Žiniasklaida
Lietuvos politikams parūpo žiniasklaida
LR užsienio reikalų ministerija pranešė, kad ateinančiais metais Lietuva, pirmininkaudama Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO), skatins organizacijos šalių narių vyriausybes imtis aktyvesnių priemonių žurnalistų saugumui užtikrinti, dėti daugiau pastangų prievartos prieš žurnalistus atvejams tirti ir akcentuos žiniasklaidos savireguliacijos svarbą. URM nuolatinis atstovas prie ESBO Renatas Norkus Varšuvoje vykusioje ESBO Peržiūros konferencijoje pristatė tokias Lietuvos pirmininkavimo ESBO prioritetines kryptis.
Tai dar vienas pavyzdys, kai politikai ir valdininkai, nesuvokiantys, kas dedasi jiems panosėje ir su kokiomis problemomis susiduria šalies žiniasklaida, imasi spręsti kone viso Senojo žemyno žurnalistikos problemas.
Nuo 2011 m. sausio pirmos dienos visa Lietuvos žiniasklaida pradės veikti pagal trąšų fabrikams ir plytų gamykloms pritaikytus mokesčius. 2009 ir 2010 m. šaliai smogusi naktinė mokesčių reforma žiniasklaidą Lietuvoje pavertė tokia kaip trečiojo pasaulio valstybėse, kurių politikai nėra linkę suvokti ir vertinti žiniasklaidos misijos demokratinėje visuomenėje. Skirtingoms industrijoms smogė tik po vieną padidėjusį mokestį – kam PVM, o kam akcizo. Žiniasklaidos priemonėms smogta iškart visais padidėjusiais mokesčiais – PVM šuoliu nuo 5 iki 21 proc. spaudos leidiniams, didesniais pajamų, sveikatos draudimo, socialinės apsaugos mokesčiais apmokestinant autorių honorarus. Nuo 2011 m. sausio 1 d. gaunantiems honorarą autoriams bus taikomi tokie pat mokesčiai kaip ir nuolat dirbantiems pagal darbo sutartį.
Žiniasklaidos kuriamas pliuralizmas yra kritiškai svarbus ir būtinas demokratijai. Be jo demokratija nebus visavertė. Žinoma, Lietuvos žiniasklaida ne be nuodėmės, jos objektyvumas ir kokybė dažnai kelia pagrįstą susirūpinimą. Bet nepaisant trūkumų ji pasitarnauja kasdien informuodama ir kurdama debatus visuomenei svarbiomis temomis.
Žiniasklaida (išskyrus visuomeninius transliuotojus) veikia pagal privataus verslo principus. T.y. tarnystę demokratijai reikia suderinti su gebėjimu laisvojoje rinkoje pačiai užsidirbti savo veikla. Taigi tam tikra prasme žiniasklaida finansuoja demokratiją. Tai gerai suvokė ESBO įkūrėjai. Viena svarbiausių ir realiai bei produktyviai žmonių labui veikiančių institucijų, Strasbūro žmogaus teisių teismas, per daugelį savo veiklos metų yra bene giliausiai atskleidęs politikos ir žiniasklaidos, demokratijos progreso, ekonomikos augimo, socialinės gerovės sąsajas su žiniasklaidos kokybe ir gyvybingumu.
Per pastaruosius kelerius metus dėl didelės žiniasklaidos priemonių gausos ir nesugebėjimo savarankiškai išgyventi laisvojoje rinkoje prasidėjus naujiems savininkų pasikeitimo procesams, kurie ypač suaktyvėjo po naktinės mokesčių reformos, Lietuvos žiniasklaidoje atsirado daugiau rusiško kapitalo nei lietuviško ar vakarietiško. Kaip žinome, dauguma Lietuvos komercinių žiniasklaidos priemonių yra nuostolingos (metiniai bendrieji nuostoliai siekia keliasdešimt milijonų litų) ir nuolat finansuojamos arba rusiško, arba lietuviško kapitalo. Savęs neišsilaikanti žiniasklaida negali vadintis nei profesionalia, nei nepriklausoma.
