BFL

Dar rugsėjo pabaigoje išgirdęs, kad Konkurencijos tarybos tyrimas dėl Vilniaus miesto savivaldybės taksi įmonės „Vilnius veža“ steigimo krypsta pastarosios nenaudai, meras Artūras Zuokas ne tik prarado motyvaciją dirbti Vilniaus ir vilniečių labui, bet net ir pasijuto „žudomas“.

Sunkią minutę merą bandė paguosti vienos radijo stoties apžvalgininkas, mestelėdamas mintį, kad už tokių Konkurencijos tarybos sprendimų gali kyšoti kažkieno nešvarios ausys. Užjausdamas merą bei gailėdamas savęs, kad vėl gali tekti  važinėti „senais kledarais“, kuriuos vairuoja treninguoti, prisirūkę, rusiškų žodžių daug mokantys lietuviai, graudenosi ir vieno dienraščio apžvalgininkas.

Deja, Konkurencijos taryba, nepaisydama verkšlenimų, spalio 22 d. priėmė sprendimą, kuriuo įpareigojo (o ne pasiūlė, kaip džiūgauja savivaldybė savo tinklalapyje) Vilniaus miesto savivaldybę pašalinti Konkurencijos įstatymo pažeidimą ir nebeteikti taksi bei su jomis susijusių paslaugų.

Pagrindinė Konkurencijos tarybos sprendimo žinia – valdžios institucijos neturi spręsti konkurencingos rinkos problemų, tokių kaip vartotojų netenkinanti paslaugų kaina, netinkama kokybė, vokeliai, šešėlis, pačios įsteigdamos verslo subjektą ir pradėdamos joje veikti. Valdžios institucijos, įskaitant savivaldybę, turi daugybę įrankių problemoms rinkoje spręsti: jos nustato žaidimo taisykles, jas keičia ar pildo esant poreikiui, prižiūri, kaip taisyklių laikomasi, ir turi teisę taikyti sankcijas, jeigu jų nesilaikoma.

Verslas juk kuriamas privačių subjektų iniciatyva, tai yra jų teisė. Ką daryti, jeigu tokios iniciatyvos nėra? Pirmiausia valdžios institucijos turi pasiaiškinti, ar jų pačių nustatytos žaidimo taisyklės yra tinkamos privačiai iniciatyvai atsirasti, ar jos padarė viską, kad privati iniciatyva nebūtų žlugdoma, kad jos būtų daugiau.

Pavyzdžiui, ką Vilniaus miesto savivaldybė padarė, kad Vilniuje nevažinėtų nelegalūs taksi? Ką Vilniaus miesto savivaldybė nuveikė, kad ne vien tik savivaldybės įmonė, bet ir privatūs vežėjai galėtų teikti viešojo transporto paslaugas Vilniuje? Ar tik nuvariusi privačias įmones bankroto link savivaldybė turėjo galimybę įsitikinti, kad net ir gavęs išimtines teises veikti rinkoje „Vilniaus viešasis transportas“ be privačių vežėjų nesugeba patenkinti nei kiekybinių, nei kokybinių vilniečių poreikių? Ar savivaldybė, kaip viešojo administravimo institucija, padarė viską, kad šiais metais skelbtame viešųjų pirkimų konkurse pirkti susisiekimo paslaugas savivaldybės reikmėms dalyvautų daugiau nei viena įmonė?

Meras Artūras ir kartu su juo verkiantieji tiki, kad padarė viską, ko savivaldybei nedraudžia įstatymai, ir niekaip nesupranta, kodėl Konkurencijos taryba neįvertina mero pastangų išvesti taksi verslą iš šešėlio ir bandymų parodyti, kaip verslas turi prisidėti prie miesto įvaizdžio gerinimo, kaip turi būti kuriamos darbo vietos bei pavyzdingai mokami mokesčiai į biudžetą.

O gal meras Artūras vis dėlto teisus? Gal įmanoma panaudojant Vilniaus miesto savivaldybės išbandytus būdus kovoti ne tik su taksi šešėliu, bet ir su visos Lietuvos bėda – nelegaliais alkoholio bei tabako verslais, mokesčių slėpimu, kitomis negandomis? Jeigu savivaldybės įmonės įkūrimas padėjo taksi įmonėms išeiti iš šešėlio, tai Lietuvos valdžios moterys ir vyrai turėtų rimtai apsvarstyti, ar nepasekus mero Artūro pėdomis.  Juk valstybinė alkoholio įmonė ar valstybinė tabako gamykla galėtų būti pavyzdžiu naminukę varančioms močiutėms bei Lietuvos pasienyje gyvenantiems cigarečių kontrabandininkams, kaip šiomis pelningomis veiklomis užsiimti legaliai: mokant mokesčius į biudžetą, kuriant darbo vietas, gerinant Lietuvos įvaizdį pasaulyje.

Konkurencijos taryba, matyt, taip pat turėtų pagalvoti, kaip veiksmingiau panaudoti joje dirbančių konkurencijos ekspertų žinias, patirtį ir parodyti pavyzdį verslui, kaip laikantis konkurencijos teisės reikalavimų sėkmingai veikti rinkoje. Pavyzdžiui, įkurta VšĮ „KT konsultuoja“ parodytų pavyzdį advokatams, kaip kompetentingai teikti klientų konsultavimo konkurencijos teisės klausimais paslaugas. Konkurencijos tarybos įkurta verslo subjektų asociacija taptų pavyzdžiu kitoms verslo asociacijoms, nes jų sprendimai neretai patenka į tarybos akiratį kaip konkurenciją ribojantys draudžiami susitarimai.

O dar geriau būtų įkurti po pavyzdinę įmonę visuose konkurencijos teisės požiūriu rizikinguose sektoriuose ir parodyti pavyzdį, kaip konkuruoti rinkose nepažeidžiant konkurencijos teisės. Tik kažin ar pastarajam pasiūlymui įgyvendinti pakaktų kuklaus Konkurencijos tarybos biudžeto – savivaldybė šiuo požiūriu turtingesnė ir, nepaisant skylėto biudžeto, dosnesnė.

Matote – fantazijos, polėkio ir gerų norų netrūksta ne tik Vilniaus miesto merui. Tačiau, kaip sako lietuvių liaudies patarlė, vien tik gerais norais ir kelias į pragarą grįstas.

Gaila nuvilti visus raudančiuosius, tačiau meras Artūras savo sprendimais dėl „Vilnius veža“ visiškai neprisidėjo prie taksi rinkos šešėlio legalizavimo, ir net priešingai – sukūrė dar didesnį šešėlį. Tik šiame šešėlyje tūno ir valdžios institucijos ausys, ir mokesčių mokėtojų piniginė. Šešėlis toks tamsus, kad net Konkurencijos tarybai sunkiai pavyko atskleisti, kiek vilniečiams kainuoja nenumaldomas mero Artūro noras vežti.

Kartu su meru Artūru verkiantieji noriai sėdasi į rožinius taksi, tačiau išlipdami net nesusimąsto, kad už mero Artūro taksi sumoka ne tik tą kainą, kurios paprašo taksi vairuotojas, bet dar ir priedą, kurį „Vilnius veža“ gauna savivaldybės dotacijų pavidalu ir be kurių mero Artūro rožinės idėjos tiesiog bankrutuotų.

Merui Artūrui ir jo sprendimams prijaučiantiesiems derėtų žinoti, kad rinkos ekonomikoje renkasi vartotojai. Rinkos ekonomikoje įmonės, siekdamos pelnyti vartotojų palankumą, varžosi naujomis technologijomis, paslaugos kaina ir kokybe, patraukliausiomis vartotojams. Rinkos ekonomikoje nei vartotojams, nei įmonėms, deja, nereikia nei mero, nei kitų valdžios institucijų patarimų, pavyzdžiui, rožinių idėjų ar tik šiaip gerų norų, nes jie dažniausiai veda rinkos sąlygų iškraipymo, konkurencijos ribojimo, vartotojams žalingų sprendimų, nekonkurencingų rinkų bei didesnės korupcijos link.

Merui Artūrui ir jo sprendimams prijaučiantiesiems taip pat derėtų žinoti, kad kritinei masei vartotojų rūpi ne tik įsodinti savo sėdynę į naujus rožinius taksi automobilius, kurių vairuotojai kvepia ne WC gaivikliu ir kalba ne tik slavų kalbomis, – jiems rūpi kaina ir galimybė rinktis tai, ko jie nori patys.

Beje, kritinė masė tokių vartotojų yra ne tik Afrikoje, nuo kurios gręžiasi meras Artūras, bet ir Vokietijoje, Belgijoje ar Ispanijoje – ir ten dėl jų vyksta arši kova. Ne taip seniai Frankfurte sukilo senojo kirpimo taksi įmonės, nenorinčios atiduoti savo rinkos dalies naujam moderniam konkurentui, pasiūliusiam patrauklesnę kainą. Dėl rinkos dalies su naujokais grumiasi Briuselio bei Barselonos miestų taksi senbuviai. Galbūt jums įdomu, ar į šias grumtynes minėtų miestų savivaldybės reaguoja kurdamos savo verslo įmones? Ne. Brandžios demokratijos šalyse gerbiama ir rinkos ekonomikos laisvė, ir vartotojų teisė rinktis.

O Lietuvoje? Norėčiau nuraminti visus, kuriuos pravirkdė Konkurencijos tarybos sprendimas: neverkite, į senus kledarus tikrai neturėsite sėstis. JŪS GALĖSITE RINKTIS. Konkurencijos taryba nėra ir nebuvo prieš rožinius taksi, kuriais norėtų būti vėžinamas meras Artūras ir su juo verkiantieji. Konkurencijos taryba yra už vartotojo teisę rinktis, už privačią iniciatyvą, už savivaldybių pareigą ir teisę nustatyti tokias žaidimo taisykles, kad privačios iniciatyvos, suteikiančios vartotojams galimybes rinktis, būtų daugiau. O tokioje konkurencingoje rinkoje, kaip taksi paslaugos, vargu ar galime kalbėti apie privačios iniciatyvos kurti verslą trūkumą. Tačiau jei neišmanome, kaip verslui padėti, tai bent jau netrukdykime ir neiškraipykime rinkos grumtynių dotacijomis ir privilegijomis.

O kaip meras Artūras? Merą Artūrą Konkurencijos tarybos sprendimas kaip tik turėtų motyvuoti daryti gerus darbus: gerbti Konkurencijos įstatymą, sąžiningai vykdyti savivaldybės prievoles. Pavyzdžiui, valdyti ir organizuoti keleivių vežimą Vilniaus mieste; neužsimiršti, kad savivaldybė vis dėlto yra valdžios institucija, o ne verslo įmonė, kad jai, priešingai nei privatiems asmenims, yra taikomas principas „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“.

