A.Tapinas

Gabija Sabaliauskaitė

Švietimo ir mokslo ministrei Audronei Pitrėnienei neįtiko rinkimų debatų Skuode organizavimas ir jiems parinktas moderatorius – žurnalistas Andrius Tapinas, esą skleidžiantis propagandą prieš ministrę. Todėl ministrė pati asmeniškai paskambino nepilnametei mokinei, talkinančiai iniciatyvai „Žinau, ką renku“. Tai paskelbė internetinės televizijos „Laisvės TV“ laida „Laikykitės ten su Andrium Tapinu“.

„Tiesiog buvau apšaukta, ir tiek“, – sakė mokinė, organizavusi debatus, kuriuos visoje Lietuvoje moderuoja žurnalistai. Taip pat ministrė aiš­­kinosi, kokiai politinei partijai mokinė priklauso.

„Laikykites ten su Andrium Tapinu“ žurnalistas telefonu susisiekė ir su ministre A.Pitrėniene, kuri, anot jos pačios, paskambinusi mokinei nieko blogo nepadarė, tiesiog pasidomėjo, ar negali pakeisti debatų dienos. „Pasiteiravau, iš kur mergaitė yra, kas organizuoja, tai natūraliai. Tiesiog, natūralu, kur eini, pasidomėti“, – laidos autoriams sakė ministrė.

„Neatsimenu tokių dalykų, ar ji partinė. Ji negali, yra per jauna būti partijoje, – aiškino ministrė, paklausta, ar tikrai vienintelė pokalbio tema buvo debatų data, ar ji nesidomėjo mokinės politinėmis pažiūromis. – Baikit, nemanau. Aš neatsimenu. Ar jūs norit burbulo politinio prieš rinkimus? Aš pasiteiravau to, kas man reikalinga sužinoti. Debatai praėjo gražiai ir sklandžiai.“

Tačiau pasirodo, kad telefono skambučio septyniolikmetei iš pačios ministrės nebuvo gana. Kitą dieną su mokine susitiko ministrės padėjėja Skuode Ina Macevičiūtė. Ji esą ne tik domėjosi, kodėl mokinė taip daro, ne tik pasiūlė nelįsti, kur nereikia, nes politika yra purvinas dalykas, bet dar ir parankiojo informacijos apie mokinę.

„Aš buvau susitikusi su mergaite pasiklausti, kaip viskas vyksta, kas organizuoja. Nei aš mokykloje rinkau informacijos, prašau, nepūskite burbulų ir nedarykite nesąmonių, – laidos žurnalistui sakė ministrės padėjėja. – Taip, pasakiau, kad politika yra toks reikalas… Koks informacijos rinkimas? Nekrėskite juokų. Mūsų rajonas mažas, mes vienas kitą pažįstam. Jei nežinau aš, pasiklausiu savo mamos, tetos ir tikrai žinosiu. Mūsų labai mažas rajonas, koks informacijos rinkimas gali būti?“

A.Tapinas užkliūva ne tik politikams, bet ir kolegoms. Jo įkurtos „Laisvės TV“ legalumu suabejojo TV3.lt naujienų portalas. Esą pagal įstatymą visi transliuotojai internetu turi registruotis Lietuvos radijo ir televizijos komisijoje, o štai „Laisvės TV“ nei registruojasi, nei mokesčius moka ir dar nuo prievaizdų slepiasi. TV3.lt publikacija feisbuko vartotojams ir naujosios televizijos žiūrovams sukėlė daug juoko, kad viena didžiųjų televizijų išsigando „YouTube“ transliuojamos laidos.

„Laisvės TV“ atstovaujantys advokatai kreipėsi į TV3, prašydami paneigti tikrovės neatitinkančią ir dalykinę reputaciją pažeidžiančią informaciją. O pats televizijos įkūrėjas trečiojoje „Laikykitės ten su Andrium Tapinu“ laidoje dėkojo TV3 už tai, kad per dieną po anoniminės jų publikacijos atsirado dar 300 žiūrovų, norinčių finansiškai paremti televiziją. Sutelktinio finansavimo platformoje Patreon.com „Laisvės TV“ surinko jau 10 tūkst. eurų iš 2,4 tūkst. žmonių.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Siekiant teikti kokybiškas mokymo paslaugas viešosios erdvės dalyviams ir žiniasklaidos lauko profesijų atstovams atnaujintos Lietuvos žurnalistikos centro 2014–2015 m. m. siūlomos profesinių studijų programos.

Atsižvelgiant į technologinius pokyčius žiniasklaidos rinkoje sustiprinta ir išplėsta žurnalistikos profesinių studijų programa, įtraukiant interneto žiniasklaidos mokymus. Programai vadovaus Aistė Žilinskienė, Interneto žiniasklaidos asociacijos pirmininkė. Parengtas kursas skirtas profesinę kvalifikaciją keliantiems žurnalistams, šios profesijos pradedantiesiems specialistams. Praktiniai programos užsiėmimai skirti tobulinti rašymo, radijo kūrinių ir vaizdo istorijų kūrimo įgūdžius, teoriniai – atnaujinti žinias apie žiniasklaidos industriją, technologijų galimybes, visuomenės informavimo politikos procesus, žiniasklaidos darbuotojų teises ir pareigas. Programos dėstytojai: ilgamečiai Vilniaus universiteto mokslininkai – Komunikacijos fakulteto dekanas prof. dr. Andrius Vaišnys, šio fakulteto Žurnalistikos instituto direktorius doc. dr. Deimantas Jastramskis, kalbininkai Irena ir Antanas Smetonos, žurnalistų profesinės etikos ekspertas Deividas Velkas, šios bendruomenės profsąjungos lyderis Dainius Radzevičius, kt. Detalesnį programos aprašą, planuojančius dėstyti lektorius rasite čia.

Šiais mokslo metais Žurnalistikos mokykla moksleiviams vyks šeštadieniais – 30 akademinių valandų žurnalistikos profesijos pagrindų ciklas apims pažintį su pagrindinėmis žurnalistikos šakomis, leis išbandyti jėgas rengiant scenarijų reportažui, ruošiantis imti interviu iš pramogų pasaulio žvaigždės, rengiant informacinę žinutę radijo žinioms. Programai vadovaujančios dr. Aurelijos Juodytės teigimu, specialiai moksleiviams parengta programa suteikia pagrindą apsispręsti dėl planuojamos pasirinkti profesijos ir aukštojo mokslo studijų krypties. Moksleiviams ketina dėstyti ilgametę žurnalistinio darbo patirtį turintys lektoriai – Romas Sakadolskis, Valdas Bartasevičius. Detalesnį programos aprašą, planuojančius dėstyti lektorius rasite čia.

