Ar įmanoma sustabdyti valstybės lėšų švaistymą, kai tai lyg ir bendru sutarimu visuomet darė verslas, valstybės institucijos, politikai? “Veidas” aiškinasi, ar tokios kovos sėkme vis dar tiki Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovas Žydrūnas Plytnikas, kurį už jo pastangas keisti padėtį net specialiosios tarnybos bandė pasmerkti visuomenės pajuokai.

VEIDAS: Verslininkai sako, kad per viešuosius pirkimus mokama maždaug trečdaliu brangiau, nei paslauga ar prekė iš tikrųjų kainuoja. Kiek lėšų, Jūsų skaičiavimais, dėl to praranda valstybė?

Ž.P.: Per metus viešuosiuose pirkimuose išleidžiama maždaug 9–13 mlrd. Lt biudžeto lėšų. Štai gana dažnas pavyzdys: konkurse mažiausia siūloma kaina – 1 mln. Lt, o konkursą laimi siūlęs didžiausią – 15 mln. Lt, nes pirmieji šeši atsiima siūlymus arba pašalinami iš konkurso. Panašiai buvo Vilniaus miesto savivaldybei perkant maisto produktus miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigoms, o Trakų rajono – perkant vienos gimnazijos rekonstravimo darbus.

Šiuo metu perkančių organizacijų yra apie 5,2 tūkst., o kiekviena jų per metus vykdo mažiausiai 10–30 pirkimų.

Padauginę gausime įspūdingą skaičių pirkimų, o jeigu suskaičiuotume, kiek jų atliekama darant šiurkščius pažeidimus, gautume, kiek yra realiai permokama. Skaičiuojant VPT sustabdytuose pirkimuose galėjusias būti išmokėtas lėšas per 2010 m., galima sakyti, pavyko sutaupyti daugiau nei pusę milijardo litų.

VEIDAS: Pradėdamas vadovauti VPT pareiškėte, kad viešieji pirkimai – valstybės katastrofa. Kas pasikeitė per metus, kai dirbate VPT, o pastarąjį pusmetį ir vadovaujate tarnybai?

Ž.P.: Visi žinojo, kas vyksta. Rinka padalyta į tam tikras sritis, kuriose konkurencijos dėl viešųjų pirkimų beveik nėra. Iš konkursų pažeidžiant įstatymą išmetami konkurentai, konkurso sąlygos rengiamos specialiai vienam ar kitam konkurso dalyviui, paskutinė konkurse buvusi įmonė tampa jo nugalėtoja, nes kitos staiga atsiima pasiūlymus. Kokių tik nepasitaiko kuriozų. Štai atliekant vieną pirkimą, kai buvo perkami diržai, dalyvavo trys įmonės: viena, gaminanti diržus, kita – baldus, o trečia – statybos įmonė.

Sisteminių schemų labai daug ir per daug metų jos buvo stipriai įsitvirtinusios, dėl kai kurių pirkimų įtariame, kad jie vyko ir ne be politikų rankos. Bet čia jau kitų tarnybų rūpestis. Mes bandome padėtį keisti savo ruožtu. Per šiuos metus atlikome apie 500 tikrinimų ir vertinimų. 119 bylų perdavėme teisėsaugos institucijoms – palyginti su 2009-aisiais, šis skaičius šoktelėjo vos ne trigubai. Stipriname bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis, Valstybės kontrole, įsteigėme tarpžinybinę grupę. Manau, šiurkščių tyčinių pažeidimų ima mažėti.

VEIDAS: Ar VPT anksčiau buvo tos nusikalstamos schemos dalis?

Ž.P.: Be abejo. VPT vadovas savo nuožiūra braukydavo, kurias įmones tikrinti, kurias ne. O tikrindavo daugiausia vaikų darželius, mokyklas, kitas smulkesnes įstaigas, o stambesnę – tik vieną kitą, pagal politinius užsakymus. O jei patikrindavo tuos, dėl kurių sulaukdavo skundų, išvados būdavo ne itin griežtos.

Būdavo praleidžiami pirkimai su akivaizdžiais pažeidimais. Dėl jų į aklavietę pateko tokie projektai, kaip Valdovų rūmai, “Vilniaus vandenų” statomi dumblo apdorojimo įrenginiai ir t.t. VPT dengdavo kai kurias įmones ir pati dalyvaudavo šiame “versle”. Dabar padėtis yra pasikeitusi.

