Scanpix nuotr.

Pristojusios investicijos, pingantis nekilnojamasis turtas, mažėjantis gyventojų skaičius ir nerimas dėl savo sveikatos bei saugumo – taip galėtų atrodyti juodasis Vilniaus ir aplinkinių regionų raidos scenarijus, jo pašonėje pradėjus veikti baltarusiškai Astravo elektrinei. Tačiau analogiškų istorijų pavyzdžiai rodo, kad tai greičiausiai ir liks tik neišsipildžiusiu siaubo filmo scenarijumi.

Dovaidas PABIRŽIS

Per 50 kilometrų nuo šiuo metu statomos As­travo atominės elektrinės nutolęs Vilnius patenka į jos poveikio zoną. Be to, baltarusiai giriasi, kad stato pigiausią tokio pobūdžio jė­gainę pasaulyje, taip Lietuvai keldami tik dar daugiau nerimo.

O jo ir taip netrūksta – iki šiol elektrinės statytojai neskuba atsakyti į daugelį klausimų, susijusių su atominės saugumu: dėl jėgainės aikštelės parinkimo ir įvertinimo, galimo poveikio aplinkai, vadinamųjų streso testų, Neries vandens panaudojimo, nesibaigiančių incidentų statybų metu ir apskritai elektrinės atitikties tarptautiniams saugumo standartams.

Ir nors politikai gerokai pavėluotai suskubo griebtis kovos prieš elektrinės statybas, rinkti pi­liečių parašus ir organizuoti įvairias akcijas, sunku patikėti, kad nuo Juozapinės kalvos jau aiškiai šviečiant elektrinės kontūrams statybos staiga bū­tų sustabdytos. Daugelis ekspertų sutaria, kad, užuot kovojus su neįmanomu, dabar verčiau belieka kaip galima labiau įsitraukti į statybų procesą, įtraukti į jį tarptautinę bendruomenę ir rūpintis būsimos jėgainės saugumu.

Įtaka nekilnojamajam turtui nedidelė

Kaip Astravo atominė elektrinė tiesiogiai paveiks Lietuvos ekonomiką ir arčiausiai nuo jos esančius valstybės regionus? Pasaulyje netrūksta tyrimų, kokią įtaką nekilnojamojo turto kainoms ir ekonomikai daro tokie objektai. Tiesa, dažniausiai tiriama šiek tiek artimesnių, mažesnių ir tos pačios valstybės teritorijoje esančių regionų, miestų ir miestelių padėtis.

1997-aisiais atliktas tyrimas apie dviejų netoli viena kitos esančių atominių elektrinių Ka­li­fornijoje (JAV) įtaką nekilnojamojo turto kainoms parodė, kad jokio tiesioginio ryšio tarp kainų ir artumo nuo šių objektų nėra. Priešingai – tąkart pastebėta, kad namai arčiau jėgainių buvo brangesni. Rezultatai parodė, kad namų kainos pasiekė aukščiausią tašką likus 23 mylioms (apie 37 km) iki „Diablo Canyon“ atominės elektrinės ribos, o tokie kriterijai, kaip infrastruktūra, darbo vietos ir pasiekiamumas, buvo daug svarbesni už atominės artumą.

Atlikus tyrimą dėl nebenaudojamos, didesnės ir labiau matomos „Rancho Seco“ elektrinės pa­aiškėjo, kad gyvenamųjų namų kainos artėjant prie jos kilo pasiekus 11 mylių (18 km) ribą iki objekto.

Kiti moksliniai tyrimai rodo, kad nekilnojamojo turto rinka gana greitai atsigauna net ir po įvykusių pavojingų incidentų. Incidentas, kai 1979-aisiais radioaktyviosios medžiagos nutekėjo iš reaktoriaus Trijų Mylių salos branduolinėje jėgainėje Pensilvanijos valstijoje (JAV), greitai numušė nekilnojamojo turto kainas 10 mylių (16 km) atstumu nuo elektrinės ir visiškai sužlugdė jo rinką dar arčiau elektrinės. Tačiau namų ir žemės kainos grįžo į ankstesnę padėtį maždaug per du mėnesius. Mokslininkai Haysas Gamble‘as ir Rogeris Downingas kėlė prielaidą, kad galbūt taip nutiko dėl incidento padarinius pašalinti turinčių darbuotojų antplūdžio bei didelio žmonių, besitikinčių gauti valstybines kompensacijas, kiekio.

Daugelyje kitų panašių tyrimų mokslininkai gauna panašias išvadas: tokio pobūdžio objektų atsiradimo įtaka yra trumpalaikė ir nedidelė, o dažniausiai ją atperka teigiamas atėjusių investicijų, papildomų darbo vietų ir įvairių kompensacijų poveikis. Žinoma, už valstybės sienos, žyminčios ir Europos Sąjungos ribą, esantis Vilnius jokių teigiamų ekonominių pasekmių šiuo atveju tikrai nepajus.

„Astravo elektrinės įtaka Vilniaus nekilnojamojo turto rinkai būtų minimali. Be abejo, labai daug žmonių pagalvoja ir ateityje pagalvos, kad galbūt čia kažkiek nesaugu gyventi, bet jie vis tiek yra pririšti prie darbo vietų. Galbūt atsiras keletas žmonių, kurie priims sprendimą nerizikuoti ir iškeliauti, bet tai būtų pavieniai atvejai. Lygiai kaip dalis žmonių kilus Rusijos ir Ukrainos konfliktui, didėjant Rusijos grėsmei, nelabai mato savęs Lietuvoje, turi baimių ir galbūt kelia savo verslą bei pinigus į kitas šalis. Tokių iš tikrųjų yra, bet tai pavieniai atvejai. Žmonės gyvena ten, kur yra darbo vietos. Jeigu dėl Astravo verslas keltųsi kitur, žmonės keltųsi paskui. Bet kol Vilniuje bus kuriamos darbo vietos, tol tikrai nebus masinio nekilnojamojo turto pigimo“, – „Veidui“ sakė ne­kilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Ober-Haus Vertinimo ir rinkos tyrimų departamento va­dovas Saulius Vagonis.

