Artėjantys Graikijos rinkimai – tik pretekstas Angelai Merkel prabilti apie tai, kad Vokietija esą neprieštarautų šios Viduržemio valstybės pasitraukimui iš monetarinės sąjungos.

Rima Janužytė

Graikija iš pažiūros eina teisingu keliu – jos skola stabilizavosi, o nuo šių metų pradės mažėti, kaip ir nedarbo lygis. Graikijos ekonomika po truputį auga, gyventojų optimizmas didėja. Žinoma, tai vis dar yra labiausiai prasiskolinusi euro zonos valstybė, kurios skola siekia 174 proc. BVP, o scenarijus, kad 2020-aisiais šalies skola nukris iki 128 proc. BVP, yra mažai tikėtinas.

Pagal Tarptautinio valiutos fondo (TVF) skaičiavimus, tam reikėtų, kad Graikijos ekonomika kasmet paaugtų po maždaug 3 proc., o biudžeto perviršis kiekvienais metais būtų ne mažesnis nei 4 proc. BVP. Atėnai nuo šio tikslo labai toli: 2014 m., TVF duomenimis, Graikijos biudžeto perviršis buvo maždaug 1,5 proc, o ekonomika paaugo 0,6 proc. Vis dėlto, palyginti su 2011-aisiais, kai Graikijai grėsė visiškas nemokumas, o BVP smuko beveik 9 proc., dabartinę situaciją galima vadinti kone puikia.

Graikijos pasitraukimas iš euro zonos daugeliui monetarinės sąjungos šalių tiek anuomet būtų buvęs, tiek dabar būtų gana skausmingas, skiriasi tik aplinkybės.

Iki 2012 m. Graikijos pasitraukimas iš euro zonos būtų reiškęs didžiulius nuostolius, nes Graikija iš valstybinių ir komercinių bankų buvo prisiskolinusi labai daug pinigų, o šias skolas būtų tekę nurašyti. Vien Vokietija būtų praradusi 62 mlrd. eurų – tokio dydžio sumą Graikija iš jos buvo pasiskolinusi. Be to, Graikijos pasitraukimas tuomet buvo tapatinamas net su euro zonos griūtimi ar bent jau iki nulio nukritusiu rinkų pasitikėjimu šia pinigų sąjunga.

2012 m. restruktūrizavus Graikijos skolą pasikeitė jos pobūdis – dabar beveik visa skola yra ne vien vyriausybių, bet ir Europos finansinio stabilumo fondo bei Europos centrinio banko rankose.

Žinoma, ir dabar negrąžintos skolos atsilieptų labai skausmingai, tačiau euro zonos įvaizdis dėl Graikijos pasitraukimo (bent taip manoma) nukentėtų ne taip jau smarkiai. Gal net priešingai – rinkų vertinimu, euro zona, leisdama pasitraukti Graikijai, išsilaisvintų nuo labiausiai prasiskolinusios narės ir galėtų laisviau kvėpuoti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-01-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvoje veikia septynios laisvosios ekonominės zonos: Kaune, Klaipėdoje, Naujojoje Akmenėje, Kėdainiuose, Šiauliuose ir Panevėžyje, kitų metų vasarą pirmąją įmonės statybos kapsulę įkas ir Marijampolės LEZ. Didžiausia ir ilgaamžiškiausia Klaipėdos LEZ kuria apie 3 proc. šalies bendrojo vidaus produkto.

Paulius Paukštys

Pirmos laisvosios ekonominės zonos (LEZ) Lietuvoje pradėjo steigtis 2002-aisiais. Klaipėdos LEZ buvo pirmasis ledlaužis, ėmęsis brautis pro biurokratines ledo lytis. Palanki ekonominė ir geografinė regiono padėtis, investuotojų supratingumas lėmė, kad šis laivas gyvybingas iki šiol. Tačiau taip pasisekė toli gražu ne visoms LEZ. Realią valstybės paramą ir supratimą LEZ investuotojai bei valdytojai pradėjo justi tik prieš penkerius metus. Iki tol teko ilgai įrodinėti, kaip tokia verslo teritorija reikalinga valstybei.

Tikisi didesnio valdžios supratingumo

Žvelgdami į ateitį LEZ atstovai pabrėžia, kad valstybės vaidmuo padedant šiam verslui galėtų būti reikšmingesnis. Pirmiausia valstybė turėtų apsispręsti, kokių investicijų reikia Lietuvai ir kodėl. Pavyzdžiui, airiai prieš 20 metų išsigrynino esmines sritis, į kurias valstybė apsisprendė investuoti. Šiuo metu į informacinių technologijų, gyvybės mokslų ir tarptautinių verslo paslaugų centrus pritrauktos užsienio kapitalo įmonės generuoja apie 70 proc. viso Airijos eksporto.

„Jeigu valstybė vykdytų aktyvesnę investicijų pritraukimo politiką, stiprintų „Investuok Lietuvoje“ darbą, ir LEZ veikla būtų efektyvesnė“, – tikina vienos Klaipėdos LEZ generalinis direktorius Eimantas Kiudulas, pridurdamas, kad valstybė galėtų prisidėti gerindama bendrą verslo aplinką Lietuvoje ir taip stiprindama mūsų šalies konkurencingumą su kitomis valstybėmis.

Valstybė turėtų lyginti Lietuvos verslo aplinką su esama Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje ir stengtis sudaryti mūsų šalyje geresnes bei investuotojams patrauklesnes sąlygas. Ne Klaipėdos ar Marijampolės LEZ turėtų konkuruoti tarpusavyje – jos turėtų grumtis dėl klientų su kitomis šalimis. Pavyzdžiui, Klaipėdos LEZ jau dabar konkuruoja su pajūrio analogiškomis ekonominėmis teritorijomis Lenkijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Olandijoje. Nors tai nelengva užduotis, nes analogiškos verslo teritorijos, pavyzdžiui, Lenkijoje, skaičiuoja veiklos dešimtmečius, ją jau kalbėti apie Europos senbuvių padėtį, todėl jų įdirbis šioje srityje sunkiai pavejamas. Lenkai jau 1992 m. suprato, kad jiems riekia pritraukti užsienio investicijų, skatinti savo verslo plėtrą, ir kryptingai į tai investavo.