VEIDAS: Ar lengva nustatyti, kas visoje viešųjų pirkimų grandinėje už ką atsako, ir nubausti pažeidėjus?

Ž.P.: Jei nori, nesunku rasti, kas iniciatorius, kas vykdytojas, kas užsakovas. Paprastai įstaigos vadovas pasako, kas turi laimėti konkursą, o įstaigos viešųjų pirkimų komisijos nariai dirba kaip bitės – rašo konkurso sąlygas, kad laimėtų, kas reikia, ir jie laimi. O juk yra tipinės konkurso sąlygos. Bet kadangi jos tik rekomendacinės, nuolat matome perteklinius ir neadekvačius konkursų reikalavimus.

Net jei teisėsaugos institucija ir randa pažeidimų, nubaudžiamas, ir tai tik simboliškai, nebent koks vienas viešųjų pirkimų komisijos narys. Kad toks cirkas baigtųsi, mano iniciatyva buvo pateiktas Ūkio ministerijai kartu su VPT projektas dėl griežtesnės atsakomybės viešuosiuose pirkimuose. Dabar, jei padarai pažeidimą, dėl kurio prarandama 70 mln. Lt valstybės lėšų, skiriama 500–2500 Lt bauda. Neseniai vieną savivaldybės atstovą nubaudėme 1 tūkst. Lt bauda, o jis, nespėjęs išeiti iš salės, skambina merui ir prašo jam skirti 1500 Lt premiją baudai padengti. Teisme pažeidėjai dar išsidera baudą sumažinti perpus.

Man patinka Anglijos pavyzdys: jei nustatyta, kad permokėtas valstybės milijonas, tai tokią sumą dėl to kaltieji ir turi grąžinti. Be to, dar turi sumokėti baudą ir gresia baudžiamoji atsakomybė, o pas mus bylos vis nutraukiamos dėl įrodymų stokos. Manau, teisėsauga turėtų padirbėti, kad už valstybės lėšų švaistymą būtų realiai nubaudžiama.

VEIDAS: Kuriose srityse ar institucijose daugiausiai neskaidrių sandorių?

Ž.P.: Vandentvarkos, statybų, IT srityse. Dėmesio reikia ir europiniams projektams: tai dideli pinigai ir daug norinčiųjų jų atsiriekti. Pernai tikrinome visas savivaldybes ir visur radome mistinių dalykų. Lyderis – Vilniaus savivaldybė.

Mažesnėse savivaldybėse – mažesni pinigai, bet paanalizuoji, kas laimi konkursus, ir matyti, kad vieni giminės.

VEIDAS: Kokių VPT turi svertų priversti įstaigas pirkti centralizuotai, kas ir atpigina tipines prekes bei paslaugas ir sumažina institucijų darbo sąnaudas konkursams?

Ž.P.: Kol VPT teturi teisę parengti rekomendacinio, bet ne įpareigojamojo pobūdžio dokumentus, tol niekas nesikeis.

Štai 2010 m. technikumai, mokyklos, darželiai patys organizavo konkursus ir vykdė renovaciją. Paskui ūkio ministras išleido įsakymą viską pirkti centralizuotai per Centrinę pirkimų organizaciją. Nelikus susitarimų tarp tiekėjų ir perkančiosios organizacijos galimybės, neliko intereso, ir jau pusė metų renovacija sustojusi.

Arba štai jei mobiliojo ryšio paslaugos perkamos centralizuotai, mokami du trys centai už minutę, tarpusavyje įstaigos darbuotojai kalbasi nemokamai, nėra jokio sujungimo mokesčio. O kai perka patys, kainos jau kitokios. Pavyzdžiui, 2009 m. Panevėžio apskrities vaikų socializacijos centras mokėjo net 0,75 Lt už minutę, Kalvarijos pirminės sveikatos priežiūros centras – 0,65 Lt, Rytų skirstomieji tinklai – 0,49 Lt. Vien perkant ryšio paslaugas taip iššvaistoma apie 26 mln. Lt per metus. O kur dar kanceliarinės prekės, popierius, kompiuterinė ir biuro įranga? Seime svarstoma įstatymo pataisa, kad tipinių prekių pirkimas turi būti tik centralizuotas.

VEIDAS: Kaip vertinate vis dažnėjančius bandymus apsieiti be viešųjų pirkimų?

