Didžiulis karinis paradas, paminklas pirmajam šalies prezidentui, visuotinė euforija ir grandiozinis atminimo koncertas. Kitoje Savos upės pusėje – gedulas: nuo tilto, per kurį masiškai plūdo pabėgėliai, plukdomi vainikai, aukojamos šv. Mišios, miestuose kaukia sirenos, aktyvų gyvenimą nutraukia tylos minutė. Vienoje valstybėje tai Pergalės ir dėkingumo tėvynei, kitapus sienos – Kančios ir persekiojimo atminimo diena. Taip skirtingai kaimyninėse Kroatijoje ir Serbijoje pažymėta 1995 m. rugpjūčio 5-oji – didžiausios karinės operacijos Europoje po Antrojo pasaulinio karo dvidešimtmetis.
Dovaidas PABIRŽIS
Operacija „Audra“ prasidėjo rugpjūčio 4-osios vakare plačiu 600 kilometrų frontu. Vos per 84 valandas 200 tūkst. Kroatijos kariuomenės karių iš Jugoslavijos atkovojo daugiau nei 10 tūkst. kvadratinių kilometrų, arba maždaug 18 proc. šalies teritorijos. Jau kitos dienos vidurdienį buvusios serbų sostinės Knino forte suplevėsavo Kroatijos vėliava.
Rugpjūčio 7-ąją paskelbta, kad operacija baigta, nors pavieniai mūšiai tęsėsi dar keletą dienų. Operacijos metu žuvo arba dingo be žinios apie 2 tūkst. serbų, iš kurių 1,2 tūkst. civilių, dar daugiau nei 220 tūkst. atsitraukė arba buvo priversti palikti savo namus. Kroatija neteko apie 200 karių.
Tokia Kroatijos blickrygo baigtis žymėjo nesėkmingas Jungtinių Tautų ir tarptautinės bendruomenės pastangas išspręsti konfliktą taikiai. Serbų pralaimėjimas taip pat tapo rimtu postūmiu užbaigti karą kaimyninėje Bosnijoje ir Hercegovinoje.
Pompastika ir gedulas
Apie 3 tūkst. kareivių, 300 karinių transporto priemonių ir 30 lėktuvų dalyvavo šia proga surengtame pirmajame kariniame parade Kroatijoje per 18 metų. ES ir NATO narė kvietė ir visas kitas NATO nares dalyvauti šventėje. Nors JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos bei Slovėnijos kariai ketino prisidėti, tačiau vėliau šio sumanymo buvo atsisakyta.
Dėl nesutarimų tarp nuosaikių politikų ir nacionalistų Kroatijoje buvo surengtos dvi šventės, skirtos operacijos „Audra“ jubiliejui. Tai – karinis paradas sostinėje Zagrebe ir tradicinis minėjimas buvusioje nepripažintoje Krajinos Serbų Respublikos sostinėje Knine.
Kroatijos prezidentė Kolinda Grabar-Kitarovič šio miesto forte atidengė paminklą prieštaringai vertinamam pirmajam šalies pokomunistiniam prezidentui ir jos atstovaujamos Kroatijos demokratinės sąjungos įkūrėjui Franjo Tudžmanui. Anot skulptūrą sukūrusio Miro Vuco, prezidento pagerbimas šioje vietoje yra istorinis veiksmas – būtent čia F.Tudžmanas po pergalės ištarė „Mes turime Kroatiją!“ Šie žodžiai įrašyti ir skulptūros postamente.
Minėjime netrūko ir nemalonių incidentų. Minia skandavo Antrojo pasaulinio karo laikų ustašių šūkius, skambėjo nacionalistinės karinės dainos. Per vakaro kulminacija tapusį Kroatijos roko žvaigždės Marko Perkovičiaus koncertą pats atlikėjas pradėjo skanduoti „Dėl tėvynės – pasiruošęs“ – Ustašių Kroatijos šūkį. Už tai jam gresia bauda arba areštas, o dėl šių dainininko veiksmų ir kitų panašių incidentų (pavyzdžiui, žiūrovų dainų su tekstu „Mes, kroatai, negeriame vyno, mes geriamo četnikų iš Knino kraują“) protesto notą Kroatijai įteikė Serbija.
