Prezidentė Dalia Grybauskaitė / BFL/A.Ufarto nuotr.

“Veido” diskusija: Ar Prezidentei Daliai Grybauskaitei reikia pasirašyti įstatymo, numatančio žurnalistams baudžiamąją atsakomybę už uždarų teismo posėdžių medžiagos viešinimą, projektą?

TAIP

Irena Šiaulienė, Seimo narė

Baudžiamojo kodekso pataisa dėl atsakomybės už neviešų posėdžių medžiagos paskelbimą buvo įregistruota 2013 m. – po išgalvotos Garliavos pedofilijos istorijos, kai akivaizdžiai buvo manipuliuojama mažamečiu vaiku, be jokios atsakomybės už mažametės gyvenimą ateityje. Todėl ir gimė pataisa, kad ir teismuose, kaip yra  numatyta atsakomybė už ikiteisminio tyrimo medžiagos paviešinimą, būtų apgintas privatumas, ypač nepilnamečių.

Vaikai yra ypač pažeidžiami ir patys negali apsiginti, ypač kai jais teisiniuose procesuose bando manipuliuoti kelios pusės, kai viešojoje erdvėje pateikiami ir vaiko gyvenimo, ir išgalvoti faktai. Prisiminkime Garliavos istorijos išdavą – į suaugusiųjų išgalvotą, dramatizuotą, po to teismuose narstytą pedofilijos istoriją įpainiota nepilnametė mergaitė bei jos pusseserė turėjo palikti Lietuvą. Visa tai – istorijos ir vaiko gyvenimo aplinkybių viešo pateikimo rezultatas.

Prisiminkime Garliavos istorijos išdavą – į suaugusiųjų išgalvotą pedofilijos istoriją įpainiota nepilnametė mergaitė bei jos pusseserė turėjo palikti

Tokiu barjeru, užkertančiu vaiko ir apskritai žmogaus teisių pažeidimus, galėtų būti atsakomybė už neviešų posėdžių medžiagos skelbimą. Neviešo bylų nagrinėjimo principas išplaukia iš Konstitucijos 117 straipsnio, nustatančio išimtis, kada teismo procesas gali būti uždaras: žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį. Jokiu būdu čia nekalbama apie žodžio laisvės suvaržymą, o kalbama apie žmogaus, visų pirma nepilnamečio, privatumo gynimą.

Juk ir Kedžių byla buvo susijusi su šeima, su šeimos santykiais, jų šeimos problemų sprendimu. Jeigu tuomet būtų laikytasi įstatymų dėl nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio, žmonių privataus gyvenimo apsaugos, ypač aukų, – tikiu, kad nebūtų tokių skaudžių pasekmių, kokios susiklostė visoje Garliavos istorijoje.

Bėda ta, kad įstatymų nesilaikoma, tad gal Baudžiamajame kodekse numatyta atsakomybė už baudžiamąjį nusižengimą padės tramdyti žalingą poveikį.

Teisėjas turi atsakingai įvertinti visą medžiagą, ar konkrečiame posėdyje nagrinėjama informacija susijusi su visuomenės teise žinoti. Ir tai yra saugiklis, kad visuomenei ir žiniasklaidai svarbi informacija nebūtų nuslėpta.

NE

Aistė Žilinskienė, Interneto žiniasklaidos asociacijos pirmininkė

Tikiuosi, kad Prezidentė šio įstatymo nepasirašys, nes tai perteklinis teisės aktas, kuris jokios naudos visuomenei ar nukentėjusiems dėl nusikaltimų neduos. Pagal jau galiojančius teisės aktus, skelbiant nukentėjusiųjų duomenis jie turi būti nuasmeninti. Nepilnamečiai neturi būti atpažįstami.

Naujos pataisos sukurtų tokią situaciją, kad žiniasklaida bijotų imtis skelbti duomenis netgi apie tas bylas, apie kurias žinoti visuomenei būtų viešasis interesas. Pakaktų, kad vyktų vienas ar keli uždari teismo posėdžiai, ir duomenys apie tokias bylas negalėtų būti skelbiami. Praktiškai taip teisininkams įduodamas į rankas įrankis apriboti informacijos sklaidą. Žurnalistai tiesiog bijotų apie jas kalbėti.

Be to, kaltinamojo ar nusikaltėlio portretas būtų nematomas, nes nebūtų galima viešinti gana didelės informacijos dalies. Visuomenė tiesiog nebežinotų apie dalį reikšmingų bylų.

Be to, visuomenė praras teisę kontroliuoti teisminę valdžią, nes apie gana didelę jos darbo dalį tiesiog nebus kalbama.

Naujos pataisos sukurtų tokią situaciją, kad žiniasklaida bijotų imtis skelbti duomenis netgi apie tas bylas, apie kurias žinoti visuomenei būtų viešasis interesas.