Ž.P.: Bandome mažinti pirkimų neskelbiamų derybų būdu vajų. Jei tokiems pirkimams reikėtų VPT sutikimo, tai būtų gera prevencinė priemonė. Nauja tendencija – pernai atsiradusi vidinių sandorių galimybė. Pavyzdžiui, savivaldybei reikia valyti gatves, tai ji įsisteigia tam savo įmonę, su ja ir sudaro sutartį. Siūlėme, kad tai būtų išbraukta iš įstatymo, bet savivaldybės stojo piestu ir pataisa Seimo Ekonomikos komitete atmesta. Taip, ES tai leidžiama, tačiau procesai kontroliuojami, o pas mus nelieka konkurencijos, iškreipiama rinka, išpučiamos kainos.

VEIDAS: Buvusio ūkio ministro Dainiaus Kreivio pažymoje išvardyta, dėl ko Jums darytas spaudimas: dėl “Vilniaus vandenų”, Ignalinos atominės elektrinės, Valdovų, Vilniaus koncertų ir sporto rūmų, daugiabučių renovavimoprogramos viešinimo ir kitų projektų. Ar po viešų pareiškimų apie Jums daromą spaudimą tai liovėsi?

Ž.P.: Buvo visko – ir ateidavo, ir skambindavo, ir išsikviesdavo. Tokia, matyt, anksčiau buvo praktika. O dabar niekas nebeskambina. Daug kam, taip pat ir kai kuriems politikams, buvo didelis šokas, kad VPT pradėjo dirbti kitaip. O iš tiesų tai mes tiesiog stengiamės dorai atlikti savo darbą – vykdyti viešųjų pirkimų skaidrinimo politiką, apie kurią rasite daug gražių žodžių turbūt kiekvienos partijos programoje.

Tačiau atsiranda naujos dėmesio rodymo formos – pretenzijos. Jei pretenziją parašo tiekėjas, įtraukiame į planus, o jei politikai, VPT tampa pageidavimų koncertu. Turėtume patys pagal savo rizikos sistemą ir metodiką atsirinkti, kur yra didžiausios rizikos tendencijos, tačiau priversti tikrinti pagal politikų pavedimus. Savaime tai nėra blogai, tačiau turėdami labai ribotus išteklius turėtume susitelkti ties rizikingiausiais projektais. Nes kol vykdome politiko pavedimą dėl galimai neskaidraus langų keitimo projekto kokioje nors jo rinkimų apylinkės mokykloje, vyksta milijoniniai infrastruktūros projektai.

VEIDAS: Viešųjų pirkimų problema – saviškių interesų stūmimas. Tačiau ir Jūs pats karjerą darėte per savo grupės draugą D.Kreivį.

Ž.P.: Prieš ateidamas į VPT beveik metus dirbau ūkio ministro patarėju. Matėm, kad norint pokyčių reikia prisiimti ir atsakomybę. VPT vadovu tapau laimėjęs atvirą konkursą, o ne todėl, kad D.Kreivys – mano bendrakursis.

VEIDAS: Ar tebetikite, kad galima užkardyti valstybės lėšų švaistymą viešuosiuose pirkimuose, kai net STT Jus pastatė į keistą situaciją, neigdama, jog drauge bandėte prikirpti aplinkos apsaugos ministrą?

Ž.P.: Jei atvirai, man buvo šokas. Žiniasklaidoje bandė sukompromituoti, kad šneku, pats nežinodamas ką. Bet yla iš maišo išlindo. Tačiau tai nepakeitė mano pasiryžimo: kiekvieną įtarimų sukėlusį viešųjų pirkimų atvejį perduosiu teisėsaugos institucijoms, nes mūsų pinigai negali būti vagiami. Negali.

“Veidas”: Kokių viešųjų pirkimų konkursų skaidrumu tarnyba šiuo metu labiausiai abejoja? Ir kodėl?

Ž.P.: Netvarkos yra daugelyje sričių, tačiau galėčiau išskirti vandentvarkos ir viešinimo konkursus, kuriuose randame daugiausiai pažeidimų. Priežastis aiški – šiose srityse cirkuliuoja dideli pinigai. Pagrindinis pažeidimas – konkurso sąlygos sudarytos konkrečiam konkurso dalyviui. Pastaruoju metu randami pažeidimai ypač susiję su artėjančiais savivaldos rinkimais. Kai kuriuos savivaldybių organizuotus konkursus teko nutraukti. Vienas didesnių sustojusių projektų – Klaipėdos atliekų deginimo gamykla.

