BFL

Trys klausimai Lietuvos kariuomenės vadui generolui majorui Jonui Vytautui Žukui

VEIDAS: Ar tiek karių, kiek turėsime šiemet, pakaktų grėsmės akivaizdoje? Kiek, jūsų nuomone, karių reikėtų Lietuva, atsižvelgiant į jos dydį, geopolitinę situaciją, jei jų skaičiaus neribotų nei finansiniai, nei žmogiškieji ištekliai?

J.V.Ž.: Neįmanoma vienareikšmiškai pasakyti, kiek karių mums reikėtų. Viskas priklauso nuo to, kas yra priešas, kokias jis turi pajėgas, kokių tikslų jis siekia – užimti šalį, o gal dalį teritorijos ar pakeisti politinę vadovybę. Svarbu ir tai, kokie yra mūsų tikslai: gal laimėti laiko, gal išlaikyti politinę vadovybę ar išsaugoti kariuomenę. Vienaip elgtumėmės būdami vieni, kitaip – dabar, kuomet priklausome NATO. Taigi viskas priklauso nuo konkrečios situacijos. Juk nepristatysime karių aplink visą sieną per ištiestos rankos ilgį.

O šiandieninis skaičius atsirado neatsitiktinai. Tam, kad kariniai padaliniai būtų užpildyti 70-80 proc., Lietuvai reikia 3,5 tūkst. karių. Tokią turime infrastruktūrą, tiek galime priimti – tai viena priežastis. Antroji – Lietuvai reikia aktyvaus karinio rezervo.

VEIDAS: Kam mieliau vadovautumėte ir su kuo eitumėte į mūšį – su tūkstančio šauktinių batalionu ar su šimto profesionalų kuopa? Kitaip sakant, ar tikite, kad Lietuvos šauktinių pasirengimas bus išties kokybiškas ir profesionalus?

J.V.Ž.: Karys laikomas parengtu, jei jis išeina visą kovinio rengimo kursą, susidedantį iš detalaus, specialaus ir kolektyvinio rengimo. Toks kursas galėtų trukti ir dvylika ar aštuoniolika mėnesių, tačiau dabar įstatymas numato devynis mėnesius. Visą kovinio rengimo kursą išėjęs karys bus išmokytas veikti tiek skyriaus, tiek būrio, tiek kuopos, tiek bataliono sudėtyje. Tik tiek, kad nebus sukaupęs didelės kovinės patirties.

Be to, ką jūs vadinate profesionalais? Vien pasirašius kontraktą profesionalu netampama. Ar Izraelio šauktinis po trejų metų tarnybos yra prastesnis karys nei kitos šalies savanoris, tarnavęs dvejus metus? Bet kuriuo atveju negalima vertinti kario profesionalumo, kol jis dar mokosi ir nėra išėjęs viso kurso.

Dar vienas svarbus aspektas – motyvacija, moralė ir vadas. Šauktiniai, kurie pas gerą vadą mokėsi kartu dirbti ir gerai pažįsta vienas kitą, gali būti pranašesni už blogai vadovaujamą profesionalų dalinį.

VEIDAS: Pastarosiomis dienomis Vakarų lyderiai, įskaitant Vokietijos kanclerę ir JAV valstybės sekretorių, susitikinėja su Rusijos vadovais ir kalba apie taikius konflikto Ukrainoje sprendimus.  Galbūt jau artimiausiu metu galėsime pamiršti apie grėsmę iš Rytų, o šauktiniai jau netrukus vėl bus nebeaktualūs?

J.V.Ž.: Tai politiniai sprendimai, negaliu jų komentuoti. Kaip kariuomenės vadas esu atsakingas už kariuomenės parengimą bet kokiems iššūkiams. Tai reiškia, kad ji turi būti sukomplektuota, apginkluota ir paruošta. Jei bus priimti kitokie politiniai sprendimai ir bus pasakyta, kad kariuomenę reikia mažinti, ji bus mažesnė. Bet vis tiek ji turės būti tinkamai paruošta.

Asmeninės prognozės irgi negaliu išsakyti. Matome, kad Ukrainoje situacija nesikeičia. Galbūt, jei bus įgyvendinti visi susitarimai, situacija nurims, tačiau kol kas apie tai anksti kalbėti.