Grįžtant prie nepilnamečių teisių apsaugos, tai jų apsauga pakankamai reglamentuota. Žurnalistų etikos inspektoriai už tokius pažeidimus baudžia. Jie ne tik nagrinėja skundus, bet ir patys stebi žiniasklaidos priemones ir įspėja apie pažeidimus, prašo taisyti trūkumus. Nuobaudos skiriamos kiekvienais metais.

Ši erdvė yra pakankamai kontroliuojama ir pagal dabar galiojančius teisės aktus žmonės gali apginti savo teises.

Be to, jei šis teisės aktas įsigalios, bus paradoksali situacija: ikiteisminio proceso metu, leidus prokurorui, tyrimo medžiagą galima viešinti, tačiau kai byla pasieks teismą, apie ją kalbėti ir rašyti bus uždrausta, ir kuo ji baigsis, visuomenė nebesužinos.

Be to, numatytos sankcijos už pažeidimus neadekvačios – baudžiamoji atsakomybė bus taikoma už viešąjį interesą žinoti tiesą.

Kas politikus skatino inicijuoti šį įstatymo projektą, pakomentuoti negaliu. Kol kas vienintelis atsakymas – tai kažkurio įstatymo rengėjo skaudi asmeninė patirtis, kurią nusprendė pritaikyti visiems.

"Scanpix" nuotr.

Aušra LĖKA

„Veidui“ iš Strasbūro

„Lufthansos“ autobusas Vokietijos ir Prancūzijos sieną pervažiuoja neprižadindamas snaudžiančių ankstyvo reiso keleivių, nors pagal Europos Vadovų Tarybos vadovo Donaldo Tusko pranašystę jau turėjo kapsėti paskutinės Šengeno zonos egzistavimo valandos.

Daug keleivių autobuse Frankfurto oro uostas–Strasbūras, kaip ir apskritai žmonių Strasbūro gatvėse, kavinukėse ar tramvajuje – eurobiurokratai, politikai, žurnalistai, vertėjai. Kartą per mėnesį keturias dienas, kai čia į Europos Parlamento (EP) sesiją persikrausto keli tūkstančiai Briuselio politikų ir eurobiurokratų, vos apie 276 tūkst. gyventojų Strasbūras pateisina Europos sostinės titulą.

Tiesa, ne vieną dešimtmetį tęsiasi diskusijos, kad taip švaistomi mokesčių mokėtojų pinigai ir teršiama gamta. 2007 m. atliekant tyrimą suskaičiuota, kad per metus EP „keliaujantis karavanas“ išmeta apie 20 tūkst. tonų CO2, tai prilygsta 13 tūkst. skrydžių iš Niujorko į Londoną ir atgal. O 48 darbo dienos Strasbūre, tyrimo duomenimis, atsieidavo apie 200 mln. eurų, bet dabar prie to dar reikia pripliusuoti trijų naujų ES narių Bulgarijos, Rumunijos bei Kroatijos išlaidas ir nuo to laiko išaugusias kainas.

Bet Strasbūras EP sesijomis tik džiaugiasi: viešbučių kainos pakyla iki kosminių aukštumų, brangius restoranus užplūsta ne už asmeninius pinigus besivaišinantys svečiai. Atvykėlių srautai, jei jie prognozuojami ir mokūs, – didelė paspirtis miestui.

Tačiau šįsyk į jame vykusią EP sesiją rinktasi kalbėti apie kitokius – nei prognozuojamo kiekio, nei mokius atvykėlius. Europa niekaip nesugeba pabėgti nuo vis aštrėjančios pabėgėlių krizės.

Desperacija be rezultato

„Tarp sausio 20-osios, kai D.Tuskas pareiškė, kad ES turi ne daugiau nei du mėnesius sutarti, kaip spręsti pabėgėlių problemą, ir kovo 7-osios, kai įvyko taip lauktas ES ir Turkijos susitikimas, nenutiko nieko daugiau už susitarimo projekto pateikimą. Tačiau dėl nieko nėra galutinai sutarta. Diskusijos buvo labai nelengvos, ir nepasakyčiau, kad projektas idealus“, – Europos Par­la­mento Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijos pirmininko pavaduotojas Petras Auštrevičius nė iš tolo netrykšta optimizmu.

ES Tarybai pirmininkaujančių Nyderlandų gynybos ministrei Jeanine Hennis-Plasschaert pristačius europarlamentarams ES ir Turkijos susitikimo diskusijas (būtų dar ankstyva sakyti – rezultatus), klausimų kol kas daugiau nei atsakymų.

P.Auštrevičiaus nuomone, sudėtingiausia projekto dalis – jo įgyvendinimas, ir ne vien iš finansinės, bet ir politinės pusės. Net žinant, kad Vokietija, tiksliau, jos kanclerė Angela Merkel, kartu su ES Tarybai pirmininkaujančiais Nyder­landais yra šio projekto autoriai, sunku įsivaizduoti, kad A.Merkel Krikščionių demokratų sąjunga pritartų Turkijos beviziam režimui jau iki šio birželio pabaigos ir derybų dėl narystės ES paspartinimui. Juolab po nesėkme A.Merkel par­tijai pasibaigusių sekmadienį vykusių regioninių rinkimų trijose Vokietijos žemėse.

