Balandžio 1 d., per 436-ąjį Vilniaus universiteto (VU) gimtadienį, Šv. Jonų bažnyčioje inauguruotas jau 85-asis rektorius šio universiteto istorijoje.

Naujajam universiteto rektoriui profesoriui habilituotam daktarui Artūrui Žukauskui įteikus insignijas – valdžios simbolius, jis oficialiai pakeitė profesorių habilituotą daktarą Jūrą Banį.

Rektoriaus apvilkimas toga simbolizuoja pirmtakų tradicijų tąsą, apgaubimas pelerina – pareigą globoti Vilniaus universiteto bendruomenę, grandinės ant kaklo uždėjimas – universiteto narių jungimą ir vienijimą, kepurės – garbingą, išmintingą atstovavimą universitetui, įteiktas skeptras – tinkamą vadovavimą, na, ir perduotas antspaudas – universiteto teisių ir laisvių saugojimą.

Rektoriaus inauguracijoje sveikinimo žodį tarė Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kiti aukščiausi valstybės vadovai, taip pat VU Senato pirmininkė profesorė Dainora Pociūtė Abukevičienė, kadenciją baigęs rektorius profesorius Benediktas Juodka, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas profesorius Alfonsas Daniūnas ir kiti. Ceremonijos metu taip pat tradiciškai iškilmingai sugiedotas studentų himnas „Gaudeamus“ bei senovinė giesmė.

Profesorius A.Žukauskas (gim. 1956 m.) į VU rektoriaus pareigas perėjo iš Taikomųjų mokslų instituto Puslaidininkinės optoelektronikos skyriaus vedėjo kėdės. Mokslininkas specializuojasi puslaidininkių fizikoje, yra tikrasis Lietuvos mokslų akademijos (LMA) narys. A.Žukauskas yra įnešęs didelį indėlį į Lietuvos mokslą. Už tai jis buvo įvertintas Lietuvos mokslo premija, LMA vardine Povilo Brazdžiūno premija, Nacionaline pažangos premija už svarų indėlį plėtojant puslaidininkių fiziką ir kt. A.Žukausko mokslinių publikacijų skaičius viršija du šimtus, be to, jis yra trijų išradimų autorius.

Švietimas. Pastaraisiais metais visuomenėje formuojamas stereotipas, esą jau pakankamai ir net per daug prirengėme vadybos specialistų. Atrandama epizodinių atvejų, kai vienas ar kitas absolventas ieško darbo per biržą ar dirba aukštojo mokslo diplomo nereikalaujantį darbą. Politikai labai mėgsta ir jau šiek tiek nuvalkiotą pavyzdį apie absolventą, dirbantį prekybos centro kasoje.

Apie tai, kodėl visuomenėje įsitvirtinusi pašaipi klišė „vadybininkas“, kokios savybės bei kompetencijos turi būti ugdomos siekiant įsitvirtinti versle ir apie asmenines patirtis susėdome pasikalbėti su VDU Ekonomikos ir vadybos fakulteto (EVF) dekanu prof. habil. dr. Pranu Žukausku, Vadybos katedros vedėju prof. dr. Giedriumi Jucevičiumi, Ieva Dyraite, kuri VDU studijuoja viešąją komunikaciją ir gretutinėse studijose – verslo administravimą, to paties universiteto marketingo vadybos studijų ketvirtakurse Ieva Kinčiūte bei VDU EVF absolventu Martynu Prieveliu, dirbančiu mokesčių konsultantu tarptautinėje įmonėje „Ernst and Young“.

– Ar gali būti per daug vadybininkų?

P. Žukauskas: Kategoriškai nesutinku su tokia niekuo nepamatuota nuomone, kurią pastaraisiais metais skleidžia keistais stereotipais mąstantys politikai, kai kurie Vyriausybės nariai ir net žiniasklaidos atstovai. Ekonomikos, vadybos ir kai kurių kitų socialinių mokslų specialistai, jeigu jie gerai parengti, labai skiriasi nuo labai specializuotų programų absolventų. Būtų logiška kalbėti apie galimą itin specifinių technologų, siauros specializacijos medikų perprodukciją, nes jie rengiami labai specializuotai ir pagal suteiktas kompetencijas sunkiau randa pritaikymą kitose darbo rinkos srityse. Aš mėgstu pajuokauti, kad tikrai galima prirengti per daug dantistų, nes jiems visiems neužteks gydytinų dantų, tačiau gerų vadybos organizatorių niekada nebus per daug, nes jie ne tik pajėgūs dirbti samdomą darbą, bet dažnai patys susikuria sau darbo vietą ir sukuria ją kitiems.