Be abejo, daug dirbant Vilniaus ir vilniečių labui galima ir suklysti. Pasitaiko. Konkurencijos taryba jau ne pirmą kartą, beje, kartu su Lietuvos administraciniais teismais, bando motyvuoti merą Artūrą. Ar šįkart pavyks?

Ar meras Artūras ir toliau laikysis, jo įsitikinimu, neginčijamos privilegijos: neatsitraukiant nuo biurokrato kėdės ir naudojantis mokesčių mokėtojų pinigais įgyvendinti rožines verslo idėjas: vežti, skristi, perti, šluoti, statyti, remontuoti? Ar ir toliau matys Konkurencijos tarybą kaip nekompetentingą priešą, nesuprantantį gerų savivaldybės ketinimų, vykdantį kažkieno slaptus užsakymus ir kišantį koją savivaldybių norams įgyvendinti naujas verslo idėjas bei toliau puoselėti nuosavus „pensionatus“, vadinamus UAB?

O gal vis dėlto peržengęs savo ambicijas meras Artūras sugebės įžvelgti Konkurencijos taryboje pagalbininką, kurio sprendimai gali padėti sukurti palankesnę verslo aplinką, pagerinti savivaldybės konkurencingumą, pritraukti investicijas bei veiksmingai kovoti su korupcija (kurios klestėjimas, žinia, atvirkščiai proporcingas konkurencijos ribojimams)?

… Pamatysime jau netrukus. O kol kas gerų norų vedami kiekvienas dirbkime savo darbą!

Verslas ir valdžia turi groti viename ansamblyje. Tačiau iki šiol pasitaiko atvejų, kai valstybei ar savivaldybei priklausančios įmonės su biudžetinių lėšų pagalba konkuruoja verslo rinkose.

Martynas Šimulis

Lietuvos Konkurencijos taryba rugsėjo mėnesį paskelbė siūlymą, jog Vilniaus savivaldybei priklausanti taksi įmonė „Vilnius veža“ turi būti panaikinta. Pasak Konkurencijos tarybos, savivaldybės sprendimas steigti taksi paslaugas teikiančią įmonę “Vilnius veža” prieštarauja Konkurencijos įstatymui.
„Konkurencijos tarybos ekspertų nuomone, įsteigus VšĮ “Vilnius veža” buvo sukurtas interesų konfliktas, nes savivaldybė pradėjo dalyvauti ūkinėje veikloje, kurią pati administruoja. Tyrimo metu nustatyti vėlesni savivaldybės sprendimai VšĮ „Vilnius veža“ atžvilgiu, pavyzdžiui, iš savivaldybės biudžeto skirtos dotacijos, patvirtino, kad šis interesų konfliktas daro įtaką veiklos sąlygoms rinkoje. Tyrimą vykdžiusių ekspertų neįtikino savivaldybės paaiškinimai, jog VšĮ „Vilnius veža” buvo įsteigtas, siekiant legalizuoti taksi verslą ar pagerinti paslaugų teikimo lygį Vilniaus mieste“, – rašoma Konkurencijos tarybos rugsėjo 16-ąją išplatintame pranešime.
Savivaldybė tuo tarpu piestu stoja prieš šį sprendimą, teigdama, jog įstatymas nedraudžia jai steigti savo įmonės ir stoti į vieną gretą su verslininkais. O stoti į vieną gretą šiuo atveju reiškia konkuruoti. Nors dar Andriaus Kubiliaus Vyriausybė žadėjo, jog kai kurias valstybės funkcijas bus stengiamasi perduoti verslui, per visą šį laiką nebuvo nė vieno tokio atvejo. Priešingai – valstybė kai kuriais atvejais stengiasi kišti pagalius verslininkams į ratus, pati pradėdama žaisti rinkoje.
„Vilnius veža“ – tai tik vienas, tačiau pastaruoju metu aktualus tokio reiškinio pavyzdys. Dabartinis Vilniaus meras Artūras Zuokas 2012 m. teigė, kad naujoji įmonė sukurta siekiant panaikinti šešėlį, kuris iki tol buvo užtemdęs visą keleivių vežimo taksi automobiliais Vilniaus mieste verslą. Ir po Konkurencijos tarybos sprendimo A. Zuokas mušasi į krūtinę, sakydamas, kad „Vilnius veža“ yra skaidraus ir legalaus verslo pavyzdys, kuriuo turi sekti ir kitos taksi įmonės.
„Vilnius vežė, veža ir veš. Toks Konkurencijos tarybos sprendimas yra žudantis“, – apgailestavo A. Zuokas.

Apie savivaldybės skolas su Vilniaus meru Artūru Zuoku kalbamės virš miesto pakilę oro balionu. Artėjant savivaldybių rinkimams, A.Zuoką galima sutikti neįprastose vietose.

VEIDAS: Ar šitaip aukštai pakilus virš Vilniaus didžiulė beveik 900 mln. Lt siekianti savivaldybės skola netraukia žemyn?

A.Z.: Žiūrint su kuo lyginsime. Jei lyginsime Lietuvos valstybės skolos santykį su valstybės biudžetu, tai Vilniaus miesto savivaldybės skola ir biudžeto dydis yra vienas su vienu. Valstybės skolos santykis su biudžetu yra vienas su trimis. Taigi valstybės skolos tris kartus didesnės nei Vilniaus miesto.

VEIDAS: Bet tai turbūt neguodžia. Kodėl tos skolos tokios didelės?

A.Z.: Paaiškinsiu paprastai. Sakykim, valstybė yra įmonė, o savivaldybės – 60 jos filialų. Vienas iš jos filialų, Vilniaus miestas, yra pats pelningiausias, tačiau visas jo pelnas atitenka pagrindinei įmonei – valstybei, kuri ir sprendžia, kaip tuos pinigus skirstyti. Didžiąją dalį pinigų ji paskirsto filialams, kurie yra nuostolingi, o didžiausiam naudos teikėjui, kuris generuoja daugiausiai pajamų, neskiria pinigų net benzinui. Todėl visa atsakomybė už tokį savivaldybės biudžeto planavimą tenka Vyriausybei ir Seimui.

2007 m. perdaviau miesto valdymą tuometinei naujai išrinktai valdžiai su 274 mln. Lt skola, o 2011 m. atgavau jau su 860 mln. Lt skola. Dar po pusmečio turėjome išpirkti buvusios Vilniaus valdžios parduotas įmonių skolas, kurių išpirkimo terminas buvo atidėtas dvejiem metams. Taigi skola jau siekė apie milijardą litų.

Reikia pasidžiaugti, kad ši Vyriausybė ėmėsi iniciatyvos, ir pernai Vilniaus miestui pagaliau nuo 42 iki 48 proc. buvo padidinta skiriama gyventojų pajamų mokesčio dalis, todėl šiemet Vilniaus biudžetas didesnis šimtu milijonų litų. Deja, per tuos šešerius metus Vilniaus miesto biudžetas kasmet turėjo apie 180 mln. Lt deficitą, todėl ta skola ir yra užaugusi.

Dabar mes džiaugiamės Vyriausybės sprendimu 2015 m. didinti savivaldybių biudžetus. Jau pareikšta, kad sostinė kitais metais turės 50 mln. Lt didesnį biudžetą, tačiau mes siekiame, kad Vilniaus miestui skiriama gyventojų pajamų mokesčio dalis būtų padidinta iki 60 proc. Priminsiu, kad Kaunui lieka 94 proc., Klaipėdai – 86 proc.

VEIDAS: Kas lemia tokias gyventojų pajamų mokesčio dalybas?

A.Z.: Tiesiog taip yra. Tačiau Vilnius negali būti lyginamas su kitais Lietuvos miestais, nes mes konkuruojame su kitų šalių sostinėmis. Ką tik grįžau iš Vroclavo: ten vienam gyventojui biudžeto lėšų tenka du kartus daugiau nei vilniečiui, kuriam tenka mažiausia lėšų dalis apskritai Lietuvoje, ką jau kalbėti apie regiono sostines. Pavyzdžiui, vienam Varšuvos gyventojui tenka 7 tūkst. Lt, Rygos gyventojui – 3589 Lt, Talino – 3984 Lt, o vilniečiui – 2189 Lt biudžeto lėšų. Vilnius neturi finansinių išteklių, kad būdamas pagrindiniu valstybės ekonomikos varikliu, generuojančiu 40 proc. BVP, galėtų kurti dar didesnę naudą valstybės biudžetui ir būti miestu donoru kitoms savivaldybėms.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 362014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-36-2014-m

Liberalų sąjūdis, kadaise susikūręs kaip morale ir vertybėmis, o ne cinišku „zuokišku“ politiniu išskaičiavimu besivadovaujanti partija, neištvėrė ir pasidavė tai pačiai „zuokiškąjai“ pragmatinės politikos nuodėmei, priimdamas į savo narius Raseinių kunigaikštuką Remigijų Ačą.