Jeigu dėl Astravo verslas keltųsi kitur, žmonės keltųsi paskui. Bet kol Vilniuje bus kuriamos darbo vietos, tol tikrai nebus masinio nekilnojamojo turto pigimo

Jo teigimu, tą patį galima pasakyti ir apie kitus pavojų galinčius kelti pramoninius milžinus Lie­tuvoje, tokius kaip Kėdainių „Lifosa“, Jonavos „Achema“, Mažeikių „Orlen Lietuva“. Tuose miestuose nekilnojamojo turto kainos didesnės, ir taip yra būtent todėl, kad tai yra didieji darbdaviai, mokantys nemažus atlyginimus. Daugelis žmonių visų pirma žiūri į dabartį, savo ekonominę būklę ir pajamas, o ne į teorinę potencialią grėsmę, kuri gali niekada ir neišsipildyti.

„Būkime realistai – praktiškai bet kokia žmogaus veikla susijusi su tam tikra rizika. Labai geras palyginimas yra angliakasyba. Sakoma, kad atominės elektrinės labai pavojingos, bet nuo jų yra nukentėję kur kas mažiau žmonių nei nuo anglimis kūrenamų jėgainių. Ten žmonės miršta šachtose, atsiranda darbuotojų ir aplinkinių gyventojų sveikatos problemų, didelė tarša. Taigi lengvo at­sakymo čia nėra, visur esama rizikos. Bet investicijos kuria darbo vietas, todėl žmonės ten ir gyvena“, – teigia ekonomistas, „Nordea“ Baltijos šalių tyrimų padalinio vadovas Žygimantas Mauricas.

Trečiaeilis veiksnys investuotojams

Ž.Mauricas įsitikinęs, kad jeigu Astravo elektrinės buvimas prie Vilniaus ir galėtų tapti kriterijumi investuotojams pasirenkant vietą savo pinigų srautams ar gamybai nukreipti, tai būtų tik papildomas veiksnys, nepatenkantis į pirmą dešimtuką. Ir nors tas veiksnys, be abejo, nebūtų teigiamas, didelio poveikio jis tikrai nedarytų.

„Jei vertinsime kažkokio incidento tikimybę, ji tikrai labai nedidelė, todėl neigiamas poveikis bus irgi nedidelis arba jo iš viso nebus. Žinoma, buvo Černobylio avarija, bet tai labiau išimtis. Pačiai Baltarusijai bet kokie incidentai nebūtų naudingi, juk ir nuo Minsko Astravo elektrinė nėra taip toli, kiek daugiau nei šimtas kilometrų, o tai juk kelių milijonų gyventojų miestas. Juolab kad vėjai pa­prastai pučia iš Vakarų“, – sako ekonomistas.

Jam antrina ir tiesioginių užsienio investicijų plėtros agentūros „Investuok Lietuvoje“ vadovas Mantas Katinas. Jo teigimu, bet kokie pokyčiai yra susiję tik su faktais, kurie realiai įrodomi, t.y. kad ši elektrinė tikrai nesaugi. Apskritai pasaulyje, ypač labiau išsivysčiusioje jo dalyje, atominių elek­trinių yra daug ir investuotojų jos negąsdina, išskyrus tuos atvejus, kai tarptautiniu lygiu egzistuoja įrodymai dėl elektrinės nesaugumo.

„Kažkoks negatyvus kriterijus būtų tik tokiu atveju, jeigu tarptautiniu mastu nuskambėtų elektrinės nesaugumo įrodymai ir kažkokie incidentai. Tokie faktai, kokius dabar girdime, iki tarp­tautinio lygio mastelio neiškyla. Kadangi esa­me arti, preventyviai keliame tą problemą, nes ži­nome, kad ir maža rizika mums yra netoleruotina. Bet tarptautiniu lygiu visas pasaulis yra nusėtas tokių elektrinių ir investuotojai tokių dalykų labai neanalizuoja. Tik kažkoks incidentas, net ir smulkus, bet nuskambėjęs tarptautinėje spaudoje, tu­rėtų realią reikšmę. Force majeure rizikų yra ir daugiau – gali prasidėti karas, išsiveržti ugnikalniai ir pan.“, – komentuoja M.Katinas.

Dėl baltarusių atominės elektrinės kaimynystės nebrangs ir nekilnojamojo turto ar kitos draudimo paslaugos. Kaip „Veidui“ teigė draudimo bendrovių „If“ ir „Lietuvos draudimas“ atstovai, įvykiai, atsitikę dėl branduolinės energijos poveikio, yra nedraudžiamieji ir tiek šiuo metu, tiek, tikėtina, ateityje ši rizika ir išliks kaip nedraudžiamasis įvykis.

Ž.Maurico teigimu, Lietuvos draudėjai nebūtų pajėgūs siūlyti tokių paslaugų. O ir visoje Eu­ro­poje gausu šalia atominių elektrinių stovinčių in­dustrinių parkų, tokia elektrinė stovi netgi pačiame Briuselio priemiestyje. Todėl bet kokie galimi incidentai nėra draudžiami, nes jų tikimybė itin ma­ža, o poveikis – labai didelis. Tokiu atveju bet koks incidentas, kaip Fukušimos avarija Ja­po­nijoje, kai nuostoliai skaičiuojami dešimtimis milijardų, reikštų tokios įmonės pabaigą. Todėl kilus tokiems incidentams lieka tarpvalstybiniai susitarimai, tarptautinė pagalba ir parama.