Taigi ES ir Turkijos susitarimo projektas sunkiai įgyvendinamas, nors būtent Vokietija yra viena desperatiškiausiai išeities iš pabėgėlių krizės ieškančių valstybių, nes čia jų nusėda arti 90 proc. ir šalis nebemato galimybės, kad taip gali tęstis. A.Merkel, anksčiau jau padariusi klaidą pakviesdama pabėgėlius ir nepasakydama jiems jokių sąlygų, dabar, pasak P.Auštrevičiaus, gali padaryti dar vieną, kuri gali jai kainuoti politinę karjerą Vokietijoje, jei tokie susitarimai būtų įgyvendinti.

Turkijai bevizis režimas visų pirma reikalingas tam, kad R.T.Erdoganas galėtų pademonstruoti, jog yra įtakingas politikas, galintis priversti ES nusileisti.

„Turkija – labai svarbi partnerė, bet su ja reikia partneriauti prisilaikant aiškesnių sąlygų. Ji turi atsižvelgti, kad ES laikosi aiškių demokratijos ir politikos kriterijų ir jų nemažins. O tai, kad Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdo­ganas susitikimo su ES išvakarėse uždarė pagrindinį opozicijos laikraštį, – atviras akibrokštas ES. Tačiau apie tai informacijoje apie ES ir Turkijos susitikimą paminėta vienu punktu – kad apsikeista nuomonėmis apie laisvo žodžio ir saviraiškos laisvę Turkijoje. Tikiuosi, kad iki kovo 17–18 d. Europos Vadovų Tarybos pirminės susitarimo sąlygos bus patikslintos, aiškiai pasakant, ką reikia padaryti pačiai Turkijai. Reikia su ja bendradarbiauti sprendžiant pabėgėlių problemą, bet ES vartų raktas turi likti ES rankose“, – pabrėžia P.Auštrevičius.

Jo manymu, Turkijai bevizis režimas visų pirma reikalingas tam, kad R.T.Erdoganas galėtų pademonstruoti, jog yra įtakingas politikas, galintis priversti ES nusileisti. Tačiau europarlamentarai nepritaria turkų geidžiamam politiniam turgui: pabėgėlių klausimo sprendimas – mainais į paspartintas derybas dėl Turkijos narystės ES ir vizų panaikinimas iki šio birželio pabaigos.

Bet dalis europarlamentarų, atrodo, nepritaria viskam, įskaitant ir ES egzistavimą. „Svarstydamas pabėgėlių klausimus EP pasirodė toks, koks yra. Koks ketvirtadalis EP – aiškiai radikalizuotos grupės, pasirengusios išardyti ES, ir jų pasisakymai atspindi tas pozicijas. Jie išgyvena pakilimą – bet kokia krizė jiems yra kalbėjimo platforma. Politinio chuliganizmo apraiškos EP pastovios ir dažniausiai – iš tos pačios grupės asmenų. Jų žodynas gerokai aštresnis nei panašių Lietuvos veikėjų – nesiskaitoma su žodžiais, atvirai įžeidinėjamos ir niekinamos kitos valstybės“, – konstatuoja P.Auštrevičius.

Iki kumščių neprieita, bet graikas europarlamentaras už komentarus apie kaimynus turkus net išprašytas iš EP posėdžių salės. O iš vakaro kiek rafinuotesnio, bet irgi karšto dušo iš grupės europarlamentarų sulaukė Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras Filippo Grandi. Klausimas, o kiekgi kainuoja jo ir jo aparato išlaikymas, ir gal tai atsakymas, kur gauti lėšų pabėgėlių problemai spręsti, sulaukė audringų plojimų.

Su kovo 8-ąja, pabėgėlės

Vis dėlto tikrai suglumino, kad JT pabėgėlių reikalų komisaras EP sakė proginę kalbą… kovo 8-osios proga. EP laukė Tarptautinės moters dienos (kad ir kaip vertintume jos esmę), kad su­rengtų moterų pabėgėlių situacijos svarstymą.

F.Grandi pasakojo konkrečias istorijas, kaip moterys, net mergaitės verčiamos kūnu mokėti už kelionę į Europą. Anksčiau vos ne trys ketvirtadaliai pabėgėlių buvo vyrai ir tik vienas iš dešimties neturėjo aštuoniolikos, o dabar apie 55–60 proc. pabėgėlių srauto sudaro moterys ir vaikai. Gali būti, kad vyrai atvyko pirmi, o paskui juos dabar jau vyksta moterys ir vaikai.

Svarstydamas pabėgėlių klausimus EP pasirodė toks, koks yra. Koks ketvirtadalis EP – aiškiai radikalizuotos grupės, pasirengusios išardyti ES.

