P.Malūko nuotr.

Įsismarkavę šalčiai prikėlė pamarį iš žiemos miego. Neringoje ir kitapus užšalusių marių –  sujudimas tarsi vasarą. Čia plūsta poledinės žūklės mėgėjai, nes dabar – pats stintų metas.

Jūratė Kiliulienė

Praėjusį savaitgalį ant ledo ties Nida leido keli tūkstančiai žvejų, šiek tiek mažesnis būrys buvo įsitaisęs ant vadinamųjų ak­me­nų, 6,5 km mariomis nuo Ventės. Lai­mi­kis džiugino – kai kam sekėsi ištraukti ir po 40 stintų per valandą, t.y. gerą kilogramą.

Šviežių stintų kilogramas Klaipėdoje dabar kai­nuoja penkis eurus. Tačiau dar nė vienas po­le­dinės žūklės mėgėjas iš jų nepraturtėjo. Prie­šingai, žvejai už savo pomėgį ploja nemenkus pinigus.

„Prieš dešimtmetį apklausus žvejus mėgėjus pa­aiškėjo, kad žvejybos malonumams per me­tus iš viso išleista 119–128 mln. Lt. Daugiau nei 80 proc. mėgėjų jiems skyrė didesnę nei 700 Lt sumą. 2013-aisiais šalyje buvo 242 meškeriojimo reikmenų prekyba bei paslaugomis užsiimančios įmonės, jų pardavimas siekė 183 mln. Lt, mokesčiai sudarė 66 mln. Lt“, – šio pomėgio indėlį į šalies ekonomiką skaičiais nusako Mėgėjų žvejybos tarybos pirmininkas Antanas Kontautas.

Poledinės žūklės mėgėjai irgi svariai prie to prisideda. Įrangą, kuri jiems reikalinga ant le­do, tenka gabentis net rogutėmis, būtini ir spe­­cialūs drabužiai, apavas. Žieminė meškerio­tojo ap­ranga – atsparūs drėgmei, neperpučiami kostiumai, specialūs apatiniai – kainuoja nuo 100 iki 500 eurų. Mados čia kol kas neįsisuko, bet dau­guma kostiumų papuošiami ryškiomis detalėmis, kad žvejys būtų matomas.

Būtinojo įrankių komplekto kaina prasideda nuo 20–80 eurų. Jį sudaro meškerėlės, valas, stintų gaudymo sistemėlės su kabliukais, suktukais, masalas, blizgės. Sąrašas gali ilgėti neribotai, priklauso nuo to, kiek žvejys gali praverti piniginę. Ledo grąžto kaina – 30–150 eurų. Būtina nusipirkti ir devynis eurus kainuojantį smaigą, kuris padeda išsilaikyti ant ledo įlūžus. Jo neturintiems žvejams skiriamos baudos.

Žvejybos dėžė, rogutės, išlankstomos kėdės, net gultai, palapinės, kuriose žvejys telpa visu ūgiu, akumuliatoriai, prožektoriai, lempos – visa tai nėra būtina, bet labai patinka komfortą vertinan­čiam ir savo įvaizdžiu besirūpinančiam žvejui.

Vyrai mėgsta papokštauti savo pirkinių te­ma: numiršta žvejys ir mato, kad žmona iš­par­duoda jo daiktus po eurą, už tiek, kiek jis sakė mokėjęs. Toks baisiausias žvejo sapnas. ,

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

Nuo šiol bet kuriam kompiuterį ar išmanųjį telefoną turinčiam žvejui iš žvejybos grįžti namo tuščiomis nebereikės. Malonumą gaudyti ir pagauti savo svajonių žuvį palengvins naujiena žvejams – unikalus lietuvių sukurtas projektas „MyLakeMap“. Tai – nauja ežerų giluminių žemėlapių svetainė ir išmaniųjų telefonų programėlė, padėsianti taupyti žvejų laiką ir pinigus. Meškeriotojams nebereikės į žūklę vežtis daugybės prietaisų, padedančių aptikti žuvį po vandeniu. Visą informaciją apie ežerų dugną jie jau turės savo telefone.

„MyLakeMap“ – lietuvių sukurtas unikalus inovatyvus produktas. „MyLakeMap” programėlėje jau dabar pateikiama per 40 Lietuvos ežerų batimetrinių (giluminių) žemėlapių ir jų nuolat daugės. Kiekvienas ežeras yra fiziškai nuskenuotas didelės raiškos bei tikslumo skeneriais. Tai reiškia, kad naudodamiesi „MyLakeMap” programėle ir išsinuomoję reikiamo ežero žemėlapį žvejai gaus itin tikslius ir išsamius dugno reljefo duomenis, žinos ežero gylius tiksliose vietose.

„Naudodamiesi „MyLakeMap” programa žūklės mėgėjai tiesiog kompiuteryje, planšetėje ar išmaniuosiose telefonuose galės matyti, kaip patogiausia privažiuoti prie pasirinkto ežero, kur palikti automobilį ar kurioje ežero vietoje įmanoma įleisti valtį ar katerį”, – naujienos privalumus vardija projekto vadovas Gintautas Paluckas. Taip pat žvejai galės iš anksto pasižymėti tikslias vietas, kuriose planuoja žvejoti, turės galimybę „išsaugoti“ žuvingų vietų GPS koordinates.

Visi iki šiol buvę prieinami Lietuvos ežerų batimetriniai žemėlapiai daryti dar sovietmečiu, naudojantis sena įrangą, realiai matuojant tik kelis taškus ežere, todėl yra tik apytiksliai. „MyLakeMap“ pateikiami žemėlapiai yra labai tikslūs. Artimiausiu metu ketinama pateikti ir ežerų dugno kietumo žemėlapius, kurie patyrusiam žvejui leidžia nuspėti kur ir kokią žuvį galima aptikti.

Artimiausi „MyLakeMap“ planai – sudaryti galimybę žvejams, savo pastangomis nuskenavusiems dar neištirto ežero dugną, nuomoti savo žemėlapius kitiems žvejams naudojantis „MyLakeMap“ internetiniu portalu ir mobiliąja programėle.

