Antru įtakingiausiu Lietuvoje asmeniu po Prezidentės „Delfi“ apklausoje išrinktas žurnalistas Edmundas Jakilaitis, kasdien savo laidoje „Dėmesio centre“ taršantis politikos ir kitus visuomenės veikėjus, į interviu lėkte atlekia su šaulio uniforma. Iš savo ūgio aukštybių pasilenkia draugiškiems bučkiams (esame pažįstami seniau, nei E.Jakilaitis dirba televizijoje, tad ir interviu nevaizduosime oficialybių su „jūs“). Atsako į dukters skambutį: žmona Rasa, irgi žurnalistė, dabar – užsienio reikalų ministro atstovė spaudai, išvykusi su ministru, tris jaunuosius Jakilaičius sutiko pažiūrėti uošvė, bet matematikai paruošti reikia tėčio pagalbos. Pasišaipau: anksčiau televizijos veidas asocijavosi su bohema, siautulingais vakarėliais, o dabar štai – šaulys, trys vaikai, ta pati žmona. Televizija keičiasi?

Aušra Lėka

– Nesu nei teisuolis, nei blaivininkas. Ačiūdie, vis dar galiu šokti iki aštuonių ryto, ir kartais nelabai atsimenu, kuo šokiai baigėsi. Bet per daug gyvenime nesiblaškau.

– Ar vyresnieji vaikai žiūri tavo laidas? Ar žino, kad tu žvaigždė?

– „Seni“ vaikai (taip juokais vadiname Barborą, kuriai trylika, ir Bernardą, kuriam vasarą bus dešimt, o Mortai – dveji) kartais paklausia, apie ką šiandien buvo laida. O praėjusią savaitę Bernardas po laidos su Mindaugu Basčiu sako: „Tėti, bet matosi, kad jis meluoja.“ Sakau – taip, Bernardai, meluoja. O žvaigždės jiems – muzikantai, Marijonas. Jie žino, kad tėtis – žurnalistas ir kad pažįsta daug žmonių, sako – tėtis tai visus pažįsta.

– Bus žurnalistų dinastija?

– Turbūt ne. Nors nežinia, kaip susiklostys. Bet man svarbūs kiti dalykai – kad vaikai suprastų, jog reikia daug pastangų, kad kažkas atsirastų, tai nepasidaro savaime. Dabar, jei žmonių pajamos vidutinės ar didesnės, geresnės ar prastesnės kokybės, vaikai turi visus daiktus, kurių labiausiai nori. Jie nesiorientuoja, kad tam reikia pastangų. Vaikams stengiuosi aiškinti lygindamas gyvenimą su sportu: nenubėgsi pirmas, jei daug nedirbsi.

– Bet atrodė, kad ir tau viskas klostėsi lengvai, kilai karjeros laiptais.

– Pirminiame etape tikrai gana lengvai, nes nebuvo kas dirba: žiniasklaidos daugėjo, senų žurnalistų neliko, o naujus priėmė visus ir visur, galėjai gauti darbą, kur nori. Pradėjau dirbti LNK iš karto etatiniu žurnalistu. Rugpjūtį bus jau 20 metų, kai aš televizijoje. Jei nebūtų kitaip susiklosčiusios aplinkybės, gal lig šiol dirbčiau LNK žinių tarnybos vadovu ir nežinočiau, kad galiu padaryti daug kitų dalykų, ne tik žinias.

– Kartais spyris – gerai?

– Tada gerai apsidairai ir pamatai, kad ir tą gali padaryti, ir aną. Taip, mane išmetė. Barborai buvo pusė metų. Vieną parą buvo gana baisu, nes turėjau mažą vaiką ir neturėjau darbo. Bet tai tetruko vieną parą, tad nelabai spėjau išsigąsti.

– Televizijai Lietuvoje po kelių dienų sukaks 60, vadinasi, trečdalį laiko esi jos dalis. Gal žinai, kas ji – švietėja ar tvirkintoja, informacijos šaltinis ar smegenų pudrintoja?

– Kaip sako mano bičiulis, verslo (jei mūsų veik- lą kuriant laidas galima taip vadinti) partneris, bendražygis Laurynas Šeškus, nepaisant mūsų amžiaus jau esame televizijos veteranai, nes pradėjome dirbti tada, kai Lietuvoje ėmė kurtis privati televizija, atsirado konkurencija, tai yra, kai viskas prasidėjo iš tikrųjų. Iki tol visi žiūrėjo tai, ką rodo, o ne tai, ką pasirenki žiūrėti, o mes atėjome tais laikais, kai norėdamas, kad tave žiūrėtų, turėjai daryti kažką, ko nedaro kiti. Atsimenu, sėdžiu Prezidentūroje, o šalia Nijolė Steiblienė ar kokia kita žinoma „Panoramos“ žurnalistė. Sukdavau vieną mintį: ką šiandien prie to reportažo pakalbinsiu, ko ji tikrai nepakalbins, ir ką nufilmuosiu taip, kaip ji tikrai nenufilmuos. Kad visi, sėdėdami už tų pačių durų, nufilmuosime tą patį – akivaizdu, bet gali prie to dar pridėti kažką savo. Tuo gal kažkaip išsiskyriau, nes jau po metų Liudvika Pociūnienė kvietė mane į „Panoramą“ politikos korespondentu kaip gana žinomą žurnalistą, nors mano žurnalistinė praktika tebuvo vieni metai.

