Litvakų sagos, sudėtos į dešimtį romanų ir daugybę apysakų bei apsakymų, autorius 84-erių Grigorijus Kanovičius pesimistiškai konstatuoja, kad žydų istorija Lietuvoje baigėsi. Trylika pasaulio kalbų skaitomas rašytojas, dramaturgas, įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno bei Izraelio rašytojų sąjungos premijomis, vertėjas, scenarijų autorius ir režisierius, buvęs Sąjūdžio tarybos narys prieš dvidešimt metų iš Vilniaus išvyko į istorinę žydų tėvynę Izraelį. Bet jis tebelaiko ranką ant Lietuvos pulso. Deja, Lietuva jam atrodo praradusi „draivą“ – Sąjūdžio laikų polėkį ir užsidegimą.
Litvakų kongreso išvakarėse su G.Kanovičiumi kalbamės apie lietuvių ir litvakų kaimynystės jų bendroje gimtinėje Lietuvoje praeitį, dabartį ir ateitį.

VEIDAS: Ar litvakai – tikrai kažkokie ypatingi žydai? Juk tarp jų tiek politikos, kultūros, meno, mokslo žmonių.
G.K.: Tai sena tradicija – Lietuvos rabinai, kiti žydai buvo laikomi labai apsišvietusiais, labai tolerantiškais. Tokios asmenybės, kaip Vilniaus Gaonas ir kiti, skleidė saikingumą, toleranciją, ir man atrodo, kad tarp litvakų, kurie nėra išdavę, jei taip galima pasakyti, savo genties, tai išliko ir tęsiasi.
Nors gal ir nederėtų skaldyti tautos į gentis, bet metaforiškai kalbant litvakai – iš tiesų tokia visiškai savotiška gentis. Skiriamės nuo Ukrainos, Lenkijos ar kitų šalių žydų ir kalba, ir įpročiais. Jidiš, kuria kalbėjo žydai, gyvenę Lietuvoje ir Baltarusijos bei Lenkijos pasieniuose su Lietuva, pati švariausia, pati išraiškingiausia. Iš Lietuvos kilę žydai, galima sakyti, yra ir tam tikras Izraelio elitas: daug labai aukštų ir labai svarbių asmenų Izraelyje yra litvakai.
VEIDAS: Iš Lietuvos kilę žydai pabrėžia esantys litvakai. Ar iš kitų šalių kilę žydai taip pat turi tokį bendrumą?
G.K.: Litvakai didžiuojasi tuo. Ir aš didžiuojuosi, kad esu litvakas. Bet visi žmonės dabar sunkiai bendrauja vienas su kitu, daugiausia galvoja apie savo reikalus ir mažiau apie draugystę, prieraišumą, pasaulis labai sumaterialėjo. Tai būdinga ne tik žydams – daugelio tautų atstovams.
O Izraelio valstybei rūpi, kad jos žmonės susilietų į vieną tautą, nes joje gyvena atvykėliai iš viso pasaulio – ir iš musulmonų, ir iš kitų šalių, iš įvairiomis kalbomis kalbančių valstybių. Visi turėjo išmokti hebrajų kalbą, kad sustiprintų šitos valstybės nacionalinį pradą. Manau, tai labai teisinga.
VEIDAS: Bet jūs kuriate rusiškai, į savo istorinę tėvynę suvažiavę žydai iš Sovietų Sąjungos lig šiol čia leidžia žiniasklaidą rusų kalba, rusiškai ir bendrauja.
G.K.: Tai po truputį tirpsta. Senesni žmonės, kuriems per 60 metų, laikosi senų taisyklių – kalba rusiškai, skaito rusiškai, bet, manau, tai laikinas reiškinys. Dabar tai jau savotiška sala, tačiau neturinti didelės įtakos Izraelio gyvenime. Laikui bėgant ji susilies į vieną tautą.
VEIDAS: Jūs daug metų rašote litvakų sagą. Po šiemet išleisto romano “Miestelio romansas” užsiminėte, kad gal jau laikas sustoti. Tikimės, taip nėra?
G.K.: Man jau daug metų ir aš negaliu pasakyti – laukite naujų kūrinių. Jei kas apšvies protą ir ateis kokia idėja, be abejo, sėsiu ir parašysiu. Bet kartais man atrodo, kad per daug esu parašęs, net galiu su kuo nors pasidalyti. Kai pradėjau rašyti tik apie saviškius, dabar velionė Aldona Liobytė, „Vagos“ leidyklos redaktorė, pasakė šventus žodžius: „Kanovičiau, jei žiūrėsite į savo žvaigždes, iš jūsų kažkas išeis“ („Aš žiūriu į žvaigždes“ – taip vadinosi 1959 m. išleista G.Kanovičiaus autobiografinė apysaka, pirma apysaka Sovietų Sąjungoje apie žydų gyvenimą, – A.L.). Gal kai kas ir išėjo, pats negaliu savęs vertinti.
Dabar stebiu gyvenimą Izraelyje, Lietuvoje, pasaulyje – esu neabejingas tam, kas vyksta. Skaitinėju, rašinėju, lietuviai vis ko paklausia, aš atsakau. Bet tai nėra romanai ar apysakos.
VEIDAS: O šiuolaikiniam Izraelio skaitytojui ar tebeįdomi litvakų tematika?
G.K.: Apgailestauju, bet dėmesys anam laikui, tam miesteliui ir jo žydams, kurie svajojo apie savo valstybę, yra atslūgęs. Šiandien Izraelio dienotvarkėje – kiti klausimai: žinote, kad gyvename beveik ugnikalnio papėdėje.
VEIDAS: Jūs – Sąjūdžio žmogus, buvote jo tarybos narys. Ar domėjotės šiemetinių jo 25-mečio renginių mintimis? Apskritai kokie pokyčiai Lietuvoje jus džiugina, o kokie liūdina?
G.K.: Aš domiuosi Lietuva ir linkiu jai tik gero. Klausiate, kuo skiriasi anoji ir dabartinė? Lietuva labai pakitusi. Anoji buvo pilna įkvėpimo, pajaunėjusi, atrodė, kad gali labai daug pasiekti, – kalbu ne tik apie ekonomiką, bet ir apie dvasią, juk Sąjūdžio laikais, kai visi stovėjome susikabinę Baltijos kely, buvo svarbūs kiti dalykai. Dabartinė Lietuva „draivą“, kaip dabar populiaru sakyti, prarado. Mane nepaprastai skaudina, kad daugiau kaip 700 tūkst. žmonių paliko Lietuvą – emigravo.
VEIDAS: Sumažėjo ir litvakų bendruomenė.
G.K.: Man atrodo, žydų laikotarpis Lietuvoje baigėsi, nors to nenori pripažinti žydai, dar gyvenantys Lietuvoje, ir lietuviams tai nesmagu girdėti. Tai nepopuliarūs sakyti, o ausiai nemalonūs klausyti dalykai, bet ką aš galvoju, tą sakau, ir būsiu labai labai laimingas, jei suklysiu.
Be abejo, tam tikras skaičius žydų Lietuvoje gyvens, niekas jiems nekliudys, bet pilnakraujo žydų gyvenimo, kaip turi būti, nebus. Kodėl? Dėl įvairių priežasčių. Žydai asimiliuojasi ar iš viso kratosi žydiškumo. Kai aš atėjau į žydų bendruomenę, žydų Lietuvoje buvo daugiau nei 15 tūkst., dabar geriausiu atveju – 3,5 tūkst., nors ir rašoma, kad 5 tūkst. O kiek žydų vaikų dabar gimsta? Taip yra ne tik Lietuvoje – ir kitose šalyse.
VEIDAS: Tai kokią misiją regite šiandienos Lietuvos žydų bendruomenei, kurios pirmuoju pirmininku buvote?
G.K.: Misija – išsaugoti, ką galima išsaugoti. Neužmirškime, kad žydus į Lietuvą atvedė Vytauto privilegija, tai įvyko prieš 600 metų ir tai paliko labai ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje, Lietuvos gyvenime, kiekviename miestelyje, kiekviename žingsnyje. Man atrodo, būtina, kad Lietuvoje būtų litvakų bendruomenė.
VEIDAS: Lietuvių ir litvakų santykiuose – ne tik šimtametė graži kaimynystė, bet ir holokaustas. Tačiau “Israelitos” draugijos, vienijančios jaunesnę litvakų kartą, lyderis Jakovas Katzas sako, kad reikia kalbėti ne apie praeitį, o apie ateitį. Ar tai įmanoma?
G.K.: Man atrodo, kad tai vienintelis kelias – kalbėti apie ateitį. Lietuvoje, deja, praeitis yra greitakojė – bėga ir labai greitai paveja dabartį, ji dar nenutolo ir nenutols dar daug daug metų. Be abejo, reikia žiūrėti į ateitį, nukreipti žvilgsnius į jaunimą ir jį šviesti, paaiškinti, kas ir kaip buvo.
Minėjote „Miestelio romansą“: gaunu laiškų, kuriuose žmonės stebisi, kad tarp žydų buvo tiek amatininkų. Žmonės, kurie nėra apsišvietę, visai nežino apie žydų gyvenimą Lietuvoje, mano, kad jie buvo vien komunistai, KGB agentai, Lietuvos priešai, ir dar turčiai. Nieko panašaus – dauguma jų buvo už Lietuvos nepriklausomybę ir už ją kovojo. Taip, buvo tarp žydų ir komunistų, ir sionistų, buvo ir Lietuvos nacionalistų – visokių buvo. Bet dabar išeitų, kad buvo tik Dušanskis, Raslanas, kuris, beje, niekada nebuvo žydas (Nachmanui Dušanskiui Lietuvos prokurorai buvo pareiškę kaltinimus dėl lietuvių genocido, bet Izraelis atsisakė jį išduoti Lietuvai, Petras Raslanas – enkavedistas, vienas Rainių žudynių iniciatorių – A.L.). Bet paskaitykit portalų „Delfi“ ar „Lrytas“ komentarus.
VEIDAS: Litvakų IV kongresas skiriamas būtent Vilniaus geto likvidavimo 70-mečio sukakčiai paminėti. Ar tokie vienetiniai renginiai keičia šią situaciją?
G.K.: Kongresas yra labiau iškilmės. Man atrodo, jokios įtakos nei Lietuvos, nei žydų gyvenimui jis neturės, nors gal priims vieną kitą rezoliuciją. Aš ne prieš iškilmes, minėjimus, bet reikia lįsti į apačią, pas paprastą žmogų, ir aiškinti, kad žydai nebuvo Lietuvos priešai, nesikėsino į Lietuvos nepriklausomybę, o yra labai daug padarę Lietuvos labui. Reikia tam tikros propagandos, kurios nėra. Bet valdžiai, tegu nepyksta ant manęs už tokį pasakymą, labai patogu vieną kartą per metus surengti minėjimą, paatgailauti. Tačiau visų pirma reikia vadovėlių, reikia žmonių pasiryžėlių, kurie gali pasiaukoti ir papasakoti tikrąją Lietuvos žydų istoriją.
VEIDAS: Pastarąjį dešimtmetį vis kildavo nesutarimų dėl žydų turto grąžinimo, kompensacijų, ir tai nepridėjo tarpusavio sutarimo. Kaip, jūsų manymu, reikėjo spręsti šią problemą?
G.K.: Lietuvoje labai daug žmonių, kurie neturi pinigų pragyvenimui, kuriems tenka artimuosius išleisti į Norvegiją ar Angliją ir laukti iš ten kokios perlaidos. Ir laikraštyje skaitydami, kad žydams reikia sumokėti už prarastą turtą, jie nesupranta, kodėl jiems Lietuva negali padėti, bet iš savo kišenės ima ir atiduoda žydams.
Neseniai Lietuvos žiniasklaidoje perskaičiau, kad kompensacijoms išėjo po 15 litų už kiekvieną nužudytą žydą. Man pasidarė baisu. Aš taip neparašyčiau. Bet priežastis ta, kad Lietuvoje daug žmonių gyvena labai vargingai, o skurdas turi savo logiką.
VEIDAS: Tai kokias jūs įžvelgiate lietuvių ir litvakų bendravimo perspektyvas?
G.K.: Manau, auga nauja karta, bet ir vidurinėje, vyresnėje kartoje yra žmonių, kurie daro viską, kad klaidos būtų ištaisytos, kad baigtųsi sąskaitų suvedinėjimas. Tai niekur neveda, kai vieni sako: jūs pražudėt Lietuvą, o mes atkeršijom, kiti – kad mes nekalti, treti – dar kažką. Man atrodo, kad kiekviena tauta – ir žydų, ir lietuvių, ir vokiečių – turi priežasčių dėl kažko atgailauti, dėl kažko jausti savo kaltę, ir tai nėra gėda – tai tik rodo tų tautų stiprumą, jei jos gali pripažinti kaltę. O mes matome tik viena – sąskaitų suvedinėjimą.
VEIDAS: Ar tokie pavyzdžiai, kai Izraelyje į sceną įsileistas miuziklas apie Varšuvos getą, o vienas orkestras išdrįso pagroti Richardą Wagnerį, rodo, kad ir pačiame Izraelyje keičiasi požiūris į istorinę atmintį?
G.K.: Žmogaus ideologija ir jo kūryba – skirtingi dalykai. Tiesa, kad Wagnerio muzika naudota konclageriuose, kad Hitleris buvo sužavėtas jo kūrinių ir jis pats buvo baisus antisemitas. Bet šitas žmogus sukūrė kažką, kas išlieka, nepaisant jo pastangų sukiršinti žmones. Orkestras, išėjęs pagroti Wagnerio, savotiškai teisus: kas nenori klausytis, tegu neperka bilieto, kas nori – tegu klausosi.
VEIDAS: Jau dvidešimt metų gyvenate Izraelyje, nors savo kūriniuose tebegyvenate Lietuvoje ir dabar šnekamės lietuviškai. Vis dėlto kokios asociacijos jums visų pirma kyla išgirdus žodį “Lietuva”?
G.K.: Lietuva vaikystėje buvo man rojus, nes čia gimiau, augau, buvau laimingas. Antra vertus, bėgau iš Lietuvos, nes norėjau išlikti, mačiau, kad požiūris į žydus vis blogėja. Ir tamsu, ir šviesu man Lietuvoje. Šio krašto neišsižadėjau, aš jį myliu, ir mano vaikai, ir žmona myli. Linkiu, kad jis būtų tarp laimingiausių pasaulio kraštų.