Balandžio pabaiga šiaurės Norvegijos Andoy saloje lietuvių įkurtoje žvejybos bazėje „Andoy fiske camp“ bus azartiška. Jūroje, kur pernai lietuviai sužvejojo beveik 200 kilogramų atlantinį otą, balandžio 22–29 d. vyks pirmosios pasaulyje tarptautinės otų gaudymo varžybos. Jose dalyvauti jau užsiregistravo komandos iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos ir Norvegijos.
Prieš trejus metus į 3 tūkst. gyventojų neturinčią Andoy salą atvykęs lietuvis Saulius Babravičius nepabūgo investuoti pinigų, laiko ir darbo bei pasiryžo joje sukurti žvejų poreikius atitinkančią infrastruktūrą. Šiandien jis pasaulio žvejų rojuje atidaro jau antrąją, ant jūros kranto įkurtą, bazę Andenes miestelyje ir su partneriais, viena pirmaujančių Lietuvos mėgėjiškos žvejybos įmonių, UAB „Kotas“ imasi ambicingų planų – surengti pirmąsias pasaulyje tarptautines otų gaudymo varžybas.
„Sieksime, kad šios varžybos taptų kasmetinės, o kol kas varžybų dalyviams žadame septynias dienas žvejybos, kupinos jaudulio ir azarto“, – sako Andoy fiske camp“ direktorius S. Babravičius.
Varžybose gali varžytis komandos, kurių kiekvieną sudaro trys žvejai. Komandos kasdien žvejybai galės skirti iki 10 valandų. Laimės ta komanda, kuriai per varžybų savaitę pavyks pagauti didžiausio svorio otą. Varžybose galės dalyvauti iki 10 komandų.
Otai turės būti gaudomi naudojant tik dirbtinius masalus, o vienas dalyvis vienu metu galės naudotis tik vienu įrankiu. Kiekvieną dieną, pasibaigus turui, bus sveriami ir registruojami komandų laimikiai.
„Šiose varžybose laukiame tiek profesionalų, turinčių ne vienerių metų jūrinės žvejybos patirtį, tiek ir visiškų naujokų, trykštančių noru pirmą kartą leistis į nepamirštamą nuotykį. Prieš varžybas viena diena bus skirta instruktažui, todėl visą reikiamą informaciją suteiksime net ir patiems „žaliausiems“, – nuramina S. Babravičius.
Varžybų dalyviai galės naudoti savo įrankius, o jų neturintys turės galimybę juos išsinuomoti bazėje. Lietuvio sukurtame žvejybos komplekse galima išsinuomoti katerius, specialią žvejybos įrangą, gauti žvejybos gido paslaugas ir apsistoti specialiai žvejams įrengtuose apartamentuose.
Pasak. S. Babravičiaus, Andoy salos vandenyse dažniausiai pagaunami 10–30 kilogramų sveriantys otai, tačiau net ir palyginti nedidelis 10 kilogramų otas daugeliui Lietuvos žvejų jau yra „gyvenimo“ žuvis.
„Oto žvejyba ypatinga. Kadangi ši žuvis yra plokščia, norint ją ištraukti, reikia įdėti kur kas daugiau pastangų, nei iš vandens trauktum, pavyzdžiui, lydeką. Oto pasipriešinimas – kur kas didesnis. Be to, ši žuvis tūno dugne, todėl ją, visų pirma, reikia surasti, o po to suvilioti. Otų žvejyba – tai medžioklė, tik ne miške, o vandenyje“, – tikina varžybų organizatorius.
Otai žvejojami 20–80 metrų gylyje. Jų žvejybai naudojama tik pati patvariausia, galinga jūrinė įranga.
„Jei žuvis sveria iki 50 kilogramų, ją ištraukti į kraterį dar gana nesudėtinga, bet jei svoris didesnis, reikia spręsti, ar žuvį traukti iš vandens ar tiesiog vandenyje partempti į uostą. Didelės žuvies traukimas gali būti pavojingas. Verčiamas per bortą toks otas uodega gali rimtai sužaloti“, – teigia S. Babravičius.
Būtent „Andoy fiske camp“ lietuvių žvejų kompanijai UAB „Kotas“ pavyko sugauti milžinišką atlantinį otą. 195,2 kilogramų svorio ir beveik 2,5 metro dydžio žuvis neabejotinai yra didžiausias kada nors Lietuvos žvejų pagautas atlantinis otas ir trečias pagal dydį sužvejotas pasaulio žvejų. Iš vandens ištraukti ir saugiai į valtį paguldyti žuvį milžinę keturiems lietuvių ekipažo nariams pavyko tik po beveik valandą trukusios atkaklios kovos.

Dėl malonumo sugauti egzotišką žuvį, kuri iškart paleidžiama atgal į vandenį, „Veido“ pašnekovai įveikia ne vieną tūkstantį kilometrų lėktuvu, keliolika valandų praleidžia laive, nakvoja Mongolijos stepėse ar palapinėse prie Somalio krantų.

Žvejybos keliones į Skandinavijos šalis pamėgo ne tik užkietėję žvejai, bet ir retai rankose meškerę laikantieji. Lietuviai mėgsta pažvejoti ir ilsėdamiesi Egipte ar Seišelių salose, tačiau tikriems žvejybos entuziastams to neužtenka. Jie ieško egzotiškiausių pasaulio kampelių, į kuriuos retai užklysta turistai, įveikia kelis tūkstančius kilometrų vien tam, kad užmestų meškerę Grenlandijos, Mongolijos ar Argentinos upėje, patogesnės žvejybai vietos ieško vos judančiu vietinių laiveliu, o nakvynei renkasi laukinę gamtą.
Įmonės „Dailista“ valdybos pirmininkas Algirdas Jovaiša į tokias keliones leidžiasi du kartus per metus. Jis žvejojo Rusijos šiaurėje, Mongolijoje, Edeno įlankoje, Sokotros saloje, Grenlandijoje. Ponas Algirdas net vykdamas į pažintinę kelionę visada pasiima meškerę ir nepraleidžia progos pažvejoti.
„Nesu žvejys fanatikas, laikas, praleistas su meškere, – viena laisvalaikio formų. Net ir į žvejybos keliones vykstu ne dėl žuvų. Svarbiausia pabūti laukinėje gamtoje, pabėgti nuo civilizacijos, pažinti kitus kraštus“, – motyvus, kodėl traukia keliavimo būdas su meškere, atskleidžia A.Jovaiša.
Vilnietis verslininkas Marius Butkevičius, daugiau nei dvidešimt metų žvejojantis užsienyje, taip pat tvirtina tai darantis ne dėl to, kad parsivežtų žuvų. Jam maloniausias pats procesas – tinkamos žuvims kibti vietos paieškos, bandymas pergudrauti žuvį, o daugiausiai adrenalino užplūsta pačiu kibimo momentu. „Svarbiausia pamatyti užkibusią žuvį, o paskui ji tegul pati pabėga. Jeigu neišsivaduoja nuo kabliuko – pats paleidžiu“, – tvirtina M.Butkevičius.
Jeigu „Veido“ pašnekovams žvejyba jau seniai tapo gyvenimo būdu, kodėl jie neskaičiuoja laimikio?