– Beveik kiekvienas universitetas rengia vienos ar kitos srities vadybos specialistus. Kokių yra skirtumų vienur ar kitur studijuojant vadybą arba verslo administravimą?

P.Žukauskas: Pirmiausia reikia pasidomėti, kaip vertinamas fakultetas. VDU Ekonomikos ir vadybos fakultetas – viena iš visame pasaulyje pripažintų verslo mokyklų. Mūsų fakultetas patenka į geriausių pasaulyje verslo mokyklų, besispecializuojančių vadybos ir verslo administravimo srityse, sąrašo pirmąjį tūkstantuką. Tarptautinio verslo mokyklų tinklo „Eduniversal“ mokslo komitetas kiekvienais metais vertina 7 tūkst. verslo mokyklų pasaulyje. VDU Ekonomikos ir vadybos fakultetas – vienintelis Lietuvos valstybinių universitetų fakultetas, jau septintus metus esantis tarp šių geriausių.

G.Jucevičius: Taip pat pravartu išsiaiškinti, kokios realios sąlygos ir galimybės laukia studijų laikotarpiu, pasikalbėti su esamais studentais ar jau baigusiais EVF absolventais, kurie šiandien dirba ar vadovauja sėkmingiausioms Lietuvos ir užsienio įmonėms. Vytauto Didžiojo universitete taikomas ~artes liberales~ studijų modelis, todėl studentai mūsų fakultetą palieka su tikrai didesniu žinių ir įgūdžių bagažu, nei tik ekonomikos, finansų, vadybos ar rinkodaros žinios. Tai prisideda prie to, kad, tarkim, vadybos studentas nėra tik siauros specializacijos vadybos specialistas, jam formuojamos verslumo savybės, jis tampa kur kas įvairiapusiškesne asmenybe, darbuotoju ar būsimu vadovu.

– Kokių išskirtinių galimybių turi VDU Ekonomikos ir vadybos fakulteto studentai?

P.Žukauskas: Vienu metu galima studijuoti ne tik mūsų fakulteto, bet ir kitą studijų programą, lankyti dominančias paskaitas kituose fakultetuose, per tą patį studijų laikotarpį įgyti ir dviejų universitetų diplomus. Tokias bendras programas fakultetas vykdo su Katalikiškojo Liuveno universiteto vadybos mokykla Belgijoje ir Trento universitetu Italijoje. Fakultetas taip pat vienintelis Lietuvoje priklauso tinklui „Campus Europae“. Į užsienio universitetą metams išvykstantys studentai vieną semestrą, be specialybinių dalykų, dar mokosi ir tos šalies kalbos, o antrąjį semestrą jau lanko paskaitas ta kalba, kuri toje šalyje yra valstybinė, pavyzdžiui, Prancūzijoje studijuoja prancūzų kalba. Tokios studijos siūlomos aštuoniose Europos šalyse – ką jau kalbėti apie dar didesnes „Erasmus“ galimybes.

Taip pat klysta tie, kurie mano, kad profesionaliam vadovui užtenka mokėti vienintelę užsienio kalbą – anglų. VDU iš kitų universitetų išsiskiria daugiakalbyste – jame galima mokytis daugiau nei 30-ies skirtingų užsienio kalbų. Daugumos jų moko dėstytojai, kuriems ta kalba yra gimtoji. VDU yra antrasis universitetas Europoje (po Vienos universiteto), kuriame siūloma išmokti tiek kalbų. Užmegzdami verslo santykius, tarkim, su norvegų kompanija ir bendraudami su jais angliškai arba norvegiškai – spėkit, kuriuo atveju būsite jiems patrauklesnis?

– Vadyba yra daugiau mokslas ar menas? Jeigu žmogus iš prigimties yra verslus ir apsukrus gerąja prasme, galbūt mokslų baigti nėra būtina?

