Rugpjūčio 29 d., pirmadienį, Prezidentė Dalia Grybauskaitė Molėtuose pagerbė Holokausto aukų atminimą.

Tądien prieš 75 metus buvo sunaikinti visi miestelio žydai. Vo-kiečiams vadovaujant juos sušaudė būrys, sudarytas daugiausia iš lietuvių. Pagerbimo ceremonija įvyko 13 val. prie memorialo žydų kapavietei įamžinti. Vėliau surengtos eitynės.
Ši data ir jos paminėjimas išjudino viešąją erdvę, kai gegužės mėnesį rašytojas Marius Ivaškevičius išspausdino straipsnį „Žydai.
Lietuvos prakeiksmas“, kuriame rašė: „Molėtų gi niekaip nepavadinsi pūvančio sovietmečio liekana, Molėtai kasmet gražėja, europėja, tiesiami nauji dviračių takai, pėsčiųjų takai aplink ežerus, dygsta teniso kortai, naujos „norfos“ ir „maximos“, ir tik ten, kur guli žydai, visiškas štilis. Pernai dar buvo nuplėšta ir atminimo lenta, kartu su Dovydo žvaigžde. Nežinodamas niekaip nebesupra-si, kokia tai vieta, kam tas skverelis skirtas.“

Atsakyme M.Ivaškevičiui Molėtų rajono savivaldybės meras Stasys Žvinys rašė: „Savivaldybė prisiėmė įsipareigojimus sutvarkyti bendrą kapavietės infrastruktūrą (apšviesti, išpjauti žmonėms ir memorialui grėsmę keliančius medžius), organizuoti informacinę konferenciją „Žydai Molėtuose“, eiseną ir tam skirti atitinkamas lėšas… Sutinkame, kad memorialo projekto derinimo procedūros užsitęsė, nes masinės žydų kapavietės vieta yra saugoma valstybės, ir visi sprendiniai turėjo būti suderinti su Kultūros paveldo departamentu, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru bei Lietuvos
žydų (Litvakų) bendruomene.“

Šį vasarį kilo vieša diskusija, ar dera Molėtuose dalį Darbo gatvės pervadinti kunigo Jono Žvinio (1901–1994) vardu. Mat kilo įtarimas, kad būtent jo organizuotas būrys sušaudė 1200 Molėtų žydų (toks skaičius nurodytas J.Žvinio sovietinėje baudžiamojoje byloje). J.Žvinys 1999-aisiais Prezidento Valdo Adamkaus buvo po mirties apdovanotas Vyčio kryžiumi. J.Žvinys – 1920 m. Lietuvos savanoris, dalyvavo mūšiuose su lenkais prie Širvintų ir Giedraičių; 1941 m. partizanų sukilėlių Molėtų valsčiuje vadas; 1947 m. buvo areštuotas ir 10 metų kalėjo Vorkutos, Intos ir Abezės lageriuose.

Klausimai dėl J.Žvinio galiausiai suplaukė į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą. Pasak istoriko Arūno Bubnio, J.Žvinys sukilėlių būryje buvo pirmomis karo dienomis (1941 m. birželio pabaigoje), po to jis grįžo prie savo darbo ir jokių reikalų su žydų žudynėmis neturėjo. J.Žvinys vokiečių okupacijos metais buvo Dubingių klebonu, jis
tapo Armijos Krajovos 1944 m. birželio 23 d. šiame miestelyje ir jo apylinkėse įvykdytų civi-lių lietuvių žudynių liudininku. Sovietinėje byloje J.Žvinio pavardė nenurodyta tarp asme-nų, kurie asmeniškai šaudė žydus. A.Bubnys tada išreiškė nuomonę, kad J.Žvinio klausimu derėtų atlikti detalų tyrimą.
Tinklalapio „Virtualusis štetlas“ (http://shtetl.lt) duomenimis, žydai Molėtuose galėjo apsigyventi XVII amžiuje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, naciams vadovaujant buvo išžudyti Utenos ir Molėtų žydai. 1941 m. rugpjūčio 29 d. žuvo 3752 žmonės.

Rugpjūčio 29-ąją – žydų mirties maršo Molėtuose 75-osios metinės. Tragiškiems 1941-ųjų įvykiams atminti

Molėtuose organizuojama eisena pagrindine miestelio gatve. Į ją pakviesti Molėtų žydų palikuoniai iš viso pasaulio, eisenoje dalyvaus valstybės vadovai.
Rašytojas Marius Ivaškevičius straipsnyje „Žydai. Lietuvos prakeiksmas“ rašė: „Esu iš Molėtų. Nepaprasto grožio miestelio
su trimis vidiniais ežerais ir dar trim šimtais išorinių, ką čia daug kalbėti – visi žino Molėtus, Lietuvos vasarotojų rojų.
Per karą, tiksliau, per vieną 1941 metų vasaros dieną, čia buvo sušaudyti du tūkstančiai žydų. Kitaip tariant, aštuoniasdešimt procentų molėtiškių. Daugiau nei du trečdaliai miestelio gyventojų išnyko per kelias valandas ir buvo užkasti bendroje
duobėje. Žudynėms vadovavo naciai-vokiečiai. Šaudė vietiniai-lietuviai. Tokie yra sausi faktai ir skaičiai.“

Renginių programa
15 val. Paroda-informacinė konferencija „Mūsų Molėtų žydai“ (Molėtų dailės galerija).
16 val. Mitingas ir eisena į Molėtų žydų holokausto vietą.
17 val. Mitingas ir David Zundelovitch memorialo atidarymas; Šolomo Aleichemo
gimnazijos paroda apie Senųjų Molėtų žydų kapinių tvarkymą.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

“Nereikia pamiršti ir to, kad karo metais žmonių santykiai buvo paremti pagalba vienas kitam. Tai šiandien mes skaičiuojame teisuolius, laikome juos ypatingais, o per karą pagalba buvo savaime suprantamas, kasdienis reikalas, ne priežastis tuo girtis”, – “Veidui” teigė dr. Marcinas Urynowiczius, Lenkijos tautos atminties instituto istorikas.

Jūratė KILIULIENĖ

– Kokie motyvai skatino lenkus padėti žydams, rizikuojant savo pačių gyvybe?

– Pats svarbiausias motyvas – humanitarinis: noras suteikti pagalbą žmogui, kuriam jos reikia. Antra, dažniausiai gelbėtojų pateikiama priežastis, – religinė: esu krikščionis, katalikas, taigi mano pareiga padėti tam, kuris pateko į bėdą. Trečia – tai pagalba savo bičiuliams, pažįstamiems, su kuriais dar prieš karą siejo nuoširdus bendravimas, asmeniniai reikalai. Ketvirta priežastis – priklausymas toms pačioms organizacijoms, tarkim, Lenkijos socialistinei partijai: savo nariams ji stengėsi išrūpinti krikšto metrikus, įrodančius, kad žmogus yra krikščionis, ar kitokius dokumentus, galėjusius padėti išgyventi. Penktas motyvas – siekis išgelbėti tuos žydus, su kuriais jau karo metu užsimezgė vienokie ar kitokie bendri interesai, tarkim, prekybos ryšys.

– Ar buvo tokių gelbėjimo atvejų, kai rizikuota siekiant vien tik finansinės naudos?

– Buvo tam tikra dalis lenkų, kurie siekė uždirbti iš to, kad kažkas nori išsigelbėti ir gali už tai sumokėti didelę sumą pinigų. Yra pasitaikę ir tokių atvejų, kad gelbėtojas virsta žudiku, t.y. paima pinigus, o kai jie baigiasi, išduoda iki tol slėptą žmogų policijai arba pats jį nužudo.

– Kokios paskatos jūsų tiriamoje istorinėje medžiagoje dažniausios?

– Be jokios abejonės, humanitarinės, paskui – religinės. Finansiniai sumetimai eitų pačioje sąrašo pabaigoje. Sunku pasakyti, kokia dalis gelbėtojų vadovavosi būtent jais. Darydamas prielaidą kalbėčiau apie penktadalį.

Reikia pasakyti, kad dauguma lenkų iš žydų, kuriuos slėpė, ėmė kažkokius pinigus. Tačiau tai jau kiti reikalai. Nes pinigai buvo imami ne siekiant praturtėti, o skiriant juos pragyvenimo, kuris okupacijos metais buvo labai brangus, išlaidoms. Juk besislapstančiam žmogui reikėjo maisto, drabužių, dažnai buvo prašoma nuvežti žinią apie juos toli esančioms giminėms, tai irgi kainavo.

– Įvairūs šaltiniai pateikia skirtingą vokiečių okupacijos metais žydus gelbėjusių lenkų skaičių. Kokie yra jūsų, istorikų, duomenys?

– Pagal mokslinius tyrimus, žmonių, kurie vienokiu ar kitokiu būdu padėjo, minimaliai galėjo būti 70 tūkst., maksimaliai – 300 tūkst. Priartėti prie bent kiek tikslesnių skaičių labai sunku. Tas, kas teikė nors mažiausią pagalbą žydams, karo metais tą faktą slėpė.

Nereikia pamiršti ir to, kad karo metais žmonių santykiai buvo paremti pagalba vienas kitam.

Po karo tuo irgi niekas nesigyrė, nes į žydus nebuvo palankiai žiūrima. Viena, jie buvo tapatinami su komunizmu. Antra, pokariu Lenkijoje siautėjo plėšikaujančios  ginkluotos gaujos, taigi buvo labai nesaugu prisipažinti padėjus žydams, kurie buvo laikomi pinigų turinčiais žmonėmis.

Nereikia pamiršti ir to, kad karo metais žmonių santykiai buvo paremti pagalba vienas kitam. Tai šiandien mes skaičiuojame teisuolius, laikome juos ypatingais, o per karą pagalba buvo savaime suprantamas, kasdienis reikalas, ne priežastis tuo girtis.

„Yad Vashem“ institutas tik septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pradėjo apdovanoti kitų šalių piliečius, gelbėjusius Holokausto aukas. Daugelį metų jų buvo labai nedaug, tas skaičius staigiai ėmė didėti tik per paskutinius tris praėjusio amžiaus dešimtmečius – tik tada žmonės nustojo bijoti, išdrįso apie tai kalbėti.

Dabar mudu kalbamės apie teisuolius, kurie gelbėjo žydus. O jei šis pokalbis būtų vykęs netrukus po karo, tiesiog pasakotume vienas kitam apie moterį, kuri padėjo savo kaimynui ar kažkokiems žmonėms iš miško. Kodėl būtume turėję akcentuoti žydus – juk padedama įvairiems žmonėms. Be abejo, tai, kad vokiečiai daugiausia žudė žydus, buvo visuotinai žinoma, bet žmonės bijojo liesti šią temą, kalbėta nebent šeimos, gerų pažįstamų rate, tik ne viešai.

– Kada pasikeitė atmosfera ir ši tema Lenkijoje jau nustojo būti tabu?

– Apie žydus gelbėjusius lenkus pradėta kalbėti tik septintojo dešimtmečio pabaigoje. Labiausiai prie to prisidėjo „Yad Vashem“, nes iki tol šia tema kalbėta bendros lenkų ir žydų kovos su okupantu kontekste. Be to, komunistinė valdžia Lenkijoje tuo metu buvo šiek tiek nacionalistinė. Kai pradėjo sklisti informacija, kad užsienyje kalbama ne tik apie tuos lenkus, kurie gelbėjo žydus, bet ir apie tuos, kurie juos išdavė, žudė, buvo nutarta imtis priemonių ir parodyti, jog tai netiesa. Pradėta rinkti informacija apie lenkus, kurie gelbėjo žydus. Būtent iš šio laikotarpio turime pirmuosius dokumentus, įsitvirtina nuostata, kad tai svarbu.

 

Jūratė KILIULIENĖ

Specialiai „Veidui“ iš Varšuvos ir Markovos

Žydus Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusių lenkų muziejus, pavadintas Ulmų šeimos vardu, taps išskirtine vieta ir Lenkijos, ir visos Rytų Europos žemėlapyje. Nors tai – viso labo neįspūdingo dydžio rūdžių spalvos pastatas. Aplink Markovą Lenkijos pietuose dažno valstiečio daržinė atrodo prašmatniau.

Pirmasis šalies muziejus, įamžinantis Antrojo pasaulinio karo metais žydus gelbėjusių lenkų atminimą, Markovos kaime Pakarpatės vaivadijoje atidarytas šių metų kovo 17 d. Jo ekspozicijoje – dokumentai, įrodantys, kad Lenkijoje, kitaip nei okupuotoje Vakarų Europoje, už žydų slėpimą buvo baudžiama mirtimi, taip pat asmeniniai daiktai tų, kurie prarado gyvybę, išgyvenusiųjų liudijimai.