Belgrade per 300 Serbų radikalų partijos narių susirinko į protesto akciją prie Kroatijos ambasados. Akcijos pabaigoje dėl karo nusikaltimų teisiamas partijos lyderis Vojislavas Šešeljis priešais atstovybės langus padegė dvi Kroatijos vėliavas. „Dvidešimt metų Serbiją valdė nežmonės, kurie formaliai pripažino Ustašių Kroatiją, atidarydami jos ambasadą Serbijos sostinėje. Mūsų partija niekada nepripažins nepriklausomos Ustašių Kroatijos tol, kol Krajinos Serbų Respublikos okupacija tęsis“, – kalbėjo šiuo metu į laisvę paleistas radikalas.
Dėl šių jo veiksmų Kroatijos užsienio reikalų ministerija Serbijai taip pat įteikė protesto notą.
Abiejų valstybių vadovai elgėsi nuosaikiau, tačiau taip pat nevengė skambių pareiškimų. Serbijos prezidentas Tomislavas Nikoličius pareiškė, kad prireikė vos 48 valandų išspręsti Kroatijos problemai, vardu Krajinos Serbų Respublika, nors tai teritorija, kurią saugojo Jungtinių Tautų pajėgos. Ir tai, anot jo, įvyko per laukinę operaciją su genocido požymiais, įkvėptą dalies pasaulio bendruomenės, kai kiti liko tragiškai tylūs ir abejingi.
„Jūsų širdys bepročių buvo atsuktos į liepsnas ir jūsų kančios yra švenčiamos kaip jų pergalė ir kaip diena, kai jie atkūrė savo valstybę. Valstybę, kurią jiems paliko Ante Paveličius ir kuri buvo pripažinta tik Hitlerio“, – sakė T.Nikoličius, šiandieninę Kroatiją kildindamas iš Antrojo pasaulinio karo metu gyvavusios nacių marionetinės Kroatijos valstybės.
Supriešino nepriklausomybės siekis
Sparčiai laisvėjant komunistinėms Rytų ir Vidurio Europos valstybėms, Jugoslavijos Federacijos griūtis atrodė neišvengiama. Slovėnai ir kroatai visuomet buvo įsitikinę dedantys neproporcingai didelį indėlį į Jugoslavijos iždą. Be to, nors ir pasižyminčios kur kas geresniais ekonominiais bei socialiniais rodikliais, abi tautos turėjo kęsti didžiausios Jugoslavijos tautos ir respublikos Serbijos dominavimą. Net 67 proc. policininkų ir daugiau nei pusė kariuomenės karininkų Kroatijoje buvo serbai. Taip pat ir didžioji dalis komunistų partijos nomenklatūros.
Jugoslavijos prezidentu tapus serbui Slobodanui Miloševičiui, kuris greitai įgijo teisę sustabdyti bet kokius federalinius sprendimus, užsitikrinęs keturis iš aštuonių valstybės Prezidiumo balsų, Jugoslavijos skilimas buvo jau tik laiko klausimas. Po pirmųjų laisvųjų rinkimų nepriklausomybės keliu pasuko Slovėnija, kuriai teko atlaikyti 10 dienų karą su Jugoslavijos kariuomene. Tą pačią dieną nepriklausomybę paskelbė ir Kroatija. Čia, priešingai nei kaimyninėje Slovėnijoje, gyveno didelė serbų mažuma, kuri neketino susitaikyti su nauja Kroatijos kryptimi.
Serbų atsiradimą Kroatijos teritorijoje lėmė Austrijos-Vengrijos ir Osmanų imperijų priešprieša. 1448 m. pralaimėję Kosovo mūšį ir patekę į Osmanų imperijos sudėtį, serbai niekada iki galo nepakluso turkams. Habsburgai kviesdavo karingus serbus kurtis savo teritorijoje (dabartinėje Kroatijoje bei Bosnijoje ir Hercegovinoje) ir ginti Austrijos-Vengrijos pasienį. Taip susiformavo daugiausia serbų apgyventas Krajinos (slavų kalbomis – pasienis) regionas.
Po Antrojo pasaulinio karo šią padėtį „atitaisyti“ turėjo galimybę komunistinės Jugoslavijos vadovas kroatas Josipas Broz-Tito. Tačiau jo pozicija buvo priešinga: siekiant išvengti galimo serbų dominavimo naujojoje federacijoje, jos respublikų sienos buvo nubraižytos nesilaikant etninių ribų, todėl didelės teritorijos su serbų mažumomis atsidūrė ir Kroatijoje, ir Bosnijoje.
