Vilniaus sporto rūmai pastatyti 1965-1971 m. ant senų žydų kapinių. 2009 m. Andriaus Kubiliaus vadovaujama Lietuvos vyriausybė įsipareigojo kapines globoti. Dabartinė Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė ketina Sporto rūmus paversti kongresų centru. Siūlau Lietuvos valstybei šias kapines grąžinti Vilniaus žydams ir jas sutvarkyti taip, kaip Vilniaus žydai paprašys.
Andrius Kulikauskas
Apžvelgsiu kapinių ir Sporto rūmų istoriją. Išsakysiu, kodėl palaikau mintį Vilniaus žydams grąžinti šias jų žymiausias kapines vietoj kad sovietinį architektūros paminklą pritaikyti europietiškam kongresų centrui. Baigsiu mintimi, jog didžiausia kliūtis tai, kad mūsų lietuvių tautos valios reiškėjai (Kazys Škirpa, Stasys Raštikis, Antanas Maceina, Leonas Prapuolenis, Adolfas Damušis, Stasys Lozoraitis, Petras Klimas) mūsų vardu ir mūsų gerbūviui 1941 m. Lietuvos žydams “atšaukė svetingumą” ir mes lig šiol šito atšaukimo nesame atšaukę.
Istorija
Jos veikė nuo XVI amžiaus ar gal net anksčiau. Šias kapines įteisino Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza.
Istorikas Elmantas Meilus rašo, jog šios yra seniausios žinomos Vilniaus žydų kapinės. Jos veikė nuo XVI amžiaus ar gal net anksčiau. Žydai tuo metu neturėjo teisės gyventi Vilniuje, tad kūrėsi kitoje Neries pusėje šalia žvejų priemiesčio. Šias kapines įteisino Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza. Jos buvo Pilies eigulio (malkininko) jurisdikcijoje. 1831 m. kapinės buvo uždarytos rusams pradėjus statyti tvirtovę. 1935 m. lenkai likusią didžiąją kapinių dalį paskelbė muziejine vertybe. Jose buvo išlikę virš 200 antkapių įskaitant Vilniaus Gaono ir kitų įžymenybių. Sovietų laikais Vilniaus Gaono kapas 1953 m. perkeltas į kapines prie Olandų gatvės, paskui 1968 m. į Sudervės kapines. Dalis kapų iškelta į Saltoniškes. Daugybė antkapių panaudota statyboms. 1996 m. archeologai šalia sporto rūmų rado žydų vaikų kapų ir mano, kad kapų ten yra ir daugiau.
2004 m. Sporto rūmus įsigijo Vladimiro Romanovo valdoma Ūkio banko investicinė grupė (ŪBIG). Jai nepavyko gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų sutvarkyti nykstančius, nebetinkamus naudoti rūmus. 2006 m. Sporto rūmai įtraukti į Kultūros vertybių registrą, kaip išsaugotinas sovietų architektūros pavyzdys. Sporto rūmai pasižymi savo neįprastu vantiniu stogu, kuris, deja, surūdijęs ir gręsia įgriūti.
Visi sutiko, jog Sporto rūmai pastatyti viduryje kapinių, “zonoje A”, kurioje Komitetas reikalavo uždrausti bet kokį kasimą.
Anot “Wikileaks” paskelbtų JAV diplomatų pranešimų, 2005 m. Karaliaus Mindaugo apartamentų statyba išjudino žydų bendruomenę. Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky kapinių klausimu pasikliovė tarptautiniu Komitetu išsaugoti žydų kapines Europoje (CPJCE, “Committee for the Preservation of Jewish Cemeteries in Europe”). 2009 m. gegužės 21 d. Komiteto atstovai susitiko su Lietuvos Vyriausybės atstovais, kultūros viceministru Donatu Valančiausku, užsienio reikalų viceministru Šarūnu Adomavičiumi ir kultūros paveldo departamento direktore Diana Varnaite. Visi sutiko, jog Sporto rūmai pastatyti viduryje kapinių, “zonoje A”, kurioje Komitetas reikalavo uždrausti bet kokį kasimą. Kapinių paribyje, “zonoje B”, kasimo darbams reikalinga rabinų priežiūra.