Kas yra televizija? Man atrodo, kad kalbėdami apie televiziją, vadinasi, daugiausia apie komercinę, nes ji užima daugiausiai rinkos, kažkodėl ją vadiname žiniasklaida. Žiniasklaida televizijoje tėra žinių laidos, o visa kita yra pramoga, skirta tiems žmonėms, kurie televiziją naudoja kaip pagrindinę pramogą – linksmintoją, guodėją, baugintoją ir ką tik nori. Ką tos laidos, kurias matome tarp žinių, turi bendro su žiniasklaida? Nieko, nes tai tiesiog tam tikros formos kažkokio turinio pramoginės laidos. Vienos gąsdina, nes lietuviai mėgsta, kai juos baugina. Kitos linksmina, dar kitos sukuria kitokią pramogų iliuziją. Man norisi, kad televizija būtų ta vieta, kur pramoga turi prasmę. Man labiausiai priimtinas skandinaviškas modelis – „entertainment with the purpose“, pramoga su prasme, tikslu. Kaip prodiuseris aš irgi darau pramogines laidas, bet ieškau, kaip padaryti, kad jei būčiau TV žiūrovas, man būtų įdomu. Kai pačiam įdomu, tai įdomu ir kitiems.

O LRT – visuomeninė TV, tai kas kita – jos kiti tikslai: ji skatina (bent jau turi skatinti) žmonių domėjimąsi, įvairias nuomones, kritinį mąstymą, toleranciją, platesnį akiratį, turi parodyti kontekstą, kad ne viskas prasideda čia ir baigiasi už 100 km, turi padėti suvokti procesus. Mokesčių mokėtojai LRT ir moka pinigus už tai, kad ji ne tik linksmintų, bet ir turtintų.

– LRT biudžetas bemaž dukart didesnis už LNK ar TV3 grupių. Ar kokybė dvigubai geresnė?

– Jei žinau teisingus skaičius, LNK grupės pajamos turėtų būti apie 20 mln., LRT – gerokai per 30 mln. eurų. Televizijoje daryti gerą produkciją yra brangu. Sukurti kokybišką dokumentinį filmą kainuoja maždaug dvigubai daugiau, nei padaryti kriminalinę laidą, nors trukmė ta pati, o reitingai gali būti mažesni. LRT pinigai skiriami daugeliui dalykų, pavyzdžiui, filmuojama tam, kad kas reikšminga būtų įamžinta, nepaisant, jog tai galbūt žiūrės mažai žiūrovų. Pavyzdžiui, LRT kultūros kanale gal mažai kas pažiūri kokį Panevėžio J.Miltinio teatro spektaklį, bet jei tai suvoksi kaip vertę ateities kartoms, kaip tam tikrą istorijos dokumentavimą, yra prasmės tai daryti. O koks privatus TV kanalas siųs kilnojamąją TV stotį su penkiolika darbuotojų į Panevėžį filmuoti spektaklio? Nė vienas, nes viena tokia išvyka kainuoja 10–20 tūkst. eurų, jei ne daugiau.

– Jei turėtum daugiau pinigų, kas būtų geriau tavo laidose?

– Nemanau, kad daryčiau kažką superkitaip. Galima sukurti gerą turinį net su ribotais resursais. Pavyzdžiui, viena „Nacionalinės ekspedicijos“ laida (o prie jos kūrimo dirba 40 žmonių) kainuoja mažiau nei 10 tūkst. eurų. Tai tris keturis kartus pigiau nei pagrindinės komercinių TV pramoginės laidos.

– Pačiam buvo smagu plaukti ar tai buvo tik darbas?

– Plaukti Nemunu norėjau seniai, bet supratau, kad to nepadarysiu, jei nenufilmuosiu. Mūsų sodyba – netoli Palūšės, ir kai Palūšės valtinės vyrukai valtimi nuplaukė į Nidą, mes su draugais sugalvojome plaukti Nemunu. Jau turėjome išplaukti, bet patekau į infekcinę ligoninę – kažką ne tą suvalgiau. Paskui vis neišeidavo suderinti laiko, bet idėją brandinau. Dar pamačiau dronais nufilmuotą Reiną. Pagalvojau, kad reikia plaukti kaip per Lietuvos istoriją, pasikalbėjau
 su Alfredu Bumblausku. Bet jei imam tokią natą, kodėl nepaimti ir gamtos, etnokultūros. Skambiai pasivadinę „Nacionaline ekspedicija“ pirmas dienas patys nejaukiai jautėmės. Bet jau po pirmų laidų ji tapo tuo, kuo tapo: žmonės žiūrėjo laidas namie, mokyklose per pamokas, o Prezidentas Valdas Adamkus yra pasakęs, kad tai jo mėgstamiausia visų televizijų visų laikų laida. Dabar pagal ekspediciją leidžiamos knygos – gamtininkas Selemonas Paltanavičius išleido didžiulę įspūdingą knygą-fotoalbumą. Kai kam atrodo, kad tai brangiausias visų laikų LRT projektas. Nė velnio – tai gal kokia dešimta pagal brangumą sezono laida. Gali nemažai nuveikti ir neturėdamas didelių finansinių resursų.

– Jei jau šnekame apie pinigus, socialiniuose tinkluose kažkas pavyduliavo, kad Jakilaitis už vieną laidą gauna penkis tūkstančius. Ar esi daugiausiai uždirbantis TV žurnalistas Lietuvoje?

– Ne, niekas tokių pinigų nemoka. Man neįdomu, kiek uždirba kiti, bet gal yra tikimybė, kad esu TV žurnalistas, kuriam už darbą mokama daugiausiai, – nežinau.

– Kiek tavęs yra jūsų bendrovės prodiusuojamose pramoginėse laidose?