EP pranešėja šiuo klausimu Jungtinės Ka­ra­lystės europarlamentarė Mary Honeyball iš So­cialistų ir demokratų frakcijos apgailestavo, kad moterys bėga nuo karo ir prievartos savo gimtinėje, bet kelionėje susiduria su kontrabandininkų, prekeivių žmonėmis, net kitų pabėgėlių smurtavimu. Moterys iš baimės patirti seksualinį išnaudojimą ištisas naktis nesudeda bluosto, nes pabėgėlių priėmimo vietose joms nėra nei atskirų patalpų miegoti ar nusiprausti, nei atskirų tualetų.

Atsiranda ir nauja pabėgėlių kategorija – vaikai, gimę kelyje. O per tūkstantį vaikų, atvykusių į Europą, kažkur išnyko. Nusikaltėliai veikia, kaip ir veikė, tik narkotikų ir ginklų kontrabandos trasoje per Vakarų Balkanus vienas prekes pakeitė kitomis – žmonėmis.

Ar EP priimta rezoliucija bent kiek paskatins pagerinti moterų pabėgėlių situaciją? Norėtųsi tikėtis, kad prie šio klausimo bus grįžta anksčiau nei kitą kovo 8-ąją.

Beje, Tarptautinės moters dienos proga EP daug kalbėta ne tik apie moterų pabėgėlių, bet ir apie visų moterų nelygiavertę padėtį praktiškai visose srityse, išskyrus tą vienintelę, į kurią vyrai pretenduoti negali. Gerai, kad besiskundžiant viso pasaulio neteisybėmis moterų atžvilgiu apsidairyta ir aplink: EP per visą istoriją nuo pat 1958 m. vadovavo vos dvi moterys.

Vis dėlto nuskambėjęs retorinis klausimas, kodėl net pačios moterys, taip pat ir europarlamentarės, nebalsuoja už kitas moteris, buvo labai vietoje. Tikra lyderystė, nepaisant lyties, svarbiau, nei būtų kokios kvotos, o juo labiau tuštokos kalbos kartą per metus, kovo 8-ąją.

Ir mums reikia rengtis valandai X

Po keturių dienų diskusijų europarlamentarai klestelėjo į verslo klasės krėslus lėktuvuose, nuo automobilių užsikišo išvažiavimai iš Strasbūro. Šiandien narplioti pabėgėlių rebuso jau susirinko Europos Vadovų Taryba. Kovo pabaigoje tą patį darys Jungtinių Tautų organizuojama konferencija Ženevoje ir t.t., ir pan. Kol ieškoma išeities iš didžiausio po Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių ir migrantų antplūdžio, JT Vyriausiojo pabėgėlių komisaro biuro duomenimis, šiemet iki kovo pradžios per Viduržemio jūrą Europą pasiekė apie 132 tūkst. migrantų, daugiau nei 400 žuvo bandydami perplaukti jūrą.

„ES bet kurioje srityje nuolat susiduria su nebaigtos integracijos rezultatais: ekonominės krizės metais – dėl nebaigtos euro zonos integracijos, dabar, esant pabėgėlių krizei, – dėl to, kad neturime bendrų priemonių Šengeno zonai apginti, bendrų struktūrų, galinčių saugoti ES išorinę sieną. Nacionalinių valstybių Europos Sąjungos laikai baigėsi. Jei norime, kad mums, kaip ES, atstovautų viena ar kelios valstybės, galime tai tęsti, bet tai visai neperspektyvu. Net pačios didžiausios ES valstybės tos naštos pavieniui nepakelia. Kelias į geriau veikiančią ES – per gilesnę integraciją“, – išeities raktą siūlo eu­roparlamentaras P.Auštrevičius.

Žinoma, reikia siekti, kad pabėgėliai liktų Tur­­kijoje, Jordanijoje, Libane, Egipte, Libijoje: ten kurti saugias zonas, mokėti jiems didesnes išmokas, kad jie ten galėtų išgyventi, kol jų tėvynėje baigsis karas, ir desperatiškai nesiveržtų į Eu­ropą. O kartu reikia spręsti karinio konflikto Sirijoje problemą, juolab kad jis gali persimesti ir į kaimynines valstybes.

Bet net jei į regioną grįš taika, ar daug šansų, kad šešiaženkliai būriai pabėgėlių, pasiekusių Europą per kelerius karo Sirijoje metus, norės grįžti į tėvynę?

„Pabėgėlio statusas ES turi būti su atitinkamomis išlygomis: priimame laikinai, o nuolat – tik tuos asmenis, kurie dėl tam tikrų aplinkybių savo šalyje gali būti persekiojami. Europa sukasi nuo pabėgėlių: vis labiau griežtėja socialinės pa­ramos jiems sąlygos, naujai atvykusiems įsitvirtinti Europoje tampa vis sunkiau tiek ekonomiškai, tiek kultūriškai. Auga radikalios partijos, ku­rių šūkis – išmesti visus, kurie nėra gimę toje vals­tybėje. Visa tai gali veikti ketinančiųjų bėgti į Eu­ropą psichologinį nusiteikimą“, – vardija P.Auštrevičius.