Komitetas taip pat reikalavo kuo mažiau viešumos vardan lankstumo. Komiteto atstovas, inžinierius Arieh Kleinas, aiškino JAV ambasadai, jog teks rasti, kas sumokėtų už 100 tūkst. JAV dolerių kainuosiančią rabinų priežiūrą. Sutarė, jog Komitetas turėtų kreiptis į Lietuvos Vyriausybę, kad ji pakalbintų ŪBIG arba Karaliaus Mindaugo apartamentų statytojus. 2009 m. rugpjūčio mėn. 26 d. kultūros paveldo departamento direktorė ir CPJCE Komitetas bei Lietuvos žydų bendruomenė pasirašė viešai neskelbtiną susitarimą dėl kapinių ribų ir globos. 2015 m. svetainė DefendingHistory.com visgi šį susitarimą paskelbė.
Prieš šį sumanymą sukilo visi trys Vilniaus rabinai ir daugybė įtakingų rabinų po visą pasaulį.
Dvi kapinėse esančios automobilių stovėjimo aikštelės buvo pakeistos gėlynais. 2014 m. kultūros ministras Šarūnas Birutis paskelbė kapines valstybės saugumo objektu “viešajam pažinimui ir naudojimui bei viešajai pagarbai”. Tačiau 2015 m. vasario mėn. 12 d. ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius paskelbė, jog Sporto rūmai iki 2017 m. taps kongresų centru. Balandžio mėn. 14 d. jis susitiko su CPJCE ir Lietuvos žydų bendruomenės atstovais ir sulaukė jų pritarimo. Rugsėjo 16 d. Lietuvos valstybė derybų būdu iš ŪBIG bankroto administratoriaus nupirko Sporto rūmus už 5,6 mln. eurų ir ketino juos atstatyti už 19,7 mln. eurų. Numatyta kasmet pritraukti 150 tūkst. lietuvių lankytojų ir 40 tūkst. užsieniečių.
Prieš šį sumanymą sukilo visi trys Vilniaus rabinai ir daugybė įtakingų rabinų po visą pasaulį. Žymus Lietuvos žydų kultūros mokslininkas Dovidas Katzas yra surinkęs pasisakymų prieš kongresų centro steigimą Šnipiškių žydų kapinėse iš 4 rabinų grupių, 10 įstaigų ir 23 asmenų.
Pasirinkimas
Juk ten 1944-1947 m. palaidoti NKVD nukankinti 724 kaliniai tikrai neprieštarautų jeigu kongresų dalyviai juos lankytų arba Vilniaus miestas juos žmoniškai perlaidotų kitur.
Suprantama, jog senosios žydų kapinės yra labai geroje vietoje. Tačiau Vilniuje yra ir daugiau tokių gerų vietų. Kongresų centrą būtų galima pastatyti Tuskulėnų dvare, Žirmūnų g. 1F. Juk ten 1944-1947 m. palaidoti NKVD nukankinti 724 kaliniai tikrai neprieštarautų jeigu kongresų dalyviai juos lankytų arba Vilniaus miestas juos žmoniškai perlaidotų kitur.
Galima būtų kongresų centrą pastatyti virš sovietų karių kapų Antakalnio kapinėse. Juk jie galvas guldė už ateistinę Sovietų Sąjungą, kuri antkapius naudodavo statybinėms medžiagoms. Subyrėjusios imperijos kariai negali skųstis, jeigu virš jų galvų veikia tualetai, dirba barai, vyksta paikybės, pučiasi ir sprogsta Europos burbulai, kaip kad pūtėsi ir sprogo graikams. Sovietų karius gal ta proga būtų galima išmainyti į Sibire gulinčius mūsų tremtinius.
Už kelių šimtmečių, ką matysim nuo Gedimino pilies kitoje Neries pusėje? Nejaugi matysim tai, ką matė LKP CK sekretorius?
Galėtumėme kongresų centrą pastatyti Lukiškių aikštėje, kad ir po žeme. Arba šalia Vilniaus aerodromo. Virš žiedo tarp Vilniaus geležinkelio ir autobuso stočių. Tauro kalne, Cvirkos parke, Reformatų skvere, Vingio parke arba Kalnų parke. Tam pritaikyti Valdovų rūmus. Atstatyti Vilniaus aukštutinį pilį ir paskirti tam tikslui.