Ne mažiau svarbios valstybės investicijos į reikalingų kompetencijų darbuotojų rengimo bazės sukūrimą. Šiuo metu tai vienas esminių argumentų, potencialiems investuotojams signalizuojančių apie patrauklias sąlygas investuoti, ir šio argumento reikšmė tik didės. Pavyzdžiui, daugiau nei 400 ha Klaipėdos LEZ susiduria su problema, kad nors teritorija ir leidžia priimti naujų klientų, jų atėjimą riboja darbuotojų potencialas.

„Jei klientas pageidaus vykdyti investicinį projektą su 100 žmonių poreikiu, mes tam sudarysime sąlygas, tačiau jei būtų vykdomas projektas, reikalaujantis 500 naujų darbo vietų, kiltų rimtų abejonių, ar tokį projektą galima įgyvendinti Klaipėdoje. Regis, žmonių užtenka, bet neužtenka reikiamų kompetencijų darbuotojų. Ši problema jau senokai aktuali visoje Lietuvoje“, – sako E. Kiudulas.

Visi praktikai pabrėžia, kad didelė bėda investuotojams – nesubalansuota kompetencijų pasiūla Lietuvoje.

Šiuo požiūriu gerą pavyzdį parodė Klaipėdos miesto savivaldybė, savo iniciatyva pritraukusi Tysaido (Teesside) universiteto ir Bradfordo kolegijos jungtinį filialą, kuriame bus rengiami inžinerinių technologinių specialybių absolventai ne tik Klaipėdai, bet ir visai Lietuvai.

LEZ tinklas – subalansuotas

Apibendrindami LEZ patrauklumą galime sakyti, kad tai infrastruktūrinė koncentracija vienoje vietoje. Verslininkas investuoja į teritoriją, kurioje parengta visa infrastruktūra – elektra, komunikacijos, keliai. Marijampolės LEZ – naujausia Lietuvoje, todėl ir infrastruktūra bus naujausia. Žinoma, ypač reikšminga valstybės apibrėžta mokestinė aplinka ir, žinoma, geografinė teritorijos aplinka. Šiuo požiūriu Marijampolės LEZ apima Pietų Lietuvos teritoriją, esančią prie Lenkijos, Kaliningrado ir Baltarusijos sienų. Kita vertus, esame pakeliui Skandinavijos link.

Klaipėdos laisvoji ekonominė zona patrauklesnė užsienio kapitalo įmonėms, o kitos pritraukia daugiau lietuviško kapitalo įmonių. Tokia diversifikacija leidžia lengvai išsitekti rinkoje. „Mes bandysime išsiskirti geografiniu požiūriu būdami šalia sausumos transporto koridoriaus „Rail Baltika“, o savo rinkodarą nukreipti skandinaviškai auditorijai“, – sako Marijampolės LEZ vadovas Simonas Petrulis.

Marijampolės LEZ pasirinko aiškią veiklos strategiją – stiprinti agrarinio regiono pranašumus.

AKTUALUSIS INTERVIU

Klaipėdos LEZ konkuruoja Europoje

2010 m. „Financial Times“ leidžiamas žurnalas „FDI Magazine“ sudarė patraukliausių pasaulio ekonominių zonų reitingą. Šiame reitinge Klaipėdos LEZ suteikta 5 vieta tarp pasaulio ekonominių zonų pagal joje sudarytas verslo sąlygas bei sukurtą infrastruktūrą, taip pat 19 vieta bendrajame patraukliausių ekonominių zonų pasaulyje reitinge. Apie tai, kaip pavyko sukurti ir išsaugoti tokį laisvosios ekonominės zonos patrauklumą, kalbamės su Klaipėdos LEZ generaliniu direktoriumi Eimantu Kiudulu.

E.K: Esminis Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos pranašumas buvo tas, kad akcininkai turėjo aiškų planą ir nesivaikė greitų pajamų bei greito pelno. Jie suprato, kad norint Lietuvoje įgyvendinti tokį projektą užims laiko. Tokia ilgalaikė vizija padėjo ramiai siekti suplanuotų rezultatų.

Kitas šios laisvosios zonos pranašumas, kad pavyko rasti bendrą kalbą su miesto vadovybe. Tai Klaipėdos miesto, Klaipėdos uosto ir Klaipėdos LEZ partnerystės rezultatas. Partnerystė tarp šių trijų šalių visuomet buvo intensyvi ir praktiška. Vyriausybė kartu su miestu ir valdymo bendrove nuosekliai kūrė LEZ infrastruktūrą.

Trečias sėkmės elementas – kad akcininkai turi tarptautinės gamybos ir logistikos patirties, kurią perteikė ir Klaipėdos LEZ, todėl gerai žinojo įmonių, kurių siekiama pritraukti, poreikius. Jau 2001, 2002 metais buvo teisingai pasirinktos tos pramonės šakos, kurias reikėtų pritrauktų į Klaipėdą, ir ši analizė nuolat atnaujinama.

VEIDAS: Ką reiškė miesto parama Klaipėdos LEZ?

E.K.: Klaipėdos miesto savivaldybė kartu su LEZ valstybės institucijoms teikė investicinius infrastruktūros plėtros projektus. Ne mažiau svarbus ir moralinis palaikymas. Kai reikėdavo susitikti su potencialiais investuotojais, pristatyti Klaipėdos miestą, nė vienas miesto vadovas neatsisakydavo, visuomet dalyvaudavo ir suteikdavo garantijų investuotojui, jog miestas irgi prisidės, kad projektas būtų įgyvendintas laiku. Investuotojų ir mūsų poreikių supratimas bei pagalba buvo ypač svarbu.

VEIDAS: Šiuo metu Klaipėdos LEZ vykdo įvairias veiklas: pramoninio nekilnojamojo turto plėtros, logistikos ir sandėliavimo, plastiko pakuočių ir plastiko granulių (PET) gamybos, elektronikos prietaisų, plieno konstrukcijų gamybos, metalo apdirbimo, biodyzelino, energijos gamybos iš atsinaujinančių šaltinių ir kitas. Kurie laikotarpiai buvo sunkiausi ir kuriuos lydėjo didžiausia sėkmė?