G.Kanovičius: “Sąjūdžio Lietuva buvo pilna įkvėpimo, atrodė, kad gali labai daug pasiekti, – kalbu ne tik apie ekonomiką, bet ir apie dvasią. Dabartinė Lietuva „draivą“, kaip dabar populiaru sakyti, prarado.”

Šią savaitę pasitarti dėl savo ateities Lietuvoje susirinks pasaulio litvakai.

Pasaulio litvakų IV kongrese laukiama svečių iš viso pasaulio – garsių mokslo, meno, politikos asmenybių. Vilniaus geto likvidavimo 70-ajai sukakčiai skirtas ne tik kongresas, bet ir konferencijos, filmų, spektaklių premjeros, parodos, koncertai.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky sako, kad pasaulio litvakus į Lietuvą sukvietė paminėti ir visų nužudytų Lietuvos žydų, ir tų, kurie juos gelbėjo. „Be to, sukvietėme litvakus pasitarti dėl savo istorijos ir ateities“, – pabrėžia F.Kukliansky.

Išskirtinis bruožas – požiūris į švietimą

Priminsime, kad litvakams priskiriama žydų bendruomenės dalis, gyvenusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje po Liublino unijos, pagal dabartinį valstybių išsidėstymą – ne tik Lietuvoje, bet ir Gudijoje, dalyje Latvijos, Lenkijos Suvalkų krašte, net dalyje Rusijos.
Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centro direktorė dr. Jurgita Verbickienė išskiria kelis specifinius litvakų bruožus: „Visų pirma – jidiš kalbos savitos litviš tarmės vartojimas. Be to, tam tikros būdo savybės: šio regiono žydams labiau nei kitiems būdinga racionali pasaulėžiūra, suvokimas, kad pats esi savo likimo šeimininkas ir privalai būti aktyvus, palankiai išnaudoti visas atsiveriančias galimybes. Litvakams būdingas rėmimasis protu, racionalus požiūris tiek į kasdienybės dalykus, tiek į religijos traktavimą lėmė, kad iš litvakų kilo daug finansiškai pajėgių verslininkų, o XIX a. ėmė formuotis pasaulietinė žydų kultūra, išugdžiusi iškilių asmenybių. Išskirtinis ir santykis su mokslu, švietimu – ne tik orientuojant bendruomenės narius mokytis, bet ir sudarant palankią aplinką švietimo raidai, talentų puoselėjimui.“
Istorikė pripažįsta: galima kvestionuoti, kad fizinių bausmių taikymas mokinukams nėra labai priimtina mokymo forma, bet visa tai davė rezultatą – žydų visuomenė buvo daugiau ar mažiau raštinga.
Istorikės žodžius, kad litvakai ir apskritai žydai labiau vertina išsilavinimą ir laiko jį prestižiškesniu nei materialines vertybes, kad jų santykis su mokykla, švietimu, kultūra išskirtinis, patvirtina ir šiandieniniai Statistikos departamento duomenys. Žydai – labiausiai išsilavinusi Lietuvos gyventojų dalis: iš tūkstančio vyresnių nei 10 metų žydų aukštąjį išsilavinimą turi net 501, o lietuvių – 216, lenkų – 138, romų – vos 16.
Ne veltui į Vilniaus Šolomo Aleichemo žydų gimnaziją mokytis nori patekti vis daugiau ir kitų tautybių moksleivių. Tuo metu, kai lenkų mokyklos kovoja, kad reikėtų mažiau mokytis lietuviškai, žydų gimnaziją vaikai baigia mokėdami ir lietuvių, ir hebrajų, ir rusų, ir anglų kalbas.