P.Žukauskas: Pasaulyje yra sėkmingo verslo rezultatų, kuriuos pasiekė žmonės be specialaus vadybinio išsilavinimo, pavyzdžių. Tačiau jeigu analizuojame tokius atvejus atidžiau, matome, kad jie vienetiniai, – tais pavyzdžiais dažnai spekuliuojama. Puikus pavyzdys yra Billas Gatesas, vienas iš 410 mlrd. dolerių vertės „Microsoft“ kompanijos sumanytojų ir įkūrėjų. Verslumo idėjų B.Gatesas nestokojo jau ankstyvoje jaunystėje, tačiau dėl didelio užimtumo versle nebaigęs Harvardo verslo mokyklos, jau būdamas vienas iš kompiuterijos verslo pasaulio lyderių, pats pripažino, kad jam trūksta šiuolaikiniam verslo vadovui reikalingų žinių, taigi po 32 metų pertraukos sugrįžo į universitetą ir jį sėkmingai baigė.

Verslo studijos visame pasaulyje yra vienos brangiausių. Tad čia ir glūdi atsakymas, kokios jos svarbios ir reikalingos.

Vykdydami ne tik nuolatines, bet ir podiplomines magistrantūros studijas, kurios daugiausia skirtos persikvalifikuoti siekiantiems kitų krypčių specialistams,  pastebime, kad vadybos žinių semtis ateina žmonės, kurie jau įsitvirtinę konkrečioje srityje, tačiau pajunta, jog trūksta būtent vadybinių žinių. Tarkim, prieš kelerius metus buvo privačių klinikų ir vaistinių steigimosi bumas. Tuomet sulaukėme nemažai medikų, farmacininkų – kai kurie jų savo srityje buvo įgiję net mokslo laipsnius, tačiau suprato, kad turi tik siaurų specialybės žinių, susidūrė su organizavimo, darbo su žmonėmis, finansų tvarkymo, rinkodaros, organizacijos vystymo problemomis. Tas spragas užpildė studijos mūsų fakultete – daugelis jų šiandien yra sėkmingo medicinos verslo lyderiai Lietuvoje.

G.Jucevičius: Parodykite bent vieną vadovą, kuris įmonę valdytų pagal tai, kokia jo nuotaika šiandien. Versle reikia kliautis ne nuojauta ar nuotaika. Tenka vadovauti, kurti, įtvirtinti idėjas, parduoti naujus produktus ar paslaugas – įvertinus visas galimybes, ateities tendencijas ir pasvėrus riziką. O to nepadarysi be specialių mokslo žinių. Labai klysta tie, kurie į mokslo dalykus žiūri atmestinai ir meta pašiepiamai skambančią frazę – „ai, vadybininkas“. Profesionalus vadovas niekada nepasakys, kad mokslo žinios jam buvo nereikalingos, – jos tikrai prisideda prie sėkmingesnės veiklos, padeda išvengti klaidų ir greičiau pasiekti norimų rezultatų.

I.Dyraitė trečiame kurse studijuoja viešąją komunikaciją, o gretutinėse studijose – verslo administravimą. Klausiame jos, kodėl būtent šias specialybes pasirinko studijuoti vienu metu.

I.Dyraitė: Universitete taikomas ~artes liberales~ studijų modelis, todėl nejaučiu jokios įtampos. Galime lankyti patinkančius dalykus ir netgi studijas derinti su darbu, nes patys sudarome savo paskaitų tvarkaraštį. Tiek paskaitos, tiek bendravimas su dėstytojais vyksta laisva forma, o tai ugdo pasitikėjimą savimi ir savarankiškumą, nes suprantame, kad mokomės tik dėl savęs. Dėl viso to vienu metu galiu studijuoti kelias specialybes. Žinios ir patirtys, kurių gaunu iš ekonomikos ir vadybos dėstytojų, neabejotinai prisidėjo prie to, apie ką anksčiau net nepagalvojau: prie minties, kad galėčiau ir pati vadovauti įmonei, tarkim, žiniasklaidos. Dabar tam drąsos ir žinių jau turiu.

