BFL

Žygimanto Senojo sekretoriaus Stanislovo Skapo vardu pavadinta Vilniaus senamiesčio gatvelė yra siauriausia mieste. Kai kur vos 2 metrų pločio. Einant nuo Vilniaus universiteto, ji tyliai įsilieja į Pilies gatvę. Garsinė gatvelės tarša – minimali, tačiau jos pastatų sienos atrodo kardinaliai priešingai. Gatvė jau daugelį metų yra viena labiausiai apdergtų grafičių piešėjų. Tokių atkarpų į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytame Vilniaus senamiestyje – gausybė.

Dovaidas PABIRŽIS

Turistai, mokslininkai, net patys grafičių piešėjai sutaria, kad Vilnius yra bene labiausiai apdergtas regiono miestas. Vilniaus centras net gali varžytis su labiausiai Europoje apterliotu Berlynu. Trumpalaikės pastangos, pavyzdžiui, prieš keletą metų aktyviai vykdyta akcija „Pagauk Solomoną“, pasimiršta labai greitai ir be jokių rezultatų.

Kaltas miestiečių abejingumas?

Kiek per metus sulaikoma grafičių piešėjų, kokią dalį pradėtų tyrimų pasiseka baigti, kiek nuostolių patiriama? Tai klausimai, į kuriuos negali atsakyti net didžiausias šalies policijos komisariatas. Šokiruojantis faktas – statistika apie grafičių tepliojimą ir nubaustų tepliotojų skaičių net nėra renkama. Ji patenka tarp kitų nusižengimų, tokių kaip viešosios tvarkos pažeidimas ar turto niokojimas. Tačiau iš retų pranešimų galima susidaryti įspūdį, kad grafičių piešėjai į policijos akiratį patenka nebent nusprendę pasiduoti patys.

Kaip nurodo Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, šiemet dėl turto sugadinimo ar sunaikinimo Kauno mieste pradėta 211 ikiteisminių tyrimų, tačiau tarp jų patenka padegimai ir panašūs nusikaltimai, todėl pateikiamoje statistikoje gali ir nebūti nė vieno ikiteisminio tyrimo už turto sunaikinimą ar sugadinimą piešiniais. Komisariato atstovė apskritai stebėjosi tokiu prašymu, nes ši problema, jos nuomone, Kaune beveik neegzistuoja.

Vilniaus miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyrius, kurio kompetencijai priklauso grafičiai, šiemet nepagavo nė vieno privačios nuosavybės niokotojo. Tiesa, pernai buvo sučiuptos dvi merginos, kurios spalvikliais piešė po viaduku, o apie įvykį buvo informuota viaduką administruojanti įmonė, tačiau į teismą bendrovė net nesikreipė.

Kaip sako Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojas Andžejus Dinikis, pastatų savininkai gali tikėtis, kad žala bus išieškota, jeigu jie privataus kaltinimo tvarka kreipsis į teismą, bus žinomas asmuo, dėl kurio veiksmų ta žala atsirado, ir tai bus įrodyta. Pasak jo, tik labai retais atvejais žalą patyrę asmenys kreipiasi į teismą, net ne visada pranešama ir policijai. Iki šiol žinomas tik vienas atvejis, kai pagauto piešėjo tėvai statinio savininkui nupirko dažų ir uždažė grafitį, o dėl žalos atlyginimo savininkas į teismą taip pat nesikreipė.

„Viena grafičių piešėjų siautėjimo priežasčių yra žmonių abejingumas daromiems pažeidimams. Grafičius vandalai dažniausiai piešia naktį, kai didžioji dalis žmonių miega. Bet yra keleto profesijų atstovai – kurjeriai, taksi, maisto prekių transporto vairuotojai, kurie dirba naktį, tačiau nesu girdėjęs, kad jie praneštų apie pastebėtus grafičių piešėjus. Aišku, visai įmanoma, kad niekada ir nepastebėjo, nes vandalai imasi atsargumo priemonių. Nei policija, nei savivaldybės administracija neturi tiek pajėgų, kad visą parą visur budėtų pareigūnai. Galbūt padėtų piniginės premijos už operatyvią, tikslią ir pasiteisinusią informaciją apie grafičių piešėjus“, – prastą situaciją sostinėje komentuoja A.Dinikis.