Kviečiame rinktis kelių dešimtmečių tradicijas turinčius mokymus Lietuvos žurnalistikos centre.

2014 – 2015 m. m. taip pat bus vykdomos viešojo atstovavimo ir ryšių su visuomene bei rinkodaros įgūdžius lavinančios programos:

Populiarėja naujienų vadybos ir viešosios komunikacijos profesinių studijų programa, kuriai vadovauja Lietuvos žurnalistų sąjungos advokatas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas dr. Audrius Bitinas. Programa skirta asmenims, pageidaujantiems susipažinti, kaip tvarkomi viešieji reikalai, lavinti atstovaujamojo kalbėjimo įgūdžius, orientuotis viešosios komunikacijos procesuose, atstovauti visuomenės interesui valstybės institucijose, advokatauti pilietinėms iniciatyvoms. Kurse planuojamos prekių ženklų, naujienų vadybos, pramogų industrijos projektų organizavimo lekcijos. Programoje pakviesti dėstyti dr. Tomas Bagdanskis, advokatų profesinės bendrijos „iLAW“ vadovaujantis partneris, advokatas, teisinių paslaugų rinkodaros ekspertas, Monika Garbačiauskaitė, portalo „Delfi“ vyriausioji redaktorė, Živilė Navickaitė Babkin, Nacionalinės teismų administracijos Komunikacijos skyriaus vadovė, Lietuvos ryšių su visuomene sąjungos tarybos narė, Aurimas Perednis, „Žinių radijo“ ir Baltijos televizijos diskusinių laidų vedėjas, tinklaraštininkas, renginių vedėjas, kt. Detalesnį programos aprašą, planuojančius dėstyti lektorius rasite čia.

Šiais mokslo metais Lietuvos žurnalistikos centras bendradarbiaus su integruotos komunikacijos agentūra „INK agency“, kurios partnerė Indrė Baltušė vadovaus ryšių su visuomene ir rinkodaros komunikacijos profesinių studijų programai. Atnaujintas mokymo kursas orientuotas lavinti ryšių su visuomene įrankių naudojimą, efektyvaus komunikavimo įgūdžius, ugdyti strateginį mąstymą, plėtoti kūrybiškumą, reklamos kampanijų planavimo gebėjimus. Atsižvelgiant į šią studijų programą besirenkančių individualaus verslo atstovų poreikius daugiausiai dėmesio bus skiriama praktikoje reikalingoms rinkodaros žinioms. Ryšių su visuomene ir rinkodaros komunikacijos profesinių studijų programoje be pažįstamų lektorių tokių kaip Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentė Renata Matkevičienė, šio fakulteto Žurnalistikos instituto profesorius Žygintas Pečiulis, kt. dėstyti pakviesti atsakingi medijų profesionalai – Kęstutis Gečas, Ryšių su visuomene agentūrų asociacijos tarybos pirmininkas, Živilė Janokonienė, Rinkos tyrimų bendrovės „TNS“ projektų direktorė, Donatas Tamelis, Skaitmeninės komunikacijos agentūros „iProspect“ vykdantysis direktorius Lietuvoje, kt. Detalesnį programos aprašą, planuojančius dėstyti lektorius rasite čia.

Mokymai pagal atnaujintas programas Lietuvos žurnalistikos centre prasidės 2014 m. lapkričio 8 d. ir vyks iki 2015 m. balandžio 1 d. Kasmet 100 akademinių val. trukmės profesinius kursus renkasi įvairių organizacijų atstovai spaudai, komunikacijos vadovai, institucijų viešųjų ryšių specialistai, kitų sričių ekspertai, norintys įgyti žurnalistinio darbo žinių. Mokymai naudingi ir tiems, kurių planuose profesijos ar studijų krypties keitimas.

Siūlomų programų aprašymus ir elektronines registracijos į studijas anketas galite rasti Lietuvos žurnalistikos centro interneto svetainėje.

Registracija vyks iki 2014 m. lapkričio 1 d. Lapkričio 6–7 d. bus sudaromos mokymo paslaugų sutartys.

Daugiau informacijos:

El. paštu: lzcentras@lzc.lt

Tel.: 8 682 76804

Didžiulė konkurencija, susipynę verslo ir politiniai interesai, gandų bei plepalų trokštantys vartotojai verčia Lietuvos žiniasklaidą bulvarėti. Tačiau, regis, Lietuvoje ima rastis ir geros žurnalistikos pavyzdžių.

„Kokią krizę turite galvoje?“ – nepamirštama fraze buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė kadaise „nuginklavo“ Seimo narius, stokojančius net elementarių ekonomikos pradžiamokslio žinių. Ir tuoj pat patikslino, kad yra trys krizių rūšys – ekonomikos, finansų ir smegenų.
Vertinant Lietuvos viešąjį diskursą, kuriam, be abejonės, milžinišką įtaką daro žiniasklaida, neretai kyla negera nuojauta, kad šią, be ekonominės, yra apėmusi ir ta trečioji krizė.
Todėl, kai „Veido“ redaktorius paskambino ir paprašė prognozuoti, kas laukia Lietuvos žiniasklaidos 2014 m., pirma mintis buvo – viskas aišku.
Kas aišku?
Prieš žvelgiant į ateitį verta trumpai apžvelgti tendencijas, neigiamai veikiančias mūsų šalies žiniasklaidą ir žurnalistiką apskritai.
Pirma, tai žiniasklaidos gausa ir persisotinimas. Konkurencija, be abejonės, yra sveikintinas ekonomikos reiškinys. Tačiau labai didelė medijų gausa turi rimtų minusų, ir štai kodėl. Prasminga būtų įpareigoti visas medijų įmones viešai skelbti finansinius metų veiklos rodiklius. Ir kai paaiškėtų, kad daugelis smulkiųjų ir vidutinių įmonių Lietuvoje dirba nuostolingai, kiltų klausimas: o kaip jos išgyvena?
Antra, atsakant į šį klausimą paaiškėtų, kodėl žiniasklaidos įmonės taip dažnai keičia savininkus. Vien praėjusiais metais pasikeitė „Dienos“ grupės, BTV televizijos, IQ, Žurnalų leidybos grupės, „15min.lt“, „Lietuvos ryto“ trečdalio akcijų savininkai. O kiek dar vietinių laikraščių, radijo ir televizijos stočių perėjo iš vienų rankų į kitas. Vieni tas medijas pirko plėtodami žiniasklaidos verslą. Kiti – siekdami politinės įtakos.
Bet susidūrę su nuostoliais tas žiniasklaidos priemones verslininkai kaip karštą bulvę stengiasi permesti kitiems. Tikriausiai supratę, kad politinė įtaka nėra jau tokia didelė, o mokama kaina – nemaža. Bendrą verslininkų, neužsiimančių žiniasklaidos verslu, požiūrį, matyt, geriausiai iliustruotų naujojo „Lietuvos ryto“ akcininko Beno Gudelio pasakyti žodžiai: „Tai ne tiek įtaka, kiek ramybė.“
Na, o vienas Estijos žiniasklaidos grupės „Eesti meedia“ vadovų Martas Kadastikas duodamas interviu „Postimees“ dienraščiui tokias tendencijas Lietuvoje ir kaimyninėje Latvijoje įvertino griežtai, bet taikliai: „oligarchinė žiniasklaida“.

