Per šį dvidešimtmetį psichologei prof. Rita Žukauskienei pavyko atsidurti daugiausiai užsienio mokslo leidiniuose cituojamų Lietuvos psichologų sąrašo viršūnėje.

„Ant tokių mokslininkų kaip Rita Žukauskienė pečių ir laikosi pasaulis. Ji – išties verta „Veido“ „Mini nobelio“, – džiūgauja leidyklos „Margi raštai“ redaktorė Genovaitė Savickienė.
Kurį laiką su psichologijos profesore knygos leidybos klausimais bendravusi leidyklos atstovė sako šią pažintį įsiminusi ilgam. R.Žukauskienę erudite vadinanti G.Savickienė teigia iš mokslininkės knygos pasisėmusi daug naudos, o ją pačią apibūdina kaip tolerancijos ir profesionalumo pavyzdį. „Ne kiekvienas šių laikų mokslininkas sutiktų perrašyti savo knygą, papildydamas ją naujausiais mokslo tyrimais, o svarbiausia – pateiktų skirtingoms auditorijoms suprantama kalba“, – dėmesį atkreipia G.Savickienė.
Pasak jos, R.Žukauskienės rašymo stilius universalus, todėl knyga lengvai įkandama ir kolegoms mokslininkams, ir studentams, ir tėvams. „Tenka pripažinti, kad ne kiekvienas profesorius geba rašyti taip suprantamai ir taip taikliai valdo žodį, jaučia gimtąją kalbą“, – pagyrų knygos „Raidos psichologija. Integruotas požiūris“ autorei nešykšti leidyklos atstovė, minėtą vadovėlį įvardijanti kaip viena pagrindinių priemonių šių dienų psichologijos studentams. Beje, naujausia R.Žukauskienės knyga gerina visus perkamumo ir populiarumo rekordus.
Tačiau Nacionaline mokslo premija už vaikų, paauglių ir suaugusiųjų tyrimus (nuo 1997 iki 2011 m.), pagrindusius, kad lietuvius į depresiją gramzdina pirmiausia ekonominiai sunkumai, įvertinta Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedros profesorė kur kas kuklesnė ir nemėgsta būti dėmesio centre. Gal todėl ir jos interviu viešojoje erdvėje gana reti. Tačiau vaizdas iš esmės pasikeičia kalbai pasisukus apie aukštus jos publikacijų, citavimo rodiklius bei mokslinę veiklą tarptautinėje erdvėje.
Ilgametis Vilniaus universiteto profesorius, psichofiziologijos laboratorijos vedėjas hab. dr. Henrikas Vaitkevičius, mokslininkę pažįstantis dvidešimt metų, apibūdina ją kaip itin reiklią sau ir aplinkiniams: „Jei reikia, ji geba būti itin aštri ir reikli, o kartu objektyvi ir dalykiška. Manau, būtent šios savybės jai ir padėjo pasiekti mokslinių aukštumų. Tai psichologė profesionalė, savo tyrimais daranti įtaką ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Universitete ji išsiskiria ne tik tarp moterų, bet ir tarp daugelio mokslininkų vyrų.“
Asocialų vaikų elgesį tyrinėjanti profesorė pabrėžia, kad jis susijęs su šeimos aplinka ir vaikų gebėjimu lengvai perimti tėvų elgesio modelius bei vertybes. „Jei tik tėvų skiriamos bausmės per griežtos, stiprėja atžalų agresyvumas ir asocialumas. Panašiai vaikus veikia tėvų nedėmesingumas. Deja, tėvai dažnai nėra linkę klausyti patarimų ar paisyti kokių nors rekomendacijų, nors jų elgesio kitimas tikrai prisidėtų prie to, kad vaikai būtų mažiau problemiški”, – neabejoja R.Žukauskienė.