– Su Laurynu Šeškumi turime įmonę, kuri rengia pagrindines pramogines LNK, Baltijos TV laidas. Nesu geresnis už Lauryną kurdamas pramogines laidas, o geriausia daryti tai, kas išeina geriausiai, tad dėl pramoginių laidų pasakau ką, jei manęs paklausia. Bet manau, kad gerai orientuojuosi visuomeniniame kontekste, numanau temas, kurios netrukus gali būti ant bangos. Pavyzdžiui, projektas „Tikri vyrai“ atsirado dar prieš įvedant privalomąją karo tarnybą. Tokie projektai kaip „Tikri vyrai“, „Nacionalinė ekspedicija“ ugdo patriotizmą, skatina domėtis istorija.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2017-m

BFL

Vidmantas VALIUŠAITIS

Eidamas 96-uosius metus po sunkios ligos JAV mirė iškilus Lietuvos ir JAV diplomatas, žurnalistas, visuomenės veikėjas, teisės mokslų daktaras Vytautas Dambrava. Po Antrojo pasaulinio karo pasitraukęs į Vakarus V.Dambrava atkūrus nepriklausomybę 1992–1999 m. dirbo Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Pietų Amerikos šalyse, o vėliau ir Ispanijoje.

Į diplomatinę tarnybą V.Dambrava buvo priimtas 1969 m. liepos 27-ąją, kai JAV prezidentas Richardas Nixonas paskyrė jį nuolatinei karjeros diplomatinei tarnybai. Praėjus beveik dvejiems metams po paskyrimo JAV generalinio konsulato Monterėjuje ministras George’as A.Rylance’as Valstybės departamentui apie savo pavaldinį lietuvį, konsulą ir informacijos agentūros USIS viešųjų reikalų regioninį direktorių, rašė: „Kilęs iš Vidurio Europos, ponas Dambrava yra labai išsilavinęs ir turi puikią politinę įžvalgą. Jo intelektualinis pajėgumas, kaip ir jo politinė nuovoka, pranoksta bendradarbių lygį Generaliniame konsulate. Jis turi europinę erudiciją ir įžvalgumą, visada mandagus, ypač su moterimis, kupinas Senojo pasaulio elegancijos, kuri jam taip tinka.“

V.Dambravai baigiant tarnybą Meksikoje, konsulinis korpusas Monterėjaus italų klube „Dante Alighieri“ 1971 m. rugpjūčio 30 d. surengė atsisveikinimo išleistuves. Meksikos filosofas Augustinas Fernandezas del Valle’as pasakė įsimenančią kalbą, kurią paskelbė dienraštis „El Tiempo“: „Prisipažinsiu, buvau nustebintas šio Amerikos lietuvio diplomato, įsiveržusio kaip staigus vėjo gūsis ir parodžiusio aiškų nusistatymą keisti stereotipus. Supratau, kad Vytautas Dambrava buvo konsulas „Duende“. Tai ne vien gabumai – tai kerintis stilius, tai kraujas. Degtinė, pianinas, daina – viskas jam gali tarnauti ardant kliūtis ir užmezgant santykius tarp „aš ir tu“. Natūraliai draugiškas ir tikrai dosnus, kaip graikas Zorba jis gali improvizuoti bet kada ir kaip panorėjęs. Manau, kad Valstybės departamentas (JAV informacijos agentūra) dar tik pradeda suvokti nepaprastas šio fantastiško „Duendės“ savybes ir galimybes, kurias išreiškia konsulas Vytautas.“

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iki pat 1999-ųjų jis ėjo Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Venesueloje pareigas, turėdamas įgaliojimus atstovauti Lietuvai ir kai kuriose kitose Pietų Amerikos šalyse. Postas, be abejo, buvo svarbus. Jis daug pasitarnavo kovoje dėl politinio Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo Lotynų Amerikoje tuojau po nepriklausomybės paskelbimo. Ambasadorius dėjo daug pastangų siekiant energetinės Lietuvos nepriklausomybės.

Tačiau turint galvoje V. Dambravos asmenybės formatą, jo diplomatinę patirtį, nepaprastai plačius tarptautinius ryšius, o tuo pat metu – patyrusių diplomatų trūkumą pačioje Užsienio reikalų ministerijoje, nėra abejonės, kad jo potencialu Lietuva pasinaudojo minimaliai. Tokį žmogų 10 metų laikyti Pietų Amerikoje, mano nuomone, nebuvo labai išmintinga.

1999–2004 m. V.Dambrava atstovavo Lietuvai Ispanijos Karalystėje. „Atvykęs į Madridą, ambasadoje radau du tarnautojus ir tris „Mercedes“. Bet tarp Ispanijos politinio elito mažai kas žinojo, kad yra tokia šalis Lietuva“, – sykį karčiai prasitarė ambasadorius.

Per savo kadencijos penkmetį, net būdamas jau garbaus amžiaus, sugebėjo veikti efektyviai, palenkti Ispanijos politinio elito bei karinio generaliteto opiniją Lietuvai palankia linkme ir užtikrinti stiprų Ispanijos palaikymą Lietuvai stojant į NATO.

79-erių V.Dambrava, 1999-aisiais pakeitęs Mad­ride keturiasdešimtmetį „ekscelenciją“, savo entuziazmu ir energija privertė Ispaniją atrasti Lietuvos valstybę ir sugebėjo jos aktualiuosius rūpesčius įrašyti į šios įtakingos šalies darbotvarkę!

„Šiuo apdovanojimu yra vainikuojamas kelių dešimtmečių darbas, kovojant už pavergto krašto laisvę, įtvirtinant Lietuvos valstybę Vene­sueloje ir pasaulyje, – per V.Dambravos pagerbimo iškilmes Karakase kalbėjo Venesuelos užsienio reikalų ministras Burellis Rivas. – Draugiškai mes jį vadinam Vytas aeternus – amžinasis Vytautas. Dėl jame amžinai liepsnojančios tėvynės meilės, besiskleidžiančios dideliais ir drąsiais darbais. Jį pažįstame kaip pasižymėjusį žurnalistą, intelektualą, diplomatą, bet svarbiausia – kaip lietuvį, be perstojo kėlusį Lietuvos vardą pasaulyje. Jis užsibrėžtą tikslą pasiekė. Todėl mes jį išskirtinai gerbiame: ne vien dėl draugiškumo ar protokolinių motyvų, bet ir dėl jo atliktų nepaprastų darbų.“

O kaip Lietuva? Ar suprato savo dispozicijoje turėjusi šio masto asmenybę?