Dar viena nesantaikos kibirkštimi tapo skaudžios Antrojo pasaulinio karo patirtys. Jugoslavijos karalius Petras II nepakluso nacistinei Vokietijai, kuri 1941-aisiais užpuolė ir okupavo karalystę. Netrukus buvo įkurta marionetinė Kroatijos valstybė, kuriai vadovavo fašistinis ustašių režimas. Kroatijos serbai kentė žiaurias ustašių represijas, įsigalėjo priverstinis atvertimas į katalikybę. Šio laikotarpio simboliu tapo Jasenovaco koncentracijos stovykla, kurioje žuvo apie 100 tūkst. serbų, romų, žydų ir kitų tautinių grupių žmonių.
Laisvėjant komunistinei cenzūrai, o viešąją erdvę vis labiau užpildant nacionalistinei retorikai, kone per naktį visi penkis dešimtmečius kartu gyvenę kroatai tapo ustašiais, o serbai – četnikais (Antrojo pasaulinio karo partizanai, palaikę Jugoslavijos karalystės atkūrimą). Aktyvi propaganda istorines nuoskaudas pavertė kasdieniu keršto troškimu.
Neramumai Kroatijoje prasidėjo iškart po pirmųjų laisvų parlamento rinkimų, kuriuose triuškinama persvara nugalėjo F.Tudžmano vedama Kroatijos demokratų sąjunga. Netrukus buvo pakeista šalies Konstitucija. Į tai serbai atsakė kelių blokadomis ir savarankiškų autonominių darinių kūrimu. 1991 m. pavasarį surengtame referendume kroatai išreiškė užtikrintą paramą šalies nepriklausomybei – už ją balsavo daugiau nei 93 proc. gyventojų.
Kroatijos serbai šį referendumą boikotavo. Dar 1990 m. rugpjūtį jie surengė savąjį referendumą, kuriame 99,7 proc. pasisakė už „suverenitetą ir autonomiją Kroatijoje“. 1991-ųjų kovą surengtas dar vienas referendumas. Šįsyk 99,8 proc. sutiko su teiginiu, kad „Krajina išlieka vienoje valstybėje su Serbija, Juodkalnija ir kitais, kurie yra pasiryžę išsaugoti Jugoslaviją“.
Netrukus prasidėjo karas. Su Jugoslavijos kariuomenės, iš kurios masiškai pasitraukė kitų tautybių kariai, pagalba serbams netrukus pavyko užimti maždaug trečdalį Kroatijos teritorijos, daugiausia vietoves, kuriose gyveno serbai (tuo metu jie sudarė apie 14 proc. šalies gyventojų).
Rugpjūtį prasidėjo karo simboliu tapęs Vukovaro mūšis, per kurį šis strategiškai svarbus miestas prie Dunojaus buvo beveik nušluotas nuo žemės paviršiaus, jame įvykdyti žiaurūs karo nusikaltimai. Spalį Jugoslavijos kariuomenė pradėjo Kroatijos uostų blokadą, nuo aplinkinių kalvų intensyviai apšaudė į UNESCO pasaulio paveldą įrašytą Dubrovniką ir kitus Kroatijos miestus.
Aktyvūs karo veiksmai tęsėsi iki pat 1992-ųjų sausio, kai buvo pasirašytos paliaubos ir į karo zonas įvesti Jungtinių Tautų taikdariai. Buvo sukurtos keturios Jungtinių Tautų saugomos teritorijos, Jugoslavijos kariuomenė privalėjo atsitraukti, o pabėgėliams leista grįžti į savo namus. Gegužę Jugoslavijos kariuomenė oficialiai pasitraukė iš Kroatijos, tačiau dauguma jos ginkluotės ir personalo liko serbų kontroliuojamose teritorijose. Apie realų pabėgėlių grįžimą nebuvo net kalbos.