Paprastą kaimiečio trobą ar daržinę primenančio pastato ir ekspozicijos koncepciją kūrė įmonė „Nizio Design International“. Ta pati, kurios architektai projektavo vieno įspūdingiausių šalyje Lenkijos žydų istorijos muziejaus „Polin“ ekspoziciją bei Varšuvos sukilimo muziejų.

Vokiečių okupaciją Lenkijos žemėje slapstydamiesi išgyveno nuo 40 tūkst. iki 120 tūkst. žydų.

„Yad Vashem“, Holokausto aukų ir didvyrių atminimo muziejaus Teisingumo sode Jeruzalėje, auga medžiai, kuriuos pasodino apdovanotieji Pasaulio tautų teisuolio medaliu. Muziejų Markovoje taip pat apjuos atminimo giraitė. Po kiekvienu jos vaismedžiu atsiras granitinės plokštės su 2900 žydų, išgyvenusių karą padedant Pakarpatės gyventojams, pavardėmis. Pasak istorikų, Antrojo pasaulinio karo metais mažiausiai 1600 šio regiono lenkų slėpė mirti pasmerktus savo kaimynus žydus. Apie 200 jų už tai sumokėjo gyvybe.

Tikslaus skaičiaus, kiek jų buvo visoje Lenkijoje, iki šiol nėra. Įvairių šaltinių duomenimis, vokiečių okupaciją Lenkijos žemėje slapstydamiesi išgyveno nuo 40 tūkst. iki 120 tūkst. žydų. Už pagalbą žydams mirtimi nubaustų lenkų galėjo būti nuo 700 iki penkių tūkstančių.

Egzekucija naktį

„Tai buvo naktį… Važiavo čia, kaip vėliau liudijo jaunas vežikas, valstietis iš vieno Pakarpatės kaimo, šalutiniais keliais iš Lancuto. Vokiečių žandarai ir mėlynoji policija. Tarp jų tas, kuris greičiausiai, kaip pavyko nustatyti, įskundė Ulmų šeimą ir Goldmanus, kurie gyveno kartu su ja.

Vienas iš vokiečių sakė vežikams: „Žiūrėkite, kaip miršta lenkiškos kiaulės, kurios padeda žydams.“

Sustojo ant kelio, namas buvo kaimo pakraštyje, šalia nebuvo kitų statinių. Žandarai ir policininkai nuėjo Ulmų namo link. Paskui buvo girdėti šūviai… Paskui pašaukė vežikus ir liepė jiems žiūrėti. Pirma nužudė Chaimo Goldmano sūnus, paskui jį, paskui nužudė Józefą ir Viktoriją Ulmas. Vienas iš vokiečių sakė vežikams: „Žiūrėkite, kaip miršta lenkiškos kiaulės, kurios padeda žydams.“ O paskui nežinojo, ką daryti su vaikais… Šešiais Józefo ir Viktorijos vaikais. Ir tada vokiečių žandarų vadas pasakė: „Nereikės jums čia kaime turėti rūpesčių.“ Ir nužudė visus iš eilės“, – pradėdamas Markovos muziejaus atidarymo iškilmes, tragiškos 1944 m. kovo 24 d. nakties įvykius priminė Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda.

Józefas Ulma buvo gerbiamas visoje apylinkėje ūkininkas, bitininkas, visuomenės veikėjas. Didžioji jo aistra buvo fotografija, liko tūkstančiai nuotraukų, įamžinančių Markovos žmonių gyvenimą, įvairias šventes, mėgėjų teatro spektaklius. Kartu su žmona Viktorija Józefas augino šešis vaikus, laukė į šį pasaulį ateinant septinto. 1942-ųjų rudenį Ulmų namuose prieglobstį rado Chaimas Gold­manas ir keturi jo sūnūs. Netrukus prie jų prisidėjo Ulmų kaimynės Golda Grunfeld ir Lea Didner su maža dukrele. Egzekucijos naktį žuvo visi, taip pat ir kūdikis, kurį Viktorija pradėjo gimdyti.

Ulmas greičiausiai įskundė policininkas Włodzimierzas Lesius, kuriam žydai buvo patikėję saugoti savo turtą, o vėliau užsiminė norintys dalį jo atgauti.

1995 m. Józefui ir Viktorijai buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas. 2003-iaisiais Vatikane pradėtas Ulmų šeimos beatifikacijos procesas.

Žydus gelbėjo tūkstančiai

Markovos muziejaus atidarymo išvakarėse Lenkijos Seime buvo priimtas nutarimas dėl karo metais žydus gelbėjusių lenkų atminimo įamžinimo: „Lenkijos Respublikos Seimas lenkų tautos vardu dar kartą išreiškia pagarbą visiems tautiečiams, kurie rizikuodami savo gyvybe gelbėjo pražūčiai pasmerktus žydus, ir ypač tiems, kurie už suteiktą pagalbą žuvo nuo vokiečių okupanto rankos.“

Jame taip pat pabrėžiama, jog „ši pagarba – tai svarbus priminimas visam pasauliui, kad, priešingai nei okupuotoje Vakarų Europoje, Lenkijos žemėje net už menkiausią pagalbą žydams grėsė mirties bausmė“.

Apskritai lenkų, kaip žydų gelbėtojų, temos iškėlimą įvertindami kaip pusiau tiesos sakymą.

Lenkų, gelbėjusių žydus vokiečių okupacijos metais, muziejaus atidarymas tapo įvykiu ne tik pačioje Lenkijoje. Ši žinia svarbi ir po pasaulį pasklidusioms žydų bendruomenėms. Kai kurie jų atstovai atvirai suabejojo lenkų nuoširdumu, muziejaus atidarymą, ta proga Seime priimtą nutarimą, apskritai lenkų, kaip žydų gelbėtojų, temos iškėlimą įvertindami kaip pusiau tiesos sakymą.

Vis dėlto tragiška Ulmų šeimos istorija – ne vienintelė. Jų vardo muziejuje įamžinta dešimtys Markovoje žydus gelbėjusių teisuolių vardų. 1939 m. čia gyveno apie 4300 lenkų ir 120 žydų. Dauguma žydų buvo nužudyti per vokiečių akciją „Reinhardt“ 1942 m. Su lenkų valstiečių pagalba pavyko išgyventi 21 žydui, po karo jie išvažiavo į Jungtines Valstijas, Kanadą ir Izraelį.

„Labai svarbu, kad Lenkija įamžina teisuolių, nacistinio režimo kankinių, atminimą. Jie tapo savo pačių kilnumo aukomis“, – į muziejaus atidarymo ceremonijos dalyvius iš milžiniško ekrano prabilo Izraelyje, Haifoje, gyvenantis 86 metų Abrahamas Izaakas Segalas, pats atvykti negalėjęs.

Jis – vienas iš tų Markovos žydų, kuriems pavyko išgyventi per nacių okupaciją. Abra­hamui pagalbos ranką ištiesė Janas ir Helena Cwynarai, priimdami jį į savo šeimą, suteikdami savo pavardę. Šios šeimos dėka jis išgyveno ir susilaukė 25 palikuonių. Į iškilmes Markovoje atvyko jo vaikai ir anūkai.

Izraelio „Yad Vashem“ institutas Pasaulio tautų teisuolio vardą iki šiol yra suteikęs 6,6 tūkst. lenkų. Šalia visame pasaulyje žinomų asmenybių, tokių kaip Irena Sendlerowa ar Janas Karskis, buvo tūkstančiai bevardžių lenkų didvyrių, gelbėjusių žydus.

Trumpasis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako dr. Marcinas Urynowiczius, Lenkijos tautos atminties instituto istorikas.

– Kokie motyvai skatino lenkus padėti žydams, rizikuojant savo pačių gyvybe?

– Pats svarbiausias motyvas – humanitarinis: noras suteikti pagalbą žmogui, kuriam jos reikia. Antra, dažniausiai gelbėtojų pateikiama priežastis, – religinė: esu krikščionis, katalikas, taigi mano pareiga padėti tam, kuris pateko į bėdą. Trečia – tai pagalba savo bičiuliams, pažįstamiems, su kuriais dar prieš karą siejo nuoširdus bendravimas, asmeniniai reikalai. Ketvirta priežastis – priklausymas toms pačioms organizacijoms, tarkim, Lenkijos socialistinei partijai: savo nariams ji stengėsi išrūpinti krikšto metrikus, įrodančius, kad žmogus yra krikščionis, ar kitokius dokumentus, galėjusius padėti išgyventi. Penktas motyvas – siekis išgelbėti tuos žydus, su kuriais jau karo metu užsimezgė vienokie ar kitokie bendri interesai, tarkim, prekybos ryšys.

– Ar buvo tokių gelbėjimo atvejų, kai rizikuota siekiant vien tik finansinės naudos?

– Buvo tam tikra dalis lenkų, kurie siekė uždirbti iš to, kad kažkas nori išsigelbėti ir gali už tai sumokėti didelę sumą pinigų. Yra pasitaikę ir tokių atvejų, kad gelbėtojas virsta žudiku, t.y. paima pinigus, o kai jie baigiasi, išduoda iki tol slėptą žmogų policijai arba pats jį nužudo.

– Kokios paskatos jūsų tiriamoje istorinėje medžiagoje dažniausios?

– Be jokios abejonės, humanitarinės, paskui – religinės. Finansiniai sumetimai eitų pačioje sąrašo pabaigoje. Sunku pasakyti, kokia dalis gelbėtojų vadovavosi būtent jais. Darydamas prielaidą kalbėčiau apie penktadalį.

Reikia pasakyti, kad dauguma lenkų iš žydų, kuriuos slėpė, ėmė kažkokius pinigus. Tačiau tai jau kiti reikalai. Nes pinigai buvo imami ne siekiant praturtėti, o skiriant juos pragyvenimo, kuris okupacijos metais buvo labai brangus, išlaidoms. Juk besislapstančiam žmogui reikėjo maisto, drabužių, dažnai buvo prašoma nuvežti žinią apie juos toli esančioms giminėms, tai irgi kainavo.

– Įvairūs šaltiniai pateikia skirtingą vokiečių okupacijos metais žydus gelbėjusių lenkų skaičių. Kokie yra jūsų, istorikų, duomenys?

– Pagal mokslinius tyrimus, žmonių, kurie vienokiu ar kitokiu būdu padėjo, minimaliai galėjo būti 70 tūkst., maksimaliai – 300 tūkst. Priartėti prie bent kiek tikslesnių skaičių labai sunku. Tas, kas teikė nors mažiausią pagalbą žydams, karo metais tą faktą slėpė.

Po karo tuo irgi niekas nesigyrė, nes į žydus nebuvo palankiai žiūrima. Viena, jie buvo tapatinami su komunizmu. Antra, pokariu Lenkijoje siautėjo plėšikaujančios  ginkluotos gaujos, taigi buvo labai nesaugu prisipažinti padėjus žydams, kurie buvo laikomi pinigų turinčiais žmonėmis.

Nereikia pamiršti ir to, kad karo metais žmonių santykiai buvo paremti pagalba vienas kitam. Tai šiandien mes skaičiuojame teisuolius, laikome juos ypatingais, o per karą pagalba buvo savaime suprantamas, kasdienis reikalas, ne priežastis tuo girtis.

„Yad Vashem“ institutas tik septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pradėjo apdovanoti kitų šalių piliečius, gelbėjusius Holokausto aukas. Daugelį metų jų buvo labai nedaug, tas skaičius staigiai ėmė didėti tik per paskutinius tris praėjusio amžiaus dešimtmečius – tik tada žmonės nustojo bijoti, išdrįso apie tai kalbėti.

Dabar mudu kalbamės apie teisuolius, kurie gelbėjo žydus. O jei šis pokalbis būtų vykęs netrukus po karo, tiesiog pasakotume vienas kitam apie moterį, kuri padėjo savo kaimynui ar kažkokiems žmonėms iš miško. Kodėl būtume turėję akcentuoti žydus – juk padedama įvairiems žmonėms. Be abejo, tai, kad vokiečiai daugiausia žudė žydus, buvo visuotinai žinoma, bet žmonės bijojo liesti šią temą, kalbėta nebent šeimos, gerų pažįstamų rate, tik ne viešai.

– Kada pasikeitė atmosfera ir ši tema Lenkijoje jau nustojo būti tabu?

– Apie žydus gelbėjusius lenkus pradėta kalbėti tik septintojo dešimtmečio pabaigoje. Labiausiai prie to prisidėjo „Yad Vashem“, nes iki tol šia tema kalbėta bendros lenkų ir žydų kovos su okupantu kontekste. Be to, komunistinė valdžia Lenkijoje tuo metu buvo šiek tiek nacionalistinė. Kai pradėjo sklisti informacija, kad užsienyje kalbama ne tik apie tuos lenkus, kurie gelbėjo žydus, bet ir apie tuos, kurie juos išdavė, žudė, buvo nutarta imtis priemonių ir parodyti, jog tai netiesa. Pradėta rinkti informacija apie lenkus, kurie gelbėjo žydus. Būtent iš šio laikotarpio turime pirmuosius dokumentus, įsitvirtina nuostata, kad tai svarbu.