Mūsų kraštiečiai kūrė Izraelį, diktavo menų kryptis
Visose srityse, nuo meno iki mokslo ar politikos, litvakų indėlis didžiulis visame pasaulyje. Žydų istorijos ir kultūros tyrinėtoja dr. J.Verbickienė vardija: „Lietuvos Jeruzalės ir Lietuvos žydų kultūros simboliu tapęs Vilniaus Gaonas, pasaulinio lygio vardai literatūroje – Abraomas Mapu, Zalmanas Šneuras-Zalkindas, Aizikas Mejeris Dikas, Abraomas Suckeveris, Romainas Gary, pasaulinio garso dailininkai – Markas Šagalas, Izaokas Levitanas, Chaimas Sutinas, Žanas Lipšicas. Jie ne tik žinomi pasaulyje, bet ir formavo atskiras meno kryptis. Su litvakišku arialu siejamas ir esperanto kalbos išradėjas Liudvikas Zamenhofas.”
Bene aštuoni litvakai – Nobelio premijos laureatai, litvakas buvo ir Didžiosios Britanijos mokslo akademijos prezidentas, pirmoji moteris pasaulyje, tapusi Mokslų akademijos nare, Lina Štern – taip pat litvakė.
J.Verbickienė pabrėžia, kad litvakai ypač smarkiai prisidėjo prie Izraelio valstybės kūrimo: ne tik šiandienos Izraelio prezidentas Nobelio taikos premijos laureatas Shimonas Peresas sietinas su mūsų arealu, bet ir pirmi trys Izraelio prezidentai buvo litvakų kilmės. Litvakai ir buvęs premjeras, gynybos ir užsienio ministras Ehudas Barackas, užsienio reikalų ministras Davidas Levy, buvęs Kneseto pirmininkas Dovas Šilanskis.
Svarbu tai, kad savo turėtais tarptautiniais ryšiais žydai mums ypač pagelbėjo 1918 m. kuriant Lietuvos nepriklausomą valstybę. Beje, jų buvo ir Sąjūdžio branduolyje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Visa paslaptis – auklėjimas. Žydai skatina vaikus pagirdami net už nedidelę pažangą. Lietuviai vaikus motyvuoja siekti tikslo, peikdami už menkiausią klaidą. Taip pirmieji užauga savimi pasitikintys savo srities profesionalai, antrieji – bijantys būti savimi ir vengiantys rodyti talentus.

“Ar dažnai giriate savo vaikus? Ar sakote jiems kiekvieną dieną, kad jie yra nuostabūs Dievo kūriniai, nepaprastai gabūs ir protingi? Ar mušate vaiką, peikiate, kai jis prasikalsta arba gauna prastesnį pažymį?” – vieno interviu metu netikėtai paklausė biotechnologas prof. Vladas Algirdas Bumelis.
Sutrinku, nes tai, ko paklausė profesorius, yra tarsi natūrali lietuvių šeiminės gyvenimo rutinos dalis. Mano karta užaugo su tokiu gyvu posakiu: “Už vieną luptą dešimt neluptų duoda.” Negana to, šių dienų Lietuvos pedagogai nuolat bara tėvus, kad šie vaikus pernelyg lepina: už menkiausią krustelėjimą giria, be perstojo sako, kad jų vaikai šaunuoliai, talentai. Tad daugelis lietuvių tėvų, jei ir nebenaudoja rykštelės prasižengėliui paauklėti, dėl vaikų nepateisintų lūkesčių be perstojo beria nusivylimo žodžius.
“Vaikus reikia auklėti kiekvieną dieną sakant, kad jie yra talentingi, protingi, o ne netikėliai, iš kurių nieko nebus, mat mokykloje gavo šešetą ar septynetą. Jei kiekvieną dieną motyvuosime vaiką kartodami, kad jis yra genialus, daro progresą ir net neaukštas pažymys yra didžiulis įvertinimas, padėsime vaikui pasitelkti pasąmonės galias ir paskatinsime jį iš tiesų judėti į priekį, – aiškina prof. V.A.Bumelis ir netikėtai priduria: – Pažiūrėkite į žydų tautos laimėjimus, kodėl tiek daug šios tautybės žmonių yra Nobelio premijos laureatai, daug pasiekę verslininkai, nepaprastai talentingi kitų sričių specialistai? Ogi todėl, kad nuo ankstyvos vaikystės žydų vaikams tėvai sako, kad jie yra labai protingi.”
Pasak prof. V.A.Bumelio, žydai savo vaikus ugdo motyvuodami, kad kiekvienas vaikas yra pasaulio centras, pasaulio valdovas. “O mes dažnai neįvertiname vaikų. Aš irgi, kai buvau jaunesnis, dariau klaidų ir taip pat esu pasakęs dukterims, esą tu nevykusi, neturi reikalingų genų, tad ką gyvenime pasieksi, – prisipažįsta profesorius, talentingai susiejęs mokslą ir verslą. – Ir nors dukterys daug pasiekė gyvenime, mano anūkai dar talentingesni. Ir aš jiems kiekvieną dieną sakau, kokie jie yra protingi ir genialūs.”
Profesorius nesutinka su nuomone, esą giriant vaiką už pastangas šis užlips tėvams ant galvos. “Tik giriamas vaikas supranta, kad jis yra protingas, ir pats kuria idėjas, – bet kokius išvedžiojimus nukerta V.A.Bumelis. – Todėl jei norime kurti gerovės valstybę, turime auklėti vaikus išradingais žmonėmis, kurie kuria naujoves, o ne atlieka robotų funkcijas, nes visą laiką buvo niekinami dėl savo idėjų.”
Lietuviams, pasak pašnekovo, reikia liautis buvus kukliems ir girti bei didžiuotis kiekvienu vaiko laimėjimu tiek girdint kitiems vaikams, tiek visiems aplinkiniams. Tik taip išauginsime protingą ir veržlų žmogų. Taigi žvilgtelėkime atidžiau, kaip savo vaikus auklėjo ir auklėja žydai. Kodėl jų vaikai gabesni, išmintingesni, jiems labiau sekasi gyvenime?

Auklėjimo pagrindas – tradicija
Tiek prof. V.A.Bumelis, tiek valstybinės žydų Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas, tiek žydų kilmės inžinierius Vigdoras Lomkinas bei žydų istorijos ir religijos tyrinėtojas vilnietis Aurimas Guoga vienu balsu sutaria, kad girti vaiką vis dėlto reikia mokėti.
“Gyrimas neturi tapti meilikavimu, nes tai gali apkarsti, – pabrėžia A.Guoga. – Beje, aš esu tas pavyzdys, kuris augo giriamas tėvų, koks esu genialus. Suaugęs supratau, kad esu geros nuomonės apie save, bet turiu mažai kompetencijų. Tad jau suaugęs įnikau mokytis.”
Šiandien pats būdamas dviejų atžalų tėtis vilnietis A.Guoga savo vaikus augina pagal judėjiškas taisykles: “Žydai turi labai aiškias taisykles, kurios sudėtos jų religijoje. Apie tai, kaip vaiką girti, čia irgi viskas surašyta. Beje, žydų religija, judaizmas, sako, kad vaikas – didžiulė Dievo dovana, bet vaikui reikia padėti formuotis, jį pakreipti tinkama linkme.”
Pasak M.Jakobo, žydai, tiek gyvenę tarpukario Lietuvoje, tiek šiandienos Lietuvoje ar Izraelyje, tuščiai negiria vaiko. Jie sudaro vaikui užduotis ir tikrina, kaip jis jas vykdo. Ir tik tada giria. “Tiek mane tėvai taip auklėjo, tiek dabar daugelis tradicijas išlaikiusių žydų šeimų vaikus auklėja aiškindamos paprastas tiesas, kad pinigai ir gerovė neatsiranda šiaip sau, kad tai kainuoja brangiai. Žydų šeimos tėvas susėda su vaiku ir jo klausia: “Sūnau, kaip manai, iš kur mūsų šeimos gerovė: namas, automobiliai, kompiuteris? Ogi iš mūsų su mamyte (tiesa, anksčiau mūsų tautos moterys nedirbo, augino vaikus, o dabar reta nedirba) darbo. O tu dar neuždirbi, esi tik vartotojas, todėl tam, kad galėtum naudotis šita gerove, irgi turi dirbti: gauti gerus pažymius, gerai elgtis, gerbti tėvus. Be to, kadangi namai, kuriuose tu gyveni, telefonas, kuriuo skambini, kompiuteris, kuriuo bendrauji su draugais, yra mudviejų su mama nupirkti, taigi mums priklauso, todėl aš turiu matyti, su kuo tu bendrauji, ką ir kam rašai”, – vaizdžiai pasakoja M.Jakobas.
Toks šeimos buhalterijos atskleidimas, pasak M.Jakobo, padeda išspręsti daugybę nesusipratimų ir nesusikalbėjimo su vaikais.
Arba štai kitas skirtumas. Dažna lietuvių šeima, uždirbusi pinigų atostogoms, vaikams nekelia jokių sąlygų. Žydų šeimos elgiasi priešingai. Šeimos galva pasikviečia atžalas ir vėl kalbasi, kaip sekėsi, kiek vaikai prisidėjo prie šeimos gerovės. Ir jei vaikas prastai dirbo, t.y. mokėsi, jam atostogos nepriklauso. “Tėvas atvirai sako: “Štai mes su mamyte daug dirbome ir nusipelnėme atostogų Kanarų salose. O tu neužsidirbai, taigi važiuosi pas močiutę ir dirbsi darže”, – sako valstybinės žydų gimnazijos direktorius. Jo žodžiais, šitų vaikų skatinimo priemonių tėvams nevalia pamiršti – su vaikais būtina taip kalbėtis.
Tokį vaikų skatinimą A.Guoga vadina išoriniu motyvavimu arba savotiška dresūra, mat vidinės paties vaiko motyvacijos stengtis pateisinti tėvų lūkesčius nepakanka.
“Mūsų išpažįstamoje religijoje, kuri stipriai susipynusi su mūsų tautos istorija, glūdi visa vaikų auklėjimo sistema, – apibendrina V.Lomkinas. – Ir nepriklausomai nuo to, kiek konkreti žydų šeima yra religinga, kiek laikosi senųjų tradicijų, absoliuti dauguma šeimų yra perskaičiusios Senąjį Testamentą.”