I.Dyraitei pritaria ir I.Kinčiūtė – marketingo vadybos ketvirtakursė. Ji taip pat sako, kad po studijų ketina steigti savo įmonę. Teiraujamės, ar nebaisu žengti tokio, kaip jaunam žmogui, ambicingo žingsnio.

I.Kinčiūtė: Nuo pat studijų pradžios labiausiai patikdavo, kad studijų dalykai labai siejami su praktika. Nagrinėdami ar kurdami verslo planus remiamės ne tik vadovėliais, bet analizuojame konkrečius pavyzdžius – ir sėkmingus, ir nenusisekusius. EVF dėstytojai visada stengiasi mus „pritraukti“ prie realybės – supažindina su partneriais, skatina dalyvauti įvairiuose projektuose (pastarajame Suomijoje vykusiame projekte „Baltic Business and Innovation“ EVF studentai buvo įvertinti prizine vieta), padeda „įsitaisyti“ praktikai ten, kur norime, ir galiausiai visada skatina kurti kažką pačius. Matyt, per visus studijų metus prie to jau taip pripratau, kad ir savo įmonės valdymas man neatrodo toks neįmanomas ir nepasiekiamas. EVF studentus ir dėstytojus sieja šiltas bendravimas, todėl neabejoju, kad net ir baigusi studijas galėsiu kreiptis konsultacijos.

M.Prievelis EVF įgijo ekonomikos ir finansų bakalauro laipsnį, o magistrantūroje studijavo finansų bankininkystę bei pagal dvigubo diplomo programą baigė vadybos studijas Liuveno katalikiškajame universitete Belgijoje. Pagal „Campus Europae“ programą buvo išvykęs ir į Trento universitetą Italijoje. Vaikinas teigia, kad studijos svečioje šalyje, neskaitant profesinių žinių, turi ir daugybę kitų pranašumų. Kokių?

M.Prievelis: Profesiniu aspektu studijos Belgijoje ir Italijoje man leido įgyti platesnį supratimą apie šių šalių verslo ir ekonomikos aktualijas, įvertinti egzistuojančius skirtumus. Paskaitas universitetuose skaitydavo lyderiaujančių pasaulinių kompanijų, tokių kaip „L’Oréal“, „Ernst & Young“, „Procter & Gamble“ ir kt., atstovai. Tai sudarė puikias galimybes gilintis į tai, kuo gyvena šių dienų verslas, kas lemia jo sėkmę ir su kokiomis problemomis jis susiduria. Tačiau tai ne viskas. Studijos svečioje šalyje suteikia tarpkultūrinės patirties, galima bendrauti ir mokytis kartu su studentais iš viso pasaulio, kelti savo konkurencingumą darbo rinkoje, tobulinti užsienio kalbų žinias. Man tai padėjo greta anglų kalbos išmokti dar ir italų bei prancūzų kalbas.

– Šiuo metu dirbate tarptautinėje kompanijoje, būdamas studentas jau buvote įgijęs tarptautinės patirties. Kaip vertinate VDU Ekonomikos ir vadybos fakultetą globaliame kontekste?

M.Prievelis: Per savo studijų metus mokiausi trijuose universitetuose. Mano manymu, VDU EVF iš tiesų gali didžiuotis studijų kokybe, tarptautiškumu ir bendruomene. Džiaugiuosi, kad baigiau kokybiškas studijas, kurios vertinamos ir Lietuvoje, ir pasaulyje.

Šiandien jau kaip darbuotojas susiduriu su dabartiniais EVF studentais, kurie pasižymi drąsa. Labai džiaugiuosi matydamas, kad verslumo dvasia tarp studentų plinta vis sparčiau. Jie nebijo eksperimentuoti, kurti ir įgyvendinti inovatyvių idėjų. Pažįstu ne vieną EVF studentą, kuriantį savo verslą ar įgyvendinantį idėjas startuolių projektuose. Manau, visų svarbiausia verslo sėkmei yra drąsa, kūrybiškumas, originali idėja ir verslumas. Tai pasiekiama bei tobulinama verslo ir vadybos studijų metu.