 

Tarp Vilniaus ir Briuselio gyvenantis poetas, visuomenės veikėjas Sergejus Kanovičius, kaip pats sako, šiuo metu įgyvendina savo gyvenimo projektą „Dingęs štetlas“. Prieš kurį laiką visuomenei jau buvo pristatytos įspūdingai atkurtos Šeduvos kapinės, sutvarkytos miestelio apylinkėse vykusių žydų žudynių vietos, Šeduvos centre iškilo išskirtinio grožio Romo Kvinto monumentas, atkurti ir miestelio kultūros namai. Tačiau tai kol kas yra tik pusė darbo – Šeduvoje planuojamas ir visos Lietuvos žydų istoriją prikelsiantis Dingusio štetlo muziejus.

Su šio projekto iniciatoriumi S.Kanovičiumi „Veidas“ kalbėjosi ir apie išlikusį žydų paveldą, lietuvių ir žydų santykius, istorinio atminimo klystkelius bei atminties politiką Lietuvoje.

Dovaidas PABIRŽIS

– Kaip įvertintumėte projektą „Dingęs štetlas“ Rytų ir Vidurio Europos kontekste? Kas la­biau­siai lėmė jo sėkmę?

– Kad ir kaip tai banaliai skambėtų, „Dingusį štet­­lą“ laikau savo gyvenimo projektu – toks yra mano santykis su juo. Mano tėvas sukūrė ra­šy­ti­nį paminklą Lietuvos žydams, o man nu­si­šyp­so­jo laimė kartu su mecenatais ir nuostabia ko­man­da – Jonu Dovydaičiu, istorike dr. Eg­­le Ben­­­dikaite, dr. Sauliumi Kaubriu, mu­zie­jininke Mil­­da Ja­ku­lyte-Vasil, architektu Al­gi­man­tu Kan­­ču, skulptoriu­mi R.Kvintu, pro­jektų va­dove Rūta Anu­lyte ir daugeliu kitų pa­­mėginti su­­kurti materialų Lie­tuvos žydų is­to­­rijos pa­mink­lą. Ar pasisekė, spręsime, kai bus padaryta vis­kas.

Kol kas pasiekėme tų rezultatų, kurių ir no­­rėjome. Projektas, manau, yra unikalus dėl dvie­jų priežasčių. Jis yra visa apimantis: kruopš­­čiai, neperdedu – po centimetrą  Šeduvos žy­dų kapinės atkurtos beveik tokios, ko­kias jas už­klupo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Identifikuoti 400 ten palaidoti žmonės – tiek, kiek leido antkapių kokybė.

Rašoma istorinė studija apie Šeduvos žydų is­toriją, o jos autoriai – E.Bendikaitė ir S.Kaub­rys medžiagą rinko Izraelyje, JAV ir Pietų Afri­kos Respublikoje, ne tik Lietuvoje. Kuriamos mobiliųjų telefonų aplikacijos, kurios ves susidomėjusius Šeduvos gatvėmis bei gatvelėmis ir pasakos, kas buvo tuose šimtmečiais stovinčiuose namuose.

Įpusėta mano ir režisieriaus Sauliaus Ber­žinio dokumentinė juosta „Suakmenėjęs laikas“. Pagaliau visą šitą darbą vainikuos pasauli­nio garso architektų projektuojamas Din­gu­sio štetlo muziejus, kuris bus pastatytas priešais senąsias Šeduvos žydų kapines.

Antroji priežastis – aplinka: tai tikra, neišgalvota miestelio aplinka, neperkelta į sostines. Toks memorialinis kompleksas Europoje yra unikalus.

Drįstu sakyti, kad dirbdamas prie šio projekto supratau kelis svarbius dalykus – kas yra tikroji mecenatystė ir ką reiškia investicija į šalies kultūrą.

– Kokį įsivaizduojate Dingusio štetlo muziejų Šeduvoje?

– Štetlo – mažo miestelio, kuriame gausiai ka­dai­­se gyventa žydų su lietuviais, kultūra ir jos is­torija yra beveik nežinoma. Su ja niekur neįmanoma susipažinti. Mes mėginsime tą spragą užpildyti, naudodamiesi unikalia būsimo mu­ziejaus padėtimi: tikros tikrų žmonių kapinės, tikros nebe bevardžių, o labai konkrečių žmonių masinių žudynių vietos, tikras štetlas su tikrais namais ir gatvėmis, tikros kelių šei­mų istorijos.

Žodis „litvakas“ šiandien dažniausiai girdimas tada, kai vyksta kokie nors verslo forumai, kartais, kai norima pasigirti kokia nors lai­ku iš Lietuvos išvykusia ir taip išsigelbėjusia pa­saulio įžymybe. Bet ir Jaša Heifecas, ir Leonardas Cohenas, ir Grigorijus Kanovičius yra gimę žmonių, kuriuos užaugino štetlo ap­linka, šeimose.

Pasakosime paprastų Lietuvos gyventojų is­­torijas. Manau, kad daugelį nustebinsime tiek, kiek ir patys buvome nustebę, prieš pradė­dami darbą. Manėme, kas ta Šeduva, kas to­je Dievo užmirštoje provincijoje galėjo įdomaus vykti. Kaip aš klydau, manydamas, kad tai buvo gūdi provincija su nuobodžiu gyvenimu. Taigi viena maloniausių patirčių yra ma­ty­ti, kaip griūva mano paties susikurti stereoti­pai.

Kadangi einame nepramintu keliu – tokių mu­ziejų nėra ne tik Lietuvoje, bet ir Eu­ro­poje, – konsultuojamės su pasaulinio lygio spe­­cialistas. Pavyzdžiui, su Lenkijos žydų istorijos muziejaus POLIN kuratore Barbara Kirschenblatt-Gimblett.

– Dingusių štetlų Lietuvoje turime daug. Kaip ma­­note, ką galima būtų padaryti, kad šiandienia­­me gyvenime labiau pasijustų štetlo praeitis?

– „Dingęs štetlas“ pasakos apie Šeduvą. Be­veik identiškai gyvenimas klostėsi ir kituose Lietuvos miesteliuose. Šeduvos pagrindu pa­pasakosime ir apie jų istoriją. O likimas jų vi­sų be išimties buvo tas pats. Skyrėsi tik skaičiai duobėse.

– Kokie kiti paminklai, susiję su Lietuvos žydų istorija, turėtų būti atkurti pirmiausia? Kokios didžiausios kliūtys tai padaryti?

– Jau esu sakęs, kad Lietuvoje yra pakankamai žydų mirtį liudijančių ženklų. O štai ženklų, kad kokiam nors miestelyje yra gyvenę žy­dai, kokį pėdsaką to miestelio istorijoje jie pa­liko – nerasi nė su žiburiu. Tad reikėtų rū­pin­­tis ne tik mirties ženklais – reikėtų rodyti bei pasakoti ir apie gyvybės ženklus. O mirties ženklai? Be abejo, turi būti deramai sutvarkytos visos be išimties masinių žydų žudynių vietos ir, kiek įmanoma, žydų kapinės.

Paradoksalu ir gal net šventvagiška, bet tos vietos tampa labai gausaus turizmo dėmesio objektais. Kol kas, deja, didesnės dalies jų būk­lė yra apgailėtina.

– Ar Lietuvoje atminties politikai skiriama už­tektinai dėmesio? Ar lietuviai apskritai pasižymi jautria istorine atmintimi?

– Manau, kad jūsų klausimas įvardija ir pačią problemą – sakote „atminties politika“. At­min­tis tapo politikavimo auka. Kol nevyko ka­ras Ukrainoje, Lietuvoje nuolat vyko atminties karai. Manau, kad jautri atmintis nėra yda, manau, kad tai privalumas. Tik gaila tik, kad politikai tuo jautrumu pernelyg dažnai manipuliuoja.

– Su kokiomis problemomis žydai susiduria, jei susiduria, šių dienų Lietuvoje?

– Nežinau, ką galvoja visi Lietuvos žydai, bet pa­sakysiu, kas kliūva man ir tiems, kuriuos pa­lyginti gerai pažįstu. Viena vertus, negalime paneigti ir atsidžiaugti didėjančiu visuomenės geranoriškumu ir tolerantiškumu. Kita vertus, jaučiamės nepaprastai įžeisti, kai matome kai kurių institucijų pastangas išbalinti ir pateisinti garbinimą tų, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie to, kad šiandien žydai Lietuvoje yra išmirštantis etnosas. Pastangos teisinti LAF ar Laikinąją vyriausybę žeidžia mūsų nužudytų protėvių atminimą.

Tai barjeras, kurį pašalinus pranyktų ir dau­gybė Lietuvos kritikų. Mokykimės stiprybės iš kitų ir nekartokime klaidų, už kurias tu­rės atsakyti jų nepadariusios ateinančios kartos. Lietuva yra lietuvių žemė. Ir lietuviai, o ne kas kitas, yra tos žemės ir joje esančios at­minties šeimininkai. Todėl už viską šeimininkai ir atsako.

Nežinau, kas šiandien sugebėjo suskaičiuoti, kad žydų Lietuvoje yra 5 tūkstančiai. Sta­tis­tikos departamento 2011 m. duomenimis, žy­dais Lietuvoje save laikė 3050 žmonių. Ką no­riu tuo pasakyti? Tik tiek, kad tiesa ne tik be­iš­nykstantiems žydams reikalinga. Mano naivia nuomone, tiesa reikalinga lietuviams, nes, jei neįvyks stebuklo, po penkiasdešimties me­tų skaičiuosime ne paskutinį Švenčionių ar Ža­garės, o paskutinį Vilniaus žydą.

Nelabai sutirštinsiu spalvas, jei pasakysiu, kad pastarojo meto Lietuvos gyventojų genoci­dų ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vals­tybės vadovams ir visuomenei pateiktos iš­vados apie Joną Noreiką ir Kazį Škirpą įžeidžia visus Lietuvos žydus, pa­dorius piliečius. Ko­kį absurdišką teisinį pre­cedentą sukuria Te­resė Birutė Burauskaitė, pasirašydama iš­vadas, kuriose teigiama, kad „J.Noreika buvo įt­rauktas į nusikaltimą“. Todėl jis nekaltas, kad tas nusikaltimas vyko ir jis padėjo jam įvykti?

Kaip valstybės patriotu galima vadinti žmo­gų, kurio organizacijos vienas iš tikslų bu­vo žydų naikinimas Lietuvoje? Kadaise mėginau diskutuoti su profesoriumi Vytautu Lands­­­bergiu apie tai, kad šio centro veikla dis­kredituoja genocido sąvoką, nes ta veikla, kaip dabar jau akivaizdžiai matyti, skirta ne genocidui Lietuvoje tirti, bet jam pateisinti, ginti su naciais kolaboravusios vyriausybės na­rius. Genocido centro veikla geresniems žydų ir lietuvių santykiams tikrai nepasitarnauja.

– O kaip vertinate Laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio pa­lai­kų perlaidojimą Lietuvoje?

– Jei tai būtų buvusios privačios privataus as­mens laidotuvės – neabejotinai laikyčiausi taisyklės, kad apie mirusius geriau gerai arba nie­­ko. Bet tos laidotuvės labiau iškėlė ne J.Am­­­brazevičiaus gyvenimo priešpriešas ar nuklydimus. Kadangi joms buvo suteiktas vals­tybinis statusas, vertinti tenka to asmens, kaip Laikinosios Lietuvos vyriausybės vadovo, lai­dotuves – beje, nei tas laidotuves rengusieji, nei jose dalyvavusieji to fakto ir neneigė.

Nemanau, kad Norvegijoje būtų įmanomos valstybinės Vidkuno Quislingo perlaidojimo iš­kilmės, o Prancūzijos vyriausybė skirtų pinigų Philippe’ui Petainui ar jo vyriausybės na­riams kaip nors pašlovinti. Tai buvo klaida.

Esu mėginęs atkalbėti nuo dalyvavimo tose laidotuvėse ir profesorių V.Landsbergį. Ape­lia­vau anuomet į kelis dalykus – klausiau, ar tokia (nuo)dėmė iš tikrųjų reikalinga jo garbiai biografijai, klausiau, ar medis, pasodintas jo motinos Onos Landsbergienės žygdarbiui Ho­lokausto muziejuje „Yad Vashem“ Iz­rae­lyje nėra svarbesnis už J.Ambrazevičiaus legitimacijos pastangas? Galop paklausiau, ar tikrai toks poelgis ir vėl neprivers už daromą klai­­dą atsakyti vaikus ir anūkus. Buvau kantriai ir pagarbiai išklausytas, bet į laidotuves pro­­fesorius vis tiek nuvyko.