„Mes, kaip valstybė, nevisiškai panaudojome ir pasinaudojome jo gabumais, jo iniciatyvomis, jo sugebėjimais įtvirtinti Lietuvą tarptautiniuose politiniuose ir ekonominiuose, energetiniuose reikaluose, kuriuos jis gerai suprato ir stengėsi, kad Lietuva greičiau ir anksčiau išeitų į energetinę nepriklausomybę, kurios kelyje jau esame nemažai pasiekę“, – sakė Vytautas Landsbergis, kai praėjusią savaitę buvo pranešta, kad V.Dambrava mirė.

Situaciją būdingai atspindi epizodas, kurį man pasakojo pats Vytautas, su tam tikra melancholiška šypsenėle prisiminęs 2000 m. gegužės pabaigos vizitą Vilniuje. Užsienio reikalų ministerijoje prie jo priėjo aukštas įstaigos pareigūnas: „Pone ambasadoriau, jums išvykus į Madridą, dabar tvarkome Amerikos šalių archyvą. Pakėlėme jūsų medžiagą. Viešpatie, kiek padaryta! Kiek padaryta…“

Su vien jam būdingu žaismingumu ambasadorius pakėlė antakius: „O jūs tik dabar pastebėjote?“

E. Levin nuotr.

Žiniasklaida. Mafijos reikalai, slaptųjų tarnybų darbas ir neužgijusios žaizdos tarp kaimynų – tokia yra žurnalistikos Balkanuose kasdienybė. „Veidas“ apie tai kalbasi su žinomu Serbijos žurnalistu, „Newsweek Srbija“ vyriausiuoju redaktoriumi Miloradu Ivanovićiumi.

VEIDAS: Kokie dabar yra santykiai tarp buvusių Jugoslavijos respublikų?

M.I.: Esama daug įtampos. Nors dabar taika, ji yra trapi. Netgi vienas kokio nors politiko sakinys gali viską pakeisti. Tiek politikai, tiek žurnalistai turi būtų atsargūs, kad nesukeltų gaisro. Nemanau, kad ši padėtis galutinė, vietos konfliktui dar yra. Žinoma, karas nebūtų kaip dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, bet nedideli konfliktai vis dar įmanomi.

Žaizdos dar neužgijusios, ne visos praeities problemos išspręstos. Dar yra nenubaustų karo nusikaltėlių, be žinios dingusių žmonių. Netrūksta ir Balkanų politikų, naudojančių karštą retoriką. Pagrindinė įtampa kyla tarp serbų ir kroatų, serbų ir albanų, taip pat bosnių. Situacija nėra gera. Nors karas baigėsi beveik prieš dvidešimt metų, žmonės nesikalba, nebando suprasti vieni kitų. Tai kvaila.

VEIDAS: Kokios problemos Serbijoje šiuo metu aktualiausios?

M.I.: Žmonės Serbijoje apsėsti ekonomikos. Kadangi yra daug bedarbių, aktualūs dalykai – darbo vietų kūrimas, jo radimas, atlyginimų dydžiai. Valdžia tai tarsi bando spręsti, tačiau jai nesiseka, nes netrūksta korupcijos.

Kita karšta tema – migrantai. Tūkstančiai migrantų iš Sirijos, Afganistano ir kitur keliauja per Serbiją į Vengriją, o toliau – į kitas Europos Sąjungos šalis. Vengrija netgi planuoja statyti tvorą tarp Serbijos ir Vengrijos, kad sustabdytų šiuos migrantus. Serbijoje jie nesiekia likti, nes tai palyginti neturtinga šalis. Labiausiai juos vilioja Vokietija.

Daugiausiai migrantų galima pamatyti Belgrado gatvėse, miesto parkuose – laukiančių, kol kiti juos nugabens iki Serbijos ir Vengrijos sienos. Šeimos, moterys su vaikais miega Belgrado centre. Jų yra tūkstančiai, policija jų nemato, visi apsimeta, tarsi jų nebūtų. Valdžia akla, niekuo jiems nepadeda ir tiesiog tikisi, kad šie migrantai iškeliaus kažkur kitur. Tik paprasti žmonės atneša jiems maisto ir drabužių. Jie galėtų čia paprasčiausiai numirti, nors, kiek žinau, kol kas niekas nebuvo rimtai susirgęs ar sužeistas.

VEIDAS: Dirbate amerikietiško kapitalo savaitraštyje „Newsweek Srbija“. Ar yra skirtumų tarp amerikietiškos ir serbiškos tiriamosios žurnalistikos?

M.I.: Serbiškuoju būdu nebuvo įmanoma rašyti apie viską, ką norėjome nušviesti. Egzistavo savicenzūra, kai žinodavai, apie ką gali rašyti, o ko geriau nejudinti.

Savicenzūros buvimas Serbijos žiniasklaidoje tikrai jaučiamas, o „Newsweek“ taip nėra, neturime jokių draudžiamų temų ar žmonių. Jei manome, kad kokią nors istoriją reikia išspausdinti, dirbame prie to.

VEIDAS: Kokios temos Serbijoje tebėra tabu – susijusios su regiono praeitimi?

M.I.: Taip, bet ne tik. Taip pat susijusios su politika, nusikalstamumu, mafija, kitaip tariant, pavojingais žmonėmis, kurie gali pulti žiniasklaidą, žurnalistus, daryti finansinį spaudimą. Tiesa, spaudimas iš valdžios ar mafijos žiniasklaidai jau nėra toks didelis – didesnis kyla iš žiniasklaidos priemonės, kurioje dirbi, leidėjų. Žiniasklaida yra verslas ir atlyginimai daugiausia ateina iš reklamos. Taigi, jei atrandame ką nors skandalingo apie kokią nors didelę bendrovę, perkančią daug reklamos leidinyje, bus pagalvota du kartus, ar apie tai rašyti.

