Šįmet septyniasdešimtmetį atšventęs rašytojas Algimantas Zurba labiausiai laukia susitikimų su kraštiečiais.

Algimantas neslepia ilgai ieškojęs atsiminimų knygai pavadinimo: „Kai rašai romaną ar apysaką, pavadinimą tau vienaip ar kitaip pasiūlo jos personažai. O čia išgalvotų personažų nėra – rašiau, kaip buvo iš tikrųjų, apie žmones, kuriuos buvo lemta sutikti. Ir pavadinimo ilgai nebuvo. Tik paskui ėmė ir švystelėjo – „Gal taip reikėjo“.“
Pirmasis knygos pristatymas rugsėjį numatytas „Sėlos“ muziejuje, įsikūrusiame Biržų pilyje. Susitikimo su kraštiečiais, kuriems paskyrė nemažai puslapių, Algimantas, „jei tik lazdelė leis“, jau dabar nekantraudamas laukia.
„Šio krašto žmonės – ypatingi. Jiems didelę įtaką darė kunigaikščių Radvilų palaikomi reformatai, kuriuos katalikai vadino „bambizais“. Katalikai skubėjo išpažinti savo nuodėmių kunigui bažnyčios klausykloje, o „bambizo“, kuris Dievo atleidimo galėjo prašyti nors ir tvarte melsdamasis, gyvenime bažnyčios vaidmuo buvo visai kitoks. Su reformacija į Lietuvą keliavo aukštesnė kultūra, pažangesnės idėjos, švietimo būtinybės suvokimas. Reformatiškasis „mes“ buvo stipresnis nei katalikiškasis. Kartą anūkas manęs klausė, kodėl Biržų krašte tokie žmonės – išdidūs, dvasingi, tiesūs ir kartu paprasti. Atsakiau: jei ten būtum užaugęs – neklaustum…“

Senas stalas nabagėlis

O štai rašytojo gimtosios sodybos Žvaguičių kaime – nebėra. Gimtųjų namų stogą sovietmečio melioratorių reikalavimu broliams teko nuardyti patiems. „Po ilgos pertraukos atvažiavęs einu palei obelis, kurios tebeatrodo savos, tik žolėse paskendusios, apsamanojusios. Dairausi, iš atminties ieškodamas mūsų buvusio šulinio. Bet jo rentinių nebėr, o duobėje tarp akmenų matau įkritusią ir prigėrusią mažą stirnaitę“, – vaizdžiai pasakoja Algimantas.
Prie buvusios sodybos sunku ir beprivažiuoti, nes sunkiasvorės mašinos, riedėjusios į netoliese veikusį žvyro karjerą, subjaurojo kaimo keliukus. Nei jų taisyti, nei buvusio karjero paliktų žemės žaizdų užpilti nebeatsirado kam.
„Manau, tai atspindi dabartinio žmogaus požiūrį į gamtą ir ekologiją apskritai. Mėgstame kartoti, kad dėl visų nelaimių Lietuvoje kalti penki sovietmečio dešimtmečiai. Bet ir pora „savų“ dešimtmečių mažai ką pakeitė. Gamtos atžvilgiu žmogus paliko nužmogėjęs: bejausmis, be natūralaus grožio suvokimo“, – pastebi rašytojas.
Ant darbo stalo, kurį jaunam pedagogui vestuvių proga kadaise padovanojo kolegos – Čebatorių mokyklos mokytojai ir kuris nuo to laiko ištikimai keliaudavo kartu per visas rašytojo pastoges, tebestovi nedidelė geltona spausdinimo mašinėlė „Robotron“. Rašyti kompiuteriu A.Zurba taip ir nesusigundė: „Neįsivaizduoju, kad parašyčiau bent raidę ne ranka – tai man būtų baisiausias nusikaltimas. Ne aš vienas toks: štai Justinas Marcinkevičius apskritai kompiuterio neturėjo. Mašinėlę, kaip tarpininkę, dar galiu pakęsti, bet ne kompiuterį… Juk kompiuteris nepalieka tavęs kaip redaktoriaus. Plunksna rašydamas neįtikusią vietą taisai vieną, antrą, trečią kartą ir galiausiai grįžti prie pirmojo varianto. Kompiuterio atmintis to pirmojo varianto neišsaugo – ištrina, ir tiek. O man jį po akimis turėti dirbant būtina“, – aiškina savo užsispyrimą rašytojas. (…)