O Lietuvai, europarlamentaro įsitikinimu, reikia būti ES branduolyje, kelti iniciatyvas, atsakingai kalbėti, rengtis pasidalyti tam tikrais resursais ir tikėtis sulaukti daugiau solidarumo, kai mums to reikės. „Niekada nežinome, kada mums gali to prireikti. Juk yra ir tokia galimybė: bendradarbiaudami su turkais uždarome Tur­kijos ir Grai­kijos sieną, ir per kur tada veršis katilo, pilno potencialių migrantų, garas? Pirmas va­riantas – per Pietus. Bet kitas variantas – per Šiaurę ir Ry­tus. Ir kur mes, Lietuva, čia atsirandame? Dau­gelis valstybių net negalvoja, kad jas kirs migrantų srautai. Kad tai visai negresia mums, aš nepasakyčiau. Rusijos karinis dalyvavimas veiksmuose Sirijoje daugeliu atvejų nulemtas ir noro daryti įtaką tiems srautams“, – sako P.Auš­tre­vičius.

Tad jis ragina Lietuvą visų pirma demons­truoti pakankamą pasirengimą priimti sprendimus ir kantriai tai daryti. Antra, būti solidaresnę padedant pasieniečiais tuose rajonuose, kur jų labai reikia. Trečia, turime įgyvendinti savo pa­bėgėlių priėmimo kvotą. Ir ketvirta, turime gerai pagalvoti apie savo rytinę sieną, jos patikimumą ir mūsų pačių pasirengimą valandai X, jei kiltų toks iššūkis.

Modernus mokslas reikalauja skaitymo ir mąstymo. Bet tai ir yra žurnalistų darbas, žinoma, jeigu jie gerbia save ir savo klausytojus.