Kurį laiką Vilniuje galiojo prievolė patiems pastatų savininkams tvarkyti fasadą ir valyti grafičius. Tačiau teismas prieš keletą metų priėmė sprendimą, kad toks reikalavimas yra perteklinis, ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės tarybą atšaukti šį sprendimą.

Šiuo metu sostinėje egzistuoja 13 viešų ir legalių grafičių piešimo vietų – ant Neries upės prieplaukos, Pilaitės riedlenčių parke, keliose požeminėse perėjose bei automobilių stovėjimo aikštelėse. Kai kuriose jų tikrai yra gausiai paišoma, tačiau akivaizdu, kad ne visus grafičių piešėjus šios vietos domina. O štai Kaune šiuo metu galiojančių nuolatinių vietų, kur galima piešti grafičius, iš viso nėra.

„Galbūt daliai teršėjų tokios vietos padeda apsispręsti nesirinkti nelegalaus piešimo. Be to, šios vietos yra tarsi kompromisas tarp savivaldybės ir grafičių piešėjų. Labai griežtas, vien draudimais paremtas požiūris gali paskatinti grafitininkų priešiškumą ir dar aktyvesnį miesto terliojimą, todėl savivaldybė bando rasti bendradarbiavimo su grafičių piešėjais būdų, suprasti jų poreikius. Pavyzdžiui, prisidedama prie legalaus grafičių piešimo renginių organizavimo“, – svarsto Vilniaus savivaldybės Saugaus miesto departamento vyriausioji specialistė Eglė Daugėlaitė.

Gelbsti baudos savininkams

Klaipėdoje situacija daug geresnė nei Vilniuje. Nelegalūs piešiniai ant pastatų yra tapę prioritetine policijos veiklos sritimi, šioje srityje dirba speciali pareigūnų grupė. Be to, Klaipėdos miesto savivaldybė prieš kelerius metus ėmėsi iniciatyvos bausti apipaišytų pastatų savininkus už prastą estetinę išvaizdą. Užfiksuota bent keletas atvejų, kai už grafičių piešimą nuteisti asmenys turėjo atlyginti padarytą žalą.

„Savivaldybės veiksmai yra susiję su piešinių fiksavimu, fotografavimu. Fiksuojame pastatus ir kitą nekilnojamąjį turtą, kuris yra apipaišytas „meno kūriniais“, ir ieškome pastato savininko ar valdytojo. Kreipiamės į jį raštu ir prašome susitvarkyti fasadą, nurodome terminą, per kurį asmuo turėtų tai padaryti. Tokios tvarkos pradžia buvo lydima konfliktų, pastatų savininkai buvo pikti, nes manė, kad patys piešėjai turėtų uždažyti savo darbus. Tačiau po truputį susiformavo nepakantumo aplinka ir mūsų reikalavimai dabar vykdomi labai sklandžiai“, – pasakoja Klaipėdos miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vedėja Kristina Vintilaitė.

Pernai Klaipėdos viešosios tvarkos skyrius užfiksavo 65 grafičiais apipieštus pastatus ir visų jų savininkai per suderintą terminą šiuos piešinius uždažė. Per pirmąjį šių metų pusmetį skyrius užfiksavo dar apie 30 tokių atvejų. Realus grafičių skaičius mieste yra didesnis, tačiau dauguma pastatų valdytojų su jais tvarkosi patys.