Žvejoti – į civilizacijos nepaliestus kampelius

Šią vasarą savaitę Grenlandijos pakrantėse žvejojęs A.Jovaiša pasakoja, kad laivas juos nuplukdė nuo artimiausios gyvenvietės apie 100 km. Teko nakvoti palapinėje ant kalvų, be mobiliojo ir interneto ryšio, be jokių civilizacijos teikiamų patogumų. „Kai kiekvieną dieną gyveni patogiai, kartais norisi patirti aštresnių įspūdžių, o tokiose kelionėse jų netrūksta. Žvejojant Grenlandijoje buvo kilęs toks stiprus vėjas, kad keturi vyrai iš visų jėgų laikė palapinę ir vos išlaikė. Nemažą dozę adrenalino gauni ir klaidžiodamas nepažįstamoje kalnuotoje vietovėje, kurioje nesutiksi nė vieno žmogaus. Kol randi tinkamą žvejybai vietą, kartais pakrantėmis tenka nukulniuoti ir 10–15 kilometrų“, – įspūdžiais dalijasi žvejys.
Jis prisipažįsta, kad bene didžiausias emocijų pliūpsnis užlieja gaudant egzotiškas žuvis. Štai Grenlandijoje vyras žvejojo stiprias, vikrias, iki 4 kg sveriančias palijas. Mongolijoje gaudė stipriausias lašišines žuvis – taimenius. Jos yra nykstančios, įrašytos į Raudonąją knygą, todėl laimikis būdavo iškart paleidžiamas.
„Daugelis mano, kad Mongolijoje – vien stepės, tačiau ten labai daug sraunių upių ir žuvų. Gamta laukinė, skurdi, panaši į Sibiro platybes – vien akmenys ir samanos. Tačiau tuo ir įspūdinga. Iki upių mus lydėjo vietiniai, nes tose vietose, kur buvome, net kelių nėra“, – pasakoja A.Jovaiša.
Ne mažesnį įspūdį vyrui padarė ir pažintis su vietinių gyvenimo būdu. Pavyzdžiui, jis iš arti matė, kaip mongolai ruošia ėriuko mėsą. Buvo vienas ir nelabai malonus susitikimas. „Einu vienas pakrante, mėtau spiningą ir jaučiu tokį aštrų jausmą, lyg kas į pakaušį smigtų. Atsisuku – už poros kilometrų nuo kalvos, sėdėdamas ant arklio, mane stebi mongolas. Buvo nejauku, neaišku, ką ketina daryti, tačiau jis apsisuko ir nujojo“, – prisimena žvejybos entuziastas.
Jemenui priklausančioje Sokotros saloje ponas Algirdas su bendraminčiais taip pat buvo įsikūręs palapinėse. Vieną naktį jį prikėlė keistas krebždesys. Pasirodo, į žvejų stovyklavietę užklydo laukinės ožkos, kurių saloje labai daug, ir suėdė maistą.
„Su vietiniais sunku buvo susikalbėti, jie varganai gyvena, tačiau labai draugiški. Visada padėdavo valtį įstumti į vandenį, nuplukdydavo toliau nuo kranto. Nors su jais plaukdami rizikuodavom, nes laiveliai prasti, be navigacijos, bet kada galėjom ant akmenų užplaukti“, – patirtus nuotykius prisimena A.Jovaiša.

Braidžiojo vidury Indijos vandenyno

M.Butkevičius, žvejojęs Rusijos šiaurėje, Kuboje, Maldyvuose, Argentinoje, Skandinavijos šalyse, Kolos pusiasalyje, Grenlandijoje, kelionę į Sokotros salą taip pat vadina pačia egzotiškiausia. Žvejų kompanija, atplaukusi į šią netoli nuo Somalio krantų nutolusią salą, persėdo į vietinių laivelį ir dvylika valandų plaukė į mažą salelę, kurioje įsikūręs vos vienas kaimas. „Prieš trejus metus mes ten buvom pirmieji turistai. Iš pradžių vietiniai mus nepatikliai stebėjo, tačiau greitai pradėjo labai šiltai bendrauti. Jie nuoširdūs ir taikūs, nors jų buitis labai skurdi. Vienintelis pragyvenimo šaltinis – žuvys, tad beveik visą sugautą laimikį atiduodavom jiems, sau pasilikdavom tik vakarienei. Ten gaudėm dideles, pailgas, labai skanias tunines žuvis vahu“, – pasakoja M.Butkevičius.
Jo žodžiais, į tokias vietas sunku nusigauti, ten retai užklysta turistų, todėl ir žvejoti labai malonu. Be to, ten gali ne tik žvejoti, bet ir iš arti pamatyti europiečiams neįprastą gyvenimo būdą, pasigrožėti unikalia gamta arba tiesiog drybsoti po palme.
Tris kartus atostogavęs Seišelių salose, vyras taip pat traukė ten, kur mažiau civilizacijos. Pastarąjį kartą iš pagrindinės Seišelių salos žvejys nuskrido apie 1000 kilometrų į visai mažą salelę, kurioje yra tik lėktuvo pakilimo takas, tada sėdo į laivą ir žvejojo Indijos vandenyne. „Giliose vandenyno vietose yra iškilę atolai – tarsi dykumų plotai. Atoslūgių metu prie jų galima iki kelių braidyti vandenyje. Tai kerintis dalykas. Braidžiodamas vidury vandenyno jautiesi lyg Jėzus Kristus“, – žvejojant egzotiškose vietose patiriamus jausmus atskleidžia ponas Marius.
Nors jis daugiau įspūdžių parsiveža, kai pats susiorganizuoja kelionę – ieško vietinių, kurie galėtų nuplukdyti į norimą vietą, nakvoja po atviru dangumi, tačiau apgailestauja, kad tai padaryti vis sunkiau. „Žvejų neatrastų kampelių lieka vis mažiau, o tas vietas, į kurias dar neužsuka turistai, labai sudėtinga pasiekti. Be to, ir brangu, nes reikia skristi, paskui plaukti, iš vietos gyventojų nuomotis laivelį. Todėl pigiau naudotis operatorių paslaugomis ir vykti į žvejų pamėgtas vietas“, – dėsto M.Butkevičius.

Žvejybos kelionės – brangus malonumas

Beje, ar žvejys organizuojasi kelionę savarankiškai, ar naudojasi operatorių paslaugomis, šis malonumas gerokai paplonina piniginę. Vien tik meškerė su visais reikalingais priedais kainuoja apie 2 tūkst. Lt, o kelionėje jų dažniausiai reikia dviejų. Už pačią savaitės išvyką, pavyzdžiui, prie Seišelių salų krantų, reikia suploti 3 tūkst. ir daugiau eurų.
Panašiai atsieina ir kelionė į Argentiną, į kurią šį sausį M.Butkevičius vyks jau antrą kartą. Pasak jo, savarankiškai žvejoti Argentinai priklausančioje Ugnies Žemėje sudėtinga dėl painios leidimų sistemos, tad daugelis lietuvių naudojasi žvejybos organizatorių paslaugomis. Čia žvejai apgyvendami specialiai įrengtose stovyklose mini viešbučiuose, gidai nuveža į žvejybos vietas, o vakare siūloma įvairių kitokių pramogų.
„Ugnies Žemėje – geriausias paslaugų ir aptarnavimo lygis, kokį esu matęs. Norvegijoje, į kurią daug lietuvių vyksta gaudyti menkių, otų, žvejai dažniausiai apsistoja kaimo turizmo sodybose, tačiau jokių papildomų paslaugų negauna. Užtat ši šalis lengvai pasiekiama, ten demokratiška leidimų tvarka, todėl ji ir patraukli žvejams“, – tvirtina M.Butkevičius.
Žvejus į Norvegiją vilioja ir kelis kartus mažesnė kelionės kaina, nei vykstant į tolimą šalį. Visos savaitės kelionės išlaidos čia siekia 2–3 tūkst. Lt. Be to, galima parsivežti iki 15 kg žuvies filė. Tačiau ne kartą Norvegijoje žvejojęs ponas Marius pabrėžia, kad atvykus su didesne kompanija kai kam gali tekti kelias dienas praleisti be meškerės. Mat vienos dienos leidimų išduodama nustatytas skaičius, o norinčiųjų pažvejoti yra daugiau. „Kartais tenka mesti burtus, kas kurią dieną žvejos“, – atskleidžia verslininkas.
O štai Grenlandijoje, pasak M.Butkevičiaus, žuvų tiek, kad jas gaudyti atsibosta jau antrą dieną, tačiau tai atperka nuostabi gamta.
Vis dėlto užkietėjusiems žvejams kelionėse svarbiausia ne pamatyti įspūdingiausias šalies vietas, aplankyti kuo daugiau architektūros paminklų, o susigrumti su kuo didesnėmis žuvimis, patirti kuo daugiau adrenalino bandant perprasti, kur jos slepiasi, ir pajusti, kad laimikis užkibo.