Savaitgalis skirtas domėtis šeimos nariais
Prof. V.A.Bumelio tvirtinimu, ši tauta yra išlaikiusi gyvą tradiciją, vėlgi einančią iš religijos, savaitgalį susėsti kelioms kartoms prie bendro pietų stalo ir dalytis įspūdžiais, kaip kiekvienam sekėsi praėjusią savaitę, ką pavyko pasiekti naujo, gal kuriam reikia tėvų, senelių ar kitų šeimos narių pagalbos. “Šeimos bendravimas, iš kartos į kartą perduodama išmintis yra mūsų vaikų auklėjimo sistemos dalis”, – paaiškina M.Jakobas. “O kuri lietuvių šeima šitaip elgiasi sekmadieniais?” – retoriškai klausia V.A.Bumelis.
Tiesa, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad dažniausiai gausios žydų šeimos gyvena šiek tiek chaotiškai: vaikai žaisdami garsiai šūkaloja, mėto žaislus, nesilaikoma idealios švaros, mat vaikams iki trejų metų leidžiama absoliučiai viskas ir tik nuo trejų įvedamos taisyklės, kada turi eiti valgyti ar miegoti. Bet tai tik paviršinis įspūdis. Mat suteikdami vaikams neribotą laisvę žydai reikalauja atsakomybės ir pagarbos tėvams, seneliams. Todėl net maži šios tautos vaikiukai elgiasi taip, kad nenuviltų tėvelių.
Lietuvių akimis, matomą absoliučios laisvės vaikui suteikimą žydai sieja su vaiko, kaip asmenybės savigarbos, ugdymu. “Tikrai nė viena žydų šeima nepasakys vaikui: “Tu esi nevykėlis”, – pabrėžia V.Lomkinas.
A.Guogos tikinimu, antras žydams labai svarbus principas ugdant vaikus – kompetencija. “Žydai sako, kad nežinojimas yra tragedija, žlugimas. Tad būtina persilaužti ir sužinoti tai, ko neišmanai”, – sako A.Guoga.
V.Lomkinas pabrėžia, kad žinių siekimas, mokslas yra esminis žydų tautos bruožas. Ir vėlgi tai itin stipriai susiję su religija: “Mūsų religija ne tik nevaržė siekti mokslo, kurti verslo, o dargi skatino.”
Netgi tarpukario mažaraščių žydų šeimose, pasak M.Jakobo, pagarba mokslui, knygoms buvo didžiulė. “Štai mano tėvai buvo baigę vos keturias klases, nes karas sukliudė siekti mokslų, bet mūsų namuose visados būdavo skaitoma spauda. Aš irgi pradėjau nuo laikraščių, dabar nesiskiriu su knyga ir, jei nepaskaitau kasdien bent dviejų valandų, jaučiuosi prastai”, – prisipažįsta M.Jakobas. O išmintingi tėvai, patyrusio pedagogo tvirtinimu, norėdami šiandien paskatinti vaikus skaityti, pasiūlo kartu skaityti tą pačią knygą, o po to ją visiems aptarti. Taip gudriai verčiant vaikus skaityti jiems nelieka galimybės išsisukti.

Negalėdami būti valstiečiai, tapo mokslo žmonėmis
Dar vienas dalykas, pasak M.Lomkino, tiek jį, tiek daugumą jo tautiečių skatinęs ir tebeskatinantis siekti mokslo žinių, – antisemitizmas. “Antisemitai šito nesupranta, bet iš tikrųjų jų negatyvus požiūris į mus labai skatina mūsų tautą eiti pirmyn. Žydai, negalėdami gyventi istorinėje tėvynėje, ilgai klajojo po pasaulį, bet net kelis šimtus metų daugelyje Europos šalių žydams buvo draudžiama įsigyti žemės. Todėl mums beliko arba užsiimti amatu – siuvėjo, kirpėjo, odininko, batsiuvio, arba siekti mokslo: tapti daktaru ar advokatu”, – aiškino V.Lomkinas.
Be to, supratę, kad kilnojamasis turtas – žinios, gebėjimai, priešingai nei nekilnojamasis turtas, nei dega, nei kas atimti gali, žydai per kartų kartas skatina vaikus mokytis. “Bet ir vėl dėl antisemitinių nuostatų mums niekada nebuvo lengva siekti žinių. Studijuodamas institute inžineriją aš pats patyriau, kad jei noriu gauti anuomet aukščiausią pažymį penketą, turiu dvigubai daugiau žinoti ir gebėti nei bendrakursiai, nes aš esu žydas ir man keliami aukštesni reikalavimai. Taigi antisemitizmas privertė žydus siekti būti geresnius už kitus, nes jei būsi vidutiniokas, iš darbo neišgyvensi. Ir jau vėliau, kai pradėjau dirbti, stengiausi daryti gerokai daugiau nei kiti inžinieriai, tai man padėjo pasiekti aukščiausios karjeros, tapau didžiulės įmonės komercijos direktoriumi”, – prisipažįsta V.Lomkinas.
Vaikai, dar prieš pradėdami lankyti mokyklą, supranta, kad įsitvirtinti antisemitiškai nusiteikusiose visuomenėse nebus lengva, teks įdėti kur kas daugiau jėgų ir pastangų. Šitai jie sužino vėlgi iš savo tautos istorijos, kurią dar ikimokyklinukams detaliai išaiškina tėvai. Dėl šių aplinkybių, pasak M.Jakobo ir V.Lomkino, tarp žydų praktiškai nėra prastų specialistų.
Beje, netgi tie pavydūs lietuviai, kurie negatyviai atsiliepia apie žydus, net nesiginčija, kad šios tautos atstovai yra vieni geriausių gydytojų, mokytojų, inžinierių, mokslininkų ar verslininkų. Negana to, frazė “daktaras žydas” ar “inžinierius žydas” yra savotiškas kokybės ženklas. Ir iš esmės absoliuti dauguma lietuvių tokią frazę taria iš tiesų su pagarba.
Taigi šis pavyzdys ir lietuviams, kurie vis dar traktuojami kaip Rytų europiečiai, taigi, suprask, trečiarūšiai, turėtų tapti stimulu siekti mokslo žinių. Deja, reta lietuvių šeima aiškina savo mažamečiams vaikams savo tautos istoriją, o kai kurios nelabai ir žino, mat neturime tradicijos tą daryti. Turbūt dėl to ūgtelėję vaikai ima kartoti mažai jiems suprantamus sakinius: “Va prie ruso gyventi tai buvo geriau.” Todėl lietuviams derėtų pradėti mokytis savo tautos istorijos ir tai aiškinti vaikams.

Ketvirtadalis žydų gimnazijos mokinių – etniniai lietuviai
Įdomu tai, kad šiandien vis daugiau išsimokslinusių lietuvių pastebi žydų pedagoginės sistemos privalumus ir konkuruoja su pačiais etniniais žydais dėl vietos mokytis jų mokyklose. Štai Š.Aleichemo gimnazijoje tik 70 proc. besimokančių moksleivių yra žydų kilmės, likę 30 proc. – lietuviai, šiek tiek rusų, lenkų. Bet visų norinčiųjų čia mokytis lietuvių poreikių gimnazija nepatenkina, nes patalpos per mažos. Lietuviai ne tik nesibaimina, kad jų vaikams teks mokytis hebrajų kalbos ir žydų istorijos, bet ir švęsti visas religines žydų šventes. M.Jakobo tvirtinimu, niekas neverčia lietuvių katalikų vaikų atsiversti į judaizmą. Jie lanko Katalikų bažnyčią, yra krikštijami, bet žydų gimnazijoje švenčia jų šventes. “Visi mūsų gimnazistai turi nepriekaištingai mokėti keturis dalykus: lietuvių ir užsienio kalbą, išvystytą loginį mąstymą (čia jau mokytojų pareiga) ir užmerktomis akimis valdyti kompiuterį. Ir šito mes pasiekiame”, – patikina M.Jakobas.
“Visi mano mokiniai – nesvarbu, kokia jų akių ar plaukų spalva, man yra žydai. Aš taip jiems ir sakau: mano žydai, – juokauja M.Jakobas. – Beje, baigdami gimnaziją lietuvių vaikai veržlumu, išmone, gebėjimais ir profesijų pasirinkimu nesiskiria nuo žydų.” Tiek valstybinę žydų gimnaziją baigę žydų kilmės absolventai, tiek lietuviai renkasi pragmatiškas specialybes – dažniausiai tiksliųjų, biomedicinos mokslų sričių.
Beje, žydų valstybinėje mokykloje niekas nesupranta, kas yra žodis patyčios. Pasak M.Jakobo, penktadieninis chalos (žydų duonos, kuri kepama religinių švenčių proga) dalijimasis, kitos bendrystę skatinančios tradicinės žydų šventės gimnazistus labai suartina. O pats direktorius niekada nepamiršta pagirti savo gimnazistų.

Visa paslaptis – auklėjimas. Žydai skatina vaikus pagirdami net už nedidelę pažangą. Lietuviai vaikus motyvuoja siekti tikslo, peikdami už menkiausią klaidą. Taip pirmieji užauga savimi pasitikintys savo srities profesionalai, antrieji – bijantys būti savimi ir vengiantys rodyti talentus.