VEIDAS: Ar būna daug išpuolių prieš žiniasklaidą?

M.I.: Pastaraisiais metais ne, bet turime keletą neišaiškintų žurnalistų nužudymų. Šios žmogžudystės taip ir nebuvo išaiškintos. Vienas Serbijos žiniasklaidos tikslų – daryti spaudimą, kad tai būtų atlikta.

VEIDAS: Ar tiesa, kad Serbijoje valdžia, mafija ir slaptosios tarnybos yra glaudžiai susijusios?

M.I.: Taip. Iš tiesų apie korupciją rašome daug, tačiau atlieki ir išspausdini tyrimą, bet nebūna jokio rezultato. Tai pats baisiausias dalykas kiekvienam tiriamosios žurnalistikos žurnalistui: prie istorijos dirbi keletą mėnesių, viską ištiri, ir niekas nepasikeičia.

Tai yra Balkanų ir Rytų Europos skirtumas, palyginti, pavyzdžiui, su Didžiąja Britanija ar JAV. Jei JAV parašai gerą tiriamosios žurnalistikos istoriją, gali tikėtis, kad tai sukels pokyčių visuomenėje, kad vyriausybė imsis veiksmų. Bet padėtis negerėja. Taip pat reguliariai skelbiame tokių organizacijų, kaip „Transparency International“, tyrimus, bet valdžios elgesys nesikeičia. Žmonės Serbijoje tuo nesidomi, trūksta aktyvių, politiniame valstybės gyvenime norinčių dalyvauti piliečių. Visuomenė tam tikra prasme yra mirusi.

Visose Balkanų valstybėse padėtis panaši, išskyrus Kroatiją, priimtą į Europos Sąjungą. Kas tokią padėtį galėtų pakeisti – nežinau. Tikriausiai Serbija per daug metų išgyveno krizę ir žmonėms nusibodo tokios istorijos, jie nori kažko pozityvaus. Gal tai galėtų padaryti nebent Serbijos narystė ES, nors iki to mums reikėtų palaukti dar mažiausiai dešimt metų. Kroatijoje padėtis jau dabar kitokia, nes ES institucijos gali daryti spaudimą jos vyriausybei.

VEIDAS: Kaip čia yra: sakote, kad Balkanuose žurnalistiniai tyrimai turi mažai įtakos, tačiau regionas garsėja stipria tiriamąja žurnalistika?

M.I.: Tai tiesa, nors ir paradoksalu. Niekur kitur nesu matęs tokių stiprių tiriamosios žurnalistikos žurnalistų, kaip Balkanuose. Yra geras aspektas dėl Balkanų šalių žurnalistų – jie glaudžiai bendradarbiauja tarpusavyje. Tai naudinga dėl keleto priežasčių: kadangi dirba daugiau žmonių, istorijų kokybė aukštesnė, be to, tai pigiau, o pasiekiamumas didesnis.

Tai dažniausiai nesukelia didesnių pokyčių, nors gali suveikti per kitus kelius. Kai kurie mūsų tyrimai buvo perspausdinti Vakarų žiniasklaidoje ir buvo labai palankiai priimti. Tarkime, viena istorija, prie kurios dirbau, buvo išspausdinta Serbijoje, tačiau čia nesukėlė jokio efekto. Tada po šešių mėnesių ją pasiūlėme JAV ir Didžiosios Britanijos leidiniams. Kai istorija buvo išspausdinta ten, ją pasigriebė visa Serbijos žiniasklaida ir poveikis buvo iš karto. Taigi, kai išspausdinome užsienyje, Serbijos žmonės suprato, kad tai svarbu.

VEIDAS: Ne kartą rašydamas susitikote su nusikaltėliais, tiesa?

M.I.: Man, kaip tiriamosios žurnalistikos atstovui, tenka rašyti apie mafiją. Yra skirtingų būdų, kaip tai daryti. Mano kolega ir aš laikomės taktikos stengtis su jais palaikyti gerus santykius. Dėl to turime galimybę matyti jų pasaulį.

Pavyzdžiui, mano kolega ką tik baigė knygą apie mafiją buvusioje Jugoslavijoje, ir jis buvo vienintelis, kuriam pavyko pasikalbėti su visais serbų mafijos bosais. Aš pats su mafija dirbau rašydamas daugelį savo istorijų. Tarkime, viena jų buvo apie tai, kaip mafija veikia Serbijoje šiais laikais, taip pat tyriau nelegalų žmogaus organų gabenimą, nelegalų migrantų vežimą ir kita. Taigi kartais reikia dirbti su jais, kad gautum reikalingos informacijos. Kartais tai būna pavojinga, bet juk tiriamasis darbas visada pavojingas.

VEIDAS: Kodėl nusikaltėliai bendrauja su žurnalistais? Tai neatrodo itin logiška.

M.I.: Kai kurie bijo, bet kai kurie – ne, nes mumis pasitiki, žino, kad nespausdinsime melo. Jie sutinka, kad spausdintume straipsnius su jų nuotraukomis ir tikrais vardais. Jie būna pasirengę fotografuotis savo sūkurinėse voniose, prabangiuose namuose.

Žinote, ką dažnai darydavome? Nueidavome pas vieną mafiozą ir pameluodavome, kad kitas mafiozas sutiko kalbėtis, tada sutikdavo ir šitas.

VEIDAS: Ar dėl savo profesijos dažnai susiduriate su grasinimais?