Ar žurnalistas turi suprasti, ką jis kalba? Ar nacionalinio transliuotojo informacinės laidos rengėjas gali žvaliu balsiuku skaityti reklaminę nesąmonę? Kokiu laipsniu geram žurnalistui (jei jau dirba nacionalinėje radijo laidoje, tai mažų mažiausiai tokia prielaida būtų logiška, ar ne?) leistina skleisti žinias, kurios gal ir tinka virtuvinių sąmokslo teorijų kūrėjams, bet mokslo ganėtinai vieningai atmetamos?
Gruodžio 4 dienos rytą važiuodama į darbą nori nenori buvau priversta klausytis per LRT laidą „Ryto garsai“ viena po kitos dėstomų ekonominių nesąmonių. Žurnalistė skaitė UAB Nacionalinio aukso banko organizuojamos reklaminės viktorinos su šiokiais tokiais prizais (žurnalistės aiškinimu, „prabangiais…“, suprask, lyg ir auksas) klausimus ir labai džiugiai komentavo atsakymus.
Ką išgirdome? Iš pradžių nuskambėjo tezė: „Kiekvienas šiandien papildomai atspausdintas ir į apyvartą išleistas banknotas lemia visų valiutų nuvertėjimą.“ O po to klausimą: „Vienas iš būdų apsaugoti savo pajamas ir turtą nuo pinigų nuvertėjimo yra: a) investuoti į tauriuosius metalus, pavyzdžiui, investicinį auksą, kuris turi išliekamąją vertę; b) taupyti pinigus banko sąskaitoje ir c) įsigyti vertybinių popierių.“ Teisingas atsakymas, pasak žurnalistės (o gal labai suinteresuoto reklamos užsakovo, nors tai žurnalistė paminėti „pamiršo“), yra „a“.
Klausime ir atsakyme ekonomika suprimityvinta iki tokio lygio, kad net sunku ką pasakyti. Aiškinti, kad „kiekvienas šiandien papildomai atspausdintas ir į apyvartą išleistas banknotas lemia visų valiutų nuvertėjimą“ gali nebent itin kietakaktiškas naujosios austrų mokyklos gerbėjas, kuris nuoširdžiai didžiuojasi nepripažįstąs skaičių ir jais savo teorijų neparamstąs. Tiesiog tikįs, ir viskas, net jei skaičiai tam akivaizdžiai priešinasi.
Žvelgiant į ne tokias radikalias ekonomines įžvalgas, infliacijos prigimtis jau tikrai nėra tokia aiški. Monetaristai (ekonomikos mokykla, kuri grynu pavidalu, tiesą sakant, nebeegzistuoja) infliacijos priežastį įžvelgia perteklinėje pinigų pasiūloje, kai pernelyg daug pinigų vaikosi pernelyg mažai prekių. Tačiau kai kalbama apie šiuolaikinę ekonomiką, tai tokia nuosekli teorijoje monetaristų logika pasirodo esanti beveik visiškai nenaudinga praktikoje. Kodėl?
Centrinis bankas nekontroliuoja visos pinigų pasiūlos, o tik nedidelę jos dalį, tai yra monetas, banknotus ir rezervus, kuriuos tiekia komerciniams bankams. (Rezervai šiuo atveju yra pinigai, kuriuos bankai laiko specialiose sąskaitose centriniame banke ir naudoja iš esmės atsiskaitymams vienas su kitu ar valstybės iždu.)
Vis dėlto sąryšis tarp pinigų pasiūlos ir infliacijos painokas visų pirma todėl, kad infliaciją sukelia tik tie pinigai, kurie paskolinami arba išleidžiami. Bankai skolina tik tada, kai jų balansai neapkrauti blogomis paskolomis ir jie turi daugybę norinčių skolintis ir galinčių mokėti įmokas klientų. Vartotojai leidžia pinigus, kai yra ramūs dėl savo darbo vietos ir darbo užmokesčio: tada jie dažniau išlaidauja, ima didesnes paskolas, pertvarko savo namus ir perka automobilius.
Tad nors monetaristai gąsdina, kad pinigų pasiūlos didėjimas lemia didesnį išlaidavimą, taigi ir didesnę infliaciją, viskas yra greičiau priešingai. Mat kiekvienas valiutos vienetas, kurį pasiskolina ar išleidžia vartotojai, sugrįžta į bankų sistemą ir pasirodo kito asmens ar įmonės sąskaitoje, indėlyje arba pinigų rinkoje, kurie sudaro platesnę pinigų pasiūlą (žymimą kaip P1, P2 ar P3). Būtent todėl laisvai savo veiklą vykdantys centriniai bankai (Lietuvos atvejis čia netiktų) nesiorientuoja į pinigų pasiūlą, o kontroliuoja rezervus iš esmės tam, kad turėtų galimybę kontroliuoti trumpalaikes palūkanų normas, tad ir jų veiklos įtaka pinigų pasiūlai netiesioginė: jei jie padidina palūkanų normas, tai slopina išlaidavimą ir galiausiai pinigų pasiūlą.
Jei vis dėlto ekonomika patekusį į išties gilią krizę, nes niekas nenori skolinti ar skolintis, net prie nulio artėjanti palūkanų norma ir milžiniškos išspausdintos pinigų sumos ne tik negarantuoja infliacijos, bet netgi įmanoma defliacija.
Kita vertus, labai svarbi ir žmonių psichologija: tikėtina, kad infliacija didės, jei žmonės tikisi, kad ji didės. Laukdami infliacijos jie atitinkamai pakeis savo elgseną: reikalaus didesnių algų, kels kainas. Nors ir skamba paradoksaliai, geriausia apsauga nuo infliacijos yra stabilios infliacijos lūkesčiai. Pinigų spausdinimas kuria infliaciją tik tuo atveju, jeigu yra pakilimas, kuris perkaitina ekonomiką. Nėra pakilimo – nėra ir infliacijos. Kol ekonomika apimta krizės ar jos nuojautos, neverta nerimauti dėl to, kad pinigų kūrimas pagimdys infliaciją.
Antroji viktorinos atsakymų dalis irgi paremta arba neišmanymu, arba agresyviu melu. Investavimas į tauriuosius metalus tėra vienas iš galimų būdų apsaugoti savo turtą nuo infliacijos, beje, tikrai negarantuojantis saugumo, nes aukso kaina, veikiama globalinių neramumų, brangenybių paklausos ir dolerio vertės, nuolat svyruoja. Kiekvienas, kuris norėtų įrodyti, kad būtent auksas apsaugo nuo infliacijos, mažų mažiausiai privalėtų pateikti aiškiomis prielaidomis ir patvirtinta empirine medžiaga paremtą modelį, o ne „įrodymą“ entuziastingu balsu.
Tiesą sakant, auksas neturi jokios prigimtinės išskirtinės vertės, jo saugojimas kainuoja, ir jokių pajamų pats savaime jis tikrai neduoda. Sunkumų laikotarpiu jo paklausa (tad ir kaina) auga, nes dėl psichologinių savybių žmonės tokiu būdu bando šiek tiek sumažinti savo ateities baimę. Apdrausti nuo infliacijos gali tik tos turto formos, kurios teikia fiksuotą pastovią grąžą.
Nors pastaruoju metu dėl smukusio pajamingumo daugelis obligacijų tam netinka, tačiau norint ir dabar galima tikrai rasti tam tikrų saugių šalių obligacijų, kurios dengtų infliaciją. Taigi šioje loterijoje-viktorinėje, kuri laukia ir Lietuvos banko priežiūros departamento dėmesio, teisingiausias atsakymas būtų „c“, o ne tas, kurį užsakė reklamos užsakovas.
Sakysite, painoka? Taip. Modernus mokslas reikalauja skaitymo ir mąstymo. Bet tai ir yra žurnalistų (juolab tų, kurių darbas apmokamas mokesčių mokėtojų pinigais) darbas, žinoma, jeigu jie gerbia save ir savo klausytojus. O jei ne, tai ko tada jie stebisi, kad valdžioje „triūsia“ tokie pat agresyvūs neišmanėliai.