"Moters savaitgalio" archyvas

Birželio 27-oji – Žvejų diena. Pasirūpinkime tinkamos amunicijos ir kartu su didžiausiu šeimos žveju ir mažaisiais žvejukais patraukime vandens telkinio link. Galbūt šį kartą riebiausią lydeką pagausite būtent jūs (nepatyrusiems žvejams dažniausiai sekasi), o jos valymo ir kepimo apeigomis pasirūpins jūsų brangusis? Kas nors kartą bandė su meškere rankose pasimėgauti tyla brėkštant rytui, ir jam pavyko pagauti pirmą gyvenime žuvį, to nepamirš niekada. Žvejoti – ramus poilsis nuo miesto šurmulio, paukščių giesmės, laikas sudėlioti galvoje mintis – nereikalingas atmesti ir taip pailsėti. O kiek adrenalino užkibus žuvelei. Žvejojančios moterys tikrai nepriekaištaus vyrams, ilgas valandas prarymantiems valtelėje. Pabandykim, bent kad suprastume vieni kitus.

Išsiruošę žvejoti pakvėpuosim švariu oru. Lietus nuplauna dulkes, todėl žemė, žolynai, medžiai ir net vanduo pakvimpa. Įkvėpti tokio oro kasdien dūstantiems troškiose patalpose – vienas malonumas. Išėjus pasivaikščioti paupiu ar paežere atsigaus ir širdis, ir siela. Rasi, dar ir išsimaudyti išdrįsime…

Živilė Semaškienė

“Moters savaitgalis”

"Veido" archyvas

Per pastaruosius du dešimtmečius ne tik mūsų šalį, bet ir Europą pasiekė daug spiningo masalų ir šiam meškeriojimo būdui naudojamų įrankių, kurie naudojami už Atlanto. Daugelis jų tapo tradiciniais mūsų meškeriotojų praktikoje, tačiau neseniai į akis pakliuvę „Biedron“ serijos viliokai (dar žinomi kaip “vobleriai”) net ir visko mažiusiai akiai tarp kitų masalų žūkladėžėje atrodo pilvoti ir nerangūs, tačiau jie neatpažįstamai  pasikeičia, kai atsiduria vandenyje: užtenka vos juntamo truktelėjimo, kad „biedronai“ atgytų ir imtų nardyti kaip gyvos žuvelės.

Išvaizdos motyvacija

Ar labai svarbu, kad vobleris maksimaliai tikroviškai imituotų žuvelę? Dabartinė viliokų gamybos konstravimo koncepcija teigia, kad tai būtina sąlyga, nes šio tipo masalai būtent savo tikroviška išvaizda provokuoja plėšrūną atakuoti. „Biedron“ viliokai iškalbingas pavyzdys, liudijantis anaiptol ne minėtos  teorijos naudai, o jų kūrėjai teigia, kad svarbiausia yra masalo spalva ir išraiškingos akys, kai viliokas priartėja prie plėšriosios žuvies per „šūvio“ distanciją, o iš tolo lydeką ar sterką vilioja vilioko žaismas, turintis „įteigti“, jog akiratyje – lengvas grobis. Tad vilioko judesiuose turi būti užprogramuota sužeistos žuvelės elgsena arba „nerūpestingumo“ imitacija.

„Biedron“ viliokai būtent tokie ir yra. Antra, netradicinė išvaizda – taip pat provokuoja plėšrūną atakuoti, o tai ypač svarbu žvejojant vandens telkiniuose, kurie patiria didelį spiningininkų spaudimą. Žuvys tokiuose vandens telkiniuose ilgainiui pradeda „atpažinti“ spiningo masalus, todėl nepažįstami masalai geriau apdumia joms akis. Trečia, daugelio objektų išvaizda vandenyje iškraipoma optinės apgaulės, o „Biedron“ viliokų išvaizda – būtent tokios optinės apgaulės pavyzdys.

Masė ir žaismas

„Biedron“ viliokai gamoje – masalai nuo 8 iki 105g. Sunkiasvoriai „biedronai“ atitinka „jerk bait“ masalams būdingą žaismą, tačiau jį galima keisti, kaip ir šių masalų nėrimo gylį. Tokios variacijos numatytos masalų konstrukcijoje – kiekvieno „Biedron“ vilioko nosyje – ne viena kaip įprasta tradicinių viliokų konstrukcijoje, o 2 ar net 4 kilputės skirtos prisegti masalą prie valo. Kuo kilpelė arčiau „Biedrono“ kaktos, tuo sekliau plaukia masalas. Tokia konstrukcija pasižymi „Biedron“ modeliai su liežuvėliais ir be jų. Visi jų iškirtinis braižas – unikalus žaismas. Na, o „Biedron“ viliokų masė – tiesiogiai proporcinga masalo ilgiui: kuo didesnis masalas, tuo stambesnių egzempliorių žūklei jis skirtas.

Beje, „Biedron“ viliokų gamoje – ne tik universalūs modeliai, bet ir modeliai skirti vienos žuvų rūšies žūklei, pvz., sunkesnis už vandenį „Biedron“ modelis „Power Cast Sea Trout“ rekomenduojamas šlakių žūklei jūros priekrantėje, tačiau mūsų sąlygomis įdomiausi lydekų žūklės masalai, tarp kurių išsiskiria „jointed“ tipo viliokai.

Spalvos faktorius

Unikaliu žaismu pasižymintis modelis „Biedron Tri Burner“, gaminamas 8 cm (19 g) ir 13 cm (75 g), idealiai tinka lydekų žūklei, „tvičingo“ metodu. Vilioko žaismui ir nėrimo gyliui koreguoti skirtos net 4 kilputės segtuko auselei įverti, kurios išdėstytos ant šio masalo „žiomenų“ ir kaktos. Masalo „uodega“ (1/3 korpuso ilgio) atskirta nuo „kūno“ įstrižu pjūviu ir sujungta su korpusu 2 lankstais. Todėl ji labai originaliai ir neįprastai viksnoja. Žūklės praktika parodė, kad šį žaismą labai sėkmingai papildo dvi spalvinės versijos – „Firetiger“ ir „Star Wars“. Abi jos puikiai tinka vilioti lydekas – pirmoji ryški žaliai geltona juodais dryžiais išmarginta ešerio imitacija, o antroje – žydrų ir rausvų tonų žaismas. Jas rekomenduojama naudoti lydekų žūklei pavasarį ir rudenį.

Gediminas Kvietkauskas

Nors pavasaris ir vėluoja, lydekas, kaip ir ankstesniais metais, leidžiama žvejoti nuo balandžio 21 dienos. Nuo tos dienos jau galima žvejoti ir masalui naudojant gyvą žuvelę.