Ilgamečiai tyrimai leidžia numatyti ir keisti žmogaus elgesį

Daug metų į specifinius psichologijos tyrimus besigilinančios R.Žukauskienės darbai leidžia matyti, kaip žmogus keičiasi per visą savo gyvenimo raidą. Šiandien mokslininkei jau ne paslaptis, kokiais veiksniais remiantis galima numatyti individo psichologinę gerovę po dešimties ir daugiau metų. Vaikų ir paauglių tyrimų rezultatai tėvams taip pat gali signalizuoti apie netinkamą jų elgesį arba neigiamai veikiančius aplinkos veiksnius. Laiku sureagavus, mokslininkės teigimu, galima išvengti daugelio nepageidaujamo elgesio sukeltų problemų.
„Kartais labai liūdžiu matydama, kokių problemų vaikas turės ateityje, jei niekas su juo nedirbs. Praktiškai jau nuo trejų metų galima pagrįstai prognozuoti, kurie vaikai turės elgesio sutrikimų: bus agresyvūs mokykloje, paauglystėje ir galų gale sės į teisiamųjų suolą“, – konkretizuoja tyrėja.
Tęstiniai psichologiniai tyrimai taip pat atskleidžia, kokie veiksniai lemia tai, kad kai kurie vaikai turi didesnių elgesio ir emocinių sunkumų nei kiti, kaip jie prisitaiko visuomenėje ir pan.
Šiuo metu R.Žukauskienės tyrimų pagrindu kuriama ir intervencinė programa teigiamoms vaikų savybėms, kompetencijoms, bendravimo įgūdžiams stiprinti, o rezultatai naudojami psichologų praktinėms konsultacijoms.
R.Žukauskienės ir dar 22 pasaulio šalių mokslininkų surinkti duomenys rodo, kad negalima vadovautis šalyje vyraujančiais stereotipais, esą Lietuvos vaikai – agresyviausi pasaulyje. Minėtas darbų ciklas atskleidžia, kad lietuvių vaikai, palyginti su JAV, nepasižymi dideliu agresyvumu, depresijos simptomais ir pan.
Profesorės ir jos kolegų psichologų Alfredo Laurinavičiaus ir Lauros Ustinavičiūtės parengtas metodikas savo darbo praktikoje taikančios įkalinimo įstaigos gali įvertinti nuteistų asmenų riziką vėl nusikalsti. Ministro įsakymu šios priemonės jau taikomos visose Lietuvos įkalinimo įstaigose ir turi realios įtakos prisidedant prie visuomenės gerovės ir saugumo palaikymo.
Ne mažiau psichologų vertinamas ir kitas mokslininkės kūrinys – „Kriminalinio elgesio psichologija. Vadovėlis“. Tačiau bene reikšmingiausiu savo pastarųjų metu darbu pati profesorė vadina tyrimų ciklą „Lietuvos vaikų, paauglių ir suaugusiųjų psichologinės gerovės tyrimai (1997–2011)“. Už jį R.Žukauskienė gavo Lietuvos mokslo premiją.
„Tai didžiausias mano mokslinės karjeros darbas ir itin reikšminga patirtis stebint tuos pačius žmones kelerius ar keliolika metų. Nuolat juos stebėdami ir apklausdami, su mokslininkais matėme jų raidą ir galėjome pasidžiaugti rezultatais pasaulinio mokslo kontekste“, – apibendrina mokslininkė.