Nieko bendra nei su liberalizmo idealais, nei su moralia ir skaidria politika neturinčio R.Ačo priėmimas į Liberalų Sąjūdį neabejotinai yra didžiausia jo pirmininko Eligijaus Masiulio politinė klaida per visus septynerius partijos gyvavimo metus. Klaida, galinti turėti ilgalaikių pasekmių, nes galimi politiniai Liberalų sąjūdžio partneriai tikrai be entuziazmo žiūrės į partiją, priglaudusią labiausiai odiozišką paksiados skandalo veikėją.
Sprendžiant iš dalies liberalų, ypač jaunesnių, sapalionių – o kas čia tokio, kuo jau tas R.Ačas toks baisus, kodėl jis negali pasitaisyti ir kuo jis skiriasi nuo kokio Naglio Puteikio – politikoje užaugo karta, nežinanti dešimties metų senumo įvykių ir nesuprantanti, kodėl už kontrabandą teisto provincijos traktorių prekeivio virtimas prezidento patarėju nacionalinio saugumo klausimais pribloškė NATO šalių specialiąsias tarnybas. Tačiau tai, ko nežino liberalų jaunimas, gerai mena LLS vadovai, patys aktyviai dirbę R.Pakso apkaltos komisijoje. Ir supranta, kad daugeliui anuos laikus menančių liberalų R.Ačo atsiradimas partijoje tolygus spjūviui į veidą. Tai pasiteisinimo laiške liberalams patvirtino pats LLS pirmininkas E.Masiulis: „Suprantu, kad mūsų partijoje yra žmonių, kurie šios žinios nelaukė. Tačiau kadangi esame stiprūs, neturime teisės bijoti, kad vienas ar kitas žmogus gali pakenkti mūsų partijai ar pakeisti jos kursą. Laikas parodys ar išankstiniai nuogąstavimai yra pagrįsti“.
Šiuose E.Masiulio žodžiuose slypi esminė skandalo su R.Aču mįslė. Vadinasi, E.Masiulis žino, kad odiozinio paksisto priėmimas į partiją sukels pasipiktinimą tarp senųjų liberalų. E.Masiulis žino, kad partijos valdybos posėdyje, svarstant galimą R.Ačo narystę, tam kategoriškai priešinosi Algis Kašėta, buvęs vienu iš R.Pakso apkaltos komisijos tyrėjų, Petras Auštrevičius, pavadinęs R.Ačą „grobuonišku“, Eugenijus Gentvilas, siūlęs nepalikti R.Ačiui iliuzijų, Remigijus Šimašius, raginęs vertinti R.Ačo balsavimus Seime. Nežiūrint to, E.Masiulis tiesiog stumte prastumia R.Ačą, ragindamas kolegas žiūrėti į rinkimų Raseiniuose rezultatus, kurie esą vieninteliu politiko vertinimo kriterijumi ir prideda: „Vienas žmogus partijos nesugriaus“. Vadinasi, žino, kad toks pavojus yra? O jeigu sugriaus?
Nenustebčiau, jeigu Liberalų Sąjūdyje atsirastų ne vienas žinomesnis veikėjas, nepanorėsiantis priklausyti vienai partijai su R.Aču. Matant liberalų ir jų rėmėjų tarpe užvirusią audrą dėl R.Ačo narystės, negalima atmesti galimybės, jog liberalai dar kartą skils. Prisimenant pirminės Lietuvos Liberalų Sąjungos ir vėliau iš jos skilimo būdu išsivysčiusių liberalų partijų raidą, tai visiškai tikėtina.
Prisiminkime – pats Liberalų Sąjūdis atsirado Liberalų ir Centro sąjungai skilus dėl požiūrio į vieną žmogų – Artūrą Zuoką (na ir šiokių tokių pagrindinių skyrių pagrindinių finansinių rėmėjų interesų skirtumų). Lygiai, kaip keleriais metais anksčiau, dėl požiūrio į vieną žmogų – R.Paksą – skilus Liberalų Sąjungai, atsirado Liberalų Demokratų partija (vėliau virtusi Tvarka ir Teisingumu). Svarbu, kad nauja partija turėtų savo rinkėjų, o visa kita atsiranda savaime, praktikos yra. Tuo liberalų rinkėjai ir ypatingi, kad jie nuolat atidžiai renkasi už ką balsuoti, neprisirišdami prie vienos partijos. Ir labai lengvai keičia savo pasirinkimą – kaip tikri liberalai. Tuo jau spėjo įsitikinti ir nuo Liberalų ir Centro Sąjungos atskilęs A.Zuokas, pirma 2011-siais sėkmingai laimėjęs rinkimus Vilniuje, o po metų tų pačių vilniečių Seimo rinkimuose sutriuškintas, ir patys liberalcentristai, po sėkmingų jiems 2008 m. Seimo rinkimų pernai nusigręžus rinkėjams išnykę, kaip pavasarį sniegas.
Nerišlūs, menkai argumentuoti LLS lyderių pasiaiškinimai niekaip neduoda atsakymo į klausimą: kuriems galams E.Masiuliui & Co prireikė to R.Ačo? Dėl formalaus partijos narių skaičiaus pagausėjimo? Nonsensas, partijos stiprios ne narių, bet rinkėjų gausa. R.Ačas jau praeitą savaitę ne vieną liberalų rinkėją nubaidė. Dėl vieno papildomo balso Seime (o Raseiniuose renkamas tik vienas parlamentaras)? Bet kiek jų dėl šio naujojo nario bus prarasta didmiesčiuose? Nejau tas vienas mandatas Raeiniuose vertas partijos „suzuokėjimo“, vienu ypu atsisakant visų lig šiol deklaruotų moralinių principų kuriais Liberalų Sąjūdis ir tapo patrauklus rinkėjams?
Susidaro įspūdis, kad arba LLS vadovai buvo kažkokios jėgos tiesiog priversti, nepaisant neišvengiamo skandalo, priimti į savo gretas R.Ačą, arba pasidavė didybės iliuzijai ir bando dirbtinai brėžti skiriamąsias linijas tarp savęs ir ilgamečių natūralių partnerių konservatorių. Tarsi kaži kokie šnabždukai būtų juos įtikinę, jog liberalai rinkimuose galėjo pasirodyti geriau, tik štai rinkėjai jų nuo konservatorių neskyrė. Žinant išskirtinį liberalų rinkėjų atidumą, būtų kvaila manyti, jog šie sugebėjo atskirti Liberalų Sąjūdį nuo čaplikinių “liberalcentristų” ir zuokinių “taipinių”, bet nesugebėjo atskirti nuo konservatorių.
Lygiai neprotinga būtų įsivaizduoti, jog liberalai galėtų tapti pagrindine dešiniąja Lietuvos politine jėga. Toks mastymas tik liudytų visišką politinį nebrandumą, netgi liberalų vietos politinėje erdvėje nesuvokimą. Liberalai – tai nišinė partija, vienijanti dalį aukštesnį išsilavinimą ir pajamas turinčių, griežtų viešosios moralės normų nemėgstančių žmonių, kurių bet kurioje visuomenėje yra mažuma, kokie 10-15 nuošimčių. Ar tai būtų Skandinavija, ar Vokietija, ar Lietuva. Todėl liberalai nėra ir nebus pagrindine valdančia partija, tačiau jie visados gali tapti strateginiu partneriu didesniajai dešiniajai partijai, kuri be jų paramos irgi negalės tapti valdančiąja.
Kitas reikalas, kad jauniems mūsų liberalų politikams tokios mintys, matyt, dar nelabai telpa galvoje: kaip tai – būti amžinais antraisiais? Mes gi galime! Štai, A.Zuokas visiškai rimtai manė galįs būti Ministru Pirmininku ar Prezidentu. Pabandė pakovoti, nesuvokdamas, kad bet kurio liberalaus politiko jėgos tam per menkos. Liko prie sudužusios geldos. Nejau niekas iš to nepasimokė?

Nejau vienas papildomas Seimo nario mandatas Raseiniuose vertas liberalų „suzuokėjimo“, vienu ypu atsisakant visų lig šiol deklaruotų moralinių principų, kuriais Liberalų Sąjūdis ir tapo patrauklus rinkėjams?

Kova iki paskutiniųjų su gėjų eitynėmis ar drastiškos Vilniaus transporto reformos gali būti dalis Artūro Zuoko plano susikurti sau naują rinkėjų masę.

Kuriems galams Vilniaus merui Artūrui Zuokui prireikė tapti didžiausiu Lietuvos homofobu? – anądien mąsčiau, laukdamas greitojo autobuso ir viena ausimi klausydamasis, kaip stotelėje kelios moteriškės aptarinėja svarbiausią praėjusios savaitės aktualiją. Kūmutės (gal kiek „violetinės“) darė išvadą, kad tie gėjai tikrai labai galingi, nes netgi „pats Zuokas“ nesugebėjęs užkirsti kelio jų eitynėms. Šiuo klausimu moteriškės akivaizdžiai buvo A.Zuoko pusėje.
Nežinau, ką jos mano apie transporto reformą, – per 15 minučių taip ir nesulaukęs greitojo „zuokobuso“, spjoviau ir nuėjau, kur reikia, pėsčiomis. Jei gerai pastebėjau, kol ėjau, „zuokobusas“ manęs taip ir neaplenkė, tad galima teigti, kad mano eksperimentas – savo kailiu išbandyti naująją, taip prieštaringai vertinamą, Vilniaus transporto reformą – davė neigiamą rezultatą. Nors teoriškai, žvelgiant į naujųjų maršrutų tinklą, man, neturinčiam automobilio, naujoji Vilniaus transporto schema labai patiko – kur reikia, nuvažiuoti turėtų būti patogiau. Žinoma, jei autobusas atvažiuos.
Tačiau manoji neigiama patirtis dar nieko nereiškia. Iš savo draugų ir pažįstamų, kurių žodžiais negaliu netikėti, girdžiu vis geresnių atsiliepimų tiek apie greituosius „zuokobusus“, tiek apie jų apgalvotus ir važiuojančiųjų poreikiams pritaikytus maršrutus. Riešėje gyvenantis draugas, iš širdies keikęs Vilniaus eismo pertvarką, kuri jam ir jo žmonai, automobiliais važiuojantiems į darbą miesto centre, yra labai nepatogi, neseniai nustebino pareikšdamas: „Koks nuostabus dalykas tas greitasis autobusas iš Santariškių į stotį.“ Pasirodo, jis idealiai atitinka jo dukters, važinėjančios į mokyklą Vilniuje, poreikius.
Antakalnio gale gyvenantys kolegos teigia, kad nors vairuotojams reforma – tikra bėda, bet viešuoju transportu važinėjantys studentai turėtų būti laimingi: parkakti iš miesto į Saulėtekį „zuokobusais“ – vienas malonumas.
Kuo daugiau atsiliepimų, tuo aiškesnis vaizdas: keliaujantieji į darbą automobiliais, ypač iš priemiesčių ir turtingesnių miesto rajonų, A.Zuoką deda į šuns dienas. Keliaujantieji viešuoju transportu, ypač iš miegamųjų rajonų, vis labiau džiaugiasi. Išvertus į politinę kalbą – A.Zuoką keikia tie, kurie anksčiau už jį tvirtai balsavo, bet po antrosios kadencijos mero poste skandalų taip pat tvirtai nusisuko. O giria tie, kurie anksčiau už jį nebalsavo, o kaip balsuos po dvejų metų – kol kas nežinia. Bet dabar jiems A.Zuokas jau pradeda patikti.
Tas jau minėtas draugas iš Riešės, kadaise buvęs A.Zuoko fanas, šiemet žiemą jį prakeikė ir pasižadėjo „daugiau niekados“, o kaip bus ateityje, jei jo dukrai meras padarė patogią kelionę į mokyklą, dėl kurios anksčiau būdavo daug bėdų?
Grįžkime prie politinės dimensijos: o ar negali būti taip, kad A.Zuokas, suvokęs, kad ankstesnių, išsilavinusių, labiau pasiturinčių, balsuojančių sąmoningai, rinkėjų paramos jis nebeturi ir veikiausiai nebeturės, nutarė pabandyti patraukti į savo pusę tuos, kurie anksčiau už jį niekuomet nebalsavo, ir tam kuria sau naują įvaizdį? A.Zuokas, kuris pertvarkė Vilniaus transportą taip, kad ponams automobiliuose blogai, užtai „paprastam žmogui“ – gerai. Ir į miestą greitai nuvažiuoji, ir dar kikeni iš kamščiuose dūstančių ponų.
Prie šio naujojo A.Zuoko įvaizdžio kuo puikiausiai dera ir jo arši, iki paskutinės dienos vykusi kova su gėjų eitynėmis. Buvę jo partiečiai liberalai socialiniuose tinkluose piktinasi: tai koks iš to A.Zuoko liberalas, jei jis šitaip?! Kas dar galės už jį balsuoti?! Jie nesusimąsto, kad liberalių pažiūrų vilniečiai ir taip už A.Zuoką nebebalsuoja: 2011 m. per savivaldybių tarybų rinkimus Vilniuje jo koalicija laimėjo surinkusi 34 136 balsus, o 2012-aisiais per Seimo rinkimus buvo sutriuškinta, per visą Lietuvą surinkusi vos 24 129 balsus, iš jų Vilniuje – niekingus 10 973. Su tiek balsų A.Zuokas per savivaldybių tarybų rinkimus net 5 proc. barjero nebūtų įveikęs. Todėl jis, po Seimo rinkimų praradęs vilniečių rinkėjų paramą, ir tapo politiniu zombiu: kaip meras, tarsi su postu ir gyvas, bet kaip politikas – be rinkėjų miręs.
Jeigu savivaldybių tarybų rinkimai vyktų dabar, A.Zuokas su savo „taipiniais“ ar kokia kitokia koalicija nesurinktų nė tų 11 tūkst. balsų kaip pernai rudenį. Dar klausimas, ar jam kokią rinkimų koaliciją arba bent sąrašą sulipdyti pavyktų. Pats esu rašęs, kad A.Zuokas dar prieš 2012-ųjų Seimo rinkimus elgėsi taip, tarsi norėtų padaryti kaip galima daugiau sąmoningų klaidų ir galutinai išnykti iš politinės arenos bei postų. Tarkime, tam, kad nereikėtų tesėti anksčiau rėmėjams gausiai dalytų pažadų, kurių nepažeidžiant įstatymų tesėti tiesiog neįmanoma. Bet ši išvada prašėsi remiantis prielaida, kad A.Zuokas tebesiorientuoja į dešinįjį, liberalių pažiūrų rinkėją. Ir savivaldybių tarybų rinkimai bus ne šiandien, o po pusantrų metų. Į juos gali ateiti „Zuokas 3.0“.
Jeigu A.Zuokas nutaria rinkėją keisti ir atsisuka į mažų pajamų, sovietiniuose daugiabučiuose gyvenančius, menko išsilavinimo, tradicinių pažiūrų rinkėjus, rusakalbius, lenkus – jo pastarojo meto veiksmai, šiurpinę ankstesnius rinkėjus ir kėlę klausimą, ar jis visai sukvailėjo, tampa visiškai logiški. A.Zuokas – homofobas? Parodykit pritariančius gėjų eitynėms Koraluose, Šeškuose ar Fabuose. A.Zuokas – už atominės elektrinės statybą Kaliningrade? O ką –  su Rusija reikia draugauti, ne pyktis. A.Zuokas nardo Neryje kaip Vladimiras Putinas Suomių įlankoje? O kuo jums V.Putinas nepatinka? Va kaip Rusiją sutvarkė!
Žinoma, tai dar tik prielaidos, kad A.Zuokas keičia savo įvaizdį, ne faktas. Juo labiau ne faktas, kad šis bandymas, jei būtų, galėtų pavykti ir A.Zuokas atgimtų politikoje kaip feniksas iš pelenų. Bet faktas, kad pavykti gali, ir faktas, kad blogiau, nei dabar yra, A.Zuokui nebus.