Sugavus dar neišneršusią lydeką, reikėtų ją paleisti. Kaip pasielgs žvejys – ją paleis ar pasiims, priklauso nuo jo kultūros. Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas, vertindamas žvejų kultūrą, sakė, kad ji pastebimai kyla. Vis daugiau žvejų paleidžia visas sugautas žuvis, kasmet vis mažiau žmonių žvejoja be leidimų – per ketverius metus išduodamų leidimų skaičius išaugo daugiau nei du kartus, žvejybos vietose paliekama mažiau šiukšlių.

Pasak Vilmanto Graičiūno, ilgai buvo svarstytas siūlymas visiškai uždrausti mėgėjų žvejybą Nemuno deltos regioninio parko telkiniuose nuo balandžio 20 d. iki gegužės 20 d., bet jam nepritarta. Kaip ir ankstesniais metais, šiuo laikotarpiu čia bus galima žvejoti, tačiau visus sugautus karšius privaloma paleisti. Planuojama, kad ateinančiais metais, kai bus sudaryta galimybė žvejams mėgėjams įsigyti leidimus ir licencijas elektroniniu būdu, žvejoti Nemuno deltos regioninio parko telkiniuose bus galima tik su licencija.

Mėgėjiškos žūklės taisyklės nedraudžia žvejoti pavasarinio žuvų neršto metu, tačiau laikotarpiu, kai neršia lydekos, sterkai, salačiai, kiršliai, žiobriai ir otai, o Nemuno deltos regioninio parko telkiniuose – karšiai, šių žuvų negalima gaudyti.

Kiršlius ir salačius dar draudžiama žvejoti iki gegužės 15 d., sterkus – iki gegužės 20 d. Nuo gegužės 1 d. iki liepos 31 d. Baltijos jūroje bus draudžiama gaudyti otus, o nuo gegužės 15 d. iki birželio 15 d. – žiobrius.

Jeigu užkimba žuvis, kurią tuo metu draudžiama gaudyti, ją reikia iš karto paleisti atgal į vandens telkinį. Draudžiamos gaudyti žuvys, suleistos į tinklelį sugautam laimikiui laikyti, nesvarbu, ar jos gyvybingos, ar ne, laikomos laimikiu ir už jas teks atlyginti žalą. Už kiekvieną draudžiamu laiku sugautą karšį ar žiobrį teks sumokėti po 40,52 Lt, už lydeką, sterką, salatį ar kiršlį – po 101,3 Lt. Jeigu žuvys bus sugautos draustinyje ar rezervate, teks sumokėti tris kartus didesnę sumą. Už pažeidimą dar teks sumokėti ir iki 200 Lt baudą.

Viena žvejų asociacija siūlo keisti žvejybos Baltijos jūroje kvotų skirstymo tvarką ir nustatyti galimybę kvotas parduoti. Kitai atrodo neteisinga žvejybos apimtį nustatyti ne pagal laivų skaičių, o pagal istoriškai susiklosčiusia kelerių metų kvotą.

Pagal naują kvotų skyrimo tvarką, dabar galiojanti, istoriškai susiklosčiusi kelerių metų kvota būtų skiriama 10-čiai metų, o galbūt ir ilgesniam laikotarpiui. Kvotas būtų galima užstatyti bankams, rašo “Verslo žinios”.

“Dar nematėme to projekto, bet esminis dalykas, ko reikėtų, – kad nepriklausomai nuo laivų skaičiaus būtų galima panaudoti kvotą. Jei turiu du laivus ir vieną supjaustau, reikia kad ateinančiais metais gaučiau tokią pačią kvotą – to mes norime”, – sakė bendrovės “Senoji Baltija” direktorius Jonas Bartminas.

Didžiąją žvejų dalį vienijančios Lietuvos žuvininkystės produktų gamintojų asociacijos (LŽPGA) valdyba yra nusprendusi nepritarti naujam projektui.

“Niekur nėra tokių dalykų, išskyrus Islandiją. Čia yra kvotų nusavinimas, jei kvotos perduodamos žvejui amžinam naudojimui. Čia tik tie žmonės, kurie mato sau naudos, inicijuoja tą dalyką, o mes žiūrime, kad kvotos yra ir būtų valstybės nuosavybė ir būtų žvejojama”, – tvirtino LŽPGA pirmininkas Alfonsas Bargaila.

LŽPGA siūlo kvotas perduoti skirstyti gamintojų organizacijoms.

Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Žuvininkystės departamento direktorius Darius Nienius sakė, kad nauja tvarka dar nėra nustatyta, o jeigu jos nenorės žvejai, esminių pakeitimų ir nebūsią.

“Naujoje tvarkoje turėtų atsispindėti kitų valstybių žuvininkystės valdymo patirtis. Kadangi pačią kvotą gauna valstybė, yra noras, kad žvejai, jei kuris neišgaudo kvotos, operatyviau, be administracijos įsikišimo, galėtų susikeisti”, – aiškino D.Nienius.

Dabar kvotos įmonėms yra skiriamos pagal turimų laivų skaičių, žuvys privalomai turi būti gaudomos visais turimais laivais.

„Williams“ kompanija, gaminanti klasikinius spiningo masalus – originalios konstrukcijos blizges iki 1982 metų buvo žinoma daugiausia Jungtinių Valstijų spiningininkams, tačiau būtent tais metais ją įsigijo stambus amerikiečių žūklės įrankių gamintojas korporacija „Brecks“ ir apie „Williams“ blizges greitai prašnekta Europoje bei Australijoje.

Aukso ieškotojų investicija

Kodėl minėtoji data tapo antruoju unikalių spiningo masalų su „Williams“ emblema, jau aštuoniasdešimt metų puikiai žinomų kiekvienam amerikiečiui spiningininkui, atgimimu. Juk garsiosios tauraginės vartiklės nors ir buvo kažkada populiarios Kuboje, tačiau šiandien jos daugiau ar mažiau tinkamai žinomos Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje bei pavieniams spiningininkams keliose Rytų ir Vidurio Europos šalyes. Nejaugi vien tai, kad naujieji „Williams“ kompanijos šeimininkai ėmėsi aktyvių rinkodaros veiksmų, išpopuliarino per trumpą laiką „Williams“ prekės ženklą visuose kontinentuose. Kad taptų aiškiau, pabandykime žvilgtelti į kompanijos istoriją.meškeriotojai, tačiau svarbiausia, kad nerasi nė vieno, kuris nežinotų, jog garsiosios blizgės padengtos storoku… sidabro arba aukso sluoksniu.

blizgge0003

„Williams“ spiningo masalų atsiradimo istorija turi tiek paragmatišką, kiek ir romantišką praeitį, nes kompanija atsirado todėl, kad jos savininkams reikėjo veiksmingų spiningo masalų, o kur jų gausi devyniolikto amžiaus pabaigos Jungtinėje Valstijose? Geriausia išeitis – pasigaminti pačiams. „Williams“ firmos įkūrėjai broliai Viljamsai, buvo aistringi žvejai, kurie mąstė būtent pagal tokią schemą.