Tiesą sakant, auksas neturi jokios prigimtinės išskirtinės vertės, jo saugojimas kainuoja, ir jokių pajamų pats savaime jis tikrai neduoda.

REUTERS

Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) pirmininkas, Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis gegužės 3-iosios – Pasaulinės spaudos laisvės dienos išvakarėse paragino ESBO valstybes dėti daugiau pastangų, kad būtų apsaugoti žurnalistai.

“Skaitmeninė žiniasklaida XXI a. atvėrė precedento neturinčias galimybes žodžio laisvei ir priėjimui prie informacijos, bet tikrąją spaudos laisvę vis dar varžo smurto prieš žurnalistus grėsmė. Visame ESBO regione žurnalistams ir toliau grasinama, jie yra persekiojami, fiziškai užpuolami ir net nužudomi vien už tai, kad dirba savo teisėtą ir gyvybiškai svarbų darbą“, – sakė A. Ažubalis.

“Negalime toleruoti nei šių grėsmių žurnalistų saugumui, nei jų galimų šiurpių padarinių. ESBO valstybės privalo labiau stengtis įvykdyti savo įsipareigojimus žiniasklaidos laisvės srityje ir užtikrinti, kad galiojantys teisės aktai, teisėsaugos veikla ir teisinės priemonės būtų taikomi žurnalistų saugumui užtikrinti“, – sakė A. Ažubalis.

Vilniuje birželio 7-8 d. vyks konferencija, skirta žurnalistų saugumui ESBO regione. Ją rengia ESBO pirmininkaujanti Lietuva kartu su ESBO atstove žiniasklaidos laisvei.

Rusijos televizijos NTV ir dienraščio “Komsomolskaja pravda” žurnalistai buvo trumpam sulaikyti Libijos sukilėlių, kai mėgino nuvykti į šios šalies pietinę dalį, nes buvo palaikyti šnipais.

Šeštadienį “Komsamolskaja pravda” išspausdintame straipsnyje dienraščio žurnalistai pasakojo, kaip jie sumanė kartu su kolegomis iš NTV nuvykti į Libijos regioną, kuriame žiniasklaidos atstovai praktiškai nesilankė nuo šio sukilimo pradžios.

“Vieniems važiuoti buvo baisu, todėl susiradome pakeleivių – tris vaikinus iš televizijos NTV. Penktadienį anksti ryte leidomės į kelią dviem mašinomis”, – rašo korespondentai.

Vienas iš šiame incidente dalyvavusių NTV žurnalistų Jurijus Kučinskis sakė, kad jie buvo sulaikyti kelyje, vedančiame į pietus nuo Viduržemio pajūrio miesto Adždabijos.

“Pietuose mus domino naftos telkiniai, kurie, kaip praneša naujienų agentūros, užsiliepsnojo po nežinia kieno bombardavimo. Prie pietinio išvažiavimo iš miesto sustojome pasiklausti, ar nepavojinga važiuoti tolyn. Automatu ginkluotas sukilėlis mus nuvedė į kažkokį pastatą, kuriame, matyt, buvo įsikūręs štabas”, – žurnalistas pasakojo NTV laidoje.

“Tą dieną mus triskart vežė iš vienos vietos į kitą – į įvairius štabus arba kažkokias sukilėlių dislokacijos vietas. Mūsų dokumentų niekas dorai nepatikrino, tačiau iš pokalbių su įvairiais žmonėmis supratome, kad mus įtaria esant (Libijos lyderio Muamaro) Kadhafi (Muamaro Kadhafi) arba Rusijos žvalgybos agentais”, – pridūrė J.Kučinskis.

Pasak jo, žurnalistai buvo paleisti tik apie 20 val. Maskvos (19 val. Lietuvos) laiku, kai į sukilėlių štabą atvyko vienas lauko vadas.

“Tik jis atidžiai pervertė mūsų pasus, siekdamas įsitikinti, kad atvykome į Libiją iš Egipto, o ne Tuniso – tai yra iš sukilėlių, o ne Kadhafi kontroliuojamo regiono”, – nurodė reporteris.

Žurnalistų apsaugos komiteto (CPJ) duomenimis, nuo vasario vidurio Libijoje, kurioje faktiškai vyksta pilietinis karas, užfiksuota per 40 žiniasklaidos darbuotojų persekiojimo atvejų. Per 25 incidentus žurnalistai buvo sulaikyti; užfiksuoti penki smurto atvejai, taip pat dukart buvo užpulti žiniasklaidos tarnybų biurai.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) penktadienį paragino leidėjus būti socialiai atsakingus, ir neversti žurnalistų nutraukti darbo sutartis bei išsiimti verslo liudijimus.