Ketvirtadienį savo pareigas eiti pradėjo naujasis kariuomenės vadas generolas majoras Jonas Vytautas Žukas. “Veidas” su juo kalbėjosi apie tai, kaip ir kuo reikės ginti Lietuvą kilusios realios Rusijos karinės grėsmės akivaizdoje.

VEIDAS: Kai kalbėjomės prieš šešerius metus, iš karto po Rusijos ir Gruzijos karo, sakėte: “Rimtos kariuomenės pratybos, kurių metu mokytasi ne taikos palaikymo operacijų, bet Lietuvos gynybos, pastarąjį kartą vyko prieš kokius dešimtį metų. Dabar vyksta tik štabų mokymai. Vienintelė mūsų kariuomenės brigada etatais yra sukomplektuota tik maždaug iki pusės, tad Lietuvos neturime kuo ginti, nes šalyje nėra jokių nuolatinės parengties dalinių.” Kaip suprantu, šiuo metu padėtis ne ką geresnė?
J.V.Ž.: Kariuomenės aprūpinimas dėl finansinės krizės tikrai nepagerėjo. Bet yra ir kai kas nauja: kariuomenei vadovaujant generolui leitenantui Arvydui Pociui parengti Lietuvos gynybos planai. Suformuotos trys operatyvinės kryptys ir pagal jas sukurtos tam tikros pajėgos. Nustatyta sąveika su kitais jėgos padaliniais – Vidaus saugumo tarnyba, policija, pasieniečiais: ką darysime, jei ištiks krizė ir teks gintis.
Iki tol po priėmimo į NATO gyvenome jausdami euforiją, manydami, kad ginti Lietuvos teritorijos nereikės, dalyvaujame kolektyvinėje gynyboje, galioja 5-asis straipsnis, mums reikia turėti pajėgas, kurios galėtų vykdyti tarptautines misijas už Lietuvos ribų, reikia turėti bataliono kovinę grupę, kurią galima greitai perdislokuoti vykdyti operacijų NATO pajėgų sudėtyje. Taip pat būti pasirengusiems vykdyti taikos palaikymo ir taikos įvedimo operacijas, tokias kaip Balkanuose, Afganistane.
Po karo Gruzijoje situacija pasikeitė ir pradėta galvoti: o ką mes darysime, jei kas nors įvyks? Daug gal ir nepasiekėme, bet sutarėme, kad tam reikia ruoštis ir turėti planus, žinoti, kaip veiks mobilizacija. Trumpai – žinoti, kaip viskas veiks, kai prasidės krizė. Dėl to pirmą kartą per pastaruosius 25-erius metus atsirado gynybos planai. Štai tokie pokyčiai. O kiekybiniu požiūriu – tai tas pats, kas ir buvo.
VEIDAS: Kai prasidėjo karas Ukrainoje, susiradau 10–15 metų senumo Lietuvos kariuomenės vystymo planus, kurie buvo tikrai geri, tik neįvykdyti. Ta pati bataliono kovinė grupė DLK Algirdo mechanizuoto bataliono pagrindu. Ji juk nebuvo sukurta iki 2004-ųjų, kaip buvo numatyta. Ir visi ramiai miegojo.
J.V.Ž.: Yra sukurta ta kovinė grupė, tai mūsų įsipareigojimas NATO, kurį mes privalome įgyvendinti. Mes esame deklaravę pajėgas, kurios galėtų veikti NATO kariuomenės sudėtyje ištikus krizei ar reaguojant į 5-ojo straipsnio atvejus. Ta bataliono kovinė grupė yra ir ji gali veikti.
Turėjome keletą budėjimų Europos Sąjungos kovinės grupės (EUBG) ir NATO greitojo reagavimo pajėgų (NRF) sudėtyje. Kiekvienais metais deleguodavome į jas kurį nors padalinį. Būdavo, tie budėjimai sutampa. Mes tikėdavomės, kad vienu metu du reagavimai nevyks, – tokiu atveju būtų kilę problemų, nes pakankamai pajėgumų neturėjome. Bet turėjome tam tikrą paketą ginkluotės, ekipuotės, transporto priemonių – visko, ko reikia vienam ar kitam įsipareigojimui įvykdyti. Problemų būtų kilę tik tada, jei EUBG ir NRF veiksmai būtų vykęs vienu metu.
Tačiau tuos įsipareigojimus – tiek budėjimus EUBG, NRF, tiek tuo pat metu vykusias misijas Afganistane, Irake (nors tai nebuvo NATO misija) ir dar Balkanuose, kur turėjome būrį taikos palaikymo operacijoje, – vykdėme. Į tai ir buvo nukreiptas visas mūsų dėmesys – vykdyti visus tarptautinius įsipareigojimus.
Po karo Gruzijoje situacija pasikeitė. Ėmėme galvoti, ką darytume, jei kas nors nutiktų Lietuvos teritorijoje. Tuomet buvo įkurtos vadinamosios Taikos meto užduočių operacinės pajėgos: vienas batalionas plius keturios savanorių pajėgų kuopos – apie 700–800 karių kartu su visu logistiniu bei tiesioginės ugnies paramos palaikymu. Kas dveji metai Lietuvos teritorijoje suformuojamas toks junginys, kuris taikos metu privalo budėti ir veikti, Lietuvą ištikus vienokiai ar kitokiai krizei: ar tai būtų masiniai gaisrai, katastrofos, ar teritorijos vientisumo pažeidimas. Toks junginys, įkurtas Sausumos pajėgų sudėtyje, privalo reaguoti per 24 valandas bet kurioje Lietuvos vietoje. Junginys tam ruošdavosi, būdavo patikrinamas ir stodavo į budėjimą.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 292014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-29-2014-m