Šiuo metu vyksta tarnybos reorganizacija, po jos tarnyba ne tik dirbs efektyviau, bet ir ją paliks prie neskaidrių viešųjų pirkimų prisidėję žmonės. Priimsime naujų ir liks tie, kuriems prie 2 tūkst. Lt algos nekils pagunda papildomai gauti dar 15–20 tūkst. Lt.

“Veidas”: Po kokių tarnybos veiksmų sulaukėte politinio spaudimo? Ar jis tebesitęsia po Jūsų kreipimosi į teisėsaugą?

Ž.P.: Politinio spaudimo sulaukta peržiūrėjus didelių sumų jau minėtus vandentvarkos, viešinimo viešuosius konkursus, kuriuos organizuoja savivaldybės. Ne aš vienas sulaukiau spaudimo, jį patyrė ir tarnybos darbuotojai. Buvo metas, kai darbuotojai bijojo dėti parašą ant tikrinimo ataskaitų, nes jiems buvo grasinama. Neliko kitos išeities, kaip tik kreiptis į teisėsaugą, šiuo metu vyksta ikiteisminiai tyrimai. Po šių žingsnių daugiau spaudimo nesulaukiame.

“Veidas”: Esate sakęs, kad skaidresni viešieji pirkimai kasmet leistų sutaupyti apie 3 mlrd. Lt. Kokiomis priemonėmis bandoma pasiekti skaidrumo šioje srityje?

Ž.P.: Seimui pateiktas visas paketas teisės aktų dėl įstatymų pakeitimo, kuris sumažintų korupciją. Tikimės, kad pavasariop viešieji pirkimai turėtų praskaidrėti. Numatytos ir baudos, ir atsakomybės klausimas, ir sutarčių kontrolė. Gaila, bet vienas siūlymas panaikinti vidinius sandorius, t.y. kai savivaldybė perka paslaugas iš savo įmonių, nepraėjo.

Nors tai yra ypač uzurpuota sritis, į kurią neturi galimybės “įlįsti” niekas kitas, tik savivaldybės įmonės, kurioms dažniausiai vadovauja giminaičiai ir draugai. Manau, kad viena veiksmingiausių kovos su korupcija viešuosiuose pirkimuose priemonių yra vadovų, ekspertų atsakomybė. Sieksime, kad atsirastų ir visiška materialinė atsakomybė. Kitais metais tarnyba įgis naujų funkcijų, tarp kurių – slaptųjų pirkimų organizavimas.

Ūkio ministro Dainiaus Kreivio bendraminčiai vienas po kito kopia į svarbius postus. Praėjusios savaitės pabaigoje konkursą į Ūkio ministerijai pavaldžios Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo postą laimėjo šiai tarnybai pastaruoju metu laikinai vadovavęs D. Kreivio bičiulis Žydrūnas Plytnikas.

Praėjusią žiemą dienraštis ūkio ministrą su tuomečiu pavaldiniu užfiksavo paslaptingos religinės bendruomenės „Opus Dei” apeigose.

Konkursą į Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo postą Ž.Plytnikas laimėjo be jokios konkurencijos. Vieną galimų pagrindinių varžovų – Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus pavaduotoją Vaidotą Jakštą – dalyvauti konkurse atbaidė Ž.Plytniko žygiai į prokuratūrą.

Prieš keletą savaičių, vos paskelbus konkursą, Ž.Plytnikas kreipėsi į teisėsaugą dėl galimo V.Jakšto piktnaudžiavimo tarnyba.

Konkurso sąlygos irgi buvo lyg tyčia itin palankios Ž.Plytnikui. Kandidatas į tarnybos vadovus turėjo būti teisininkas, turintis 3 metų vadovavimo ir 5 metų teisinio darbo patirtį. Jis taip pat bent penkerius metus privalėjo būti dirbęs viešųjų pirkimų srityje. Viešųjų pirkimų sritį Ž.Plytnikas kuravo dirbdamas „Sodroje”, tačiau iš šios tarnybos teisininkas buvo išmestas.

„Aš niekaip nevertinu konkurso, nes apie jį neturiu jokių duomenų. Kiek žinau, dar yra trys dienos, kai galima apskųsti rezultatus. Todėl palaukime pabaigos, tada bus galima komentuoti”, – apie Ž.Plytniko laimėtą konkursą į ilgesnes kalbas nesileido ūkio ministras.