Juk numatyta skirti 20 milijonų eurų lopyti, pritaikyti, įamžinti sovietinį palikimą, nepasiteisinusią stogo konstrukciją. Įtvirtinti ir pasisavinti sovietams būdingą nusikaltimą prieš žydus tada, kai statinys dešimt metų nebetarnauja ir prašosi išardomas.
Verčiau matykime tai, ką matė Lietuvos didysis kunigaikštis. Jisai matė žydų priemiestį, taip pat jų neįprastas kapines, įžymių žydų mauzoliejus.
Po kelių šimtmečių, ką matysim nuo Gedimino pilies kitoje Neries pusėje? Nejaugi matysim tai, ką matė LKP CK sekretorius? Mes, jo palikuonys, aiškinsim per kartų kartas, kas tai per pilkas pastatas. Jisai pastatytas iš betono, kuris mums labai brangus, nes primena tarybinį laikotarpį, penkiasdešimt metų, kuriuos taip nuoširdžiai mylime, nes mes buvome nematomi rezistentai, vadinami kolaborantais, kaip kad architektas Eduardas Chlomauskas ir inžinierius Henrikas Vytautas Karvelis. Jeigu sovietai būtų mus dar paspaudę, dabar jau komunizmas švytėtų mūsų šalyje ir visoje Europoje. Deja, nesulaukėme tų žadėtų pensijų, nes viskas sugriuvo. Mums pritrūko tikėjimo! Užtat tikėkime jos paveldėtoju, Europos Sąjunga, jos valdininkais Briuselyje. Juokinga. Graudu.
Verčiau matykime tai, ką matė Lietuvos didysis kunigaikštis. Jis matė žydų priemiestį, taip pat jų neįprastas kapines, įžymių žydų mauzoliejus. Jis suprato, jog kiekvienai klestinčiai tautai reikia prisirišusių mažumų kaip ir ištikimos išeivijos. Gal miesčionys spiriasi, bet jis mažumas kviečia ir globoja, kad jos čia įsišaknytų, kaip Lietuvos tautos, daugiskaita. Vytautas Didysis žydų vadinamas Lietuvos Kiru, ogi Kiru vadinamas Mesijas.
Norėčiau, kad kitoje Neries pusėje jie matytų žalumą, ir vaikus mokytų: štai jau beveik tūkstantį metų stovi žydų kapinės.
Po kelių šimtmečių, nejaugi Lietuvoje vyraus “grynakraujai” lietuviai. Jeigu lietuvių kalba išliks, jeigu kam rūpės mūsų šaknys, tai visgi bus lietuviai, kurių širdyse tekės nebūtinai ir nevien lietuvių bet taip pat ir rusų, lenkų, žydų, anglų, kiniečių, arabų, afrikiečių, indų bei kitų tautų kraujas. Norėčiau, kad kitoje Neries pusėje jie matytų žalumą, ir vaikus mokytų: štai jau beveik tūkstantį metų stovi žydų kapinės.
Jos primena, jog lietuvių tauta nuo seno gera, pakanti, išmintinga, sąmoninga. Kadaise tai buvo miesto pakraštys. Žalia, šventa erdvė išliko nepaisant carų ir ateistų. Ją atstatė lietuviai, atkovoję nepriklausomybę, atjautę žydus, kurių po holokausto liko taip mažai, jog tiktai šviesuolių dėka sušvito viltis, kad Dievas nėra žiaurus, Jis atsižvelgs į tikinčiųjų jausmus. Čia kaip tik padėjo Vatikanas, 2015 m. gruodžio mėn. 10 d. priminęs, jog krikščionys yra labiau skriaudę žydus, nei atvirkščiai, ir pamokęs, jog Dievas nenusigręžė nuo žydų, bet ištęsės visa, ką jiems žadėjo; kad žydus vienija Mozės penkiaknygė, Tora, kaip krikščionis vienija Kristus; kad juos visus vienija gyvasis Dievo žodis; kad gyvai tikintys žydai yra krikščionių vyresni broliai iš kurių reikia mokytis.