E.K.: Sunkiausia buvo pradėti – gauti pirmąjį klientą. Sunku buvo įtikinti valstybės vadovus, kad naujos investicijos atsiperka, o valstybei atsiperka daug greičiau nei verslui. Valstybės investicijos Klaipėdos LEZ atsipirko per pusketvirtų metų.

Kitas sunkesnis etapas – 2008, 2009 metai, kai per ekonominę krizę klientų gerokai sumažėjo. 2014 m. buvo labai sėkmingi, nes buvo pritraukti penki nauji klientai, gaminantys metalo konstrukcijas, medicinos įrangą, automobilių detales, tiekiantys įrangą naftos ir dujų sektoriui.

VEIDAS: Kaip apskritai laisvosios ekonominės zonos matuoja savo sėkmę?

E.K.: LEZ savo ekonominius pasiekimus matuoja tiek naujais klientais, tiek naujomis darbo vietomis. Trys keturi nauji klientai – tai metų tikslas. Jei ateina penkios šešios naujos investicijos – labai gerai. Jei šie projektai sukuria du tris šimtus naujų darbo vietų – puiku. Klaipėdos LEZ bendra įmonių apyvarta jau viršijo 3 mlrd. Lt, ir tai siekia apie 3 proc. Lietuvos BVP. Analogiškos situacijos bus naujose šalies laisvosiose ekonominėse zonose, kurias valdo profesionalūs valdytojai. Esu tikras, kad netrukus ir jose atsiras pirmieji investuotojai, ir reikalai pajudės

Prognozuoju, kad 2015-ieji mums turėtų būti panašūs į praėjusius metus. Ateinančiais metais irgi planuojame pritraukti penkis naujus klientus. Šiek tiek nežinios įneša geopolitiniai įvykiai, kai neaišku, kaip rinkas nulems Ukrainos krizė, Rusijos situacija, tačiau kol kas išliekame atsargūs optimistai.

Mes konkuruojame su pajūrio zonos Europos laisvosiomis ekonominėmis zonomis, kurias reikia pasivyti ir aplenkti. Konkuruoti su lenkais ir latviais sekasi gana neblogai, bet vokiečiai mus vis dar lenkia. Su jais konkuruojame kompetencijomis. Ateityje nebegalėsime ir nebenorėsime konkuruoti pigumu, todėl esminis svertas išliks žmonių gebėjimai, kompetencijos, sumanumas, efektyvumas. Taigi valstybė į tai irgi turėtų investuoti.

Klaipėdos LEZ

Plotas (ha)                 412

Įmonių                      29

Investuota mlrd. Lt  1,8

Bendra įmonių metinė apyvarta (mlrd. Lt)          3,08

Bendras įmonių metinis eksportas (mlrd. Lt)      2,5

Sukurta darbo vietų  2200

Euro įvedimas neabejotinai turės teigiamą, tačiau ne lemiamą poveikį užsienio investicijoms Lietuvoje. Kur kas svarbesni kompleksiniai investicinę aplinką gerinantys sprendimai, be kurių laimėti konkurencinę kovą dėl investicijų Lietuvai bus sunku.

Jau birželio mėnesį Europos Komisija ir Europos centrinis bankas turėtų pateikti vertinimą, ar Lietuva atitinka narystės euro zonoje kriterijus, ir galutinai atverti kelią eurui.
Ar paskui eurą į Lietuvą plūstelės ir būriai investuotojų? Finansų analitikai sako, kad to tikėtis nereikėtų. Euras neabejotinai prisidės prie teigiamo šalies įvaizdžio ir finansinio stabilumo užtikrinimo, tačiau tarp investuotojams lemiamą įtaką darančių veiksnių jis tikrai nėra pats svarbiausias ir savaime investicijų negarantuos.
“Įsivesdami eurą mes prisijungsime prie euro klubo ir tapsime jo dalimi. Tai reiškia, kad esame patikima šalis, atitinkanti visus euro zonos ekonominius kriterijus, mūsų ekonomika yra tvari ir plėtojasi teigiama kryptimi, – tokią žinią pasiųsime investuotojams, ir tai yra labai svarbu”, – tvirtina Investuotojų forumo direktorė Rūta Skyrienė.
Tačiau tarp euro ir investicijų ji nededa lygybės ženklo, primindama, jog Lietuvai reikia dar daug ką nuveikti, kad tame klube išsiskirtų arba bent jau prilygtų konkurentams – Estijai, Latvijai, Vidurio Europos valstybėms, taip pat pretenduojančioms į užsienio investicijas.
Apčiuopiama ir pamatuojama euro įvedimo nauda, žinoma, yra ta, kad nebeliks valiutų konvertavimo išlaidų ir ilgalaikės valiutų rizikos dėl galimo lito devalvavimo. Tačiau, kaip sako Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja Ingrida Šimonytė, esant ramiems laikams, kaip dabar Lietuvoje, kai niekam net minčių nekyla dėl fiksuoto lito ir euro kurso, šis rizikos veiksnys yra labai nedidelis.
“Esant stabiliai situacijai ir valiutų valdybai, didelio skirtumo nėra. Viskas priklauso nuo to, kaip investuotojai vertina valiutos kurso pasikeitimo riziką. Buvo laikai, kai tą riziką vertino kaip labai didelę, dabar ta rizika – labai maža. Taigi didelės finansinės naudos visiškai ją eliminavus investuotojams nebūtų – tik šiek tiek saugiau ir ramiau”, – vertina I.Šimonytė.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 192014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2014-m