Leidyklos “Baltos lankos” generalinis direktorius ir vadovėlių autorius dr. Saulius Žukas apgailestauja, kad Lietuvos moksleiviai tarptautiniuose tyrimuose nesitaiko į aukščiausius gebėjimus. Pavyzdžiui, aukščiausius skaitymo gebėjimų lygmenis pasiekia vos 3,3 proc. penkiolikmečių, o Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalyse – 8,4 proc.

VEIDAS: Tarptautinis penkiolikmečių tyrimas PISA parodė, kad Lietuvos moksleivių pasiekimai žemesni nei EBPO šalių vidurkis, nors ir stabilizavosi. Kokios ugdymo problemos turi įtakos nemaloniems rezultatams?
S.Ž.: Penkiolikmečių pasiekimai gerokai atsilieka nuo ES šalių moksleivių vidurkio, bet jau maždaug prieš dvejus metus pradinukų pasiekimų tyrimo rezultatai parodė, kad vargšai pradinukai pastaruosius dešimt metų leidžiasi žemyn.
Tačiau mūsų rezultatai geriausi vertinant žemuosius pasiekimus, todėl neblogai „pakeliame“ tyrimo rezultatų apačią, bet prastai atrodo aukštesnieji, gabiųjų pasiekimai, su kuriais turėtų būti siejamos visuomenės viltys. Pavyzdžiui, skaitymo gebėjimai (bet kokio ženklų teksto) skirstomi į aukštesniuosius ir žemuosius. Mūsų problema yra aukštesnieji gebėjimai – žinių integravimas, interpretavimas ir vertinimas. Kalbu ne apie matematinį ir gamtamokslinį raštingumą, o apie skaitymo gebėjimus, kuriems skiriama daugiausiai pamokų. Be to, gebėjimas gerai skaityti, interpretuoti ir vertinti pritaikomas ir kituose mokomuosiuose dalykuose – istorijos, pasaulio pažinimo.
Negaliu pasakyti, kodėl tai vyksta, ar pateikti receptą, kaip šias problemas išspręsti, tačiau yra keli dėsningumai. Galima sakyti, kad reikia tobulinti mokytojų kvalifikaciją. Bet pagal kvalifikacijai kelti skiriamas lėšas pirmaujame ES. Vadinasi, mokytojų tobulinimas vyksta dideliu greičiu, bet rezultatų neduoda. Kvalifikacijos kėlimo ir ugdymo rezultatų kreivės kažkur prasilenkia. Būtų verta pasidomėti, kiek per praėjusį ES finansinį laikotarpį buvo iniciatyvų ir projektų, kiek jie kainavo ir koks jų efektyvumas.
Užtat Lietuvoje klesti neformalus ugdymas. Veikloje po pamokų susitinka laimingi mokytojai ir laimingi mokiniai. Tokią gerąją patirtį iš neformalaus ugdymo reikėtų perkelti į formalųjį. Kaip sakė viena mama: „Po pamokų vaikai atsigauna būreliuose.“
VEIDAS: Jei valstybiniuose dokumentuose deklaruojami dalykai būtų perkelti į realų ugdymo procesą, ar galėtume tikėtis pažangos?
S.Ž.: Remiantis pedagoginiais terminais, yra bendrieji ir dalykiniai gebėjimai. Bendrieji gebėjimai, tai yra saviraiška, kūrybiškumas, mokėjimas bendrauti, patyčių prevencija ir kiti, šiandien taip pat deklaruojami. Tačiau realybė tokia, kad ugdymo procese akcentuojame dalykinius, o ne bendruosius gebėjimus. Net brandos egzaminais tikrinami dalykiniai gebėjimai. Žinoma, esama diskusijų, gal tokią tvarką keisti, pildyti mokinio užklasinės veiklos pasiekimais, kurie gali būti svarbūs vėlesnei karjerai. Tačiau tokia moksleivio patirtis kol kas reikšminga nebent jam vykstant mokytis į užsienį. Bendrieji dalykai turėtų būti įtraukiami į kasdieninę veiklą, ne tik į etikos pamokas ar užklasinę veiklą.