O Vilniuje buvo žydų gyvai tikinčių, jog reikia gerbti kapines su palaikais ar be jų, ne taip kaip Rasų kapines, kurias sovietams tarnaujantys lietuviai plentu perkirto. Įsivaizduokime, kad katalikų kunigai pabrėždavo, jog reikia į šias žydų kapines sugrąžinti Vilniaus Gaono palaikus, juk jis žydų laikomas vienu iš pačių žymiausių savojo tūkstantmečio Toros žinovų. Jo kapinės privalo tapti išminties, meilės, santarvės ir susikalbėjimo užuovėja Vilniaus širdyje. Įsivaizduokime, susipratę lietuviai Europos Sąjungos laikais neleido apstatyti šias seniausias žydų kapines kongresų centru, viešbučiu ir butais. Žydų kapinės, kaip ir Valdovų rūmai, mums tapo neįkainojamu valstybingumo ženklu, tiek 1990 m. skelbtos nepriklausomybės, tiek žydų litvakų pamiltos ir jų širdyse mums valstiečiams išsaugotos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.
Kliūtis
Visi skaitytojai iš karto supras, jog tai, ką siūlau yra neįtikėtina. Juk lietuvių tauta visai kitaip save supranta. Arba kartais niekaip savęs nesupranta, nesimoko iš istorijos, nesirūpina savo tautos likimu, nesisavina jos klaidų ir nesvarsto galimybių. Prisipažįstu, pasimokėme iš partizanų kovų, atsisakėme ginkluoto pasipriešinimo, išmokome taikiai kovoti kaip Gandhi ir Martinas Lutheris Kingas ir išvengėme Čečėnijos likimo. Ar mokomės toliau?
Ateityje išlikti lietuviu pareikalaus vis daugiau pastangų. Galime eiti lažybų jog už šimto metų lietuvių, kaip ir nebus.
Lietuva atstatė nepriklausomybę ir įsitvirtino NATO, Europos Sąjungoje ir euro zonoje. Tačiau gyventojų skaičius sumažėjo nuo 3,7 mln. 1991 m. iki 2,8 mln. 2016 m., tai yra, tiek kiek buvo 1961 m. ir tiek kiek buvo 1928 m. (įskaitant lenkų okupuotą Vilniaus kraštą), kada planetoje gyveno triskart mažiau žmonių. Ateityje išlikti lietuviu pareikalaus vis daugiau pastangų. Galime eiti lažybų jog už šimto metų lietuvių, kaip ir nebus. Lietuvoje gyvens ateiviai iš didžiosios Europos, iš Baltarusijos, iš Kinijos ir kitų šalių. Ateis ne kaip Vytauto žydai, karaimai ir totoriai. Ateis kaip turkai, kuriems visai neįdomu, kad jų žemę kadaise apdainavo Homeras, joje pasakėčias kūrė Ezopas, vyskupavo Kalėdų senis (šv.Mykolas), Jėzus Kristus apsireiškė šventam Jonui, iš žemės į dangų pakilo Mergelės Marijos kūnas.
Jiems Lietuva išlieka atmintyje kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, ten kur žydai galėjo ramiai sau tvarkytis, kur paskui vadinosi litvakais.
Už tūkstančio metų mūsų žemę tikrai prisimins žydai. Jie prisimins kiekvieną iš savo 259 bendruomenių (štetlių), savo dvasines mokyklas (ješivas), savo rabinų komentarus, savo varguolius ir jų kapus. Nes žydai jau kelis tūkstantmečius rūpinasi savo likimu, kalbina Dievą ir vienas kitą, ko melsti tautai. Romėnų, asirų, babiloniečių, hetitų, faraonų nebėra, o žydų tautelė gyvuoja. 22 proc. Nobelio premijos laimėtojų, tai žydai. Iš jų 7 kilę iš Lietuvos. Žydai mokosi iš istorijos. Jiems Lietuva išlieka atmintyje kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, ten kur žydai galėjo ramiai sau tvarkytis, kur paskui vadinosi litvakais. Nepaisant holokausto, kiek daug žydų labiausiai myli ne Izraelį, ne Ameriką, o būtent Lietuvą, kaip savo tėvų žemę, savo senelių žemę. O mes jų nesisaviname, iš jų nesimokome.