“Ar dažnai giriate savo vaikus? Ar sakote jiems kiekvieną dieną, kad jie yra nuostabūs Dievo kūriniai, nepaprastai gabūs ir protingi? Ar mušate vaiką, peikiate, kai jis prasikalsta arba gauna prastesnį pažymį?” – vieno interviu metu netikėtai paklausė biotechnologas prof. Vladas Algirdas Bumelis.
Sutrinku, nes tai, ko paklausė profesorius, yra tarsi natūrali lietuvių šeiminės gyvenimo rutinos dalis. Mano karta užaugo su tokiu gyvu posakiu: “Už vieną luptą dešimt neluptų duoda.” Negana to, šių dienų Lietuvos pedagogai nuolat bara tėvus, kad šie vaikus pernelyg lepina: už menkiausią krustelėjimą giria, be perstojo sako, kad jų vaikai šaunuoliai, talentai. Tad daugelis lietuvių tėvų, jei ir nebenaudoja rykštelės prasižengėliui paauklėti, dėl vaikų nepateisintų lūkesčių be perstojo beria nusivylimo žodžius.
“Vaikus reikia auklėti kiekvieną dieną sakant, kad jie yra talentingi, protingi, o ne netikėliai, iš kurių nieko nebus, mat mokykloje gavo šešetą ar septynetą. Jei kiekvieną dieną motyvuosime vaiką kartodami, kad jis yra genialus, daro progresą ir net neaukštas pažymys yra didžiulis įvertinimas, padėsime vaikui pasitelkti pasąmonės galias ir paskatinsime jį iš tiesų judėti į priekį, – aiškina prof. V.A.Bumelis ir netikėtai priduria: – Pažiūrėkite į žydų tautos laimėjimus, kodėl tiek daug šios tautybės žmonių yra Nobelio premijos laureatai, daug pasiekę verslininkai, nepaprastai talentingi kitų sričių specialistai? Ogi todėl, kad nuo ankstyvos vaikystės žydų vaikams tėvai sako, kad jie yra labai protingi.”
Pasak prof. V.A.Bumelio, žydai savo vaikus ugdo motyvuodami, kad kiekvienas vaikas yra pasaulio centras, pasaulio valdovas. “O mes dažnai neįvertiname vaikų. Aš irgi, kai buvau jaunesnis, dariau klaidų ir taip pat esu pasakęs dukterims, esą tu nevykusi, neturi reikalingų genų, tad ką gyvenime pasieksi, – prisipažįsta profesorius, talentingai susiejęs mokslą ir verslą. – Ir nors dukterys daug pasiekė gyvenime, mano anūkai dar talentingesni. Ir aš jiems kiekvieną dieną sakau, kokie jie yra protingi ir genialūs.”
Profesorius nesutinka su nuomone, esą giriant vaiką už pastangas šis užlips tėvams ant galvos. “Tik giriamas vaikas supranta, kad jis yra protingas, ir pats kuria idėjas, – bet kokius išvedžiojimus nukerta V.A.Bumelis. – Todėl jei norime kurti gerovės valstybę, turime auklėti vaikus išradingais žmonėmis, kurie kuria naujoves, o ne atlieka robotų funkcijas, nes visą laiką buvo niekinami dėl savo idėjų.”
Lietuviams, pasak pašnekovo, reikia liautis buvus kukliems ir girti bei didžiuotis kiekvienu vaiko laimėjimu tiek girdint kitiems vaikams, tiek visiems aplinkiniams. Tik taip išauginsime protingą ir veržlų žmogų. Taigi žvilgtelėkime atidžiau, kaip savo vaikus auklėjo ir auklėja žydai. Kodėl jų vaikai gabesni, išmintingesni, jiems labiau sekasi gyvenime?

Auklėjimo pagrindas – tradicija
Tiek prof. V.A.Bumelis, tiek valstybinės žydų Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas, tiek žydų kilmės inžinierius Vigdoras Lomkinas bei žydų istorijos ir religijos tyrinėtojas vilnietis Aurimas Guoga vienu balsu sutaria, kad girti vaiką vis dėlto reikia mokėti.
“Gyrimas neturi tapti meilikavimu, nes tai gali apkarsti, – pabrėžia A.Guoga. – Beje, aš esu tas pavyzdys, kuris augo giriamas tėvų, koks esu genialus. Suaugęs supratau, kad esu geros nuomonės apie save, bet turiu mažai kompetencijų. Tad jau suaugęs įnikau mokytis.”
Šiandien pats būdamas dviejų atžalų tėtis vilnietis A.Guoga savo vaikus augina pagal judėjiškas taisykles: “Žydai turi labai aiškias taisykles, kurios sudėtos jų religijoje. Apie tai, kaip vaiką girti, čia irgi viskas surašyta. Beje, žydų religija, judaizmas, sako, kad vaikas – didžiulė Dievo dovana, bet vaikui reikia padėti formuotis, jį pakreipti tinkama linkme.”
Pasak M.Jakobo, žydai, tiek gyvenę tarpukario Lietuvoje, tiek šiandienos Lietuvoje ar Izraelyje, tuščiai negiria vaiko. Jie sudaro vaikui užduotis ir tikrina, kaip jis jas vykdo. Ir tik tada giria. “Tiek mane tėvai taip auklėjo, tiek dabar daugelis tradicijas išlaikiusių žydų šeimų vaikus auklėja aiškindamos paprastas tiesas, kad pinigai ir gerovė neatsiranda šiaip sau, kad tai kainuoja brangiai. Žydų šeimos tėvas susėda su vaiku ir jo klausia: “Sūnau, kaip manai, iš kur mūsų šeimos gerovė: namas, automobiliai, kompiuteris? Ogi iš mūsų su mamyte (tiesa, anksčiau mūsų tautos moterys nedirbo, augino vaikus, o dabar reta nedirba) darbo. O tu dar neuždirbi, esi tik vartotojas, todėl tam, kad galėtum naudotis šita gerove, irgi turi dirbti: gauti gerus pažymius, gerai elgtis, gerbti tėvus. Be to, kadangi namai, kuriuose tu gyveni, telefonas, kuriuo skambini, kompiuteris, kuriuo bendrauji su draugais, yra mudviejų su mama nupirkti, taigi mums priklauso, todėl aš turiu matyti, su kuo tu bendrauji, ką ir kam rašai”, – vaizdžiai pasakoja M.Jakobas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Lietuvos knygynuose ką tik pasirodė istorinė studija “Lietuvos žydai”. Joje profesionaliai atkurtas išsamus žydų istorijos Lietuvoje vaizdas. “Veidas” pateikia ištrauką iš šio vertingo veikalo.

Žydai sovietinėje Lietuvoje

Didelę žalą Lietuvos žydams XX a. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje – XX a. 6-ojo dešimtmečio pradžioje padarė stalininė antisemitinė kampanija. 1948 m. valdžios įsakymu buvo uždaryta mokykla Vilniuje, o 1950 m. ir Kaune. Toks pat likimas ištiko ir žydų muziejų. Paneriuose fašizmo aukoms skirtas paminklas buvo perstatytas, ir ant naujojo nebebuvo minimi žydai, kurie sudarė daugumą aukų. Žudynių vietose buvo sunaikinti užrašai jidiš kalba ir nuorodos į aukų tautybę. Buvo uždarytos Vilniaus žydų kapinės Šnipiškių rajone. Iki 1953 m. visos žydų tautinės struktūros Lietuvoje (išskyrus dvi sinagogas) nustojo veikti.
Išlikę archyviniai dokumentai leidžia manyti, kad 1952 m. vasarą valdžia rengėsi uždaryti ir Vilniaus choralinę sinagogą. Savo pranešime RKRT įgaliotinis Bronius Pušinis (1888–1967 m.) pažymėjo, kad Vilniaus sinagoga neturi rabino, taip pat pridūrė: „Atsižvelgiant į tai, kad kažkada Vilniuje buvo 40 sinagogų ir iki 150 maldos namų, tai dabar apie žydų religingumą nėra reikalo plačiau kalbėti, nes jie ir vienos choralinės sinagogos Vilniuje nepajėgia išlaikyti.“
Vargu ar B.Pušinis galėjo nežinoti Vilniaus žydų bendruomenės pirmininko Grigorijaus Kabo (1908–1984) pranešimo apie sinagogos lankytojų skaičių. Galima manyti, kad silpnėjančios bendruomenės įvaizdžio kūrimas buvo būtinas jos uždarymui paaiškinti.
1953 m. pradžioje antisemitinė kampanija pasiekė apogėjų. Lietuvos gyventojų (nežydų) reakcija nesiskyrė nuo reakcijos tų, kurie gyveno SSSR: absoliuti dauguma apsiribojo formaliu valdžios politikos palaikymu. Dalis gyventojų nedvejodami pasinaudojo galimybe atvirai pareikšti savo antisemitines nuotaikas, netgi peržengiant kampanijos ribas. Taip, pavyzdžiui, Žemės ūkio ministerijos vyriausiasis buhalteris Venderis viešai pareiškė, kad „gydytojai-žudikai“ parsidavė Vakarų žvalgyboms, tačiau tai nestebina – juk „jų giminaičiai už 30 sidabrinių pardavė Kristų“. Jis taip pat ragino išsiaiškinti papildomus „žydiškų darbų“ pėdsakus.
Labai populiari to meto idėja buvo atsikratyti žydais juos iškeldinant. Taip Eigirdžių (Telšių rajone) kolūkio susirinkime grupė kolūkiečių pareikalavo įrašyti į protokolą prašymą iškeldinti visus žydus į Birobidžaną. Vieno Vilniaus fabriko cecho partorgas pareiškė: „Mūsų skyriuose yra nacionalinės žydų grupuotės. Man atrodo, juos visus reikia išsiųsti į Birobidžaną, ten ir jiems bus geriau, ir mums bus ramiau.“
Angelė Skardžiuvienė iš Vilniaus pabrėžė: „Štai kokie bjaurybės <…>. Juos žudė vokiečiai, bet ir rusai taip pat žudys. Matyt, tokia jau dalia, kad teks visus žydus iškeldinti kur nors į Palestiną.“
Vieno sovietinio ūkio darbininkai susirinkime kėlė itin aktualius klausimus: ar priešus pakarti, ar geriau ištremti 25-eriems metams juodžiausiems ir sunkiausiems darbams, ir ar nepajėgs jie toliau kenkti.
Buvo ir tokių, kurie neapsiribojo visuotinio iškeldinimo idėja ir tikėjosi kardinaliai išspręsti „žydų klausimą“. Štai, pavyzdžiui, Adelė Maksilytė iš Varėnos rajono rašė: „<…> Tai išdavikai! Iš žydo nieko gero nesulauksi! Ne veltui juos vokiečiai naikino! Šioje srityje tai jie buvo protingi…“
Romanovas iš Ukmergės teigė: „Jeigu man kas leistų, nubausčiau visus tuos kenkėjus gydytojus pačiu nežmoniškiausiu būdu. O visus likusius ištremčiau ten, kur gyvena tik plėšrūs žvėrys, ir priversčiau juos rauti kelmus. Daugiau jais pasitikėti negalima.“
Tačiau didžiausią neapykantą žydams jautė Marytės Melnikaitės fabriko darbininkė Sbudyševa, siūliusi „gydytojų-kenkėjų“ nešaudyti, bet suleisti jiems vaistų, kad jie kelias dienas prieš mirtį kankintųsi.
Žinoma, ne visi sutikdavo su propagandinėmis klišėmis ar troško susidorojimo su žydais. Vadovaudamiesi ne tiek simpatija žydams, kiek sveiku protu, jie atmesdavo mitą apie pasaulinį antisovietinį žydų suokalbį. Pavyzdžiui, mokytojas Marcinkūnas, kalbėdamasis su kolegomis iš Vilniaus kooperacinės prekybos mokyklos, atvirai suabejojo dėl žydų kaltės, kurie, jo manymu, tapo „atpirkimo ožiais“ Andrejaus Ždanovo (1896–1948) nužudymo byloje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Dauguma Lietuvos gyventojų nepritaria, kad žydų bendruomenei būtų kompensuota už totalitarinių režimų nusavintą nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, rodo naujos apklausos rezultatai.