A.Zuoką keikia tie, kurie anksčiau už jį tvirtai balsavo, bet paskui taip pat tvirtai nusisuko. A.Zuoką giria tie, kurie anksčiau už jį nebalsavo, o kaip balsuos po dvejų metų – kol kas nežinia.

Kitą pirmadienį Vilniaus miesto savivaldybės įsteigta VšĮ “Savanorių centras” pristatys projektą “Dovana Vilniui”. Daugybę idėjų, kaip miestelėnai galėtų prisidėti prie savo sostinės gražinimo, pateikė ir savaitraščio “Veidas” komanda.

Dalį šių idėjų kaip tik ir įgyvendins paramos sostinei projektą administruojantys savivaldybės viešosios įstaigos darbuotojai. Apie Vakarų Europoje itin populiarias akcijas miestelėnams prisidėti prie savo miestų tvarkymo kalbamės su Vilniaus miesto meru Artūru Zuoku.

- Miestiečių kultūra prisidėti prie savo gyvenamojo miesto gražinimo labai stipri britiškos tradicijos šalyse, JAV. Bene geriausiai esu susipažinęs su Filadelfijoje (JAV) vykdomais analogiškais projektais. Įdomu tai, kad ten itin aktyviai prisideda ir paprasti miestelėnai ir ypač verslo asociacijos. Verslininkai per asocijuotas struktūras susitaria, kokį jie rinks papildomą nekilnojamojo turto mokestį (šalia miesto valdžios nustatyto oficialaus šio mokesčio tarifo). Papildomi mokesčiai yra mokami į specialų fondą. Į šį fondą lėšas miestų puošybai perveda ir savivaldybė. Tokie specialūs fondai, turintys atskiras tarybas, valdo dešimtis milijonų dolerių siekiančius biudžetus. Iš šių pinigų daroma tai, kas, verslo nuomone, yra būtina padaryti, pirmiausia, centrinėse miestų dalyse. Tarkime, stiprinamas saugumas, statomi įvairūs paminklai, mažoji gatvės architektūra, skiriamos lėšos papildomam gatvių valymui ir pan. Tokiu būdu verslas pakelia savo turimo ar parduodamo nekilnojamojo turto vertę ir iš taip gauna papildomos naudos. Tai įprasta praktika įvairiose JAV valstijose.
Tokią iniciatyvą prieš keletą metų bandžiau įgyvendinti ir Vilniuje: siekiau sutelkti Gedimino prospekte dirbančius verslininkus, nes dažnas jų tik skundžiasi, kaip čia blogai, kaip sunkiai einasi verslas, mažai klientų. Verslininkams siūliau vienytis ir sukooperavus dalį lėšų (kita tiek, kiek jie būtų surinkę, būtų prisidėjusi savivaldybė) kviečiau organizuoti bendrus renginius, koncertus, taip reklamuotis ir pritraukti į Gedimino prospektą lankytojų. Deja, man nei tuomet, nei dabar nepavyko išjudinti prospekto verslininkų. Tuo tarpu jie ir toliau skundžiasi, kad viskas blogai ir dėl savo nesėkmių kaltina valdžią.
Beje, grįžtant prie užsienio šalių praktikos, šitokių iniciatyvų dažniausiai imasi viešbučius vienijančios asociacijos. Jos pačios sutaria rinkti “pagalvės mokestį”, bet ne dėl to, kad šito reikalauja miestas, o, kad turėtų pinigų reklamai. Tiksliau jie, kartu su savivaldybe, įsteigia fondus ir iš tų pinigų organizuoja didelius, įdomius koncertus. O tai garantuoja viešbučių ir turizmo verslui papildomus turistų srautus, taigi, papildomas pajamas. Deja, kai šitai apie 2005 m. pasiūliau mūsų viešbučių ir restoranų asociacijai, šito nepavyko padaryti.
VEIDAS: Kuo skirsis kitą savaitę startuosiantis projektas nuo tų, kuriuos anksčiau siūlydavote ir, kurie baigėsi nekaip?
A.Z.: Šis projektas gerokai didesnės apimties ir skirtas pačiam įvairiausiam miestiečių sluoksniui: tiek paprastiems vilniečiams, neturintiems itin daug pajamų, tiek pavienėms verslo įmonėms, tiek asocijuotoms verslo struktūroms. Kitą pirmadienį interneto svetainėje vilnius.lt pristatysime rubriką “Dovana Vilniui”. Joje bus pateikta apie šimtas skirtingų paketų, idėjų, kur, kaip ir kokiomis sumomis galima prisidėti prie savo miesto puošybos. Tarkime, vienas idėjų paketas – galimybė tvarkyti viešąsias erdves: įrengti gėlynus, želdynus; antras, susijęs su sporto aikštelių įrengimų; trečias – įvairios kitos iniciatyvos, tarkime, apšvietimo stulpų ar poilsio suolelių ir pan. Kiekvienas miestietis ar verslo įmonė, prisidėjusi prie miesto puošybos sulauks viešos padėkos – ant dovanos bus įrašyti jų vardai. Bendrovės, prisidėdamos prie šio projekto, galės parodyti tikrąją savo socialinę atsakomybę ir rūpinimąsi aplinka, gerove. Privatiems asmenims tai galimybė parodyti, ką jie patys gali padaryti savo mylimam miestui, o įmonėms – yra puiki marketingo forma: ne vienadienėmis nuolaidų akcijomis, o ilgalaikėmis socialinėmis akcijomis parodyti savo atsakomybę. Miestelėnai tikrai įvertins įmonių pasodintus parkas, sutvartkytus fontanus, o įamžinta padėka yra ilgalaikis gero įvaizdžio formavimas.
Štai, šiuo metu yra rekonstruojamas Bernardinų sodas, anksčiau vadintas Sereikiškių parku, ir visi, kas nori ir gali prisidėti prie jo puošybos, galės paaukoti lėšų suoliukams sode įrenti. Ant kiekvieno suoliuko bus įamžintos mecenatų pavardės. Be to, esame suprojektavę apie dešimt viešųjų erdvių, skverų apželdinimo projektų miegamuosiuose mikrorajonuose. Padaryti gerų darbų miestui bus galima tiek prie Neries miesto centre, tiek Vingio, Lazdynų parkuose, kad tik būtų norinčiųjų. O visi dokumentai jau parengti, belieka tik įgyvendinti.
Beje, išgirdusi apie šį mūsų projektą, viena pirmųjų atsiliepė bendrovė “Čili”. Ji panūdo įrengti krepšinio aikšteles. Mainais, ji paprašė, kad ant kiekvieno krepšinio stovo lentos būtų bendrovės logotipas.
O štai, bendrovė “Barclays” parengė projektą ir siūlosi prisidėti tvarkant Neries krantinę tarp Žvėryno ir Konstitucjos prospekto. Čia suprojektuotos įrengti poilsio zonos tiek šios bendrovės darbuotojams, tiek miestiečiams. Savivaldybė įsipareigoja privesti iki šios vietos komunikacijas, o vėliau perimti įrengtų poilsio zonų priežiūrą. Jei bendrovė nepakeis sprendimo, manau, jau šią vasarą šį idėja bus įgyvendinta.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Bet vėl pakilti iki nacionalinio lygmens lyderių jam kol kas nėra šansų: tiek kairės, tiek dešinės stovyklos oponentai įžvalgų, charizmatišką, turtingą, nepalenkiamą ir savarankišką politiką pavertė įrankiu savo rankose.