Daugėja savicenzūros

Kas dar svarbu, siekiant nuspėti ateitį? Žinoma, svarbu ekonomika, finansai. Taigi trečioji, iš dalies jau paliesta tendencija – Lietuvos medijų ekonominis silpnumas.
Finansiškai silpnos redakcijos tampa labai pažeidžiamos, imasi politikų ir verslo šantažavimo. Taip pat pasiduoda ekonominei savicenzūrai. Jei į skandalą pateko, netinkamai pasielgė vienas didžiausių reklamos užsakovų, niekas nenorės jo prarasti, nes svarbus kiekvienas litas.
Dar didesnė problema yra ta, kad savicenzūros mechanizmas įsijungia bendraujant su valdžia, nors viena svarbiausių žiniasklaidos funkcijų – valdžios kritika ir kontrolė. Priminsime, kad valdžios institucijos kasmet įvairiai reklamai išleidžia apie 50 mln. Lt. Taigi valdžia yra tapusi vienu didžiausių reklamos paslaugos užsakovų Lietuvoje.
Žinoma, nemažai šių pinigų atkeliauja iš Briuselio Europos Sąjungos projektams, iniciatyvoms viešinti. Tačiau juk juos vis vien skirsto ministerijos, departamentai, savivaldybės. Ir ar gali būti kritiškas, pavyzdžiui, aplinkos ministro atžvilgiu portalas, gaunantis vienai iš savo rubrikų apie gamtosaugą per 3 mln. Lt?
Jei žurnalistai, redaktoriai apriboja savo laisvę Vilniuje, ką tuomet kalbėti apie rajoninę, regioninę spaudą, radijo, televizijos stotis? Jos juk ir gyvena beveik vien iš valdžios užsakymų.
Tik ateina kokia šventė – vietiniame, valdžiai artimame laikraštyje pasipila sveikinimai. Sveikina meras, administracijos direktorius/direktorė. Taip pat ir tarybos nariai, partijų lyderiai, seniūnai, seniūnaičiai, kultūros, sporto ir kitų skyrių vedėjai…
Taip Lietuvos miestuose ir miesteliuose vyksta ir, matyt, toliau plėsis tylus, paprastam piliečiui sunkiai įžvelgiamas pirmos ir ketvirtosios valdžios susiliejimas. Neretai tai pavadinama tiesiog žiniasklaidos cinizmu.

Lietuvoje jau beveik tikima: kadangi šalis maža, tai jokios rimtos žurnalistikos esą būti negali, nes per maža rinka. Tačiau argi maža šalis – tai būtinai ir mažos ambicijos?