Tarptautinio lygio tyrėja

Iš tiesų R.Žukauskienė – jau seniai Lietuvos marškinėlius išaugusi mokslininkė, aktyviai dalyvaujanti ir pati organizuojanti tarptautinius tyrimus bei rimtas tarptautines mokslines konferencijas.
Pasak Lietuvos psichologų sąjungos prezidento dr. Evaldo Kazlausko, R.Žukauskienė nuolatos aktyviai dalyvauja tarptautinėje mokslo bendruomenėje, atlieka reikšmingus psichologinius tyrimus, yra daugelio mokslinių publikacijų ir knygų autorė bei tarptautinių psichologijos konferencijų organizatorė Lietuvoje.
R.Žukauskienės sutuoktinis habilituotas mokslų daktaras prof. Artūras Žukauskas priduria, kad juodu su žmona gana dažnai pakaitomis vienas kitą vežioja į oro uostą ir iš jo: vienas iš konferencijos grįžta, kitas išskrenda. Profesorius juokauja, kad per tiek bendro gyvenimo su Rita metų spėjęs pažinti garsiausius pasaulio psichologus, o jo žmona akiratį praplėtusi fizikos srityje.
„Kai kalbama apie tarptautinį bendradarbiavimą, kelionių neišvengsi, o dar tas mokslinis darbas – be apčiuopiamų darbo valandų… Ne paslaptis, kad kartais abu prie kompiuterio laisvadienius leidžiame, nebent į sodybą ištrūkstame – ten mūsų internetas nepasiveja“, – kasdienybe dalijasi taip pat už laimėjimus mokslo srityje ne kartą apdovanotas A.Žukauskas.
„Mūsų šeimoje susiklostė tam tikra pagarba moksliniam darbui, o dukroms supratimas apie tai atėjo, regis, savaime. Joms knyga – ne daiktas keptuvei pasidėti, o mokslo šaltinis“, – apie mokslinius laipsnius jau įgijusias atžalas pasakoja R.Žukauskienė.
Paklausta, kaip sekėsi derinti buitį ir mokslinį darbą, profesorė šypteli: jų šeimą gelbėjo sutuoktinių supratingumas vienas kito atžvilgiu. „Jei jau rašydavau knygą, vyras šiek tiek atlaisvindavo nuo buities, paskui keisdavomės vietomis“, – neslepia profesorė.
Tai, kad vienoje šeimoje gyventų du profesoriai ir mokslo premijų laureatai, Lietuvoje greičiau išimtis nei taisyklė. Skirtingas mokslo sritis tyrinėjantys sutuoktiniai tikina konkurencijos ar varžymosi tarpusavyje nejaučiantys, priešingai, vienas kitam padeda, pasidžiaugia vienas kito laimėjimais.
„Iš tiesų mūsų šeimoje didesnė problema – persidirbimas. Nesibaigiančios mokslinės publikacijos ir tai, kad negali nuo jų atsiriboti net grįžęs namo, gerokai sekina“, – sutinka A.Žukauskas, tačiau ponia Rita, pasirėmusi moksline praktika, ir čia rado išeitį. Žinodama, kad geriausiai nuo rutinos gelbsti mėgstama veikla, ėmėsi jos paieškų. Taigi dabar stengdamiesi nors kiek pabėgti nuo sėdimo darbo ir kompiuterio, sutuoktiniai leidžiasi į ilgus pasivaikščiojimus, kurie gerina ilgalaikę atmintį. „Mūsų vaikštynės driekiasi laukais ir miškais po 8–10 kilometrų. Ir laiko tam tikrai randame“, – tikina mokslininkė.
Įdomu, kad mokslininkų Žukauskų šeimoje daug kas pagrįsta tarptautiniais tyrimais. Tarkime, mokslininkui labai svarbu turėti mokytoją ar mentorių. „Ypač gerai, jei tai mokslininkas ne iš tos pačios srities. Jis į daug ką geba pažvelgti naujai, diskusijos tampa kur kas įdomesnės ir vaisingesnės. Tiesą sakant, mano pačios gyvenime tokių žmonių yra net keletas. Be vyro, ištikimiausiais savo bendražygiais dar vadinu profesorius iš užsienio universitetų – dr. Larsą Berkmaną (Stoholmas), dr. Rainerį K.Silbereiseną (Vokietija). Su jais taip pat galiu diskutuoti, klausti jų patarimų, iš jų mokytis“, – atskleidžia psichologė.