Toks ir siūlomas pasirinkti diskursas: kam svarbesnis kokio su naciais kolaboravusios ir žy­dus tyliai aukojusios Laikinosios vyriausybės ministro diskursas, o kam žydus gelbėjusieji? Kaip taikliai pastebėjo Tomas Venclova, „jei kolaboravai su naciais, bet vėliau ėjai partizanauti ir kokį komjaunuolį ar komisarą nu­dobei, būsi LGGRTC pagarbintas ir nūdienos valstybės pagodotas“.

Manau, kad pats J.Ambrazevičius melagingo herojiško Laikinosios vyriausybės naratyvo kūrėjams nelabai rūpėjo ar rūpi. Rūpėjo kitokie žemiški dalykai – Birželio sukilimo be žy­dų kraujo melagingas diskursas, ne gebėjimas pri­siimti kaltę už ne mūsų darytus nusikaltimus, o nenoras prisiimti moralinę atsakomybę.

– Ar Laikinosios 1941 m. vyriausybės veikla Lietuvoje apskritai yra pakankamai ištirta ir įvertinta?

– Laikinosios vyriausybės pagrindą sudarė K.Škirpos vadovaujamas LAF – tai ne mano, o tarptautinės komisijos, sudarytos nacių ir so­­vietų nusikaltimams tirti, išvada. LAF ir LLV veiklą Lietuvos ir užsienio istorikai, teikę iš­vadas minėtai komisijai, įvertino, be kita ko, kaip antisemitinę. LAF nariai pirmosiomis ka­ro dienomis ir tapo pirmaisiais žydšaudžiais.

Bet mums dėl visokiausių smulkmeniškų interesų mėgino ir tebemėgina įrodinėti kvailą tiesą – aukos buvo, o vykdytojų nebuvo. Jei ir randamas vienas kitas, tai į klausimą, kas jam vadovavo, kas buvo jo ideologas, – tyla. Net LGGRTC gėdingai mėgina susiaurinti žy­dų genocido Lietuvoje sąvoką iki tiesioginių žudynių vykdytojų. Bet juk ir Adolfas Hitleris tiesiogiai nėra nieko nužudęs…

Pamažu tas neprigulmybės tėvų kurtas Bir­želio sukilimo diskursas ima aižėti, griūti tarsi kor­tų namelis, nes melas, net palaikomas di­džiu­liais mokesčių mokėtojų pinigais, ištikimų, bet melagingų dvaro istorikų, yra bejėgis prieš nekaltai pralietą kraują. Jo, kraujo, ne­apgausi.

Laikinoji vyriausybė nė piršto nepajudino, kad bent žodžiu apgintų bendrapiliečius Lie­tu­vos žydus nuo prasidėjusio masinio naikinimo. Laikinosios vyriausybės ir LAF adeptai yra žalingo diskurso autoriai. Pagal jį, kolaboravimas su ruduoju okupantu buvo ir yra kur kas mažesnė nuodėmė nei kolaboravimas su raudonuoju.

Tą naratyvą geriausiai atspindi Genocido mu­ziejus su nediduke per dešimtmečius iš­verkta kertele dviem šimtams nužudytų žydų „pagerbti“. Tokia suvalstybinta gėda.

Ką jau kalbėti apie LGGRTC išduodamas pa­­žymas apie LAF, jo vadovus ir Laikinąją vy­riau­sybę. Vienoje jų, pasirašytoje T.B.Bu­raus­­kai­tės, pavyzdžiui, aiškinama, kad K.Škir­pa ne­dalyvavo VII forto žudynėse, nevadovavo pir­miesiems Tautinio darbo apsaugos (TDA) ba­talionams, kurie masiškai žudė žy­dus. Tie­sa, prieš tai T.B.Burauskaitė ir K.Škir­pą, ir jo va­dovaujamo LAF veiklą įvardija kaip antisemi­­tinę. Bet jis, matote, „nespėjo“ ar „negalėjo“ asmeniškai atvykti į žydų šaudymus VII for­te.

Įsivaizduokite, kad kokia nors Vokietijos valstybinė institucija sako, jog A.Hitleris nėra prisidėjęs prie Holokausto, nes nėra jokių įrodymų, kad jis yra kažką pats nužudęs. Ad ab­surdum.

Vieša paslaptis, kad centras yra vienos po­litinės jėgos propagandinis įrankis, kuris, man regis, dar turi ir visiškos neliečiamybės statusą. Net akivaizdžiai manipuliuodamas faktais, jis lieka kaip neprieinama kritikos tvirtovė. Di­džiausiu jo ir jo užsakovų „nuopelnu“ laikyčiau paralelinės tikrovės sukūrimą. Tik­ro­vės, kuri su faktais neturi nieko bendra.

Kad ir kaip savo prisiminimus post factum redagavo J.Ambrazevičius, kad ir kaip mėgino su­kilimą redaguoti K.Škirpa – žydai buvo žu­do­mi pirmosiomis karo dienomis. Tą darė LAF ir TDA baltaraiščiai, kuriuos neabejotinai veikė sisteminga LAF iš Berlyno diriguojama nacistinė antisemitinė propaganda. Bet ir vėl nėra kaltų.

Žydams Lietuvoje buvo leista turėti ir mi­nė­ti jų, būtent jų – žydų, o ne Lietuvos tragedi­ją, įvardyti aukas. Bet budelių ar jų ideologų – nė kvapo.

Grįždamas prie jūsų klausimo apie atminties politiką drįsčiau teigti, kad LGGRTC ta­po pirmąja to politikavimo auka, bet negalint to pripažinti šiandieninė LGGRTC veikla, ma­­­no galva, visuomenei yra žalinga. Tiesą pa­kanka pasakyti vieną kartą.

Manau, kad LGGRTC, nepaisant vienos politinės jėgos patronavimo, teks neišvengiamai reformuoti: nuo dabartinės situacijos nu­ken­čia ir labai nemažai padorių ten dirbančių is­torikų bei tyrėjų, kurie galbūt net nenutuokia, kad jų darbo vaisiai arba dedami į stalčius, arba pateikiami tam, kad melagingas na­ra­tyvas pragyventų dar kelerius ar keliolika metų.

Politikų dviveidiškumas taip pat yra žalingas, nes visuomenei nuolat siunčiamos dvi ži­nios: kai tą patį politiką pamatai ryškiai besifo­tografuojantį su Lietuvos žydų bendruomenės atstovais ar Izraelio ambasadoriumi Lie­tuvoje, o po kelių dienų matai jį skaitantį aša­rin­gas kalbas apie J.Ambrazevičių ir jo Vy­riau­­sybės sėbrus, tai nebesuvoki, kas yra ta tam­­sumas prašalinanti tiesa ir kada pagaliau ji pa­sieks ir Lietuvos tamsiuosius istorijos užkaborius.

– Jei kalbėtume apie nepriklausomos Lietuvos 25-metį, kaip įvertintumėte lietuvių ir žydų santykius per šį laikotarpį? Kas galėjo būti geriau?

– Visada viskas galėjo būti geriau. Praeities ne­bepakeisi, todėl geriau kalbėkime apie tai, ką padaryti, kad geriau būtų rytoj. Neturiu ste­buklingo recepto. Manau, kad atviras, nuošir­dus bendravimas, aiškus praeities šešėlių įvardijimas pasitarnautų ne tik ir ne tiek lietuvių ir žydų santykiams. Jis būtų apskritai naudingas Lietuvai ir Lietuvos visuomenei – ar čia žydai gyventų, ar ne. Reikia paprasčiausiai nu­­stoti meluoti. Sau ir kitiems. Tai tik politinės valios ir sąžinės klausimas.

– Daugelis jaunesnių žmonių šiandien apie žydus daugiausia sužino iš naujienų apie Iz­rae­lio politiką, konfliktus, bet ne iš lietuviškosios jų praeities. Kaip apibūdintumėte vyraujan­čią opiniją apie Izraelį Lietuvoje? Ar ji pa­grįsta?

– Jau anksčiau buvau pastebėjęs tendenciją pui­­­­kius, tiesiog pavyzdinius Lietuvos santykius su Izraeliu pateikti kaip puikius santykius su Lietuvoje gyvenančiais žydais ar ne­tie­sio­ginį mėginimą užlyginti praeities paliktas duo­bes. Tai du visiškai skirtingi aspektai. Pa­žįs­tu nuo­širdžių antisemitų, kuriems imponuo­ja Iz­raelis. Jie gali pasakyti, kad žydus Lie­tu­voje žu­dė, nes žydų buvo NKVD, o Iz­rae­­­lis yra nuo­stabu, nes „rodo tiems arabams“.

Valstybinėje plotmėje dviejų valstybių bendradarbiavimas džiugina, jis yra sveikintinas ir visokeriopai skatintinas. Bet, mano galva, to ben­dradarbiavimo rezultatai neteiktini kaip Lie­­tuvos vidaus problematikos, susijusios su is­­torinės atminties klausimais, pakaitalas.

– Lietuvoje iki šiol gajūs stereotipai apie žy­dus – kasdieniai posakiai, anekdotai, paprastai atėję iš praeities įsitikinimų ar neišprusimo. Kodėl jie išlieka?

– Manau, kad su stereotipais kovoti galima tik vie­nu būdu – švietimu. Stereotipai gimsta iš tam­­­sos ir gyvena tamsuma, o, kaip pasakytų vie­­­nas tuos antisemitinius stereotipus išpažinęs poetas, „ir tiesa, ir šviesa mūs žingsnius te­lydi“.

Tiesa ir šviesa yra neatsiejami švietimo elementai. Tam reikia gero vadovėlio ir gero mo­kytojo.

 

 

 

 

Atmintis – kaip valstybės sienos, ji turi būti akylai ir nuolat saugoma. Ji gyva, jei yra žadinama kasdien. Antraip ji kaip nedirbamas laukas virsta usnimis išsikerojusiu dirvonu, per ją kaip per blogai saugomą valstybės sieną sėlina nuo bet kokios atsakomybės viską atleidžianti užmarštis. Taip pristatydamas projektą „Dingęs štetlas“ kalbėjo jo iniciatorius Sergejus Kanovičius.

Dovaidas PABIRŽIS

Žydai Šeduvoje gyveno nuo XV amžiaus. XIX a. pabaigoje daugiau nei pusė miestelio gyventojų buvo žydai. Šeduva, kaip ir dar dešimtys Lietuvos miestų, buvo vadinama štetlu, o tai jidiš kalba ir reiškia miestelį. Po Pirmojo pasaulinio karo Šeduva buvo apgriauta, todėl dalis žydų paliko savo gimtinę. Kai kurie išvyko vėliau. Tačiau ir prieš Antrąjį pasaulinį karą Šeduvoje dar gyveno apie 2 tūkst. žydų – daugiau kaip pusė visų šio miestelio gyventojų.

Paskutinis Šeduvos žydas

Izraelyje šiuo metu gyvenantis architektas Pinchas Nolis turi save vadinti paskutiniu Šeduvos žydu. P.Nolio tėvai gimė ir užaugo Šeduvoje. Jie gyveno nuosavame name greta centrinės aikštės. Šeima turėjo tekstilės parduotuvėlę, buvo pasiturinti. Naciams 1941-aisiais okupavus Lietuvą, vietiniai kolaborantai netrukus perėmė miestelio kontrolę. P.Nolis prisimena, kaip vieną dieną jie pasibeldė į jo šeimos duris ir pranešė, kad žydai yra perkeliami. Tėvas ir du broliai liko namuose, tačiau motinai, kuri tuo metu dar tik laukėsi P.Nolio, buvo leista išeiti ir pasiimti kelis daiktus. Artimuosius moteris tuomet matė paskutinį kartą.

Atėjusi pas šeimos draugą, vietos kunigą, moteris išgirdo, kad grįžti į namus ji nebegali, jei nori pasirūpinti savo ir dar negimusio vaiko gyvybe. Kunigas rado lietuvių porą – Liudoviką ir Stanislavą Paluckus, kurie patys turėjo du mažus vaikus. Šeima paslėpė moterį tvarte, o Liudovika po suknele pradėjo nešiotis pagalvę, apsimesdama, kad laukiasi.

Tvarte gimęs P.Nolis buvo pakrikštytas ir tapo Petru Palucku. Išgyvenusi per žudynes vieniša moteris su sūneliu po karo persikraustė į Šiaulius, vėliau į Kauną, Vilnių. Iš Vilniaus moteris išvyko į Sibirą, kurį laiką gyveno ir Kirgizijoje, o vėliau jai pavyko persikelti į Lenkiją, iš kur XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje emigravo į Izraelį.

P.Nolio ir jo šeimos istorija – viena retų praeities gijų, vis dar jungiančių Šeduvą su gyvuoju žydų pasauliu. 1941-aisiais, kai šimtametė žydų istorija Lietuvos miestuose ir miesteliuose staiga tragiškai nutrūko, ji nutrūko ir Šeduvoje. Tų metų rugpjūčio 25-ąją Šeduvos štetlo žydai buvo sugrūsti į sunkvežimius ir nuvežti į Liaudiškių mišką, kur per keletą dienų SS dalinys „Rollkommando Hamann“ nužudė beveik visus Šeduvos žydus.