Dvi dienos prieš banko „Snoras“ veiklos sustabdymą „Veidas“ paskelbė bankų reitingą, kuriame „Snorui“ skirta antroji vieta. Po savaitės leidinio vyr. redaktorius tokią išties rimtą profesinę nesėkmę paaiškino labai suprantamai: „Žvelgiant į viešus pareiškimus ir Lietuvos banko interneto svetainę, dar rugsėjį ir spalį atrodė, kad „Snoras“ – puikus bankas“, bet pasirodė, kad „padarėme klaidą, remdamiesi oficialių institucijų, taip pat ir Lietuvos banko duomenimis, nes tai, kaip paaiškėjo, viso labo informacijos sąvartynas“.
Tikrai garbinga, kad iš karto buvo pripažinta klaida, o ne pradėta aklai aiškinti apie kažkokią mitinę valdžią, kuri skriaudžia kažkokius mitinius herojus, kuriems, kaip rimtai (?) aiškino kelios kitos žiniasklaidos priemonės, banko veiklos ribojimas sutrukdė deramai pasipuošti ponių vakarėliui su garsiu dizaineriu.
Vis dėlto rimtai vertindama leidinio, kuris, priešingai nei dauguma leidinių, išties bando rimčiau analizuoti daugelį Lietuvos politinio ir ekonominio gyvenimo realijų, poziciją, noriu pasidomėti: o kaip bus ateityje? Ir drįsiu paklausti: o kokia šitame gyvenime žurnalistų funkcija? Ar tai žmonės, kurie iš oficialaus interneto puslapio perkelia ir pasklaido informaciją, ar tai vis dėlto profesija, kuri kiekvienoje visuomenėje atlieka itin svarbią funkciją – bet kokią ir bet kur skelbtą informaciją tikrina, analizuoja, aiškina ir interpretuoja. Kiekvienas save (taigi ir savo skaitytojus) gerbiantis leidinys ne tik kaupia informaciją, bet ir ją apdoroja bei pateikia tuo būdu, kuris, tikėtina, lengviausiai suvokiamas ir naudingas būtent jo potencialiems skaitytojams.
O dabar pagalvokime, koks leidinys ir kokie žurnalistai šiuo metu Lietuvoje pajėgūs analizuoti šalies bankų veiklą ir jų veiklos perspektyvas. Prieš dešimtmetį tokių pažinojau ne vieną – tai tuomet „Reuters“ dirbęs A.Vilkancas, D.Krasauskas, V.Vyšniauskas, R.Pakėnienė, o dabar abejoju, kad Lietuvoje yra bent vienas žurnalistas, kuris būtų pajėgus tinkamai suvokti ir analizuoti bankų balansų eilutes, matydamas už skaičių stulpelių šiek tiek daugiau, nei vien turto ir įsipareigojimų milijonus bei milijardus. O jei kartais kur ir išliko, tai kiek jis turi realios galimybės dirbti ir rašyti?
Atsakymas, matyt, peršasi savaime, o pastarųjų dienų įvykiai tik patvirtina seniai žinomą faktą, kad subalansuotos ir įžvalgios verslo (ypač finansų – bankų, draudimo, pensijų kaupimo verslo) žurnalistikos praktiškai neliko, apie ką, beje, rašiau viename komentare šių metų pradžioje. Kur dingo tie žurnalistai? Ir ar galima reanimuoti šią rimtą žurnalistikos sritį?
Na, dauguma jų metė savo darbą, tapo kokiais ryšių su visuomene specialistais, bankų atstovais spaudai ir dabar dažniausiai tarnauja kitai pusei. Roma Pakėnienė ir toliau dirba BNS ir tikrai pateikia daugybę informacijos, bet naujienų agentūros specifika tokia, kad jau konkrečių leidinių žurnalistai, pasiremdami pateiktais faktais bei tendencijomis, imasi kruopštaus darbo, kuris leistų pateikti rimtesnes analizes. Tad ir šios talentingos ir išimtinai kruopščios žurnalistės darbas, jei nėra kitos grandies, praranda didelę savo prasmės dalį.
Kodėl išėjo visi šitie žmonės? Labai abejočiau, kad lėmė vien pinigai. Daugiausia tokį pasitraukimą lėmė susiklosčiusi žurnalistikos, kaip esą šiaip versliuko, samprata. Neneigiu, kad žurnalistika turi būti verslas, kuris ir garantuotų leidinio egzistenciją, ir generuotų pakankamus pelnus jo leidėjams, savininkams ar akcininkams. Bet jei tai verslas, tai kyla klausimas: o kuo prekiauja žurnalistika? Už ką moka jos skaitytojas? Už reklamos skelbimukus, reklaminius straipsnelius, kuriuose daugiau mažiau aptakiai peršama apmokėta idėja, ar už aną anksčiau minėtą informaciją bei jos interpretacijas?
Lietuvoje jau beveik tikima: kadangi šalis maža, tai jokios rimtos žurnalistikos esą būti negali, nes per maža rinka. Tačiau argi maža šalis – tai būtinai ir mažos ambicijos? Ir va ties žurnalistinėmis ambicijomis, ties laisva dvasia, kuri, priešingai nei šiaip pinigai pinigėliai, ir yra tikroji kapitalizmo bei realiai veikiančios rinkos dvasia, ir stabtelėkime.
Niekas nedraudžia kadrus palydint naiviu žvilgsniu ir verkiančiu balsu rodyti kokios didelių ponių kirpyklos vadovą ir leisti jam aiškinti apie klientės dvasines kančias, kai iš jos atima verslą (?) ir galimybę važinėtis banko limuzinu su vairuotoju, mat toji ar jos vyras su visais vaikais bei marčiomis jau taip įprato per ilgus „darbo“ bankininkystėje metus. Ir galima paklausti: o kodėl ponia važinėja banko limuzinu? Kas moka vairuotojui algą? Iš kur ateina banko pelnai? Kokia tikimybė, kad obligacijų (t.y. bankams skolinančių žmonių) pinigai neatitenka va tokioms kelionėms apmokėti?
Galima galų gale paaiškinti žmonėms, kad bankas gali uždirbti tik vienu būdu – perskolindamas iš indėlininkų sukauptas lėšas. Bet jei renki indėlius po 4–5 proc., dalį privalai atidėti centriniame banke saugumui garantuoti, turi brangų išplėtotą „kioskelių“ tinklą, daugybę darbuotojų, tai vien bankui išlaikyti privalai skolinti dar 4–5 proc. brangiau. Ir tada normalus žurnalistas vėl klausia: o kur eina banko sukauptos lėšos? Kas generuoja jo apyvartas ir pelnus? Kokie verslai aitvarai suneša tuos didelius pelnus? Ir kodėl kiti bankai dirba ne taip rizikingai?
Išgirdę tokius ar kitokius atsakymus galime klausti vėl ir vėl tikrinti, ar tikrai tikėtina, kad „Snoro“ taip dažnai minėtas esą jo finansuojamas smulkusis verslas taip jau labai pajėgus su nedidele rizika skolintis brangias lėšas.
Galima be perstojo kaitinti aistras dėl laikinojo banko administratoriaus uždirbamų tūkstančių, bet galima čia pat aiškintis ir rašyti, kiek uždirbdavo, pvz., p. Baranauskas ir jo sūnus, marti, duktė. Kaip buvo apskaičiuojamos p. Baranauskienės vojažų kainos – ar tai buvo dengiama iš jos vyro algos (ponia juk nedirbo banke, ar ne?), ar tai vis dėlto buvo banko sąnaudos?
Kita vertus, privalu palyginti ir šių žmonių darbus, aiškiai paaiškinant savo skaitytojams, kad ieškoti pasaulio pakraščiuose suslapstytų banko klientų pinigų yra labai labai sudėtingas darbas, kurį atlikti gali vienetai. O dabar, skaitant kai kurių leidinių „samprotavimus“, belieka džiaugtis, kad tas laikinasis administratorius nesupranta lietuviškai, nes jis tikrai labai nustebtų, kas šioje šalyje labiausiai rūpi tada, kai nacionalizuojamas bankas….
Smulkmenos, pasakysite. Ir dar pasakysite – negražu skaičiuoti svetimus pinigus. Ir tada žurnalistas (jei jis tikras…) vėl primena, kad banko tikrieji ištekliai, kurie turi būti labai rimtai įvertinami, yra banko klientų, o ne jo akcininkų pinigai.

"Veido" archyvas

Žmonės su vielytėmis

Birželio 4-ąją “Wikileaks” duomenų bazėje buvo paviešinta “slapta” informacija apie kai kuriuos mūsų spaudos magnatus bei jų metodikas. Tapo vieša, kad keli ataskaitoje paminėti magnatai dar visiškai neseniai taip įmagnetizuodavo Lietuvos viešąją erdvę, jog daugelis verslininkų skubiai susimokėdavo nemenkas sumas, norėdami išsimagnetint. Šis žanras turėjo savitą pavadinimą – “reklama”. Prokurorai, matyt, irgi buvo pakankamai įmagnetinti, nes šių dalykų nepastebėjo.