Naujienų agentūros BNS užsakymu atliktoje apklausoje 58 proc. respondentų pareiškė nepritariantys kompensacijai. Paramą kompensacijos mokėjimui išsakė 13 proc. apklaustųjų, 29 proc. teigė neturintys nuomonės, rodo bendrovės RAIT atlikta apklausa.

Tyrimo duomenimis, kompensacijai dažniau pritaria vyresnio amžiaus, aukštąjį išsilavinimą įgiję asmenys. Jauni Lietuvos žmonės ypač dažnai šiuo klausimu savo nuomonės neturėjo.

Lietuvos Seimas per pirmus du balsavimus pritarė įstatymo projektui, pagal kurį 2013-2023 metais būtų išmokėta kompensacija. Ja, kaip rašoma projekte, siekiama atkurti istorinį teisingumą ir gera valia kompensuoti už totalitarinių režimų okupacijų laikotarpiu neteisėtai nusavintą Lietuvos žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą. Įstatymui priimti liko vienas balsavimas.

Įstatymas buvo parengtas, kad būtų kompensuotas žydų bendruomenių turėtas turtas, kuris anksčiau buvo naudojamas religiniams, kultūros, švietimo, mokslo ar labdaros tikslams ir kuris buvo nusavintas nacistinio bei sovietinio totalitarinių režimų.

Kompensacijos forma pasirinkta, nes įvairiuose Lietuvos miestuose istoriškai gyvavusios žydų religinės bendruomenės holokausto metu buvo sunaikintos, todėl jų turto restitucija vadovaujantis galiojančiais įstatymais nėra galima.

Pagal projektą, 2013-2023 metais būtų išmokėti 128 mln. litų. Jie būtų pervesti specialiam fondui, kurio valdymo organas atstovautų Lietuvos žydų bendruomenei, Lietuvos žydų religinei bendrijai, kitoms žydų religiją, sveikatos apsaugą, kultūrą ir švietimą Lietuvoje puoselėjančioms organizacijoms ir įstaigoms, jeigu jos pareiškia tokį norą.

Numatyta, kad kompensacija būtų naudojama Lietuvos žydų religiniams, kultūros, sveikatos apsaugos, sporto, švietimo, mokslo tikslams Lietuvoje, taip pat Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje gyvenusiems ir nuo totalitarinių režimų okupacijų laikotarpiu nukentėjusiems žydų tautybės asmenims remti.

Lietuva yra viena iš paskutinių valstybių Europoje, iki šiol dar neišsprendusi klausimo dėl žydų turto kompensavimo ir dėl to nuolat sulaukia tarptautinės bendruomenės kritikos.

Įstatymo rengėjai pripažino, kad priėmus įstatymą tikėtinas laikinas antisemitizmo paaštrėjimas, tačiau pabrėžė, kad tokiu sprendimu bus pademonstruota gera valia atkuriant istorinį teisingumą, pagerinti lietuvių ir žydų tautų santykiai, taip pat išreikšta pagarba žmogaus teisėms bei įsipareigojimams, prisiimtiems prieš pasaulio žydų bendruomenę ir tarptautines organizacijas.

Tikimasi, kad kompensacija prisidės prie kultūrinio Lietuvos žydų bendruomenės palikimo Lietuvoje išsaugojimo ir jos dabartinių poreikių tenkinimo.

Vyriausybė taip pat tikisi, kad kompensacijos išmokėjimas ir, esant galimybei, atitinkamo nekilnojamojo turto perdavimas suteiks Lietuvai politiškai tvirtesnes pozicijas, derantis su Rusija dėl totalitarinio režimo padarytos žalos atlyginimo.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje gyveno daugiau nei 200 tūkst. žydų, o Vilnius buvo svarbus kultūrinis žydų centras. Tačiau per vokiečių okupaciją 1941-1944 metais naciai ir vietos kolaborantai nužudė daugiau 90 proc. Lietuvos žydų.

Tyrimo metu bendrovė RAIT gegužės 10-22 dienomis apklausė 1002 nuolatinius Lietuvos gyventojus nuo 15 iki 74 metų.

Žydų bendruomenės Lietuvoje nesutaria dėl įstatymo projekto, kuriuo Vyriausybė siūlo už totalitarinių režimų nusavintą nekilnojamąjį turtą skirti 128 mln. litų kompensaciją.

Trečiadienį surengtuose projekto klausymuose parlamente svarbiausia laikoma organizacija – Lietuvos žydų bendruomenė – išsakė paramą Vyriausybės teikiamam projektui, nors sako jį esant netobulą. Tačiau kategoriškai prieš pasisakė kitų organizacijų atstovai.

Dalis Lietuvos žydų prieštarauja, kad valstybės skirta piniginė kompensacija būtų mokama Vyriausybės paskirtam fondui, tvirtindami, jog taip šios lėšos iškeliaus iš Lietuvos.

“Mes manom, kad šitas kompensacijos įstatymas nėra tinkamai suformuotas, mūsų pozicija – kad kompensaciją gautų visi suinteresuoti adresatai, tai yra, kiek Lietuvoje religinių bendruomenių, tiek turi ir gauti. Čia jokio fondo negali būti, nes dabar sudarytas kažkoks užsienio, su Lietuvos žydų bendruomenės atstovais”, – žurnalistams sakė Kauno žydų religinės bendruomenės vadovas Mauša Bairakas.

Jo teigimu, kompensacija disponuoti paskyrus specialiam fondui, pernelyg brangiai atsieis šių lėšų administravimas, be to, esą kylanti grėsmė, jog pinigai atiteks ne Lietuvos, o užsienyje gyvenantiems žydams.

“Mes manome, kad tas administravimas atims labai daug lėšų. Patys suprantat, kada atsiranda pinigai, atsiranda etatai, už kuriuos reikia gauti atlyginimą, tai nebus fondas, kuis už dyką dirbs, bus imama iš tų pačių pinigų, kurie skirti religinėms bendruomenėms. Ir jei atsiranda užsienio organizacijos, kurios irgi pretenduoja į tuos pinigus, tai kur tie pinigai nueis – dalis pinigų nueis į užsienį”, – kalbėjo M.Bairakas.

Vyriausybės projektą remiančios Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotoja Faina Kukliansky kategoriškai atmeta, jog kompensacija galėtų būti panaudota ne Lietuvos žydų reikmėms.

“Būtų neprotinga ir juokinga pagalvoti, kad šie pinigai būtų atiduoti ne Lietuvos žydams. Lietuvos žydų bendruomenė yra įkūrusi fondą su tarptautinėmis žydų organizacijomis, ir tarptautinių žydų organizacijų atstovai į tą fondą irgi įeina, bet tai nereiškia, kad ir pinigus kas nors ruošiasi išvežti iš Lietuvos arba jie būtų panaudoti ne Lietuvos žydų poreikių tikslams, apie tai net kalbos nėra”, – žurnalistams sakė F. Kukliansky.

“Mūsų supratimu, žmonės, kurie lietuvių kilmės, žydai litvakai, kurie išvykę į užsienį, nes po karo išsigelbėjo iš geto ir neturėjo kur čia grįžti, jei jie padėtų naudoti tuos pinigus protingai Lietuvos žydų reikmėms, nematau čia nieko blogo”, – pridūrė Lietuvos žydų bendruomenės atstovė.

Ji pripažino, jog projektas nėra be trūkumų, tačiau sakė, jog Lietuvos žydų bendruomenė laikosi pozicijos, jog geriau toks įstatymas, nei jokio.