Broliai XIX a. pabaigoje atvyko į Klondaiką Aliaskoje kilusios aukso karštinės pradžioje. Kartu su šimtais tūkstančių aukso ieškotojų broliai ieškojo aukso gyslų, plovė taurųjį metalą, negailėdami jėgų, tačiau priešingai nei daugeliui jiems pavyko sukaupti šiokį tokį kapitalą ir sėkmingai grįžti į atgal į Jungtines Valstijas. Čia broliai Viljamsai ėmėsi profesionalaus brangiųjų metalų apdorojimo verslo, o, kitaip tariant, lydė aukso laužą, šalino iš sidabro priemaišas ir taip ruošdavo juvelyrams žaliavas. Tačiau svarbiausia, kad naują profesiją įgiję broliai, neišsižadėjo hobio – meškeriojimo. Kadangi jau minėta, kad masalų gauti buvo sunku, o ir tie buvo ne ypač aukštos kokybės, tai broliai Viljamsai, neilgai galvoję, nutarė patys kaldinti blizges vasaros ir poledinei žūklei. Juk patirties gaminti įvairias formas ir štampus jie turėjo pakankamai.

Spindesio magija

Meškeriotojai puikiai žino, kad tyrimai seniai įrodyta, jog tikru auksu ir sidabru dengti masalai turi savybę atspindėti šviesą beveik taip pat kaip ir tikri masalinių žuvelių žvynai. Sidabras vandenyje atspindi 95 proc. šviesos spindulių ir šių savybių nepraranda didelėje gelmėje, kurioje kiti metalai vandenyje pasižymi gerokai prastesnėmis charakteristikosmis, pvz., net idealiai nupoliruota nikeliuota blizgė prigęsta daugiau kaip perpus, nugrimzdusi giliau nei tris metrus vidutnio skaidrumo vandenyje. Idealaus skaidrumo vandenyje šis rodiklis kiek geresnis. Tad plėšrios žuvys (neišskiriant nė vienos rūšies) turi daug mažiau šansų pamatyti masalą, kuris prasčiau atspindi šviesą. Kiekvienas patyręs spiningininkas žino, kaip tai svarbu, nes plėšrūnai trumpose distancijose dažniausiai potencialų grobį atakuoja tik tada, kai pamato auką.

Antra, žinant, kad šviesos greitis vandenyje siekia 225 000 km per sek., nesunku numanyti, kad lydeka ar šapalas pirmiausia atakuos tą masalą, su kuriuo vizualinis kontaktas – ryškesnis. Todėl paauksuotos ar pasidabruotos blizgės, kurios atspindi šviesą žymiai didesnėje gelmėje, daug veiksmingesnės.

Brolių Viljamsai šias išvadas sugebėjo pasidaryti jau po pirmųjų eksperimentų su jų įmonė jų įmonėje pagamintais masalais. Tad jie netruko naujame versle pritaikyti auksakalystės žinias ir masalus dengti tauriausiais metalais – sidabruir auksu. Rezultatas pranoko lūkesčius – Viljamsų blizgės buvo tokios efektyvios, kad netrukus jų pradėjo kaulyti draugai ir pažįstami, tad brolių valdomoje brangiųjų metalų apdorojimo įmonėje atsirado meškeriojimo reikmenų dirbtuvės, kurios ir gamino blizges.

Originalo inicialai

Pirmoji originali „Williams“ kompanijos blizgė „Wabler“ išvydo dienos šviesą 1915 m., o 1923 m. buvo užregistruotas prekės ženklas „Wabler Williams“. Žūklės įrankių parduotuvės visoje šalyje pradėjo prekiauti brolių sukurtomis blizgėmis, padengtomis sidabru, auksu arba minėtų dviejų brangiųjų metalų mišiniu.

„Wabler“, o vėliau ir kitų modelių blizgių paklausa buvo tokia, kad kompanijos savininkai Kanadoje atidarė spiningo masalų įmonę, kuri devintojo dešimtmečio pradžioje tapo stambios firmos padaliniu.

Šeštojo dešimtmečio viduryje blizgės „Wabler Williams“ blizgė už originalią konstrukcija gavo vieną iš nedaugelio žūklės įrankiams ir masalams suteiktą patentą. Beje, tai buvo pirmasis patentas Jungtinėse Valstijose suteiktas spiningo masalui, kurio gamyba nenutrūksta jau aštuoniasdešimt metų. Tad „Wabler Williams“ blizgė – vienas seniausių serijiniu būdu gaminamų spiningo masalų.

„Williams“ blizgės ne tik seniausi patentuoti serijiniai spiningo masalai, bet ir vieni unikaliausių, nes dažniausiai paauksuotų spininigo masalų serijos išleidžiamos tik kokia nors ypatinga proga. Antra, jos visada yra ribotos ir negaminamos masiškai. Pvz., tokiu raritetu Europoje tapo suomių kompanijos „Kuusamo“ blizgė „Taimen“, išleista įmonės jubiliejaus sukakčiai pažymėti. Paauksuotą sukrę yra išleidusi į apyvartą kompanija D.A.M.

Kartais pasigirsta balsų, kad originaliais „Williams“ inicialais paženklintų sukrių kaina gerokai kandžiojasi, tačiau 24 karatų auksu dengta gryno vario blizgė kainuoja gerokai daugiau nei serijinė blizgė iš nerūdijančio plieno. Ne pigesni ir sidabruoti gaminiai, pvz., naujos kartos blizgu arba matiniu sidabru su paauksuotais intarpais dengti „Russkaja blesna“ kompanijos devonai, kurie susilaukė pagyrų ir apdovanojimų parėjusioje EFFTEX žūklės įrankių parodoje, taip pat yra nepigūs: modelis „Strekoza“ kainuoja nuo 15 iki 20. Panašios ir kitų modelių kainos.

Akivaizdi statistika

Posakis, kad aukso spindesys akina, gerai žinomas turbūt kiekvienam žmogui, bet jis prisimintas ne dėl skambaus tono, o dėl labai praktinio dalyko, su kuriuo teko susidurti

prieš trisdešimt metų. Vienoje ano meto didžiųjų Vilniaus gamyklų anoniminis meistras pagamino štampą, iškalantį „comet“ tipo lapelius su karūnos įspaudu. Greičiausiai toje pat gamykloje buvo tekinami ir sukrių svareliai, o namie kažkas jas surinkdavo. Gaila tik, kad kabliukai buvo prastoki, stori ir greit atbunkantys.