Kažkada, kuriant filmą apie partizanų vadą Juozą Lukšą-Daumantą, įstrigo vienas liudijimas apie Juozą išdavusį jo buvusį bendražygį. Liudininkas pasakojo, kad į slaptą susitikimą, per kurį J.Lukša ir buvo nukautas, buvęs bendražygis atvedė kelis garnizonus MGB kariuomenės. Buvo naktis. Saugumiečiai liepė išdavikui išeiti laukymėn į susitikimą su Juozu, o patys pasislėpė miškely. Tačiau bijodami, kad buvęs bendražygis nepasielgtų kaip nors neapdairiai, dėl visa ko numovė kelnes, pririšo ploną vielytę ir tada jau leido eiti. Su plona, pjaunančia vielyte, kurios kitas galas – saugumiečių rankose. Elgsiesi ne pagal instrukcijas – mes tik trukt! Ir galėsi dainuoti berniukų chore…

Laikai pasikeitė, bet vielytės metodika išliko, tik įgijo slaptesnes formas. Įdomu būtų: o kiek verslininkų, susimokėję žiniasklaidos magnatams, ir šiandien dar vaikšto su vielytėmis kelnėse?

Egregoras

Yra toks mistinis daiktas – egregoras. Tai daugelio žmonių, galvojančių apie tą patį dalyką ir siekiančių to paties tikslo, minčių sankaupa. Jis atsiranda, kai grupė žmonių pradeda vienodai mąstyti, ir turi galią įsikūnyti. Tarkim, daugybė žmonių ima mąstyti apie laisvą, kilnią, darbščią, dorą Lietuvą – ir vieną dieną (kovo 11-ąją) ji ima ir atsiranda.

Kaip veikia egregorai? Vieni, daug galios turintys žmonės (pranašai, apsėstieji, nušvitę arba nutamsėję) duoda galingą impulsą, prie kurio jungiasi kiti, neturintys pakankamai jėgos ir besimaitinantys egregorų energija. Ypač svarbų vaidmenį šiame procese atlieka žiniasklaida, nukreipianti žmones prie reikiamo (ir sau naudingo) egregoro.

Vienas interneto komentatorių “Delfyje” gana tiksliai aprašė aktyviai žiniasklaidos formuojamo egregoro ypatybes: “Kaip gali jaustis lietuvis, kai kasdien žiniasklaidoje yra juodinama jo tėvynė? Išryškinami menkiausi privalumai kaimyninių šalių, o Lietuvos pasiekimai sumenkinami? Pateikiu keletą straipsnių pavadinimų: “Iš už Atlanto Lietuva atrodo kitaip”, “Londone išgarsėjusi dizainerė: lietuviai negrįš namo”, “Išvažiavo, nes norėjo būti laisvi”, “Emigracija – meilės aktas su pačiu savimi”.”

Reziume: šiuo metu viešojoje mūsų erdvėje aktyviai veikia egregoras “Lietuva – nepasisekęs projektas”, motyvuojantis mūsų elgeseną ir jauseną. Tik įdomu, iš kur šis egregoras – savųjų sukurtas ar atvežtinis? Kur mano rytinis bambalis?

Juozas Keliuotis ir žiniasklaidos tikslai

Galima nuspėti, kad prieškario filosofas, žurnalistas, tremtinys ir disidentas Juozas Keliuotis (1902–1983), jei būtų sulaukęs Lietuvos laisvės, vis tiek būtų likęs disidentu. Nes jo požiūris į žurnalistiką akivaizdžiai disonuoja su nūdienėj visuomenėj priimtomis nerašytomis posovietinės žiniasklaidos taisyklėmis.

Būsimiems žurnalistams Juozas Keliuotis siūlė vadovautis tokiais veiklos principais: liudyti didybę, o ne menkystę; jungti, o ne skaldyti; gydyti, o ne nuodyti; gaivinti, o ne smukdyti; šviesti, o ne kvailinti, migdyti ir tamsinti; sutelkti idėjos žygiams, o ne išblaškyti ir išsklaidyti; būti pažangos nešėja, objektyvios tiesos skelbėja ir viešosios nuolatinės kontrolės vykdytoja; nebūti oficialia, nuobodžia, konformistine, neskelbiančia jokių naujų idėjų ir nereikalaujančia būtinai reikalingų reformų; kovoti dėl tiesos, gėrio ir grožio idealų, o ne slopinti teisybę, nešti nelaimes, degraduoti visas grožio vertybes, reklamuojant šlamštą ir menkystę; plazdenti karščiausiais tautos troškimais, alsuoti jos jaunu entuziazmu, imponuoti gražiausiais jos kūrybos žiedais; nepasiduoti grubiam egoizmui ir materializmui, storžieviškumui ir susnūdimui; nesudaryti klaidingo ir vienašališko gyvenimo vaizdo; būti tauria, laisva ir savarankiška, nesiekti biznieriškų tikslų, nebūti propagandine valdančios grupės priemone; artinti žmogų prie žmogaus, tautą prie tautos, padėti geriau vienam kitą pažinti, suprasti ir pamilti, o ne kelti visuotinę neapykantą, kerštą ir karo gaisrus; užmegzti ir palaikyti santykius tarp atskirų asmenų, tarp įvairių luomų, tarp visokių ideologinių narių ir tarp visų civilizuotų tautų, o ne visa tai ardyti, skaldyti ir griauti; ugdyti kultūrą ir žadinti dvasinę veiklą, nevirsti demoralizacijos veiksniu; būti aktualia ir visuomenine pasaulio schema ir kultūrinio gyvenimo apžvalga, o ne kino filmu, per kurį bėga jaudinančios, spindinčios, nuostabios vizijos;

ugdyti žmonių estetinius jausmus ir teikti dvasinį pasigėrėjimą, o ne kelti tamsius geidimus ir uždegti geidulių ugnį; nepataikauti modernaus žmogaus žemiesiems instinktams ir aistroms;

nugalėti laiko ir erdvės kategorijas – nedelsiant pranešti apie naujausius įvykius, apie paskutinius mokslo išradimus ir paskelbti naujausias idėjas; priminti jau mirusius didžiuosius žmones, šitaip sudarant nuolatinį kontaktą tarp praeities ir dabarties, tarp vadų ir plačiųjų masių. (Citatas iš Juozo Keliuočio “Žurnalistikos paskaitų” parinko Daina Karlonaitė.)