Pavyzdžiui, prieš vasaros sezono pradžią beveik visi grafičiai senamiestyje buvo uždažyti. K.Vintilaitė įsitikinusi: kai piešinys labai greitai uždažomas ir sutvarkomas, piešėjai patys praranda malonumą tai daryti, nes paprastai tikisi, kad ilgai turės savo žiūrovų.

Klaipėdos savivaldybė neprieštarauja, jei privatūs pastatų savininkai patys sutinka leisti piešti ant savo turto, ypač jei tai yra apleisti, rekonstruoti ar nugriauti planuojami pastatai. Tiesa, tam būtina gauti savivaldybės leidimą. Oficialūs ir legalūs piešiniai yra ant dviejų savivaldybės teritorijoje stovinčių pastatų – ant Dailės akademijos Klaipėdos fakulteto ir privataus pastato Pilies gatvėje, ant kurio įamžintas Klaipėdos džiazo festivalis.

Miesto savivaldybei kainuoja tik viešųjų pastatų tvarkymas. Kol kas užfiksuotas vos vienas atvejis, kai savivaldybei pavyko prisiteisti patirtą žalą. Tai atsitiko 2013-aisiais, kai buvo ištepliota vieno Klaipėdos viaduko sieną. Tuomet du sučiupti kaltininkai nuvalė ją savo lėšomis. Dar tris kartus ikiteisminiai tyrimai sustabdyti neradus kaltininko.

Piešimas – kaip kleptomanija

Klaipėdos kriminalinės policijos Nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos viršininkas Zigmas Turskis įsitikinęs, kad grafičių problema aktuali visoje Europoje ir dažniausiai sunku net rasti pavyzdį, kur su ja būtų pavykę sėkmingai tvarkytis.  Pareigūnas grafičių piešėjus skirsto į dvi kategorijas – tai profesionalūs piešėjai ir vaikai, kurie tik juos pamėgdžioja paišydami įvairius „kringelius“, nusipirkę paprastą balionėlį parašydami „Raimis myli Laimą“ arba panašų užrašą.

Pasak pareigūno, labiausiai piešėjus traukia didelis matomumas. Svarbiausia – ne konkretus miesto rajonas, bet vieta, kur jų saviraišką galėtų įvertinti kuo didesnis skaičius žmonių. Z.Turskio manymu, legalios vietos grafičiams piešti situacijos pakeisti negali.

„Vilniuje esančiose vietose, kur galima piešti, jau kaip gumą galima tepti, tiek jau yra uždažyta. Atėjau, o po valandos atėjo kitas ir užpaišė mano darbą. Koks čia menas ir kas jį pamatys? – sako Z.Turskis. – Didžiausia problema yra atsakomybės nebuvimas, be to, policija negali taikyti visų proceso prievartos priemonių fiksuojant, nes tai nėra sunkūs nusikaltimai. Kitaip tariant, policija turi arba pagauti už rankos bepiešiant, arba analizuoti, kas yra erdvėje, bandyti išskaičiuoti. Tačiau reikia įrodinėti, o netaikant visų procesinių prievartos priemonių tai sudėtinga, kaltininkas turi vos ne pats pasipasakoti, kad jis tai padarė. Bėda ta, kad šios problemos mastas neatitinka realių pasekmių ir atsakomybės.“

Už tyčinį turto sunaikinimą, nepadarius nukentėjusiajam žymios žalos, gresia menka bauda nuo 29 iki 87 eurų, o kai grafičio piešimą lydi chuliganiškas elgesys, gali grėsti ir areštas iki 30 parų. Jeigu nelegaliai paišoma ant pastatų, tvorų ir kitų statinių ar jų dalių, gresia bauda iki 580 eurų, o jei piešiant užrašomi įžeidžiantys, provokuojantys ar nepadorūs užrašai, baudžiama viešaisiais darbais, bauda ar net laisvės atėmimu iki dvejų metų. Kai asmenys pripažįstami kaltais, nukentėjusysis gali kreiptis civiline tvarka dėl žalos atlyginimo.