Praėjusios savaitės sostinės mero Artūro Zuoko mestas iššūkis prezidentei Daliai Grybauskaitei, esą ji susitapatinusi su tiesa, teisingumu ir neklystamumu, vėl privertė galvoti apie negausaus visuomeninio judėjimo “Taip” lyderį. “Prezidentė D.Grybauskaitė apžvelgdama savo trejų metų kadenciją atvirai ir kategoriškai pareiškė niekada neklystanti, – spaudos konferencijoje ir savo tinklaraštyje žėrė A.Zuokas. – Iki kitų prezidento rinkimų Lietuvoje liko mažiau nei dveji metai, o turint omenyje dabartinius prezidentės reitingus beveik niekas neabejoja, kad jai pavyks laimėti ir likti vadovauti mūsų valstybei dar penkerius metus. Esu įsitikinęs, kad Lietuvai, kaip demokratinei valstybei, kituose prezidento rinkimuose reikalinga alternatyva… Tad kviečiu drauge ieškoti kandidatų į Lietuvos prezidentus.”
Paskelbęs šį aštrų pareiškimą A.Zuokas su šeima išvyko į Vakarų Europą švęsti žmonos Agnės gimtadienio bei vestuvių 20-ųjų sukaktuvių metinių.
Taigi kodėl iki centrinės valdžios rinkimų likus 76 dienoms “Taip” lyderis ir sostinės meras pasirinko tokią dėmesio į save atkreipimo formą ir kodėl, užuot aiškinęs savo motyvus bei telkęs bendraminčius tariamoms naujo lyderio paieškoms, jis susikrovė lagaminus ir pasileido po Viduržemio jūros kurortus? Pagaliau, ko iš tiesų tokiu veikimu siekia A.Zuokas?

Ar A.Zuokas tikrai savarankiškas?
“Šitas A.Zuoko veiksmas prieš prezidentę sugalvotas ne jo, o žmonių, kurie A.Grybauskaitei tapus prezidente prarado postus arba įtaką”, – įsitikinęs politologas, buvęs A.Zuoko bendrapartietis, dabar savivaldybės tarybos narys Algirdas Gricius.
Kas tie žmonės? A.Gricius nesako, tik nusijuokia ir prityla. Girdi, visi žino, kas slypi po žodžiu “valstybininkas”. “Valstybininkai” seniai perprato psichologinį A.Zuoko – veržlaus, įžvalgaus, ambicingo, vienvaldžio ir labai nekantraus lyderio – portretą, užmezgė su juo neva dalykiškus santykius ir dabar jo ambicijas išnaudoja sau naudinga kryptimi.
Buvęs Lietuvos centro sąjungos lyderis Romualdas Ozolas, nesileisdamas į detales, lakoniškai pabrėžia, kad A.Zuokas, be kita ko, yra supančiotas dar ir ankstesnių įsipareigojimų.
“Naujieji jo bičiuliai jam paaiškino: štai Gediminas Paviržis, kuris irgi figūravo Vilniaus miesto tarybos nario Vilmanto Drėmos dingimo ir papirkimo byloje, buvo klusnus ir išplaukė sausas, o tu – vienintelis buvai nuteistas; ir jei toliau veiksi perdėm savarankiškai, situacija gali pasikartoti. Jis netikėjo, kad bus nuteistas, – kalba patyręs politikos užkulisių žinovas. – Pagaliau, visi politikai pakabinami juos masinant ambicijomis būti pirmaisiais ir viliojant pinigais rinkimams. Ir ypač tokie ambicingi politikai kaip Artūras. O žinant, kad dvi pastarosios rinkimų kampanijos: Seimo bei savivaldybių, jam kainavo itin brangiai, tikėtina, kad buvo žaista dar ir šia korta.”
Dar vienas motyvas, kodėl šis politikas skėlė viešą antausį prezidentei – jo noras tokia viešųjų ryšių akcija atkreipti dėmesį, kad apie jį būtų kalbama prieš rinkimus – ir nesvarbu kaip: gerai, blogai, svarbiausia, kad jis būtų prisimenamas. Nuolat būti “apyvartoje” – pagrindinė viešųjų ryšių taisyklė. “Ir jam tai pavyko. Juk mes nesikalbėtume, jei šito pareiškimo nebūtų buvę”, – pabrėžia buvęs liberalų lyderis Eugenijus Gentvilas.

Per anksti ėmė matuotis premjero kėdę
Iš tiesų A.Zuoko nekantrumas siekiant tikslų nacionalinėje politikoje yra pati blogiausia jo charakterio savybė. Nekantrumas iš pirmojo ešelono politikų nubloškė jį į municipalinės lygos žaidėjus.
Prezidento apkaltos metu A.Zuokas buvo tapęs vienu keturių svarbiausių ir vertingiausių figūrų: premjero Algirdo Brazausko, Seimo pirmininko Artūro Paulausko ir, kaip paaiškėjo per apkaltą, nesavarankiško, bet tarp žemesnio visuomenės sluoksnio labai populiaraus prezidento Rolando Pakso. Jis buvo vienintelis politikas, išdrįsęs ateiti ant Tauro kalno ir kalbėtis su įsiutusia, besispjaudančia, neprognozuojama R.Pakso rėmėjų minia.
Tuomet A.Zuoko vardas išjudino Lietuvos jaunuomenę. Studentija, ką tik mokslus baigę jauni profesionalai nešini žvakutėmis, tualetiniu popieriumi ir vainikais masiškai plūdo prie Prezidentūros palaikyti iš merų išstumto naujo stiliaus politiko.
Ir nors, viena vertus, toks politikas tuo metu daugeliui buvo labai reikalingas ir netgi parankus, antra vertus, jis ne vienam patyrusiam mohikanui kėlė siaubą: turtingas, pasitikintis, savarankiškas, užsibrėžto tikslo siekiąs kaip buldozeris. Būtent tada vadinamųjų valstybininkų galvose ir gimė “A.Zuoko nukenksminimo planas”. O kadangi politikas save vertina kur kas geriau, nei yra (jau tada save matė be penkių minučių premjeru), tai jį “nukenksminti” nebuvo sudėtinga.
Pirmiausia jis buvo įveltas į sostinės mero perrinkimo peripetijas, galiausiai supjudytas su Tėvynės sąjungos lyderiu Andriumi Kubiliumi. Tuo metu, kai A.Brazauskas neteko premjero posto ir į jį nepavyko pasodinti savo favorito Zigmanto Balčyčio, A.Zuokas su devyniais liberalcentristais, užuot parėmę dešiniuosius ir tapę konstruktyvia opozicija, sukirto rankomis su “valstybininkų” statytiniu Gediminu Kirkilu dėl palaikymo jo Vyriausybei.
O pačiame dalybų dėl valdžios po 2008-ųjų metų Seimo rinkimų įkarštyje A.Zuokas apie daugiausiai balsų gavusios partijos lyderį, kuris, remiantis vakarietiška politine kultūra, įprastai ir tampa vykdomosios valdžios vadovu, atvirai išrėžė: “A.Kubilius yra puikus politikas, politologas, intelektualas, bet – ne savo vietoje. Man labai imponuoja jo išprusimas, vizionieriškumas, intelektualus kalbėjimas, bet jis visiškai neturi administratoriaus gebėjimų. Jis būtų puikus Seimo pirmininkas ar netgi prezidentas, tik ne Vyriausybės vadovas: čia reikia ne fantazuoti ir kalbėti, o vykdyti, būti ūkininku.”
A.Gricius teigia, kad nekantrusis A.Zuokas jau seniai save mato ir taiko į premjero A.Kubiliaus vietą. “Netgi V.Uspaskichas už jį kantresnis ir gudresnis, jis tenkinasi mažesniu gėriu, jam užteko ūkio ministro pozicijos”, – primena pašnekovas.
“A.Zuokas irgi būtų galėjęs tapti ministru ir gauti sveikatos ministro portfelį, kurio pageidavo, jei tik būtų buvęs kantresnis, – įsiterpia netrukus knygą apie politiką ir dešiniųjų politikų veikimą išleisiantis socialdemokratas Vytenis Andriukaitis ir reziumuoja: – Bet kilus konservatorių atstovo Vilniaus mero Viliaus Navicko skandalui, jis suuodė galįs grįžti į sostinės vadovus ir trenkė durimis. Vieši jo kalbėjimai, esą jis išėjo iš Seimo, nes premjeras ir partneriai nepalaikė jo teiktų PVM lengvatų, tėra pasaka.”
“A.Zuokas tiesiog nemoka būti antras”, – atsidūsta buvęs jo bendražygis E.Gentvilas.
“Iš tiesų A.Zuokas gali būti tik pirmas”, – paantrina R.Ozolas.
Tačiau turint tiek balsų, kiek tradiciškai gauna liberaliosios partijos, negali pretenduoti į daugiau, nei vyresnysis partneris duoda. Bet A.Zuokas to niekaip nesupranta, nes jis politologijos ir politikos savamokslis.

Bendraminčius sutelkia tik trumpalaikiam tikslui
E.Gentvilas teigia, kad kūrėju save pristatantis A.Zuokas iš tikrųjų yra labiau griaunantis nei santykius kuriantis politikas. “Jo bėda, – paaiškina V.Andriukaitis, – nesugebėjimas suprasti, kad tai, kas tinka verslo srityje, politikoje netinka. Jis vadovauja iš verslo perimtu stiliumi: visi turi vykdyti jo komandas.” O juk politika yra kompromisų menas.
Nesugebėjimas tartis A.Zuoko vadovaujamus liberalcentristus privedė prie skilimo: jis neleido burtis opozicijai partijoje ir visus atskalūnus išmetė, vėliau šie įsteigė Liberalų sąjūdį, kol galiausiai pats A.Zuokas pasitraukė iš partijos ir paliko visiškai išvėsusius negausius buvusių šalininkų likučius. Su juo toliau nebesiryžo eiti nei jo bendrovių ilgametis juristas Raimondas Šukys, puikiai tvarkęs visus sandorius, nei finansiškai remtas Vytautas Bogušis, nei kiti kiekvieną lyderio paliepimą uoliai vykdę šalininkai: Algis Čaplikas, Raimondas Palaitis, Gintautas Babravičius.
“Taip yra todėl, kad jis geba žmones uždegti ir sutelkti komandą, bet tik trumpam”, – paaiškina R.Paksas, 1999-aisiais atvedęs A.Zuoką į didžiąją politiką, padaręs savo pavaduotoju Liberalų sąjungoje bei prieš partijos senbūvių valią perleidęs šiam sostinės mero regalijas.
“Bet kadangi jis galvoja tik apie save, tai ir bendraminčiai telkiasi apie jį tik tokie, kurie ieško trumpalaikės naudos”, – pertaria E.Gentvilas.
Šiandien A.Zuokas teturi vienintelį seną ištikimą bendražygį – tai žmoną Agnę, su kuria kartu jau dvidešimt metų nuo studijų laikų. Ji ištikimai laukė jo, bebaimio karo korespondento, 1990–1992 m. grįžtančio iš Irako, Irano, Azerbaidžano, Gruzijos, Osetijos, vėliau kartu kūrė verslo imperiją, o vyrui palikus Seimą, pakeitė jį parlamente.