Ž.Maurico manymu, pasienio su Baltarusija regionai, kurie nuo Astravo atominės bus nutolę vos per kelias dešimtis kilometrų, gali pajusti ir nau­dos, jeigu tik ekonominiai Lietuvos ir Bal­tarusijos santykiai bus neblogi ir pastaruoju metu stebimas savotiškas atšilimo laikotarpis tęsis. Atsiras galimybių smulkiajam verslui aptarnavimo srityje, galbūt pagerės ir infrastruktūra, o Astravas taps savotišku mini traukos centru.

Ekonomistas pabrėžia, kad net ir besivystančiose valstybėse, kuriose ekologinių reikalavimų paisoma mažiau, pramonė yra taršesnė, psichologinis atstumas nuo tokių objektų yra 10–15 km, kol matomi industrijos kaminai. O toliau, nepaisant realaus pramonės artumo, jau gali dygti ir prabangūs gyvenamieji rajonai.

Artumą jaučia, bet nesureikšmina

Panaši yra ir greta daug metų veikusios, šiuo metu uždarytos, tačiau pavojaus nepraradusios Ignalinos atominės elektrinės gyvenusių žmonių patirtis. Už keliolikos kilometrų nuo elektrinės esančio Turmanto miestelio seniūnas Stanislovas Stankevičius pasakoja, kad ją statant aplinkiniai gyventojai buvo labai nepatenkinti, informacijos tais laikais buvo mažai, todėl dažnai vėliau jie versdavo ant objekto visas kaltes.

„Ir orai būdavo blogi dėl elektrinės, ir sveikatos sutrikimai, ir visos kitos bėdos. Kalbėta, kad dėl to iš tuometinio Leningrado (dabar Sankt Peter­burgas) ir Maskvos žmonės čia nebevažiuoja ilsėtis, turizmui tai kenkia. Nors tais laikais nekilnojamojo turto rinka nebuvo panaši į normalią, negirdėjau, kad kas nors dėl to būtų išsikraustę gyventi kitur“, – sako seniūnas.

Jo teigimu, Ignalinos atominės elektrinės artumas galėjo daryti įtaką ūkinei veiklai: kažkada kalbėta, kad dėl to „niekas nieko nesiima“, tačiau kita vertus, žemės ūkio paskirties žemė šiame regione gana prasta, nederlinga, todėl ir taip yra pigesnė.

„Dabar viskas išsilygino, iki krizės kainos rekreacinėse zonose buvo ne mažesnės nei Mo­lėtuose. Jau tada niekas į atominę nežiūrėjo. Taip pat ir prie Drūkšių ežero, kur ir dabar žmonės aktyviai kuriasi, statosi, remontuojasi namus. Kai atominę uždarė, ji šiuo požiūriu buvo pamiršta“, – tvirtina seniūnas.

S.Stankevičius prisimena, kad pradėjus veikti atominei kraštas gerokai atgijo, daug kas galėjo pakeisti gyvenimą ir nuo žemės ūkio darbų bei kolūkiečio kasdienybės pereiti prie darbininko gy­venimo, gauti butą ir darbą mieste. Padėtis gerokai pasikeitė elektrinę uždarius, todėl šio krašto gy­ventojai gana aktyviai rėmė planuotą naujos ato­minės statybos projektą.

Greta elektrinės įsikūrusio Dūkšto krašto bendruomenės pirmininkė Ona Zaleckienė tvirtina, kad visiškai užsimiršti, prie kokio objekto gyveni, neįmanoma. Bet, kaip pati sako, kol per daug negalvoji, tol ir gyveni ramiau. „Pati esu kilusi iš Žemaitijos, bet jau daug metų gyvenu čia. Kai nuvažiuoju kur nors į svečius, manęs ir klausia – kaip jūs ten gyvenat? Atsakau, kad kol negalvoji – viskas yra gerai. Bet šiaip, žinoma, visada tai jauti“, – pripažįsta pašnekovė.

Ji taip pat nėra girdėjusi atvejų, kad žmonės sąmoningai būtų palikę savo namus dėl atominės elektrinės kaimynystės. Tiesa, kitokia padėtis Visagine, kuris, anot O.Zaleckienės, pamažu virsta miestu vaiduokliu. Buvusio klestėjimo ten jau nematyti, o butą dabar galima įsigyti iš esmės padengus buvusių šeimininkų skolas ar sumokėjus savivaldybei visai menką sumą.

Dūkšto krašto bendruomenės pirmininkė pabrėžia, kad uždarius elektrinę pavojus tikrai nesumažėjo, nes branduolinė reakcija joje iki šiol vyksta, žmonės ten dirba. Be to, ne mažiau grėsmės kelia ir branduolinių atliekų saugojimo aikštelė.

„Daug yra tekę visokių darbų dirbti. Dar tuomet, kai buvo kuriamos civilinės saugos priemonės, modeliuojama, kas ką turėtume daryti, tai atrodė juokingai. Pati asmeniškai esu apgalvojusi, ką turėčiau daryti, bet sudarytoje darbo grupėje, kuri turėtų organizuoti evakuaciją ir padėti žmonėms susiorientuoti, buvau atsakinga už gyvulius. Esą turėčiau organizuoti gyvulių išvežimą iš užkrėstos teritorijos. Toje komisijoje visada sakydavau – liaukitės kalbėję nesąmones, aš ne kaimyno gyvulius vešiu, o susirinksiu savo vaikus ir lėksiu į pajūrį“, – pasakoja O.Zaleckienė, kurios ma­nymu, kiekvienas, tarp jų ir vilniečiai, ateityje apie tai, ką darytų nelaimės atveju, turėtų galvoti asmeniškai.