Trumpa nepripažintos Krajinos istorija
Pasibaigus šiai karo fazei fronto linija nusistovėjo trejiems metams, o Serbija ir Kroatija įsitraukė į pilietinį karą Bosnijoje. Serbų užkariautose teritorijose įkurta nė vienos užsienio valstybės nepripažinta Serbų Krajinos Respublika. Šis veiksmas buvo palydėtas masiniu etniniu valymu. Maždaug 300 tūkst. kroatų paliko savo namus, o Krajina tapo beveik absoliučiai serbiška. Serbų gyventojų skaičius nuo 52 proc. padidėjo iki 88 proc. Serbai taip pat aktyviai naikino kroatų kultūros objektus, kaimus ir religinius pastatus.
Kaip Tarptautiniame tribunole buvusiai Jugoslavijai liudijo buvęs jos prezidentas Milanas Babičius, Krajinai ginklus tiekė S.Miloševičius vadovaujama Serbijos vyriausybė. Šis nepripažintas regionas buvo visiškai priklausomas nuo Serbijos ir ekonomiškai. Pasak M.Babičiaus, S.Miloševičius kontroliavo Krajinos politikus, karines pajėgas, policiją ir visas kitas reikšmingas institucijas.
Savarankiškai egzistuoti maždaug Vilniaus ir Kauno apskričių dydžio Krajinos respublikai sekėsi sunkiai, o ekonominė regiono padėtis netrukus tapo katastrofiška. 1994 m. tik 36 tūkst. iš 430 tūkst. respublikos gyventojų turėjo darbą. Karas nutraukė prekybos ryšius su Kroatija, todėl ir taip menka pramonė neteko įprastų rinkų. Buvo nuniokotas ir buvęs stiprus regiono žemės ūkis. Kvalifikuoti specialistai masiškai išvyko į Serbiją ar kitas Europos šalis.
Be to, Krajinos vyriausybė buvo itin korumpuota, todėl regionas tapo didele juodąja dėme. Buvo aišku, kad be taikos susitarimo su Kroatija arba tiesioginės pagalbos iš Jugoslavijos Krajina negali išgyventi. 1992 m. liepą „respublika“ išleido savo valiutą – Krajinos dinarą, prilygintą vienam Jugoslavijos dinarui. Tačiau jau po trijų mėnesių išleistas spalio dinaras, lygus milijonui buvusių dinarų, po jo – 1994 m. dinaras, prilygintas milijardui spalio dinarų.
Ekonominis chaosas paveikė ir „respublikos“ kariuomenę. Nuo 1992 m. Kroatija intensyviai ginklavosi, gavo nemažai paramos iš Vakarų ir stiprino savo karines pajėgas, o Krajinos pajėgų parengtis ir ekipuotė nuolat silpnėjo. Iš pradžių maždaug 55 tūkst. karių turėjo saugoti apie 600 kilometrų ilgio sieną su Kroatija ir dar 100 km ruožą su Bosnija. 1995-aisiais armija sumažėjo iki 30 tūkst. vyrų.
Politiniai vėjai keitėsi ir tarptautinių sankcijų nualintame Belgrade, kur Krajinos respublika tapo nereikalinga ekonomine ir politine našta. S.Miloševičius ragino Kroatijos serbus tartis ir siekti nuolatinės taikos, tačiau visi jo pasiūlymai buvo atmesti. Kažin ar nuoširdžiai tartis siekė ir Kroatija. F.Tudžmanas viename interviu pareiškė manantis, kad 14 proc. šalies gyventojų sudaranti serbų mažuma niekada nebus lojali Kroatijai ir kels didžiausią grėsmę šalies saugumui.
Lėto susitaikymo link?
Po beveik penkerius metus trukusio konflikto serbų mažuma Kroatijoje sumažėjo nuo 580 tūkst. iki maždaug 200 tūkst. (4,5 proc.). Per operaciją „Audra“ likusios neatkovotos teritorijos po kelerių metų buvo taikiai inkorporuotos į Kroatijos sudėtį. Realiai pilietinės teisės serbams pradėtos įgyvendinti tik po 2000-ųjų, mirus prezidentui F.Tudžmanui, kurio autoritarinio stiliaus valdymas gyvenimo pabaigoje buvo nuvedęs valstybę į tarptautinę izoliaciją. Šiuo metu Kroatija ir Serbija nesutaria tik dėl keleto pasienio salų Dunojuje.
Oficialiai skelbiama, kad maždaug nuo 2000-ųjų į Kroatiją grįžo apie 115 tūkst. serbų, tačiau manoma, jog oficialūs skaičiai yra gerokai mažesni. Daugelis grįžusiųjų rado savo buvusį turtą ir namus sunaikintus arba užimtus naujai atvykusių kroatų, daugiausia iš Bosnijos ir Hercegovinos.