BFL

“Veidas”: Esate ne kartą įspėjusi TV3 televiziją, o praėjusią savaitę neetiška ją pripažino Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija. Kaip į analogišką verdiktą būtų reaguojama Vakarų demokratijos valstybėse?

Z.Z.: Dėl įstatymų pažeidimų pernai TV3 esu įspėjusi aštuonis kartus, šiemet – jau tris kartus. Visus tris šių metų įspėjimus TV apskundė teismui. Nepilnamečių apsaugos srityje dažniausiai ir tenka įspėti TV3, taip pat “Lietuvos rytą”.

Žurnalistų etikos inspektorius yra žmogaus teisių gynėjas etikos srityje, tad žiniasklaidos priemonės į mūsų įspėjimus su išsamiais paaiškinimais turėtų žiūrėti kaip į rekomendaciją to ateityje nedaryti. Situacija kiek gerėja, bet TV3 čia išimtis.

Vakarų Europos valstybėse tokių valstybinių institucijų kaip žurnalistų etikos inspektorius net nėra – užtenka žurnalistų savitvarkos institucijų. Taip, ir ten yra pažeidimų. Tačiau kitose šalyse net nėra nepilnamečių apsaugos įstatymo, nes ten savaime suprantama, kad tokie dalykai kaip, pavyzdžiui, nepilnamečių asmens duomenys negali būti skelbiami.

“Veidas”: Seimui pateiktoje ataskaitoje perspėjote apie grėsmes, kad žurnalistai Lietuvoje tampa vis nelaisvesni. Kokios pagrindinės to priežastys?

Z.Z.: Kai laikraščius, žurnalus, elektroninę žiniasklaidą ima valdyti bankai, magnatai, slepiantys savo turtinius interesus, politines pažiūras ir ambicijas, visuomenei kyla grėsmė gauti vienpusišką arba – dar blogiau – kryptingai suformuotą, dozuotą ar kitaip apdorotą informaciją. Kyla grėsmės, kad gali būti varžomos žurnalistų laisvės užsiimti tiriamąja žurnalistika, jie gali būti verčiami rašyti, kas reikalinga leidėjui.

“Veidas”: Tačiau prie tokios situacijos prisidėjo ir tai, kad, skirtingai nei demokratiškose Europos šalyse, mokestine prasme Lietuvos žiniasklaida prilyginta batų fabrikui. Ar ir šia prasme neturime europėti?

Z.Z.: Iš tiesų naikinant lengvatas PVM, keičiant autorinių atlyginimų, socialinio draudimo mokesčių tvarką, nesusimąstyta apie galimas ilgalaikes neigiamas pasekmes visuomenės informavimui. Atleista daug žurnalistų, sumažintos algos. Vis dėlto, manau, žurnalistai turi kaip galėdami išlaikyti nepriklausomumą ir laisvę. Juk jie kitus smerkia už įstatymų nesilaikymą, tad ir jiems patiems įstatymas turi būti viršenybė. Žinoma, “europėti” turi ir mokestinė našta žiniasklaidai. Tad tikiuosi, kaip žadėjo ir Prezidentė, bus peržiūrėtos PVM mokesčių lengvatos spaudai. Tendencijos, kai bankai pradeda vadovauti žurnalistams, nenormalios.

Rašant apie politiką norisi išvengti stiprių žodžių. Norisi galvoti, kad analizuojant politiką reikia laikytis mandagumo ir pagarbos, išlaikyti kultūringą profesinę distanciją, pagarbą kritikuojamiems oponentams. Tai svarbu ir todėl, kad žurnalistika ir politika yra susisiekiantys indai. Jei žurnalistika nesuvokia ir nevertina politikos ir joje esančių žmonių pastangų bei veiksmų, politikos kokybė negerėja.

Abipusis pagarbos ir kultūringos profesinės distancijos demonstravimas galėtų pasitarnauti tiek vienai, tiek kitai gildijai ir padėtų kurti kokybiškesnę viešąją erdvę. Bet kaip to pasiekti? Kai retorikos lygis krinta žemiau juosmens, rimtai argumentacijai ir platesnei analizei vietos nėra. Kai iš viešosios erdvės dingsta argumentai ir erudicija, jos vietą užimą kretinizmas.

Kas yra žurnalistinis kretinizmas? Tai toks reiškinys, kad vos bakalauro laipsnį įgijęs jaunuolis kiekvienu savo straipsnių ar reportažų sakiniu “duoda į dantis” didžiulę politinę ar verslo patirtį sukaupusiems asmenims, visiškai nesuvokdamas nei bendro reiškinio, nei jo konteksto. Nejausdamas jokios pagarbos ir net nenorėdamas gilintis, kas pasaulyje ir Lietuvoje buvo nuveikta iki tol, kol jam Konstitucija ir žiniasklaidos priemonė suteikė žodžio laisvę. Be proporcijos ir perspektyvos jausmo žurnalistikoje apskritai nėra ko veikti, o šis jausmas ateina tik po ilgalaikio lavinimosi ir didelės ne tik profesinės, bet ir gyvenimo patirties.

Tik žurnalistiniu kretinizmu galima pavadinti praėjusios savaitės laidas ir reportažus apie Seimę įsiliepsnojusią diskusiją dėl Miškų įstatymo novelos, leidžiant dalyti miško masyvus po 0,2 ha ir leisti statytis sodybas. Stebint kolegų darbą susidaro įspūdis, kad Lietuvoje bandoma atkartoti Rusijos spalio revoliucijos įvykius, bet kokiomis priemonėmis susidorojant su miškų ir žemių savininkais, apribojant bet kokias jų teises naudotis savo turtu. Ir apskritai nesigilinant į tai, kad gal ateityje tik šitas 0,2 ha miške, prie ežero ar upės ir liks vienintelis tikras daugelio lietuvių ryšys su Lietuvos valstybe. Tai lyg ir turime interesą, kad atsirastų daugiau tokių, kurie norėtų ten kurtis ir gyventi.