Baigėsi pinigai – baigėsi idėjos
Buvęs A.Zuoko šalininkas ir pavaduotojas merijoje, vėliau tapęs vienu aršiausių jo kritikų, išleidusių į apyvartą “Abonento” pravardę konservatorius Kęstutis Masiulis veda dar toliau: “Jis yra labai sugestyvus, moka net didžiausias niekšystes pristatyti kaip neišvengiamą gėrį. Jis mane kurį laiką sugebėdavo įtikinti, kad tai, ką jis daro, yra būtina…”
V.Andriukaitis tikina, kad labiausiai A.Zuoko gebėjimai pasimatė Seime. “Jis nemoka dirbti opozicijoje”, – apibendrina socialdemokratas. Ir tai tiesa, tikruosius politiko gebėjimus atskleidžia ne jo buvimas valdžioje, o opozicijoje, nes tuomet reikia dirbti dukart daugiau ir sunkiau, mat nėra plataus valstybinio aparato, kuriam dalytum pavedimus.
Tad A.Zuokas, negavęs pakankamai balsų per praėjusius Seimo rinkimus, arba turėjo iš viso neiti į Parlamentą, arba tenkintis tuo, ką pasiūlė koalicijos partneriai.
Beje, jei politikas būtų laikęsis A.Kubiliaus 2004-aisiais, veikiausiai šiandien jo biografijoje nebūtų įrašo “teistas”, o jei 2008-aisiais A.Kubiliui būtų pripažinęs, kad šis, o ne jis yra tikrasis “bosas”, artėjančių Seimo rinkimų perspektyva būtų nepalyginti labiau džiuginanti.
Būtent tokią ją pasirinko buvę A.Zuoko bendražygiai – atskalūnai nuo Liberalų ir centro sąjungos, įkūrę Liberalų sąjūdį. Tiek Eligijus Masiulis, tiek kiti jauni ir ambicingi liberalai nulenkė galvas prieš premjerą ir tyliai sutiko su tuo, ką vyresnysis partneris davė. O davė ne tik tai, ką visi matome – postus vykdomojoje valdžioje. Juk gerokai didesnę finansinę paramą gauna ir liberalų bei konservatorių valdomos savivaldybės.
V.Andriukaitis dėl šio fakto, beje, jau kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Mat jo žodžiais, Vyriausybės finansinių srautų perskirstymo metodika itin palanki Klaipėdai, Kaunui, kai kurioms kitoms dešiniųjų valdomoms savivaldybėms, bet Vilnius liko nepagrįstai nuskriaustas. Tad A.Zuokui gerokai sudėtingiau parodyti savo rinkėjams labiausiai apčiuopiamus ir įprastai politikų prieš rinkimus reklamuojamus darbus: sutvarkytas vaikų žaidimų aikšteles, išasfaltuotas gatves, šaligatvius, sutvarkytus parkus, nušienautus kiemus, gėlynus. Daugiausia šiuo metu daromi tie darbai, kurių politikai imasi kadencijos pradžioje, nes rinkėjai jų naudos nei mato, nei junta: tiesiami aplinkkeliai, jungiamos ligoninės, privatizuojami jų pastatai.
Liberalų Sąjūdžio lyderis, susisiekimo ministras E.Masiulis pabrėži: “Tiek meras A.Zuokas pirmasis, tiek meras A.Zuokas trečiasis nestokoja idėjų, bet jų finansinės galimybės kardinaliai skirtingos. Pirmasis tiesė tiltus, statė dangoraižius, rentė sporto arenas, golfo laukus, be to, naudodamasis vietos ir užsienio investuotojų bei bankų pinigais vykdė įvairius kitus grandiozinius projektus, o meras A.Zuokas trečiasis sumažėjusį biudžetą bei negalėjimą pritraukti investuotojų maskuoja viešųjų ryšių idėjomis: statyti oro uostą, paleisti Vilniaus taksi ir pan.”
Galiausiai, mero A.Zuoko pirmojo ir antrojo užmojams biudžeto pinigines dosniai atverdavo tiek premjeras R.Paksas, tiek A.Brazauskas, o A.Kubilius to nedaro, be to, šįkart A.Zuokas Vilnių rado praskolintą iš esmės tiek, kiek siekia visas metinis šios savivaldybės biudžetas, tad skolintis net ir puikiausioms idėjoms nebėra galimybių.
K.Masiulis mano, kad A.Zuokui nebūtų reikėję jokių viešųjų ryšių akcijų galimiems rėmėjams telkti, jei jis dar pernai pakilus šildymo kainoms, užuot gąsdinęs milijonierių Tautvydą Barštį, jog sutraiškys jo ne vietoje statomą limuziną šarvuočiu, būtų pasukęs šilumos tinklus valdančios bendrovės ICOR link. Jai dar 2002 m. pats su tuomečiais bendraminčiais iš miesto tarybos perdavė valdyti sostinės šilumos ūkį. O dabar svarstytina, kuo išradingasis A.Zuokas patrauks išsilavinusius savo rinkėjus balsuoti už jį spalio 14-ąją.

Į “Veido” klausimus atsako judėjimo “Taip” lyderis A.Zuokas.

VEIDAS: Kieno patartas ėmėte ieškoti alternatyvos prezidentei?
A.Z.: Pareiškimą paskatino prezidentės trejų metų darbo apžvalga ir diskusijos su Pasaulio lietuvių jaunimo susirinkimo dalyviais.
VEIDAS: Jūsų santykiai su prezidente visą laiką buvo įtempti. Kam prireikė juos dar labiau aštrinti?
A.Z.: Nematau priežasčių tokiems santykiams būti. Jei kas nors dalykinius santykius perkelia į asmeninius vertinimus, tai to žmogaus teisė. Aš nesiekiu aštrinti santykių su prezidente ir tai nėra koks nors konfliktas. Man keista girdėti apie baimę, kuri tvyro Lietuvoje, kai kalbame apie prezidentę ir jos galimą reakciją.
VEIDAS: Kodėl, užuot stojęs ginti vilniečių prieš šilumininkus dėl nepagrįstai didelių šildymo kainų konkrečiais darbais, įsivėlėte į ginčą su premjeru, energetikos ministru ir prezidente?
A.Z.: Nei aš, nei valdančioji Vilniaus miesto dauguma nesiginčijame, o reikalaujame, kad Vyriausybė vykdytų tai, kas jai privalu pagal kompetenciją. Tereikia pažiūrėti į įstatymus, kas už ką atsako.
Šios kadencijos miesto taryba dirba tik antrus metus, o jau projektuojame naują 50 MGW biokuro katilą, kuris, jei suskystintų dujų terminalą proteguojanti Vyriausybė netrukdys, pradės veikti kitą pavasarį. Tai padės sumažinti šilumos kainą apie 5 proc.
Kartu liepos gale paskelbsime apie buitinių atliekų rūšiavimo gamyklos statybą. Šie objektai pradės veikti 2013-2015 m., nors galėjo 2011 m.
O socialiniuose tinkluose akciją prieš mane organizavo ne mano šalininkai, o politiniai oponentai, ypač konservatoriai. Kas neleido imtis priemonių prieš visus, kurie esą trukdė sumažinti šilumos kainas sostinėje, kai Vilniui vadovavo konservatoriai ar R.Pakso partijos atstovai?
VEIDAS: Iki Seimo rinkimų liko pora mėnesių, bet Vilniuje realių darbų, kurie matomi kiekvienam miestiečiui nematyti. Kodėl?
A.Z.: Nesutikčiau. Sėkmingai statomas vakarinis aplinkkelis, rekonstruojamos Gariūnų, Geležinio Vilko ir kitos gatvės. Gėlynams skiriame lėšų du kartus daugiau nei pernai. Pagaliau Vilnius apšviestas. Dar šią vasarą bus įrengta apie 100 naujų vaikų žaidimo aikštelių, tvarkomos mokyklos, darželiai. Ar gali būti geriau? Taip, gali. Tačiau priminsiu, kad 2007 m. Vilnių perdaviau su 274 mln. Lt įsiskolinimu, o 2011 m. perėmiau turintį 850 mln. Lt skolą.
Be to, ši Vyriausybė valstybės finansines bėdas permetė ant savivaldos pečių, ypač Vilniaus. Tokią išvadą padarė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ekspertai.
VEIDAS: Ar nemanote, kad Jūsų susipykimas su A.Kubiliumi jus iš nacionalinio lygmens politikų nubloškė į municipalinės lygos politikų ešeloną?
A.Z.: Aš su niekuo nesipykstu ir skiriu darbų kritiką nuo asmens kritikos.

Sostinės mero Artūro Zuoko judėjimas „TAIP“ siekia sumažinti Seimo narių skaičių iki 101 nario, apriboti parlamentarų kadencijų skaičių, prailginti Seimo nario kadencijos trukmę iki penkerių metų, perkelti Seimo rinkimų datą iš rudens į pavasarį, stiprinti Seimo įstatymų leidybos kompetencijas, praneša BNS.

Tokius siekius A.Zuokas pateikė Kaune šeštadienį surengtame judėjimo visuotiniame suvažiavime pristatydamas rinkimų programos gaires.

Jose – „Seimo atgimimas“, verslo liudijimų sugrąžinimas ir lietuviško verslo globalizavimas, Darbo biržos reorganizacija į Karjeros agentūrą ir 1000 eurų vidutinė alga 2016 metais, energetinė nepriklausomybė naudojant atsinaujinančius vietos išteklius ir teisių savivaldai sugrąžinimas.

„Žmonės ir verslas

pavargo nuo mokesčių didinimo, kurį siūlo Vyriausybė bei Seimas. Yra kitas kelias – investicijų skatinimas bei efektyvesnis valstybės turto panaudojimas“, – pareiškė A.Zuokas.

Pasak jo, Lietuvoje privalu skatinti smulkųjį bei vidutinį verslą, todėl turi būti sugrąžinta verslo liudijimų sistema.