Grįžusiems kyla problemų dėl pilietybės ir kroatiškų pensijų. Didelė dalis serbų baiminasi grįžti ir dėl galimo persekiojimo už savo veiklą per karą bei prastos ekonominės regiono situacijos – Rytų Kroatija išlieka skurdžiausia šalies dalis. Serbijos pabėgėlių asociacijos koalicijos pirmininkas Miodragas Linta mano, kad per operaciją „Audra“ buvo nuniokota apie 40 tūkst. gyvenamųjų ir verslo pastatų, atimta apie 800 tūkst. žemės sklypų. Šiuo metu Serbijoje gyvena apie 300 tūkst. pabėgėlių iš Kroatijos, dar apie 100 tūkst. įsikūrė kitose šalyse, o 50 tūkst. – Bosnijos Serbų Respublikoje.
2013-aisiais, įsigaliojus leidimui Kroatijoje naudoti dvikalbes gatvių lenteles, kur mažumos sudaro daugiau nei trečdalį visų gyventojų, visoje šalyje prasidėjo masiniai protestai. Leidimas palietė karo fronte buvusį Vukovaro miestą, kuriame serbai sudaro 35 proc. gyventojų. Užrašai kirilica 2013– 2014 m. čia pradėti masiškai nulupinėti. Šiemet Kroatija iš Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto susilaukė raginimo garantuoti tautinių mažumų teises.
2011-aisiais Tarptautinio tribunolo buvusiai Jugoslavijai pirmosios instancijos sprendimas nurodė, kad operacija „Audra“ buvo „kriminalinė iniciatyva“, vadovaujama prezidento F.Tudžmano, kurios tikslas buvo prievartiniu būdu ir visam laikui pašalinti serbusiš Kroatijos. Operaciją vykdę Kroatijos kariuomenės generolai Ante Gotovina ir Mladenas Markačas nuteisti atitinkamai 24 ir 18 metų nelaisvės. Tačiau 2012 m. lapkritį Tribunolo apeliaciniai rūmai sprendimą pakeitė ir abu kroatų karininkus visiškai išteisino, tik įvardijo, kad operacijos metu padaryti nusikaltimai negali būti paneigti. Pagal galutinę teismo nutartį, operacija „Audra“ nebuvo nusikalstama iniciatyva, kurios tikslas buvo išvaryti serbus iš Kroatijos.
Kroatų generolų paleidimas tapo kone nacionaline švente Kroatijoje ir sukėlė pasipiktinimo bangą Serbijoje. Praėjus dešimtmečiui po Serbų Krajinos Respublikos žlugimo Serbijoje veiklą pradėjo šios nepripažintos valstybės egzilinė vyriausybė. Labiausiai ši „institucija“ pasižymėjo 2008-aisiais, kai paskelbė pripažįstanti Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę.
Kroatijos teismas kol kas paskelbė tik vieną nuosprendį dėl karo nusikaltimų, įvykdytų per operaciją „Audra“. Buvęs kareivis Bozo Baceličius buvo nuteistas septyneriems metams nelaisvės dėl dviejų civilių ir vieno karo belaisvio nužudymo netoli Šibeniko. Dar maždaug 40 karo nusikaltimų, susijusių su 200 aukų likimais, yra tiriama Kroatijoje ar Serbijoje. Čia itin paplitusi nuomonė, kad dėl karo nusikaltimų teisiami tik serbai, o į kitų nusikaltimus žiūrima pro pirštus.
Atrodo, kad istorijos žaizdos ir atmintis dar daug dešimtmečių temdys Kroatijos ir Serbijos santykius. Net žinia, kad šios dvi valstybės atsidūrė vienoje futbolo ar krepšinio varžybų grupėje, sutinkama su nerimu dėl galimų riaušių tarp sirgalių ar net žaidėjų.
Po 20-ųjų karo metinių minėjimo Kroatijos premjeras Zoranas Milanovičius atmetė serbų pasiūlytą bendros Jugoslavijos karų aukų atminimo dienos idėją: „Su visa pagarba aukoms, mes niekam neskiriame gedulo dienų ar atostogų, todėl niekas jų nepaskirs ir mums.“
Loading ...