Ar yra tokių katalikų, kurie žydus užtartų ir padrąsintų, suprasdami, jog ne žydai kalti, kad jų kapų tiek daug, o gyvų taip mažai?
Man viena lietuvė pasakė, argi nepavėluota? Nejaugi kas iš Vilniaus žydų beturi artimųjų tose kapinėse? Iš tiesų, retas lietuvis rūpinasi ne tik savo giminių, bet savo tautiečių kapinėmis apskritai, taip kaip Vilius Žalpys pasirūpino Roslyn, Oregono valstijoje, JAV arba kaip Stanislovas Urbonas rūpinasi lietuvių karių kapais Antakalnio kapinėse. Ar yra Lietuvoje tokių katalikų, kurie norėtų iš žydų pasimokyti pamaldumo, kurie gerbtų jų pavyzdį? Ar yra tokių katalikų, kurie žydus užtartų ir padrąsintų, suprasdami, jog ne žydai kalti, kad jų kapų tiek daug, o gyvų taip mažai?
Mes gedime išnykusių prūsų ir jotvingių, bet negedime litvakų. Jų nelaikome savo broliais.
Pora lietuvių yra manęs paklausę, kodėl žydams neužtenka, kad jų atsiprašome? Paaiškinau, kad jiems ir man pačiam rūpi ne atsiprašymas, o atjauta. Juk našlę iškart užjaučiame, kai tik jos vyras numiršta, taip pat ir laidotuvių metu, po savaitės, po mėnesio, po pusmečio, po metų ir taip kasmet per visą gyvenimą. Mes gedime išnykusių prūsų ir jotvingių, bet negedime litvakų. Jų nelaikome savo broliais.
Nepasvajojame, kokia Lietuva būtų didinga, jeigu kaip kadaise, pusė Vilniaus ir kitų miestų bei miestelių būtų žydai. Pagalvokime, ką mums reikštų geras milijonas žydų. Ar kas tokioje Lietuvoje nerastų darbo? Ar mūsų mokyklos, universitetai ir institutai nebūtų stipriausi Rytų Europoje? Ar demokratija nesuvešėtų? Ar valdininkų šutvės nesubyrėtų? Ar Rusija mūsų nebijotų? Ar Baltarusija ir Ukraina į mus nesigręžtų? Ar Lietuva netaptų kryžkele, o ne užkampiu? Ar nepajėgtumėme įtraukti ir Lietuvos šalininkais išsiugdyti neribotą skaičių pabėgėlių? Ar lietuvių kalba ir kultūra nepraturtėtų pasaulinio lygio kūriniais? Ar mūsų kaimas neklestėtų? Ar mūsų pensijos sumažėtų? Ar mes, lietuviai, nepasitemptumėme? Ar neišryškėtų, jog litvakų mąslumas, šviesumas, žemiškumas, įtarumas, šaltaprotiškumas ir kantrumas yra kilę būtent iš lietuvių? Ar katalikų tikėjimas neatbustų nuo šių žydų “kryžiagalvių”, kaip pravardžiuoja juos hasidai? Ar Dievas mus mažiau mylėtų?
Bet juk pradžiai užtektų net tūkstančio, netgi šimto šviesuolių, jaunų litvakų ateivių. Visa Europa nustebtų ir įsidėmėtų. Save kitaip suvoktumėm.
D.Katzas jau pusę metų manęs prašo surasti nors vieną katalikų kunigą, kuris viešai pareikštų abejonę kongresų centro klausimu. Man tada atrodė, “tegul mirusieji laidoja mirusius”. Bet mane neramino tai, jog mano, lietuvio kataliko, Bažnyčia, nesigilina, kaip 1941 m. lietuviai skriaudė žydus. Mano parapijos kunigas man tvirtino jog viskas seniai žinoma ir už viską atsiprašyta. Tačiau manau jis net neįsivaizduoja, jog būtent lietuviai voldemarininkai dar prieš karą sumanė ir paskui rengė Lietuvos žydų išžudymą. Tai esu nuodugniai ištyręs straipsniu “Kaip lietuviai skriaudė litvakus“. Mūsų istorikai nenurodo, kad 1941 m. sukilėlių vadovas Kazys Škirpa jau 1940 m. liepos sumanė žydų išvarymą iš Lietuvos. Neviešina ir jo 1943 m. rašytų atsiminimų kartu su 110 dokumentų, iš kurių gal koks 20 kursto etninį valymą. (Balučio kopija: LCVA f.648, a.2, b.581-582, Geručio kopija: VUB f.155-310) Stasys Lozoraitis ir Petras Klimas 1941 m. gegužės mėn. savo laiškais ramino K.Škirpą, kad išvarymas vykdytinas nepaisant nekaltų žydų aukų. (LCVA f.668, a.1, v.734, l.199, LCVA f.MK-9, a.1, v.2, l.499-501) Esu paskelbęs šiuos ir daugybę kitų pirminių šaltinių, “Documents Which Argue For Ethnic Cleansing”.