“Lietuvos žydų bendruomenė palaiko Vyriausybės poziciją sprendžiant lietuvos žydų restitucijos klausimą. Negalima pasakyti, kad mes labai sužavėti šiuo įstatymo projektu, bet mes nusprendėme, kad geriau toks įstatymas negu jokio įstatymo. Yra kitokių nuomonių, yra kitų nedidelių religinių bendruomenių, kurios dėl šio įstatymo turi kitą nuomonę, dėl to ir kyla diskusijos Seime”, – sakė F. Kukliansky.

Klausymuose dalyvavę parlamentarai daugiausiai kaltinimų pažėrė Teisingumo ministerijai, kaltindami šią parengus prastą įstatymo projektą, kuris, jų teigimu, dar turi būti tobulinamas. Per klausymus Teisingumo ministerijai pasiūlyta papildyti įstatymo sąvokas, pateikti sąrašą objektų, už kuriuos žydams kompensuojama, pridėti steigiamo fondo nuostatus, ir projekte įrašyti, kad kompensacija skiriama tik Lietuvos žydams.

Teisingumo viceministras Tomas Vaitkevičius tvirtino, jog tikslaus sąrašo, už kuriuos prarastus objektus skiriama kompensacija, pateikti negalima, nes projekto esmė – ne restitucija, kuomet atlyginama adekvačiau prarastam turtui, o kompensacija. Tuo tarpu restitucija, pasak T.Vaitkevičiaus, dėl specifinės žydų bendruomenės situacijos daugeliu atveju pagal Lietuvos teisės aktus irgi neįmanoma, nes nėra išlikusių teisių perėmėjų.

“Tikslaus sąrašo nėra ir negali būt, suma pasirinkta surinkus negalutinius duomenis. Jokiu būdu šito įstatymo koncepcijoj negali atsirasti joks priedas, kad štai tokius objektus atkuriame – tai jokiu būdu ne atkūrimas, tai geros valios aktas”, – į parlamentarų reikalavimus pateikti objektų, už kuriuos kompensuojama, sąrašą atsakė T. Vaitkevičius.

“Tai visiškai specifinė situacija, nepritaikyta mūsų įprastam restitucijos suvokimui, skatina ieškoti geriausių būdų, kaip išspręsti nuolat ir tarptautiniame kontekste keliamą problemą, kaip yra atlyginama už bendruomenės turėtą turtą”, – kalbėjo teisingumo viceministras.

Kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymo projektui praėjusiais metais po pateikimo buvo pritarta Seime. Norint įstatymą priimti dar reikalingi du balsavimai

Vyriausybės teikiamu projektu siūloma, kad už nacių ir sovietų režimų nusavintą žydų religinių bendruomenių turtą 128 mln. litų kompensacija būtų išmokėta 2012-2023 metais.

Įstatymo projektu numatoma, kad piniginė kompensacija galės būti naudojama tik Lietuvos žydų religiniams, kultūros, švietimo, mokslo ir labdaros tikslams Lietuvoje, taip pat Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje gyvenusiems ir nuo okupacinių režimų nukentėjusiems žydų tautybės asmenims paremti.

Įstatymo projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad numatoma kompensacija sudaro apie 30 proc. žydų bendruomenių turėto nekilnojamojo turto, kuris buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas nacistinio ir sovietinio totalitarinių režimų.

Anot projektų rengėjų, priėmus įstatymą būtų pademonstruota gera valia atkuriant istorinį teisingumą, pagerinti lietuvių ir žydų tautų santykiai, taip pat išreikšta pagarba žmogaus teisėms bei įsipareigojimams, prisiimtiems prieš pasaulio žydų bendruomenę ir tarptautines organizacijas. Be to, tikimasi, kad turto perdavimas suteiktų Lietuvai politiškai tvirtesnes pozicijas, derantis su Rusija dėl totalitarinio režimo padarytos žalos atlyginimo.

Lietuvoje prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno apie 200 tūkst. žydų, bet holokausto metu didžioji jų dalis buvo išnaikinta. Šiuo metu, anot žydų bendruomenės, Lietuvoje gali gyventi apie 5 tūkst. žydų.

Gegužės 3 d., antradienį, 15 val. Žydų kultūros ir informacijos centras pristatys tris memuarų knygas: Valdemaro Ginsburgo „…ir Kaunas verkė“, Levo Feigelovičiaus „Saulėtas šaltas pavasaris“ ir Mirono Ginko „Per spygliuotą vielą“.

Renginyje dalyvaus žinomas teatro režisierius ir vieno iš autorių sūnus Kama Ginkas, Žydų kultūros ir informacijos centro direktorius Algimantas Gurevičius.

Šios prisiminimų knygos tarsi savotiška trilogija. Visų autorių likimai dramatiškai siejasi su prieškario Kaunu, trėmimais ir holokaustu, visi trys gimė Lietuvoje, o istorijos skersvėjai ir siaubingos netektys išblaškė jų gyvenimus skirtingomis kryptimis: M. Ginkas išgelbėtas Binkių šeimos liko Lietuvoje, L. Feigelovičius buvo Sibiro tremtinys, vėliau grįžęs į Lietuvą ir repatrijavęs į Izraelį, o V. Ginsburgas perėjo geto ir konclagerių pragarus, kol atsidūrė Didžiojoje Britanijoje.

Šios trys knygos tarsi pateikia vientisą pasakojimą apie Kauno žydų bendruomenės likimą ir kiek paneigia jau benusistovinčią nuostatą, kad tarpukariu lietuvių ir žydų kone nebendrauta. Šiuose skirtinguose pasakojimuose išryškėja, kad ryšys tarp lietuvių ir žydų yra pažymėtas ne tik baisia kraujo žyme, bet ir sutvirtintas pasiaukojančios meilės ryšio. Šalia sukrečiančių liudijimų skleidžiasi gyvi ir jautrūs pasakojimai apie Kauną, jame gyvenusių žmonių likimus ir kančias, atviruose it neužgyjanti žaizda pasakojimuose pulsuoja nepaprasta tolerancija ir humanizmas.

Renginys vyks Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus
Istorinėje LR Prezidentūroje, Vilniaus g. 33, Kaune.

Vilniuje šiuo metu viešinti garsaus litvakų rašytojo, buvusio Vilniaus geto kalinio, žydų pogrindžio kovotojo prieš nacių režimą Abraomo Suckeverio anūkė Hadas Kalderon sako nenorinti, kad jos senelio ir jo likimo draugų išgyvenimai būtų pamiršti.

“Žinote, aš jau trečia karta nuo holokausto, aš jaučiu, kad jei to neprisiminsiu, prisiminimai pražus. Mes galvojame augdami, kad senelis ar močiutė visada bus šalia ir galės viską priminti, bet dabar aš nebeturiu nieko, kas man galėtų apie tai papasakoti”, – žurnalistams sakė H.Kalderon.

“Mano vaikai apie tai sužinos tik iš manęs. Jiems tai istorija. Man tai dar emocija, nes aš dar glaudžiau ir bučiavau istoriją, o jie turės tik istoriją. Aš visada matysiu mėlynas savo senelio akis, verkiančias, kai jis kalba apie savo mamą. Aš visada tai prisiminsiu. Visada prisiminsiu močiutę, dainuojančią jidiš kalba ir verkiančią”, – pasakojo žymaus poeto anūkė.

Jis Vilniuje lankosi nebe pirmą kartą. Čia ji buvo atvykusi ir pernai, iš karto po senelio mirties. Jis prisimena tada vaikščiojusi po sostinę su senelio dienoraščiu.

“Aš verčiau jo dienoraštį nuo namo, kuriame jis augo, prie namo, kuriame jis susituokė su mano močiute, tada į getą, kur jis gyveno. Taigi aš lankiau Vilnių savo senelio žingsniais, paskui jį, ir stengiausi pajausti viską, ką jis aprašė dienoraštyje”, – prisiminė ji.

Šią savaitę Vilniuje atidengiant atminimo lentą A.Suckeveriui jo anūkė H.Kalderon sakė išgyvenusi gyvą istoriją, kurią ji norinti išsaugoti.

“Kai pamačiau Suckevelio pavardę lentelėje ant pastato, pamaniau, kad tai ne sapnas, nebe istorija, o tiesa. Kai tu vaikštai mieste, iš tiesų nesupranti, kad šis miestas turėjo tokią didelę žydų bendruomenę. Bet kai pamačiau ženklą, Suckevelių pavardę, tai buvo labai stipru, istorija trumpai akimirkai tapo gyva”, – išgyvenimais dalijosi H.Kalderon.

“Mano karta turi atsibusti ir supranti, kad reikia prisiimti atsakomybę (…). Mano senelio kultūra, istorija, lobiai, kuriuos jis parašė, greičiausiai pradings, jei neprisiimsiu atsakomybės jų išsaugoti. Štai ką aš jaučiu. Man būti čia yra mano misijos dalis – išlaikyti degančią žvakę, būti atminties žvake”, – dėstė ji.

H.Kalderon apgailestavo, kad Izraelyje šiuo metu jos senelis nepakankamai įvertintas.

“Mano senelis rašė tik jidiš kalba. Izraelyje jidiš yra labai labai nustumta į šoną. Dabar tai jauna šalis su hebrajų kalba. Izraelis nenori, kad istorija brautųsi į dabartį, nori hebrajų kalbos”, – pasakojo ji.