Kita vertus, jei politika leidžiasi labai žemai, ką turi daryti žurnalistai? Išlikti orūs ir aukštomis natomis giedoti apie politikos kritimą? Ar bus išgirsti? Kalbant apie Lietuvos politiką, išvengti stiprių žodžių labai sunku. Tiesiog tenka vadinti reiškinius tiksliai, maždaug taip, kad būtų galima adekvačiai įvardyti, kokio intelektinio ir kultūrinio lygio yra tos politinės kalbos ir tie politiniai reiškiniai. Priešingu atveju gali prapulti pačių reiškinių esmė.

Kaip, jei ne politiniu kretinizmu, vadinti tai, ką šaltu veidu sako susisiekimo ministras, Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis? Ministras ciniškai tvirtina, kad nors tarp jo vadovaujamos partijos rėmėjų yra juridiniai asmenys ir daug vieno verslo koncerno įmonių, tai nedaro jokios įtakos partijos ir ministro veiksmams.

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija pareiškė, jog TV3 televizijos rodomos Kristupo Krivicko laidos prasilenkia su žurnalistinės etikos normomis bei žmogiškumo principais ir įspėjo, jog netoleruos neapykantos kurstymo.

Pasak ketvirtadienį paskelbto žurnalistų etikos sargų pareiškimo, K.Krivicko laidose “iškraipomi profesionalios žurnalistikos standartai, neatskiriant faktų ir nuomonių, pamirštant, kas yra objektyvumas ir pagarba”.

“Tiek minėtą žurnalistą, tiek jo produkciją transliuojančią televiziją TV3 norime įspėti, jog tokių apraiškų netoleruosime – būsimuose Komisijos posėdžiuose svarstysime ir galimus žurnalistinės etikos normų pažeidimus, ir galimai kurstomą neapykantą bei visuomenės narių priešinimą”, – rašoma pareiškime.

Komisija paragino, laidos “Akistata” kūrėją ir televizijos vadovus susipažinti su žurnalistinės etikos principais, nepiktnaudžiauti visuomenės pasitikėjimu grįsta viešumo galia ir pasvarstyti, kodėl vis dažniau sulaukiama raginimų televiziją TV3 pripažinti kaip nuolat etikos nesilaikančią žiniasklaidos priemonę.

“K.Krivicko kuriamos laidos neturi nieko bendra su profesionalia žurnalistika, o televizijos TV3 laikysena verčia abejoti jos vadovų kompetencija, pagarbaus santykio su pašnekovais ir savo žiūrovais kūrimu, kai, manytina, vien dėl didesnių reitingų bei pajamų aukojami ir žurnalistikos principai”, – rašoma pareiškime.

Praėjusią savaitę Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas uždraudė per TV3 televiziją rodyti prodiuserio K.Krivicko kuriamos laidos “Akistata” reportažą, kuriame turėjo būti pasakojama apie vieną senolę. Tačiau laida buvo parodyta.

Paprastai po kiekvieno kritiško straipsnio pasirodymo bet kuriame laikraštyje ar žurnale būtinai atsiranda tvirtinančių, kad šis straipsnis užsakytas, o žurnalistas nupirktas ar bent jau papirktas. Jei straipsnis arba laida apie konservatorius, vadinasi, jį užsakė ir nupirko socialdemokratai arba Rolando Pakso “tvarkiečiai”, jei apie Viktorą Uspaskichą – jo atsiradimą inspiravo ir apmokėjo konservatoriai. Jei neigiamai aprašyta kokia nors telekomunikacijų bendrovė ar bankas, tai už to neabejotinai stovi konkurentai, o jei į dienos šviesą imamos traukti kokio mero ar vadovo nuodėmės, tai vėlgi esą lėmė tik pinigai ir kažkokie anoniminiai priešai, kurie žurnalistus apipylė tūkstančiais litų.

Tokių primityvių kaltinimų dažnai girdi ir “Veidas”: esą mūsų reitingai perkami, turtuoliai už vietas turtingiausiųjų sąraše susimoka, kandidatai Metų vadovo konkurse irgi už kiekvieną žodį privalo atsiskaityti finansiškai. Kai “Veidas” ėmė rašyti apie nekilnojamojo turto burbulą ir apie tai, kad būstų kainos kris, NT plėtotojai mus taip pat ėmė kaltinti užsakymų vykdymu. Kai pasiteiravome, o kas užsakovai, išgirdome kažkokį mykimą ir teiginį, kad mes vis tiek nupirkti. Tikriausiai mus nupirko žmonės, kurie džiaugiasi, kad nekilnojamasis turtas pinga.

Jei visi žurnalistai būtų taip perkami, kaip kalbama, tai jie važinėtų jaguarais ir gyventų rūmuose. Deja, negyvena, o važinėja troleibusais. Vadinasi, arba jie pigiai nuperkami, arba yra kitų priežasčių. Tad kokios tos priežastys? Dvidešimtaisiais nepriklausomybės metais keista konstatuoti, kad tai yra valstybinių institucijų ir privačių bendrovių neskaidrumas. Dabar jos dvigubai trigubai mažiau viešos ir skaidrios nei, tarkime, prieš dešimt metų.

Štai keletas pavyzdžių. “Veidas” nusprendžia parengti straipsnį apie “Sodros” reformą ir nori pakalbinti socialinės apsaugos ir darbo viceministrę, o ši kalbėti nenori, nes esą neturi ko pasakyti. Ką gi, gavęs tokį atsakymą, žurnalistas priverstas ieškoti kitų šaltinių – opozicijoje, tarp ekspertų, tarp pensininkų, gaudyti nuogirdas. Toks straipnis, žinoma, bus kritiškas, nes pozityvios informacijos suteikti galėję klerkai tylėjo. Pasirodžius tokiam straipsniui prasideda: va ir vėl užsakytas rašinys, va ir vėl nėra objektyvios informacijos, reikia kažką daryti, reikia leisti naujus pozityvios informacijos leidinius.

O kas dėl viso to kaltas? Ir Socialinės bei darbo apsaugos ministerija – ne išimtis. Lygiai toks pat vaizdas ir toks pat neskaidrumas ir Sveikatos apsaugos, ir Aplinkos, ir Vidaus reikalų ministerijose. Gal premjeras to nežino, bet šiose institucijose su informacijos sklaida ir viešumu susijusi padėtis tragiška.