VEIDAS: Viešojoje erdvėje vis kartojami pažangių švietimo sistemų šalių pavyzdžiai. Ar jaučiate pastangas „mėgdžioti“ kitas šalis?
S.Ž.: Matau Suomijos įtaką mokytojų elgsenai. Mokytojai, kurie pajuto įdomesnio, labiau motyvuoto darbo galimybę, šią metodiką bando taikyti Lietuvos mokyklose. Prieš metus sužinojau, kaip sėkmingai vienoje Šiaulių pradinėje mokykloje dirba mokytoja, pakeitusi metodiką. Pirmokai ar antrokai ten tokie motyvuoti, kad žino, jog „trečiadieniais negalima sirgti, nes yra pati įdomiausia diena“. Trečiadieniais ten vyksta pradinukų projektų pristatymai, mokytoja pakviečia ką nors iš tėvų, stebėtoją, kad vaikai įgautų dar daugiau motyvacijos. Paklausiau jos, kaip pradėjo taikyti tokią metodiką, o ji atsakė tokių pavyzdžių prieš 12 metų pamačiusi JAV.
Panašūs pavydžiai Lietuvoje plinta per gerąją praktiką, kai mokytojai pamato, kas efektyvu, ir ima tai taikyti. Tarkim, vienos Vilniaus mokyklos mokytojai nuolat kėlė savo kvalifikaciją mokymuose, tačiau mokyklos rezultatai nesikeitė. Tada jie atsisakė išorinių mokymų ir mokyklos viduje ėmė kalbėtis, ką galima pakeisti. Žinoma, reikia bendraminčių, ne vieno žmogaus iniciatyvų, bet jei bendrame susitarime dalyvautų ir moksleiviai, jų motyvacija būtų visai kitokia. Kelių yra, pasaulis juos išmynė, todėl mums be didelių lozungų reikėtų pradėti veikti metodiškai.
Pamažu pokyčiai vyksta, keičiamas pradinio ugdymo reglamentas, išnyksta skambučio ribos, nuo pamokos pereinama prie veiklos.
VEIDAS: Jūsų pavyzdžiai perša mintį, kad Lietuvos švietimo sistemai trūksta komunikacijos ir susitarimo.
S.Ž.: Taip. Galėtų atsirasti koks nors fondas, kuris viešintų tobulus pavyzdžius vien tam, kad sklistų jų patirtis. Pavyzdžiui, viena mokytoja iš Kupiškio rajono mokyklos, konferencijoje demonstravusi, kaip panaudoti elektronines priemones pradiniam ugdymui, turi savo asmeninę interneto svetainę, kurioje – 36 tūkst. lankytojų iš 25 pasaulio šalių.
Man regis, reikėtų kalbėti ir apie tyrimus, kuriuose dalyvauja mūsų moksleiviai, kriterijus. Kaip vadovėlių autorius, tokios informacijos randu daugiausia antriniuose šaltiniuose, nors norėčiau diskutuoti su ministerijos specialistais. Dabar esame socialiniai partneriai, o galėtume tapti bendraminčiais. Kaip tik dabar rašau ketvirtos klasės vadovėlį, galėčiau daug ką panaudoti, jei tik žinočiau, ko reikia. Domiuosi suomių, britų, prancūzų programomis, bet efektyviau būtų, jei gaučiau pasiūlymų iš mūsų specialistų.