Biblioteka ant aukšto

„Žodžio galia esu patikėjęs dar vaikystėje, nes mūsų namuose ant aukšto buvo didelė neformali biblioteka. Ji atsirado labai keistomis aplinkybėmis. Smaliečių pradinė mokykla, kurioje kibau į mokslus, turėjo turtingą ir neištaršytą biblioteką. Kol vieną popietę sugužėjo būrys stribų ir „žalingas“ knygas ciniškai suvertę paliko ant vieškelio, kad žmonės pervažiuotų ratais. O mano tėvukas tą vakarą kaip tik grįžo iš Biržų turgaus paršiukus pardavęs. Kumelė ties knygų krūva stabtelėjo, žmogus išlipęs apsidairė ir tyliai susikrovė knygas į tuščią nuo paršelių likusią skalinę. Paskui sunešė parvežtą turtą ant aukšto. Daugelis kaimynų žinojo, kur prireikus galima knygą rasti. Ką jau kalbėti apie mus, vaikus. Skaitydavau kanauninko Adolfo Sabaliausko-Žalios Rūtos misijų užrašus ir atrodydavo, tarsi pats vaikščiočiau po Indiją. O Helenos Mnišek „Raupsuotąją“ tais laikais veržėsi perskaityti visos mergaitės“, – prisimena A.Zurba.
Pokario kartai viešas žodis buvo daug svarbesnis nei dabar: bet koks tavo pavardės paminėjimas rajoniniame laikraštyje galėjo reikšti labai daug. „Mes, berneliai kvaileliai, savo šaunumą prieš paneles stengdavomės įrodinėti ne fizine jėga, o spausdindami eilėraščius laikraščiuose. Kai 1959 m. susirinkom į universiteto pirmą kursą – pamačiau, kad visi tokie. Marcelijus Martinaitis eilėraščių atsinešė didžiausią pluoštą – netrukus pasirodė jo pirmoji knygelė. Dalis, kaip Antanas Sutkus ir Romualdas Rakauskas, vėliau pasirinko fotografiją, ir mūsų keliai išsiskyrė. Rašė ir mergaitės, bet jos buvo kuklesnės, nedrįsdavo su vyrais žodžiais lenktyniauti“, – liudija A.Zurba. (…)

Interpretacijos atpratins nuo skaitymo

A.Zurba aplankė daug Lietuvos mokyklų – ir kaip jaunimo rašytojas, populiarių romanų „Šimtadienis“ bei „Integralas“ autorius, ir kaip „Moksleivio“ žurnalo redaktorius, ir kaip Jaunųjų filologų konkurso komisijos pirmininkas. Ką jis mąsto apie literatūros dėstymą šiandien?
„Prisimenu savo paties mokytojas kaime. Palyginti su dabartiniais universitetų magistrantais, jos buvo tikros vargšės, vakarais skrebenančios savo užrašus ir mąstančios, ką apie vieną ar kitą kūrinį, jo personažą gražesnio pasakyti. Ne ekspertai ar universitetų dėstytojai, o patys mokytojai anuomet pamažu sulipdydavo savo vadovėlius. Prisiminkime, pavyzdžiui, pedagogą Rapolą Šaltenį, kuris paliko tokį archyvą, kad juo remiantis galima būtų išleisti dešimtis vadovėlių“, – teigia A.Zurba.
Pats dėstymas, nūdienėmis akimis žvelgiant, būdavo ganėtinai primityvus – mokytojas diktuoja, mokiniai užsirašinėja. Tačiau ir dabartinis amerikoniškasis jo pakaitalas – interpretacijos, rašytojo nuomone, nėra panacėja, nes atpratina žmogų ne tik nuo mąstymo apie literatūrą, bet ir nuo paties skaitymo. „Bandoma interpretuoti, perskaičius tris romano puslapius. Labiau įsidrąsinus, pakanka netgi pusantro… O svarbiausia – tas naivus lietuvių įsitikinimas, kad visa, kas geriausia, mus būtinai pasiekia iš užsienio. Niekur nuo Petro Cvirkos romane „Frank Kruk“ aprašytos visuomenės toli nenuėjome“, – tvirtina pašnekovas, populiariąją amerikonišką kultūrą lyginantis su siauru pistoleto vamzdžiu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šalies knygynuose ką tik pasirodė rašytojo, buvusio ilgamečio “Moksleivio” žurnalo redaktoriaus Algimanto Zurbos atsiminimai “Gal taip reikėjo”. Joje – autoriaus gyvenimo blyksniai nuo vaikystės iki šių dienų. O “Veide” ištrauka iš šios knygos.