„Aš tikrai nemanau, kad konkurso sąlygos buvo man specialiai pritaikytos. Jos buvo be galo paprastos, supaprastintos, o aš šioje srityje darbuojuosi nuo 1999 metų ir tikrai esu profesionalas”, – „Lietuvos ryto” televizijai vakar kalbėjo būsimasis Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas.

Konkurso nugalėtojas pripažino, kad su D.Kreiviu jį sieja draugystė: „Bet profesijos ir profesionalumo šiuose dalykuose nereikia painioti su draugyste. Tikrai nedaugelis Viešųjų pirkimų tarnyboje dirbančių asmenų dirba šioje srityje ilgiau nei aš.”

„Lietuvos rytas“ rašo:

Ūkio ministro Dainiaus Kreivio religiniai bendraminčiai vienas po kito kopia į svarbius postus. Pasiekti karjeros aukštumų konservatoriaus bičiuliams padeda ne tik maldos.

Praėjusios savaitės pabaigoje konkursą į Ūkio ministerijai pavaldžios Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo postą laimėjo šiai tarnybai pastaruoju metu laikinai vadovavęs D.Kreivio bičiulis Žydrūnas Plytnikas.

Praėjusią žiemą „Lietuvos rytas” ūkio ministrą su tuomečiu pavaldiniu užfiksavo paslaptingos religinės bendruomenės „Opus Dei” apeigose.

Čia užsukama ne tiktai pasimelsti, bet ir aptarti aktualijų.

Be kita ko, D.Kreivys žarstė pažadus pasirūpinti religiniais bendraminčiais. Atrodo, ministras to nepamiršo.

Konkursą į Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo postą Ž.Plytnikas laimėjo be jokios konkurencijos.

Vieną galimų pagrindinių varžovų – Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus pavaduotoją Vaidotą Jakštą – dalyvauti konkurse atbaidė Ž.Plytniko žygiai į prokuratūrą.

Prieš keletą savaičių, vos paskelbus konkursą, Ž.Plytnikas kreipėsi į teisėsaugą dėl galimo V.Jakšto piktnaudžiavimo tarnyba.

Konkurso sąlygos irgi buvo lyg tyčia itin palankios Ž.Plytnikui.

Kandidatas į tarnybos vadovus turėjo būti teisininkas, turintis 3 metų vadovavimo ir 5 metų teisinio darbo patirtį.

Jis taip pat bent penkerius metus privalėjo būti dirbęs viešųjų pirkimų srityje.

Viešųjų pirkimų sritį Ž.Plytnikas kuravo dirbdamas „Sodroje”, tačiau iš šios tarnybos teisininkas buvo išmestas.

Kaip viešai tvirtino tada „Sodrai” vadovavęs Mindaugas Mikaila, buvusiam pavaldiniui durys buvo parodytos dėl sukčiavimo.

Bet tai Ž.Plytnikui nesutrukdė iš pradžių tapti visuomeniniu D.Kreivio konsultantu, o vėliau be konkurso užimti ministerijos Ūkio ir Europos Sąjungos politikos departamento direktoriaus pavaduotojo postą.

Apie tai, kad būtent šiam asmeniui rengiama Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus kėdė, buvo pradėta kalbėti jau praėjusią žiemą.

Galimybė į ją atsisėsti atsirado, kai pavasarį Ž.Plytnikas buvo paskirtas laikinuoju direktoriaus pavaduotoju, o netrukus laikinai persėdo ir į laikinojo direktoriaus kėdę, kai iš jos buvo priverstas trauktis Rimgaudas Vaičiulis.

Tiesa, prokuratūros duris garsiai ėmęs varstyti Ž.Plytnikas visai neseniai viešai aiškino į direktoriaus postą esą nesiveržiantis ir dar neapsisprendęs, ar apskritai dalyvausiąs konkurse.

Bet net ir jį laimėjęs šis pareigūnas dar nėra visiškai ramus.

„Vykstu į prokuratūrą pasidomėti tyrimu”, – laukdamas trijų dienų termino pabaigos, kai galima apskųsti konkurso rezultatus, susitikimą su žurnalistais vakar bandė atidėlioti Ž.Plytnikas.

Dar paprasčiau durys į vieną didžiausių valstybinių įmonių atsivėrė kitam D.Kreivio religiniam bendraminčiui Rokui Masiuliui.

Buvęs LEO LT valdybos narys ir administracijos direktorius gegužę buvo paskirtas bendrovės „Klaipėdos nafta” vadovu.