Beje, kad ir kaip būtų keista, viešumo ir skaidrumo dabar mažiau ir privačiose bendrovėse, ypač stambiose korporacijose. Tarkime, jei žurnalistui per valandą nepavyksta sužinoti, kas yra bendrovės “Viasat” vadovas, nes tai slepiama, arba jei per savaitę niekaip nepavyksta susisiekti su kokio nors banko vadovu, tai tos bendrovės po kiek laiko neturėtų ieškoti, kas kaltas, kad apie jas pasirodė kritiškas straipsnis. Ir dėl to kalti tikrai ne žurnalistai, o pačių kompanijų slapukavimas, neskaidrumas, informacijos blokavimas ar tiesiog tyčiojimasis iš žiniasklaidos.

Nebijokite, rašysiu ne apie valdžios atstovų patarėjus. Stengiuosi apie tai iš anksto įspėti, nes kartais atrodo, kad internete žmonės skaito tik pavadinimus, bet ir to jiems pakanka, kad kiltų noras pareikšti savo nuomonę ir, žinoma, patarinėti, kaip gyventi kitiems ir valstybei. Bijau, kad tai tuščias reikalas.

Praėjusią savaitę paskambino senas pažįstamas ir paprašė tarsi padėti, tarsi patarti: dukra abiturientė nori studijuoti žurnalistiką. Taigi, gal ji galėtų pamatyti „Veido“ žurnalistinę „virtuvę“, kad suprastų, ar jai viso to reikia. Labai abejoju, ar pamačiusi nedidelę grupelę žurnalistų, užgulusių kompiuterius ir telefonus, girdėdama pokalbius apie BVP, valstybės skolą, bankus ar reformas, mieloji panelė ką nors suprastų.

Tiek to, imu tardyti pašnekovą, ar abiturientė lankė kokį žurnalistinį būrelį, gal mokyklos laikraščiui ar interneto svetainei rašė? Kaip supratau iš atsakymo – ne. Tiesiog dabar laikas ją spaudžia apsispręsti dėl studijų ir gali būti, kad bendrojo priėmimo sistemoje registruodama savo pageidavimus pirmuoju įrašys žurnalistiką. Man norisi sakyti – ne. Nors ką gali žinoti, – sprendžiant iš tėvų visuomeniškumo, tą savo „ne“ adresuoju būsimai puikiai žurnalistei? O juk jau esu ne kartą panašiai patarinėjusi – netgi labiau tėvams nei jų vaikams, kad žurnalistika nėra vien tai, ką jie mato televizoriaus ekrane.

Kita, jau studijuojanti panelė, parašė laišką, prašydama atsakyti į keletą klausimų – apie spaudos žurnalistikos etapus, apie žiniasklaidos konvergenciją. Viso to jai reikia universitetiniam darbui. Priešokiais mėginau galvoti apie etapus ir netgi kažką formuluoti, bet visa siela priešinosi svarstymams apie konvergenciją. Redakcijos koridoriuje penktadienio pavakarę paklausiau savaitės darbų išsunktos kolegės, ar ji kada nors yra susimąsčiusi apie konvergenciją? Jai atrodė, kad nevykusiai juokauju. Nei jai, nei man nėra laiko galvoti apie nusitrinančias medijų ribas. Nežinau, ką tai turi bendra su tuo, apie ką rašė Albertas Camus: „Kaip šiame pasaulyje būtų galima atsakyti į nusikaltimus, daromus su siaubingu atkaklumu, jeigu ne atkakliai liudyti?“ Nežinau, koks skirtumas, kur liudysi – periodinės spaudos puslapyje, videobloge ar knygoje, svarbu – kaip, apie ką, ar tai pasieks žmogaus protą ir sielą.

Liudijimo žurnalistikoje vis mažiau, ir tai jau mūsų visų, dirbančių joje, bėda. Galvodama apie tai atsisakiau malonaus kvietimo dalyvauti kelionių knygos pristatyme, nes tą vakarą rūpėjo pažiūrėti laidą, kurios anonse buvo skelbiama, kad kažkas nauja (!) bus atskleista apie žurnalisto Vito Lingio nužudymo bylą. Nagi nagi… Neatsakytų klausimų, kaip teigė autoriai, iš tiesų yra likę. Bet pirma laidos dalis kol kas pakartojo tai, kas buvo žinoma. Lauksiu antros su ta pačia viltimi. Kai spaudos dienos išvakarėse, būdama tolokai nuo Lietuvos, internete perskaičiau, kad žurnalisto žudikas vėl veržiasi į laisvę, užvirė kraujas: kai kurios bylos neturi senaties ir jose negali būti padėtas taškas, patenkinus malonės prašymą.

Prieš kelerius metus studentai žurnalistai spaudos dienos proga išleido laikraštį, minėdami V.Lingį ir, patys to nenujausdami, paliudijo, formalų požiūrį į temą. Ją pasiūliusi dėstytoja turėjo geriausių ketinimų, bet naudos iš viso to, tikiuosi, buvo bent tiek, kad studentai tikrai įsiminė žuvusio kolegos pavardę. Jie tikriausiai jau baigė studijas ir man šiek tiek rūpi, ar kas nors iš jų žiūrėjo laidą – jiems galbūt joje ir buvo dar nežinomų dalykų.

Ir laidą, ir abiturientę, ir konvergenciją praėjusį savaitgalį aptarinėjome su sena bičiule, žurnaliste iki kaulų smegenų. Deja, žurnalistinio darbo šiuo metu ji nedirba, nes žurnalą, kuriame rašė tikrai įdomius straipsnius, krizė pasmerkė išnykti. Tenka gelbėtis atsitiktiniu darbu, kurį ji stengiasi padaryti kuo įmanoma geriau, bet jis sekina jėgas ir atima laiką. Išgirdusi apie konvergenciją, ji paklausė, kas tai yra, ir savo ruožtu papasakojo apie vieno dar ganėtinai populiaraus moteriško leidinio darbuotojas, kurios redakcijoje tarp savęs konkuruoja, ar gaus rašyti reklaminį straipsnį, nes už juos redakcija moka neblogą papildomą honorarą.

Nenoriu, kad tokiu fiasko – reklaminiais straipsniais arba leidinio bankrotu – baigtųsi man nepažįstamos abiturientės žurnalistinė ateitis. Tik bijau, kad jos tėvai puikiai supras, ką noriu pasakyti, o ji – ne. Jauni žurnalistai televizoriaus ekrane su mikrofonais ir diktofonais apspitę premjerą ar ministrą tikriausiai atrodo daugiau įtikinantys, nei svetima patirtis.