Sukrės buvo deficitinis masalas, todėl nenuostabu, kad „karūnos“, kaip jas praminė pažangiųjų sostinės spiningininkų luomo atstovai tapo aktyvių mainų objektu. Aistras kaitino dar ir tai, kad atsiliepimai apie „karūnas“ sklido fantastiški: kas salatį stambų tuo masalu suviliojo, kas virtinę pusantrasprindžių ešerių, kas porą solidžių šapalų… Pavyko ir man gauti vieną „karūną“. Iš gryno sidabro skardos nukaltas sukrės lapelis švytėjo kaip mėnulis. Deja, pirmoji žūklė vyko saulėtu oru, tad be kelių ešeriukų „karūna“ nieko nesuviliojo. Tas pats įvyko ir antroje žūklėje, tad aš naują masalą primiršau ir į akis jis man pakliuvo vasaros pabaigoje. Tą kartą žvejojau Šventosios žemupyje ir jau po poros metimų „karūną“ stverė šapalas. Beje, tokio dydžio, kokio iki tol rankose nebuvau laikęs. Žodžiu, sukrė pranoko bet kokius lūkesčius. Po žūklės atidžiai ją apžiūrėjau ir iškart krito į akis, kad lapelis nebežvilgėjo pirmagimio spindesiu, o buvo gerokai apsiblausęs. Juvelyrai sidabrinių papuošalų ir dirbinių apsiblausimą vadina patina. Metalo spindėjimas prigęsta, paviršius tampa dulsvas, o šie pasikeitimai suteikia sidabro gaminiams taurumą. Pasirodo, patina reikalinga sidabriniams, sidabruotiems ar auksuotiems masalams, kad jie neakintų lyg saulė, kai į juos atsimuša spindulys. Pernelyg ryškus ir intensyvus masalų spindesys yra nenatūralus ir gali pasiteisinti tik tada, jei žvejojate labai drumstame vandenyje.

Jei turėsite kantrybės, atlikite eksperimentą, kaip ir aš: atsigulkite ant liepto ir stebėkite

smulkias kuojas, plakiokus ar raudeles, šmirinėjančias palei žolynus. Pamatysite, kad retkarčiais tai viena, tai kita žuvelė pakrypsta ant šono ir tada atrodo, kad gelmėje įspinsta veidrodukas. Tokį atšvaitą skleidžia grimztanti sena moneta, apmūsijęs veidrodis. Atšvaitas matinis, įspinsta lyg per rūką. Ir tai trunka tik akimirką, nes žuvelė vėl pasisuka į saulę ne žvilgiu šonu, o nugara. Jei jums ypač pasiseks, tai pamatysite, kad būtent po to akimirksnį trunkančio matinio blyksnio žuvelę pastveria iš kažkur netikėtai atsiradusi smulki lydekaitė.

Tad galioja akivaizdi taisyklė: paauksuoti ir sidabruoti masalai – veiksmingiausi, kai jų atspindimi šviesos atšvaitai yra riboto intensyvumo. Kadangi į brangenybių dėžutę pretenduojančius masalus gamina ne tik „Williams“ kompanija, galima tuo nesunkiai įsitikinti patikrinus kitų gamintojų modelius. Jau minėti „Russkaja blesna“ firmos devonai yra tokie, kaip dekalaruoja gamintojas, matiniai. Dulsvą aukso spindesį nesunkiai galima įžiūrėti labai populiarios Jungtinėse Valstijose firmos „Luhr Jensen“ vartiklę . Sendinto sidabro atspalvį turi ir „Salmo“ sukrės „Lucky John“. Stambūs „long“ tipo šių sukrių modeliai idealus salačių viliojimo Nemuno žemupyje masalas, tačiau, vieno klaipėdiečio mano bičiulio žodžiais, jos tampa pakankamai patamsėjusios, kaip pamirksta porą savaičių stiklinėje su vandeniu, kurį patartina nekeisti. Beje, mano paties arsenale jau daug metų yra stambi tokia sukrė su paauksuotu lapeliu, kurią ypač sėkmingai pavyksta panaudoti Vištyčio ir Metelio ežeruose. Įdomu tai, kad šį stebėtino kalibro masalą labai dažnai stveria stambūs ešeriai. Tad akivaizdi statistika leidžia teigti, kad masalų, dengtų tauriaisiais metalais, ir patinos samplaika užtikrina geriausią rezultatą.

Romualdas VISOCKAS

Vilniuje viešintis Islandijos užsienio reikalų ministras Ossuras Skarphedinssonas (Esuras Skarpjedinsonas) teigia, jog žvejybos klausimų sprendimas nulems, ar ši šalis taps Europos Sąjungos (ES) nare.

“Žvejybos plotai nulems sutartį su ES. Mano nuomone, tai visiškai priklausys nuo žvejybos klausimų sprendimo”, – penktadienį Vilniuje žurnalistams sakė O.Skarphedinssonas, paklaustas, ar Islandija vis dar nori tapti ES nare.

“Aš esu buvęs žvejys, aš žvejybos vietų biologas ir užsienio reikalų ministras. Mes esame žvejų tauta. Tai yra pirmasis atvejis, kai tauta, turinti didžiausius interesus žvejybos plotuose, derasi su ES. Todėl mums reikia supratimo, lankstumo ir išradingumo, kurį ES tiek daug kartų yra parodžiusi spręsdama specifines mūsų problemas”, – kalbėjo ministras.

Jis pripažino, kad neseniai islandų palaikymas narystės ES atžvilgiu buvo kiek smukęs, tačiau pažymėjo, jog pastaruoju metu parama stojimui į Europos klubą vėl išaugo.

“Naujausios apklausos rodo, jog 65 proc. islandų nori, kad Vyriausybė tęstų derybas ir parvežtų sutartį. Todėl aš optimistas”, – kalbėjo O.Skarphedinssonas.

Manoma, kad derybose dėl narystės Briuselis reikalaus Islandijos visiškai atsisakyti banginių medžioklės, kuri yra sena islandų tradicija. Islandai taip pat susirūpinę, kad gali netekti išskirtinių teisių į žvejybos zonas, kuriose gausu atlantinių ir juodadėmių menkių. Taip pat baiminamasi dėl užsienio investicijų į žvejybos sektorių, sudarantį pusę Islandijos eksporto apyvartos.

Britų ir olandų vyriausybės nori, kad Reikjavikas grąžintų indėlininkų sumokėtus milijardus eurų, kurie buvo įšaldyti Islandijos banko “Icesave” sąskaitose per jo griūtį 2008 metais.

320 tūkst. gyventojų turinti sala pateikė prašymą priimti į Bendriją 2009 metais po šalį sukrėtusios bankų sistemos griūties.

2010 metų birželį Europos Vadovų Taryba nusprendė pradėti derybas dėl Islandijos narystės ES.

Europos Komisijai (EK) padidinus Baltijos jūroje leidžiamų sugauti žuvų kiekį, griežtos Lietuvos taisyklės kliudo žvejams pasinaudoti kvotomis 100 procentų.

“Lietuvos žinios” rašo, kad žvejų bendruomenę tenkintų dabartinė tvarka, jei būtų leidžiama atiduoti kvotą tos pačios įmonės kitam laivui, kai senasis išbraukiamas iš sąrašo be Europos Sąjungos (ES) kompensacijos.

Šiemet Lietuvai beveik dešimtadaliu padidinta menkių kvota (rytinių -15 proc, vakarinių – 6 proc), tačiau strimelių leista sugauti 15 proc, šprotų – 24 proc. mažiau. Sumažinta ir lašišų kvota.

Per 2010 metus Lietuvos žvejai 97,5 proc. menkių išgaudė jūroje ir 83 proc. – priekrantėje. Strimelių ir šprotų pagauta 74 procentai. Žvejams apmaudu, kad pernai liko nepanaudotas 100 tonų menkių limitas, nors anksčiau su EK buvo kovojama dėl kiekvienos žuvies.