Nors šią bendrovę kontroliuoja Energetikos ministerija, pernai gruodį į slaptą „Opus Dei” susibūrimą patekusio „Lietuvos ryto” televizijos žurnalisto darytas pokalbio įrašas leidžia spėti, kad prie R.Masiulio karjeros šuolio prisidėjo ir D.Kreivys.

Kaip „Lietuvos rytas” rašė, kalba apie R.Masiulį pakrypo, kai po mišių alų gurkšnojantys vyrai ėmė diskutuoti, kas turi daugiausia galimybių tapti Europos Sąjungos prezidentu.

Klubo nariai tada juokaudami siūlė į prezidentus siųsti tuo metu LEO LT dar dirbusį R.Masiulį. „Vis tiek greitai liks be darbo, reikėtų prastumti”, – šmaikštavo vienas sambūrio dalyvių.

Bet pokalbyje dalyvavęs D.Kreivys rimtu veidu visiems patikino, kad klubo bičiulis neprapuls – be darbo tikrai neliks.

Šie ūkio ministro žodžiai jau po pusmečio išsipildė.

Bet vakar kalbinamas D.Kreivys dėl sparčiai besiklostančios kai kurių klubo narių karjeros nuopelnų prisiimti nenorėjo.

„Aš niekaip nevertinu konkurso, nes apie jį neturiu jokių duomenų. Kiek žinau, dar yra trys dienos, kai galima apskųsti rezultatus. Todėl palaukime pabaigos, tada bus galima komentuoti”, – apie Ž.Plytniko laimėtą konkursą į ilgesnes kalbas nesileido ūkio ministras.

Pagyręs laimėtoją D.Kreivys užsiminė, kad konkurso nelaiko nesąžiningu, nors jame dalyvavo tiktai vienas pretendentas ir apie jo pretenzijas užimti Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus postą jau buvo kalbama metus: „Konkursas buvo skaidrus, atviras, galėjo dalyvauti tiek kandidatų, kiek norėjo.”

Pagyrų sau negailėjo ir Ž.Plytnikas. Jis pareiškė, kad rimtesnių pretendentų už jį į šį postą net negalėjo būti.

„Aš tikrai nemanau, kad konkurso sąlygos buvo man specialiai pritaikytos.

Jos buvo be galo paprastos, supaprastintos, o aš šioje srityje darbuojuosi nuo 1999 metų ir tikrai esu profesionalas”, – „Lietuvos ryto” televizijai vakar kalbėjo būsimasis Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas.

Konkurso nugalėtojas pripažino, kad su D.Kreiviu jį sieja draugystė: „Bet profesijos ir profesionalumo šiuose dalykuose nereikia painioti su draugyste

Tikrai nedaugelis Viešųjų pirkimų tarnyboje dirbančių asmenų dirba šioje srityje ilgiau nei aš.”

Būdinga savitarpio pagalba

* Ministras D.Kreivys pernai žiemą buvo užfiksuotas besilankantis sostinėje, Jogailos gatvėje, įsikūrusiame studijų centre ir jaunimo klube „Liepkiemis”.

* Klubas, kuriame ugdomas berniukų, vaikinų ir vyrų žmogiškasis, dorovės ir krikščioniškasis tobulėjimas, veikia nuo 1995 metų.

* Krikščioniškas formavimasis „Liepkiemyje” yra patikėtas Katalikų bažnyčios asmeninei prelatūrai „Opus Dei”. Teigiama, kad ji padeda žmonėms gyventi tikėjimą atitinkantį kasdienį gyvenimą.

* „Opus Dei” („Dievo darbas”) mokytojai ir tikėjimo skleidėjai Vilniuje – prieš keletą ar keliolika metų į Lietuvą atvykę ir puikiai lietuviškai pramokę užsieniečiai.

* Tose pat bendruomenės patalpose Vilniuje vyksta ir pamaldos, ir Katekizmo skaitymai, ir neoficialūs pokalbiai apie šalies ir pasaulio aktualijas prie alaus ar sulčių.

* Išpažintis atliekama nuošaliame kambaryje akis į akį su kunigu.

* Dievą kasdienybėje siūlančią atrasti organizaciją „Opus Dei” religijotyrininkai vadina radikalia katalikybės atšaka, kurios nariams būdingas didelis pamaldumas, griežtas normų laikymasis, savitarpio pagalba.

* „Opus Dei” bendruomenė ypač išgarsėjo po to, kai ją prieštaringai pavaizdavo JAV rašytojas Danas Brownas knygoje „Da Vinčio kodas”.