliumi jau bus kitaip, nes visi, atsižvelgdami į pasikeitusią situaciją ir apsidrausdami, kad Rusijos rinka lietuviams nebus atvira dar bent kelerius metus, sodino daržoves racionaliau, atitinkamai mažindami plotus. Juk kam auginti, jei išaugintos produkcijos rizikuoji neparduoti? Dabar svarbu užtikrinti balansą rinkoje, kad vėl netektų daržovių pardavinėti pigiau savikainos.

„Anksčiau viskas atrodė stabilu, turėjome užsienio rinkas ir atitinkamai pagal tai suprojektavome visas vizijas, planus, pagal tai įrengėme įrenginius. Staiga visa tai nutrūko. Norint prisitaikyti reikia persiorientuoti, viską pergalvoti. Kol kas tam dar nebuvo laiko, dar gyvename praėjusio sezono blogos prekybos pasekmėmis. Pirmiausia dar reikia išbristi iš to prieš pradedant kažką nauja. Be abejo, bus galvojama ir daroma, kad būtų geriau. Pasikeitus situacijai persitvarkyti reikia, bet tai nėra taip paprasta“, – svarsto G.Dominas.

Rusijos rinka uždaryta jau dveji metai, tačiau užpernai metų derlius dar buvo pardavinėjamas į įvairias kitas šalis, sakykime, į Azerbaidžaną, Kazachstaną, Baltarusiją ir kt. „Pernai sodindami daržoves manėme, kad nieko labai jau blogo čia nebus“, – prisimena ūkininkas.

Vis dėlto nutiko taip, kad užsivėrus Rusijos rinkai netruko užsiverti ir kitų valstybių durys (tiksliau, Rusija netruko jų užverti). Taigi nei į Baltarusiją, nei į Azerbaidžaną, nei į Kazachstaną mūsų produkcija nebeišvažiavo, nes buvo blokuojama.

O kodėl tiesiog nediversifikavus, neperkreipus eksporto krypčių? G.Dominas optimizmu nedega, nes, jo įsitikinimu, Vakaruose lietuvių ūkininkų su savo daržovėmis nereikia ir daug metų dar nereikės, nes kiekvienoje valstybėje intensyviai auginama sava produkcija, vietos ūkininkai konkuruoja tarpusavyje, taigi atėjūnų tikrai nepageidauja.

Esą realiausia savo lietuvišką produkciją į Vakarus išvežti, kai ten kartkartėmis ko nors pritrūksta, pavyzdžiui, kai užsilaiko per sausi ar per šalti orai, tačiau turėti stabilių rinkų, kokia buvo Rusija, Vakaruose nepavyks. Į Pietus lietuviškos daržovės irgi nekeliaus. Galime bulvių auginti tiek, kiek norime, žemės užtektų, bet netekus rinkų, kiek ko auginti, bus sprendžiama pagal tai, kiek esame pajėgūs parduoti Lietuvos, Latvijos, gal dar šiek tiek Estijos rinkai.

Tiesa, kartais atsidaro durys ir į Suomiją, nes ši šalis yra šiauriau ir sąlygos auginti daržoves ten ne tokios palankios, o į Lenkiją daržovių nėra ko vežti, nes lenkai turi savų. Vakaruose lietuviški pieno produktai kokiam nors vokiečiui bus neįdomūs – jis veikiausiai rinksis vietinį gaminį. Rusijoje būta ištikimų pirkėjų, kuriems buvo prestižas pirkti gerą lietuvišką mėsą, pieno produktus, taip pat daržoves.

„Jei auginu daugiau bulvių, įdarbinu daugiau žmonių, o dabar dėl Rusijos viskas traukiasi: sumažėjus bulvių kiekiui sumažės ir įdarbintų žmonių. Dirbti į minusą nenorime. Būsime mažesni, ieškosime naujų kelių, bet apie kitas rinkas nė nekalbu. Rusija vis dėlto yra išskirtinė valstybė, kuri iš esmės gyvena iš savo parduodamų žaliavų, todėl gerai pirkdavo žemės ūkio produkciją. Dabar perka iš kitų šalių, pavyzdžiui, bulvės ten atkeliauja iš Irano, iš Turkijos, bet ne iš mūsų“, – svarsto ūkininkas ir priduria, kad jei politinė situacija taps palankesnė, bus galima daug ką padaryti ir bandyti susigrąžinti prarastas pozicijas.

Gintautas Dominas

Amžius: 53 metai.

Išsilavinimas: inžinierius elektrikas.

Alma mater: Lietuvos žemės ūkio akademija (dabar – Aleksandro Stulginskio universitetas).

Sritis: bulvių, svogūnų ir grūdinių kultūrų auginimas.

Turima žemė: daugiau nei 1800 ha.

Sukurtą darbo vietų: 79 (svyruoja dėl sezoniškumo).