Lietuvoje šešėlinės ekonomikos mažėja, tačiau ji išlieka aukšto lygio. 2014 m. šešėlinė ekonomika Lietuvoje sudarys apie ketvirtadalį BVP, rodo naujausias Lietuvos laisvos rinkos instituto šešėlinės ekonomikos tyrimas. Taigi šešėlio – vis dar daugiau nei prieš ekonominį nuosmukį.

Šiemet bent dalį savo pajamų „vokelyje“ gauna ar nelegaliai dirba apie 20 proc. gyventojų. Nelegalaus stipriojo alkoholio rinka sudaro 27 proc. visos rinkos, cigarečių – 28 proc., kuro – 26 proc. Sunku būtų ginčytis su teiginiu, kad šešėlio problema Lietuvoje – dar neišspręsta.
Viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje nepavyksta sėkmingai mažinti šešėlinės ekonomikos – ryšys tarp mokesčių ir reguliavimo bei šešėlinės ekonomikos nėra įvertinamas pakankamai.
Šešėlinė ir legali veikla yra alternatyvos. Pasirinkimas tarp jų priklauso nuo to, kaip kiekvienas suvokia šių alternatyvų naudą ir sąnaudas. O mokesčiai ir reguliavimas yra ne kas kita, o legalumo sąnaudos. Taigi jei mokesčių ir reguliavimo našta didėja, didėja paskatos visą ar dalį veiklos paslėpti šešėlyje. Todėl šešėlis visada yra noras pabėgti nuo mokesčio ar reguliavimo.
Joks atsitiktinumas, kad labiausiai apmokestinamų prekių ar paslaugų rinkose daugiausia ir šešėlio. Dyzelino kainoje akcizas ir PVM sudaro apie 40 proc., benzino – 50 proc., stipriojo alkoholio – apie 60 proc., cigarečių – 80 proc. Darbas Lietuvoje apmokestinamas 40 proc., t.y. skirtumas tarp to, kiek darbo vieta kainuoja darbdaviui, ir to, kiek darbuotojas gauna „į rankas“, siekia apie 40 proc. Kaip jau minėta, būtent šiose srityse šešėlis sudaro bent penktadalį rinkos.
Bet ar tikrai mokesčiai sukelia šešėlį? Kartais galima išgirsti argumentų, kad mokesčiai nedaro didelės įtakos šešėliui. Šiai pozicijai pagrįsti dažniausiai pasitelkiami duomenys, rodantys, jog skirtingose šalyse tiesioginio ryšio tarp mokesčių tarifų ir šešėlinės ekonomikos dydžio – nėra. Tačiau sakyti, kad mokesčiai nedaro įtakos paskatoms veikti šešėlyje būtų taip pat nelogiška kaip sakyti, jog oro temperatūra lauke nedaro įtakos žmonių sąskaitoms už šildymą.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 252014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2014-m

Sparčiai išpopuliarėję bitkoinai – elektroninė, kriptografinė, decentralizuota valiuta – Lietuvoje kelia daug diskusijų. Labiausiai domina, ar didelė bitkoinų kaina nėra burbulas, t.y. ar ji nėra nepagrįstai didelė. Gali būti ir taip, tačiau tai dar nereiškia, kad bitkoinų idėja bevertė. Lygiai kaip sprogus nekilnojamojo turto burbului nekilnojamasis turtas netapo niekam nebereikalingas. Todėl daug svarbesnis yra klausimas, ar bitkoinų savybės užtikrins šiai valiutai ilgaamžiškumą.