Pasimiršta ir nelaimės

1989-ųjų kovo 20 d. tragiškas pramonės gigantų scenarijus Lietuvoje išsipildė Jonavos „Ache­moje“. Sprogus izoterminei saugyklai iš gamyklos rezervuaro išsiliejo 7,5 tūkst. tonų amoniako, kilo didžiulis gaisras. Į atmosferą išsiskyrė cheminių medžiagų, nuodingas debesis nuslinko Ukmergės link. Likviduojant avarijos padarinius žuvo septyni žmonės, kelios dešimtys buvo sužeista. Kiek tiksliai žmonių nuo avarijos nukentėjo, vėliau prarado sveikatą ar mirė anksčiau laiko, dabar jau nepasakys niekas.

Nepaisant atsainaus sovietinės valdžios požiūrio, apie 5 tūkst. Jonavos miesto ir rajono gyventojų buvo evakuota į Kauną. Tačiau labiausiai nuo avarijos nukentėjo į šiaurės rytus nuo gamyklos esantys miesteliai – Vepriai, Deltuva ir kiti aplinkiniai kaimai.

Romas Petras Šaulys, organizacijos „SOS Vepriuose“ įkūrėjas, sako, kad avarijos padariniai jaučiami iki šiol, tačiau žmonės linkę greitai pamiršti tokius įvykius. Pašnekovui nežinomi ir tokie atvejai, kad dėl incidento žmonės miestelyje būtų visam laikui palikę savo namus ir pardavę turtą. Iš esmės čia nesikeitė ir nekilnojamojo turto kainos.

„Ne, tokių atvejų nebuvo. O ką žmonėms daryti – jų namai, gyvuliukai, jie ir kentėjo. Statistiškai nuo šios nelaimės numirė gal penki žmonės. Buvo tokių, kurie po avarijos vaikščiojo po ežerą, o vanduo sugeria ir laiko tuos nuodus, tai jie greitai susirgo. Aplink išgaišo triušiai, kiek išdvėsė šunų ir kačių. Deltuvoje buvo lapių ferma, tai didžioji dalis jų išdvėsė. Bet šiandien namų kainos nesiskirtų – žmonės labai greitai viską pamiršta, juolab praėjo tikrai nemažai laiko. Dabar žmonės atvažiuoja, vieną kitą sodybą nusiperka senatvei. Juk čia labai gražus kraštas, Pliaterių kažkada įsteigtas dvaras, parkas, miškai, ežeras, greta teka Šventoji. Nors iki šiol vėjai neša į mūsų pusę „brudus“ visokius“, – pasakoja vėpriškis, ėmęsis iniciatyvos ieškoti paramos nuo avarijos nukentėjusiam kraštui.

Nuo tikėjimo pažanga iki kovos už teisę į švarią aplinką

Lietuvos istorijos instituto istorikas Saulius Grybkauskas, analizuodamas sovietinio ūkio raidą ir ekonominę politiką, pabrėžia, kad įvairiais laikotarpiais į pramonės gigantų augimą lietuviai reaguodavo skirtingai. Nikitos Chruščiovo laikotarpio pabaigoje statomi chemijos pramonės gigantai buvo parodomi kaip sveikintina iniciatyva ir žemės ūkio pažanga. Šaltinių apie kažkokį to meto pasipriešinimą ar nepasitenkinimą istorikui neteko aptikti.

Lietuva ilgą laiką buvo agrarinė valstybė, todėl investicijos buvo sutinkamos gana palankiai. Be to, planingas pramonės išdėstymas nebuvo sutelktas vien Vilniuje – didelės pramonės gamyklos iškilo Kėdainiuose, Mažeikiuose, Jonavoje ir kitur.

S.Grybkausko teigimu, N.Chruščiovo ir ankstyvuoju Leonido Brežnevo valdymo laikotarpiu buvo juntama didesnė euforija, tikėjimas pažanga. Tik vėliau, maždaug aštuntajame praėjusio am­žiaus dešimtmetyje, įvyko savotiškas posūkis į kai­mą, lietuvių literatūroje atsirado žemės kultas, gamtos ilgėjimasis. Visiškai kitaip situacija jau klostėsi atgimimo išvakarėse, kai kova už ekologiją ir gamtosaugą tapo vienu pagrindinių Sąjūdžio atsiradimo šaltinių.

„To meto sovietinės valdžios požiūris į vadinamąją Sniečkaus atominę elektrinę buvo nevienareikšmiškas: iš pradžių sovietinė valdžia jos lyg ir prašė, bet kai prasidėjo reaktorių statymas, 1982–1983 m. jau yra Plano komiteto pirmininko Aleksandro Drobnio raštai su prašymais stabdyti statybas ir toliau jų neplėsti. Tačiau tai sprendė sovietinio karinio komplekso ministerijos, tai priklausė partijos Centrinio komiteto jurisdikcijai, todėl kažką suvaldyti, sukontroliuoti ar išspręsti problemas buvo labai sudėtinga. Apskritai požiūris tada buvo visai kitoks: pirma eina gamyba, o žmonės, kaip darbo jėga, tik paskui“, – „Veidui“ sakė istorikas.

Tačiau, pasak jo, konkrečių istorinių tyrimų ir duomenų apie tai, kaip žmonės sovietinės okupacijos metais elgėsi greta išdygus pramonės gigantams, nėra.

1987-aisiais  įkurto žaliųjų judėjimo „Atgaja“ pro­jektų vadybininkas Linas Vainius, daugelį metų dalyvaujantis visuomeninėje aplinkosaugos veikloje, teigia, kad šiuo atveju būtina atskirti so­vietinį palikimą, kai taršūs pramonės milžinai iš­kildavo nepaisant žmonių nuomonės, ir dabartinius laikus, kai supratimo apie aplinkosaugą, taršos poveikį gyvenimui ir sveikatai esama kur kas daugiau.