Nepadėtas taškas dėl euro įvedimo Lietuvos ekonomikoje įneša daug kintamųjų
Po ilgos pertraukos euro zonos ekonomika, nors ir iš lėto, bet vėl auga – tačiau vis dar nesitikima, kad jai nors kiek pavyks prisivyti kitas didžiąsias pasaulio ekonomikas. Kaip rodo profesinių paslaugų bendrovės EY analitikų naujausios ketvirtinės euro zonos ekonominės prognozės, tik 2018 m. euro zonai pavyks 5 proc. viršyti prieškrizinį (2008 m. I ketvirčio) ekonomikos lygį. Palyginimui – Didžiosios Britanijos BVP tuo metu bus 12 proc., o  JAV – 23 proc. didesnis nei prieš krizę.
EY analitikai tikisi, kad po dvejų metų kritimo žemyn euro zonos ekonomika 2014 m. pagaliau ūgtels 1 proc., o 2015 m. laukiamas 1,5 proc. augimas. Tai gana silpnas pokytis palyginti su rodikliais iki krizės, ir ateinančius ketverius metus čia neprognozuojama didesnio augimo pagreičio. 2016 – 2018 metais euro zonos ekonomika kasmet augs vos po 1,6 proc. Vis dėlto, nuosaikus augimas ir stabilizuoti finansiniai valstybių įsipareigojimai išsklaidė euro zonos griūties tikimybę. Pasitikėjimo vieningos valiutos zona suteikia ir naujai prisijungusi Latvija bei, tikėtina, kitąmet jos pavyzdžiu paseksianti Lietuva.
Lietuvos BVP augimas po sparčios 3,2 proc. plėtros 2013 m. šiemet toliau įgauna pagreitį ir turėtų viršyti 4 procentus. 2015 metais, kai Lietuva turėtų tapti devynioliktąja euro zonos nare, šalies ekonomika pasieks seniai regėtą 5,5 proc. augimo žymą. Tokiai ekonomikos plėtrai įtakos turės įvairūs faktoriai: nuo tvarios finansų sistemos palaikymo dėl atsigaunančio privataus vartojimo iki energetinio saugumo sustiprėjimo. Iki 2012 m. eksportas buvo pagrindinis Lietuvos ekonomikos augimo variklis, ištempęs ją iš 2009 – 2011 m. laikotarpio dugno.
„Eksporto plėtra skatina ir naujų investicijų augimą. Prognozuojame, kad 2014 – 2015 m. dėl lengvesnių finansavimo sąlygų, susijusių su prisijungimu prie euro zonos, smunkant palūkanų normoms, naujų investicijų bus pritraukta dar daugiau, o nuosaikus infliacijos augimas sumažins realiąsias piniginių lėšų skolinimosi sąnaudas. Be to, ir viešasis sektorius, vos sulaukęs teigiamo signalo, jog biudžeto deficitas atitinka konvergencijos kriterijus, vis drąsiau turėtų atrišti investicijų kapšą“, – sako Jonas Akelis, profesinių paslaugų bendrovės EY vyk. partneris Baltijos šalyse.
Pasak J. Akelio, šalies finansų padėtis – daugiau nei džiuginanti: „Vertinant šalies finansų perspektyvą, pro pravertas euro zonos duris jau, galime sakyti, matome sklindančią šviesą. 2013 m. ženkliai iki 2 proc. BVP sumažintas biudžeto deficitas pašalino didžiulę kliūtį euro link. Penkerius metus trukęs viešųjų išlaidų karpymo maratonas ateityje neturėtų stabdyti investicijų į infrastruktūrą ar viešąsias paslaugas. Centrinės vyriausybės skola žymiai sumažėjo – iki 36,5 proc. BVP, – tai leis Vyriausybei, esant poreikiui, dar labiau skatinti šalies ekonomiką ar užtikrinti finansinį stabilumą; erdvės skolinimuisi (nepažeidžiant 60 proc. skolos ribos) dar yra.“
Kol šių metų birželio–liepos mėn. Europos Komisija nepateiks savo vertinimo dėl Lietuvos ekonominių rodiklių atitikties konvergencijos kriterijams, tol šalies ekonomika neturės visiškai aiškaus vaizdo vidutiniu laikotarpiu. Nors 2016 – 2018 m. Lietuvos BVP kasmet turėtų augti apie 5 proc., tačiau dėl egzistuojančios vidaus ir išorės rizikos ūkio rezultatai gali būti ir kuklesni.
Šių metų sausį vidutinė mėnesio infliacija Lietuvoje siekė vos 0,2 proc., o euro zonoje – 0,8 proc. Vidutinė metinė infliacija Lietuvoje taip pat buvo žemiau euro zonos vidurkio. Tačiau stiprėjanti vidaus paklausa, mažėjančios prekių atsargos ir augantis darbo užmokestis 2014 – 2015 m. infliaciją gali padidinti iki daugiau nei 2 proc. Darbo kaštai 2013 m. III ketvirtį Lietuvoje padidėjo 62 proc. palyginti su 1 proc. euro zonoje, todėl sparčiai kylantis darbo užmokestis laikui bėgant mažins santykinį mūsų šalies konkurencinį pranašumą.
Ne iki galo aiški situacija dėl euro zonos tai pat įneša savo kintamųjų į ekonomines prognozes – ypač jei infliacija pradės augti anksčiau, nei Lietuva prisijungs prie bendros valiutos sąjungos. „Delsiant patvirtinti prisijungimą, biudžeto deficito ir kitus konvergencijos kriterijus atitikti bus vis sunkiau, ir tai neigiamai atsilieptų ekonomikos augimui. Be to, kol klausimas dėl euro įvedimo yra neišspręstas, verslas savo investicijas šiek tiek prilaikys bent jau iki tol, kol bus patvirtinta galutinė euro įvedimo Lietuvoje data“, – sakė EY vyk. partneris.
Tradiciškai Lietuvos ekonomiką paveikti gali ir nekilnojamojo turto „burbulai“. Palengvėjusios finansavimo sąlygos ne tik paskatins statybos bendrovių investicijas, bet ir gali pakelti būsto bei biurų kainas dėl turimų ribotų pajėgumų. Būsto kainos 2013 m. III ketvirtį smuko 1,8 proc., kai ketvirtį prieš tai jos didėjo 1,5 proc. Bendras kainų lygis pernai buvo 0,4 proc. mažesnis nei 2012 m., o statybų plėtra sulėtėjo iki 4,9 proc. Vis dėlto Lietuvoje gali pasikartoti kaimynių Estijos ir Latvijos scenarijus, kai po prisijungimo prie euro zonos šalių nekilnojamojo turto kainos šoktelėjo aukštyn.