M.I.: Taip, jų būna, bet jie nėra tokie rimti kaip anksčiau. Iš esmės gali rašyti apie viską, tiesiog turi žinoti, kaip tai daryti. Nesakau, kad mafiją gerbiame, bet apie juos rašome profesionaliai, todėl nesusiduriame su daug bėdų. Esu turėjęs keletą kitokių problemų, pavyzdžiui, buvo keletas užsakytų priešiškų straipsnių. Aišku, yra buvę piktų skambučių, elektroninių laiškų. Tarkime, kaip tik šiandien nežinia nuo ko gavau paslaptingą elektroninį laišką.

VEIDAS: Per paskaitą Lietuvos žurnalistams pasakojote apie į redakciją infiltruotus slaptųjų tarnybų agentus. Ar tai išskirtinė istorija, ar įprasta praktika Balkanų žiniasklaidoje?

M.I.: Normalu, jog į kiekvieną žiniasklaidos priemonę slaptosios tarnybos infiltruoja savo žmonių, kad galėtų bent šiek tiek kontroliuoti žurnalistus, tai, ką jie praneša. Per savo karjerą dirbau Serbijos, Didžiosios Britanijos, Amerikos žiniasklaidoje ir situacija visur buvo ta pati.

Pateiksiu vieną pavyzdį iš laikraščio „The Sunday Times“, įsikūrusio Londone. Rašiau istoriją apie vieną britų agentą ir net dvi savaites istorija nebuvo išspausdinta. Paskambinau ir paklausiau, kas čia vyksta. Man atsakė, kad laikraštyje yra du žurnalistai, dirbantys slaptosioms šalies tarnyboms, ir kiekvieną jautrią istoriją jie siunčia derinti, dabar kaip tik laukiama pritarimo. Po to, kai jis buvo gautas, istorija pasirodė. Taip vyksta Serbijoje, taip vyksta Didžiojoje Britanijoje ir veikiausiai taip yra Lietuvoje.

VEIDAS: Kokiais būdais bandoma daryti poveikį žurnalistams?

M.I.: Įtaka gali būti tiesioginė arba kaip tam tikras minkštas spaudimas. Mes, žurnalistai, norime jaustis svarbūs. Kai slaptosios tarnybos, valdžios atstovai organizuoja susitikimus su žurnalistais ar redaktoriais, per juos dažnai atskleidžia mažas paslaptis, perteikia savo idėjas ir tikisi, kad tai išspausdinsime. Jei to nepadarome arba padarome kitaip, į kitus pusryčius bus pakviesti kiti. Taip veikia vadinamieji įtakos agentai.

VEIDAS: Esate susidūrę su įsilaužimu į redakcijos žurnalistų elektroninį paštą. Kaip manote, ko siekiama tokiais incidentais?

M.I.: Slaptosios tarnybos tiesiog bando išsiaiškinti, ką rašome. Jie gali stebėti mūsų mobiliuosius telefonus, kiekvieną telefoną paversti mikrofonu, nori sužinoti mūsų slaptažodžius, sekti, ką rašome elektroniniuose laiškuose. Yra keletas programų, kuriomis naudotis turėtų išmokti kiekvienas žurnalistas. Bėda ta, kad žurnalistai tingūs ir mano, jog yra niekam neįdomūs. Rekomenduočiau keletą kompiuterinių programų, užšifruojančių ir apsaugančių laiškus: „Hushmail“, „Tutanota“, taip pat ir Edwardo Snowdeno naudojama programa GPG.

VEIDAS: Kodėl žurnalistų darbu taip domimasi?

M.I.: Tiriamosios žurnalistikos srityje dauguma istorijų vienaip ar kitaip susijusios su slaptosiomis tarnybomis. Bent jau Serbijoje jos labai galingos, artimai dirba su mafija, yra siejamos su nužudymais (manoma, kad bent du žurnalistai nužudyti jų). Arba, pavyzdžiui, jei rašai apie prezidentą ar ministrą pirmininką, jie nori žinoti, kas tai bus.

VEIDAS: Dar įdomu, kaip vertinate kalbas, kad „tikroji“ žurnalistika – ką jau kalbėti apie tiriamąją – nyksta?

M.I.: Gyvename laikais, kai medijos keičiasi. Per kokius penkerius metus žurnalistika visiškai pasikeis. Kai kurios senosios žurnalistikos formos mirs, tačiau kitos iškils arba pasikeis. Pavyzdžiui, spausdintinė žiniasklaida beveik sunyks, o skaitmeninė žiniasklaida, socialinė medija iškils. Kur čia bus tiriamoji žurnalistika? Ji taip pat pakis. Gyvename labai greitoje visuomenėje, kurioje prie istorijos reikia prieiti greitai. Turėsime dirbti kur kas greičiau, skelbti istorijas tviteryje, feisbuke ir kituose socialiniuose tinkluose. Tiriamosios žurnalistikos žanras nemirs, priešingai – taps dar stipresnis, nors ir kitokiais aspektais.

Miloradas Ivanovićius

Vienas žinomiausių tiriamosios žurnalistikos atstovų ne tik gimtojoje Serbijoje, bet ir Balkanuose. Jis daug metų dirbo įvairiose Serbijos žiniasklaidos priemonėse, o šiandien yra prestižinio leidinio „The Newsweek Srbija“ vyriausiasis redaktorius. M.Ivanovićius daug bendradarbiauja su Vakarų žiniasklaida: jo straipsniai spausdinti „The Sunday Times“, „El Mundo“, „The Washington Times“, „Rabble“, „Mirror“ ir kitur, o radijo ir televizijos darbų yra pasirodę „Radio BBC“, „Al Jazeera“, „Radio France International“ ir kt. Ekspertas taip pat dėsto įvairius žurnalistikos kursus.