Šiandien statant bet kokią įmonę, kuri gali teršti aplinką, aplinkiniai gyventojai, nenorėdami tokios kaimynystės, reaguoja labai jautriai ir energingai. Tačiau net ir išdygus tokiam objektui jie tampa situacijos įkaitais, kenčia, tačiau nepalieka savo namų. Todėl, S.Grybkausko manymu, neverta tikėtis kažkokių pokyčių ir Vilniuje ar jo apylinkėse.

Tolsta nuo miestų

„Atominės elektrinės kaimynystė niekur nėra pageidaujama. Reikia pažiūrėti plačiau po pasaulį – daugelyje valstybių gretimos kaimynės tam priešinasi. Pavyzdžiui, Danija, kai nuo Kopenhagos „Undinėlės“ giedrą dieną matydavosi jėgainė Švedijoje, nuolat keldavo šį klausimą, dalyvaudavo įvairiose diskusijose. Austrija aktyviai priešinasi atominių statybai Slovakijoje ir pan. Tas požiūris visur yra vienodas, ir Astravo atominė nėra išimtis. Tai didesnės rizikos šaltinis. Viskas gerai, kol nieko neįvyko, bet kai jau įvyks, tada bus labai blogai“, – padėtį vertina L.Vainius.

Pašnekovas atmeta argumentą, esą tokių ob­jektų Vakarų Europoje galima atrasti ir kai kurių didelių miestų priemiesčiuose. Pasak jo, lyginti dabartines tendencijas su objektais, iškilusiais prieš 50 ar daugiau metų, nėra logiška: greičiausiai statant atominę jėgainę tuo metu ten dar buvo tuščias plotas, bet ilgainiui miestas išsiplėtė, gyventojų padaugėjo. Be to, apskritai pasikeitė žinios, grėsmių vertinimas ir požiūris į atominę energetiką.

Todėl šiandien visos didžiosios valstybės savo atomines elektrines, kaip ir kitus stambius pramoninius objektus, stato pasienyje, toliau nuo apgyvendintų teritorijų. Kadaise taip elgėsi Rytų ir Vakarų Vokietijos, kurioms susijungus sunkioji pramonė staiga atsidūrė praktiškai valstybės viduryje.

„Lietuva priekaištauja Baltarusijai, kad As­travo atveju nesilaikoma TATENA rekomendacijų vengti didelių urbanizuotų teritorijų, kuriose gy­vena daug gyventojų. Šis reikalavimas tikrai ne­išlaikytas. Visos valstybės atomines elektrines sta­to toli nuo apgyvendintų teritorijų, taip darė ir SSRS su Ignalinos atomine“, – tvirtina L.Vainius.

Žmonės ilgainiui užmirš ir apskritai nebus jokio Astravo poveikio Vilniaus gyvenimui. Čia tik dabar kilęs priešrinkiminis vajus, nors visas projektas vyksta dar nuo 2009-ųjų.

Už 50 kilometrų dygstančių Astravo atominės elektrinės blokų nuo Vilniaus kalvų nematyti, todėl ir ateityje tik pasąmonėje nujausime netoliese esantį galimą pavojų. O galbūt ilgainiui ir tai bus pamiršta.

„Bazinis scenarijus yra toks, kad žmonės ilgainiui užmirš ir apskritai nebus jokio Astravo poveikio Vilniaus gyvenimui. Čia tik dabar kilęs priešrinkiminis vajus, nors visas projektas vyksta dar nuo 2009-ųjų“, – įsitikinęs Ž.Mauricas.

BFL

Antradienį po pietų Titaniku pramintame „Sodros“ pastate Vilniuje iš 28 langelių sodrinį darbuotoją galima prisišaukti tik 11-oje. Audiencijos pas „Sodros“ valdininką laukianti moteris juoda skara čia dūsauja jau daugiau nei valandą. Tačiau net ir prie jos prisėsti negaliu, nes užstrigęs terminalas neišduoda bilieto.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Įveikusi terminalą savo eilės sulaukiu po gerų 15 minučių. Tačiau sėkmė šiandien lydi tik besikreipiančius dėl tėvystės pašalpų – pensijų klausimai čia sprendžiami kur kas lėčiau. Keista. Eilinė lapkričio 3-ioji, regis, jokių reformų, tačiau eilės šiuose laukiamuosiuose stumiasi lėtai. Liūdnai tebedūsauja mano kaimynystėje sėdėjusi juodaskarė: „Sodros“ dievas jos vis neišgano.

Užvėrus ilgo laukiamojo duris apima sunkiai paaiškinamas polėkis. Apsisukau išties greitai, o erdviose gigantiško pastato menėse ne visiems iš laimės svaigsta galva, kaip, beje, ir prie braškančios automobilių stovėjimo aikštelės, kurioje rasti vietos nuo 8-os iki 17 val. prilygsta laimės valandai. Įprastai tokios skelbiamos parduotuvėse, kuriose graibstomi drabužiai iš antrų rankų.

„Sodros“ darbuotojai tokie turtingi? O gal šalia dirbantys šia privilegija kasdien naudojasi?

Vidutinis „Sodros“ darbuotojų mėnesio atlyginimas siekia 868 eurus. Vyriausias specialistas iki mokesčių gauna 1050 eurų. Gautų ir dar daugiau, jei ne vieni didžiausių socialinio draudimo mokesčių, vyraujančių mūsų šalyje. Šiuo metu socialinio draudimo tarifas Lietuvoje siekia 39,98 proc., o, tarkim, Norvegija savo darbuotojams taiko 19 proc., o Danija – 2,8 proc. tarifą.