„Čia kaip nelegalios pornografijos žiūrėjimas internete – žino, kad tai blogai, bet jei jau turi polinkį, tu jam daryk, ką nori, jis vis tiek bus linkęs nusikalsti. Visai kaip kleptomanija. Jei kokį nepilnametį pagauni, gal jis ir padaro išvadas, tačiau kai kuriais atvejais tai net tarptautiniai procesai. Neseniai kino centras „Vaidila“ buvo išpieštas užrašu „Kiev“. Tai padarė į Lietuvą atvykęs ukrainietis, mes jo užrašų atradome ir Londone, ir Rusijoje“, – pareigūnų bejėgiškumą konstatuoja Z.Turskis.

Šiuolaikinės priemonės leidžia turtą apsaugoti

Nuvalyti nuo sienų grafičius nėra sudėtinga, tačiau to neįmanoma padaryti be specialių cheminių priemonių. Sunkiausiai sutvarkomi pastatai, nutinkuoti pilkšvu rusišku kvarciniu tinklu, nes pigmentas, naudojamas grafičių dažams, giliai įsigeria į kvarcinio akmenuko struktūrą ir jį iki galo išplauti tampa sudėtinga. Tokiu atveju paprastai lieka šešėlį primenančios buvusio piešinio dėmės.

Kaip pasakoja grafičius nuo pastatų sienų valančios įmonės „Saugrafa“ direktorius Artūras Donskojus, yra specialių impregnavimo priemonių, kurios labai palengvina grafičių nuvalymą – užtenka karšto vandens ir didelio slėgio. Šiandien dažnai tokia apsauga taikoma renovuotų pastatų sienoms iki 3 metrų aukščio. Standartinė grafičio kvadratinio metro sutvarkymo kaina svyruoja nuo 5 iki 15 eurų, tarp impregnuoto paviršiaus – apie 3 eurus. Nuvalyti poros šimtų kvadratinių metrų piešinį trunka vieną ar dvi dienas.

„Darbo tik daugėja, piešėjai pyksta, kad mes plauname, ir piešia dar daugiau. Dar pasirašo po apačia – suprask, grafitis čia jau sykį nuplautas. Šiemet didelę dalį Vilniaus senamiesčio išplovėme, nes vyko dviejų kino filmų filmavimai. Dabar vėl užpiešinėja. Vilniuje yra trys keturios grupės piešėjų. Taip galiu sakyti, nes kiekviena grupuotė turi sau būdingų bruožų. Reikia sugriežtinti įstatymus, kitaip nieko nebus“, – įsitikinęs A.Donskojus.

Nuo socialinio konflikto iki mados

Grafičių teplionės pagreitį įgijo 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje JAV, pirmiausia Niujorke ir Filadelfijoje. Tuo metu tai buvo savotiška nepasiturinčių miestų rajonų gyventojų protesto forma prieš socialinę nelygybę ir atskirtį. Pirmoji grafičių fazė pasižymėjo išskirtinai žymų (anglų kalba – „Tag“) piešimu. Tokia grafičių forma, kai autorius daugelyje vietų palieka tarsi savo parašą, pavyzdžiui, „Solomon“, iki šiol vyrauja ir Lietuvoje.

Jau vėliau, grafičių kultūrai išplitus po visą pasaulį, susiformavo vadinamasis gatvės menas (angl. „Street Art“), kurio autoriai renkasi labiau tradicines vizualines raiškos priemones, išskirtines ir netradicines erdves savo kūriniams. Tokio meno festivaliai populiarūs visame pasaulyje. Vilniuje vyksta trečius metus rengiamas „Vilnius Street Art“ festivalis.