Vyskupas Vincentas Brizgys žydams gynėsi, kad jeigu jis viešai juos užstotų, lietuviai jį patį linčuotų.
Žydų skriaudimą palaikė žymiausi katalikų šviesuoliai arkivyskupas Juozapas Skvireckas (getų šalininkas), filosofai Antanas Maceina (LAF programa) ir Juozas Girnius (“Idėjiniai nacionalsocializmo pagrindai”), “Į laisvę” redaktoriai Juozas Ambrazevičius, Zenonas Ivinskis, Kazys Bauba ir Jonas Virbickas (“…balševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas…”, “Apvalyti lietuvių tautą nuo grybo”). Vyskupas Vincentas Brizgys žydams gynėsi, kad jeigu jis viešai juos užstotų, lietuviai jį patį linčuotų. Manau, mums tada kaip tik trūko vieno kankinio vyskupo, kad šiandien laisvai ir teisingai mąstytumėme apie visa tai. Juk ar ne tam šventas tikėjimas?
Mus lietuvius žlugdo melas, jog žydai iššaukė lietuvių kerštą.
Manau, mums lietuviams katalikams būtų labai sveika ir teisinga kasmet rengti pamaldas atjausti išžudytus žydus, apmąstyti lietuvių tautos nuklydimą, aptarti Lietuvos žydų palaikymą. Tokia “sąžinės diena” galėtų vykti kasmet birželio mėn. 23 d. žydų kapinėse. Elektroniniu paštu tris kartus kreipiausi į Vilniaus arkivyskupijos kanclerį, “Kas Vilniuje rūpinasi katalikų ir žydų bendradarbiavimu?” Du kartus užėjau. Po mėnesio galiausiai atrašė kancleris kun. Kęstutis Palikša, “Katalikų Bažnyčia, kaip žinia, nėra vien vyskupai ir kunigai – ji sudaryta iš visų pakrikštytųjų. Todėl, ką bent kuris jos narys gera padaro, tai tuo taip pat yra pagarbinamas Dievas ir įdedamas Bažnyčios įnašas į teisingesnio ir taikesnio pasaulio kūrimą. Svarbu tik, kad mes visi turėtume kantrybės, artimo meilės ir ištvermės geruose darbuose.” Dar kartą užėjau, tai galiausiai mane priėmė. Paaiškėjo, kad niekas nesirūpina žydais. Galiu rūpintis. Užtat ir pats rašau grąžinti žydų kapines. Toks aš Dievo tarnas, Jo tikrovės laidas.
Lietuviai žudė žydus dėl rūbų, dėl auksinių dantų, dėl teisės pasigirti ir dėl galios žudyti, bet ne iš keršto.
Mus lietuvius žlugdo melas, jog žydai iššaukė lietuvių kerštą. Įsidėmėtina, jog mūsų kerštą iš anksto tyčia kurstė mūsų vadai, Kazys Škirpa ir Bronys Raila, jau nuo 1940 m. liepos mėn. pirmų dienų, kaip pagrindinį būdą išjudinti mus lietuvius, taip suglumusius po Stalino ultimatumo ir Tautos vado Antano Smetonos pabėgimo, ir taip vieningai pasveikinusius Justo Paleckio vyriausybę, jog iki šių dienų gėda pamanyti. Istorikas Liudas Truska pastebėjo, “Lietuvos aidas” įamžino, kaip lietuviai šviesuoliai ir kariai puolė į komunistų glėbį. O iš gausių parodymų Prano Matiuko byloje matosi, jog lietuviai žudė žydus dėl rūbų, dėl auksinių dantų, dėl teisės pasigirti ir dėl galios žudyti, bet ne iš keršto. Tačiau Bronys Raila ir kiti mūsų tautos valios reiškėjai mums po visko kalė į galvą, kad žydai mus taip išdavė, jog negalėjom už save atsakyti. Sakau, lietuviai, kerštas yra nuodėmė ir jokiu būdu nepateisinamas ir neatjaustinas. Juk kerštas yra neatjauta. Kas atjaučia neatjautą, tas ją atkartoja.