2013    2014    2015    2016    2017    2018
BVP    3,2    4,1    5,5    5,5    5,3    4,9
Infliacijos lygis    1,0    2,0    2,3    2,1    2,1    2,1
Mokėjimų balansas (% nuo BVP)    0,7    0,0    -1,1    -1,5    -1,4    -1,3
Valstybės biudžeto deficitas (% nuo BVP)    -2,0    -1,4    -0,9    -0,6    -0,3    -0,1
Trumpalaikių palūkanų norma (%)    0,2    0,3    0,3    0,3    0,5    1,4
Valiutos keitimo norma (vietos valiutos ir JAV dolerio santykis)    2,6    2,6    2,8    2,8    2,9    2,9

Pasaulio ekonomikos padėtis artimiausiais metais gerės, nors atsigavimas išliks kuklus, teigia SEB grupės analitikai šiandien Stokholme paskelbtoje pasaulio ekonomikos apžvalgoje „Nordic Outlook“. Be to, skirtingų pasaulio regionų plėtros pagreitis bus nevienodas, o Europoje papildomų grėsmių kels defliacinės aplinkos stiprėjimas.

Pasak SEB grupės ekonomistų, pasaulio ūkio perspektyvos išlieka santūriai optimistiškos. Įmonių vadovų lūkesčiai daugelyje šalių gerėja, be to, centriniai bankai artimiausioje ateityje laikysis skatinančiosios politikos krypties. Tuo tarpu infliacija pasauliniu mastu išliks nedidelė dėl žemo pajėgumų panaudojimo lygio.

SEB grupės analitikų teigimu, tvirtesnio atsigavimo JAV jau artimiausioje ateityje tikėtis leidžia tai, jog mokesčių didinimas ir valdžios išlaidų karpymas nebeturės tokios akivaizdžios įtakos. Sustiprės darbo rinka, o namų ūkių turto didėjimas ir smukęs namų ūkių įsiskolinimo lygis taps patikimesniais vartojimo pakilimo ramsčiais.

Euro zonos ekonomikos kopimas iš recesijos bus lėtas. SEB grupės ekonomistai prognozuoja, jog potencialųjį BVP augimo tempą – maždaug 1,5 proc. – euro zona pasieks tik 2015 m., todėl nedarbo lygis kitąmet tebebus rekordiškai aukštas. Euro regione išliks padidėjusi defliacijos rizika, tad Europos centrinis bankas ateinančiais metais nedidins palūkanų normų ir veikiausiai imsis papildomų skatinimo priemonių. Tuo tarpu politinė situacija gali nestokoti įtampos – laukiama Europos parlamento rinkimų, o krizės problemų šleifas trukdo pasiekti didesnės vienybės. SEB grupės analitikai pastebi, jog skolų problemos Graikijoje ir Portugalijoje toli gražu neišspręstos iki galo, o Ispanijos bankų sistema tebėra pažeidžiama.

Atsigaunant vartojimui ir kylant realiosioms pajamoms, Baltijos šalių ekonomikos augimas artimiausiais metais išliks gana sveikas, teigia SEB grupės analitikai. Kiek lėtesnė šiuo metu tik Estijos plėtra – tai lėmė eksporto ir investicijų augimo šioje šalyje sulėtėjimas. Kaip pastebi SEB grupės ekonomistai, po itin žemos infliacijos Lietuvoje 2013 m. rudenį, didėja tikimybė, jog šalis įstos į euro zoną 2015 metais.

„Skirtinga pasaulio regionų ekonomikos padėtis ir išliekančios euro zonos problemos artimiausiais metais nesudarys šiltnamio sąlygų Lietuvos ekonomikai. Akivaizdu, jog eksporto plėtrai ir konkurencingumui kils vis daugiau iššūkių, ypač pradėjus pastebimiau didėti darbo užmokesčiui. Kita vertus, išliksiančios žemos Europos centrinio banko palūkanų normos, kurias perima ir Lietuvos rinka, prisidės prie investicijų atsigavimo po „bado dietos“ šioje srityje pastaraisiais metais“, – sako SEB banko Lietuvoje vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė.

Priklausyti euro zonai mažiausiai naudinga visai ne Graikijai, Ispanijai ar Portugalijai Europos pietuose, o seniai euroskeptiškas idėjas brandinančiai Suomijai Europos šiaurėje.

“Jau geriau Suomija paliks euro zoną, negu mokės kitų valstybių skolas”, – liepos mėnesį pareiškė Suomijos finansų ministrė Jutta Urpilainen, sukeldama sąmyšį ne tik Suomijoje, bet ir visoje euro zonoje. Tada pirmą kartą suvokta, kad euro zonos pyragas gali pradėti trupėti visai ne ten, kur tikėtasi, ir kad Suomija, garsėjanti euroskeptiškais išsišokimais, bet niekada nevertinta kaip reali grėsmė euro stabilumui, gali pateikti tikrą staigmeną.
O ženklų, kad anksčiau ar vėliau taip tikrai gali nutikti, būta ne vieno.
Pirmas šaltas dušas ES buvo pernai pavasarį vykę šalies parlamento rinkimai, kuriuose penktadalį rinkėjų balsų “nuskynė” radikali, antieuropietiška partija “Tikrieji Suomiai”, į rinkimus ėjusi su šūkiais, kad Suomija tikrai negelbės prasiskolinusių euro zonos valstybių ir nepritars jokioms papildomoms išlaidoms, net jei Suomijos indėlis visame Graikijos, Portugalijos, Ispanijos ir kitų valstybių gelbėjimo fonde sudaro vos 2 proc.
Kad tokie pažadai nebuvo iš piršto laužti, parodė jau artimiausių mėnesių Suomijos parlamento akibrokštai. Visų pirma Suomijos parlamentas buvo vienintelis, nepritaręs Portugalijos gelbėjimo projektui. Vėliau suomiai ėmė kaišioti pagalius į ratus tvirtinant Graikijos gelbėjimo mechanizmą: “Tikrųjų suomių” iniciatyva Suomijos vyriausybė pareikalavo iš Graikijos garantijų, kurių nepasigedo jokia kita euro zonos valstybė. Dar vėliau drauge su Nyderlandais Suomija vetavo ir Šengeno erdvės plėtrą – neleido į ją priimti Bulgarijos bei Rumunijos. (…)