Bitkoinai atitinka tokias dažniausiai pinigams keliamas savybes, kaip dalumas (vieną bitkoiną galima padalyti į 100 mln. dalių), patvarumas (bitkoinai nesidėvi, nes yra nematerialūs), vienarūšiškumas (atskiri bitkoinų vienetai yra visiškai vienodi), saugumas nuo klastojimo (padirbti bitkoinų programiškai neįmanoma) ir portatyvumas (bitkoinų persiuntimas yra ne tik labai greitas, bet ir santykinai pigus ar net nemokamas). Pastaroji bitkoinų savybė turi pranašumą, palyginti su pavedimais kitomis valiutomis per bankus ar kitas mokėjimo institucijas, kurių paslaugos paprastai yra brangesnės.
Vienas dažnai bitkoinų atžvilgiu reiškiamų priekaištų – jie niekuo nepadengti. Tai reiškia, kad bitkoino kaina gali kristi iki nulio. Taip yra todėl, kad bitkoinas – elektroninis įrašas, informacinis vienetas. Jo neįmanoma panaudoti niekaip kitaip, kaip tik pagal tikrąją paskirtį, t.y. mainuose. Todėl jei šios elektroninės valiutos žmonės nebenorės naudoti pagal paskirtį, ji taps bevertė. Kai valiutos yra kažkuo padengtos, pvz., auksu, jų vertė negali kristi žemiau aukso vertės. O ši niekada nebus lygi nuliui, nes auksas naudojamas ne tik mainuose, bet turi ir kitų panaudojimo būdų.
Tačiau lygiai tokį patį priekaištą galima pareikšti ir didžiausioms pasaulio popierinėms valiutoms (JAV doleriui, eurui, Japonijos jenai ir kt.) – jos taip pat niekuo nepadengtos. Teoriškai šias valiutas leidžiantys centriniai bankai laiko rezervą. Tačiau jis laikomas (nominuotas) popierinėmis užsienio valiutomis, o aukso šiuose rezervuose paprastai nepakanka padengti didžiajai daliai į apyvartą išleisto pinigų kiekio. Atėję į centrinį banką juk negalite pareikalauti rezervo, kuriuo padengti šie pinigai. Todėl nutikus blogiausiam pinigų scenarijui popieriniai pinigai taip pat tampa beverčiai. Taip nutiko, pvz., Vokietijoje 1923 m. arba Vengrijoje po Antrojo pasaulinio karo. Pinigų pridauginama tiek, kad jų niekam nebereikia, o jų vertė krinta iki nulio. Tad vargu ar tradicinės popierinės valiutos padengimo požiūriu turi didelį pranašumą, palyginti su bitkoinais.
Galima būtų sakyti, kad centrinių bankų leidžiamos valiutos saugesnės, labiau apsaugotos nuo nuvertėjimo, nes didieji centriniai bankai yra už jas atsakingi. O institucijos, atsakingos už bitkoinus, nėra (nes tai decentralizuota valiuta), todėl nėra ir saugumo. Tačiau čia atsakomybė painiojama su saugumu. Kaip daugiau policijos nebūtinai reiškia, kad gatvėse yra saugiau, taip ir atsakingos už valiutą institucijos buvimas dar nereiškia, kad ji yra saugesnė (valiutos nuvertėjimo požiūriu). Popierinės centrinių bankų leidžiamos valiutos stiprumas gali kilti iš to, kad ją leidžiantis centrinis bankas susilaiko nuo jos dauginimo (nors ir turi tokią galią). Arba tai daro per lėtai, kad popierinė valiuta nuvertėtų sparčiai. Pinigų istorijoje iš 609 popierinių valiutų, kurios nebėra naudojamos, net 153, arba ketvirtadalis, baigė savo egzistavimą dėl hiperinfliacijos.
O bitkoinų stiprybė kyla iš to, kad jų ribotumas, t.y. maksimalus jų kiekis, užprogramuotas bitkoino architektūroje. Maksimalus jų kiekis yra 21 mln., ir nors jų yra išgaunama, tačiau vis mažėjančiu tempu. Tai fundamentalus skirtumas, palyginti su centrinių bankų leidžiamomis valiutomis, kurių dauginimas iš esmės niekaip neapribotas.