Gigantiška „Sodros“ titaniko biurokratija

Kodėl atotrūkis tarp Lietuvos ir Skandinavijos valstybių, kurių milžiniškais mokesčiais mus gąsdina socialdemokratai, – ne Lietuvos naudai? Kodėl ten „Sodros“ mokesčiai mažesni?

Ekonomistas Žygimantas Mauricas sako, jog galime kaltinti tik save, kad nesiimame veiksmų, siekdami sumažinti darbo apmokestinimą, ir mokesčių atžvilgiu tebesame  įstrigę XX amžiuje: „Lyg ir suvokiame, kad reikėtų vaduotis iš tokios ydingos praktikos, mažinti darbo apmokestinimą, tik ne taip paprasta.“

„Sodroje“ dirba net 3500 žmonių. Kodėl jų tiek daug? Ką jie veikia technologijų amžiuje, kai barškinti skaitytuvais skaičiuojant ir išmokant pensijas seniai nebereikia? „Sodros“ vadovas Mindaugas Sinkevičius pasigiria, kad 2008 m. darbuotojų „Sodroje“ buvo dar daugiau – net 4 tūkst. Taigi pažanga akivaizdi – valdininkų sumažėjo net 500.

Paklaustas, ar nepakaktų šiai įstaigai dar kuklesnio skaičiaus personalo, M.Sinkevičius ginasi: „Per pastaruosius metus „Sodra“ perėmė nemažai naujų funkcijų – nedarbo draudimo išmokų mokėjimą, pareigūnų pensijų skyrimą ir mokėjimą, VMI administruotų PSD įmokų administravimą.“

Todėl M.Sinkevičius nesileidžia į jokius kompromisus – reikalingi visi šiuo metu dirbantys „Sodroje“. Jis bando įteigti, kad geroji tetulė „Sodra“ – taip vienu metu ji prisistatinėjo savo reklamose – nė trupučio neišlaidauja: „Nė vienoje mūsų įstaigoje nėra valytojų: valymo paslaugas viešųjų pirkimų būdu perkame iš šias paslaugas teikiančių įmonių.“

Tai, žinoma, pagirtina, bet klausimas, ar pajėgi vis mažiau dirbančiųjų turinti šalis išlaikyti 3500 žmonių vien tam, kad būtų teisingai apskaičiuotos pensijos.

Vien „Sodros“ administravimo sąnaudos šiemet sieks 70 mln. eurų. „Jei šią sumą išdalytume visų rūšių pensijų gavėjams, išeitų beveik po 6 eurus per mėnesį. O jei absoliučiai visiems visų rūšių išmokų gavėjams, tai suma būtų mažesnė“, –  aiškina įstaigos vadovas.

Vien pensijoms išmokėti per metus šiuo metu reikia 2,4 mlrd. eurų. Nesugebėjimu surinkti būtino pensijoms pinigų kiekio Lietuva panašesnė ne į ES šalį, o į gerokai atsilikusias Ukrainą, Baltarusiją ir Rusiją.

Pokyčius stabdo šešėlis

Kur problema? Kodėl mokėdami didžiausius socialinius mokesčius ES gauname mažiausias pensijas, mažiausias socialines garantijas ir išmokas? Užtat turime didelę „Sodros“ armiją.

„Mokėdami „Sodros“ mokesčius mūsų žmonės naiviai tiki, kad jų pinigai kažkur saugomi senatvei, tačiau taip nėra – surinktos lėšos iškart išmokamos pensininkams“, – sako Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas.

Išeina, kad net ir mokėdami draudimą negalime jaustis saugūs ir tikri, jog šias išmokas gausime sulaukę senatvės, tad ar verta stebėtis, kad dalis gyventojų nemato prasmės kišti savo pinigus? Juolab kad „Sodros“ mokesčiai, priešingai nei kitose ES šalyse, neturi vadinamųjų lubų: kad ir kiek uždirbtų, beveik 40 proc. savo algos darbuotojas privalo atiduoti „Sodrai“. Tačiau išėjęs į pensiją net ir visą gyvenimą daug uždirbęs žmogus atsitrenkia į sodrinės pensijos lubas, kurios – labai žemos.

Ar reikia stebėtis, kad Lietuvos ekonomika kur kas giliau nei bet kurios ES šalies įklimpusi į šešėlį: kam mokėti mokesčius, jei iš to jokios naudos?

“Didinti pensijas išties labiausiai trukdo didelė dalis neapskaitomos ekonomikos ir itin mažas mokesčių perskirstymas skaičiuojant nuo BVP“, – sutinka „Sodros“ vadovas M.Sinkevičius.

Šią ekonominę nesąmonę, kurią galima būtų vadinti ir socialine neteisybe, nes mokesčių moki daug, o pensiją vis tiek gauni nedidelę, Vyriausybė, nors ir pavėluotai, bando taisyti nauju socialiniu modeliu.

Jei šis modelis prasiskins kelią į Seimo narių širdis, o tuo kol kas tenka abejoti, bazinės pensijos surinkimas ir mokėjimas iš „Sodros“ bus perkeliamas į valstybės biudžetą, o „Sodros“ tarifo dalis, kurią už darbuotoją moka darbdavys, per 12 metų turėtų būti sumažinta iki 19 proc.

Šiuo metu Lietuvos darbdavio už darbuotoją mokama socialinio draudimo įmokų našta didesnė nei Lietuvoje tik šešiose Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos narėse – Slovakijoje, Švedijoje, Italijoje, Čekijoje, Estijoje ir Prancūzijoje.

Kaip tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė, dėl mažesnio darbo jėgos apmokestinimo pradėjus mažinti socialinį mokestį padidėtų atlyginimai, o drauge ir lietuvių perkamoji galia. Tai būtų papildomas valstybės biudžeto pajamų šaltinis, kuris ir leistų mažinti socialinio draudimo mokesčio dydį.