Apskritai senelis buvo nekalbus. Gal nenusisekusi ilgalaikė kelionė į Ameriką, gal vėl kas ilgam užčiaupė žmogų. Jo jau nedžiugino papildomai nusipirktas hektaras kitas žemės – tie patys pabaliai, tie patys krūmai. Rauti, versti juos dirbamais laukais nebeliko jėgų. Čia dar, užėjus rusams – visiška nežinia. Pasklido kalbos apie gresiančius naujus, iš Rusijos atsineštus pertvarkymus – savos žemės galbūt nebeliksią, būsianti bendra, visų. Tos šnekos “atmušė” kaimo žmonėms norą patiems ūkininkauti. Užtat dabar senelis, ypač šiltą metą, kur kas ilgiau sėdėdavo ant pamatams įkastų akmenų. Žiūrėdavo į pievas, arimus, anapus griovio boluojantį Pradarbo beržyną. Į jį pats retai nueidavo – skubėdavome mes, vaikai, su bobute Domicele. Pirmiausia – grybauti. Ji visada ragindavo paskubėti, kol išdygusių grybų nesurinko kaimynai Šleivos, Pilypavičiai, gyvenantys kitapus miškelio. O grybų čia tikrai netrūko. Nebuvo jie labai įvairūs, bet augo mėsingos ūmėdės, aukštesnėse vietose galvas iškišdavo lepšiai, raudonviršiai. Mūsų kiemui ir dviem kaimynams jų į valias, nelabai reikėjo skubėti į toliau esantį Žiobų šilelį, iš kurio galėjai parsinešti ir voveraičių, ir šilbaravykių…
Taigi sėdėdavo senelis, paskendęs savo mintyse, ir tas tūnojimas jam nenusibosdavo. Sukrusdavo tik kartais: pasičiupdavo kirvį, dar nedidelį vienarankį pjūkliuką, atsivežtą iš Amerikos, iš malkinės parinkdavo anksčiau prikirstų karklo vytelių ir dingdavo tarp Trako medžių. Pačiam alksnyno pakrašty, kur jau prasideda Šakiškio žemė, kur greta kūpso tamsus eglynėlis, gulėdavo jo palikta kaladė, kita – pastatyta galu – atsisėsti. Čia ir būdavo svarbiausia senelio darbo vieta. Iš visur sutempdavo surinktas šakas, nukirstas atžalas, smulkindavo kirviu, paskui kūlelius verždavo vytelėmis. Iš pradžių darbuodavosi lyg nenorom, lyg labai pavargęs, galiausiai įsitraukdavo į tą monotonišką užsiėmimą, ir nejučiomis prabėgdavo valanda, kita. Pargrįžęs kinkydavo į ratus ar roges Gelsviukę, pasileisdavo plynesnėmis vietomis, grįžęs su pilnu vežimu viską kraudavo į malkinę – kad pradžiūtų. Mums atrodydavo – jis nenori, kad tuščiai bėgtų laikas, stengiasi kuo nors užpildyti vidinę tuštumą, kurios vis daugiau radosi suvokiant, kokie laikai atėjo…
Bet kuo čia dėtas senelio darbas Trako gilumoje ir pirma paminėti stribai? Kaip susiję su manim?
Kai tik senelis užverdavo duris ir su kirviu bei pjūkleliu pasileisdavo į krūmus, sunerimdavau. Žinojau, kur jis traukia, kartais nukėblindavau iš paskos ir mėgdavau klausytis miškelio tyloje dzyruojančio pjūklo ar čekšinčio kirvio muzikos. Paprastai senelis dirbdavo tylėdamas, aš iš alksnyno rankiodavau jo nukirstas atžalas, vilkdavau artyn, kad pasiektų, kad nereikėtų nei stoviniuoti, nei lankstytis. Jam labai patikdavo mano pagalba; kai grįždavome pietų ar vakare, pradėjus temti, žygiuodavom abu greta, senelis pakeliui į namus man kartodavo: “Matai, kiek mudu padarėm. Kai du – tai ne vienas…” Kaitindavo šitie pagyrimai, savaip uždegdavo, sugrįžęs galvodavau, kaip kitą dieną vėl eisiu padėti. Vėliau, kūleliams išdžiūvus, kas nors iš malkinės juos atnešdavo į pirkią, bobutė po vieną grūsdavo į atidengtą krosnies gerklę ir čirkšteldavo degtuką. Žabus pagriebdavo liepsna, sėdėdavau prieš krosnį ant suoliuko, jausdamas maloniai tvoskiančią šilumą, ir būdavau be galo laimingas: toje traškančioje ugnyje ir mano triūso dalelė.