„Rašau šiuos paskutinius savo žodžius, kai vokiečių fašistai žudikai jau pradėjo naikinti ir žudyti mūsų kilniąją žydų tautą. Mūsų visų neišžudys, neišnaikins, mūsų liks kitose pasaulio šalyse ir mūsų nekaltai pralietas kraujas šauks per dienas ir naktis. Aš manau, kad dar šią žiemą vokiečiai gaus mirtiną smūgį ir karą pralaimės, jų žemę supjaustys į gabaliukus ir padalins tautoms, kurios nuo jų kentėjo. O po to karo ilgai nebebus, žydai atgaus savo valstybę, turės konsulų viso pasaulio valstybėse, kurie mus užtars ir daugiau mūsų niekas nežudys“, – rugpjūčio 25-ąją laiške rašė šeduviškis Samuelis Bekinas.

Saulėtą spalio 9-osios popietę, atidengiant įspūdingo grožio monumentą Šeduvos žydams, šie žodžiai pirmą kartą buvo perskaityti viešai.

Po pasaulį išplitęs lietuviškas gyvenimo būdas

Kitų gyvų, o ne vien atmintyje rusenančių Šeduvos žydų pėdsakų atrandama tarp žmonių, palikusių miestelį dar iki pražūtingo Antrojo pasaulinio karo pradžios. Marlene Saul-Englander į Lietuvą atvyko iš JAV Ohajo valstijos. Būtų atvykusi ir jos motina, 93 metų Hinda Zarkey Soul, gyvenusi Šeduvoje 1934–1937 m., tačiau nusprendė, kad ilgas skrydis per Atlantą jau nebe jos jėgoms.

H.Z.Soul iš namų Vidžiuose, kurie tuo metu priklausė Lenkijai, arkliu kinkyta brikele į Šeduvą atvyko 1934-aisiais. Pas čia gyvenusius ir vaistinę turėjusius tetą ir dėdę ją išsiuntė šeima, nes Šeduvoje veikė progimnazija, o išsilavinimas jos šeimoje buvo labai vertinamas.

„Mano motinai labai patiko Šeduva, ji čia atvyko vos mokėdama lietuviškai, bet greitai pritapo ir pasivijo savo bendraklasius. Ji stropiai mokėsi, Šeduvoje susirado draugų ir man vėliau dažnai pasakodavo, kokie geri jai buvo mokytojai, duodavę specialių užduočių, kad ji galėtų greitai pasivyti bendraklasius“, – pasakoja M.Saul-Englander.

1937-aisiais jos mama drauge su dėde ir teta išvyko į JAV. Ji ir toliau palaikė ryšius su daugeliu Šeduvoje likusių draugų, išsaugojo albumą su prisiminimų įrašais hebrajų, jidiš, lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis.

Kaip pasakoja M.Saul-Englander, jos motinai, kuriai patiko gyventi mažame miestelyje, buvo sunku prisitaikyti prie JAV didmiesčio, o Lietuvoje likęs ir vaistininku jos tetos vaistinėje dirbęs bičiulis Nochumas Bermanas rašė jai kiekvieną mėnesį. Apie tuometį miestelio gyvenimą ir jo ramios tėkmės vertybes, apie būtinybę nepasiduoti amerikietiškiems „kerams“.

Šiandien šie laiškai, liudijantys apie štetlo gyvenimą 1937–1940 m., išversti į anglų kalbą ir išleisti knygoje „My Dear Hindalla, Remember Me: Letters from a Lost World“. M.Saul-Englander per projekto „Dingęs štetlas“ pristatymą ryšėjo rausvą šaliką, kurį jos motinai padovanojo Šeduvos vaistininkas.

Iš Šeduvos kilusi ir Glasenbergų šeima. Jos palikuonis, Šveicarijoje gyvenantis verslininkas Ivanas Glasenbergas aukojo savo lėšų projektui „Dingęs štetlas“ įgyvendinti. Jo tėvas iš Šeduvos emigravo į Johanesburgą (Pietų Afrikos Respublika).

Iš Australijos į Lietuvą atvykęs verslininko brolis Edvinas Glasenbergas pabrėžė: įvertinti, kokią kainą sumokėjo Lietuva, netekusi žydų bendruomenės, galima pažvelgus į šių žmonių ir jų palikuonių laimėjimus ir indėlį į pasaulio gerovę.

„Tik įsivaizduokite, kokia būtų Lietuva, jei nebūtų žuvę šie vargšai žmonės ir nebūtų pabėgę išgyvenusieji, – kalbėjo E.Gla­senbergas. – Šių žmonių sėkmę daugiausia lėmė turtinga kultūra, švietimas ir moralės normos, kurios jiems buvo įdiegtos pagal lietuvišką gyvenimo būdą. Mes visi esame šio auklėjimo vaisiai. Kuo dažniau atvykstu į  Lietuvą ir sužinau apie jos kultūrą, tuo geriau suprantu savo velionių pamokymus ir jų aukštas moralės normas. Didžiuojuosi tuo, ką paveldėjau iš Lietuvos žydų.“

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky teigimu, šiandien tik 5 tūkst. žydų gyvena 21 Lietuvos mieste ar miestelyje, o Šeduvoje jų nėra nė vieno. Lietuvoje iki karo buvo 200 miestų su žydų bendruomenėmis, o šiandien šalia jų yra tik 200 nenaudojamų kapinių ir 200 žydų sušaudymo vietų. „Ben­druomenėms palinkėčiau kuo daugiau sužinoti apie savo miestelio istoriją, apie tai, kas gelbėjo, apie tai, kas žudė, apie tai, kas buvo aukos“, – ragino žydų bendruomenės pirmininkė.

Ne tik mirties, bet ir gyvenimo istorija

Įgyvendinant projektą „Dingęs štetlas“ ir investavus beveik 3 mln. eurų privačių lėšų buvo atkurtos Žvejų gatvėje esančios senosios Šeduvos miesto žydų kapinės. Prieš triejus metus, kaip prisimena S.Kanovičius, 1,3 ha dydžio kapinėse buvo galima pamatyti tik septynis dešimtmečius čia kerojusias usnis ir apsamanojusius, baigiančius sutrūnyti paminklus.

Tvarkant kapines buvo iškirsti menkaverčiai augalai, atstatyta originali akmenų mūro tvora, restauruoti išlikę tvoros fragmentai. Rasta apie 1,3 tūkst. paminklų ar jų dalių. Pagal išlikusius užrašus pavyko identifikuoti 400 kapų, iš kurių seniausias – 1832 m. Neatstatomi ir neatpažįstami antkapių fragmentai bei jų dalys buvo supilti į Dovydo žvaigždės formos skulptūrinę kompoziciją.

Kapinių atkūrimo projektą parengė architekto Algimanto Kančo studija. Miestelio centre pastatytas ir išskirtinio grožio skulptoriaus Romo Kvinto monumentas, skirtas Šeduvos žydams. Paminklo atidarymo ceremonijoje apsilankęs premjeras Algirdas Butkevičius, gimęs vos už keleto namų toje pat Šeduvoje, pabrėžė, kad šis monumentas ne tik padės atminti Šeduvos žydus, bet ir taps paskata kitiems miesteliams sutvarkyti ir įamžinti istorines vietas, taip pagerbiant Lietuvoje gyvenusias kitas tautas.

„Kai buvau vaikas, tuo metu čia buvo tik vienas žydas, kuris gyveno netoliese. Daugiau prisiminimų liko iš mamos. Ji buvo tik mergaitė tuo metu, kai buvo įvykdyta ta žiauri akcija, ir visada sakydavo, kad Šeduvoje žydai buvo labai geros širdies, ir net tos šeimos, kurios pritrūkdavo pinigų nusipirkti maisto prekių, visada galėdavo nueiti į žydų parduotuvę ir visko gauti skolon“, – prisiminė premjeras.

Skulptoriaus R.Kvinto paminklai iškilo ir greta masinių žydų žudynių vietų. Šeduvos apylinkėse iš viso yra nustatytos trys žydų žudymo vietos – Pakutenių ir Liaudiškių kaimuose.

Šeduvos žydų memorialinis fondas miestelio greitosios pagalbos punktui padovanojo puikiai įrengtą greitosios pagalbos automobilį, o Šeduvos poliklinikai – medicininės įrangos. Fondo lėšomis atstatyti ir miesto kultūros namai.

Greta senųjų žydų kapinių iškils ir prarasto štetlo – Šeduvos ir kitų Lietuvos štetlų istorijos muziejus. Pasak S.Kanovičiaus, jis Lietuvai papasakos ne tik tai, kaip baigėsi miestelio žydų istorija, bet ir tai, kaip ji prasidėjo.

„Žydų praeities ženklų pilna visa Lietuva, o prieš 70 metų ji tapo vienu didžiuliu, nors deramai ir nepažymėtu, Lietuvos žydų kapinynu. Paradoksalu, bet tik jis labiausiai ir teliudijo mus, žydus, čia kadaise gyvenus. Muziejus papasakos ne tik mūsų protėvių mirties, bet ir jų gyvybės bei gyvenimo istoriją. Galbūt tada ir suvoksime, ką esame praradę“, – sakė projekto iniciatorius.

 

 

 

 

 

 

 

Ką tik paminėjome Lietuvos žydų genocido dieną. Ją kasmet atsimename, tačiau yra dar viena pamiršta žydų tautos tragedija. Dar prieš tai, kai Antrojo pasaulinio karo liepsnose naciai užkūrė krematoriumus ir liepė aukoms kastis duobes Babij Jare, būta ir repeticijų. Pagrindinė „prevencinių etninių valymų“ iniciatorė bei vykdytoja buvo carinė Rusija.

Tomas ČYVAS

Tik XIX amžiuje Rusijos carų dvaras, pats nelabai iki tol kalbėjęs rusiškai, o ir kiti šios imperijos politiniai strategai, pajunta poreikį kurti nacionalizmą iš viršaus. Savo kailiu šias pastangas patyrė ne tik lietuvių, lenkų ar ukrainiečių tautinio atgimimo entuziastai – rusiška etninė politika turėjo tapti gera mokomąja priemone būsimiems nacių ideologams.

Žydų klausimas

Antisemitizmas Rusijos imperijoje ypač aršias formas ėmė įgauti po caro Aleksandro II nužudymo, nors tarp sąmokslininkų buvo tik viena žydė, o jos vaidmuo nebuvo pagrindinis. Būtent po to įvairiuose imperijos kampeliuose pasipila žiaurėjantys žydų pogromai, o valdžia „visuomenės entuziazmo“ netramdo.

Generolo Jevgenijaus Aleksandrovo žmona savo atsiminimuose 1906 m. rašė, kad caras Nikolajus II nerodė jokios empatijos žydų pogromų aukoms ir net nelaikė to rimtais neramumais. Išreiškęs nuomonę, kad Voluinėje ramu, ir gavęs patikslinimą, kad ten vykęs žydų pogromas, jis atsakęs: „Ką gi, tai tėra tik žydų pogromas.“

Antisemitizmo pasitaikė ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, ir vėlesniais  laikais. Jis atsispindi ir ankstyvojoje lietuvių publicistikoje. Žydai toje ankstyvojoje lietuvių spaudoje neretai laikyti tikrąjį tikėjimą atmetusiais ir dorus valstiečius demoralizuojančiais tipais, ir dar – kaltais dėl Kristaus nužudymo.

Negana to, tiek liberalioje, tiek klerikalinėje lietuvių spaudoje žydo, kaip lietuvio išnaudotojo, tinginio, gyvenančio iš skolinimo, o ne iš sunkaus valstietiško darbo, įvaizdis kurtas nuo pat pradžių, o ypač tokia tendencija sustiprėjo po 1905 m. „Neretai žydams apibūdinti naudojami epitetai – kraugeriai, siurbėlės, erkės, vorai, kurie laukia tinkle savo musių (suprask, valstiečių)“, – rašoma Valdo Sirutavičiaus, Dariaus Staliūno ir Jurgitos Šiaučiūnaitės-Verbickienės  studijoje „Lietuvos žydai“.

Tačiau Lietuvoje iki pat Didžiojo karo beveik nepasitaikė realių žydų pogromų, kokie siautė Ukrainoje ar Moldovoje, nors mėginimų būta. Toks „renginys“ įvyko 1903 m. Balstogėje. Pažymėtina, kad visoje imperijoje pogromus organizavusią tarsi visuomeninę organizaciją „Союз русского народа“ (Rusų tautos sąjunga – rus.) asmeniškai patronavo pats caras Nikolajus II. Tad nors caro valdžia formaliai ir neliepė mušti ir engti žydų, tokias visuomenės nuotaikas ji kryptingai skatino.