Siekiant paskatinti verslą ir padėti po krizės atsigauti gyventojams, norima įgyvendinti skirtingų pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifų politiką: pagrindinis PVM tarifas – 20 proc.; centralizuotam šildymui, visuomeniniam transportui, viešojo maitinimo paslaugoms, viešbučio tipo ir specialaus apgyvendinimo paslaugoms – 10 proc. PVM; knygoms ir spaudai, vaistams ir sveikatinimo paslaugoms, šviežiai atšaldytai mėsai, paukštienai, žuvims – 5 proc. PVM.

„Tikroji Lietuvos energetinė yra atsinaujinančių energijos šaltinių visapusiška plėtra – biokuras, atliekų panaudojimas, saulė, geotermika, vėjas. 80 proc. dujų importo bus pakeista keisti vietos kuru ir 80 proc. lėšų už energijos išteklius liks Lietuvos ekonomikoje“, – pabrėžė A.Zuokas.

Jis taip pat pareiškė sieksiantis, kad 2016 metais vidutinis atlyginimas siektų 1000 eurų. Tam įgyvendinti esą žadama panaudoti Vilniaus miesto praktiką, kai vykdant viešuosius pirkimus konkursų dalyviai yra įpareigoti savo darbuotojams mokėti ne mažesnį atlyginimą nei Statistikos departamento apskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis sostinėje.

A.Zuoko teigimu, minimalus mėnesinis atlyginimas turi būti padidintas nuo 800 iki 1000 litų, o esą neefektyvi Darbo birža – reorganizuota. Vietoj jos esą reikia kurta Ūkio ir Švietimo ministerijoms atskaitingą Karjeros agentūrą, socialinės funkcijos turėtų būti paliktos paliktos administruoti socialinės rūpybos tarnyboms.

Praėjusią savaitę gerų žinių sulaukė dujų vartojai Europoje. Tuo metu, kai Lietuvos premjeras po susitikimo su „Gazprom export“ generaliniu direktoriumi Aleksandru Medvedevu per Lietuvos radiją skundėsi, kad Lietuva už dujas moka 11 proc. brangiau nei estai ir net 20% brangiau nei latviai, Rusijos dujų koncernas „Gazprom“ paskelbė, kad 10 proc. sumažino tiekiamų dujų kainas partneriams Europoje.

Tiesa, gerų žinių sulaukė ir “Achema”, nes po susitikimo su A.Kubiliumi tas pats A.Medvedevas pranešė, kad “Gazprom export” ir bendrovė “Achema” susitarė dėl mažesnės dujų kainos ir pasirašė ilgalaikę dujų tiekimo sutartį. Nors sutarties galiojimo laikas tarp “Achemos” ir “Gazprom” viešai nebuvo paskelbtas, bet žinoma, kad sutartis galios ne trumpiau kaip iki 2020 metų. Suprantamas ,,Achemos’’ noras turėti ilgalaikį kontraktą ir mažesnę dujų kainą, nes įmonės produkcijos konkurencingumas visiškai priklauso nuo dujų kainos. Svarbus faktas, kad ši įmonė yra didžiausias ir pastovus dujų vartotojas Lietuvoje, kuris suvartoja iki 50 proc. viso Lietuvos dujų poreikio.

Premjero pastangas galima palyginti su vienu šūviu, bet į tris zuikius: pirmas – tarpininkavimas derybose padėjo sumažinti dujų kainą ,,Achemai’’; antras – tai praktiškai sunaikino suskystintų dujų terminalo projektą, nes pasitraukė didžiausias dujų pirkėjas; trečias – sužlugdė viltį sumažinti šilumos kainas gyventojams, nes Vyriausybė nebeleis šilumos ūkiui pereiti prie biokuro. Šilumos įmonių perėjimas prie biokuro mažintų dujų vartojimą ir galutinai palaidotų ne tik terminalo projektą Klaipėdoje, bet ir dujotakio jungtį su Lenkija. Nei vienas iš šių projektų ekonomiškai nebeatsipirktų, ypač žinant, kad naujasis terminalas, esant bet kokioms suskystintų dujų kainoms turės nuolat veikti minimaliu našumu ir taip patiekti į dujų sistemą ne mažiau kaip 0,5 milijardo gamtinių dujų per metus.

Atrodo, kai Lietuvoje kalbama apie dujas logika ir skaičiai, ekonomika ir matematika praranda prasmę. Visi skaičiai tarsi tampa dujomis ore, kurių nepasversi ir nesudėsi. Dabartinėje ,,politekonomikoje” viskas pateisinama terminu – ,,nacionalinis interesas ir energetinė nepriklausomybė”.

Visgi, bandykime paskaičiuoti. Lietuva per metus suvartoja 2,5 – 3 milijardus kubinių metrų gamtinių dujų, kurias perkame iš vienintelio tiekėjo ,,Gazprom” kompanijos ir sumokame per metus apie 2,8 milijardo litų.

Pagrindiniai dujų vartotojai : Achemos koncernas, kuris suvartoja iki 1,5 milijardo kubinių metrų, ir šilumos ūkis, kuris gamindamas šilumą ir elektrą sudegina apie 1 milijardą kubinių metrų dujų. Likusį kiekį suvartoja elektros gamintojai ir buitiniai dujų vartotojai.

Kaip supratome, ,,Achema” dujomis dešimtmečiui jau apsirūpino ir sutartimi įsipareigojo dujas pirkti iš Rusijos.

Kartu žinome, kad Lietuvos Vyriausybė aktyviai siekia įgyvendinti du didelius dujų infrastruktūrinius projektus: suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo Klaipėdoje statyba ir naujo dujotakio iš Lenkijos į Lietuvą statyba.

Taigi, planai ir veiksmai aiškūs, ypač po praėjusios savaitės Vyriausybės pasitarimo, kai premjeras A.Kubilius pareiškė: ,,Kuo daugiau vamzdžių, kuo daugiau alternatyvų, tuo yra geriau”.

Skaičiuojame: suskystintų dujų terminalo statybos kaina – apie 1 milijardas litų, o planuojamas metinis terminalo pajėgumas – apie 2-2,5 mlrd. kub. metrų dujų per metus. Tai yra praktiškai visų metų Lietuvos dujų importo kiekis.

Planuojamas 562 kilometrų ilgio dujotakis iš Lenkijos į Lietuvą kainuos apie 1,6 mlrd. litų, iš kurių Lietuvos dalis būtų 438 milijonai litų. Projektinis pajėgumas –2,3 mlrd. kubinių metrų dujų per metus. Tai yra, vėlgi, praktiškai metinis Lietuvos dujų poreikis. Projektas įmanomas, jei Europos Komisija finansuos ne mažiau 60-70 proc. projekto vertės.

Lietuvos Premjeras nuleido negirdomis Lenkijos dujų perdavimo sistemos operatorės “Gaz-System” atstovo Rafalas Wittmanno pareiškimą, kad pastačius suskystintų dujų terminalus Lietuvoje ar Latvijoje, dujų jungties tarp Lietuvos ir Lenkijos investicija būtų rizikingesnė, o Lenkijos vartotojai nefinansuotų projekto, jei jis ekonomiškai nepagrįstas. “Gaz-System” ir bendrovė “Lietuvos dujos” dėl dujotiekio statybos ketina apsispręsti per 1-2 metus, išanalizavusios šio projekto ekonominę naudą.

Turime įvertinti ir Lietuvos Vyriausybės 2008–2012 METŲ VEIKLOS STRATEGIJOJE numatytus energijos taupymo, biokuro plėtros, dujų vartojimo mažinimo bei konkurencijos didinimo energetikos sektoriuje, priemones. XII skirsnyje ,,ENERGETIKA’’ numatyta:

1.Vykdysime miestų šilumos ūkio diversifikavimo programą, kurios įgyvendinimas užtikrins pusės miestams tiekiamos šilumos ir elektros kogeneravimą iš biokuro, dujų naudojimo lyginamąją dalį šiluminėse jėgainėse sumažinant nuo dabartinių 80 proc. iki 40 proc.

2.Energijos taupymas bus vienas iš Vyriausybės energetikos politikos prioritetų. Sieksime Europos Komisijos finansinės paramos, kad daugiabučių namų modernizavimas taptų masiškas ir per metus būtų atnaujinama apie 2 000 daugiabučių pastatų.

3. Per 2009 m. peržiūrėsime ir pradėsime intensyviai įgyvendinti miestų šilumos ūkio diversifikavimo programą. Jos įgyvendinimas leis didinti miestams tiekiamos šilumos ir elektros kogeneravimą iš biokuro.

Tiesa, šių priemonių įgyvendimo rezultatai iki šiol – apverktini. Jei vis dėlto Vyriausybės planai bus įgyvendinti ir ekspertų nuomonės dėl biokuro bus išgirstos, tai dujų naudojimas šilumos ūkyje sumažės nuo 1 mlrd. iki 0,4 mlrd. kub. metrų per metus. Ir tai yra vientelė reali priemonė sumažinti šilumos tarifą.

Suskaičiavus visas Lietuvos Vyriausybės iniciatyvas, matome, kad šiuo metu planuojami statyti nauji dujų tiekimo pajėgumai siekia 5 mlrd. kub. metrų per metus. Faktas ir tai, kad šiuo metu esantys ,,Lietuvos dujų” pajėgumai viršija 5 mlrd. kub. metrų per metus.

Naujai įnicijuojamų projektų kaina sieks 2 milijardus litų. Tuo tarpu realus Lietuvos dujų poreikis, ypač po “Achemos” ilgalaikės sutarties pasirašymo su “Gazprom”, sumažėjo iki 0,9 mlrd. kub. metrų per metus.

Planuojame turėti 10 mlrd. kub. metrų dujų importo ir tiekimo pajėgumų per metus, kai nepadengtas poreikis nesiekia net 1 milijardo.

Tai galima palyginti su 4 asmenų šeima, kuri sau perka ne lengvąjį automobilį, bet didelį autobusą, ir dar prailgintą. Taip, laisvė pasivaikščioti po autobusą bus didelė, bet kas apmokės ir išlaikys tokią nepriklausomybę?

Atrodo, kad šiai Vyriausybei tik ir terūpi, anot premjero pasisakymo, ,,vamzdžių politika“: daug skolintis, daug pirkti ir daug statyti. Dabar suprantama, kodėl per beveik ketverius metus Vyriausybė savo biokuro programoje numatytus tikslų sugebėjo įgyvendinti tik pusę procento. Per 2009-2011 m. dabartinės Vyriausybės pastangomis Lietuvoje buvo įrengta tik apie 20 MW biokuro įrenginių. Palyginimui, iki 2008 metų Lietuvoje buvo įrengta 400 MW biokuro įrenginių skirtingose savivaldybėse, kuriose šiuo metu ir yra mažiausia šilumos kaina gyventojams.