O sykį – tai buvo žiemą – senelis, kaip paprastai, po pusryčių pradingo tarp Trako medžių. Besikuisdamas užtrukau – kol apsirengiau kailinaičius, kol kojas subrukau į veltinukus su kaliošėliais, prabėgo šiek tiek laiko. Senelio ir pėdos ataušo, bet gerai žinojau, kur jo ieškoti, kur čekši jo kirvis. Niekas manęs nedraudė, visiems buvo aišku, kur skubu. O čia – ką tik prisnigta, anksčiau išmintas takas užpustytas – tiktai kreivoja nutolusio senelio pėdos. Taikiau į jas, daugiau nieko man nereikėjo. Netrukus tie pėdsakai turėjo pasukti į Traką, o jau paskui, už alksnynų – ir eglynėlis. Bet staiga…
“Stoj! Kudy?!” – įsakmus balsas sklido nuo klojimo pusės, kur stirksojo sodo pakraštį apkabinusi tvora. Grįžtelėjau ir nustėrau. Ten, baltame sniego fone, juodavo dvi ginkluotų vyrų figūros. Jos keistai svyravo, vos laikėsi. Vienas vyriškis, kiek tvirčiau pastovintis, nusikabino nuo peties šautuvą, prispaudė buožę prie peties. “Stoj, sakau!..” – vėl riktelėjo, nesupratau – kuris.
Ginkluotų vyrų matyta daugybė. Tik ne visada žinojome, ko jie pareikalaus. Kaime esu matęs, kaip netikėtai užklupti žmonės tarsi įauga į žemę, nejuda, paklusdami rėkiančiųjų komandai, kitąsyk ir rankas pakelia.
Man gi, visai nedideliam snargliui, per akimirką įkaitęs kraujas trenkė į galvą. Nebesuvokiau, ką darau, bet nesustojau, su veltinėliais įsibridęs į sniegą. Žiūrėjau į neseniai išmintas pėdas ir jomis pasileidau gilyn į Traką. Greičiau pas senelį, ten vienintelė vieta, kur galima pasislėpti, kur mane apgins.
Bėgau neatsisukdamas, tik dar įstrigo: prie tvoros parklupęs vienas vyras pasidėjo ant apsnigtos karties šautuvą ir ėmė taikytis. Antrasis šaukė ir šaukė: “Stoj, gyvate! O tai – patiesim!..”
Tą riksmą, matyt, išgirdo troboje. Ir pro langą pamatė, kas vyksta. Iššoko pro duris šiltesnio drabužio neužsimetusi mama ir klykdama puolė prie besitaikančio stribo. Suspėjo pačiu laiku, gal paskutinę akimirką – dar nenuaidėjus šūviui. Mama griebė ant tvoros paguldytą šautuvą, išplėšė besitaikančiam stribui iš rankų, atlošė vamzdį aukštyn.
Nebegirdėjau, ką jis dar šaukė – tik bėgau, bėgau. Kai prasidėjo storakamieniai alksniai, kai apsikabinau vieną, atskrido besitąsančių mamos ir stribo balsai. “Tai kad bėga, praneš banditams!” – “Viešpatie, apkiautėliai jūs! Apdujėliai… Prisigėrę, nieko nebematot! Trake senelis žabus kapoja, vaikas ir skuba! Užsipylėt smegenis, patys nebežinot, kas vaidenasi!.. Dieve, į vaiką šaudys!..” – “Patikrinsim, pažiūrėsim, kaip ten žabus kapoja!” – jau atlaidžiau riktelėjo tas, kuris taikėsi, iš sniego pakėlė mamos numestą šautuvą…
O aš vėl bėgu, tik retkarčiais atsisukdamas, taikau į senelio pėdas. Netrukus ir jis pats pakelia galvą. Sustingsta rankoje kirvis, o akys be žodžių klausia: kas gi? Visas uždusęs kartoju: “Nieko, tikrai nieko…” Dabar man ramiau – priešais mano gynėjas, tikra užuovėja. Senelis, nors nieko nesako, kaukšteli kirviu, klausosi. Neapsirinka. Ne iš tos pusės, kur įmintos mūsų pėdos – iš eglynėlio kyšteli dviejų paruoštų šautuvų vamzdžiai. “Gal ir teisybė – kapoja”, – suniurna vienas seklys, dairosi į šalis; jo kepurė atsmaukta ant pakaušio, o veidas – visas raudonas. – “Tai banditai – kur?” – kvėpteli antrasis; nuo jo net iš toliau sklinda kažkokio gėrimo tvaikas.
Senelis sugraibo naują žabų saują, guldo ant kaladės. “Iš kur mes juos išpaišysim?.. – pagaliau taria, perkirtęs alksniūkščius. – Ką tik prisnigta, tai ir dairykitės – jei jaučiat…” – “Nu, nu, Zurrrba… Žiūrėk tu mums, Zurrrba…” – vis dar nenuleidžia šautuvų apgirtę vyrai, dar žvilgčioja į mūsų pėdas, neskubom suka Trako pakraštin.
Senelis paima storesnį žaliūkšnį. Pjūkliuko nereikia – stipriai užsimoja kirviu. Taip tvoja, kad perkirsto alksniūkščio drūtgalys švilpia toliausiai, o ašmenys sulenda į kaladę. Jis nieko nesako, tik delnu iš šonų tranko kotą, stengiasi išlaisvinti kirvį…