Rusiško kapitalo vyravimas Lietuvos žiniasklaidoje yra rimtas pavojus Lietuvos valstybės politinio gyvenimo kokybei, pirmiausia jo intelektinei nepriklausomybei. Lietuvos žiniasklaidos, šiandien turinčios dalį rusiško kapitalo ar gyvenančios iš verslų, susijusių su Rusija, dar negalima vadinti prorusiška. Ji dirba pakankamai objektyviai ir profesionaliai. Matyt, jų savininkai nenori tuščiai šaudyti. Tausoja savo įrankius svarbesniems momentams. Ir “Gazpromo” apdovanotas šimtamilijoniniu kapitalu V.Uspaskichas jau nebenori atvirai būti žiniasklaidos savininku ir savo nuosavybę naujai besiformuojančiame žiniasklaidos holdinge slepia po devyniais užraktais. Neatrodo, kad Lietuvos politikai sugebėtų pasirūpinti bent tuo, kad tie nuosavybės ryšiai visuomenei būtų atskleisti. Ir piliečiai žinotų, su kaip atsargiai turi vartoti vieną ar kitą žiniasklaidos priemonę, kritiškai mąstyti.
Galima tik prognozuoti, kaip rusiško kapitalo ar iš Rusijos gyvenančių žiniasklaidos priemonių savininkai ir bendrasavininkiai elgsis Lietuvos valstybei kritišku momentu, kai reikės priimti politinius sprendimus ir žiniasklaida bus priversta užimti vieną ar kitą poziciją. Tokiu momentu iš tos žiniasklaidos vadovų gali būti pareikalauta lojalumo ir tam tikros pozicijos. Juolab kad ta rusiško kapitalo žiniasklaida yra kiaurai nuostolinga ir jos išlaikymas kasmet kainuoja ne vieną dešimtį milijonų litų.
Dažnai politikų forumai tampa eiliniu, nedaug prasmės turinčiu oro virpinimu. Jo naudą visuomenei sunku išmatuoti. Bet jei pirmininkaujant ESBO Lietuvos politikai ir valdininkai geriau suvoks realias ne tik pasaulio, bet ir Lietuvos žiniasklaidos problemas, mūsų šalies pirmininkavimas ESBO nenueis perniek.
- Nėra panašių straipsnių.
Komentarai (1)
Komentuoti
Loading ...
Blogai, kai politikams rūpi. Kai jiems nerūpi – irgi blogai. Kodėl taip?
Lygiai 10 dienų mąsčiau, kaip reikėtų vertinti kolegos Algimanto Šindeikio komentarą “Lietuvos politikams parūpo žiniasklaida” (publikuotas žurnalo “Veidas” bloge). Atrodo, kad pagaliau supratau, ko siekė kolega šiuo komentaru.
Pasakysiu atvirai, vos pradėjus skaityti komentarą labiausiai mane nustebino toks “siauras” kolegos požiūris į žurnalistikos ir žiniasklaidos padėtį pasaulyje (taip pat ir Lietuvoje) bei Lietuvos būsimą pirmininkavimą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO) 2011 metais. Kilo visokių minčių. Pirma, kad gal kolega neišmano, kas yra ESBO ir kaip ji veikia. Toks įspūdis susidarė pamačius, kaip kolega dėlioja ir sieja ESBO pirmininkavimo ir Lietuvos žiniasklaidos verslo problemas.
Kaip žinia, viena iš ESBO veiklos sričių – spaudos laisvė. Pati ESBO labai aiškiai pažymi, kad ji ESBO stebi žiniasklaidos raidą jos veikloje dalyvaujančiose valstybės ir bando skubiau reaguoti į žodžio laisvės pažeidimus ir spręsti su tuo susijusias problemas. ESBO pažymi, kad laisva ir gerai išvystyta žiniasklaid yra kertinis pilietinės visuomenės akmuo.
Aš pats asmeniškai ir Lietuvos žurnalistų sąjunga ne kartą formaliai ir neformaliai bendraudami su ESBO atstovais, Lietuvos užsienio reikalų ministru bei ministerijos atsakingais pareigūnais akcentavome, kad nepaisant esančių problemų ir sunkumų, Lietuvos žiniasklaida yra viena laisviausių ir liberaliausiai veikiančių pasaulyje. Tai patvirtina ir tarptautinių nevyriausybinių organizacijų kasmet atliekami bei viešai pateikiami spaudos ir žodžio laisvės vadinamieji indeksai.