Pernai pavasarį Lietuvos žuvininkystės produktų asociacija, atstovaujanti didžiajai daliai jūros žvejų įmonių, siūlė Žuvininkystės departamentui švelninti žvejybos taisykles – leisti perduoti kvotas kitam tos pačios įmonės laivui. Tačiau valdininkai, kaip aiškino asociacijos vadovas Alfonsas Bargaila, tikino, kad apie tokius atvejus reikia iš anksto informuoti EK ir gauti leidimą, nes Lietuvos dokumentai to nenumato.

Šiemet Lietuvai skirtos 3758 tonos menkių, 3136 tonos strimelių, 14 415 tonų šprotų, 3875 vienetai lašišų. Taip pat nustatyta, kad menkių žvejybos įrankiais galima gaudyti ne ilgiau kaip 163 dienas.

Menkių kvotos šiemet paskirstytos 25 laivams. Dar du laivai pretendavo jas gauti, bet atsirado kliūčių. Jeigu nesklandumus pavyks panaikinti, jie gaus kvotas iš palikto 531 tonos rezervo. Kartu su laivais, žvejojančiais šprotus, limitai paskirstyti 32 laivams iš 34, plaukiančių į jūrą.

Kova dėl kompensacijų žvejams

Klaipėdos apygardos teismas neskundžiama nutartimi nutarė, kad tarptautinio dujotiekio kompensacijas žvejams turi teisę skirstyti Lietuvos žuvininkystės produktų gamintojų asociacija.

Dienraštis “Vakarų ekspresas” rašo, kad šią teisę kvestionavo bendrovė “Banginis”.

Nesutarimai tarp “Banginio” direktoriaus Algirdo Aušros ir asociacijos pirmininko Alfonso Bargailos prasidėjo po to, kai asociacija gavo teisę išdalyti vienkartines kompensacijas Lietuvos žvejybos laivų savininkams už galimą dujotiekio “Nord Stream” įtaką žvejybinei veiklai Baltijos jūroje.

Du “Banginio” laivai atitiko sąlygas, tad asociacija bendrovei taip pat pasiūlė kompensaciją – po 14,3 tūkst. eurų (49,4 tūkst. litų) kiekvienam laivui.

„Vakarų ekspresas“ rašo:

“Banginiui” nebuvo pateikta jokios informacijos apie kompensacijoms išmokėti gautą sumą bei išmokų apskaičiavimo tvarką, o, anot A. Aušros, kitų šalių laivų savininkai gavo ženkliai didesnes kompensacijas. Tad kilo įtarimas, jog asociacija galėjusi pasisavinti dalį jai patikėtų lėšų.

Uuostamiesčio dienraščio teigimu, šiemet vasarą Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorė ikiteisminį tyrimą nutraukė nesant nusikaltimo požymių. Šis sprendimas tuomet motyvuotas tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog asociacija teisėtai vedė derybas dėl vienkartinės kompensacijos suteikimo, o laivams buvusi skirta 100 tūkst. eurų suma – kaip tik po 14 285 eurus visiems reikalavimus atitikusiems septyniems.

Tiesa, “Banginis” už jai priklausančius laivus pinigų nepriėmė, nes, anot A. Aušros, minėta asociacija neįgaliota atstovauti jo įmonei.

A. Aušros skundą rugsėjį atmetė ir Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, tačiau šis nutarimas vėl buvo apskųstas. Spalį Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja A. Aušros skundą patenkino nurodydama, jog ikiteisminis tyrimas galbūt buvo nutrauktas nepagrįstai.

Kaip praneša „Vakarų ekspesas“, Tuomet atkreiptas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Žuvininkystės tarnyba buvo įgaliojusi A. Bargailos vadovaujamą asociaciją atstovauti asocijuotų ir neasocijuotų Lietuvos žvejų interesams Baltijos jūros regioninės patariamosios tarybos vykdomajame komitete, tačiau toks įgaliojimas esą neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, jog asociacija buvo įgaliota vesti derybas su “Nord Stream AG”.

Pabrėžiama, jog “Nord Stream AG” jokių kompensacijų mokėti apskritai neprivalėjo, nes jūros dugnu nutiestas dujotiekis žvejams netrukdo. Netgi sutartyje buvę nurodyta, jog išmoka suteikiama dėl hipotetinės prielaidos. Be to, kompanija pavieniams žvejams nieko nemokėjo, ji pati priėmė sprendimą ir pasirinko tik tas žvejų susivienijimo organizacijas, kurios atstovaujamos tarptautinėse organizacijose.

“Lietuva nebūtų gavusi nieko”

Alfonsas BARGAILA, Lietuvos žuvininkystės produktų gamintojų asociacijos pirmininkas
A. Aušra nenori pripažinti, kad asociacija yra aukštesnis vienetas. Jau ketverius metus mes esame Baltijos jūros regioninėje patariamojoje taryboje.

Skaičiuojant kompensacijas valstybės, kurios žvejoja Baltijoje, buvo suskirstytos į kelias grupes pagal tai, kiek jų interesus pažeidžia dujotiekis “Nord Stream”. Pirmojoje grupėje buvo Danija, o Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos interesai yra mažiausiai pažeidžiami. Lietuva nebūtų gavusi nieko, pinigų kompensacijoms gavome tik mano iniciatyvos dėka – susipažinau su “Nord Stream AG” vadovybe ir įtikinau, kad ir mūsų žvejų veiklai dujotiekis turi šiek tiek įtakos. “Nord Stream” pasakė, kad su įmonėmis nesiderės – tik su didžiausiomis asociacijomis. Jei derėtųsi su kiekviena žvejybos įmone Baltijoje, nežinia kada baigtų. A. Aušra yra Vakarų Lietuvos žvejų ir žuvies perdirbėjų konfederacijos pirmininkas, bet tai tik jo įmonė konfederacija pasivadino – ji viena joje ir tėra, su trimis laivais.

Gali būti, kad kreipsimės dėl A. Aušros elgesio – negalima be teismo nutarties kaltinti, kad mes paėmėm, iššvaistėm… Esu deputatas, eisiu į rinkimus, ir tai man labai pakenkė.

“Tarybų Lietuvoj viskas galima”

Algirdas AUŠRA, UAB “Banginis” direktorius

Neįsivaizdavau tokio teismo sprendimo. Šokiruoja ir glumina, kad Lietuvoje galima parduoti sau nepriklausantį verslą šeimininkui nežinant. Ir dar sako: “Tu nešauk, nes gėdą Lietuvai darai.” Pasirodo, prokuratūros tokia pozicija – visuomeninė organizacija, kuriai mes nepriklausome, gali manipuliuoti mūsų finansais nesiklausdama mūsų nuomonės. Man kvepia absurdu. Reikia turėti įmonės įgaliojimą liečiant jos finansus. Su švedais taip nepasielgtų – jei neturi įgaliojimo, negali ir derėtis. O pas mus, Tarybų Lietuvoj, viskas galima.

Visos kitos šalys gavo dukart didesnes kompensacijas nei mes. Patys su “Nord Stream” puikiausiai galėtume vesti derybas. Bet dabar jie laukė sprendimo. Kam šnekėtis su nepaklusniu, kai gali šnekėtis su paklusniu, kuris paėmė perpus mažiau pinigų.