Piešiamas vaizdas panašėja į pasaką su laiminga pabaiga, tačiau  Ž.Mauricas, kaip ir daugelis kitų šalies ekonomistų, lieka prie minties, kad būtų kur kas tikslingiau apmokestinti gyventojų vartojimą ir jų turtą, o ne gaunamas pajamas.

„Šiuo metu veikianti sistema niekur neveda“, – sutinka su Ž.Mauricu ir Ž.Šilėnas. Jo siūlymas – „Sodros“ nuostolius dengti privatizavus valstybinį turtą. Bet juk ir tai laikina?

Seimo vicepirmininkas ir vienas Socialdemokratų partijos lyderių Gediminas Kirkilas, paklaustas, kodėl šalyje sparčiai mažėjant gyventojų biurokratinis aparatas ne tik nemažėja, bet dar ir auga, pesimistiškai atsako, kad net ir sumažinus valstybės aparatą pajamos neišaugs, o žala bus padaryta, nes padaugės bedarbių.

Tiesa, G.Kirkilas vis dėlto sutinka, kad biurokratijos gretas būtina mažinti, bet čia pat skėsteli rankomis, esą šio drakono galvos nuolat atauga.

Trūksta politinės valios ir proto

Apie būtinybę mažinti darbo jėgos apmokestinimą Lietuvoje kalbama jau daugiau kaip penkerius metus, tačiau kol kas nepriimta jokių sprendimų. Dideli mokesčiai darbo jėgai stabdo naujų darbo vietų kūrimą, neleidžia pritraukti investicijų ir konkuruoti globalioje rinkoje.

Kol apie darbo jėgos apmokestinimą tik kalbama, šalį kasmet palieka po 17 tūkst. žmonių, kurie traukia į valstybes su daug mažesne mokesčių našta. Emigracijos išgręžta Lietuva, regis, nepasimokė, nes tuo metu, kai Europos valstybės varžosi dėl nutekančių protų ir mažina darbo apmokestinimą, mūsų politikai svarsto, kaip mokesčius dar padidinti, ir užsimerkia prieš faktą, kad vidutinis atlyginimas šalyje yra kone keturis kartus mažesnis nei ES vidurkis.

„Dirbančiųjų pečius slegianti našta yra aiškiai per didelė. O kaip dar gali jaustis, kai didžiąją dalį algos suvalgo mokesčiai? Už ką gyventi“, – svarsto Seimo narys liberalas Kęstutis Glaveckas.

Dėl susiklosčiusios situacijos jis linkęs kaltinti silpną šalies ekonomiką: „Kažkada nesugebėjome apginti Lietuvos pozicijų Briuselyje. Visą laiką darėme, ką liepiami, taigi nereikėtų stebėtis, kad Estija lenkia mus didesnėmis algomis, pensijomis ir aukštesniu gyvenimo lygiu.“

Vilniaus universiteto profesorius dr. Romas Lazutka pastarųjų metų Lietuvą lygina su anglų rašytojo George‘o Orwello aprašytu gyvulių ūkiu, kuriame išrinktoji visuomenės dalis vengia mokėti arba moka neproporcingai mažus mokesčius, o dirbantis žmogus atiduoda net 55 proc. savo uždarbio: 31 proc. – vadinamoji darbdavio dalis (27,98 proc. „Sodros“ įmoka, 3 proc. PSD įmoka ir 0,2 proc. įmoka į Garantinį fondą.), 6 proc. – sveikatos draudimas, 3 proc. – paties žmogaus mokama „Sodros“ įmoka ir 15 proc. – gyventojų pajamų mokestis.

Nesuvaldžius šešėlio ir išplitus lengvatinėms mokesčių formoms negalima stebėtis, kad saujelė bepročių, leidžiančių save skriausti, Lietuvoje vis mąžta. Pakanka savęs paklausti, kaip situacija pasikeistų, jei gyventum Airijoje, kur socialiniai mokesčiai siekia tik 13 proc., ar Šveicarijoje (11,8 proc.)?

„Veidas“ jau yra apskaičiavęs, kad žmonių, kurie nemoka socialinių mokesčių arba juos moka nuo mažesnio nei minimalaus atlyginimo, bet naudojasi valstybės socialinės paramos ir sveikatos apsaugos sistema, skaičius šalyje siekia apie 250 tūkst. Slėpdami darbines pajamas ir nuo jų nemokėdami mokesčių šie dirbantieji gali nevaržomai naudotis visomis socialinio draudimo ir sveikatos apsaugos sistemos paslaugomis, už kurias sumoka legalūs šios sistemos dalyviai.

Tai viena priežasčių, kodėl Lietuvos valstybė mokesčių surenka labai mažai (daug kas nuo jų išsisuka, tačiau tie, kurie negali išsisukti, leidžia valstybei siurbti savo kraują kaip reikiant). Nepaisant to, kai kuriems Seimo nariams atrodo, kad dirbantis žmogus sumoka dar per mažai.

„Mūsų emigrantai renkasi darbą Airijoje ar Anglijoje, ten perka nekilnojamąjį turtą, o uždirbtus pinigus siunčia namo. Stebėdami besiklostančią situaciją galime savęs klausti, ar nevirsime sala sausumoje, tinkama tik svetur uždirbamiems pinigams išleisti“, – apie nesprendžiamas problemas kalba ekonomistas Ž.Mauricas.

G.Kirkilas primena, kad didelių mokesčių politika Lietuvoje nusistovėjo seniai. Jo teigimu, išjudinti inerciją sudėtinga, nes nėra visuotinio pajamų deklaravimo, silpna Lietuvos rinka, taip pat nepakankamai apmokestintas nekilnojamasis turtas.