“Reaguodami į informaciją apie kai kurių leidėjų bandymus priversti žurnalistus nutraukti darbo sutartis ir išsiimti verslo liudijimus, SADM vadovai kviečia leidėjų organizacijas informuoti savo narius, kad tokie veiksmai ne vien pažeidžia darbuotojų interesus, bet ir kenkia leidėjų profesinei reputacijai”, – sakoma ministerijos pranešime.

Ministerija paragino leidėjus “būti socialiai atsakingais, nepažeidinėti įstatymų ir neversti žmonių likti be socialinių garantijų”.

Anot pranešimo, “Sodros” bei Valstybinės darbo inspekcijos teritoriniai skyriai yra informuoti apie tokią grėsmę, ir gavę žinių, jog rajone ar mieste yra tokių atvejų, į tai atsakingai reaguos. Tokiu atveju bus tikrinama, ar nėra pažeidžiami įstatymai ir imamasi atitinkamų priemonių.

Ministerija pažymi, kad, Valstybinei darbo inspekcijai nustačius pažeidimus dėl darbo santykių įteisinimo formos ir šalims nesusitarus, bylos bus atiduodamos teismui.

Savo ruožtu Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) ir VDI įspėjo esant visoms galimybėms ir sąlygoms įvertinti, ar konkrečią veiklą vykdančios įmonės santykiai su darbuotojais yra registruojami tinkamai.

“Verslininkai turėtų žinoti, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai, todėl, jei gyventojo įmonei teikiamos paslaugos iš esmės atitinka darbo santykius, tai mokesčių administratorius gyventojo iš tokios veiklos gautas pajamas laikys darbo santykių pajamomis, o tai reiškia, kad darbdavys turės įvykdyti visas su tuo susijusias mokestines prievoles”, – teigiama VMI pranešime.

“Valstiečių laikraščio” žurnalistai ir kiti darbuotojai šią savaitę ėmė protestuoti prieš darbdavių reikalavimą nutraukti darbo sutartis ir dirbti pagal verslo liudijimus, tačiau laikraštį valdančios bendrovės vadovai tvirtina tokio nurodymo nedavę.

Rusijos žurnalistai šeštadienį paskelbė kreipimąsi į prezidentą Dmitrijų Medvedevą dėl Olego Kašino sumušimo, kuriame pareikalavo, kad šalies vadovas juos apgintų.

Atviro laiško, kuris buvo paskelbtas portale Openspace.ru, autoriai rašo, kad būtina surasti ir nubausti šio nusikaltimo organizatorius ir vykdytojus, taip pat prašo, “dėti visas pastangas, kad pradėtų veikti Baudžiamojo kodekso 144-asis straipsnis, numatantis bausmę už kliūčių darymą teisėtai profesinei žurnalistų veiklai”.

Kreipimesi sakoma ir tai, kad tik per praėjusį 2010 metų laikotarpį Rusijoje buvo nužudyti aštuoni žurnalistai, o dar 40 buvo užpulti.

Laiško autoriai primena D.Medvedevui, jog daugelis nusikaltimų žiniasklaidos atstovams būna neišaiškinti daug metų, ir pabrėžia, kad “valdžiai tenka tiesioginė atsakomybė už žiniasklaidos priemonių darbo saugumą šalyje”.

“Reikalaudami apginti žurnalistus, mes kalbame ne tik apie savo cechą. Būtina apginti ir mūsų piliečius. Žurnalisto teisė normaliai atlikti savo pareigas ir nejausti baimės dėl savo gyvybės – tai visuomenės teisė kalbėti ir būti išgirstos”, – pažymima kreipimesi.

Šį laišką pasirašė jau daugiau kaip 20 žurnalistų, tarp jų Ilja Barabanovas, Filipas Bachtinas, Julija Latynina, Linoras Goralikas, Andrejus Lošakas, Leonidas Parfionovas, Dmitrijus Muratovas, Jurijus Saprykinas, Vladimiras Jakovlevas.

Portale Openspace.ru taip pat pranešama, kad žurnalistai, taip pat visi norintys kitų profesijų atstovai gali pasirašyti šį kreipimąsi sekmadienį.

Be to, Žurnalistų sąjunga ir laikraštis “Kommersant”, kurio darbuotojas yra žurnalistas, pareiškė, kad atliks šio įvykio savo tyrimą.

O.Kašinas buvo sumuštas lapkričio 6 dieną prie savo namų Piatnickajos gatvėje. Turimais duomenimis, žurnalistą užpuolė du nežinomi asmenys. Ligoninėje, į kurią jis buvo nuvežtas, jam buvo padaryta operacija. Šiuo metu žurnalisto būklė stabiliai sunki.

Dėl O.Kašino nupuolimo iškelta baudžiamoji byla “grupės asmenų įvykdytas pasikėsinimas nužudyti”.