Euras – nebenaudingas

Suomijos analitikė Teija Tiilikainen žurnalui “The Economist” teigia, kad nuotaikos Suomijoje euro atžvilgiu yra dviprasmiškos. Viena vertus, suomiai gana palankiai vertina Suomijos narystę ES, tačiau kai kalba pasisuka apie euro zonos valstybių skolų suliejimą ir bendrą jų apmokėjimą, suomiai stoja piestu.
Pavyzdžiui, praėjusią savaitę Suomijoje atlikta gyventojų apklausa atskleidė, kad pasilikti euro zonoje norėtų 63 proc. suomių ir tik 26 proc. svajoja grįžti prie kronos. Tačiau suformulavus klausimą kitaip ir pasiteiravus, ar suomiai pritaria kitų euro zonos valstybių gelbėjimui, teigiamai, “TNS Gallup” duomenimis, atsakė tik 44 proc. O tai jau mažiau nei pernai, kai ištiesti pagalbos ranką Graikijai ar Ispanijai buvo pasiryžę 52 proc. suomių. “Bet tai vis tiek stulbinamai daug, ir man pačiam sunku patikėti, kad 44 proc. suomių vis dar tiki galimybe padėti prasiskolinusioms šalims nenusiskriaudžiant savęs”, – stebisi Turku universiteto analitikas Ville Pernaa.
Ir, matyt, tai daro tikrai ne be reikalo. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) apskaičiavo, kad bendra euro zonos valstybių skola sudaro 91 proc. bendrojo ES vidaus produkto, palyginti su vos 53 proc. BVP dabar siekiančia Suomijos valstybės skola, kuri yra viena mažiausių Europoje.
Tad visiškai suprantama, kad suomiai, 1990 m. patys išsikapstę iš sunkios bankų krizės, į planus gelbėti finansinėje krizėje skęstančias Pietų Europos šalis – Graikiją, Portugaliją ir Ispaniją – žiūri su nepasitenkinimu. Juo labiau kad kitos euro zonos šalys Suomijai nėra tokios reikšmingos net eksporto atžvilgiu. Pavyzdžiui, prekyba su euro zonos valstybėmis sudaro tik 30 proc. Suomijos eksporto – šis nuošimtis yra net mažesnis už nuolat prieš eurą pasisakančios Jungtinės Karalystės. Be to, Suomijai daug svarbesnės yra Norvegija bei Švedija – sparčiai augančios ekonomikos euro neįsivedusios šalys.
Suomijos ekonomistai net suskaičiavo, kaip Suomija būtų progresavusi, jei ir pati būtų likusi euro zonos nuošalėje. Bent jau apytikriais skaičiavimais, jos ekonomika būtų augusi 2–3 proc. sparčiau, ir nors Švedijos aplenkti galbūt nebūtų pavykę, rezultatas esą vis tiek būtų kur kas geresnis nei dabartinis 0,6 proc. metinis BVP augimas.
Panašius argumentus asmeniniame savo tinklaraštyje dėsto ir Suomijos užsienio reikalų ministras E.Tuomioja. Jis punktais išdėstė, kuo euras Suomijai naudingas, o kuo – ne. Ir nors jis, kaip politikas, kalba diplomatiškai, vis dėlto akivaizdu, kad Suomija, jo nuomone, gyventų kur kas geriau, jei nereikėtų nešti kitų euro zonos valstybių gelbėjimo naštos, juo labiau kad euro gelbėjimas, kaip ir mėginimas išsaugoti ES, greičiausiai yra beprasmis.
“ES patiria egzistencinę krizę. Ekonominė ir monetarinė sąjunga, turėjusi tapti vienijančia jėga, pateko į didžiulę bėdą. Euro įsikibus laikomasi tik iš baimės. Neadvokatauju euro žlugimui, bet manau, kad būtų visiškai neatsakinga nepasirengti tokiai galimybei, net jei tai prieštarautų mūsų viltims ir lūkesčiams”, – dėsto E.Tuomioja. (…)

Prezidentas – vienintelis euro gerbėjas

Vienintelė politinė figūra, galinti bent šiek tiek sušvelninti Suomijos poziciją, galėtų būti šalies prezidentas, konservatorių partijos (Nacionalinės koalicijos partija) atstovas Sauli Niinisto. Tai iki kaulų smegenų proeuropietiškai nusiteikęs politikas, kuris, jei galėtų, neleistų triukšmauti nei socialdemokratams, nei dešiniesiems “Tikriesiems suomiams”. Tačiau negali, nes prezidento įgaliojimai Suomijoje yra gerokai apkarpyti, o svarbiausia – visa politika Europos Sąjungos klausimais perduota vyriausybės žinion, tad prezidentui iš esmės yra likę tik kai kurie su užsienio politika susiję klausimai. Taigi savo proeuropietiškų pažiūrų jam nėra kur pademonstruoti ar panaudoti, kaip ir palankumo eurui, kuris Suomijoje buvo įvestas kaip tik S.Niinisto einant finansų ministro pareigas.
Būtų tikras paradoksas, jei Suomija nuspręstų pasitraukti iš euro zonos būtent šiam politikui vadovaujant valstybei.