Didysis karas ir paūmėjimas

Didžiojo karo metais nacionalistinė isterija kilo daugelyje šalių, bet Rusijos imperijoje ji ypač paūmėjo. Padažnėjo pogromų, caro armija ne tik vengė juos stabdyti, bet priešingai – kryptingas nekentimas buvo oficialiai įvalstybinamas.

Lietuva labai dažnai prisimena lietuviškos spaudos (tiksliau, jos lotyniškų, o vėliau ir gotikinių rašmenų) draudimą ir knygnešius. Bet Rusijos imperijos etninių strategų siekiai ir eksperimentai buvo daug platesni ir savaip „moksliškai“ grindžiami.

Didžiojo karo metais ne tik buvo uždaryta žydiška spauda, draudžiant leidybą ir platinimą. Drausta netgi pranešti apie pogromus ir žydų padėtį. 1915-ųjų balandį uždrausta net publikacija apie didžiosios kunigaikštienės Tatjanos Nikolajevnos labdaringą pagalbą Kauno gubernijos žydams, kuriems deportacijų metu kariuomenė trukdė teikti net medicininę pagalbą.

Maža to, 1915 m. pavasarį Kijevo karinėje apygardoje, o jau tų pačių metų rugsėjo 26 dieną – ir Šiaurės karinėje apygardoje, kuri apėmė ir Petrogradą, nutarta nepraleisti korespondencijos, parašytos vokiškai, vengriškai ir žydiškai. Cenzūra turėjo ją perskaityti ir sunaikinti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

 

 

 

 

 

Artimieji Rytai. Sulaikytas į Gazą plaukiantis Švedijos laivas, žlugusi Palestinos vyriausybė ir slaptos derybos Katare pranašauja naują taikos tarp Izraelio ir palestiniečių erą.

Švedijos žiniasklaida pastarosiomis dienomis azartiškai mažėjančia tvarka skaičiavo, kiek buvo likę į laisvę nepaleistų aktyvistų, gabenusių Gazos gyventojams humanitarinę pagalbą ir sulaikytų likus 97 jūrmylėms iki Izraelio kontroliuojamų vandenų. Geltonesni portalai antraštėse nurodo pirmomis valandomis negalėję susisiekti su šiais savo tautiečiais. Kiti nuolat skelbia jų pavardes, kad įsidėmėtų autoritetų besidairantis jaunimas. Juolab kad į Gazą laivu „Geteborgo Mariana“ plaukusioje įguloje buvo ir keletas garsenybių – žurnalistė ir rašytoja Kajsa Ekis Ekman ir Izraelyje gimęs bei žydų kibuce vaikystėje gyvenęs spalvingas švedų muzikantas Droras Feileris.

„Tai, kad Izraelio laivas mus sulaikė tarptautiniuose vandenyse, liudija, jog Izraelio okupacija plečiasi gilyn“, – bene dažniausiai Švedijoje cituojama frazė, kurios autorius – Izraelio nemalonėn pakliuvusios įgulos koordinatorius Steffanas Graneris. O šį sakinį iš lūpų į lūpas kartoja ne tik kairioji, bet ir konservatyvioji visuomenės informavimo stovykla, nors joje Izraelio politiką kritikuojančiųjų yra kur kas mažiau.

Vis dėlto tai, kad buvo sulaikytas švedų laivas, greičiau yra ne priežastis subjektyvioms naujienoms, o Izraelio politinių sprendimų pasekmė. Tačiau apie tai – vėliau.

Turbūt nereikia nė sakyti, kad daugelyje Vakarų šalių švedų laivo istorijos vertinimas gerokai skiriasi nuo to, kokį pateikia Švedijos žiniasklaida. Vakarų šalys tarsi suskirstytos tam tikrais informaciniais sektoriais, kuriuose oficialioji žiniasklaida pateikia tik vieno atspalvio informaciją apie Izraelio ir palestiniečių reikalus. Švedija – neabejotinai trečiasis sektorius, kuriame Izraelis pliekiamas be atvangos. Antrajame gyvena dauguma europiečių, turinčių galimybę išgirsti margesnių naujienų iš Artimųjų Rytų. Na, o Lietuva yra atsikovojusi pirmąją zoną, kurioje Izraelis dėl santykių su palestiniečiais plačiosioms masėms beveik visada vaizduojamas blogiausiu atveju kaip auka, o palestiniečiai geriausiu atveju – kaip laukiniai teroristai.

Mūsų šalyje ir nėra jokios vietinės Tildos Swinton, savo feisbuko paskyroje vietoj nuotraukos įsidedančios palestiniečių vėliavą. O štai Izraelio išplatinta ataskaita apie praėjusių metų Gazos konflikto esmę ima viršų prieš ką tik paskelbtas Jungtinių Tautų išvadas apie tuos pačius įvykius, nes skiriasi jos kaip diena ir naktis.

Švedijoje būtent pernykščiai įvykiai įplieskė seniai rusenančią nemeilę Izraelio politikai palestiniečių atžvilgiu (nemeilę Izraelio politikai, o ne žydams – čia jie nededa lygybės ženklo). Paprastas švedas postringavimų apie tai, kad Izraelio veiksmai pernai Gazoje buvo jei ne teisėti, tai bent pateisinami, klausytųsi akis išpūtęs – tokios pozicijos jis turbūt iš viso dar nėra girdėjęs. Taip kaip paprastas lietuvis, jei specialiai nesidomėjo, nėra girdėjęs visiškai priešingos nuomonės.

Tad laimingi tie, kurie turi progą išgirsti abi puses. Kairysis britų dienraštis „The Guardian“ savo vedamąjį straipsnį pradeda konstatuodamas, kad pernai Gazoje tiek Izraelio kariai, tiek palestiniečiai susitepė karo nusikaltimais. O tam, kad Gaza būtų atstatyta iki tokio lygio, kokio ji buvo iki pernykščių karo veiksmų, prireiks bent 30 metų. Nebent būtų atšaukta Izraelio blokada. Mat atstatyti reikia 141 tūkst. pastatų, o pernai į Gazą buvo leista įvežti tik 130 tūkst. tonų cemento – mažiau nei po toną kiekvienam pastatui. Izraelis pagrįstai baiminasi, kad statybinės medžiagos, įskaitant metalą, „Hamas“ kovotojų gali būti panaudotos ginklų gamybai.

Panašiais argumentais vadovaujamasi ir kuriant nausėdijas Vakarų Krante. Teigiama, kad ten, kur įsikurs Izraelio gyventojai, neapsigyvens teroristai.

Tačiau nausėdijos pasaulyje, o ypač Europoje ir JAV, kelia kur kas daugiau aistrų nei Gazos atstatymo darbai. Praėjusią savaitę JAV Baltieji rūmai pasiūlė pataisą laisvosios prekybos sutartyje, kurioje anksčiau buvo numatyti Izraelio verslo plėtros nausėdijose apribojimai. Tad jei Europa šios sutarties norės, turės sutikti su JAV plušančių Izraelio lobistų interesais. O juk dar neseniai Europos lyderiai buvo sutarę, kad nerems nausėdijų plėtros ir neprisidės prie verslo plėtros okupuotose teritorijose.

Net kai kurios Kinijos kompanijos, vykdančios bendrus projektus su Izraeliu, neseniai iškėlė savo sąlygą: kad nė vienas statybininkas kinas neįkeltų kojos į nausėdijas.

Vis dėlto tokios iniciatyvos paprastai baigiasi tuomet, kai ima trukdyti asmeniniams interesams. Tad gali būti, kad ir Europos pozicija dėl nausėdijų greitai suminkštės, jei taps pagrindine kliūtimi pasirašyti amžiaus sutartį su Amerika.

Palestiniečiai viliasi, kad Europa padės išsaugoti bent jau vieną jų kaimą, pastaruoju metu tapusį kone svarbiausiu Izraelio okupacijos Vakarų Krante simboliu.

Birželio pradžioje Europos diplomatai iš visų ES šalių apsilankė vos 300 gyventojų turinčiame Kirbet Susijos kaimelyje, įsikūrusiame pietinėse Hebrono kalvose, vien tam, kad pademonstruotų bendrą opoziciją Izraelio nausėdijų kūrimui palestiniečių gyvenvietėse. Gegužę Izraelio aukščiausiasis teismas leido išvaryti šio kaimo, gyvuojančio nuo XIX a., gyventojus, o pastatus – nugriauti. Nesvarbu, kad kaimas buvo jau du kartus sugriautas ir vėl atstatytas: teismas pareiškė, kad pastatai neturi leidimų, tad, šiaip ar taip, yra neteisėti, be to, juose gyventi nesaugu, nes nėra reikalingos infrastruktūros.

Patys gyventojai aiškina, kad buvo priversti statyti namus be leidimų, nes jų paprasčiausiai negavo. Kaip ir teisės įsirengti reikiamą infrastruktūrą. Jų teigimu, Izraelis siekia paprasčiausiai sunaikinti kaimą, esantį C sektoriuje – zonoje, kurią pagal 1993 m. Oslo taikos sutartį oficialiai kontroliuoja Izraelio armija, – ir išplėsti netoliese esančią prieš 30 metų įkurtą Susijos nausėdiją.

Žinoma, kol kas tai dar ne liūdnoji Hebrono istorija, tačiau ji ne ką mažiau prikaustė Izraelio politiką kritikuojančių vyriausybių ir nevyriausybinių organizacijų dėmesį, priversdama vėl prisiminti ir šventąjį Hebrono miestą, kurio centrą, ko gero, visam laikui užėmė tik kelioms dienoms į pamaldas palestiniečių mieste atvykę žydai. Ten jiems taip patiko, kad apsitvėrė aukšta tvora ir nebeleido į savo namus sugrįžti palestiniečiams, kurie Izraelio teismo sprendimu namus turėjo palikti tik dviem dienoms – kol žydai atšvęs savo šventes ir apleis jų butus.

Tačiau pačiame Hebrono centre ir dabar tebegyvena žydų naujakuriai ortodoksai, nuo kurių miesto pakraščių gyventojai palestiniečiai saugosi gatves dengdami tinklais: taip jie ginasi nuo naujakurių į palestiniečius mėtomų akmenų, nuo kurių yra žuvę ir vaikų iš netoliese buvusio darželio.

Kaip skaičiuoja JT, 800 žydų dabar gyvena didesnėje Hebrono miesto dalyje, nei spaudžiasi 12 tūkst. palestiniečių.

Vilties atgauti savo namus Hebrone jie nebeturi, tačiau išsaugoti Kirbet Susijos kaimelį Hebrono kalvose vis dar tikisi. Jiems tai – principinė kova, į kurią jie sugebėjo įtraukti ir pasaulio žiniasklaidą, ir net Vakarų diplomatiją. Žinoma, Kirbet Susija nėra nei vienintelis, nei pats svarbiausias palestiniečių gyvenamas kaimas Vakarų Krante, tačiau ir diplomatiniame pasaulyje jis įgijo principinio klausimo reikšmę. Ir šis klausimas – net ne apie toleranciją nausėdijų kūrimuisi. Jis tiesiogiai susijęs su Izraelio ir palestiniečių taikos derybomis. Tiksliau, pagal Izraelio scenarijų perrašomomis taikos sąlygomis, kurias nejučia ir nelabai susivokdami kaip duotybę ima suprasti ir Vakarai. Kitaip sakant, Izraelis deda kirčius ant tų skiemenų, kurie jiems skamba gražiau, o Vakarų šalys mano, kad užsienio kalbos gramatikos negalima kvestionuoti.

Kuo čia dėtos nausėdijos? Didžiosios Britanijos generalinis konsulas Alistairas McPhailas kaimo sunaikinimą pavadino pasikėsinimu į dviejų valstybių sprendimą – taikos sutartį, pagal kurią Izraelis ir Palestina egzistuotų drauge.

Tokios taikos norėtų visi, tik ne Izraelis. Nors JAV prezidentas Barackas Obama nuolat gieda dviejų valstybių dainelę, Izraelio premjeras Benyaminas Netanyahu vyriausiuoju taikos derybininku išsirinko aršų Palestinos valstybės priešininką – vidaus reikalų ministrą Silvaną Shalomą. Būdamas Kneseto nariu, 2012 m. jis pareiškė, kad „visi yra prieš Palestinos valstybę – apie tai net kalbos negali būti“, o dabar jis sės prie derybų stalo ir aiškins, jog Izraelis palaiko palestiniečių teisę į valstybę (ir pusę Jeruzalės). Ir dar skleis žinią, kad to paties nori ir B.Netanyahu.

Kitas klausimas – ko nori patys palestiniečiai. Arba kas jie apskritai yra. Ką tik žlugo jų vyriausybė, o tariama palestiniečių vienybė, stiprinusi jei ne jų derybines pozicijas, tai bent įvaizdį, pakibo ant plonyčio plaukelio. Tiesą sakant, toji vienybė ir anksčiau buvo tik iliuzija.