Todėl 2011 metais, Lietuvai perėmus ESBO pirmininkavimą iš Kazachstano, yra unikali galimybė įtraukti į oficialią ESBO prioritettinių klausimų darbotvarkę ir žurnalistų teisių padėtį, jų problemas bei galimų sprendimų ieškojimą. Tokiu pasiekimu ir tokia iniciatyva turėtų džiaugtis ne tik sunkiai ir dažnai net pavojingomis sąlygomis dirbantys mūsų kolegos Baltarusijoje, Rusijoje, Kaukazo ar Vidurio Azijos šalyse. Tuo turime labiai džiaugtis ir mes, Lietuvos žurnalistai. Jau dabar sulaukiame pozityvių atsliepimų dėl tokios Lietuvos iniciatyvos iš kolegų Europos žunalistų federacijoje – tai patvirtino EŽF direktorė Renata Šrioder viešėdama šią vasarą Vilniuje.
Tačiau kolega A. Šindeikis kažkodėl tokią unikalią galimybę vertina kiek kitaip:
“Tai dar vienas pavyzdys, kai politikai ir valdininkai, nesuvokiantys, kas dedasi jiems panosėje ir su kokiomis problemomis susiduria šalies žiniasklaida, imasi spręsti kone viso Senojo žemyno žurnalistikos problemas.”
Kai perskaičiau šią frazę, niekaip negalėjau suprasti, kodėl taip piktai kolega puola Lietuvos politikus ir valdininkus dėl jų noro ginti mūsų kolegų teises už Lietuvos ribų? Juk ne pykti, o džiaugtis reikėtų.
Tačiau noriu nuoširdžiai padėkoti kolegai, kad jis labai gražiai paaiškino savo poziciją ir savo kritišką požiūrį:
“Nuo 2011 m. sausio pirmos dienos visa Lietuvos žiniasklaida pradės veikti pagal trąšų fabrikams ir plytų gamykloms pritaikytus mokesčius. 2009 ir 2010 m. šaliai smogusi naktinė mokesčių reforma žiniasklaidą Lietuvoje pavertė tokia kaip trečiojo pasaulio valstybėse, kurių politikai nėra linkę suvokti ir vertinti žiniasklaidos misijos demokratinėje visuomenėje. ”
Štai po tokių frazių viskas tampa aišku. Nesakyčiau, kad dėl to pasijutau geriau. Greičiau atvirkščiai. Mat, labai aišku, jog A. Šindeikiui (galbūt ir daugeliui kitų redaktorių ar leidėjų) savi marškiniai ir savos Lietuvos žiniasklaidos verslo problemos yra žymiai arčiau kūno nei toliau gyvenančių kolegų bėdos.
Kai po 1990 metų paskelbtos nepriklausomybės Lietuvoje labai aktyviai žodžio ir žurnalistų laisves ėmė padėti ginti kolegos iš Skandinavijos, kitų Vakarų valstybių – mes labai džiaugėmės. Net dėkojome. Žinoma, kartais patys nesupratome, kodėl jie mums padeda. Bet džiaugėmės. Ir perėmėme iš jų daug gerų dalykų. Blogų taip pat. Bet svarbiausia, kad tai leido pasiekti tokį medijos reguliavimą, jog Lietuvoje iš principo galime kalbėti laisvai, o žurnalistų niekas į kalėjimus už žurnalistiką bent jau kol kas nesodina. O ir netekčių turime nors ir skaudžia, tačiau kol kas tik vieną – 1993 metais žiauriai buvo nužudytas Vitas Lingys. Žudikas ir užsakovas – nubausti.
Palyginus su Vidurio Azijos ar Kaukazo šalimis, Rusija ar Baltarusija – mes gyvename rojuje.
Tačiau kai gyveni rojuje, norisi gyventi dar geriau. Taip darė ir Adomas su Ieva (čia ne leidinių pavadinimai, o Biblijos personažai – D.R.), kurie valgė uždraustus vaisius rojuje. Daugelį metų labai panašiai Lietuvos žiniasklaidos verslas buvo lepinamas mokestinėmis lengvatomis ir galėjo visiškai legaliai nemokėti samdomiems darbuotojams oficialių algų. Jie tai darė kitaip, ir atlygį autoriams vadindavo “autoriniais honorarais”.