LAF programos 16 straipsnis skelbia: “Lietuvių Aktyvistų Frontas žydų tautinei mažumai Lietuvoje atšaukia svetingumą.”
Mus lietuvius pribaigs tokie šališkiausi šalininkai, kaip Genocido centro direktorė Birutė Teresė Burauskaitė, kurie nepripažįsta mūsų Lietuvai laisvę klysti. Anot jos, K.Škirpa buvo tiesiog vienos organizacijos vadovas. Jis – ne Lietuva. Bet kaip tada suprasti Lietuvos nepriklausomybės skelbėją Leoną Prapuolenį, kuris Škirpą laikė sukilėlių (Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) vadu? Kaip suprasti Lietuvos laikinąją vyriausybę, kuri K.Škirpą laikė ministru pirmininku? Argi B.T.Burauskaitė nesumenkina mūsų 1941 m. sukilėlių, už tėvynę paukojusius gyvybę? Jeigu tauta neklysta, tai kam reikia, K.Škirpos žodžiais, nuplauti jos gėdą? Gerbiu direktorę B.T.Burauskaitę, kad jinai su istoriku Arūnu Bubniu susipažino su mano surinktais dokumentais ir pasiryžo bent dalį jų paskelbti Genocido centro svetainėje genocid.lt Deja, paskui ji nusprendė, kad Lietuvos pasiuntinybės vadovai S.Lozoraitis ir P.Klimas nebuvo Lietuvos atstovai ir centras neskelbs jų “asmeninių laiškų”. Man gaila, kad mūsų Lietuvos valstybė tokioms gero politiko reikalaujančioms pareigoms pastatė administratorę, kaip ji save vadina. Vardan Lietuvos neklystamumo ji kerta mūsų valstybingumo pagrindus taip, kaip Rusijos vienvaldis Vladimiras Putinas niekada neapkapos.
Žydai klydo, kaip visi žinome iš jų pačių šventraščio. Ar lietuviai klysta? Ar mokomės iš savo klaidų?
LAF programos 16 straipsnis skelbia: “Lietuvių Aktyvistų Frontas žydų tautinei mažumai Lietuvoje atšaukia svetingumą.” Šią programą Berlyne parašė bene žymiausias lietuvis filosofas A.Maceina. Ją redagavo LAF vadas K.Škirpa ir jo sekretorius Antanas Valiukėnas. Šis sakinys yra L.Prapuolenio, LAF vado Kaune, paskutinėje kalboje, kurią 1941 m. rugpjūčio mėn. 6 d. pasakė Lietuvos generalkomisarui von Rentelnui, ir kurią pasirašė visa LAF vadovybė, įskaitant Adolfą Damušį, Kazį Baubą ir Jurgį Valiulį. Ar mes kada atšauksime šį atšaukimą?
Mažvydo bibliotekos rankraščių skyriuje guli nesukataloguotas K.Škirpos archyvas. Jame radau jo 1951 m. rašyto straipsnio juodraštį, kuriame jisai arba “Nepriklausomos Lietuvos” redaktorius Jonas Kardelis išbraukė šį 16 straipsnį ir pernumeravo visus kitus programos straipsnius. Žodžiu, klydom. Ar mūsų klaida tokiu būdu ištaisyta?
Ištaisykime klaidą, savo elgesiu naujai kvieskime savo žydus į savo žemę. Suvokime, jog tai ne tik lietuvių tautos, o Lietuvos tautų žemė.