Pavyzdžiui, metus gyvavusi nepriklausomų technokratų vyriausybė, kurios sudėčiai pernai pritarė tiek „Fatah“, tiek „Hamas“, formaliai valdė ir Vakarų Krantą, ir Gazos Ruožą, kuriuose iki tol septynerius metus dirbo atskiros administracijos. Tačiau faktiškai Gazoje šiai vyriausybei taip ir nepavyko įtvirtinti savo valdžios, mat čia ir toliau paradui vadovavo „Hamas“.

Kad ir kaip keistai iš šalies atrodytų, Izraelis, oficialiai laikantis „Hamas“ teroristine organizacija, su ja, kai kurių šaltinių teigimu, slapta derina poziciją ir visai gali būti, kad būtent „Hamas“ atstovaus palestiniečiams, jei kada nors bus pasirašoma taikos sutartis. Na, bent jau taip spėja palestiniečių ambasadorius Rusijoje Fayedas Mustafa, interviu „Sputnik“ aiškinantis, kad Gaza turi visas galimybes tapti nepriklausoma palestiniečių valstybe. O štai Vakarų Krantą paprasčiausiai suvalgys nausėdijos.

„Izraelis siekia sukurti dviejų valstybių iliuziją, suteikdamas nepriklausomybę Gazai ir pranešdamas pasauliui, kad sprendimas pagaliau rastas, o Izraelis buvo labai dosnus“, – samprotauja F.Mustafa.

Ir perspėja, kad tai pavojingas „Hamas“ žaidimas, mat ši organizacija ir politinė partija, pernai suformavusi bendrą vyriausybę su „Fatah“, tik vaizduoja, kad siekia naudos visiems palestiniečiams. Ji neva padarė viską, kad vyriausybė žlugtų, o „Hamas“ perimtų derybų su Izraeliu vairą ir galiausiai, sėkmės atveju, išsikovotų nepriklausomybę sau ir Gazai, bet ne Vakarų Krantui. Nepaisant to, kad iš Gazos ir Vakarų Kranto sudarytą Palestiną jau šiandien yra pripažinusios 135 iš 193 Jungtinių Tautų valstybių narių.

Neseniai slaptos Izraelio ir „Hamas“ derybos įvyko ir Katare. Tiesa, tai buvo mėginimas pasirašyti penkerių metų paliaubų susitarimą, o ne ilgalaikę taikos sutartį. Vis dėlto Artimuosiuose Rytuose Izraelio bendradarbiavimas su „Hamas“ pasėjo nerimą.

Juolab kad derybas oficialiai parėmė ne tik Kataras, bet ir Turkija, o kai kurių šaltinių tikinimu, ir nemaža ES nei JT šalių. Nors derybos buvo slaptos, tačiau pasirodė informacijos, kad tokias derybas inspiravo Didžiosios Britanijos politikai, konkrečiai – buvęs šalies premjeras Tony Blairas.

Vis dėlto jei tokios derybos pavyktų, tai būtų ne tiek T.Blairo, kiek B.Netanyahu nuopelnas. Ne veltui jo praėjusiuose rinkimuose nepalaikė nei JAV, nei didžioji palestiniečių draugė Švedija. B.Netanyahu Švediją buvo apkaltinęs net sąmoningu jo politinės karjeros žlugdymu.

Tiesa, oponentai iš tokių blevyzgų tik šaipėsi. Izraelio istorikas Gershomas Gorenbergas „Twitter“ paskyroje parašė: „Paskutinė galiūno užuovėja – kaltinti užsienio jėgas ir vyriausybes“.

Ar B.Netanyahu tikrai toks silpnas, kad pabūgo Švedijos vyriausybės, sunku pasakyti. Tačiau sulaikydamas Švedijos laivą tarptautiniuose vandenyse Izraelis pademonstravo ne tiek jėgą, kiek nerimą, kad jo susikurtas derybų su palestiniečiais scenarijus neišslystų iš rankų.

Rima Janužytė

 

 

 

 

 

 

Jeruzalėje jau penktą kartą surengtas Pasaulinis antisemitizmo forumas, kuriame žydų bendruomenių ir organizacijų lyderiai kartu su Izraelio ir užsienio valstybių politikais svarstė, kaip sulaikyti pastaraisiais metais vis stiprėjančią antisemitizmo bangą.

 

Į konferencijos dalyvius kreipėsi Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu, diasporos reikalų ministras Naftalis Bennettas.

Praėjus septyniems dešimtmečiams po holokausto, daugelis Europos žydų vėl jaučiasi nesaugūs dėl padažnėjusių prieš juos nukreiptų išpuolių bei radikalių islamo grupuočių įvykdomų teroro aktų – per praėjusius metus jų aukomis tapo devyni žmonės. Statistika liudija, kad pastaraisiais metais antisemitizmas įgavo ypatingą pagreitį, o jo protrūkių daugiausia užfiksuojama Vakarų Europoje bei virtualioje erdvėje

 

Todėl šiųmetis jau penktą kartą surengtas forumas ypatingą dėmesį skyrė kovos su antisemitizmu planui parengti, diskusijoms su

Europos musulmonų lyderiais, siekiant skatinti dialogą ir stiprinti supratimą tarp skirtingų religijų. Darbo grupėse diskutuota, kaip paskatinti debatus, susijusius su tokiais reiškiniais kaip Holokausto neigimas bei istorinių faktų iškraipymas, apie teisinių priemonių panaudojimą, teisinės bazės sukūrimą kovoje prieš antisemitizmą ir kt.

 

Norą dalyvauti konferencijoje, vykusioje jau penktą kartą, šįmet išreiškė 800 atstovų iš 51 pasaulio šalies. Lietuvai joje atstovavo užsienio reikalų viceministras Mantvydas Bekešius, taip pat Lietuvos žydų (litvakų) brndruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

 

 

Teroristiniai išpuoliai prieš žydus Prancūzijoje ir Danijoje sukėlė pagrįstų abejonių dėl žydų saugumo ir ateities Europoje. Žemyne gausėja antisemitizmo apraiškų. Lietuvos žydai kol kas nejaučia padidėjusios teroro išpuolių grėsmės, tačiau su nerimu seka pastaruosius įvykius.

 

Lietuvos žydų bendruomenės atstovai smurtą ir padažnėjusius išpuolius Europoje visų pirma sieja su čia gyvenančiais musulmonais.

„Situacija Europoje šiandien yra gana nedėkinga, negraži, ir aš bijau, kad nebūtų dar blogiau, nei yra dabar. Esu pokario vaikas. Daug kas kalba, kad ši karta, kurių tėvai išgyveno karo baisybes, turi nemažai problemų, nes mes visą laiką bijome. Ir aš asmeniškai bijau, kad vėl neateitų laikai, kurie buvo. Dabartiniai įvykiai man primena nacistinę Vokietiją – ir ten viskas prasidėjo nuo paprastų dalykų: kažkas kažką įžeisdavo, išdauždavo kokią parduotuvės vitriną, ir po truputi buvo einama iki to, kas įvyko“, – sako Vilniaus Šalomo Aleichemo žydų gimnazijos direktorius Miša Jakobas.

Žydų šeimose populiarus tostas, kai linkima kitąmet susitikti Jeruzalėje. O Biblijoje galima atrasti žydų posakį iš Babilono vergovės laikų: „Jeigu aš užmiršiu tave, Jeruzale, tebūna užmiršta mano dešinė. Teprilimpa mano liežuvis prie gomurio, jeigu aš tavęs neminėsiu, jei tavęs nelaikysiu didžiausia savo linksmybe.“

Dabar Vakarų Europoje pastebimos padidėjusios žydų migracijos į Izraelį tendencijos visų pirma siejamos su prastėjančia saugumo situacija ir stiprėjančiu antisemitizmu. Pavyzdžiui, iš Prancūzijos, kurioje gyvena per pusę milijono žydų, pernai išvyko 7 tūkst. – dvigubai daugiau nei ankstesniais metais. Prancūzija jau tapo valstybe, iš kurios į Izraelį atvyksta daugiausiai imigrantų.

Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu po išpuolių virtinės paragino Senojo žemyno žydus persikelti į Izraelį. „Ši atakų banga veikiausiai tęsis. Žydai nusipelnė saugiai gyventi visose šalyse, bet savo broliams ir seserims žydams sakome – Izraelis yra jūsų namai“, – pabrėžė premjeras.

Tokie politiko žodžiai Europoje nebuvo sutikti palankiai, o ir žydų bendruomenės kritikavo premjero kvietimą. „Tai nėra pats teisingiausias būdas kovoti su terorizmu – tiesiog bėgti į kitą valstybę. Izraelis yra žydų valstybė, bet ir žydai yra skirtingi, žydas, gyvenantis Europoje, yra ir europietis, savo valstybės pilietis. Kodėl jis dabar turi bėgti? Ar tai tikrai yra būdas visiems išsigelbėti nuo terorizmo ir išvengti baimės?“ – svarsto Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Pasak jos, prognozuoti, kad vienoks ar kitoks pasirinkimas yra vienintelis ir teisingas – labai sudėtinga. Ji pateikia pokarinės Jeruzalės pavyzdį, kur atmosfera karą pergyvenusiems žydams taip pat nebuvo pati palankiausia. Jau iki karo Izraelyje gyvenę žydai ne tik gailėjo išgyvenusiųjų, bet ir juos smerkė, klausdami, kodėl jiems reikėjo taip ilgai pasilikti nacistinėje Vokietijoje ir kitose Europos šalyse. „Kas gi galėjo pagalvoti, kad Lietuvos kaime ateis kaimynas ir tave nužudys? Ar buvo tokia mintis kam nors atėjusi į galvą? Todėl vienareikšmių gyvenimo receptų neįmanoma atrasti ir dabar“, – sako F.Kukliansky.

Nacistinės okupacijos laikotarpiu Lietuva neteko didžiausios dalies žydų bendruomenės iš visų Europos valstybių. Vos per keletą 1941 m. mėnesių buvo išžudyta per 150 tūkst. tuo metu Lietuvoje gyvenusių žydų. Iš viso per Antrąjį pasaulinį karą žuvo 195–196 tūkst., tai yra apie 96 proc. visų Lietuvos žydų. Lietuva prarado šimtmečius kurtą čia gyvenusių žydų civilizaciją, štetlų (miestelių) kultūrą, didelę dalį šalies kultūros, mokslo ir ekonomikos elito, talentingus įvairiausių sričių profesionalus, kraštą mylėjusius ir jam dirbusius žmones.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-07-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Netrukus Lietuvos knygynuose pasirodys trečias skaitytojų jau pamėgtos autorės Audronės Urbonaitės romanas “Žydiškų daiktų kambarys”. Jame pasakojama apie neturimo tėvo ilgėjimąsi, sentimentaliai išskleidžiamos betėvės mergaitės augimo patirtys ir svajonės. O “Veidas” siūlo ištrauką iš šio kūrinio.