Vaiva Sapetkaitė

Ne vienas juos keikia, galbūt vadina neišmanėliais, bet jei pasijunta pažemintas ar nori pasigirti savo laimėjimais, skuba pas juos. Be jų sunku būtų įsivaizduoti šiuolaikišką ir demokratinę visuomenę. Kas jie? Žurnalistai.
Siūlome ištrauką iš naujos dr. Žyginto Pečiulio knygos „Kaip bendrauti su žiniasklaida: principai, patarimai, pavyzdžiai“, kurioje atskleidžiama ne tik žurnalisto profesijos subtilybės, bet ir visa žiniasklaidos virtuvė.

1. Kas vis dėlto yra žurnalistas?
Tai – profesija. Patys žurnalistai dažnai mėgsta sakyti, kad gyvenimo būdas. Kad ir kaip banaliai skambėtų, čia yra tiesos. Jis bendrauja su daug žmonių – eilinių ir žinomų. Jis yra labai informuotas, tačiau tai jam brangiai atsieina. Žurnalistas gyvena nuolatinėje įtampoje ir nedirba tik kai miega. Nors… Ir sapnuose jis dažnai mato savo reportažų ar straipsnių herojus, nepavykusių interviu, žlugusių filmavimų košmarus. Žiūrėdamas kino filmą, jis mąsto, kad galėtų ištrauką panaudoti laidoje, skaitydamas knygą, pasibraukia citatą – gal prireiks. Vesdamas į darželį sūnų, ant tako pamato po lietaus išlindusias sraiges. Tema!
Štai kaip žurnalistą apibūdina belgas psichologas Roger Moysonas: “Žurnalistas nėra žvaigždė. Tik mažas tarnybos sraigtelis, dažniausiai liekantis už kadro. Jis kartais nieko nežino ir yra kupinas stereotipų. Jis nežino, kaip veikia atominis reaktorius, bet gali valandą kalbėti apie jo pavojų. Vis dėlto klausykite jo, gerbkite jį, nes jis atstovauja visuomenei.”
Bruno Leprat įžvelgia tokius žurnalisto pranašumus: pasitikėjimas, budrumas, tikslumas, mandagumas. Ir trūkumus: inertiškumas (atrodo, kad jam niekas neįdomu, nesupranti, ko jis iš tikrųjų nori), plepumas (tarsi neturėtų su kuo namie pasikalbėti), agresyvumas (nedomina jokie argumentai, nes yra iš anksto jus nuteisęs). Pratęskite patys.
2. Kam reikia žurnalisto?
Kad būtume informuoti. Tiesa, daug ką sužinome iš savų šaltinių (šeima, draugai, bendradarbiai, kaimynai, giminaičiai, nemarioji agentūra VPS – viena ponia sakė). Vis dažniau kalbama apie naująją piliečių žurnalistiką, kai vieni kitus informuojame apsieidami be žurnalistų.
Vis dėlto žurnalistų reikės. Dar ilgai, o gal ir amžinai. Kodėl? Nes jie, kad ir kokie būtų, yra komunikacijos profesionalai, žinantys, kas yra naujiena, kaip ją rasti, parengti ir perduoti. Jie budi lyg kokie ugniagesiai, greitoji pagalba, policija, gamtos patruliai drauge sudėjus. Kai prieš auštant močiutės eina melžti karvių, į gatves išvairuojami troleibusai, kastuvais brūžuoja kiemsargiai, paštininkai jau meta į mūsų dėžutes laikraštį, naujienomis atgyja internetas. Mes dar miegame, o radijo ir televizijos informacijos tarnybos jau perduoda naujienas.
Kas čia tokio, sakysite? Kai kam atrodo – geriau tegul jie nebudi, nevargsta, nerašo, ir nieko neatsitiks. Bet pamėginkite nors dieną išgyventi be informacijos (ne per laukines atostogas, kai savaitę gyvenate izoliuoti). Informacija žmogui reikalinga kaip oras, maistas, vanduo. Jeigu vis dėlto tvirtinate, kad galite išgyventi nekvėpuodami ir nesimaitindami, esate unikalus. Kaip dar jumis nesusidomėjo žurnalistai?
3. Iš ko žurnalistas gyvena?
Iš savo profesijos. Dauguma žiniasklaidos priemonių (laikraščiai, žurnalai, interneto tinklalapiai, radijas, televizija) yra privačios, o parduoti informaciją (naujienas, patarimus, pramogas) yra jų verslas. Žurnalistas yra samdomas darbdavio ir atlieka pavestas funkcijas. Istoriškai susiklostė, kad žiniasklaidai yra keliami ypatingi reikalavimai, tam tikri įsipareigojimai visuomenei. Demokratinėse šalyse ji neoficialiai laikoma ketvirtąja valdžia, kontroliuojančia kitas tris – įstatymų leidžiamąją, vykdomąją, teismus. Tradicinė žiniasklaida formuoja mūsų darbotvarkę (klausimus, kurie turėtų būti aptariami viešai), ji ne tik informuoja, bet ir atlieka ugdymo, švietimo misiją.
Profesionaliai žurnalistikai keliami objektyvaus informacijos pateikimo (naujienas atskirti nuo nuomonių ir komentarų, pateikti įvairių požiūrių) reikalavimai, etikos kodeksai nustato žurnalistinės veiklos normas (elgesio, visuomenei žalingos informacijos ribojimo). Deja, rimta, objektyvi, analitinė, tiriamoji informacija nėra labai populiari, kaip ir elitinio meno kūriniai. Didumai auditorijos susidomėjimą kelia skandalai ir populiarioji kultūra. Tai liudija nemaži vadinamosios bulvarinės spaudos tiražai ir komercinių televizijų produkcija, surenkanti daug gausesnę auditoriją nei kultūros programos. Nori nenori šios bulvarėjimo ar geltonėjimo tendencijos veikia ir rimtesnio turinio žiniasklaidą, nes auditorija yra svarbiausias išgyvenimo veiksnys.
[...]