1913 metais Smurgainyse gimęs A.Suckeveris nuo 1920 metų gyveno Vilniuje, studijavo universitete literatūrą, buvo vienas iš kultūros veikėjų grupės “Jung Vilne” kūrėjų. Rašytojo ir poeto kūryba, atspindinti skaudžią XX amžiaus Vilniaus žydų istoriją, pelnė pasaulinį pripažinimą, yra išversta į daugelį kalbų.

Po Antrojo pasaulinio karo poetas iš Vilniaus griuvėsių gelbėjo žydų paveldo likučius, kurie tapo Žydų muziejaus pagrindu. Išvykęs gyventi į Izraelį, A.Suckeveris siekė išsaugoti gimtąją jidiš kalbą, rinko išlikusią Vilniuje veikusio žydų mokslo instituto medžiagą.

2008 vasario 16 dieną prezidento Valdo Adamkaus dekretu A.Suckeveris apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Poetas mirė 2010 metais Izraelyje.

Lietuva nori pažinti ir susigrąžinti turtingą žydų bendruomenės kultūrinį paveldą, penktadienį sakė premjeras Andrius Kubilius, Vyriausybės rūmuose priėmęs į Lietuvą atvykusius holokaustą išgyvenusius žydus ir jų vaikus.

“Mums, gyvenantiems Lietuvoje, labai svarbu, ką Jūs darote, kadangi mes norime pažinti ir susigrąžinti turtingą žydų bendruomenės kultūrinį paveldą. Litvakų paveldas yra unikalus, todėl mūsų bendros pastangos jį išsaugoti ateities kartoms yra vienas pagrindinių mūsų tikslų”, – sakė premjeras.

A.Kubilius sakė tikintis, kad šiais metais, kurie paskirti Holokausto aukų Lietuvoje atminimui, bus pradėtas Didžiosios sinagogos Vilniuje įamžinimas, taip pat priimtas įstatymas kompensuoti už totalitarinių režimų nusavintą žydų bendruomenių turtą.

“Aš tikrai tikiu, kad šie metais bus ypatingi. Aš tikrai tikiu, kad šiais metais šalia visos eilės tikrai svarbių įvykių mes pradėsime tuos darbus, apie kuriuos aš kalbėjau ir praeitais metais – kad ta mūsų bendra svajonė įamžinti Vilniaus Didžiąją sinagogą bus pradėti (…). Aš tikiu, kad Seimas artimiausiu metu baigs diskusijas ir priims Vyriausybės pateiktą įstatymą dėl kompensacijų už žydų bendruomenės nekilnojamąjį turtą”, – dėstė A.Kubilius.

Jis taip pat sakė, kad pastangų įvertinti žydų tragediją niekada nebus gana.

“Iš Lietuvos istorijos puslapių mes negalime išbraukti to skaudaus visiems mums atsiminimo, kad tokia turtinga savo kultūriniu paveldu žydų bendruomenė holokausto metu buvo praktiškai visiškai išnaikinta. Ir, be abejo, mums visada skaudu patiems prisipažinti, kad ir lietuvių kolaborantai toje Lietuvos tragedijoje taip pat dalyvavo. Todėl niekada nebus pakankamai mūsų pastangų įvertinti tą tragediją, kuri ištiko žydų bendruomenę ir visą Lietuvą holokausto laiku”, – kalbėjo premjeras.

Vilniaus žydų asociacijos Izraelyje vadovė Miriam Kantor savo ruožtu sakė, jog Lietuvos valdžios rodomas dėmesys “Gyvųjų maršo” dalyviams “iš tiesų yra lyg dalinė paguoda ir nusiraminimas, kad yra įvertinamos kančios ir suteikiama viltis”.

Premjero pažadus jį įvertino kaip “aiškų ženklą saugoti žydų palikimą”.

“Visa tai rodo atvirumą, jautrumą ir supratimą, kad kartu mes priklausome apšviestųjų tautų šeimai ir tai, kokios svarbios yra žmogaus teisės ir kaip yra svarbu saugoti ir gerbti mažumas”, – sakė ji.

Per susitikimą premjeras visiems “Gyvųjų maršo” delegacijos nariams padovanojo po naujausią kultūros geografo Laimono Briedžio knygą “Vilnius – savas ir svetimas”. Vyriausybės rūmuose taip pat vyko operos solisto Rafailo Karpio koncertas.

“Gyvųjų maršas” – tai Izraelio ir Vilnijos žydų bendruomenės narių, išgyvenusių Holokaustą, ir jų vaikų kelionės į Lietuvą programa. “Gyvųjų maršas” vyksta jau trečią kartą, jame dalyvauja 42 asmenų delegacija iš Izraelio.

Anot Vyriausybės pranešimo, tradiciniai “Gyvųjų maršo” renginiai Lietuvoje skatina geresnį lietuvių ir žydų tarpusavio supratimą. Užsimezgantys įvairių kartų atstovų asmeniniai ryšiai atveria kelius dvišaliam bendradarbiavimui.

Lietuvos Seimas šiuos metus yra paskelbęs Holokausto aukomis tapusių Lietuvos gyventojų atminimo metais.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje gyveno 220 tūkst. žydų. Tačiau vokiečių okupacijos metais 1941-1944 metais naciai ir vietos kolaborantai 95 proc. iš jų išžudė.

Vilniuje bus įamžintas žymaus Vilniaus žydų poeto litvako Abraomo Suckeverio atminimas. Ketvirtadienį ant namo sostinės J. Basanavičiaus gatvėje bus atidengiama atminimo lenta A. Suckeveriui. Tai vienas iš Holokausto aukų atminimui skirto “Gyvųjų maršo”, vyksiančio balandžio 27 – gegužės 2 dienomis, renginių.

Abraomas Suckeveris gimė 1913 m. Smurgainyse (dab. Baltarusijoje), istorinėje LDK žemėje, garsioje rabinų chasidų šeimoje. Vaikystėje su tėvais buvo ištremtas į Sibirą. Nuo 1920 m. gyveno ir mokėsi Vilniuje, Vilniaus universitete studijavo literatūrą. Susibūrus dailininkų ir literatų grupei “Jung Vilne” (“Jaunasis Vilnius”) į ją įsitraukė ir A. Suckeveris.

Kilus Antrajam pasauliniam karui, poetas pateko i Vilniaus getą, iš jo pabėgo, kovėsi partizanų būriuose su naciais. Kaip liudininkas A. Suckeveris 1946 m. dalyvavo Niurnbergo nacių teismo procese. 1947 m. jis apsigyveno Tel Avive (Izraelis). Čia 1948 m. išėjo jo knygos “Di jidiše gas” (“Žydų gatvė”) ir “Geheimštot” (“Paslapčių miestas”), kuriose vaizduojamas Vilniaus žydų gyvenimas, niūri geto kasdienybė, kanalizacijos šulinių tamsa, nepalaužtos dvasios didybė.

1966 m. A. Suckeveris už savo kūrybą buvo iškeltas kandidatu Nobelio literatūros premijai gauti.

Nemažai A. Suckeverio eilėraščių išversta į hebrajų, anglų, prancūzų, ispanų, vokiečių, rusų bei kitas pasaulio kalbas. Į lenkų kalbą A. Suckeverio poezijos yra vertęs Česlovas Milošas – abu poetus siejo Vilniaus tema ir ilgametė asmeninė draugystė.

2008 m. A. Suckeveris apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. A. Suckeveris mirė 2010 metais Tel Avive.

Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) pareiškė esanti susirūpinusi, kad Vilniaus miesto savivaldybė išdavė leidimą eitynėms, kurios buvo pristatomos, kaip patriotinės, tačiau jose skambėjo šūkis “Lietuva-lietuviams”.

“LŽB reiškia susirūpinimą dėl Vilniaus savivaldybės sprendimo suteikti leidimą demonstracijai, kurios lozungai ir dalis simbolikos prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams dėl tautinės nesantaikos kurstymo”, – sakoma pirmadienį išplatintame bendruomenės pranešime.

Pasak jo, Vilniaus miesto savivaldybė žinojo apie šių eitynių radikalų turinį.

“Buvo iš anksto pranešta apie tautines mažumas įžeidžiančius šūkius, buvo gauta laiškų, kuriuose buvo protestuojama prieš tokios demonstracijos galimybę – Vilniaus savivaldybė leidimą vis dėlto išdavė”, – sako Lietuvos žydų atstovai.

“LŽB laiko visišku nesusipratimu, kad šiais, Seimo nutarimu Holokausto minėjimo metais, sostinės valdžia išduoda leidimus tiems, kurie per vieną svarbiausių valstybinių švenčių iš esmės tyčiojasi iš Holokausto aukų atminimo”, – teigia žydų bendruomenė.

Pranešime tikimasi, kad “į akivaizdžiai rasistinį šios demonstracijos turinį sureaguos atitinkamos teisėtvarkos institucijos”. Žydai taip pat stebisi eisenoje dalyvavo Seimo narys Kazimieras Uoka.

Kovo 11-ąją vykusiose eitynėse Gedimino prospektu dalyvavo apie 1000 daugiausiai jauno amžiaus žmonių, kurių pirmosiose gretose su savo simbolika ėjo skustagalviai.

Jie skandavo “Lietuva – lietuviams” ir nešė transparantus su užrašu “Skinhead, Už gimtąją Lietuvą, rasę ir tautą”.

Savivaldybės leidime eitynės vadinamos patriotinių jėgų, bet jose tradiciškai dalyvauja ir kraštutinių pažiūrų jaunimas, vadinamieji skustagalviai, sunkiosios muzikos mėgėjai. Šis kasmetinis renginys yra pelnęs prieštaringą reputaciją.