Tai anaiptol nereiškia, kad didžiausių pasaulio valiutų kainos artimiausiu metu svyruos labiau nei bitkoinų kaina. Gali būti ir atvirkščiai. Pirmiausia dėl to, kad gerėjant ekonominei situacijai centriniai bankai paprastai lėtina nuo jų priklausantį pinigų dauginimo procesą. Antra, bitkoinai dar nėra plačiai naudojami kaip atsiskaitymo priemonė, todėl jų kaina smarkiai svyruos, priklausydama nuo besikeičiančio žmonių ir reguliuotojų požiūrio į šią elektroninę valiutą. Tačiau svarbiausia, kad atėjus kitai ekonominei krizei ir žmonėms vėl suabejojus popierinių pinigų patikimumu bitkoinai dėl savo savybių galėtų dar labiau išpopuliarėti kaip užuovėja nuo infliacijos ir kaip patraukli aukso alternatyva. Jau ir dabar kai kuriose šalyse (pvz., Argentinoje, Irane) bitkoinai populiarūs dėl to, kad nacionalinė valiuta yra nepatikima ar atsiskaitymai ja suvaržyti.
Dar viena bitkoinų savybė, išskirianti juos iš popierinių valiutų, yra anonimiškumas. Nors, reikia pripažinti, jis yra sąlyginis. Keičiantis šia valiuta nereikia naudoti tikrojo vardo ir pavardės. Tačiau žinant asmens bitkoino adresą įmanoma sekti visus mokėjimus, kurie yra vykdomi šiuo adresu. Siekiant skaidrumo mokėjimai registruojami viešai. O sužinoti, koks konkretaus žmogaus bitkoino adresas, įmanoma tuomet, kai asmuo perka bitkoinus naudodamasis keityklų paslaugomis.
Nepaisant tik sąlyginio anonimiškumo, jo bitkoinų valiuta suteikia daug daugiau, nei naudojimasis bankų paslaugomis. Esama nemažai teigiančiųjų, kad anonimiškumo poreikis kyla iš žmonių noro pažeisti įstatymus, t.y. prekiauti narkotikais, plauti pinigus ir kt. Tačiau vargu ar tai vienintelė priežastis. Oficialūs pinigai, ypač elektroniniai, vis dažniau tampa priemone valdžiai stebėti ir kontroliuoti žmonių gyvenimą (ir ne tik ekonominį). Atsiradusi nauja galimybė stebėti ir kontroliuoti tai, ko anksčiau nebuvo įmanoma, gali tapti svarbiu motyvu valdžiai naujais reguliavimais apriboti žmonių laisvę. O dar svarbiau, kad techninės galimybės kontroliuoti nebuvimas yra svarbus motyvas nesiimti naujo reguliavimo, nepagrįstai suvaržančio žmonių laisvę. Irane pirkdamas valdžios uždraustą knygą apie Harį Poterį ir už ją mokėdamas per banką žmogus rizikuotų kur kas labiau, nei pirkdamas ją už bitkoinus. Todėl bitkoinų mainai žmonėms gali tapti vis svarbesni kaip mažiau anonimiškų mainų naudojant tradicines valiutas alternatyva, ir nebūtinai perkant nepateisinamas prekes ar paslaugas.
Taigi ar bitkoinai yra pinigai? Bent kol kas – ne. Nes neatitinka vieno labai svarbaus pinigų bruožo: jie nėra visuotinai pripažinta atsiskaitymo priemonė. Parduotuvių, kuriose galima atsiskaityti bitkoinais, daugėja, tačiau tai dar ne absoliuti dauguma. Daugelis pasaulio valdžių ir centrinių bankų jų taip pat nepripažįsta kaip tikrų pinigų. Jie nėra įteisinta atsiskaitymo priemonė, jais negalima sumokėti mokesčių ar vesti legalios apskaitos. Kai kurios šalys, tokios kaip Kinija ar Rusija, yra uždraudusios naudoti bitkoinus. Nepaisant to, ši valiuta turi savybių, dėl kurių ji tam tikromis aplinkybėmis yra patrauklesnė už centrinių bankų leidžiamus pinigus. Todėl nereikėtų stebėtis, jei ateityje šios valiutos naudojimas plėsis.
Klausimas, vertas milijono bitkoinų: ar bitkoinas arba panaši decentralizuota elektroninė valiuta pakeis šiandieninius centrinių bankų leidžiamus pinigus? Jei taip, kartu su šiuo pasikeitimu turės keistis ir visa pinigų bei finansų sistema. Gal bitkonai primins, kad žmonėms patrauklius pinigus leisti gali ne tik valdžia ar centriniai bankai? Pinigų valdžia neišrado, ji juos perėmė iš rinkos. Gal metas pinigams į ją sugrįžti?

Įkirta
Pinigų valdžia neišrado, ji juos perėmė iš rinkos. Gal metas pinigams į ją sugrįžti?