Maskvos Helsinkio grupės (MHG) vadovė Liudmila Aleksejeva pasipiktinusi, kad iš Rusijos buvo išsiųstas Didžiosios Britanijos laikraščio “The Guardian” žurnalistas Luke`as Hardingas (Lukas Hardingas).

“Tai ne tik spaudimas žodžio laisvei, bet ir smūgis šalies įvaizdžiui. Mes norime į Pasaulinę prekybos organizaciją, į Europą, bet tuo pačiu metu neįsileidžiame žurnalistų”, – sakė L.Aleksejeva interviu agentūrai “Interfax” antradienį.

Ji pažymėjo, kad “tai labai apmaudus ir nerimą keliantis faktas”.

“Kodėl jo neįleido į šalį? Argi jis šnipas? Tegu paaiškina. Bet nieko nepaaiškina”, – sakė L.Aleksejeva.

Britanijos pareigūnams kol kas nepavyko išsiaiškinti, kodėl dienraščio “The Guardina” žurnalistas išsiųstas iš Rusijos, praneša Vakarų žiniasklaidos priemonės.

“The Wall Street Journal” duomenimis, britų užsienio reikalų sekretorius Williamas Hague`as (Viljamas Heigas) iškėlė šį klausimą, kalbėdamasis telefonu su savo kolega Rusijoje Sergejumi Lavrovu, bet negavo paaiškinimų.

“Mes kreipėmės į Rusijos užsienio reikalų ministeriją, prašydami paaiškinti šį sprendimą. Dabar mes laukiame atsakymo”, – nurodė Didžiosios Britanijos URM atstovas.

“The Guardian” savo tinklalapyje rašo, jog, “iš viso sprendžiant, Sergejus Lavrovas negalėjo paaiškinti to, kas įvyko, ir pažadėjo išnagrinėti šį klausimą”.

Kaip jau buvo pranešta, “The Guardian” žurnalistas L.Hardingas praėjusį savaitgalį sugrįžo į Rusiją, bet patikrinus pasą jam buvo uždrausta likti šalyje. Jis buvo išsiųstas atgal į Didžiąją Britaniją pirmuoju lėktuvu.

“Hardingui nebuvo paaiškintos, kokios sprendimo priežastys. Federalinės pasienio tarnybos darbuotojas pranešė jam: “Jums Rusija uždaryta”, – rašo “The Guardian”.

Laikraštis pažymi, kad L.Hardingas veikiausiai yra pirmasis britų žurnalistas, išsiųstas i Rusijos nuo tada, kai baigėsi Šaltasis karas.

Radijas “Echo Moskvy” primena, kad pastaraisiais mėnesiais L.Hardingas aktyviai dalyvavo skelbiant laikraštyje “The Guardian” tinklalapio “Wikileaks” paviešintą diplomatų susirašinėjimą, taip pat ir apie Rusiją, jos vadovybę bei verslą.

Tarptautinė žmogaus teisių gynimo organizacija “Amnesty International” bei Rusijos Maskvos Helsinkio grupė ragina Rusijos valdžią kuo greičiau ir veiksmingiau ištirti išpuolį prieš laikraščio “Kommersant” žurnalistą Olegą Kašiną.

“Mes tikimės, kad Olegas Kašinas pasveiks. Mes laukiama, kad Rusijos valdžios atsakas bus greitas ir profesionalus”, – sakė “Amnesty International” Rusijos skyriaus vadovas Sergejus Nikitinas.

O.Kašinas naktį buvo žiauriai sumuštas Maskvoje, jis gydomas reanimacijos skyriuje.

“Mane jaudina tai, kad esame Rusijoje pastaruoju metu padažnėjusių išpuolių prieš pilietinės visuomenės aktyvistus, žurnalistus, teisių gynėjus liudininkai”, – pažymėjo S.Nikitinas.

“Olegas Kašinas – talentingas žurnalistas, kuris rašo ir apie visuomeninių organizacijų veiklą. Mūsų nuomone, valdžia turi negailėti pastangų, kad kaltieji būtų rasti ir patraukti atsakomybėn”, – sakė S.Nikitinas.

“Deja, mes matome, kad kol kas Rusijos valdžia negali pasigirti didele sėkme ieškant nusikaltėlių, kurie atsakingi už nusikaltimus prieš pilietinius aktyvistus. Mes prisimename Nataliją Estemirovą, Aną Politkovskają, Anastasiją Baburovą. Liūdna, bet Olegas Kašinas – dar viena užpuolimo auka”, – kalbėjo “Amnesty International” atstovas.

Seniausios Rusijoje žmogaus teisių gynimo organizacijos – Maskvos Helsinkio grupės – vadovė Liudmila Aleksejeva sunerimusi dėl išpuolio prieš O.Kašiną.

“Kol mūsų šalyje gąsdina ir muša žurnalistus, mes neturėsime nei teisinės, nei demokratinės valstybės”, – sakė ji šeštadienį agentūrai “Interfax”.

“Kiekvienas žurnalisto sumušimo atvejis yra labai nerimastingas signalas, – pažymėjo ji. – Žurnalistų puldinėjimams reikia padaryti galą”.

Tačiau L.Aleksejeva abejoja, ar O.Kašino užpuolikai bus surasti. “Deja, tai rodo ankstesnių išpuolių prieš žurnalistus patirtis”, – nurodė ji.

Pasak jos, reikia Rusijoje specialaus įstatymo, kuris gintų žurnalistus ir visuomenės veikėjus.

“Dabar įstatymas gina tiktai valdininkus, milicininkus, teisėjus ir t.t. Žurnalistai, visuomenės veikėjai ir į parlamentą nepatekusių politinių partijų aktyvistai yra neapginti. Jie dažniau atsiduria po “volu” negu valstybės tarnautojai”, – pažymėjo L.Aleksejeva.