Balto popieriaus vagos

Sveikatą savaip naikinau ir kaskart keldamasis ankstyvą rytą – sėdęs prie stalo, rašydavau, rašydavau… Vėliau, po keliolikos metų, prityrusi kardiologė Gražina Šimkūnienė Santariškėse tars: kam tie romanai, argi ne svarbiau pačiam išlikti?..
Ak, miela daug man padėjusi daktare, kad žinotumei, jog net tada, jau išleidęs per dvidešimt knygų knygelių, kitaip – negalėjau. Reikia keltis su saule, kaip žemės artojui plūgą – imti į ranką plunksnakotį ir pasileisti per baltą popieriaus lauką… Kitaip neįmanoma. Kitokios prasmės nematau…
Baltuoju lauku žygiavau kas rytą, kas dieną. Toliau purenau Savūnės gyvenimo dirvą, sėjau sunkius jos likimo grūdus. Atsirado romanai “…eina…”, galiausiai ir “…jai tešviečia”. Reikėjo nužingsniuoti visą žmogaus kelią – iki pat paskutinio atodūsio. Reikėjo greta kasdienybės išbandymų slegiamos moters paveikslo sukurti ir jos engėjo, pokario metais rankas susitepusio Lietuvos žmonių krauju, paskui tapusio kolūkio pirmininku, savaip bandančio palenkti Savūnės širdį – Pelaniaus paveikslą.
Taip reikėjo, kitaip negalėjo būti… Perskaičiusi trilogiją, literatūrologė Elena Bukelienė prisipažino: “Gal pačiam atrodys ir keista, bet aš – o tu žinai mano gyvenimiškąją poziciją – beveik įsimylėjau tavo Pelanių.” Taip buvo atsiliepta apie knygos literatūrinį personažą…

Algimantas Zurba

Apie knygą ir autorių
Naujoji Algimanto Zurbos knyga – atsiminimai, apimantys rašytojo gyvenimo vingius – vaikystę, studijų metus, šeimą, darbą “Švyturyje”, “Moksleivyje”, Rašytojų sąjungoje. Tai drauge ir visos Lietuvos istorinė panorama, aprėpianti platų laikotarpį nuo karo metų iki sausio 13-osios įvykių ir galiausiai – šių dienų. Autorius aprašo daug kurioziškų tarybinių metų nutikimų, atvirai paliečia dabarties skaudulius. Prisimena bičiulius, kolegas, bendradarbius, pateikia žymių Lietuvos žmonių portretų.
Knygoje apžvelgiama visa rašytojo kūryba – nuo pirmų darbų, bene populiariausio visų laikų lietuviško jaunimo romano “Šimtadienis” iki paskutinių stambių kūrinių – “Savūnės” trilogijos, “Aritmijos”, “Krisiaus”.