Mano tėvas mane aplankė, kai man suėjo devyneri. Jis grįžo iš Žydijos ir važiavo pro šalį. Visai ne iš Amerikos, kaip aš visiems melavau. Dovanų neturėjo – visai nieko. Gali būti, kad jis netyčia atsiminė, jog toje vietoje galėtų gyvent mano motina.
Todėl užėjo į mūsų gatvelę, kai niekas to nesitikėjo. Mudu nesikalbėjome: jis paėmė mane už rankos ir liepė parodyti, kur gyvenu. Delnas drėko. Kažką lemenau, jog mūsų name nesužymėti butai.
Taip ir buvo – kas juos žymės, jeigu niekas neužeina.
Mudu nesitarę supratome, jog ką nors sakyti – visai beprasmiška. Aš bakstelėjau rašaluotu pirštu į duris – ir mano motina jas atšovė. Ji buvo labai gražia suknele – tamsiai mėlyna baltais žirniukais.
Ta suknelė mane išgelbėjo. Jeigu pro duris būtų išlindusi driskė, iš gėdos būčiau numirusi. Staliukas irgi buvo rašaluotas, trikampis, viena koja parišta šokoladiniu kaspinu.
Mano tėvas aiškiai nustebo: ta suknelė buvo per graži moteriai, kuri netyčia atidaro duris, išvysta savo dukters tėvą ir nežino, ką tai reiškia. Netrukus paaiškėjo, kad tai nereiškia nieko.
Mano tėvas dingo ilgiems metams ir daugiau nesirodė.
Aš siunčiau laiškus į Žydiją, Ameriką ir Rusiją, bet tie laiškai jo nepasiekdavo. Vokus išsiųsdavau tuščius: nėra paprasta sugalvoti tokių žodžių, kurie pasakytų viską.
Jis turėjo susiprasti.
Bet nesusiprato, nė iš tolo.
Nuo tada mane apsėdo manija vaikščioti po miestą ir atidžiai žiūrėti žmonėms į veidus: nė vienas iš tų veidų nepriminė žmogaus, iš kurio atsiradau. Klausinėti negalėdavau, nes klausiančioji išsiduoda. Todėl niekas nežinojo, jog slapta prisiekiau mylėti savo tėvą iki grabo lentos, kad tik jis grįžtų dar vieną kartą. Vieno tikro karto, skirto tik man, būtų pakakę.
Kai užaugau, sutikdavau jaunų moterų, kurios baisiausiai įsigeisdavo vaikų: jos taip įsitempdavo jų belaukdamos, kad jų organai imdavo spazmuoti: joks kūdikis nekibo, nes jos trokšdavo nesveikai – it mirtinos ligonės. Man nutiko kaip toms apsėstoms nevisprotėms: būdama vaikas, ilgėjausi savo tėvo it nelaimės, kuri mane pakirstų. Todėl nelaimė vėlavo, sunkesnė, negu maniau.
Nelaimė mane bandė apsaugoti, bet aš ją vis vien prisišaukiau. Naktimis meldžiausi, kad tėvas parsirastų kuo greičiau, nes neturiu kantrybės taip ilgai laukti.
Atsimenu: iš nevilties ėmiau fotografuoti visus vyrus, kurių eisena bent kiek priminė mano tėvą. Mano tėvas buvo galingas vyras ir ėjo drebindamas šaligatvį.
Dar fotografuodavau šukuosenas – vešlias kaip krūmas: tokia buvo mano tėvo. Kai žmonės patenka į fotografuojamųjų sąrašą – tai ženklas, kad jie tikrai nelaimingi: juos kas nors persekioja, nes nori pateikti sąskaitas.
Bet per atkakliai ieškantys – nelaimingi dvigubai.
Persekiotoja buvau aš. Medžiojamasis – mano tėvas.
Abudu esame apsėsti, bet atomazga netoli.
Kabindavau tas neryškias nuotraukas tualete, kol mano patėvis įsiuto: jam nepatiko svetimų vyrų nuotraukos ties akimis, kai patogiai įsitaisai ant klozeto užsidaręs vienas. Jis buvo nuolaidus žmogus, bet nuotraukas susirinkau: rūpesčių pakako ir be jų.
Laukdama žinojau, kad baigsiu savo gyvenimą kartu su tėvu – bet kokia kaina. Net jei mano tėvas to visai nenorės. Jis turės man grąžinti tai, ko neatidavė geruoju, o paskui užmiršo, kad yra skolingas.
Palūkanos augo.
Apsisprendžiau amžinai būti maža mergaite, kuri atsiims lepinimo sezoną, pažymėtą nesuvalgytomis grietininių ledų porcijomis. Aš norėjau, kad mano tėvas apsispręstų sugrąžinti kelis kibirus meilės ir viešai pripažintų, jog nuo šiol mylės mane, savo dukterį, kaip vienintelį pasaulio stebuklą.
O jis kažkodėl delsė.
Jo delsimas buvo didžioji mano gyvenimo mįslė. Aš geidžiau turėti tėvą labiau, nei kitos geidžia tapti nuotakomis. Nesamas mano tėvas buvo medalis, kurį sau pažadėjau pelnyti. Jeigu manęs nemylės, aš priversiu jį apsimesti ir vaidinti taip stropiai, kad aš neabejočiau: tikslas pasiektas – esu jo duktė princesė.
Mano kliauda buvo ryški: žydukė, kurią pametė tėvas.
Tėvo susigrąžinimo planas reikalavo labai daug pastangų – per prievartą tapti geriausiai: kad durys atsidarytų. Būdavau tokia puiki, kad norėdavau vemti. Treniravausi pasiimti žmones, apdovanojimus, pažymius ir raktus. Viską gaudavau. Sukąsta šypsena rodė, kad trūksta smulkmenos – tėvo pritarimo.
Slėpiau nuo visų, jog sergu sunkia laukimo liga, ir kartais bijodavau, jog sulauksiu. Sulaukus ištinka bėda, nes ją prisišauki per smarkiai stengdamasi. Tapau tyli ir uždara mergaitė, kuri juokiasi ne laiku.
Paskui – pasipūtusi panelė, negirdinti paskalų. Paskui – tarptautinių projektų asė, nesidažanti lūpų.
Bet prieš tai spintoje suradau dokumentus apie cukraus fabriką: vienoje vietoje buvo parašyta, kad jis veikė Pilviškiuose, o kitoje – Kybartuose. Apmuturiavau tuos popiergalius rudu vyniojamuoju popieriumi, paskui celofanu, apsukau izoliacijos juosta ir pakišau po šaligatvio plytele Kaune, ten, kur gimiau.
Kiekvieną pavasarį patikrindavau, ar neperšlapo. Ne, jiems niekas nekenkė. Labai rūpindavausi tuo šaligatviu, ypač svarbiąja plytele, po kuria gulėjo popieriai – žydiško turto.
Man buvo aišku kaip dieną: jeigu tėvas užmiršo mane, jis ateis žydiškų popierių. Taip visada būna. Dėl to negalėjau niekur pasitraukti iš savo gatvės, kad nepražiopsočiau, kada jis išlips iš automobilio.
Taip ir įvyko: jis atvažiavo ir liepė rengtis – parodys man jūrą.
Išsitraukiau patį storiausią megztinį, kad neperkoštų vėjas, bet jis nusijuokė: ten bus šilta jūra. Juodoji. Džiūgavau kaip nesveika ir tik todėl nežiūrėjau savo tėvui į veidą, kad neišsiduočiau, jog laukiu jo kaip beprotė.
Negalėjau jam pasakyti, jog ketinu tapti geriausia iš visų – už jį irgi: tokie dalykai daromi be žodžių. Vieną rytą atsibundi – ir žinai: esi ta, kurios norų žmonės neignoruoja.
Kruvinas kelias.
Patys pagalvokite: mano gyvenimas negalėjo būt lengvas. Mano tėvas dar nežinojo, jog susidėjo su savižude. Tokios paskui save į duobę įtraukia kitus. Sąraše jis buvo vienintelis geidžiamasis: ~wanted~.
Pamatę mane, žmonės kiek atsitraukdavo. Matė, kad man rūpi ne jie. Vieniši apsėsti vaikai gąsdina – jų akys neramiai laksto ir niekur neapsistoja, nes jaučia, kad visos vietos – ne tos, kurių jie ieško.

Pinchos Fridberg

2012 metų lapkričio 16 Europos forume „Vieninga Europa — vieninga istorija“ tapau p. Ingridos Vilkienės — Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti direktoriaus pavaduotojos ir Švietimo programų koordinatorės — pranešimo gyvu liudininku. Būtent taip ją pristatė posedžio pirmininkas dr. N. Šepetys, kuris pridūrė, kad „ji atveda į protą, skatina, sukrečia mąstyti istorijos mokytojus“.

Forume dalyvavo ne tik visų Europos sąjungos šalių, bet ir buvusių sovietinių respublikų – Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Moldavijos ir kt. atstovai. Baigiamoji p. Vilkienės kalbos dalis padarė man (deja, tiktai man) tokį gilų įspūdį, jog nutariau atspausdinti jos stenogramą. Stenogramoje nepraleistas nė vienas žodis! Tai lengva įsitikinti, išklausius esantį You Tube vaizdo klipą. Ši procedūra užima tiktai 5 minutes ir 3 sekundes.

Stenograma
Aš vieną pavyzdį tiktai noriu, be skaidrių.
Prieš metus laiko mane pakvietė dalyvauti į mūsų Tolerancijos centrą, kuris yra Telšiuose, vyskupo Borisevičiaus gimnazijoje. Jie organizavo konferenciją, kuri buvo skirta 70 metų Telšių geto sunaikinimui. Organizavo konferenciją kartu su Telšių kunigų seminarija. Na, aišku, Telšiai labai toli, pasiėmiau vieną kolegę iš Vilniaus, Viršuliškių, iš kito Tolerancijos centro ir mes nusprendėme pažiūrėti, ką gi mūsų Telšių mokytojai tokio įdomaus pristatys. Konferencija, kaip žinote, kaip ir čia, daug pranešimų, vienas įdomesnis, kitas galbūt ne toks įdomus.
Konferencijoje dalyvavo apie 200-300 mokinių, buvo labai labai daug, iš visų Telšių mokyklų, vyresnių klasių ir labai daug mokytojų.
Na ir jau kai konferencija antroje dienos pusėje ganėtinai buvo nuobodoka, jau jau kaip suprantate visi pavargę, užlipo į sceną moteris, pagyvenusi, vadinkim, senjore, kuri pasiėmusi lapelį pradėjo skaityti labai neįdomiai – kad aš esu tokio ir tokio vyro dukra, kuris išgelbėjo žydus, ir, na tokį pamokomą, pamokomu tonu kažką tai skaitė. Aš sėdėjau šalia kunigo ir paklausiau: kodėl jinai skaito, kodėl jinai nepapasakojo savo, nu, istorijos, tėčio istorijos. Ir lyg tai jinai tikrai to negirdėjo, bet jinai po kiek laiko perskaičius ką buvo pasirašiusi, nes labai jaudinosi, padėjusi lapelį pradėjo pasakoti istoriją. Tuo metu salėje jau buvo šurmulys, nes salė buvo pilnut pilnutėlė. Kada jinai pradėjo pasakoti istoriją, visa salė nuščiuvo ir ir lygiai taip pat aš stovėjau ir, ne stovėjau, bet sėdėjau ir klausiausi tiesiog tiesiog na taip įdėmiai, nes tai buvo tokia įdomi istorija.
O istorija buvo tai, kad keturiasdešimt pirmais metais, Telšiuose nusprendus naciams sukurti getą jos tėtis kuriam buvo apie 30-32-35 metus ir kuris buvo vedęs ir turėjo žmoną, kuri laukėsi, būtent va tos moters, kuri kalbėjo pernai metais. Kada jos mama dar buvo nėščia su ja, nusprendė, kad reikia gelbėti kaimynus žydus, kurių gyveno ganėtinai nemažai vat aplinkui jų namus.Tai yra buvo nedidelis kaimelis. Kartu su kitu kaimynu nusprendė, kad jie dvi šeimos
gelbės. Bet kadangi šitos moters, kurios tėtis gelbėjo, buvo namas atokiau prie miško tai nusprendė kad geriausia slėpti šitame name.
Ir ką jie padarė?
Iškasė didžiulį didžiulį bunkerį, didžiulę duobę ir paėmė 43 žydus, savo kaimynus. Ir juos slėpė nuo keturiasdešimt pirmų iki keturiasdešimt ketvirtų. Juos slėpė bijodami kaimynų, naktį kiekvieną atidarydami tą bunkerį, išleisdami pakvėpuoti grynu oru, organizuodami maistą, patys būdami neturtingi.Per tą laiką tame bunkeryje gimė dar viena mergaitė. Vadinasi, išgelbėjo ne 43, bet išgelbėjo 44.
Per tą laiką nėščia moteris, gelbėtojo žmona, taip pat pagimdė šitą moterį, kuri mums pasakojo istoriją. Ir jinai papasakojo taip paprastai, na žinote, kaip paprastą dalyką – taigi savaimę suprantama – gelbėjo žmones. Ir mes tie, kurie kurie tada stovėjom, tai yra sėdėjom šitoje auditorijoje ir klausėm, mes galvojome, kad kaip 3 metus organizuoti maistą, žiema, rūbai, tai yra higieninės sąlygos.
Kaip žmonės tai sugebėjo?
Ir ta istorija, manau, pamokė labai apie daug ką. Pirmiausia apie gebėjimą pagelbėti, apie pagalbą kitam, apie aukas, tie, kurie buvo slepiami, apie tuos, kurie stengėsi tuos žmones surasti, apie apie tai yra ta istorija apie tuos žmones, kad jie kad tie, kurie gelbėjo tai yra dvi šeimos, keturi žmonės, jie bijojo paprašyti pagalbos kitų todėl kad galvojo gali įskusti. Ir iš tikrųjų tai yra tiek daug moralinių dalykų. Tai manau, kad tokios istorijos, tai yra ta asmeninė patirtis su istorija jinai yra labai svarbi.
Ir aišku, tyrimai, kuriuos atlieka mūsų komisijos istorikai yra labai svarbu.  Labai svarbu žinoti skaičius!  Labai svarbu, iš tikrųjų ta istorinė objektyvi tiesa. Jinai yra svarbi!
Bet asmeninis santykis, ar mes kalbame apie vieną okupaciją ar mes kalbame apie kitą yra tikrai be galo svarbus. Aš tuo pati tikiu, aš, manau, kad dalis iš jūsų taip pat apie tai galvojate. Ir visiems linkiu sėkmės ir geros tolerancijos dienos.

http://www.youtube.com/watch?v=CtUCm3NTskc&feature=youtu.be