Įsigilinkime, nejaugi mūsų žydai buvo “svečiai”? Juk jų kūnai guli čia, jų žemėje, jau 500 metų. Koks dievas mums šią žemę pažadėjo? Dievas nepažadėjo, o kaskart dovanoja, kaip grąžino Vilnių ir Klaipėdą, kaip sugriovė Sovietų Sąjungą, kaip priglaudžia mūsų kaulus. Kas tik myli mūsų žemę, tas jos šeimininkas. O kas Lietuvos vaikus varo lauk, tas ne Lietuvos šeimininkas. Manau, mūsų tautą slegia tai, kad nebesijaučiame savo krašto šeimininkais. Ištaisykime klaidą, savo elgesiu naujai kvieskime savo žydus į savo žemę. Suvokime, jog tai ne tik lietuvių tautos, o Lietuvos tautų žemė.
Juk mes patys kenčiame dėl to, kad sau neleidžiam dvigubos pilietybės. O manau, jos iš dalies neleidom, kad tik žydai nesugrįžtų ir neatgautų tai, ką mūsų tėvai ir seneliai išsidalino. Išsivaikščiosime visi, kad tiktai žydai negrįžtų…
Nejaugi už 19,7 milijonus eurų atstatysime šventyklą sovietų sporto žvaigždėms ir naujai ją pašventinsime europietiškoms vertybėms ant šventų žydų kaulų? Amžiams į ją kojos nekels patys maldingiausi žydai.
Užtat labai vertinu galimybę Vilniaus žydams grąžinti jų seniausias kapines, atsiriboti nuo rusų caro ir sovietų ateistų skriaudų, atgailauti ir mūsų lietuvių tautos nuodėmes.
Būkime laisva tauta. Patys sugalvokime kažką gražaus parodyti jog mylim savo žydus. Būtinai darykim tai, ko žydai net neprašo. Galėtume, pavyzdžiui, visus lietuvius už nuopelnus Kaunui ir Lietuvai palaidotus Petrašiūnų kapinėse, kadaise skriaudusius žydus ir viešai neatgailavusius, perlaidoti į masinę kapavietę, ar tiesiog savo gimtinėse. Pradėkime nuo 2015 m. birželio mėn. 26 d. ten iškilmingai perlaidoto Bronio Railos. Įsivaizduoju, sutilptų Vytautas Alantas (nacionalsocialistas), Adolfas Damušis ir Petras Klimas. Mūsų gerbiamas Vytautas Landsbergis galėtų paaukoti savo tėvą, Lietuvos laikinosios vyriausybės komunalinio ūkio ministrą Vytautą Landsbergį-Žemkalnį. Mat, vyriausybės nurodymu jo viceministras Vladas Švipas įrengė koncentracijos stovyklą Kauno VII forte, kur 1941 m. liepos 4-6 d. lietuviai sušaudė 3 tūkst. žydų. Stasys Raštikis vokiečių kalba naujai surašė K.Škirpos “Lietuvai išlaisvinti nurodymus”, nurodančius žydus išvaryti. Tai mūsų tautos didvyriai, kadaise pasiruošę už ją savo gyvybę paaukoti. Tad drįstu pamanyti, kad jie skaistykloje melste meldžiasi, kad tik išdrįstumėm juos dabar paaukoti, kad tik mūsų tauta atsitiestų. Mūsų akyse visi taptų tikrais didvyriais, mūsų atpirkimo ožiais. Jų šeimos gali dar geriau kaip nors sugalvoti. Mes jas vieningai palaikykime.
Tai išrištų daugelio mūsų nuodėmių. Juk dešimtys tūkstančių lietuvių pasipelnė iš žydų išžudymo, žodžiu, palaikė žudikų atlyginimą. O šimtai tūkstančių lietuvių įtarinėjo žydų gelbėtojus, taip kad žydai neretai bėgdavo atgal į getus, nes ten buvo saugiau.
Užtat labai vertinu galimybę Vilniaus žydams grąžinti jų seniausias kapines, atsiriboti nuo rusų caro ir sovietų ateistų skriaudų, atgailauti ir mūsų lietuvių tautos nuodėmes. Juk tai labai paprasta. Viena tokia netikėta atjautos dovana įveiktų mūsų neatjautą.
Loading ...