Euroskepticizmas Suomijoje bręsta jau keletą metų

2011 m. balandį radikali ir prieš narystę ES pasisakanti partija “Tikrieji suomiai” parlamento rinkimuose buvo antra daugiausiai balsų po konservatorių gavusi partija – už šiuos euroskeptikus nacionalistus balsavo 19 proc. į rinkimus atėjusių piliečių.
2011 m. gegužę “Tikrieji suomiai” sutrukdė Suomijos parlamentui pritarti 80 mlrd. eurų paramai Portugalijai iš ES ir Tarptautinio valiutos fondo lėšų.
2011 m. rugpjūčio mėnesį Suomija pareiškė pritarsianti pagalbos Graikijai schemai tik su sąlyga, kad iš Graikijos bus pareikalauta užstato šalies vyriausybei priklausančiomis bendrovių ir bankų akcijomis bei nekilnojamuoju turtu.
2011 m. rugsėjo 15 d. Suomijos (taip pat ir Nyderlandų) vyriausybė nepritarė Rumunijos ir Bulgarijos priėmimui į Šengeno erdvę.
2012 m. liepos 6 d. Suomijos finansų ministrė Jutta Urpilainen pareiškė, kad Suomija jau geriau paliks euro zoną, negu mokės kitų valstybių skolas.
2012 m. rugpjūčio 19 d. Suomijos užsienio reikalų ministras Erkki Tuomioja pareiškė, kad jau metas įvertinti euro žlugimo galimybę ir pasirengti tokiam galimam scenarijui, nors jo Suomijoje netrokšta niekas, net ir “Tikrieji suomiai”, ką jau kalbėti apie vyriausybę.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Stambiausių Vokietijos kompanijų vadovai dėl euro zonos skolų krizės prognozuoja sulėtėjusį ekonomikos augimą šalyje 2012 metais, tačiau recesijos nenumato.

Interviu „Reuters“ jie neprognozavo ir euro zonos subyrėjimo, nors ir pripažino, kad dėl skolų krizės Europos ir JAV ekonomikų augimui ir stabilumui kyla pavojus.

“Mes prognozuojame ekonomikos lėtėjimą, bet ne recesiją“, – sakė šalies pramoninės grupės BDI prezidentas Hans-Peter Keitelis. Jis pavadino tai „normaliu reiškiniu“ po dvejų smarkaus augimo metų ir pridūrė tikįs gerais 2012 m. rodikliais.

Stambiausios Europos ekonomikos vyriausybė šiais metais prognozuoja 3 proc. BVP prieaugį. Jos prognozėmis, BVP kitais metais sulėtės iki 1 proc.

Eksportuotojų asociacijos vadovas Antonas Berneris prognozuoja, kad eksporto augimo tempai 2012 metais sulėtės po pakilimo eksporto srityje. Jo manymu, eksportas 2012 metais išaugs „apie 6 proc.“ po dvejų dviženklio augimo metų.

BFL

Finansų ministrė Ingrida Šimonytė Seimui pristatė naują biudžeto projektą, pagal kurį beveik visos valstybės išlaidos turėtų mažėti 4 proc., o pensijos atkuriamos tik iš dalies.

Pasak finansų ministrės, dėl euro zonos skolų krizės kitais metais valstybės BVP augimas neišvengiamai bus mažesnis, sieks apie 2,5 proc., ir pataisytas biudžetas tai įvertina, – praneša ELTA.

“Gali turėti plačiausią pasaulyje krūtinę, bet niekada neuždengsi euro zonos problemų”, – sakė ji. Finansų ministrė akcentavo, kad patikslinti duomenys, rodantys tokią didelę euro zonos krizės įtaką ekonomikos augimui, gauti tik lapkritį, ir neatmetė galimybės, kad esant reikalui bus atliekamos ir tolesnės makroekonominių rodiklių scenarijų korekcijos. Pagrindinis rizikos veiksnys – eksporto rinkų perspektyvos.

I. Šimonytė pabrėžė, kad nuostata, jog biudžeto deficitas negali viršyti 3 proc., nesikeičia.

“Tada jau nesvarbu, ar biudžeto deficitas yra 3,5 proc., ar 3,8 proc., ar 4,5 proc. Bet koks biudžeto deficitas, viršijantis 3 proc., rodo, kad Lietuva nevykdo savo įsipareigojimo panaikinti perviršinį deficitą, ir tai suteiks signalą finansų rinkoms paprašyti Lietuvos už tai susimokėti” , – teigė ji.

I. Šimonytė nenorėjo svarstyti, kas būtų, jeigu šiemet naujas biudžetas vis dėlto nebūtų priimtas ir kitus metus Lietuva turėtų pradėti su 2011 m. biudžetu. Jos teigimu, pagal pirmines ekonomikos augimo prognozes, tai didelių problemų nesukeltų, bet dabar, prognozes peržiūrėjus, tokiu atveju turbūt tektų skolintis, o galimi skolintojai į faktą, kad Lietuva nesugebėjo priimti 2012 m. biudžeto, nežiūrėtų teigiamai.

SNORO banko griūtis, pasak ministrės, didelės įtakos BVP augimui nepadarys – jį gali sumažinti 0,1-0,2 proc.

I. Šimonytės teigimu, beveik nemažės išlaidos tik krašto apsaugai. Tik maždaug 2 proc. mažės ir teismų išlaidos.

Ministrė pabrėžė, kad dėl naujų projektų ar programų, siūlytų Seimo narių biudžeto svarstymo metu, turės spręsti patys asignavimų valdytojai, įvertinę tai, kad savas išlaidas teks apkarpyti.

“Bendra nuostata yra ta, kad naujų projektų pradėjimas esamomis sąlygomis galimas tik tada, kai tai yra neišvengiama”, – pabrėžė ji.

I. Šimonytė teigė nenorinti būti priešinama su prabangos mokesčių šalininkais, bet dabar toks mokestis tiesiog neatneštų realios naudos.

“Visada yra alternatyvų, kurias verta svarstyti. Jei pensijas tiesiog atkursim, reikės ta pačia suma (250 mln.) sumažinti išlaidas arba padidinti pajamas”, – paklausta, ar verta apskritai svarstyti tokį biudžetą, jeigu Prezidentė aiškiai pasakė, kad nesutiks su daliniu pensijų atkūrimu, sakė finansų ministrė. Ji priminė, kad Seimas, jeigu nori, gali pateikti ir kitokių pasiūlymų, bet jie turi būti ekonomiškai pagrįsti.