Pasigendama politikos lyderių

Dėl sisteminių reformų nebuvimo socialinės apsaugos srityje liberalas K.Glaveckas linkęs kaltinti partijas, tiksliau, ryškesnių politikos lyderių trūkumą. Jo manymu, būtent todėl plūduriuojame nerasdami sisteminių sprendimų.

Todėl valstybę ir „Sodrą“ išlaiko vos 29 proc. piliečių. „Maždaug trečdalis šalies gyventojų moka mokesčius ir sukuria produktą, kurio pinigus valdžia perskirsto, taigi būtina stengtis įdarbinti kuo daugiau žmonių“, – sako Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Ž.Šilėnas.

Tuo metu „Sodros“ karalių pasaka tęsiasi.

Pagrindinis investuotojų ir valstybių vadovų keliamas klausimas dabar yra ne “ar”, o “kada” ir “kaip” sprogs besipučiantis naujų skolų burbulas.

Kovodama su viešųjų finansų krize Europos Sąjunga aktyviai kuria stabilumo fondus, skirtus padėti finansinių sunkumų turinčioms valstybėms narėms. Tačiau šių fondų dosniai teikiamos pinigų injekcijos iš esmės nesprendžia valstybių skolų problemos, o tik atideda ją vėlesniam laikui.

Euro zonos šalys dar 1997 m. susitarė, kad viešojo sektoriaus skola neturi viršyti 60 proc.,  o biudžeto deficitas – 3 proc. BVP. Tačiau 2010 m. daugiau negu pusė ES šalių nevykdė valstybės skolos kriterijaus, o biudžeto deficito kriterijų vykdė tik trys šalys: Švedija, Estija ir Liuksemburgas.

Auganti skolų našta neabejotinai didina šalių nemokumo riziką, tačiau pagrindiniu finansų rinkų taikiniu tapusios Portugalijos įsiskolinimo lygis yra gerokai mažesnis negu Belgijos ar Italijos. Portugalija net ekonomikos pakilimo laikotarpiu nesugebėjo subalansuoti biudžeto ir toliau augino skolos kuprą, todėl šiuo metu jai itin sunku įtikinti investuotojus, kad šį kartą bus kitaip. Lietuva, priešingai nei Estija, nevykdė drausmingos fiskalinės politikos, todėl ir jai tenka nelengvas vaidmuo siekiant užsitikrinti investuotojų pasitikėjimą.

Pasitikėjimo svarbą puikiai iliustruoja Jungtinės Karalystės patirtis: šios šaliesskolos ir BVP santykis XIX ir XX amžiuje ne kartą buvo perkopęs 200 proc. ribą (Graikijoje šis santykis šiuo metu yra apie 130, o Portugalijoje – tik 90), tačiau tai nesutrukdė jai sėkmingai skolintis finansų rinkose ir vėliau grąžinti visus savo prisiimtus finansinius įsipareigojimus.

Šalies reputaciją taip pat didina efektyvus mokesčių surinkimas, nes būtent mokesčių mokėtojų pinigai yra pagrindinis valstybės biudžeto pajamų, taip pat ir paskolos grąžinimo, šaltinis. Belgijai, Prancūzijai ir Italijai mokesčius rinkti sekasi kur kas geriau negu Graikijai, Portugalijai ar Ispanijai, todėl šių šalių nemokumo rizika išlieka mažesnė, nepaisant didelio jų įsiskolinimo lygio. Lietuva yra tarp šalių, kurioms labiausiai nesiseka rinkti mokesčius, o tai nepadeda kovoti dėl investuotojų pasitikėjimo.

Graikijoje, Italijoje ir Vengrijoje jau dabar daugiau negu 10 proc. visų biudžeto pajamų skiriama palūkanoms mokėti, o palūkanų normoms augant šis skaičius gali nesunkiai padvigubėti. Atsižvelgiant į prognozuojamą bazinių palūkanų normų kėlimą ir nemažas šių šalių skolinimosi rizikos premijas toks scenarijus visai įmanomas. Didėjant palūkanoms esami mokesčių mokėtojai gali atsisakyti mokėti už savo tėvų ar senelių kadaise paimtas paskolas. Pavyzdžiui, kiekvienas naujagimis Graikijoje jau dabar yra “apdovanojamas” 30 tūkst. eurų skolos čekiu, už kurį kas mėnesį turi mokėti vidutiniškai po 100 eurų palūkanų.

Ar valstybėms naudinga bankrutuoti? Teoriškai valstybei bankrutuoti nėra reikalo, nes ji bet kada gali padidinti mokesčius ar prispausdinti pinigų. Tačiau euro zonos šalys nenori imtis pirmosios ir negali vykdyti antrosios šio plano dalies. Nepaisant to, valstybės bankrotas taip pat vargu ar būtų gera išeitis dėl neigiamų bankroto padarinių ekonomikai ir ilgam prarastos patikimo skolininko bei prekybos, politinio ar karinio partnerio reputacijos.

Islandijos sprendimas kompensuoti bankrutavusiuose Islandijos bankuose prarastus Nyderlandų ir Didžiosios Britanijos gyventojų indėlius taip pat rodo didelę šalies, kaip patikimo skolininko, reputacijos naudą. Taigi valstybės skolų, kitaip negu informacinių technologijų ar nekilnojamojo turto, burbulas neturėtų sprogti, o veikiau lėtai išsileisti.

Suprasdamos valstybės bankroto galimą žalą ekonomikai, vyriausybės stengsis kaip išgalėdamos gerinti savo reputaciją, efektyvinti mokesčių surinkimą, optimizuoti skolinimosi strategiją ir lėtai bristi iš skolų upės, kartais neatsisakydamos ir kitų valstybių bei privačių investuotojų pagalbos. Jungtinės Karalystės, Belgijos ir kitų šalių pavyzdys rodo, kad tai pasiekiama.