Grafičių subkultūrą nagrinėjanti ir šia tema disertaciją rašanti sociologė Veronika Urbonaitė-Barkauskienė aiškina, kad miestai paprastai renkasi vieną iš trijų galimų reagavimo į grafičių kultūrą formų: kovos ir netoleravimo, kai mėginama grąžinti miesto vaizdą į pirminę jo būklę, grafičių vadybos, kai stengiamasi įvesti tam tikras kontrolės priemones, patvirtinti legalias sienas, rengti įvairius festivalius ir pan. Trečiasis kelias – grafičių kaip reiškinio priėmimas ir visiškas toleravimas – būdingas tik išimtinėms erdvėms. Toks pavyzdys gali būti Berlyno Kroicbergo rajonas. Čia būtų sudėtinga atrasti švarų, neapipaišytą namą.

„Vienintelis realus kelias yra grafičių vadybos politika, suvokiant, kad ši kultūra vis tiek egzistuoja ir jos užgniaužti beveik neįmanoma, nes tai miestui kainuotų labai daug. Taigi reikia grafičius įsileisti, bet tik iki tam tikro lygio. Yra tokių pavyzdžių Skandinavijoje, kur netoleravimo politika veiksminga, tačiau tai yra turtingos šalys. Grafičių galima atrasti net Minske, kur policinė priežiūra labai griežta. Vilniaus centras tikrai labai apipaišytas, o tai reiškia, kad grafičių valdymas nėra veiksmingas. Toks jausmas, kad jis labai išblaškytas, be to, lėšų skiriama labai mažai“, – teigia V.Urbonaitė-Barkauskienė.

Pasak jos, jeigu jau renkamasi grafičių visiškai netoleruoti, pagrindinė priemonė turėtų būti nuolatinis tokių piešinių valymas. Būtina, kad jų autoriai suvoktų, jog senamiestyje ar kitose centrinėse, reprezentacinėse miesto vietose nėra racionalu tuo užsiimti, nes tau užteks laiko tik padaryti fotografijai, galbūt įkelti jai internetą. Tačiau piešinio jau netrukus neliks, tad nebebus ir šlovės, o pastangos nueis veltui. Tačiau tokios priemonės brangiai kainuoja ir, kaip rodo kitų šalių patirtis, retai kur duoda laukiamų rezultatų.

O kokia yra pagrindinė grafičių piešėjų motyvacija? V.Urbonaitė-Barkauskienė pasakoja, kad žymas paliekantys piešėjai paprastai gyvena savoje subkultūroje, jie yra labai atsiriboję nuo visuomenės ir jiems nesvarbu, kad žmonės netoleruoja šios veiklos. Svarbiausia – būti pastebėtiems ir gerbiamiems savame rate. Jų logika panaši kaip reklamos: kuo daugiau ir kuo matomesnėje vietoje tavęs yra, tuo geriau.

„Tai tarsi politinis pareiškimas, kad aš taip pat turiu teisę išreikšti savo nuomonę ir savo estetinį įsivaizdavimą. Jų veiklą pateisina ir reklama mieste, nes jei į viešąją erdvę gali įsikišti tas, kuris moka už tai pinigus, kodėl joje neturėtų atsirasti kažkokių idėjų, kurios nėra nuperkamos. Komunistiškai manoma, kad tai, kas viešai matoma, yra visų. Tavo kiemas, tavo garažas, tavo siena, kurią tik tu matai, yra tavo nuosavybė, tačiau išorinė siena, kuri matoma visiems, yra vieša nuosavybė“, – aiškina sociologė.

Ir nors pirmieji grafičių piešėjai kilo iš socialinio konflikto ir nelygybės JAV, Lietuvoje spontaniškai po nepriklausomybės atkūrimo išplitusi kultūra labiau tapo mados reikalu: didesnė dalis grafičių piešėjų šiandien yra žmonės, turintys pajamų ir išsilavinimą, nes šis jų užsiėmimas – nepigus malonumas. Tad kol šios mados nepavyks įveikti, dar ilgai vedžiojant turistus po sostinės senamiestį teks pasakoti ne vien apie baroko linijų grožį.