Neskaitant Europos Sąjungos lėšų, biudžeto pajamų planas sumažintas 835 mln. litų. 600 mln. litų Vyriausybė planuoja sutaupyti sumažinusi viešojo sektoriaus išlaidas, 250 mln. – grąžindama tik pusę žadėtų pensijų, 150 mln. – mažinant išlaidas “Sodros” ir privalomojo draudimo fonduose.

JAPAN-TSUNAMI/AFTERMATH

Japonija uždara zona paskelbė teritoriją, esančią 20 km spinduliu aplink avarijos ištiktą Fukušimos jėgainę. Apie tokį sprendimą ministras pirmininkas Naotas Kanas (Naoto Kan) informavo lankydamasis žemės drebėjimo ir cunamio nusiaubtame regione šalies šiaurės rytuose, praneša agentūra AFP.

Draudimas įžengti į zoną, vyriausybės duomenimis, įsigalios naktį į penktadienį. Policija, apžiūrinėdama tūkstančius namų, aptiko, kad zonoje vis dar gyvena 60 šeimų.Vyriausybės atstovas Jukio Edanas (Yukio Edano) sakė, kad gyventojai paraginti palikti teritoriją, nes joje kyla didelė rizika žmonių sveikatai.

Į nukentėjusį regioną atvykęs premjeras dar ketina aplankyti iš pavojingos zonos evakuotus žmones, apgyvendintus laikinose pastogėse. Iš viso pavojingoje zonoje gyveno 28 tūkst. žmonių. Ateinančiomis savaitėmis vienas kiekvienos šeimos narys gaus leidimą daugiausiai dviem valandom grįžti į paliktus namus ir pasiimti asmeninius daiktus. Jie turės vilkėti apsauginius rūbus ir turėti su savimi radiacijos matuoklius. Tokie leidimai nebus išduodami šeimoms, gyvenančioms 3 km spinduliu aplink elektrinę.

Teritorija aplink elektrinę jau anksčiau buvo paskelbta draudžiama zona, tačiau griežtos kontrolės nebuvo. Todėl žmonės vis grįždavo į namus, kad pasiimtų savo daiktus.

Galingas žemės drebėjimas ir po to kilęs cunamis kovo 11-ąją smarkiai apgadino Fukušimos jėgainę.

Japonija ketvirtadienį patyrė didesnį spaudimą išplėsti evakuacijos zoną aplink avarijos ištiktą atominę jėgainę, kai už dabartinės zonos ribų buvo nustatyta didelė radioaktyvioji tarša, o jūros vandens radioaktyvių teršalų koncentracija daugiau nei 4 tūkst. kartų viršijo didžiausią leistiną normą.

Jungtinių Tautų branduolinės energetikos priežiūros organizacija pasiūlė Japonijai išplėsti dabartinę 20 kilometrų spindulio zoną, kai intensyvi radiacija buvo užfiksuota už dvigubai didesnio atstumo nuo jėgainės.

Praėjus trims savaitėms po žemės drebėjimo ir cunamio, sukėlusio didžiausią pasaulyje branduolinę krizę nuo 1986 metų Černobylio katastrofos, Japonijos premjeras Naoto Kanas (Naotas Kanas) buvo griežtai kritikuojamas, kad nedidina anksčiau nustatytos būtinosios evakuacijos zonos.

Vyriausybė paragino už 20-30 kilometrų nuo jėgainės gyvenančius žmones išvykti, tačiau neįpareigojo to padaryti, tik patarė pasiliekantiems neišeiti į lauką.

Tarptautinė atominės energetikos agentūra (TATENA) nurodė, kad Ijitatės kaime, esančiame už 40 kilometrų nuo nuniokotos Fukušimos 1-osios atominės elektrinės, spinduliuotės intensyvumas viršijo ribą, nuo kurios turi būti skelbiama privalomoji evakuacija.

Japonijos branduolinės saugos agentūra taip pat paskelbė, kad reikėtų apsvarstyti galimybę išplėsti evakuacijos zoną, tačiau ministrų kabineto vyriausiasis sekretorius Yukio Edano (Jukijas Edanas) neužsiminė, ar vyriausybė ketina tai padaryti.

“Šiuo metu neturime priežasčių manyti, kad radiacija paveiks žmonių sveikatą. Turime atidžiai stebėti padėtį ir tikrinti, ar nuolat laikosi didelė spinduliuotė”, – Y.Edano sakė per trumpą spaudos konferenciją.

Branduolinės saugos agentūra nurodė, kad jūros vandenyje netoli pažeistos jėgainės nustatyta radioaktyvaus jodo koncentracija, 4 385 kartų viršijanti didžiausią leistiną normą. Šis radioaktyviosios taršos lygis buvo didžiausias nuo branduolinės krizės pradžios kovo 11 dieną, todėl tikėtina, kad pavojingos medžiagos nuolat patenka į vandenyną.

Sprendimai dėl pagalbos problemų ištiktoms euro zonos šalims aktualūs ir euro dar neįsivedusiai Lietuvai, nes nė viena valstybė nėra apsaugota nuo finansinių sunkumų ateityje.

Tai Lietuvos vadovė pareiškė dalyvaudama Briuselyje vykstančiame Europos Vadovų Tarybos posėdyje, penktadienį pranešė prezidentės spaudos tarnyba.

Posėdyje Europos Sąjungos (ES) valstybių vadovai sutarė, kad reikia keisti ES sutartį, jog būtų sukurtas nuolatinis stabilumą garantuojantis finansinės paramos mechanizmas, kuris padėtų finansinių problemų ištiktoms euro zonos šalims stabilizuoti savo finansų sistemas.

“Šie sutarties pakeitimai yra reikšmingi ne tik euro zonos, bet ir visos Europos Sąjungos šalims. Lietuvai – taip pat. Bet kuri valstybė narė nėra ateityje apsaugota nuo finansinių sunkumų, todėl turėti aiškiai apibrėžtą pagalbos mechanizmą yra suinteresuoti visi”, – pranešime cituojama D.Grybauskaitė.

Pasak šalies vadovės, labai svarbu, kad pavyko pasiekti, jog kuriant nuolatinį finansinės paramos mechanizmą dalyvautų visos ES šalys, taip pat ir Lietuva.