Užpildyti šviežių žuvų stygių lietuvių virtuvėje prieš gerą dešimtmetį užsimoję vilniečiai Asta ir Česlovas Žemaičiai pirmąjį šviežios žuvies restoraną atidarė pamaryje, Kintuose, o dešimčiai metų prabėgus ryžosi ir antrajam – Vilniaus Užupio rajone.
Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ
Anksčiau reklamos versle sukęsi ir neužpildytą nišą užčiuopę „Šturmų švyturio“ įkūrėjai į savo verslą investavo apie 90 tūkst. eurų ir išsikėlė uždavinį – tapti žuvies vartojimo kultūros populiarintojais ir Mažosios Lietuvos virtuvės vėliavnešiais.
„Stebuklas įvyko, kai mūsų šeimai pavyko įsigyti Šturmus. Iki šiol nepaliaujame kartoti, kad toks šansas pasitaiko tik kartą gyvenime“, – pradžią prisimena 47-erių Č.Žemaitis.
Žemaičiai neliko nepastebėti. 300 km, o kartais ir dar daugiau sukariantys lankytojai į „Šturmų švyturį“, įsikūrusį buvusiame Kintų žvejybos uoste, plūsta nuo gegužės iki spalio vidurio.
Č.Žemaitis prasitaria niekad neskaičiavęs pastangų ir jėgų, įdėtų į patiekalo kūrimą ar į šviežių žuvų tiekimą: „Šeimoje nekalbame apie tai, kada ši investicija atsipirks. Šturmų fenomenas – kad niekad šio klausimo nekėlėme. Galbūt žmonės tai ir vertina?“
Šeimininkai į restoraną neįsileidžia gausių kompanijų, netgi muzikos čia neišgirsi. „Aukojame savo pelną, siekdami nenusižengti susikurtoms taisyklėms, – pasakoja Žemaičiai. – Pasigrožėti autentiška aplinka – mažu uostu ir senoviniu švyturiu, palydinčiu laivelius į Kuršių marias, ypač mėgsta vokiečių turistai. Jie itin domisi ir XIX a. Mažosios Lietuvos architektūros stiliumi rekonstruotu viešbučio pastatu. Iki šiol klausinėja, kelintų metų jis statybos. Išgirdę, jog 2006-ųjų, juokiasi, kad skaičiuodami pamiršome pridėti gerą šimtmetį.“
Žemaičiams širdį spausti ima spalio viduryje: tuo metu jų restoranas Šturmuose užveria duris iki naujo sezono. Dalis darbuotojų, o abiejuose restoranuose jų dirba 29, išeina atostogų.
„Rudenį ir žiemą Šturmų kaimelyje sulaukdavome vos keleto užklydėlių, taigi teko paisyti sezoniškumo. Iš dalies dėl to ir kilo mintis apie šviežios žuvies restoraną Užupyje“, – dėsto Žemaičiai.
Prakalbus apie žuvies restoranų Vilniuje ir pamaryje skirtumus pašnekovai nusako juos vienu žodžiu – židinys. Suprask, Vilniuje jo nėra, o „Šturmų švyturio“ vizitine kortele pamaryje yra tapusi atvira liepsna – žuvys ten kepamos židinyje, ant beržo žarijų. Vilniuje – krosnyje ir variniuose induose.
„Kuršių mariose spalį gerai eina starkiai, karšiai, ešeriai, lydekos, pradeda kilti vėgėlės. Tik sugautos žuvys į Vilnių gabenamos automobiliais. Ar žinojote, kad Vilniuje ir Paryžiuje atstumas iki pajūrio – tie patys 300 km?“ – klausia Č.Žemaitis.
Jis pirmasis iš Paryžiaus į Lietuvą parsivežė ir įgyvendino žuvų drėkinimo sistemą. Ką iš to laimėjo žuvų pirkėjas? Šviežumą. Kas keliolika minučių ši įranga užpurškia vandens lašelių ant leduose gulinčių menkių, ešerių, vėgėlių, žiobrių.
Užupio restorano interjere gausu senovinių žvejybos įrankių, marinistinės tematikos paveikslų. Restorano svečiai šią vietą vertina skirtingai: vieni atradę pamiršt negali, o kiti stebisi patiekalų kaina ir, jų nuomone, Vilniaus Užupiui netinkančia atributika.
„Gerai virtuvei reikia laiko, todėl mūsų veikla kasryt įsibėgėja septintą, o baigiasi 23 valandą“, – dėsto Č.Žemaitis.
Jis kviečia drauge į Halės turgavietę. Į lenkų ir ukrainiečių kraujo turinčio pašnekovo restoraną bulvės vežamos iš Rusnės, žalumynų atsargos papildomos iš Šalčininkų, svarainių – iš Šimonių kaimo, šviežių grybų – iš Valkininkų ir Pirčiupių.
Regis, visi čia Česlovą pažįsta kaip gerą pirkėją. Dar pora pirkinių iš ranka lapelyje surašyto daržovių sąrašo, ir trauksime į Užupį, kur penktus metus veikia Žemaičių žuvies parduotuvė. Į ją keliskart per savaitę iš pamario specialiais automobiliais su šaldymo įranga tiekiamos šviežios žuvys.
Prieš 12 val. restorano virtuvėje pats sujudimas. Vos tik duris užvėrė duonos tiekėjas, jas praveria su didžiule pirkinių dėže grįžtantis šeimininkas. Virtuvėje jau verda žuvienės puodas, į kurį keliauja starkis, pora salačių, įkandin krinta daržovės.
„Pagauti žuvį – laimės dalykas, bet kartais ji plačiai šypsosi“, – apie 49 kg šamą, sugautą žvejo, pravarde Mobis, iki šiol su šypsniu lūpose kalba pašnekovas.
„Šturmų švyturio“ jėga nelinkęs abejoti ir Ventės rago ornitologijos stoties direktorius Vytautas Jusys: „Žemaičių veikla būtina turizmo Lietuvoje patrauklumui gerinti, tik vietiniams siūloma žuvies puota dėl kainos sunkiai įkandama.“