“Achemai” pasitraukus iš suskystų dujų terminalo Klaipėdoje klientų rato, Vyriausybei liko vienintelis kelias norint išlaikyti terminalo projektą gyvybingą ir įgyvendinti kažkam pažadėtą verslo planą – sužlugdyti didžiuosiuose miestuose šilumos ūkio perėjimą nuo dujų prie biokuro. Ką, deja, premjeras ir Eenergetikos ministerija sėkmingai daro.

Kažkaip norėtųsi premjero paklausti apie atsakomybę…

Šių metų Vilniaus biudžete Seimas nustatė mažesnes nei praeitais metais bendras savivaldybės pajamas – jos sudarys 987 mln. litų (2011 m. – 1036,3 mln. litų). Tai mažiausias miesto biudžetas per pastaruosius 5 metus. 2012 metais planuojama 1176,3 mln. litų išlaidų, iš kurių 175,8 mln. litų bus skiriama skoloms grąžinti.

„Seimas ir Vyriausybė nepaisė nei ekspertų nuomonės, nei vilniečių interesų ir sumažino miesto pajamas ir nepadidino Gyventojų pajamų mokesčio, liekančio miesto biudžete, dalies, taip savivaldybę grąžindami į 2001 metų lygį. Nors Vilnius yra bene vienintelis Lietuvos miestas, kuriame gyventojų skaičius išlieka stabilus, kai tuo tarpu visoje šalyje jis drastiškai mažėja“, – sako Vilniaus meras Artūras Zuokas.

Vilniaus biudžete liekanti GPM dalis nesikeitė nuo pat 2002 metų ir išliko 40 proc. nuo surenkamo mokesčio, tačiau bene visoms savivaldybėms per dešimt metų ši dalis buvo padidinta iki 100 proc. Seimui patvirtinus šių metų sostinės savivaldybės biudžetą, GPM surinkimas grąžintas į 2001 metų lygį (2001 metais buvo surinkta 347,7 mln. litų GPM, 2012 metais planuojama – 336 mln. litų).

Pasak A.Zuoko, ekspertų komisija Vyriausybei siūlė vos 5 procentais padidinti Gyventojų pajamų mokesčio dalį, paliekamą miesto biudžete, taip pat padidinti miesto skolinimosi limitą. Tuo tarpu svarstant biudžetą Seimo valdantieji parodė savo požiūrį į sostinę ir jos gyventojus nepadidindami miesto pajamų iš pajamų mokesčio bei sumažindami skolinimosi limitus, taip ženkliai sunkindami miesto finansinę situaciją.

Vilniaus savivaldybės biudžetas rengiamas vadovaujantis Seimo patvirtintu 2012 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu, biudžeto sandaros įstatymu, savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymu ir kitais teisės aktais.

Savivaldybių biudžetams skiriama GPM dalis, %

Savivaldybė    2002    2003    2006    2010    2012    2006/2010
Vilniaus m.    40%    40%    40%    40%    40%    •    0p.
Kauno m.    74%    74%    74%    94%    94%    ↑  20p
Klaipėdos m.    64%    64%    64%    86%    86%    ↑  22p
Šiaulių m.    96%    96%    96%    100%    100%    ↑  4p
Panevėžio m.    84%    84%    84%    100%    100%    ↑  16p
Mažeikių raj.    55%    55%    90%    95%    95%    ↑  5p
Kitos    100%    100%    100%    100%    100%    -
Šaltinis: LR Savivaldybių biudžeto pajamų nustatymo metodikos įstatymo priedėlis

Vilniaus merui Artūrui Zuokui, ko gera, nebeverta vargintis, plėtojant savo partijos TAIP tinklą kituose Lietuvos miestuose ir švaistant pinigus pasirengimui Seimo rinkimams. Nors šildymo sezonas Vilniuje dar tik įpusėjo, tikimybė, kad A.Zuoko rinkėjai Vilniuje pakartos savo pernykštį pasirinkimą, padarytą per savivaldybių tarybų rinkimus, ir vėl skirs balsus mero partijai, spėriai artėja prie nulio. To paties žymens link krypsta ir visa Vilnius mero politinė karjera.
Pernai balandį, po aistringų kovų A.Zuokui vėl išsikovojus sostinės vadovo postą, teigiamai vertindamas šį įvykį rašiau: „A.Zuokas dabar gavo galimybę darbais reabilituotis ir visos visuomenės, ne tik savų rinkėjų, akyse susigrąžinti gero politiko reputaciją. Jeigu jam nepavyks ir per trečiąją kadenciją sostinės vadovo poste jis susimaus lygiai taip pat, kaip susimovė Seime, galės daugiau nebesikankinti politikoje ir grįžti į verslą.“
Devyni mėnesiai nepraėjo, o A.Zuoko reputaciją tiek apkritai vilniečių, tiek, kas politikui svarbiausia, jo rinkėjų akyse išgelbėti galėtų nebent nuo Vilniaus arkikatedros stogo prabilusios šventųjų statulos. Ir tai dar klausimas, ar gruodžio mėnesio sąskaitų už šildymą priblokšti vilniečiai jomis patikėtų, – taigi marmurinei statulai šaltis nekenkia, vadinasi, ir objektyviai vertinti miesto savivaldybės darbo jos nepajėgtų.
„Vilniaus energijos“ išrašytų sąskaitų sumos daugumą atidavusiųjų savo balsus už A.Zuoką (daugiausia jaunesnius, aukštesnio išsilavinimo, labiau pasiturinčius vilniečius, sugebančius spręsti vadovaujantis savo galva, o ne žiniasklaidos brukamomis klišėmis) labiausiai nustebino todėl, kad dar rudens pradžioje vyravo įsitikinimas – šį, priešrinkiminį, šildymo sezoną savivaldybių politikai paskutines kelnes nusimaus, bet neleis kelti kainų, antraip rudenį rinkėjai išrašys tokias sąskaitas, kad maža nepasirodys.
Tą patį teko girdėti ir iš kelių Seimo narių rugsėjo pradžioje, kilus skandaliukui dėl prezidentės siūlomų Šilumos įstatymo pataisų, turėjusių sumažinti šildymo sąnaudas bent jau didmiesčiuose. „Net Zuokas neleis „Rubiconui“ šito daryti, jis juk ne savižudis“, – naiviai manė vienas Vilniaus mero asmeniškai nekenčiantis konservatorius.
Apsiriko – A.Zuokas ėmė ir atliko viešą politinį charakirį šilumos skaitikliu, o dabar ICOR besivadinančio buvusio „Rubicono“ vadai jam asistavo. A.Zuoko elgesys, atvirai stojant vilniečius niekine ir tik juoką keliančia reklama „mes visi kaimynai“ maitinančios „Vilniaus energijos“ pusėn, buvo toks nerealus ir toks netikėtas, kad iš karto pagimdė krūvą įvairiausių sąmokslo teorijų.
Bene tikroviškiausiai skamba ta, jog A.Zuokas tikėjosi, kad sumokėję kosmines sąskaitas už lapkritį ir gruodį vilniečiai pasijus lengviau, jeigu nuo sausio ar vasario jos sumažėsiančios atšaukus „Imbraso mokestį“. O nuopelnus už rinkimų kampanijos metu žadėtą šildymo kainos sumažėjimą 18 proc. prisiimsiąs A.Zuokas. Na, o jam palanki žiniasklaida visą kaltę už išaugusias sąskaitas suvers konservatoriams ir jų energetikos ministrui Arvydui Sekmokui, kuris esą erzina „Gazpromą“, tai šis ir keliąs dujų kainas. Ta žiniasklaida, kuri neremia A.Zuoko, palaikysianti neutralitetą mainais į „Vilniaus energijos“ reklamos užsakymus.
Jeigu iš tiesų taip planuota, tenka pripažinti, kad ir pats A.Zuokas, ir jo „piarščikai“ visiškai prarado tikrovės jausmą. Mat įrodinėti, kad „Vilniaus energijos“ vadukai ir juos ginantis meras, kalbėdami apie šildymo kainų šuolį, sako tiesą, jiems teko ne apskritai vilniečiams, o A.Zuoko rinkėjams, kurie, kaip minėjome, patys sugeba susirinkti duomenis ir padaryti išvadas. Ne A.Zuoko naudai. Dar svarbiau, kad (dabar jau buvę) A.Zuoko rinkėjai nėra pasyvūs žiniasklaidos vartotojai, bet patys kuria informacinį lauką naudodamiesi savo tinklaraščiais ir socialiniais tinklais. Iš kurių paskui ta pati žiniasklaida semiasi informacijos, ko klausti mero ir apie ką klausti.
Kai doroti A.Zuoką ir „Vilniaus energiją“ ėmėsi tokios lietuviškos blogosferos legendos, kaip „Commonsensas“, „Rokiškis“, „Skirtumas“, kai dujų kainų įtaką šilumai ėmė komentuoti šios srities profesionalas „Nemunas“, o „Facebooke“ stichiškai susiformavo grupė „Vilniaus energija“ užkniso juodai“, kurios autorius netrukus ėmė kalbinti televizija, sostinės mero „piarščikams“ teliko eiti gerti kavos, nes jų pastangos jau nieko nebekeičia.
Ką tai reiškia A.Zuoko ir jo partijos ateičiai? 2008-aisiais 5 proc. minimumas, reikalingas tuomet A.Zuoko vadovautai Liberalų ir centro sąjungai patekti į Seimą, buvo 66 tūkst. balsų. Iš jų 24 tūkst. sunešė vilniečiai. Pernai per savivaldybių rinkimus A.Zuokas Vilniuje gavo 34 proc. balsų. Kadangi per praėjusius trejus metus jis sugebėjo prarasti partiją, trūkstamus iki 5 proc. barjero 30–35 tūkst. balsų (vargu ar šiemet reikės mažiau nei 2008-aisiais) jam reikėtų susirinkti per visą Lietuvą, o tai netgi šiltnamio sąlygomis ne juokų darbas. Juk dabar Kaune ar Klaipėdoje (kartu paėmus liberalams duodančiuose apie 30 tūkst. balsų) A.Zuoko oponentams pakaks užklijuoti ant jo reklamos tipiškos vilniečio sąskaitos už šildymą kopiją. Rafinuoti sadistai galės šalia dar priklijuoti nuo savivaldybių rinkimų užsilikusią A.Zuoko skrajutę su pažadu sumažinti šildymo kainą 18 proc. To pakaks, ypač kad Vilniuje A.Zuokas būtųjų 34 tūkst. balsų tikrai nebegaus.