Tiesa, ne visi tai darė. Daugelis stengėsi mokėti bent minimalų ar net didesnį atlyginimą, kad žmogus būtų ir socialiai apdraustas. Deja, dalyje žiniasklaidos priemonių savininkų noras siekti didesnių pelnų (kartais ir kitos, labiau objektyvios priežastys) labai jau gundė mokėti tik minimalų darbo užmokestį, o pagrindinę atlyginimo dalį mokėti vos su 13 (vėliau 15) procentų dydžio pajamų mokesčio tarifu. Ir nereikėjo mokėti jokių socialinio draudimo įmokų. Tai reiškė – ir jokių socialinių garantijų žmogui.
Todėl nors ir pavėluotai, nors sunkmečiu įvesti privalomi socialinio draudimo mokesčiai ir pagal autorines sutartis dirbantiems ir tokius žmones samdantiems darbdaviams – tai nedidelis, bet labai svarbus socialinio teisingumo aktas.
Todėl labai suprantu kolegos A. Šindeikio (labai jau artimą ESBO prioritetams) rūpestį demokratine ir pilietine visuomene. Taip pat suprantu ir jo skaudulius, kad dalis žiniasklaidos verslo gali neišgyventi šios ekonominės krizės, nes anskčiau gana patogiai ir net kiek lengvabūdiškai gyvenus, dabar jau tenka pradėti dirbti socialiai atsakingai. Tai labai sunku. Ir kartais tai labai sunku suderinti su gražais siekiais:
“Žiniasklaidos kuriamas pliuralizmas yra kritiškai svarbus ir būtinas demokratijai. Be jo demokratija nebus visavertė. Žinoma, Lietuvos žiniasklaida ne be nuodėmės, jos objektyvumas ir kokybė dažnai kelia pagrįstą susirūpinimą. Bet nepaisant trūkumų ji pasitarnauja kasdien informuodama ir kurdama debatus visuomenei svarbiomis temomis.”
Iš esmės aš netgi sutinku su kolega, kad “žiniasklaida (išskyrus visuomeninius transliuotojus) veikia pagal privataus verslo principus, t.y. tarnystę demokratijai reikia suderinti su gebėjimu laisvojoje rinkoje pačiai užsidirbti savo veikla”. ir tikrai 100 procentų palaikau A. Šindeikio nuomonę, kad “tam tikra prasme žiniasklaida finansuoja demokratiją”. Tačiau ką tai reiškia ir ko už tokią misiją gali tikėtis žiniasklaida ir žurnalistai? Galime ssvartyti, kokiomis formomis ir būdais valstybė gali už tai atsidėkoti ar kompensuoti tokį indėlį.
Tačiau ta kompensacija tikrai negali būti suteikta vien per socialinių įmokų lengvatas ir dirbančių žurnalistų “nužmoginimu”.
Galima ir dabar diskutuoti apie tai, kas svarbu žurnalistams ir leidėjams. Lietuvos pirmininkavimas ESBO – puiki platforma tokioms diskusijoms ne tik apie užsienio žurnalistų teises, bet ir apie Lietuvos žiniasklaidos padėtį, didėjančią Rusijos kapitalo (reiškia, ir valdžios) įtaką Lietuvos medijoms bei grėsmes demokratijai. Platforma tampa atvira.
Todėl kai perskaičiau visą kolegos komentarą kokius 5 kartus iš eilės, pagaliau supratau ir kolegos komentaro išvadas:
“Dažnai politikų forumai tampa eiliniu, nedaug prasmės turinčiu oro virpinimu. Jo naudą visuomenei sunku išmatuoti. Bet jei pirmininkaujant ESBO Lietuvos politikai ir valdininkai geriau suvoks realias ne tik pasaulio, bet ir Lietuvos žiniasklaidos problemas, mūsų šalies pirmininkavimas ESBO nenueis perniek.”
Panašu, kad kolegai iš tiesų rūpi žiniasklaidos verslas ir jo ateitis Lietuvoje. Jam rūpi ir demokratijos padėtis mūsų šalyje. Tačiau jam taip pat yra ir truputį neramu dėl to, kad geros intencijos ir deklaracijos neliktų vien tokiomis. Norisi ir realių politikų darbų, ir jų veiklos įrodymų čia, Lietuvoje.
Tai reiškia tik viena – Lietuvos politikai ir valdžia turi ne tik kalbėti apie problemas, bet ir realiai jas spręsti.